Valhala

Turiu pravardę – Nostradamusė. Ne todėl, kad praeitame gyvenime buvau muse ant žymiojo pranašo nosies, o todėl, kad puikiai įsivaizduoju, kaip atrodys pasaulis ir žiniasklaida jame po tūkstančio metų.

3009-aisiais laikraščiai jau seniausiai bus išnykę, nes visoje Žemėje nebeliks nei vieno medžio (dėl staigaus miškų kirtimo suintensyvėjimo 2500-aisiais, kuomet vieninteliu natūraliu ir valgomu produktu liks mediena). Pasaulyje bus leidžiamas vienintelis internetinis naujienraštis „Google Times“.

Televizija vis dar egzistuos, tačiau, kaip ir laikraštis, pasaulyje bus vienintelis televizorius – plokščiaekranis LG 7000. Jis bus įmontuotas danguje, todėl vietoj debesų ir žvaigždžių žmonės regės spalvotas video reklamas ir MTV muzikinius klipus. Žinoma, seniausio pasaulyje laidų vedėjo titulo, iš Algimanto Čekuolio net ir po tūkstančio metų niekas neatims – laidą „Popietė su Čekuoliu“ ves kiborgas su priaugintomis garbiojo žurnalisto smegenimis. Beje, kita LG 7000 pusė, padengta veidrodiniu sluoksniu, atspindės ultravioletinius spindulius, todėl išnykęs ozono sluoksnis jau niekam neberūpės.

Populiariausia plastinė operacija 3009-aisiais bus mikroskopinio radijo imtuvo implantavimas į smegenis, palengvinantis mokiniams nusirašinėjimo procesą.

Po tūkstančio metų, VU švęs savo 1430-ąjį jubiliejų. Tiesa, pats universitetas jau bus persiformavęs į kibernetinį mokymo įstaigos variantą – visos paskaitos vyks interneto, bluetooth ir mobiliojo ryšio pagalba.

Žurnalistikos katedroje (vienintelėje katedroje visame universitete turinčioje netik virtualias patalpas) mėgstamiausiomis studentų lankomomis paskaitomis taps praktinė telepatija, levitacijos pagrindai ir astralinės projekcijos vadyba – pagrindiniai dalykai padėsiantys naujosios kartos žurnalistams sėkmingai dirbti.

3009-aisiais sąvoka „žurnalistas“ reikš asmenį – informacijos kanalą. Žurnalistams tiesiai į smegenis plūs milžiniški srautai informacijos, kurią turės apdoroti ir pateikti per milisekundinį laiką tuo metu prisijungusiems prie bevielio wi-fi smegenų tinklo.

Nanotechnologijų dėka, ateinančiame tūkstantmetyje žiniasklaida išgyvens savo „aukso amžių“. Prie žmogaus ausies pritvirtinamais mažyčiais i-phone’ais komunikacijos bei paslaugų ir informacijos keitimosi procesai vyks dar sklandžiau – nebereikės rinkti jokių skaičių ar raidžių, užteks tik pagalvoti ir i-phone’as įvykdys pateiktą užklausą. Kadangi visų profesijų atstovai bus pernelyg užimti savo veiklos plėtojimu, disponavimas žiniomis bus patikėtas žurnalistams. Šios srities specialistai bus gerbiami ir… solidžiai uždirbantys.

Nardyti nuolat dvigubėjančios informacijos liūne sugebėtų tik neeilinių gabumų turintys žmonės. Todėl VU žurnalistikos katedros priėmimo komisija irgi bus persiformavusi – naujuosius žurnalistus atrinkinės moderniaisiais „Talent-scannerXSP“ apsišarvavusi Žyginto Pečiulio klonų armija. Deja, net ir po tūkstančio metų, popkultūros likučių vis dar bus – populiariausia diskusijų tema 3009-aisiais bus tarpgalaktinių kelionių maršrutai (vadinamasis „elitas“ degintis vyks jau ne į Maljorką, o tiesiai į Saulę – iš po dangaus-televizoriaus Saulės šviesa žmonių vistiek nepasieks) ir mados tendencijos Marse.

Spėju, kad kolkas mano pranašystėmis niekas netikės, kaip kad netikėjo ir Nostradamu. Tačiau tikiu, jog vizijos kuria kryptį, kuria žmonija gali judėti toliau.

