Knygų žiurkė plačiuosiuose vandenyse

Paskelbta: 2010 Gruodžio 28 d.

stage

Džiugu, kad 15min.lt publikavo mano „Veidmainių salos“ recenziją. Tiesa, tokia galimybė atsirado, nes dalyvauju 15min.lt skelbtame recenzijų konkurse.

Kita | 2 Komentarai

Jostein Gaarder „Cirko direktoriaus duktė“

Paskelbta: 2010 Gruodžio 28 d.

cirkoKodėl įsigijau šią knygą? Matyt paskatino geri Salomėjos ir Aistės atsiliepimai. Na, ir tik dabar perskaičiau. Knygą išties gera, pagyros tikrai buvo pelnytos. Siužetas kiek beprotiškas – Peteris yra talentingas fantazuotojas, kuris nenori būti rašytoju. Taigi jo galvoje kilusias istorijas jis sumąsto parduoti kitiems rašytojams, kuriems trūksta idėjų. Peteris sukuria tinklą lyg voras ir jame sugauna pats save. Tada jis pasislepia viešbutyje Italijos pajūryje ir rašo savo memuarus.

Peterio gyvenime labai svarbū vaidmenį suvaidono ypatinga mergina Marija. Šį keistą žmogelį  aplankė meilė. Taip pat Peterį lydi nykštukas Metrinis su žalia fetrine skrybėle. Man kaip medicios studentei norėjosi diagnozuoti pagrindiniam veikėjui šizofreniją :). Bet ko tuose romanuose nenutinka…

Labai patiko romane gyvenantys trumpi pasakojimai. Tai jau antroji knyga apie rašymą ir rašytojus. Iš tiesų abiejuose romanuose pabrėžiama, kokia svarbi idėja romanui gimti. Prisiliesti prie romano kūrimo ypač jaudina ir masina. Na, šiek tiek šiame romane nukarūnuojamas rašytojo talentas ir svarba. Bet vis tik gerbiami tie, kuriems nereikia Rašytojų paramos pagalbos.

Pabaiga kažkokia neišbaigta, lyginant su visu romanu. Net vietomis šlykštoka… Tikėjausi ko kita, na bet jeigu taip, tai taip. Tikrai nesigailiu, kad skaičiau. Eilutėje laukia to paties autoriaus „Sofijos pasaulis“.

Ivertinimas: 10

Puslapiai: 198

Originalus pavadinimas: Sirkusdirektorens datter

Leidykla: Alma Littera

Leidimo metai: 2007

Recenzija | 2 Komentarai

Ken McClure „Veidmainių sala“

Paskelbta: 2010 Gruodžio 26 d.

Veidmainiu-salaGalbūt kai kam pasirodys, kad tai knyga apie vaistų kūrimą nuo vėžio. Vis tik net pats autorius pabrėžia, kad tai tik fantazija, kuri paremta jo asmenine patirtimi kovojant su farmacininkų rykliu. Būtent romane atskleidžiami mokslinių tyrimų bei santykių su farmacinėmis bendrovėmis užkulisiai.

Geivinas Donelis – talentingas jaunas doktorantas, tikras maksimalistas. Jo tyrimai priveda iki realios naudos gydant vėžį. Deja, euforiją greitai nuslopinama realybės realijomis. Niekam nereikia nebrangaus gydymo metodo. Tiek universiteto administracija, tiek farmcinės kompanijos sieki gauti kuo daugiau pelno. Manyčiau, kad realiam gyvenime yra būtent taip – kuo brangesnis vaistas, tuo sudaromas įspūdis, koks jis puikus. Tai sistema, prieš kurią vienas žmogus bejėgis kovoti.

