Sara Gruen „Vanduo drambliams“

Nuo vaikystės žodis „cirkas“ skambėjo magiškai. Nors tik keletą kartų tėvai buvo nusivedę pasižiūrėti į sporto halę cirko triukų… Apie knygą sužinojau iš kolegių Fantastiškųjų knygų žiukių ir radus padoria kaina iš karto nusipirkau.

Knyga šviesi, šilta, miela, kartais juokinga. Pasakojama prisiminimų forma – pagrindiniam veikėjui Džeikobui Jankovskiui 93, jis gyvena senelių namuose ir prisimena savo jaunystę bei darbą cirke. Cirko vaidinimas, kurį mato žiūrovai – tai tik kaukė. Iš tiesų jame verda visai kitoks gyvenimas, kupinas intrigų, melo, skaudžių gyvenimo dramų ir, žinoma, gyvūnų. Džeikobas įšoka į cirko traukinį ir tampa cirko gyvūnų veterinaru. Jį pasitinka tam tikras hierarchinis gyvenimas, savos taisyklės. Vaikinas įsimyli vieno iš viršesnių cirko darbuotojų žmoną, žirgų dresuotoją Marleną. Ši meilės istorija niekuo neypatinga, jei ne dramblė Rožė ir visi linksmi įvykiai, susiję su ja.

Romane mane žavėjo begalinė meilė gyvūnams. Iš tiesų cirkuose su jais elgiamasi gana žiauriai. Bet kartu yra ir juos mylinčių bei globojančių žmonių. Vis tik gyvūnai – tai cirko pragrindas. Marleną ir Džeikobą vienija būtent meilė gyvūnams.

Autorė jautriai pasakoja apie sentatvę, kai žmogus tampa kitų žmonių valios įkaitas. Tiek gydytojai, tiek slaugės geriau žino, kas tinka senukui. Džeikobui sunku susitaikyti tiek su žmonos netektimi, tiek su savo susidėvėjusiu kūnu. Jis daug nepasakoja aplinkiniams apie save, savo darbą cirke. Vis tik prakalbinus senukus, oi, kiek galima būtų daug išgirsti.

Vis tik mane labiausiai sužavėjo pabaiga, kuri priminė, jog ne viskas dar pratasta.

Ivertinimas: 10

Originalus pavadinimas: Water for elephants

Leidykla: Tyto Alba

Leidimo metai: 2009