Knygoje „Interviu su vampyru“ pasakojama vampyro Luiso mirtingo ir nemirtingo gyvenimo istorija. Luiso gyvenime svarbią vietą užima Lestatas, vampyras padaręs jį tokiu ir mergaitė, vardu Klaudija, bei kitas vampyras Armanda, kurį Luisas sutinka Paryžiuje.

Vampyrai čia kitokie nei esame įpratę įsivaizduoti nuo Drakulos laikų – jiems nebaisūs kryžiai, česnakai, gali save matyti veidrodyje. Išskirtinė ypatybė – tai nemirtingumas. Bet jie turi žudyti mirtinguosius, o saulės šviesa degina jų odą ir yra labai pavojinga.

Luisas, tapęs vampyru kažkiap sugebėjo išlaikyti savo jausmus. Jam nėra lengva žudyti ir gyventi vampyro gyvenimą. O kur dar jo mokytojas, priekabusis Lestatas… Vėliau atsiranda Klaudija, maža mergytė, kurią abu paverčia vampyre. Kadangi laikas sustoja ties ta akimirka, kai pavirstama vampyru, taigi Klaudija turėjo likti vaiko kūna amžinai. Tarp jų užsimezga ryšys, kurį galbūt galima pavadinti meile. Taigi romano autorė įrodė, kad ir vampyrai gali mylėti, gali ieškoti savo gyvenimo prasmės, savo tikslo.

Man patiko tos teatrališko žudymo scenos. Keista, bet kraujo gėrimas, žudymas gali būt ir estetiškas… Vaizduotė piešė scena kaip vampyras pailnksta prie aukos, kaip daužosi širdys, kaip geriamas stebuklingasis skystis. Aukų rinkimasis, mėgavimasis dar pridėdavo savotiško žavesio.

Įdomu pažvelgti į viską kitokio padaro akimis, kuriam žmonės yra grobis, kuris jaučia baisų alkį, kuris privalo saugotis mirtingųjų… Visa istorija – tai meistriškai sudėlioti įvykiai, kurie prikausto. Tai galimybė pažvelgti į kitokį pasaulį. Dabar suprantu tuos, kuriuos apsėda manija vampyrams (ne, aš ne apie paaugles prisiskaičiusias Mayres mainstream’o). Tai toks viliojantis gyvenimas, kai rankose gali laikyti amžinybę.

Pagal knygą yra sukurtas ir filmas „Interviu su vampyru„.

Ivertinimas: 10/10

Originalus pavadinimas: Interview with vampire

Puslapiai: 430 (kišeininis formatas)

Leidykla: Obuolys

Leidimo metai: 2009

Knyga sudomino, kai perskaičiau vienos autoritetingos knygų ryjikės atsiliepimą. Taip, knyga tikrai sukrečianti. Visa istorija pasakojama be jokių tabu ar ribų, su keistom asociacijom ir dar keistesniu siužetu.

Keliais sakiniais papaskoti, kas vyko nėra paprasta… Keista šeima: du „sūnūs“ ir tėvas, kurie gyvena sename dvare atsiskyrę nuo miestelio, rūsyje uždarytas Teisingasis Atpildas, senas arklys ir mistika aplink, kurią užrašo metraštininko plunksna. Tėvas labai keistas – užsiima įvairiausiais pratimais, o laisvalaikiu duoda į skūrą vaikams. Vieną dieną tėvas nustoja kvėpuoti ir štai čia prasideda nuotykiai.

Vaikai labai buvo priklausomi nuo tėvo – jis buvo lyg laidas su pasauliu, nes eidavo į kaimą, priimdavo giminiguosius ir pan. Dabar vaikai privalo susitvarkyti patys, palaidoti tėvą, atremti iš kaimelio atėjusius giminiguosius, kurie nori pasisavinti turtus. Visas pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis, pradeda aiškėti įvairiausios paslaptys.