Skaityti visą

Muzika. Kokia brangi ir gyvybiškai būtina man ji yra. Verkiu, vartydama natas, po kurias valandų valandas kadaise ganiau akis, į kurias mokytoja taip stropiai pieštuku surašydavo : žiūrėk, atidžiau, greičiau, o kartais – net akinius nupiešdavo. Bet kur, kur gi visa tai pradingo? Tos valandos praleistos prie natų, tie pašnekesiai su mokytoja, tos pamokos stebint rankas ir žaidžiant su pirštais ant medinio pianino paviršiaus?.. Juk buvo taip gera… O dabar apsiėmiau suskaičiuoti, kiek gi metų nuo viso to praėjo… Sunku. Pamenu save, tokia vaikišką ir kartu tokią žavią. Dar besiformuojančią, tokia šiek tiek maištingo charakterio paaugliukę, rašančią eiles ir drįstančią net pačiai griežčiausiai mokytojai drąsiai išrėžti viską, ką apie ją galvoja… Juokinga, o juk kiekvieną naktį užmiegu parėmusi savo galvą į vėsų pianino šoną. Įprotis, išlikes dar nuo vaikystės. Tik įpročio ne tik miegoti, bet dar kartais ir pagroti, nepasilikau. Nors ne, nereikia taip įžūliai meluoti, kartais aš groju. Už tuos senus-gerus-laikus. Ir už tą save, kurią prisimenu ir kuri niekuomet nebūtų patikėjusi, jog gali tapti tokia. Tokia bobiška, nuobodi bet su muzika širdyje, tiksliau giliam giliam jos kampelyje. Groju, ir man regis pašonėje vis dar linguoja į taktą mokytoja, vis dar jaučiu jos šiltą, motinišką, bet jauną delną sau ant peties. Dainuoju. Kaip ne vieną kartą Vingio parke su kitais tūkstančiu vaikų dainavome „Palaimink Dieve mus“. Su kitais tūkstančiu, ir tavimi pašonėje. Po to dar dešimtis kartų žadėjome, bent nuvažiuoti pasižiūrėti, kaip tos dainų šventės dabar bevyksta, Bet… slinko metai, mes skubėjome, jau atskirai, ne kaip ankščiau, kuomet delne jutau tavo karštą ranką, ir žinojau, jog kad ir kur nuves mus ta karšta vasaros naktis, „kaip dvi alyvos“ mes būsime apsvaigusios iš laimės. Ir meilės. Gyvenimui. Tada jis buvo toks saldus… Bet kada muzika nustojo skambėti mūsų ausyse? Kada nustojome dainuoti sausakimšuose Vilniaus troleibusuose? Nejau tą pačią vasaros naktį? O gal kurią nors kitą naktį, kuomet abi buvome ir suaugome atskirai, nors ir ne vienos,gal tada? Palikdamos, ką ten, staigiu brūkšniu užbraukdamos visas natas, iki tol taip kruopščiai sukurtas. Ir pareikškusios: Gana. Pradėsime visą melodiją nuo švaraus lapo. Tik nepastebėjome, jog naują melodiją kuriame nebe ant penklinės, o ant standartinio a4 formato lapo. Ir natos netruko išsigimti į tekstą, dar vėliau skaičius ir kodus… Kažkada, kodais mums rodėsi natų pasaulis. Ironiška, dabar jis tokiu ir tikrai yra. Bet tik man. Tu sugebėjai tą, karštos vasaros nakties saldžią akimirką pratęsti į ištisus šimtmečius. Perdavei, šią išgrynintą alyvų kultūrą į ateinančias, jau atėjusias, kartas, nepabūgusi kasdien iš naujo prisiminti ir svajonėse nusikelti į tas dienas, kuomet buvai tik berniokiškai kirpta strazdanota mergaitė, o aš – tik kirpčiukais akis uždengusi kepkių daužymo maniakės auka. Įdomu, kaip jai dabar sekasi? Juk ji buvo ten, ji buvo ilgus metus šale mūsų. Joje irgi turėjo skambėti paslaptinga muzika. Savita jai, galbūt svetima mums, bet šiandien aš labiau už visa kita norėčiau išgirsti jos melodiją. Norėčiau išgirsti tave grojant. Ar bent prisiminti tą melodiją, kurią tu grojai grįžusi iš tavo pirmosios konservatorijos, o aš verkiau. Pirmą kartą gyvenime tavo akyse… Verkiau, suvokdama, jog auka, kurią sumokėjau nenuėjo veltui, jog bent vienai iš mūsų pavyko padaryti tai, apie ką tiek daug naktų buvo svajota ir atrodė, jog viskas viskas visados bus tik gerai. Neabejoju tuo ir dabar. Abejoju tik, ar nesuklydau pati. Dešimtis kartų kasdien praeidama pro pianiną ir paliesdama jį tik dulkių nuvalyti. Nebuvo laiko. Iš tiesų, tai tik dabar jo ir tikrai nebus. Norėčiau tik… tavo švelnų, ir tokį lengvą it angelo prisilietimą, mėlyną prisiminimo žvilgsnį, man išeinant į sutemas patirt. Ar ateisi? Ar prisiminsi? Ar atneši man baltų gelių, kaip kažkada viena kitai prisiekinėjom? Ar verksi, ar juoksies savo atspindyje matydama tuos baltus baltus antakius, dėl kurių aš pati tiek kartų graudinausi? Ar būsi tiktai man, paskutinį kartą? Cha, o juk neveltui, oi neveltui kadaise man grąsinai, jog aš mirsiu pirma, o tu paskutinė. Gal jau tada nujautei, jog tau priklauso amžinybė, o man – ši žemė ir nakties dangus…