Lėtinės ligos – tai aukso kasykla tiek medikams, tiek farmacininkams. Juk pacientas grįžta ir grįžta bei kartu tampa priklausomas nuo jo organizmo funkcijas palaikančių vaistų. Jau seniai vėžys tapo lėtine liga, kuriai užslopinti nuolat reikia vaistų. Farmacininkai tiesiai šviesiai deklaruoja šitai, net nesislėpdami už gražių šūkių. Taigi išgydyti vėžį nėra naudinga.

Romano pabaiga tragiška. Kartu su viltimis ir optimizmu žūsta jaunasis mokslininkas. Tai kaina to kišimosi į didelių vyrų žaidimus. Stebiuosi, kodėl šitas romanas nebuvo uždraustas… Juk priimta visiems pudrinti smegenis, koks pasaulis gražus, kiek daug mokslininkai dirba, siekdami rasti vaistus nuo daugelio ligų.

Antra problema, nagrinėjama romane yra apie tyrimų vertę. Rašytojas, kaip buvęs mokslininkas, nesusilaiko neprasitaręs, jog kai kurie mokslininkai publikuoja beverčius tyrimus. Galima sakyti, kad tik trečdalis tyrimų, disertacijų turi realios vertės. Mokslo pasaulis „verda savo sultyse“ – vieni cituoja kitus ir taip kursto tą falšo ugnį. Pažintys, mokslo autoritetai… Tai skaudi realybė, ypač aktuali Lietuvoje.

Rekomenduoju paskaityti visiems medikams, kurie dar neskaitė.

Ivertinimas: 10

Puslapiai: 293

Originalus pavadinimas: Hypocrites’ isle

Leidykla: Tyto Alba

Leidimo metai: 2009

Recenzija | Nėra komentarų. Būk pirmas!

John Irving „Našlė vieneriems metams“

Paskelbta: 2010 Gruodžio 26 d.

john-irving-nasle-vieneriems-metams-7469Tai pirmoji šio autoriaus skaityta mano knyga. Koks įspūdis? Taip, tikrai rašytojas yra be galo talentingas ir knyga „susiskaitė“ labai smagiai. Turbūt Irvingą mėgsta daugelis už jo įdomius veikėjus kaip asmenybes, už jo gilinimąsi į šiuolaikines problemas ir nebijojimą pažvelgti į situaciją kitu kampu.

Kuo sužavėjo šis romanas? Gyvenimiška situacija, pateikta įdomiai ir nestandartiškai, bei neeiliniais veikėjais. Jie nėra arba vien tik „geriečiai“, ar „blogiečiai“. Tai spalvingos asmenybės – būtent tokios, kokias sutinkame gyvenime. Taip pat rašytojas nei vieno jų neteisia. Palieka pačiam skaitytojui nuspręsti ir įvertinti.

Vis dėl to tai istorija ne apie rašytoją, bet apskritai apie meilę. Apie motinos meilę vaikams, jaunesnio vaikino vyresnei moteriai, apie rašytojos Rutos Koul meilės paieškas… Ir iš tiesų svarbia siužeto dalimi lieka Rutos Koul klajonės po „raudonųjų žibintų“ kvartalą Amsterdame. Ir tai viena įdomiausių jos detalių. Bus įdomu kada pamatyti, ar tikrai būtent taip atrodo tas rajonas.

Manau, kad Ruta Koul – tai iš dalies moteriškas paties Irvingo atitikmuo. Tiek romano veikėja, tiek pats rašytojas savo romanuose paliečia skaudžią, jautrią temą. Nors ir romane smerkiamas autobiografinių detalių panaudojimas kūryboje. Vis tik to neįmanoma išvengti… Pritariu, kad pasikliauti vien tik asmenine patirtimi rašant romaną yra pavojinga. Tikras talentas – tai rašytojo fantazija.

Turbūt tai ne paskutinė Irvingo knyga, kurią žadu perskaityti.