Labiausiai patiko laisvas knygos rašymo stilius ir grakščiai suderinti žodžiai, netikėčiausiai terminai ir reiškinių pavadinimai… Intriga ir mistika tiesiog pulsuoja kiekviena pastraipa. Taip paprastai pasakojami ganėtinai subtilūs dalykai, o taip mistiškai atskleidžiami savaime suprantami reiškiniai. O kur dar tas magiškas „o tu, ša“ vis įsiterpiantis į tekstą.

Rašytojas pasakoja skaudžią ir neielinę istoriją su daugeliui ganėtinai šlykščių smulkmenų. Atrodo, kad ne žmonės šitos knygos veikėjai, o kažkokie pasąmonės tvariniai. O gal taip ir yra…

Ne, aš nespiegiau kaip mano kolegė, bet knygą vertinu tikrai gerai. Meistriška psichodelika.

Ivertinimas: 9/10

Originalus pavadinimas: La petite fille qui aimait trops les allumettes

Puslapiai: 190

Leidykla: Alma Littera

Leidimo metai: 2007

Spauda šią knygą lygina su garsiuoju „Da Vinčio kodu“, o aš skaičiau tokią pirmąją, todėl nelabai išeina kažką lyginti. Knygos siužetas sukasi apie Mišelio Nostradamo paieškas, kaip teigiama anotacijoje ant galinio knygos viršelio. Taip pat stengiamasi skaitytoją supažindinti su Nostradamo gyvenimu ir jo pranašysčių istorija, atkapstoma įvairių faktų apie jo religines pažiūras. Viskas pagardinama intriga, mistika, paslaptimi. Atrodo ko daugiau ir reikia? Vis tik yra ir prie ko prikibti.

Autoriai bando sukurti trilerį, kuris įtrauktų skaitytoją. Deja, nelabai pasiseka, nes vis išnyra gremėzdiški „enciklopediniai“ aprašymai, filosofiniai pamąstymai ir atitraukia dėmesį nuo siužeto. O ir pati siužeto linija taip suraizgyta, kad kartais reikėdavo atsisėsti ir gerai pamąstyti, kas ir kaip turi būti. O pabaigoje kurta intriga tiesiog ėmė ir subliūško.

Labai užkliuvo daugelio sakinių gremėzdiškumas. Vis tik tos įmantrybės stilių padaro statišką, autoriai lyg atsiriboja nuo skaitytojo ir pasilieka pakilę savo aukštybėse. Nesakau, kad reikėtų visiškai nusileisti iki kaimiečio lygio, bet paprastume juk ir slypi genialumas.

Skaityti ir įsijausti trukdė bereikalingi aiškinimai, per didelis detalizavimas. Man nėra svarbu, kokius patiekalus valgė, nėra svarbu ir kokių firmų drabužius dėvėjo… Skirti keletą puslapių istorijos pamokėlėms apie Nostradamą irgi nevertėjo. Taip, sutinku, kad kai kurie dalykai praplėtė mano akiratį, nes religija iki šiol mažokai domėjausi. Bet yra ir geresnių formų perteikti žinias nei statinis aprašymas.

Pasigedau veikėjų išbaigtumo. Tai buvo ne asmenybės, labiau vardai… Pagrindinė veikėja žurnalistė, paslaptingieji broliai ir visi kiti tapo lyg įrankiai papasakoti, nesijautė nė vieno pozicijos, minčių ar nuomonės… Taip ir nesupratau, kodėl ji nuolankiai leidosi vedžiojama paieškų labirintais, kodėl nesukilo prieš suplanuotą įvykių seką. Trūko ir natūralumo, natūralios žmonių reakcijos į tam tikrus gyvenimiškus įvykius, kad ir tėvo prisipažinimą sūnui, kad jis yra jo vaikas.

Užteks peikti. Vis tik autoriai pasistengė, surado nemažai įdomių faktų apie Nostradamą, jo pranašystes. Gal ir ne visai pavyko viską įgyvendinti, bet vis tik perskaičius šiek tiek papildžiau savo žinių bagažą, nes tikrai nedaug žinojau. Vis tik pasigedau nuoširdumo, kuriuo buvo daugiau ankstesniuose Vilio Normano romanuose.

Įvertinimas: 5/10

Puslapiai: 253

Leidykla: Colibris

Leidimo metai: 2008