Skaityti visą

Jau beveik valandą mes lekiame gerai pažįstamais Lietuvos keliais į Vokietiją. Autobusas labai patogus, naujas, kiekvienam iš mūsų skirtos dvi vietos. Vieni miega, kiti plepa, treti klausosi muzikos. O aš… regis, tik užsimerkiu ir girdžiu tylų paukščių čiulbesį, užuodžiu saldų topolių kvapą, o mano veidą užlieja šviesa.

Atsimerkiu. Matau basas savo kojas ištiestas lengvai siūbuojančiose hamako virvėse. Ramybė. Išgirstu kažką šaukiant mano vardą. Tai senolis. Jis kviečia mane išgerti šviežio karvės pieno. Atsisakau. Lėtai išsirangau iš hamako ir patraukiu kalno link.

Jaučiuosi tarsi V. Mačernio „Vizijose“. Taip, kūryba įprasmina mūsų egzistenciją, gyvenimo vertės beieškant taip gera leistis į vizijas, į tolimas keliones, semtis patirties ir taip aršiai Škėmos kritikuojamo įkvėpimo. „Poezija yra pasakos suaugusiems, turintiems fantaziją ir keliantiems galvą aukščiau bliūdo, iš kurio valgoma,“- skamba ausyse H.Radausko žodžiai. Ir man taip smalsu, kaip pakelti galvą aukščiau, suvokti ir savo pačios rankomis apglėbti tai, ką tūkstančius metų brandino Didieji Žmonės, ką tik atvira širdimi gyvenantis žmogus patirti gali. Ir todėl aš einu.

Lipdama stebiu žolę. Jos besikeičiančias spalvas. Vietomis rusvą pernykštę žolę, vietomis gelsvą, išdegintą saulės kaitros, bet daugiausia šviežią, žalią pievą. Šlaitu mane vejasi senolis. Šaukia: „Menininkai amžinai viską gražina ir aukština – jie nieko kito daugiau ir neveikia, tik gražina ir aukština!“ Jo žodžiuose skamba tiesa. Juk dauguma kūrėjų tik „rašo ir kala“, kaip Kafka buvo vaizdžiai išsireiškęs apie rašytojų veiklą. Kaip atsvara „kalimui“ egzistuoja „Tylusis triūsas“, tai tikrų literatų atliekamas darbas, rašymas, kylantis iš sielos gelmių, o ne automatinis darbas siekiant „užsikalti“ pinigų. Senolis mano, kad ir aš išvažiuoju būtent to. Bet juk svetur ne vien pinigus, bet ir gyvenimo prasmę galima rasti. „Ar tu bent susimąstai, iš kur gimsta toji poezija?“ – sarkastiškai mesteli senolis. Atsakau Didžiojo Žmogaus F. Nyčės žodžiais: „Ne kas kita, o noras atitrūkti vieną sykį nuo naudos – į tai kas išaukštino žmogų, štai kas įkvėpė jį dorovingumui ir menui.“ Senolis nusijuokia: „Nyčė tebuvo ligotas sifilikas, keikė savo laiką, nekentė moterų, o po mirties jį gerbia! Jis pats sakė: „Kas pats yra panašus į Faustą ar Manfredą, kam jam visokie teatro faustai ir manfredai!“ Žmonėms, kurie kas dieną grįžta namo pavargę kaip mulai vieninteliais teatru ir muzika suvokia hašišą ir alkoholį. Ir tai juos svaigina nemažiau kaip tavo poezijos“. Minia nepažįsta tiesos. Tikroji išmintis prieinama tik individams. Tiems, kurie plaukia prieš srovę ir nepaleidžia irklų, kurie ieško, nebijodami ir patys paklysti. „O tu tiki savim, net naiviai įsivaizduodama savo visagalybę, kai mirsi, o raudot bus vėlu?“ -“Senoli,- atsakau,- Menas – vienintelė gyvenimo prasmė kurią pripažįstu, jis padaro prasminga mūsų būtį, įamžiną mus kažkur tarp begalinių istorijos vingių.“

