Francoise Sagan „Savotiška šypsena“

Šią knygą skaičiau lyg ledų porciją, kuria mėgaujamasi karštą vasaros popietę. Lengvas, žavus, nevarginantis rašymo stilius labai tinka mielam vakarui ar popietei su karšta arbatėle.

Dievinu prancūzišką rafinuotumą, o ši knygą kaip tik tokia. Sakiniai ir žodžiai sudėstyti taip, kad būtų gražu, prasminga ir taip „nė pridėti, nė atimti“. O ir pasakojama apie paryžietišką gyvenimą. Tokį nerūpestingą, bohemišką, kuris lekia baruose, kavinėse, restoranuose.

Skaitant prieš akis šmėkščiojo tikra prancūzė – liesa, visad žavi lyg nuo žurnalo viršelio nužengusi, kvepianti svaiginančiais kvepalais, kuri sutikusi drauges sveikinasi pakštelėjimais į abu skruostus. Ausyse skambėjo melodinga prancūzų kalba ir Paryžiaus gatvių šurmulys…

O istorija tikrai paprasta – studentė Dominyka įsimyli už save gerokai vyresnį Luką. Lukas taip pat jaučia simpatiją. Blogiausia, kad Dominyka artimai bendrauja ir su Luko žmona (jie neturi vaikų, tai Dominyką priima kaip dukrą), ir su Luko sūnėnu (jis yra merginos vaikinas). Taip, keistas meilės daugiakampis, bet papasakotas ir su šiluma, ir objektyviai, nekaltinant nei vienos pusės.

Labai patiko rašytojos sugebėjimas išreikšti veikėjų jausmus. Ji moka žaisti žodžiu, tiesiog žongliruoja įvaizdžiais ir palyginimais, suteikdama tekstui gyvumo. Sagan plunksna vos paliesdama popierių ir kartu skaitytojo jausmus sukelia tikrą perversmą.

Ir vis tik istorija banali. Galima sakyti gyvenimiška… Juk jaunos moterys žavisi vyresniais vyrais, o vyresniems vyrams norisi „pasilakstyti“ su jaunesnėm, nors vis dar jaučia šiltus jausmus žmonai. Ir čia nebus jokių įdomių istorijos vingių, intrigų ar kitų dėmesį prikaustančių smulkmenų. Kartais nuobodokas vietas norėjosi praversti… Bet kažkaip ėmė lengvai ir susiskaitė. Savo apimtim ji labai tinka į kategoriją „vieno vakaro knyga“.

Ivertinimas: 9/10

Originalus pavadinimas: „Un Certain Sourire“

Puslapiai: 107

Leidykla: Tyto Alba

Leidimo metai: 2007