Knygų žiurkės namai » Recenzija

Sofi Oksanen „Valymas“

eziukai — Mon, 07 Mar 2011 11:56:13 +0000

Dar viena knyga atrasta svečiuojantis pas Knygų žiurkeles. Ją skaitė vos ne visi tinklaraščių autoriai (tiksliau autorės), kurių tinklaraščius seku. Knygų mugėje ši knyga buvo vienas mano tikslų. Taigi daug nelaukus puoliau skaityti.

Skaityti buvo nelengva, nors stilius paprastas ir kartu vaizdingas, detaliai aprašyta aplinka. Dažnai net per detaliai – taip įaudrinavo vaizduotę, kad net šiurpuliukai bėgiodavo… Autorė dažnai peržengdavo „malonių“ pojūčių ir potyrių ribas, bet viskas kuo puikiausi derėjo.

Nors knygoje veikėjų yra ir vyriškos, ir moteriškos lyties, bet dėmesys labiau skiriamas moteriai. Tai ne tik dviejų seserų gyvenimo istorija, bet ir jų vaidmuo kare, okupacijoje. Skaitant apie komunistus, partizanus iškilo ir Lietuvos kaimo vaizdas. Juk čia lygiai taip pat vyrai išeidavo į miškus, juos imdavo į kariuomenę, vyko tardymai, o vėliau ir kolūkiai buvo kuriami.

Alydė Trū – sudėtinga asmenybė, gyvenanti su našta iš praeities. Patiko tai, kad romane nė vienas poelgis nėra moralizuojamas. Tiesiog pateikiama viskas taip, kaip buvo. Ir jau pats skaitytojas gali nuspręsti, ar tai reikėjo pasielgti. Romane nėra ir perdėto heroizmo, kuris būdingas lietuviškai kūrybai apie tremtį, partizanus.

Šalia Alydės prisiminimų ir praeities pasakojama ir prekybos žmonės istorija. Zara, kuri atsidūrė Alydės kieme, patyrė daug žiaurumo, prievartos. Turbūt tai klasikinė istorija, kai postsovietinių šalių merginoms žadamas geras uždarbis vakaruose ir taip jos įviliojamos. Abi moteris slegia praeities dėmės, abi suvokia, kad slepia viena nuo kitos svarbius dalykus. Abiejų praeitis yra gėdinga: viena skundikė, o kita – buvusi prostitutė. Vis tik viena kitai jos jaučia palankumą.

Tikrai ne be reikalo tiek buvo rašyta apie šį romaną pas kolegas. Tikrai nesigailiu, kad skaičiau, kad įsivaizdavau tas šlykščias scenas. Vis tik buvo taip, tokia mūsų istorija.

Ivertinimas: 10

Puslapiai: 297

Originalus pavadinimas: Puhdistus

Leidykla: Versus Aureus

Leidimo metai: 2010

James Ellroy „Baltasis džiazas“

eziukai — Sun, 20 Feb 2011 20:44:50 +0000

Hmz, visai ne mano stiliaus knyga. Kodėl tada skaičiau? Gavau dovanų, kai daviau kraujo (ją net puošią tai primentantis lipdukas). Taigi nusprendžiau perskaityti. Detektyvus ne itin mėgstu. Nepatinka man ir visokie ganksteriai, korumpuoti policininkai ir amerikietiško stiliaus trileriai. Bet knyga užkabino ir įtraukė taip, kad perskaičiau ją iki galo.

Taigi jau kaip ir apibūdinau apie ką knyga. Policininkai, blogiukai, narkotikai, nužudymai, mafija. Policininkas Deividas Kleinas kovoja su mafija ir kartu jai dirba. Policijoje tarp kolegų vyksta trintis – kiekvienas turi savo tikslų, kartais ir ne visai švarių. Daug žmogžudysčių, susidorojimų, tardymo, narkotikų ir, žinoma, džiazas. dar šiek tiek meilės, paslapčių, kurios ir skatino skaityti toliau. Iš tiesų nieko ypatinga… Bet gana kokybiška.

Pabaiga, nors ir nuspėjama, mane tenkino. Yra tokių žmonių, kurie išsisuka visose situacijose… Iš tiesų nelabai yra ką ir daugiau komentuoti. Tiesiog tam tikri įvykiai, nedaug paslėptos prasmės. Lygiai taip pat kaip daugelyje Holivudinių trilerių.