Vis dėlto reikia įvertinti žmonių išradingumą. Mes sąmoningai kuriame idealios mūsų ateities tvirtovės planus, įsivaizduojame draugus ir kartais šeimą, vieną po kitos statome pasiteisinimų plytas. O geriausiai mums sekasi trukdyti sau patiems ilgai ir laimingai gyventi. Deja, mokslai leidžia tirti, sužinoti, pritaikyti, bet tai tik sudaro iliuziją, kad yra gerai, bet nuo to žmonės laimingi netampa, tampa tik miela, patogu gyventi, bet ne daugiau, nes mokslo dėka žmonija juda savidestrukcijos keliu, kurdama masinio naikinimo priemones, o širdies polinkis vis tas pats – išdidumas, valdžios noras. Ir tik menas padeda išlaikyti balansą tarp juodos ir baltos spalvų, tik kūryba įamžina šią begalinę kovą.

Užlipusi į pačią kalno viršūnę atsistoju ant ten jau šimtmečius gulėjusio akmens. Man prieš akis atsiveria didingiausios platybės: gūdūs miškai, Luodis, rugienos, kaimai, pievos. Tolumoje boluoja migloti miesto bokštai. Regis visas pasaulis guli man ant delno ir kai vėjas smarkiau ima pūsti man į skruostus, pajuntu: „Čia mano namai. Bet metas pamatyti daugiau.“

Pabundu. Autobuso keleiviai sukruto. Garsiau plepa, linksmiau juokiasi, rodos, visi jaučia, jog keliaujam pasitikti naujų pojūčių, pasisemti naujos patirties, pavalgyti savos riešutų duonos. Pro akis plaukia gelsvos pievos, dar nearti arimai, upės. Sudie, Lietuva, aš išvažiuoju.

