Apie ką knyga? Apie vieno miestelio gyventojus. Čia verda gyvenimas, keičiasi kartos, vyksta nelaimės. Į šią vietelę grįžta gydytojas Orvilis Rouzas po žinios, kad mirė jo motina. Ir ką randa? Keistą motinos palikimą, dukterėčią, savo vaikystės „priešą“, senąjį miestelio gydytoją ir krūva nutrūktgalvių miestiečių…

Autorius romane nagrinėja keletą problemų. Visų pirma pati svarbiausią – tai motinos ir sūnaus santykis. Nors ir Orvilio mama Selma yra mirusi,bet visas veiksmas galima sakyti sukasi aplink ją. O dar kartais ji pasirodanti su sūnui ar vis siuntinėjami laiškai… Keista motinos meilė, neišsipildę lūkesčiai persekioja Orvilį nuo pat pirmos dienos, kai jis įkėlė koją į miestelį. Kiek kitoks santykis yra tarp Mirandos (Orvilio mylimosios) ir jos sūnaus Krėjaus – tai tikra besąlygiška meilė, bandant apsaugoti nuo visų pasaulio negandų, bandant užmegzti ryšį.

Brėžiamos ir dvi meilės linijos – tarp Celestinos ir Orvilio ir tarp Mirandos ir Orvilio. Tai dvi skirtingos moterys – žemiškoji Miranda, su kuria galima kurti ateitį ir dieviškoji Celestina, kuri yra visiškai nenuspėjama ir tuo žavi Orviliui. Apskritai Orvilis nemoka mylėti, puoselėti santykių. Ir galima sakyti dėl to kalta motina, kuri vis įsiterpdavo tarp jo ir jo merginų, net to visai nenorėdama.

Įdomi ir žmogaus negalios tema. Orvilis bando į Mirnados negalią pažiūrėti ir kaip žmogus, ir kaip gydytojas. Jam tikrai nelengva priimti viską. Iš vienos pusės jis myli tą moterį, o iš kitos – Mirandos negalia jam neleidžia užsimiršti. Pati Miranda tapo tvirta, užsiauginusi storą šarvą. Gal todėl taip sunkiai įsileido Orvilio meilę ir ją sunkiai išsaugojo…

Henris ir Orvilis – seni priešai nuo vaikystės. Dabar Henrį miestelyje rado gerbiamą, pasiturintį, einantį į didžiąją politiką, turintį „laimingą“ šeimą. O dar Henris bando susidraugauti su Orviliu, bando priversti jį pamiršti praeitį. Orvilis mato, kad tas „blogiukas“ pasiekė tikrai daug, gal net daugiau nei jis… Bet kartu ir liko toks pats veidmainis, savanaudis.

Ne mažiau įdomi dviejų gydytojų, Orvilio ir senojo Bilio Starbako santykių gija. Bilis atvedė Orvilį į mediciną, buvo jo „guru“. Grįžęs jis randa ligotą, susenusį gydytoją, nors neatsisakiusį savo įpročių. Bilis turėjo savo metodus ir kaip tikras mažo miestelio gydytojas buvo daugiau gal net labiau psichologas ar nuodėmklausys. Galiausiai Orvilis pradėjo pastebėti, kad ir šis gydytojas daro klaidų, kad medicina nėra visagalė. Vis tik Bilis laikė Orvilį savo įpėdiniu, o Orviliui buvo nesmagu apvilti savo senąjį gydytoją.

Ir vis tik ką reiškia būti mažo miestelio gydytoju? Tai reiškia pažinoti vos ne visus miestelio gyventojus, žinoti jų silpnybes, paslaptis, ligas ir jas diskretiškai saugoti. Tai reiškia būti atsakingam už daugelio gyvybes, dirbti beveik be poilsio. Tai reiškia virsti miestelio dalimi, tapti jo istorija.

O ta istorija visur visus persekioja… Turbūt autorius bandė sudėti visus sentimentus savo miesteliui, iš kurio kilo į šį romaną. Turbūt tos istorinės detalės ir buvo nuobodžiausios, norėjosi jas praleisti ir praversti. Vis tik Mirandos ir Orvilio santykiai rutuliojosi būtent per istorijos pažinimą.

Kaip jau minėjau, ši knyga kiek kitokia. Ne tokia stirpri kaip „Dievo namai“. Bet turbūt neįmanoma pakartoti tokios pat sėkmės… Vis tik knygoje užgaunama daugelis žmonių santykių problemų. Nėra taip paprasta būti Orviliu Rouzu, mažo miestelio gydytoju.

Jei kam įdomu, „skaitymo vadovas“ romanui. Manau, kad verta paskaityti visiems šio autoriaus gerbėjams, tik reikėtų pasiruošti, kad tai ne tokia pati bomba, kaip pirmasis jo romanas „Dievo namai“.

Ivertinimas: 8/10

Originalus pavadinimas: „The Spirit of the place“

Puslapiai: 503

Leidykla: Tyto Alba

Leidimo metai: 2009

Autorius pradeda nuo sukrėtimo – nusižudo Bašo rezidentūros vadovas, kuris jį ir žavėjo toje keistoje didelėje ligoninėje, kur kiekvienas skyrius turi savas taisykles ir savus gydymo metodus.

Psichiatrijos ligoninė – tai galima sakyti vaizduoja sraigtelius sistemoje, vadinamoje medicina. Čia yra karjeristų, kurie įsitikinę šimtaprocentiniu teisimu, čia yra ir prinigus kalandčių parsidavėlių vaistų firmoms, yra ir iškrypėlių, kurie užsiima „seksualine terapija“. Tarp visų šitų ir nardo ligoniai, kuriems šiek tiek pakrikę nervai arba apskritai netekę protelio. Bet autorius bando pabrėžti, kad ir jie yra žmonės, kurie gali spręsti, mąstyti ir gauti tinkamą gydymą, o ne tik būti pinigų darymo mašinom.

Atsiranda Malikas, ypatingasis veikėjas, saulės spindulėlis tarp blogio debesų. Jis turi savą sistemą, savus metodus. Nors realiai pakartojamas tas pats motyvas, kaip ir „Dievo namuose“ – geriau gydytojams nesikišti į sveikimo procesą. Tiesiog per leisti žmogui išsikalbėti.

Autorius taip parodo, kaip yra nesunku manipuliuoti žmogaus psichika. Jei įgauni žmogaus pasitikėjimą, tenka elgtis atsargiai, kad to žmogaus nepaskatintum, pavyzdžiui, savižudybei. Bašu taip pat manipuliuoja jo „mokytojai“. Kiekvienas turi savus metodus, kaip „išvaryti ligonį iš proto“ ir patenkinti valdžios pinigų troškimą.

Su psichiatrija teko susidurti nedaug… Ir nė nežinau, ar tikrai romane nėra viskas gerokai persūdyta. Taip, aš mačiau ligonių, kuriems nėra gerai, bet mačiau ir pasveikusių ligonių. Bet manau, kad romane vaizduojama senoji psichiatrija, kur kiek kitaip buvo viskas suvokiama.

Šis romanas „kietas“. Bet vis tik „Dievo namai“ mane kabino labiau. Vis tik verta perskaityti knyga tiems, kas mąsto apie psichiatriją ir tiems, kuriems ši sritis gal ne visai prie širdies.

Ivertinimas: 8/10

Originalus pavadinimas: „Mount Misery“

Puslapiai: 695

Leidykla: Tyto Alba

Leidimo metai: 2005