Ivertinimas: 10

Puslapiai: 635

Originalus pavadinimas: A widow for one year

Leidykla: Alma Littera

Leidimo metai: 2010

Recenzija | 1 Komentaras

Haruki Murakami „Prisukamo paukščio kronikos“

Paskelbta: 2010 Gruodžio 12 d.

ppkronikosPagaliau įveikiau šią knygą. Buvau kiek nutilus, nes vis skaičiau vieną ir tą patį romaną. Tiesiog užsispyriau būtinai pabaigti, nors ne visad ir buvo įdomu.

Tai antroji skaityta šio autoriaus knyga. Dar skaičiau „Avies medžioklę“, kuri paliko gerą įspūdį. O dabar prirekė nemažų valios pastangų. Galbūt romanas ir būtų lengvai susiskaitęs, jeigu ne jo apimtis. Po teisybei autorius tikrai per daug išpūtė tuos pasąmonės vingius ir visus tuos įvykius bei veikėjų pasakojimus.

Kas patiko? Fantastinė istorija, nežemiški veikėjai ir įvykiai, sutapimai ir vis ta paslaptinga nuotaika, kad kai kas turi tuojau pat išaiškėti. Nors ir nelengva buvo orientuotis tarp gausybės veikėjų, bet jie visi yra ypatingi ir išskirtingi, meistriškai sukurti ir priderinti prie situacijos. Siužetas taip pat gana įdomus, nors dažni nukrypimai į įvairių istorijų pasakojimus manęs nežavėjo.

Kas nepatiko? Visu pirma nepatiko dažni veikėjų prisiminimai ir nukrypimai į praeitį. Leitenanto Mamijos ilgi pasakojimai apie karo žiaurumus tikrai buvo tikras išbadymas. Ir iš tiesų užminta tiek mįslių, kad žmogaus protui jas išaiškinti neįmanoma. Nors gal tai ir yra knygos esmė – į daugelį klausimų niekada nėra atsakymo.

Savotiška knyga, už kurią galima arba mylėti Murakamį, arba jo nekęsti. Aš turbūt ir toliau jį mylėsiu, nors „Dansu dansu“ ir nepavyko įveikti (gal kada ir subręsiu tam). Vis dėl to japonų rašytojai ir jų kultūra man patinka.

Ivertinimas:8

Puslapiai: 583

Leidykla: Baltos lankos

Leidimo metai: 2009

Recenzija | 4 Komentarai

Kurt Vonnegut „Katės lopšys“

Paskelbta: 2010 Rugpjūčio 27 d.

kates_lopsys_medium Apie Vonnegutą girdėjau daug gerų atsiliepimų, todėl ir pati nusprendžiau  patirti savu kailiu, kas tai per rašytojas. Pasirinkau romaną keistu pavadinimu – „Katės lopšys“. Nenuvylė. Tik romane apie kates nerašoma. Nagrinėjami daug rimtesni dalykai, pašaipiu tonu. Visas romanas – tai haliucinacijos, bet skaitomos nesunkiai ir lengvai įtraukiančios. Su didele pašaipos doze rašytojas aptaria politines, karines, religijos, visuomenės gyvenimo problemas. Dažnai jausdavausi lyg stebėčiau kokią absurdo komediją, kuri prisotinta keistos religijos, bokononizmo ritualų ir principų. Iš tiesų, tai skaitant nereikėtų visko priimti „už gryną pinigą“. Pats autorius teigia, kad viskas romane išsigalvojama.

„Katės lopšys“ – tai absurdo triumfas, didžiulė beprasmybė. Viskas, kas gyvenime vyksta yra beprasmiška. Kelionė į San Lorenso salą ir jos gyventojai – tai dar vienas pavyzdys didžiulės ironijos žmonijai, vertybėms ir siekiams. Ir manau, kad pagrįsta tas pasišaipymas. Žmonės čia parodyti menki, valdomi keleto ne visai protingų žmonių. Žmogiški jausmai, tokie kaip meilė, čia taip pat nuvertinami, pateikiami kaip įprasti dalykai.