Ivertinimas: 8

Puslapiai: 390

Originalus pavadinimas: White Jazz

Leidykla: Obuolys

Leidimo metai: 2009

Irma Randakevičienė „Reanimacijos palata“

eziukai — Tue, 15 Feb 2011 22:00:36 +0000

Dar viena specialybinė knyga. Keisčiausia mano buvo romano autorės profesija – teisininkė. Gal todėl knygoje medicinos visai nedaug, ji primityvi ir kartais net absurdiška. Bet knyga man vis tik patik, nes apie paprastus žmones, apie paprastą mažą miestelį ir jo problemas.

Galbūt kiek erzino veikėjų gausybė, tas primityvumas… Bet vis tik keli pagrindiniai charakteriai lydėjo visą romano laiką. Atrodytų mažame miestelyje turėtų būti nuobodu, bet čia įvyksta tiek visko, kad užtenka romano puslapiams. Čia žmonės paprasti, paprastos ir jų bėdos. Reanimacijoje taip pat nieko ypatingi pacientai guli… O ir gydytoai labiau gydo žodžiais ir dėmesiu nei vaistais.

Buvo ir linksmų vietelių, kurios vertė nusišypsoti ir kartais pakrizenti. Juk kiekvienas miestelis turi savo kvailį. O kiti veikėjai irgi charakteringi – sanitarė Kurapkienė, visad rūpestinga, psichiatras Vilimas, kuris visus gydo buspironu, lentpjūvės darbuotojas Rudokas, slaugytoja gražioji Julia… Ir daugelis kitų, turbūt realiam gyvenime turinčių savo antrininkus.

Šį literatūrinį debkiutą vertinčiau kaip pavykusį, nors galėjo būti ir geriau. Nervino literatūriniai gamtos aprašymai. Galbūt kiek veikėjai, jų dialogai statiški, šabloniški. Taigi žodį reikėtų dar pasimokyti valdyti. Be to man, kaip medicinos šiek tiek ragavusiai, romaną norisi pavadnti „terapijos palata“. Nežinau, gal tokius ligonoius ir guldo į reanimaciją… Bet daugelis tokių panašių pacientų per paprasti reanimacijai… Na, bet tiek to, nesigilinsiu.

Rekomenduoju nepriekabiems kolegoms ir visiems kitiems ne medikams.

Ivertinimas: 9

Puslapiai: 285

Leidykla: Tyto Alba

Leidimo metai: 2010

Herbjørg Wassmo „Dinos knyga“

eziukai — Fri, 11 Feb 2011 21:06:17 +0000

Ši knyga ilgokai gulėjo mano lentynoje. Pirkau ją prieš kelis metus, bet vis bandymai skaityti baigdavosi nesėkme. Turbūt suaugau pakankamai, kad ją perskaityčiau nuo pirmojo iki paskutinio puslapio. „Dinos knyga“ – tai ne paprastas romaniūkštis vakarui praleisti. Greičiau tai gana kietas riešutėlis – įveikus atšiaurumo kevalą gali mėgautis nuostabiai parašytu romanu.

Kas ta Dina? Tai gaivalas, tai žmogaus ir žvėries mišinys. Moteris be švelnumo ir kartu moteris, kuriai reikia visko arba nieko. Ir vis dėl to Dina gyvena žmonių pasaulyje, bando šiek tiek prisitaikyti prie jų taisyklių. Dina myli, bet myli savotiškai. Keista, bet tokia moteris traukia vyrus. Lyg magnetas. Matyt tas gaivališkumas ir atšiaurumas privilioja vyrų tvirtumą ir stiprybę.

Rašytojos stilius skiriasi nuo kitų. Ji nedaugžodžiauja, mintis perteikia santūriai. Aplinka ir veikėjai, jų jausmai dažnai susitapatina. Turbūt jeigu nežinočiau autorės kilmės, pamanyčiau, kad taip gali rašyti tik skandinavė. Tai romanui suteikia ypatingą prieskonį.

Tikėjausi geros knygos ir nenusivyliau. Matyt, greitu laiku ateis laikas ir kitoms trilogijos dalims. Tik labai bijau, kad laukinė Dina manęs neužvladytų…

Ivertinimas: 10

Puslapiai: 478

Originalus pavadinimas: Dinas Bok

Leidykla: Alma Littera

Leidimo metai: 2009

Izabelle Minière “Eilinė pora”

eziukai — Sun, 23 Jan 2011 21:14:29 +0000

Pirkdama šią knygą maniau, kad bus eilinis skaitalas, nes ir kainavo nedaug, ir išleista serijoje „Savaitgalio knyga“. Iš tiesų, susiskaitė per savaitgalį, bet anaiptol tai nėra bevertis kūrinėlis. Gal todėl kad rašytoja yra psichologė ir dar prancūzė.

