Magiška knyga, kuri įtraukia ir nepaleidžia. Kodėl? Galbūt dėl paprasto ir vaizdingo rašymo stiliaus, gal dėl to, kad paliečiami man aktualūs klausimai. Ir vėl šį romaną pavadinčiau „profesiniu“. Ir net labai :). Knyga išleista 1929 m. Švedijoje, o išversta į 45 užsienio kalbas.
Romano autorius yra švedų gydytojas psichiatras, o šis romanas laikomas jo autobiografajija, nors pats rašytojas to išsigina „Pratarmėje“. Vis dėl to knygoje užfiksuota daugybė detalių, kurios siejasi su pačiu rašytojo gyvenimu.
Būdamas aštuoniolikos rašytojas apsilanko Kaprio saloje ir pasiryžta susitaupęs pinigų įsirengti vilą. San Mikelė – tai ne tik graži vieta, rojus žemėje. Tai lyg ramybės uostas, kur galima mąstyti, mėgautis gyvenimu, būti laimingiems. Tai tikra priešingybė Paryžiui, Romai, kur siautėja melas, intrigos, turto siekimas. Čia gydytojas randa atgaivą, pailsi…
Man įdomiausios temos buvo apie medicinę praktiką XIX amžiaus pabaigoje. Jau nuo pat pradžių pareiškiama, kad gydytojai labai menkai žino apie žmogaus kūną, nors jį ir gydo. Be to atskleidžiama aukštuomenės medicinos pusė, kai ligos sugalvojamos iš oro, nes kilmingoms damoms reikia tiesiog kažkuo sirgti. Tam labai geras apibūdinimas „madingas gydytojas“. A. Miuntė nesidrovėdamas pristato mediciną kaip verslo rūšį, gal net amatą. Vis dėl to ne kiekvienas sugeba tapti geru gydytoju. Tam reikia kažko tokio, vos ne magiškų galių.
Vis dėl to tuo laiku gydytojas nelabai ką galėjo padaryti: žmones žudė infekcinės ligos (cholera, šiltinė, difterija), senatvė. Beliko tik susitaikyti su tuo, kad ateina Mirtis. Čia irgi rašytojas atvirai teigia, kad Mirtis nėra gydytojo priešė, o jo kolegė. Reikia leisti išeiti žmonėms oriai, be skausmų ir nusiraminusiems. Būtent už neskausmingą mirtį atsakingas gydytojas.
Šviesi, žavi knyga, kur savo vietą randa ne tik žmonės, bet ir gyvūnai. Pagrindinis veikėjas ne tik buvo puikus žmonių gydytojas, bet dar ir mylėjo gyvūnus bei juos gydė. Jie atrodė net tauresni ir labiau nusipelnę malonės nei žmonės. O kur dar pasakojimai apie rašytojo amžininkus: Mopasaną, Pasterą, Šarko…
Ivertinimas: 10/10
Originalus pavadinimas: Boken om San Michele
Puslapiai: 347
Leidykla: Vaga
Leidimo metai: 1991
Komentarų: 7
Taip įdomiai perskaičiau. Gal pagaliau ir knygą imsiu, ir perskaitysiu :)
Manyje labai gyvi atsiminimai apie knygą – ką tik perskaičiau…nesitikėjau, prisipažinsiu, kad klasika man bus tokia neišpasakytai įdomi ir tokia šiuolaikiška…Labiausiai žavi autoriaus sugebėjimas pasakyti daugely dalykų to netariant (nerašant:)) žodžiais – tarp eilučių; sukurti šviesią, jaukią nuotaiką; pristatyti kultūrų – netgi kelių – esmę, žavesį; kalbėti apie dalykus, kurie tokie svarbūs ir šiandien…Beto, tikrasis papuošalas – mistikos kvapas, kažkuom supanašėja Miuntė su Markesu :)
Skaitanti, tikrai nesigailėsite praleisto laiko su šia knyga. Upe_Ūla, visiškai pritariu, kad dažnai pati atmosfera pasakydavo daugiau nei žodžiai.
Tikrai nepaprastai gera knyga – ją perskaičiau dar tarybiniais metais.
Man tai įdomiausias, ko gero, buvo prof. Šarko su savo „berazumėmis“. Kai kas sako, kad tarybmečiu daug kas buvo blogai, o aš pasakysiu, kad daug kas, bent kol kas, buvo geriau. Štai ir ta knyga, kur psichiatras parodomas ne gydytoju, o manipuliatoriumi. Skirtingai nuo paties autoriaus (neabejotina, kad jis rašė apie save), kuris buvo gydytojas iš didžiosios raidės.
ka tik pradejau sia knyga skaityti. labai itrauke. nepaprastas talentas parasyti taip sviesiai apie tamsius dalykus. atrodo saule viduj sviesti pradejo :) paprastai skeptiskai vertinu tokios stilistikos knygas. bet jau seniai nieko grazesnio ir sviesesnio nesu skaiciusi :)
Minte, sutinku su tavimi. Šviesi knyga, kuri užpildo meile žmonėms, pacientams ir gamtai. Gero skaitymo ;)
Kone galiu pavadinti geriausia, ka teko skaityti!!! O gal ir vertimas superinis. Zodziu, knyga be galo itraukia ir nepaleidzia. Labai rekomenduoju! Perskaiciau 2 kartus ir dar noriu :-)