Romane daugybė fantastikos. Vienas iš tokių fantastikos elementų yra ledas Nr. 9. Bokonomas, San Lorenso salos religijos kūrėjas, taip pat yra išsigalvojimas. Net pati San Lorenso sala neegzistuoja. Bet grįžkime prie bokononizmo, salos religijos. Nors ir religija uždrausta, daugeliu atveju besiremdama keistomis dogmomis, vis dėl to saloje išpažįstama. Taigi parodoma, kad vienas žmogus pasitelkęs kultą gali manipuliuoti visuomene.

Knyga patiks tikrai ne kiekvienam. Reikia joje paieškoti ne tiesioginės, o kiek užslėptos prasmės, priprasti prie rašytojo juodojo humoro. Rekomenduoju.

Ivertinimas: 9/10

Puslapiai: 303

Leidykla: Kitos Knygos

Leidimo metai: 2006

Recenzija | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Adele Geras „Prieš šviesą“

Paskelbta: 2010 Liepos 29 d.

virselis-130Norėjosi knygos atsipalaidavimui. Šis romanas būtent toks – paprastas, bet nebanalus. Pasakojama Volšų šeimos istorija. Etanas Volšas -talentingas anglas dailininkas, bet pagrindinė romano veikėja yra jo dukra Leonora. Anksti netekusi motinos, likusi našle jaunystėje su 2 dukrelėm, ji puoselėja tėvų dvarą ir prižiūri tėvo paveikslus. Volšas norėjo, kad paveikslai neiškeliautų iš namų.

Dvare susirenka visa šeima, nes Leonora švenčia savo 75 metų jubiliejų. Romane pinasi dabarties įvykiai, prisiminimai, rezgasi meilės istorijos, aiškėja senos paslaptys. Knyga įtraukia ir nenori paleisti, nes kiekvieno veikėjo charakteris rūpestingai apgalvotas, istorijoje nėra faktinių spragų. Tiesiog malonu skaityti neieškant gilios prasmės.

Deja, knygą skaičiau žinodama tam tikrus faktus. Vis dėl to eigoje išaiškėjusios paslaptys pakeičia visos šeimos gyvenimą. Dar kartą patvirtinamas faktas, kad ne visad yra taip, kaip atrodo.

Ivertinimas: 8/10

Puslapiai: 448

Leidykla: Alma Littera

Leidimo metai: 2008

Recenzija | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Akselis Miuntė „Knyga apie San Mikelę“

Paskelbta: 2010 Birželio 20 d.

miunte-akselis-knyga-apie-san-mikele-5848 Magiška knyga, kuri įtraukia ir nepaleidžia. Kodėl? Galbūt dėl paprasto ir vaizdingo rašymo stiliaus, gal dėl to, kad paliečiami man aktualūs klausimai. Ir vėl šį romaną pavadinčiau „profesiniu“. Ir net labai :). Knyga išleista 1929 m. Švedijoje, o išversta į 45 užsienio kalbas.

Romano autorius yra švedų gydytojas psichiatras, o šis romanas laikomas jo  autobiografajija, nors pats rašytojas to išsigina „Pratarmėje“. Vis dėl to knygoje užfiksuota daugybė detalių, kurios siejasi su pačiu rašytojo gyvenimu.

Būdamas aštuoniolikos rašytojas apsilanko Kaprio saloje ir pasiryžta susitaupęs pinigų įsirengti vilą. San Mikelė – tai ne tik graži vieta, rojus žemėje. Tai lyg ramybės uostas, kur galima mąstyti, mėgautis gyvenimu, būti laimingiems. Tai tikra priešingybė Paryžiui, Romai, kur siautėja melas, intrigos, turto siekimas. Čia gydytojas randa atgaivą, pailsi…