Apie ką šis romanas? Apie šeimą – tėtis farmacininkas, mama rašytoja ir penkiametė dukrelė Marijonė. Pasakojama vyro akimis. Atrodytų eilinė pora, jei ne vienas „bet“. Tai Beatrisė, direktorė ne tik sprendžiant šeimos, vyro reikalus, bet ir vadovė sutuoktinių lovoje. Ji žaviausia, gražiausia, protingiausia, geriausia. Jos vyras Bendžamenas jaučia didelę tuštumą, pataikauja žmonai, nes Beatrisė atvirai manipuliuoja tuo, jog tėvas labai prisirišęs prie dukters. Vienu tarpu įvyksta lūžis. Vyras išmoksta pasakyti „ne“, suvokia, kad tokiomis sąlygomis jis gyventi negali. Na štai ir visas romanas.

Ir vis dėl to tai ne tik banali istorija, nes tokių šeimų, kur vienas iš poros yra despotas – daugybė. Valdingų moterų ir nusiliedžiančių vyrų taip pat netrūksta (kartais susimąstau, kad gal net tokių atvejų ir dauguma). Ta riba, kai savo elgesiu gali kitą užguiti yra vos apčiuopiama. Vis tik esame mes visi daugiau ar mažiau savanaudžiai, o poroje vis tiek tenka kažkam nusileisti. Esu iš tų valdingųjų moterų (bet tikrai ne tokia kaip Beatrisė), todėl knyga privertė susimąstyti, kiek galiu sau leisti.

Ivertinimas: 9

Puslapiai: 157

Originalus pavadinimas: Un couple ordinaire

Leidykla: Baltos lankos

Leidimo metai: 2006

Ami McKay „Gimdymo namai“

eziukai — Mon, 10 Jan 2011 15:09:29 +0000

Perskaityti šį romaną rekomendavo viena draugė kaip vieną iš „specialybinių“. Deja, bibliotekoje knygos nepavyko rasti, o ir per išpardavimus kaina nebuvo mane tenkinanti. Pagaliau radau knygą atsitiktinai normalia kaina ir įsigijau. Gimimas ir gimdymas man yra šventas dalykas. Iš dalies pavydžiu senovinėms moterims, kurios gimdydavo namie (aišku, jei viskas būdavo be komplikacijų). Deja, gimdyti namuose šiuo metu nėra sąlygų, nes tiesiog neliko normalių pribuvėjų.

Rekomendacija iš ties buvo gera, nes knygą „suryjau“ per 1,5 dienos. Tai romanas ne tik apie pribuvėjos amatą, bet ir apie moters vaidmenį. Pagrindinė veikėja Dora Reir – senosios pribuvėjos mokinė, protinga ir įžvalgi moteris. Apžvelgiamas XIX a. pradžios šeimos modelis, Pirmojo pasaulinio karo atgarsiai, kovos už moterų teises ir, žinoma, liaudies medicina.

Šiek tiek mistikos man visad patiko. O čia senoji pribuvėja panelė B. miglos pripūtė pakankamai. Net pats Doros gimimas yra mįslė, nes Reirai susilaukia tik berniukų.

Vis tik šiuolaikinė medicina romane pavaizduota iš neigiamos pusės. Daktaras Tomas – tai suktas ir savanaudis žmogus, kuris dėl pinigų padarytų viską. Manyčau, kad jam reikėjo pripažinti, jog jis nėra visagalis ir daugiau pasikliauti nuojauta nei naujausiais medicininiais atradimais bei bendradarbiauti su pribuvėjomis.

Romane gimdymas vaizduojamas kaip natūralus dalykas, kurį kiekviena moteris turi išgyventi. Tai džiugus, šviesus įvykis. Pribuvėja ne tik padeda pačiame procese, bet ir nuramina gimdyvę, suburia drauges ir paruošia šeimą mažylio atėjimui. Gimdymas – tai mažytė šventė, o ne skausmas ir kančia.

Labai patiko romano gale apibendrintas žolelių „žinynas“. Taip pat įdėtas „Aimanų pyrago“ receptas, kurį kepa gimdyvė arba prieš gimdymą, arba po gimdymo, kai mažylis pirmą kartą parodomas viešai. Hmz, iš kur gauti melasos, nes norėčiau kada iškepti šio pyrago.

