Jau beveik valandą mes lekiame gerai pažįstamais Lietuvos keliais į Vokietiją. Autobusas labai patogus, naujas, kiekvienam iš mūsų skirtos dvi vietos. Vieni miega, kiti plepa, treti klausosi muzikos. O aš… regis, tik užsimerkiu ir girdžiu tylų paukščių čiulbesį, užuodžiu saldų topolių kvapą, o mano veidą užlieja šviesa.
Atsimerkiu. Matau basas savo kojas ištiestas lengvai siūbuojančiose hamako virvėse. Ramybė. Išgirstu kažką šaukiant mano vardą. Tai senolis. Jis kviečia mane išgerti šviežio karvės pieno. Atsisakau. Lėtai išsirangau iš hamako ir patraukiu kalno link.
Jaučiuosi tarsi V. Mačernio „Vizijose“. Taip, kūryba įprasmina mūsų egzistenciją, gyvenimo vertės beieškant taip gera leistis į vizijas, į tolimas keliones, semtis patirties ir taip aršiai Škėmos kritikuojamo įkvėpimo. „Poezija yra pasakos suaugusiems, turintiems fantaziją ir keliantiems galvą aukščiau bliūdo, iš kurio valgoma,“- skamba ausyse H.Radausko žodžiai. Ir man taip smalsu, kaip pakelti galvą aukščiau, suvokti ir savo pačios rankomis apglėbti tai, ką tūkstančius metų brandino Didieji Žmonės, ką tik atvira širdimi gyvenantis žmogus patirti gali. Ir todėl aš einu.
Lipdama stebiu žolę. Jos besikeičiančias spalvas. Vietomis rusvą pernykštę žolę, vietomis gelsvą, išdegintą saulės kaitros, bet daugiausia šviežią, žalią pievą. Šlaitu mane vejasi senolis. Šaukia: „Menininkai amžinai viską gražina ir aukština – jie nieko kito daugiau ir neveikia, tik gražina ir aukština!“ Jo žodžiuose skamba tiesa. Juk dauguma kūrėjų tik „rašo ir kala“, kaip Kafka buvo vaizdžiai išsireiškęs apie rašytojų veiklą. Kaip atsvara „kalimui“ egzistuoja „Tylusis triūsas“, tai tikrų literatų atliekamas darbas, rašymas, kylantis iš sielos gelmių, o ne automatinis darbas siekiant „užsikalti“ pinigų. Senolis mano, kad ir aš išvažiuoju būtent to. Bet juk svetur ne vien pinigus, bet ir gyvenimo prasmę galima rasti. „Ar tu bent susimąstai, iš kur gimsta toji poezija?“ – sarkastiškai mesteli senolis. Atsakau Didžiojo Žmogaus F. Nyčės žodžiais: „Ne kas kita, o noras atitrūkti vieną sykį nuo naudos – į tai kas išaukštino žmogų, štai kas įkvėpė jį dorovingumui ir menui.“ Senolis nusijuokia: „Nyčė tebuvo ligotas sifilikas, keikė savo laiką, nekentė moterų, o po mirties jį gerbia! Jis pats sakė: „Kas pats yra panašus į Faustą ar Manfredą, kam jam visokie teatro faustai ir manfredai!“ Žmonėms, kurie kas dieną grįžta namo pavargę kaip mulai vieninteliais teatru ir muzika suvokia hašišą ir alkoholį. Ir tai juos svaigina nemažiau kaip tavo poezijos“. Minia nepažįsta tiesos. Tikroji išmintis prieinama tik individams. Tiems, kurie plaukia prieš srovę ir nepaleidžia irklų, kurie ieško, nebijodami ir patys paklysti. „O tu tiki savim, net naiviai įsivaizduodama savo visagalybę, kai mirsi, o raudot bus vėlu?“ -“Senoli,- atsakau,- Menas – vienintelė gyvenimo prasmė kurią pripažįstu, jis padaro prasminga mūsų būtį, įamžiną mus kažkur tarp begalinių istorijos vingių.“
Vis dėlto reikia įvertinti žmonių išradingumą. Mes sąmoningai kuriame idealios mūsų ateities tvirtovės planus, įsivaizduojame draugus ir kartais šeimą, vieną po kitos statome pasiteisinimų plytas. O geriausiai mums sekasi trukdyti sau patiems ilgai ir laimingai gyventi. Deja, mokslai leidžia tirti, sužinoti, pritaikyti, bet tai tik sudaro iliuziją, kad yra gerai, bet nuo to žmonės laimingi netampa, tampa tik miela, patogu gyventi, bet ne daugiau, nes mokslo dėka žmonija juda savidestrukcijos keliu, kurdama masinio naikinimo priemones, o širdies polinkis vis tas pats – išdidumas, valdžios noras. Ir tik menas padeda išlaikyti balansą tarp juodos ir baltos spalvų, tik kūryba įamžina šią begalinę kovą.
Užlipusi į pačią kalno viršūnę atsistoju ant ten jau šimtmečius gulėjusio akmens. Man prieš akis atsiveria didingiausios platybės: gūdūs miškai, Luodis, rugienos, kaimai, pievos. Tolumoje boluoja migloti miesto bokštai. Regis visas pasaulis guli man ant delno ir kai vėjas smarkiau ima pūsti man į skruostus, pajuntu: „Čia mano namai. Bet metas pamatyti daugiau.“
Pabundu. Autobuso keleiviai sukruto. Garsiau plepa, linksmiau juokiasi, rodos, visi jaučia, jog keliaujam pasitikti naujų pojūčių, pasisemti naujos patirties, pavalgyti savos riešutų duonos. Pro akis plaukia gelsvos pievos, dar nearti arimai, upės. Sudie, Lietuva, aš išvažiuoju.
<!–[if !supportEmptyParas]–> <!–[endif]–>
<!–[if !supportEmptyParas]–> <!–[endif]–>
<!–[if !supportEmptyParas]–> <!–[endif]–>
<!–[if !supportEmptyParas]–> <!–[endif]–>
Nėra komentarų