Kodėl ėmiausi skaityt šios knygos? Suintrigavo aprašymas, kuriame buvo skelbta, kad knyga apie teatrą ir apie merginą, kuri sužinojusi, jog laukiasi nesveiko kūdikio, pasidarė abortą.

Bet radau keistą minčių kratinį apie „merginą pilną katiniškumo“, vardu Feridė ir jos nuotykius su vyrais, dulkių kolekcionavimą, nuolatinį didžiavimąsi brangiais kvepalais, kremais ir kt. O teatro tikrai nedaug… Jis tik kažkoks keistas fonas.

Nepasakyčiau, kad buvo labai įdomu. Greičiau tikra kankynė skaityti, nes nebuvo įmanoma perlipti per autorės „žodžių sąžalynus“, galiausiai atsibodo knaisiotis po beprotės mintis ir susitaikyti su kažko, kas vardu Viešpačiukas, buvimu. Pamesdavau siužeto liniją. Turbūt autorei patiko klaidinti skaitytoją nerealiais veikėjų perkėlimais ir t.t. Vis kildavo klausimas, kam tiek tų įmantrybių? Taip, turim gražią kalbą, bet nebūtina su ja persistengti.

Manau, kad čia yra didelė jaunų lietuvių rašytojų ir apskritai Lietuvos autorių problema – rašoma tik tai, kas įdomu pačiam, visiškai neatsižvelgiama į skaitytoją. O galbūt man toli iki apsirūkiusios bohemos minčių tėkmės…

Deja, nekyla rankos skaityti antrojo autorės romano. O gal ji ir išmoko rašyti?

Ivertinimas: 6/10

Puslapiai: 196

Leidykla: Vaga

Leidimo metai: 2007

Apie ką knyga? Apie vieno miestelio gyventojus. Čia verda gyvenimas, keičiasi kartos, vyksta nelaimės. Į šią vietelę grįžta gydytojas Orvilis Rouzas po žinios, kad mirė jo motina. Ir ką randa? Keistą motinos palikimą, dukterėčią, savo vaikystės „priešą“, senąjį miestelio gydytoją ir krūva nutrūktgalvių miestiečių…

Autorius romane nagrinėja keletą problemų. Visų pirma pati svarbiausią – tai motinos ir sūnaus santykis. Nors ir Orvilio mama Selma yra mirusi,bet visas veiksmas galima sakyti sukasi aplink ją. O dar kartais ji pasirodanti su sūnui ar vis siuntinėjami laiškai… Keista motinos meilė, neišsipildę lūkesčiai persekioja Orvilį nuo pat pirmos dienos, kai jis įkėlė koją į miestelį. Kiek kitoks santykis yra tarp Mirandos (Orvilio mylimosios) ir jos sūnaus Krėjaus – tai tikra besąlygiška meilė, bandant apsaugoti nuo visų pasaulio negandų, bandant užmegzti ryšį.

Brėžiamos ir dvi meilės linijos – tarp Celestinos ir Orvilio ir tarp Mirandos ir Orvilio. Tai dvi skirtingos moterys – žemiškoji Miranda, su kuria galima kurti ateitį ir dieviškoji Celestina, kuri yra visiškai nenuspėjama ir tuo žavi Orviliui. Apskritai Orvilis nemoka mylėti, puoselėti santykių. Ir galima sakyti dėl to kalta motina, kuri vis įsiterpdavo tarp jo ir jo merginų, net to visai nenorėdama.

Įdomi ir žmogaus negalios tema. Orvilis bando į Mirnados negalią pažiūrėti ir kaip žmogus, ir kaip gydytojas. Jam tikrai nelengva priimti viską. Iš vienos pusės jis myli tą moterį, o iš kitos – Mirandos negalia jam neleidžia užsimiršti. Pati Miranda tapo tvirta, užsiauginusi storą šarvą. Gal todėl taip sunkiai įsileido Orvilio meilę ir ją sunkiai išsaugojo…

Henris ir Orvilis – seni priešai nuo vaikystės. Dabar Henrį miestelyje rado gerbiamą, pasiturintį, einantį į didžiąją politiką, turintį „laimingą“ šeimą. O dar Henris bando susidraugauti su Orviliu, bando priversti jį pamiršti praeitį. Orvilis mato, kad tas „blogiukas“ pasiekė tikrai daug, gal net daugiau nei jis… Bet kartu ir liko toks pats veidmainis, savanaudis.

Ne mažiau įdomi dviejų gydytojų, Orvilio ir senojo Bilio Starbako santykių gija. Bilis atvedė Orvilį į mediciną, buvo jo „guru“. Grįžęs jis randa ligotą, susenusį gydytoją, nors neatsisakiusį savo įpročių. Bilis turėjo savo metodus ir kaip tikras mažo miestelio gydytojas buvo daugiau gal net labiau psichologas ar nuodėmklausys. Galiausiai Orvilis pradėjo pastebėti, kad ir šis gydytojas daro klaidų, kad medicina nėra visagalė. Vis tik Bilis laikė Orvilį savo įpėdiniu, o Orviliui buvo nesmagu apvilti savo senąjį gydytoją.

Ir vis tik ką reiškia būti mažo miestelio gydytoju? Tai reiškia pažinoti vos ne visus miestelio gyventojus, žinoti jų silpnybes, paslaptis, ligas ir jas diskretiškai saugoti. Tai reiškia būti atsakingam už daugelio gyvybes, dirbti beveik be poilsio. Tai reiškia virsti miestelio dalimi, tapti jo istorija.

O ta istorija visur visus persekioja… Turbūt autorius bandė sudėti visus sentimentus savo miesteliui, iš kurio kilo į šį romaną. Turbūt tos istorinės detalės ir buvo nuobodžiausios, norėjosi jas praleisti ir praversti. Vis tik Mirandos ir Orvilio santykiai rutuliojosi būtent per istorijos pažinimą.

