Štai perskaičiau vieno iš savo mėgstamiausių rašytojų naujausią knygą. Kiek kitokią anskčiau skaitytos dvi – „Dievo namai“ ir „Vargo kalnas„. Kodėl? Galbūt daugiau koncentruojamasi ne į mediciną, o į žmonių santykius.

Apie ką knyga? Apie vieno miestelio gyventojus. Čia verda gyvenimas, keičiasi kartos, vyksta nelaimės. Į šią vietelę grįžta gydytojas Orvilis Rouzas po žinios, kad mirė jo motina. Ir ką randa? Keistą motinos palikimą, dukterėčią, savo vaikystės „priešą“, senąjį miestelio gydytoją ir krūva nutrūktgalvių miestiečių…

Autorius romane nagrinėja keletą problemų. Visų pirma pati svarbiausią – tai motinos ir sūnaus santykis. Nors ir Orvilio mama Selma yra mirusi,bet visas veiksmas galima sakyti sukasi aplink ją. O dar kartais ji pasirodanti su sūnui ar vis siuntinėjami laiškai… Keista motinos meilė, neišsipildę lūkesčiai persekioja Orvilį nuo pat pirmos dienos, kai jis įkėlė koją į miestelį. Kiek kitoks santykis yra tarp Mirandos (Orvilio mylimosios) ir jos sūnaus Krėjaus – tai tikra besąlygiška meilė, bandant apsaugoti nuo visų pasaulio negandų, bandant užmegzti ryšį.

Brėžiamos ir dvi meilės linijos – tarp Celestinos ir Orvilio ir tarp Mirandos ir Orvilio. Tai dvi skirtingos moterys – žemiškoji Miranda, su kuria galima kurti ateitį ir dieviškoji Celestina, kuri yra visiškai nenuspėjama ir tuo žavi Orviliui. Apskritai Orvilis nemoka mylėti, puoselėti santykių. Ir galima sakyti dėl to kalta motina, kuri vis įsiterpdavo tarp jo ir jo merginų, net to visai nenorėdama.

Įdomi ir žmogaus negalios tema. Orvilis bando į Mirnados negalią pažiūrėti ir kaip žmogus, ir kaip gydytojas. Jam tikrai nelengva priimti viską. Iš vienos pusės jis myli tą moterį, o iš kitos – Mirandos negalia jam neleidžia užsimiršti. Pati Miranda tapo tvirta, užsiauginusi storą šarvą. Gal todėl taip sunkiai įsileido Orvilio meilę ir ją sunkiai išsaugojo…

Henris ir Orvilis – seni priešai nuo vaikystės. Dabar Henrį miestelyje rado gerbiamą, pasiturintį, einantį į didžiąją politiką, turintį „laimingą“ šeimą. O dar Henris bando susidraugauti su Orviliu, bando priversti jį pamiršti praeitį. Orvilis mato, kad tas „blogiukas“ pasiekė tikrai daug, gal net daugiau nei jis… Bet kartu ir liko toks pats veidmainis, savanaudis.

Ne mažiau įdomi dviejų gydytojų, Orvilio ir senojo Bilio Starbako santykių gija. Bilis atvedė Orvilį į mediciną, buvo jo „guru“. Grįžęs jis randa ligotą, susenusį gydytoją, nors neatsisakiusį savo įpročių. Bilis turėjo savo metodus ir kaip tikras mažo miestelio gydytojas buvo daugiau gal net labiau psichologas ar nuodėmklausys. Galiausiai Orvilis pradėjo pastebėti, kad ir šis gydytojas daro klaidų, kad medicina nėra visagalė. Vis tik Bilis laikė Orvilį savo įpėdiniu, o Orviliui buvo nesmagu apvilti savo senąjį gydytoją.

Ir vis tik ką reiškia būti mažo miestelio gydytoju? Tai reiškia pažinoti vos ne visus miestelio gyventojus, žinoti jų silpnybes, paslaptis, ligas ir jas diskretiškai saugoti. Tai reiškia būti atsakingam už daugelio gyvybes, dirbti beveik be poilsio. Tai reiškia virsti miestelio dalimi, tapti jo istorija.

O ta istorija visur visus persekioja… Turbūt autorius bandė sudėti visus sentimentus savo miesteliui, iš kurio kilo į šį romaną. Turbūt tos istorinės detalės ir buvo nuobodžiausios, norėjosi jas praleisti ir praversti. Vis tik Mirandos ir Orvilio santykiai rutuliojosi būtent per istorijos pažinimą.

Kaip jau minėjau, ši knyga kiek kitokia. Ne tokia stirpri kaip „Dievo namai“. Bet turbūt neįmanoma pakartoti tokios pat sėkmės… Vis tik knygoje užgaunama daugelis žmonių santykių problemų. Nėra taip paprasta būti Orviliu Rouzu, mažo miestelio gydytoju.

Jei kam įdomu, „skaitymo vadovas“ romanui. Manau, kad verta paskaityti visiems šio autoriaus gerbėjams, tik reikėtų pasiruošti, kad tai ne tokia pati bomba, kaip pirmasis jo romanas „Dievo namai“.

Ivertinimas: 8/10

Originalus pavadinimas: „The Spirit of the place“

Puslapiai: 503

Leidykla: Tyto Alba

Leidimo metai: 2009