O čia pačios romano autorės atsiliepimas apie lietuvišką jos romano leidimą. Man pačiai viršelis labai patinka.

Ivertinimas: 10

Puslapiai: 367

Originalus pavadinimas: The Birth House

Leidykla: Vaga

Leidimo metai: 2008

Sara Gruen „Vanduo drambliams“

eziukai — Mon, 10 Jan 2011 14:07:01 +0000

Nuo vaikystės žodis „cirkas“ skambėjo magiškai. Nors tik keletą kartų tėvai buvo nusivedę pasižiūrėti į sporto halę cirko triukų… Apie knygą sužinojau iš kolegių Fantastiškųjų knygų žiukių ir radus padoria kaina iš karto nusipirkau.

Knyga šviesi, šilta, miela, kartais juokinga. Pasakojama prisiminimų forma – pagrindiniam veikėjui Džeikobui Jankovskiui 93, jis gyvena senelių namuose ir prisimena savo jaunystę bei darbą cirke. Cirko vaidinimas, kurį mato žiūrovai – tai tik kaukė. Iš tiesų jame verda visai kitoks gyvenimas, kupinas intrigų, melo, skaudžių gyvenimo dramų ir, žinoma, gyvūnų. Džeikobas įšoka į cirko traukinį ir tampa cirko gyvūnų veterinaru. Jį pasitinka tam tikras hierarchinis gyvenimas, savos taisyklės. Vaikinas įsimyli vieno iš viršesnių cirko darbuotojų žmoną, žirgų dresuotoją Marleną. Ši meilės istorija niekuo neypatinga, jei ne dramblė Rožė ir visi linksmi įvykiai, susiję su ja.

Romane mane žavėjo begalinė meilė gyvūnams. Iš tiesų cirkuose su jais elgiamasi gana žiauriai. Bet kartu yra ir juos mylinčių bei globojančių žmonių. Vis tik gyvūnai – tai cirko pragrindas. Marleną ir Džeikobą vienija būtent meilė gyvūnams.

Autorė jautriai pasakoja apie sentatvę, kai žmogus tampa kitų žmonių valios įkaitas. Tiek gydytojai, tiek slaugės geriau žino, kas tinka senukui. Džeikobui sunku susitaikyti tiek su žmonos netektimi, tiek su savo susidėvėjusiu kūnu. Jis daug nepasakoja aplinkiniams apie save, savo darbą cirke. Vis tik prakalbinus senukus, oi, kiek galima būtų daug išgirsti.

Vis tik mane labiausiai sužavėjo pabaiga, kuri priminė, jog ne viskas dar pratasta.

Ivertinimas: 10

Puslapiai: 393

Originalus pavadinimas: Water for elephants

Leidykla: Tyto Alba

Leidimo metai: 2009

Carlos Maria Dominguez „Popierinis namas“

eziukai — Tue, 28 Dec 2010 20:03:45 +0000

Nedidelė knygelė, kurią perskaičiau per keletą valandų. Pas mane ji atsidūrė, nes pigiai kainavo ir viršelis buvo gražus. Iš tiesų puiki knygelė, kai reikia „užmušti“ kelias valandas (pvz. traukinyje ar lėktuve). Prikaustanti ir nenuobodi istorija.

Ir viskas yra apie knygas. Istorijos užvedančia grandimi tampa vienos dėstytojos keista mirtis. Na, tai ne detektyvas, kodėl ji mirė – viskas aišku. Nelaimėlė skaitė poeziją eidama gatve, todėl buvo partrenkta automobilio. Jos kolega, galima sakyti pagrindinis vekėjas ir pasakotojas, gauna keistą siuntinį, kuris paskatina nuvažiuoti į Urugvajų pas bibliofilą Karlosą Brauerį. Jo nesutinka, bet išgirsta istoriją apie jį, knygas ir maniją knygoms.

Iš tiesų nieko ypatinga, bet kartu ir įdomu.

Ivertinimas: 8

Puslapiai: 110

Originalus pavadinimas: La casa de papel

Leidykla: Alma Littera

Leidimo metai: 2006

Jostein Gaarder „Cirko direktoriaus duktė“

eziukai — Tue, 28 Dec 2010 19:00:07 +0000

Kodėl įsigijau šią knygą? Matyt paskatino geri Salomėjos ir Aistės atsiliepimai. Na, ir tik dabar perskaičiau. Knygą išties gera, pagyros tikrai buvo pelnytos. Siužetas kiek beprotiškas – Peteris yra talentingas fantazuotojas, kuris nenori būti rašytoju. Taigi jo galvoje kilusias istorijas jis sumąsto parduoti kitiems rašytojams, kuriems trūksta idėjų. Peteris sukuria tinklą lyg voras ir jame sugauna pats save. Tada jis pasislepia viešbutyje Italijos pajūryje ir rašo savo memuarus.