Kaip jau minėjau, ši knyga kiek kitokia. Ne tokia stirpri kaip „Dievo namai“. Bet turbūt neįmanoma pakartoti tokios pat sėkmės… Vis tik knygoje užgaunama daugelis žmonių santykių problemų. Nėra taip paprasta būti Orviliu Rouzu, mažo miestelio gydytoju.

Jei kam įdomu, „skaitymo vadovas“ romanui. Manau, kad verta paskaityti visiems šio autoriaus gerbėjams, tik reikėtų pasiruošti, kad tai ne tokia pati bomba, kaip pirmasis jo romanas „Dievo namai“.

Ivertinimas: 8/10

Originalus pavadinimas: „The Spirit of the place“

Puslapiai: 503

Leidykla: Tyto Alba

Leidimo metai: 2009

Dievinu prancūzišką rafinuotumą, o ši knygą kaip tik tokia. Sakiniai ir žodžiai sudėstyti taip, kad būtų gražu, prasminga ir taip „nė pridėti, nė atimti“. O ir pasakojama apie paryžietišką gyvenimą. Tokį nerūpestingą, bohemišką, kuris lekia baruose, kavinėse, restoranuose.

Skaitant prieš akis šmėkščiojo tikra prancūzė – liesa, visad žavi lyg nuo žurnalo viršelio nužengusi, kvepianti svaiginančiais kvepalais, kuri sutikusi drauges sveikinasi pakštelėjimais į abu skruostus. Ausyse skambėjo melodinga prancūzų kalba ir Paryžiaus gatvių šurmulys…

O istorija tikrai paprasta – studentė Dominyka įsimyli už save gerokai vyresnį Luką. Lukas taip pat jaučia simpatiją. Blogiausia, kad Dominyka artimai bendrauja ir su Luko žmona (jie neturi vaikų, tai Dominyką priima kaip dukrą), ir su Luko sūnėnu (jis yra merginos vaikinas). Taip, keistas meilės daugiakampis, bet papasakotas ir su šiluma, ir objektyviai, nekaltinant nei vienos pusės.

Labai patiko rašytojos sugebėjimas išreikšti veikėjų jausmus. Ji moka žaisti žodžiu, tiesiog žongliruoja įvaizdžiais ir palyginimais, suteikdama tekstui gyvumo. Sagan plunksna vos paliesdama popierių ir kartu skaitytojo jausmus sukelia tikrą perversmą.

Ir vis tik istorija banali. Galima sakyti gyvenimiška… Juk jaunos moterys žavisi vyresniais vyrais, o vyresniems vyrams norisi „pasilakstyti“ su jaunesnėm, nors vis dar jaučia šiltus jausmus žmonai. Ir čia nebus jokių įdomių istorijos vingių, intrigų ar kitų dėmesį prikaustančių smulkmenų. Kartais nuobodokas vietas norėjosi praversti… Bet kažkaip ėmė lengvai ir susiskaitė. Savo apimtim ji labai tinka į kategoriją „vieno vakaro knyga“.

Ivertinimas: 9/10

Originalus pavadinimas: „Un Certain Sourire“

Puslapiai: 107

Leidykla: Tyto Alba

Leidimo metai: 2007

Anglijos istorija tikrai verta romano, ypač karaliaus Henriko VIII valdymo laiku. Nežinau, kiek romane yra tikslių faktų, kiek išgalvotų… Bet net ir viduramžiais žmonės nenuobodžiavo.

Pasakojimo centre – dvi seserys Ana ir Merė Bolein, gražios ir patrauklios merginos, bei jų brolis Džordžas. Jos yra šeimos pasididžiavimas ir kartu gėda. Kodėl? Iš pradžių karalius Henrikas dėmesį atkreipia į Merę, o vėliau ir Ana užvaldo jo širdį. Karalius išsižada savo žmonos, teisėtos karalienės vien dėl Boleinų mergaitės. Tai šeimai didelė garbė. Deja, lazda turi 2 galus – ta pati Ana šeimai užtraukia didžiulę gėdą.

Dvaras alsuoja meile, kūniškais geiduliais, intrigomis ir paslaptimis. Šeimos kovoja tarpusavyje, manipuliuoja karaliaus malone. Vis tik karalius pavaizduotas kaip silpnavalis vyras, kuriam svarbūs kūniški malonumai ir gražesnė ir gudresnė moteris gali lengvai jį nuginkluoti. Tai primityvus vyras, kuriam patikėta valdyti valstybę.

Pasakojama Merės Bolein akimis. Romane vaizduojama jos meilės keliai ir klystkeliai – iš pradžių karaliui, vėliau teisėtam vyrui ir galiausiai paprastam, geram ūkininkui. Ji privalėjo laviruoti tarp savo intersų ir šeimos. O kur dar Merės vaikai, kuriems ji norėjo būti gera mama. Viduramžiais juk buvo nemadinga auginti savo vaikus – juos atiduodavo auklėms, mokytojams.

Romanas parašytas paprastai, lengvai, bet nenuobodžiai. Tinka skaityti, kai nesinori ko nors rimto ir filosofiško. Bet tai ne banalus meilės romanas, o knyga, padedanti pažinti viduramžių gyvenimą bei atkarpą Anglijos istorijos.

Yra ir filmas „The Other Boleyn Girl„. Bet knyga yra daug geresnė.

Ivertinimas: 8/10

Originalus pavadinimas: „The Other Boleyn Girl“

Puslapiai: 509 (kišeininis formatas)

Leidykla: Obuolys

Leidimo metai: 2007