Man įdomiausios temos buvo apie medicinę praktiką XIX amžiaus pabaigoje. Jau nuo pat pradžių pareiškiama, kad gydytojai labai menkai žino apie žmogaus kūną, nors jį ir gydo. Be to atskleidžiama aukštuomenės medicinos pusė, kai ligos sugalvojamos iš oro, nes kilmingoms damoms reikia tiesiog kažkuo sirgti. Tam labai geras apibūdinimas „madingas gydytojas“. A. Miuntė nesidrovėdamas pristato mediciną kaip verslo rūšį, gal net amatą. Vis dėl to ne kiekvienas sugeba tapti geru gydytoju. Tam reikia kažko tokio, vos ne magiškų galių.

Vis dėl to tuo laiku gydytojas nelabai ką galėjo padaryti: žmones žudė infekcinės ligos (cholera, šiltinė, difterija), senatvė. Beliko tik susitaikyti su tuo, kad ateina Mirtis. Čia irgi rašytojas atvirai teigia, kad Mirtis nėra gydytojo priešė, o jo kolegė. Reikia leisti išeiti žmonėms oriai, be skausmų ir nusiraminusiems. Būtent už neskausmingą mirtį atsakingas gydytojas.

Šviesi, žavi knyga, kur savo vietą randa ne tik žmonės, bet ir gyvūnai. Pagrindinis veikėjas ne tik buvo puikus žmonių gydytojas, bet dar ir mylėjo gyvūnus bei juos gydė. Jie atrodė net tauresni ir labiau nusipelnę malonės nei žmonės. O kur dar pasakojimai apie rašytojo amžininkus: Mopasaną, Pasterą, Šarko…

Ivertinimas: 10/10

Originalus pavadinimas: Boken om San Michele

Puslapiai: 347

Leidykla: Vaga

Leidimo metai: 1991

Recenzija | 7 Komentarai

Richard Yates “Nerimo dienos”

Paskelbta: 2010 Birželio 11 d.

NDAnt knygos viršelio puikuojasi skambi citata: „geriausias kada nors parašytas romanas apie amerikietiškos svajonės mirtį“. Vilerių šeima kuo puikiausiai atspindi tą idealaus gyvenimo sampratą: jis dirba paprastą gerai apmokamą darbą, ji namie augina vaikus. Jie gyvena priemiestyje, nuostabiam name. Bendrauja su kaimynais. Bet Vileriai nėra laimingi, nes norėjo kažko kito iš gyvenimo. Taigi romane svarstoma, kas yra tikroji laimė.

Vis dėl to vaizduojama šeima yra labai susvetimėjusi, nė vienas nemato, kad aukoja savo gyvenimą. Kam? Vaikams, namui, „statistiniam“ amerikiečio gyvenimui… Ar visi žmonės būna laimingi gyvendami tokį gyvenimą? Vileriai įrodo, kad po tobulos šeimos kauke slepiasi netikrumas, nutylėjimas, kaltinimai, nesutarimai ir pavydas.

Ir kas dėl to kaltas? Gal pirmasis nėštumas, kurį norėjo Eiprilė nutraukti, bet Frenkas ją atkalbėjo? O gal tiesiog ieškojimas „kažko tokio“, supratimas, kad aplink supa tik tuštybė ir tokie pat vidutinybės, kaip ir jie. Iš to nežinojimo gimsta planas. Toks beprotiškas ir kvailas, gal kiek netinkamas jau subrendusiems ir 2 vaikus turintiems žmonėms. Iš to beprotiškumo ir kyla didžiausia to amerikietiškojo gyvenimo beprasmybė.

Romano autorius meistriškai išnagrinėjo tipinės šeimos santykius. Jis lengvu ir ironišku tonu ne tik parodė, kaip svarbu, kad susituokę žmonės mokėtų išklausyti, bet ir nagrinėjo, kodėl sutuoktiniai būna neištikimi. Iš tiesų įdomu stebėti kaip Frenkas savo vyriškumą „reanimuoja“ kitos moters glėbyje. Gal tada jau ir baigiasi meilė ir ką tada daryti?