Peterio gyvenime labai svarbū vaidmenį suvaidono ypatinga mergina Marija. Šį keistą žmogelį aplankė meilė. Taip pat Peterį lydi nykštukas Metrinis su žalia fetrine skrybėle. Man kaip medicios studentei norėjosi diagnozuoti pagrindiniam veikėjui šizofreniją :). Bet ko tuose romanuose nenutinka…

Labai patiko romane gyvenantys trumpi pasakojimai. Tai jau antroji knyga apie rašymą ir rašytojus. Iš tiesų abiejuose romanuose pabrėžiama, kokia svarbi idėja romanui gimti. Prisiliesti prie romano kūrimo ypač jaudina ir masina. Na, šiek tiek šiame romane nukarūnuojamas rašytojo talentas ir svarba. Bet vis tik gerbiami tie, kuriems nereikia Rašytojų paramos pagalbos.

Pabaiga kažkokia neišbaigta, lyginant su visu romanu. Net vietomis šlykštoka… Tikėjausi ko kita, na bet jeigu taip, tai taip. Tikrai nesigailiu, kad skaičiau. Eilutėje laukia to paties autoriaus „Sofijos pasaulis“.

Ivertinimas: 10

Puslapiai: 198

Originalus pavadinimas: Sirkusdirektorens datter

Leidykla: Alma Littera

Leidimo metai: 2007

Ken McClure „Veidmainių sala“

eziukai — Sun, 26 Dec 2010 21:01:34 +0000

Galbūt kai kam pasirodys, kad tai knyga apie vaistų kūrimą nuo vėžio. Vis tik net pats autorius pabrėžia, kad tai tik fantazija, kuri paremta jo asmenine patirtimi kovojant su farmacininkų rykliu. Būtent romane atskleidžiami mokslinių tyrimų bei santykių su farmacinėmis bendrovėmis užkulisiai.

Geivinas Donelis – talentingas jaunas doktorantas, tikras maksimalistas. Jo tyrimai priveda iki realios naudos gydant vėžį. Deja, euforiją greitai nuslopinama realybės realijomis. Niekam nereikia nebrangaus gydymo metodo. Tiek universiteto administracija, tiek farmcinės kompanijos sieki gauti kuo daugiau pelno. Manyčiau, kad realiam gyvenime yra būtent taip – kuo brangesnis vaistas, tuo sudaromas įspūdis, koks jis puikus. Tai sistema, prieš kurią vienas žmogus bejėgis kovoti.

Lėtinės ligos – tai aukso kasykla tiek medikams, tiek farmacininkams. Juk pacientas grįžta ir grįžta bei kartu tampa priklausomas nuo jo organizmo funkcijas palaikančių vaistų. Jau seniai vėžys tapo lėtine liga, kuriai užslopinti nuolat reikia vaistų. Farmacininkai tiesiai šviesiai deklaruoja šitai, net nesislėpdami už gražių šūkių. Taigi išgydyti vėžį nėra naudinga.

Romano pabaiga tragiška. Kartu su viltimis ir optimizmu žūsta jaunasis mokslininkas. Tai kaina to kišimosi į didelių vyrų žaidimus. Stebiuosi, kodėl šitas romanas nebuvo uždraustas… Juk priimta visiems pudrinti smegenis, koks pasaulis gražus, kiek daug mokslininkai dirba, siekdami rasti vaistus nuo daugelio ligų.

Antra problema, nagrinėjama romane yra apie tyrimų vertę. Rašytojas, kaip buvęs mokslininkas, nesusilaiko neprasitaręs, jog kai kurie mokslininkai publikuoja beverčius tyrimus. Galima sakyti, kad tik trečdalis tyrimų, disertacijų turi realios vertės. Mokslo pasaulis „verda savo sultyse“ – vieni cituoja kitus ir taip kursto tą falšo ugnį. Pažintys, mokslo autoritetai… Tai skaudi realybė, ypač aktuali Lietuvoje.

Rekomenduoju paskaityti visiems medikams, kurie dar neskaitė.

Ivertinimas: 10

Puslapiai: 293

Originalus pavadinimas: Hypocrites’ isle

Leidykla: Tyto Alba

Leidimo metai: 2009