Apie Vonnegutą girdėjau daug gerų atsiliepimų, todėl ir pati nusprendžiau patirti savu kailiu, kas tai per rašytojas. Pasirinkau romaną keistu pavadinimu – „Katės lopšys“. Nenuvylė. Tik romane apie kates nerašoma. Nagrinėjami daug rimtesni dalykai, pašaipiu tonu. Visas romanas – tai haliucinacijos, bet skaitomos nesunkiai ir lengvai įtraukiančios. Su didele pašaipos doze rašytojas aptaria politines, karines, religijos, visuomenės gyvenimo problemas. Dažnai jausdavausi lyg stebėčiau kokią absurdo komediją, kuri prisotinta keistos religijos, bokononizmo ritualų ir principų. Iš tiesų, tai skaitant nereikėtų visko priimti „už gryną pinigą“. Pats autorius teigia, kad viskas romane išsigalvojama.
„Katės lopšys“ – tai absurdo triumfas, didžiulė beprasmybė. Viskas, kas gyvenime vyksta yra beprasmiška. Kelionė į San Lorenso salą ir jos gyventojai – tai dar vienas pavyzdys didžiulės ironijos žmonijai, vertybėms ir siekiams. Ir manau, kad pagrįsta tas pasišaipymas. Žmonės čia parodyti menki, valdomi keleto ne visai protingų žmonių. Žmogiški jausmai, tokie kaip meilė, čia taip pat nuvertinami, pateikiami kaip įprasti dalykai.
Romane daugybė fantastikos. Vienas iš tokių fantastikos elementų yra ledas Nr. 9. Bokonomas, San Lorenso salos religijos kūrėjas, taip pat yra išsigalvojimas. Net pati San Lorenso sala neegzistuoja. Bet grįžkime prie bokononizmo, salos religijos. Nors ir religija uždrausta, daugeliu atveju besiremdama keistomis dogmomis, vis dėl to saloje išpažįstama. Taigi parodoma, kad vienas žmogus pasitelkęs kultą gali manipuliuoti visuomene.
Knyga patiks tikrai ne kiekvienam. Reikia joje paieškoti ne tiesioginės, o kiek užslėptos prasmės, priprasti prie rašytojo juodojo humoro. Rekomenduoju.
Ivertinimas: 9/10
Puslapiai: 303
Leidykla: Kitos Knygos
Leidimo metai: 2006