<!–[if !supportEmptyParas]–> <!–[endif]–>

<!–[if !supportEmptyParas]–> <!–[endif]–>

<!–[if !supportEmptyParas]–> <!–[endif]–>

<!–[if !supportEmptyParas]–> <!–[endif]–>

Skaityti visą

Kinas – tai magija. Patraukia – nebepaleidžia. Gal dėl to, kad kurti filmus nėra sunku, o gal dėl to, jog tai daryti šiandien labai madinga. Užtenka tik pasigriebti kokį nors filmavimo funkciją turintį prietaisą, ar tai būtų mėgėjiška kino kamera, ar skaitmeninis fotoaparatas, ar mobilusis telefonas (vis labiau populiarėja kino festivaliai, kaip „Pravda 1 minutė“, propoguojantys filmavimo įrankių laisvę), išsitempti „menui prijaučiantį“ draugą į lauką  – ir filmuoti. Filmuoti tai ką matai, ką girdi, ką jauti, ar tiesiog tai, kas tą akimirką tau šauna į galvą. Kompiuterinės filmų montavimo programos lengvai randamos internete, jomis paprasta naudotis, taip per trumpą laiką jūsų chaotiškai nufilmuoti vaizdai, uždėjus titrus, muziką bei perėjimus tarp kadrų tampa tikrų tikriausiu mėgėjišku filmu, o jūs – jaunuoju kino menininku. Schema skamba visai paprastai, juolab šiek tiek panaršę internete rasite aibes forumų, kuriuose pradentieji filmų kūrėjai dalinasi įspūdžiais, patirtimi ir idėjomis. Publikuodami savus darbus ir vertindami kitų, ne tik susirasite bendraminčių, o ir mokysitės iš sulaukiamos kritikos, kas bus labai svarbu ateityje kuriant naujus filmus. Kitas tobulėjimo būdas – nuolat „Skalvijos“ kino centre arba LMTA vykstantys kinematografijos seminarai bei mokymai. Dažniausiai jie kainuoja nedaug, o įgytos žinios, patirtis bei dar didesnis užsidegimas kurti – tai jūsų žingsiai profesionalumo link. Vėlgi galiu paminėti naujus draugus, kurių būtinai tokio tipo seminaruose susirasite, jei nesate užkietėjęs snobas ir individualistas, žinoma. Jei norite dalyvauti respublikiniuose ar tarptautiniuose kino festivaliuose, konkursuose ar olimpiadose, geriausia priklausyti kokiai nors mėgėjiškai kino studijai, ar jaunimo klubui. Jei tokių negalite rasti savo mieste – nieko baisaus, jei kursite dėmesio vertus filmus, o absoliuti dauguma kino festivalių ir konkursų reikalauja atsiųsti savo darbus iš anksto, jums būtinai pasiseks. Svarbiausia – nebijoti bandyti ir pamiršti stereotipą, esą kurti filmus gali tik neeiliniai, itin profesionalūs žmonės. Kinas – tai ne ambrozija, kuria galėjo maitintis tik dievai. Tai – aistra, kurią kiekvienas iš mūsų gali jausti.

Skaityti visą

Vegetarizmas – šiandien vis sparčiau plintantis gyvenimo būdas, dažniausiai propoguojamas įvairių subkultūrų, kaip skeiteriai, gotai, hipiai. Artėjantis pavasaris – puiki proga pradėti gyventi ne tik sau, bet ir kitiems. Kalbu apie gyvūnus. Juk nesunku kartais atsisakyti valgyti šlaunelę rūkytos vištos, o juk net tokie menki žingsneliai gali išsaugoti gyvybę.

Vegetarais vadinamami tie, kurie nevalgo mėsos (net paukštienos ar žuvies). Populiariausios yra trys vegetarų grupės:

• Lakto-ovo vegetarai (nevalgo tik mėsos);

• Lakto vegetarai (nevalgo mėsos ir kiaušinių);

• Veganai (nevalgo jokių gyvulinės kilmės produktų: nei mėsos, nei kiaušinių, nei pieno produktų, taip pat nedėvi odinių ar vilnoninių drabužių, nenaudoja įvairių buities daiktų, pagamintų pramonėse, išnaudojančiose gyvūnus, protestuoja prieš cirkus ir zoologijos sodus).

Apie tai, kaip žiauriai elgiamasi su gyvūnais skerdyklose, paukštynuose ir įvairiose fermose, nekalbėsiu. Smulkios informacijos galite rasti internetinėje svetainėje www.peta2.com . Apžvelgsiu kelis faktus, kodėl vegetarizmas turėtų būti aktualus ir jums.

• 2006-ųjų metų Jungtinių Tautų ataskaitoje, mokslininkai pabrėžė, jog mėsos pramonė išskiria daug daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, nei viso pasaulio automobiliai, sunkvežimiai ir net lėktuvai kartu sudėjus ! Čikagos universitetas nustatė, kad tapimas vegetaru – veiksmingesnis būdas priešintis globaliniui atšilimui, nei ekologiško automobilio pirkimas.

• Neseniai Pasaulinis Bankas apskaičiavo, kad daugiau nei 90% Amazonės drėgnųjų miškų buvo iškirsta mėsos pramonės reikmėms gaminti.

• Vieno mėsainio (“hamburgerio”) gamybai sunaudojama pakankamai degalų automobiliui nuvažiuoti 20 kilometrų, ir pakankamai vandens 17-kai dušų !

• Kiekvienais metais maisto pramonei išžudoma per 900 milijonų gyvūnų ir bilijonai žuvų. Jų skerdimo keliais šokiruotų net pačios stipriausios psichikos žmogų. Mėsos industrija – pagrindinė Jungtinės Karalystės užterštumo priežąstis. Todėl, jei ketinate vykti uždarbiauti į Didžiąją Britaniją, gerai pagalvokite, ar nenorėtumėte bent šiek tiek sumažinti vartojamą mėsos kiekį.