Susimąstyti verčianti knyga. Turbūt reikėtų paskaityti visiems, kurie planuoja kurti šeimą ar jaunavedžiams.  Svarbiausia pamoka – leisti sutuoktiniams realizuoti kiekvienam save, mokėti išklausyti ir įsiklausyti. Dar kartą įrodoma, kad niekad neįmanoma pažnti žmogaus iki galo.

Ivertinimas: 10/10

Originalus pavadinimas: Revolutionary Road

Puslapiai: 287

Leidykla: Obuolys

Leidimo metai: 2008

Recenzija | Žymos: , , | 1 Komentaras

Erika Umbrasaitė „Vienos krūties istorija“

Paskelbta: 2010 Gegužės 13 d.

krutis Šią knygą galiu apibūdinti vienu žodžiu – specialybinė. Kodėl? Nes ateityje tikrai susidursiu tiek su pacientais, tiek su artimaisiais, kuriems bus diagnozuota onkologinė liga. Tada duosiu paskaityti šitą knygą. Ne, ne dėl mitybos patarimų, o dėl optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo, kuriuo spinduliuoja kiekvienas puslapis.

35-eri ir diagnozė – krūties vėžys. Ne kiekviena moteris sugeba į tai pažiūrėti su humoru. Ne kiekviena moteris turi tiek jėgų kovoti. Ir tikrai ne kiekviena atranda tiek gyvenimo džiaugsmo. O dar viską taip gražiai, šiltai ir meniškai aprašyti… Taigi knygos autorė leidžia prisiliesti prie jos asmeninių dienoraščių, gal net ir pajusti jos sielą.

Tai neeilinės moters istorija. Skaičiau ir žavėjausi: kiek energijos, koks „sveikas“ požiūris į gyvenimą… Ir nė vieno kaltinimo, blogo žodžio. Ponia Erika ligą priėmė kaip gyvenimo išbandymą, kaip ženklą, kad kažką reikia keisti. Ir ji pasirinko geriausią taktiką – įsimylėjo gyvenimą iš naujo.

Turbūt humoro jausmas visur ir visad turbūt yra geriausias vaistas sužinojus vėžio (ar kitos sunkios ligos diagnozę). Koks jis bebūtų – paprastas ar juodas, vaikiškas ar angliškas… Tiesiog riekėtų į viską žiūrėti paprastai.

Kita svarbi žinutė – tai bendravimas su panašaus likimo žmonėms padeda. Patyrę tą patį pragarą yra geriausi patarėjai ir „petys išsiverkti“. Na, ir sveikieji draugai privalo palaikyti. Ne, tai nėra pasaulio pabaiga. Tiesiog gal naujo kiek kitokio gyvenimo pradžia… Smagu, kad pagaliau atsirado moteris, kuri parodė, jog išgirdus vėžio diagnozę nebūtina rinktis karsto ir įkapių. Reikia pamilti save, lepinti save ir siaubti parduotuves ;).

Skaitydama pamąsčiau, kas būtų, jei ponia Erika būtų ne landi žurnalistė, „piarščikė“ (viešųjų ryšių specialistė), pasiturinti ponia. o tarkime paprasta moteris, gyvenanti tipinį gyvenimą… Ne, turbūt nebūtų tų stulbinančių kelionių, tiek gydytojų dėmesio, kelionės konsultuotis pas specialistus. Na, bet čia jau atskira istorija. Džiugu, kad yra pasakojimas apie tai, kaip būna viskas iš tikrųjų.

Linkiu nesirgti, bet vis tiek labai rekomenduoju paskaityti šią knygą.

Ivertinimas: 10/10

Puslapiai: 239

Leidykla: Rožinio kaspino draugija

Leidimo metai: 2008

Recenzija | Žymos: , , | 5 Komentarai