Šią knygą galiu apibūdinti vienu žodžiu – specialybinė. Kodėl? Nes ateityje tikrai susidursiu tiek su pacientais, tiek su artimaisiais, kuriems bus diagnozuota onkologinė liga. Tada duosiu paskaityti šitą knygą. Ne, ne dėl mitybos patarimų, o dėl optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo, kuriuo spinduliuoja kiekvienas puslapis.
35-eri ir diagnozė – krūties vėžys. Ne kiekviena moteris sugeba į tai pažiūrėti su humoru. Ne kiekviena moteris turi tiek jėgų kovoti. Ir tikrai ne kiekviena atranda tiek gyvenimo džiaugsmo. O dar viską taip gražiai, šiltai ir meniškai aprašyti… Taigi knygos autorė leidžia prisiliesti prie jos asmeninių dienoraščių, gal net ir pajusti jos sielą.
Tai neeilinės moters istorija. Skaičiau ir žavėjausi: kiek energijos, koks „sveikas“ požiūris į gyvenimą… Ir nė vieno kaltinimo, blogo žodžio. Ponia Erika ligą priėmė kaip gyvenimo išbandymą, kaip ženklą, kad kažką reikia keisti. Ir ji pasirinko geriausią taktiką – įsimylėjo gyvenimą iš naujo.
Turbūt humoro jausmas visur ir visad turbūt yra geriausias vaistas sužinojus vėžio (ar kitos sunkios ligos diagnozę). Koks jis bebūtų – paprastas ar juodas, vaikiškas ar angliškas… Tiesiog riekėtų į viską žiūrėti paprastai.
Kita svarbi žinutė – tai bendravimas su panašaus likimo žmonėms padeda. Patyrę tą patį pragarą yra geriausi patarėjai ir „petys išsiverkti“. Na, ir sveikieji draugai privalo palaikyti. Ne, tai nėra pasaulio pabaiga. Tiesiog gal naujo kiek kitokio gyvenimo pradžia… Smagu, kad pagaliau atsirado moteris, kuri parodė, jog išgirdus vėžio diagnozę nebūtina rinktis karsto ir įkapių. Reikia pamilti save, lepinti save ir siaubti parduotuves ;).
Skaitydama pamąsčiau, kas būtų, jei ponia Erika būtų ne landi žurnalistė, „piarščikė“ (viešųjų ryšių specialistė), pasiturinti ponia. o tarkime paprasta moteris, gyvenanti tipinį gyvenimą… Ne, turbūt nebūtų tų stulbinančių kelionių, tiek gydytojų dėmesio, kelionės konsultuotis pas specialistus. Na, bet čia jau atskira istorija. Džiugu, kad yra pasakojimas apie tai, kaip būna viskas iš tikrųjų.
Linkiu nesirgti, bet vis tiek labai rekomenduoju paskaityti šią knygą.
Ivertinimas: 10/10
Puslapiai: 239
Leidykla: Rožinio kaspino draugija
Leidimo metai: 2008
Komentarų: 4
ka tik perskaiciau sia knyga! lyg apie save skaityciau? labai aciu! erikute!!!!!
man labai gaila šios supuvusios moters,visom prasmėm.bepigu but kieta kai prikimšta mašna.pavogus kelias gyvybes,ar gerai jautiesi?o kaip nauja mašina ar gerai važiuoja?aš kol kas sveika,bet tavo knyga ypatingai šlykšti.negražiai kreipiuosi rašydama tu,bet tokiam tipo vargšui žmogui,kitaip kreiptis negaliu.smagu,kad pasveikai kažkieno saskaita.išlupai ka galėjai iš valstybės,iš vyrų,iš mirštančių moterų.sėkmės tau ir sveikatos moterie
pries val baigiau skaityt,dar mintyse as knygos puslapiuose. ir pritariu ievai– kaip apie save-mintys ,jausmai,ir guzely turiu–negi teks isgyvent ta pati?
bet erikos deka-busiu stipresne.sekmes jums Erika.
Knygą perskaičiau gulėdama ligoninėj ir … pamačiau save. Šiandien jau po pirmos chemijos…
Trackback: 1
[...] Savo knygų tinklaraštyje parašiau apie neseniai perskaitytą krūties vėžiu sirgususios moters …. [...]