Prie gausaus vegetarų būrio jau ne vienerius metus yra prisidėjęs ištisas žvaigždžių būrys- Andrius Mamontovas, Bradas Pitas, Kate Winslett, Alanis Morissette, Brigitte Bardot, Pamela Anderson – vieni iš jų. Šie žmonės nuolat rengia įvairias akcijas, piketus skirtus kovai už gyvūnų teises.

Tapimas vegetaru – tai nebūtinai visiškas atsisakymas valgyti mėsos gaminius, žuvį, bei kiaušinius. Užteks jei bent kartais kiaulės lašinukus pakeisite šviežiomis salotomis. Šiuolaikinis pasaulis suteikia apsčiai galimybių atsisakyti mėsos, nebadaujant. Daugybę vegetariškų patiekalų receptų galite rasti internete adresu www.vegkitchen.com . Jei tingite patys gaminti, Vilniuje yra keletas vegetariškų kavinių, kaip “Balti drambliai”, „Arbatinė”, „Suara“. Jei nevalgote savo katės, ar šuns, tai kodėl į taip godžiai graužiate rūkytą dešrą? Jei prie jos būtų prisiūta kačiuko uodegėlė susilaikytumėte?

Skaityti visą

Kalėdos – pati liūdniausia šventė per visus metus. Žiemomis jau nebebūna sniego. Nuo lapkričio mėnesio Santa Klausais apsišarvavusios parduotuvės nekelia šventinės nuotaikos. Ką jau ir kalbėti apie dovanas, kurių vis lauki lauki, o gauni vis vien ne tai, ko norėjai. Gal todėl, kad dabar mes jau nebe vaikai, ir mums netinka (kas sakė?) dovanoti didelius pliušinius žaislus, kad išsišieptumėm ligi ausų ir visa gerkle rėktumėm, kaip mylime Kaledų Senelį, tą rausvaskruostį barzdotį, iš spalvingos “Coca-cola” reklamos.

Anksčiau, skaitydami grožinę literatūrą, žmonės siekdavo atrasti save. Dabar žmonės siekia gyventi nebe knygų herojų likimais, o savo paties. Jie stengiasi patirti, sužinoti, išbandyti kuo daugiau, vis labiau skubančiame tą daryti pasaulyje laiko skaitymui, ypač literatūros, nelieka. Todėl, per ateinančius penkiasdešimt metų, knyga taps prabangos preke. Nebereikės skaityti sudėtingiausių veikalų, kad atrodytum išprusęs – užteks tik pagyvinti kambario dekorą nauju elementu – knygų lentyna, su eilėmis išdeliotomis knygomis. Grožinė literatūra? Vargšelė, ji – žlugusi. Netruks būti pakeista periodinės spaudos leidinių, žmonės melsis nebe į Dievą, o į Visagalį Internetą.

Kas visų šių problemų kaltininkas? Mano atsakymas: žmonių nejautrumas. Įsivaizduokite vaiką, tobuliausią jautrumo ir troškimo pažinti pavyzdį. Kokiomis akimis jis mato pasaulį? Kaip jautriai ir nuoširdžiai reaguoja į jį supančią aplinką? Susimąstėte? O dabar prisiminkite, kaip šaltai ir abejingai tuos pačius veiksnius priimate jūs. Vaikas, perskaitęs Jono Biliūno apysaką “Brisiaus galas” išgyvena gilius, pirmapradžius jausmus, kaip sukrėtimą, gailestį ir akistatą su neteisybe, į ką ir apeliavo kūrinio autorius. Paauglys “Brisiaus galą” laiko nuobodžiu, “senų dėdžių”parašytu veikalu apie kaimą, suaugusieji – pasaka vaikams. Pagrindinė sumažėjusio, o tiksliau beveik išnykusio jautrumo priežąstis yra pernelyg sumodernėjęs vaikų auklėjimas (regis, tai tapo vos ne visų visuomenės problemų priežąstimi). Nuo pat mažens berniukams yra draudžiama verkti, sakoma: “Būk vyras”. Iš mergaičių reikalaujama atitinkti trigubus standartus: visada būti gražios, stiprios ir intelektualios, kaip kad Fiona, iš animacinio filmo “Šrekas”. Kai verkia, mergaitėms sakoma: “Baik verkt, nebūk žliumbikė”. Vaikai mokomi visur ir visada kontroliuoti savo jausmus, mintis ir elgesį, taip išsivysto žmonės, kurių pilna mūsų visuomenė – individai, mąstantys, veikiantys ir netgi kuriantys monotoniškai. Jie skuba gatvėmis, nuo ryto iki vakaro maigo kompiuterines klaviatūras, važiuoja autobusais, vis per nauja planuodami savo rutiną. Jie seniai pamiršo, kaip gali džiuginti smulkmenos, kokius jausmus gali kelti kasdien matomi stebuklai, kaip antai susiraizgiusios medžių šakos žiemą, staiga pavirsta senos, karpuotos raganos pirštais, kaip gelsvos įstaigų sienos trūkinėja, sizifiškai bandydamos įkvėpti šviežesnio oro ir nusijuokti. Viso to neįmanoma pastebėti, jei esi nejautrus ir besąlygiškai vykdai žmonių “iš aukščiau” palieptas komandas.

