Knygų skaitymui, o tuo labiau recenzijų rašymui visiškai neliko laiko… O minčių, susijusių su knygomis, kartais ima ir kyla. Pakalbėti apie reklamą ir knygas įkvėpė šis straipsnis. Viena iš ten pateiktų minčių, kad reklamuojantis savo knygas rašytojas – tai žlugęs rašytojas. Taip, tikrai toks požiūris lietuviškoje litertūroje yra nusistovėjęs. Ar matėt, kad pats rašytojas reklamuotų savo knygą be keleto pristatymų-susitikimų su skaitytojais? Taigi kaip iškilti jauniems rašytojams? Laukti, kad „protingi dėdės ir tetos“ save vadinantys litertūros kritikais imtų ir gerai įvertintų? O gal būti garsiu „šoumenu“ ir tada savaime gerbėjai pirks knygas. Ne, gražaus viršelio ir kelių šykščių sakinių ant knygos nugarėlės neužtenka…
Skaitymas ir knygos – tai būdas praleisti laisvalaikį. Panašiai kaip nueiti į kiną ar į teatrą, parodą ar koncertą. Ir viena, ir kita stimuliuoja jusles, fantaziją, turtina dvasiškai (išskyrus holivudinius pykšt-pokšt). Tai kultūros dalis. Ir vis tik šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje priimta daugelį dalykų matuoti pinigais. Mokame ir už spektaklius, ir už koncertus, ir už knygas. Taigi perkame kultūra ir taip išlaikome menininkus. Ir nieko šiaips laikais tai nestebina.
Įsijungus televizorių (vis tik ši reklamos forma išlieka populiari) tarp dantų pastos ir kitų higienos dalykėlių vis sušmėžuoja kokio koncerto, filmo, spektaklio, operos ar kito kultūrinio renginio reklama. Ir nebūtinai tai prasti, antrarūšiai dalykai. Ne, kaip tik kokybiški renginiai reklamuojami. Juk kokybei reikia finansinių investiticijų, kurios privalo atsipirkti. O visi tikisi kokybiško meno, ar ne?
Rašytojas gauna honorarą už knygą. O leidykla tikisi, kad knyga bus nupirkta ir ji atsipirks. Tada ir rašytojui būtų geriau – perkamą rašytoją noriau leidžia. Kyla klausimas, ką daryti rašytojui, kad įrodytų, jog jo knyga yra geresnė nei dar 10 sudėtų „Naujienų“ krūvoje. Prisipažinkite, ar dažnai paimate niekam nežinomo lietuvių autoriaus kūrinį į rankas? Vis tiek kažkas knygos pasirinkimą lemia – ar draugo rekomendacija, ar kažkur skaitytas teigiamas atsiliepimas, o gal kažkoks kitas stimulas, kuris paskatintų pasidomėti ta knyga. Tenka pripažinti, kad vien viršelio, intriguojnčio pavadinimo neužtenka. Juk vis pasirodo naujų ir lietuvių, ir verstinių knygų dešimtimis.
O kaip yra vakarietiškame užsienyje? Ten norint turėti skaitytojų, o tai reiškia turėti, ką valgyti, reikia ne tik knygą išleisti. Reikia sunkiai dirbti ir sugalvoti kaip knygą parduoti. Tai reiškia, kad privaloma prisijaukinti skaitytoją. Ir nepakanka vien tik gerų atsilipeimų laikraščiuose/žurnaluose. Ten vykstama į susitikimus, bendraujama, sukuriamas bent jau internetinis puslapis ar facebook fanų puslapis (pavyzdys – Philippa Gregory). Ar žinote bent vieną internetinį lieutvio rašytojo puslapį?
Ir knygų rekalama tikrai nėra blogai. Aš tikrai neturiu laiko skaityti kilometrinių recenzijų, kurių autoriai labiau stengiasi demonstruoti savo erudiciją nei apžvelgti knygą, neturiu laiko ir valandų valandas vartinėti knygas knygyne ir ieškoti naujų „perliukų“. Man patinka kryptingai nuėjus į knygyną ar biblioteką išsirinkti kažką skaitomo. O kaip tai padaryti, jei informacijos apie naujas knygas yra minimaliai arba jos reikia su žiburiu ieškoti… Reklamuoja tik tas pseudo-biografijas, kur šoumenai pasakoja apie savo „itin svarbius“ gyvenimus.
Galite sakyti, kad tai skatina vartotojiškumą. Bet juk visi esame šiek tiek vartotojai – einame masiškai į „Urvinį žmogų“, nepraleidžiame „Pjūklo“ premjeros ir skaitome „Saulėlydį“ ir save vadiname išprususiais žmonėmis (aš netokia – nebuvau nei viename iš šių kultūrinių reginių ir neskaičiau tos knygos). Manau, kad būtina reklamuoti gerus kūrinius, nes šiuo metu jie tampa tik nedidelės saujelės žmonių privilegija. Kam atiduoti dalį pelno užsieniečiams, jei tarp savų galime rasti perlų, tiesa, „neišreklamuotų, nenugludintų“.
Ir kodėl smerkiame šią tiesą supratusius rašytojus? Tuos, kurie stengiasi save parodyti skaitytojui. Jei jau reklamuoja – tai popsas? Anaiptol… Mokykloje mokėmės litertūros, kad sugebėtume atsirinkti. Yra literatūros visokiems skoniams. Tik trūksta reklamos. Galbūt kai šalia naujo „holivudinio bojavyko“ atsiras ir knygos reklama, nebus didelė gėda prisipažinti, kad laisvalaikis leidžiamas su knyga.
