Valhala

Muzika. Kokia brangi ir gyvybiškai būtina man ji yra. Verkiu, vartydama natas, po kurias valandų valandas kadaise ganiau akis, į kurias mokytoja taip stropiai pieštuku surašydavo : žiūrėk, atidžiau, greičiau, o kartais – net akinius nupiešdavo. Bet kur, kur gi visa tai pradingo? Tos valandos praleistos prie natų, tie pašnekesiai su mokytoja, tos pamokos stebint rankas ir žaidžiant su pirštais ant medinio pianino paviršiaus?.. Juk buvo taip gera… O dabar apsiėmiau suskaičiuoti, kiek gi metų nuo viso to praėjo… Sunku. Pamenu save, tokia vaikišką ir kartu tokią žavią. Dar besiformuojančią, tokia šiek tiek maištingo charakterio paaugliukę, rašančią eiles ir drįstančią net pačiai griežčiausiai mokytojai drąsiai išrėžti viską, ką apie ją galvoja… Juokinga, o juk kiekvieną naktį užmiegu parėmusi savo galvą į vėsų pianino šoną. Įprotis, išlikes dar nuo vaikystės. Tik įpročio ne tik miegoti, bet dar kartais ir pagroti, nepasilikau. Nors ne, nereikia taip įžūliai meluoti, kartais aš groju. Už tuos senus-gerus-laikus. Ir už tą save, kurią prisimenu ir kuri niekuomet nebūtų patikėjusi, jog gali tapti tokia. Tokia bobiška, nuobodi bet su muzika širdyje, tiksliau giliam giliam jos kampelyje. Groju, ir man regis pašonėje vis dar linguoja į taktą mokytoja, vis dar jaučiu jos šiltą, motinišką, bet jauną delną sau ant peties. Dainuoju. Kaip ne vieną kartą Vingio parke su kitais tūkstančiu vaikų dainavome „Palaimink Dieve mus“. Su kitais tūkstančiu, ir tavimi pašonėje. Po to dar dešimtis kartų žadėjome, bent nuvažiuoti pasižiūrėti, kaip tos dainų šventės dabar bevyksta, Bet… slinko metai, mes skubėjome, jau atskirai, ne kaip ankščiau, kuomet delne jutau tavo karštą ranką, ir žinojau, jog kad ir kur nuves mus ta karšta vasaros naktis, „kaip dvi alyvos“ mes būsime apsvaigusios iš laimės. Ir meilės. Gyvenimui. Tada jis buvo toks saldus… Bet kada muzika nustojo skambėti mūsų ausyse? Kada nustojome dainuoti sausakimšuose Vilniaus troleibusuose? Nejau tą pačią vasaros naktį? O gal kurią nors kitą naktį, kuomet abi buvome ir suaugome atskirai, nors ir ne vienos,gal tada? Palikdamos, ką ten, staigiu brūkšniu užbraukdamos visas natas, iki tol taip kruopščiai sukurtas. Ir pareikškusios: Gana. Pradėsime visą melodiją nuo švaraus lapo. Tik nepastebėjome, jog naują melodiją kuriame nebe ant penklinės, o ant standartinio a4 formato lapo. Ir natos netruko išsigimti į tekstą, dar vėliau skaičius ir kodus… Kažkada, kodais mums rodėsi natų pasaulis. Ironiška, dabar jis tokiu ir tikrai yra. Bet tik man. Tu sugebėjai tą, karštos vasaros nakties saldžią akimirką pratęsti į ištisus šimtmečius. Perdavei, šią išgrynintą alyvų kultūrą į ateinančias, jau atėjusias, kartas, nepabūgusi kasdien iš naujo prisiminti ir svajonėse nusikelti į tas dienas, kuomet buvai tik berniokiškai kirpta strazdanota mergaitė, o aš – tik kirpčiukais akis uždengusi kepkių daužymo maniakės auka. Įdomu, kaip jai dabar sekasi? Juk ji buvo ten, ji buvo ilgus metus šale mūsų. Joje irgi turėjo skambėti paslaptinga muzika. Savita jai, galbūt svetima mums, bet šiandien aš labiau už visa kita norėčiau išgirsti jos melodiją. Norėčiau išgirsti tave grojant. Ar bent prisiminti tą melodiją, kurią tu grojai grįžusi iš tavo pirmosios konservatorijos, o aš verkiau. Pirmą kartą gyvenime tavo akyse… Verkiau, suvokdama, jog auka, kurią sumokėjau nenuėjo veltui, jog bent vienai iš mūsų pavyko padaryti tai, apie ką tiek daug naktų buvo svajota ir atrodė, jog viskas viskas visados bus tik gerai. Neabejoju tuo ir dabar. Abejoju tik, ar nesuklydau pati. Dešimtis kartų kasdien praeidama pro pianiną ir paliesdama jį tik dulkių nuvalyti. Nebuvo laiko. Iš tiesų, tai tik dabar jo ir tikrai nebus. Norėčiau tik… tavo švelnų, ir tokį lengvą it angelo prisilietimą, mėlyną prisiminimo žvilgsnį, man išeinant į sutemas patirt. Ar ateisi? Ar prisiminsi? Ar atneši man baltų gelių, kaip kažkada viena kitai prisiekinėjom? Ar verksi, ar juoksies savo atspindyje matydama tuos baltus baltus antakius, dėl kurių aš pati tiek kartų graudinausi? Ar būsi tiktai man, paskutinį kartą? Cha, o juk neveltui, oi neveltui kadaise man grąsinai, jog aš mirsiu pirma, o tu paskutinė. Gal jau tada nujautei, jog tau priklauso amžinybė, o man – ši žemė ir nakties dangus…

Trackback URL