Šiais laikais populiari nuomonė, kad jaunimas eina šuniui ant uodegos. Daugumai suaugusiųjų atrodo, kad jaunuoliai siekia tik kuo greičiau „pratrinti suolus“, išvykti i užsienį ir susikrauti milijonus, neįdedant jokių pastangų. Apie dvasines vertybes, mokslą, gerą išsilavinimą, šeimą, yra pamiršę. Tai yra tiesa. Bet ne todėl, kad jaunimas šių vertybių nejaučia, o todėl, kad jie tiesiog nesistengia šių dalykų analizuoti. Tarp paauglių paplitusi elgesio taktika – tai visiškas atsipalaidavimas. “Relax, – skamba popiliaraus atlikėjo Mika dainos žodžiai, – take it easy” (liet. atsipalaiduok, priimk tai ramiai), bene geriausiai atspindintys jaunimo pasiūlymą gyvenimui palengvinti ir ištverti sunkumus. Tačiau toks požiūris dažną kartą tik pagilina jaunuolių nejautrumą. Tampa nesvarbus ne tik išsilavinimas, šeima, bet ir ateitis. Jos paaugliai linkę neplanuoti, nesistengti sukurti, o tiesiog plaukti pasroviui, sutinkant visus likimo, o ne jų pačių mestus iššūkius. Iš pradžių toks žaidimas atrodo, kaip niekada nesibaigiantis nuotykis, tačiau ši iliuzija netrūksta subyrėti ir pasirodyti esanti eilinių žmonių monotonija. Deja, begalinis tikėjimas tuo, ką bandei sukurti pats, nepalieka jėgų jaunuoliams pripažinti faktą ir bandyti pakeisti susiklosčiusią situaciją. Šiuo metu paauglių tarpe be galo madinga vadintis menininkais, tuo siekiant įrodyti kitiems ir visų pirma sau pačiam, kad nesi eilinis, kad esi “kitoks”, ypatingas. Dažną kartą tai taip pat esti saviapgaulė, tą patikrinti galima paprastai – visi tų vadinamųjų “menininkų” sukurpti veikalai yra parašyti šabloniškai, dažniausiai iš tikrų kūrėjų vogtomis metaforomis, atpasakoti jau minėtosios monotonijos motyvai. Žinoma, yra ir kita grupė kuriančių jaunuolių – tai paradokso dėka nepraradę jautrumo ir guvaus proto žmonės, besivadovaujantys ne tik fantazija, bet ir nuosavomis mintimis. Tiesa, ši gyvūjų rūšis yra sparčiai nykstanti.

Puikiausias kovos su nejautrumu ginklas – vaizduotė. Pasitelkus vaizduotę, pasaulis iš kelių niūrių spalvų prisipildo teigiamų emocijų. Tą daryti gana paprasta – tiesiog reikia atkreipti dėmesį į aplink mus esančias smulkmenas ir pastebėti, kuo jos yra ypatingos. O jei ypatybę pastebėti sunku, pasistenkit ją sukurti patys. Svarbiausia patikėti, kad viską, ką tik įmanoma sugalvoti, įmanoma pamatyti dabar, šią akimirką, ir netruksit įsitikinti tuo patys. Ir tada monotoniją pakeis įvairovė, o mums jau įprastu tapusį liūdesį – džiaugsmas. Taisyklė sena, kaip pasaulis – kuo mažesniais dalykais džiaugiesi, tuo laimingesnis esi.

Skaityti visą