Žalia Mama

Taaaip, aš jau naudojuos savo padėtim :) Ir, turėčiau prisipažinti, pakankamai intensyviai.

Nemėgstu aš tų indų plauti, tai kodėl vyro nepaprašius? Juk jis šiuo metu į kiekvieną, kad ir tylų tylų, o kartais ir nebylų prašymą akimis reaguoja kaip į įsakymą, kurio neįvykdžius gali grėsti geriausiu atveju administracinė atsakomybė, blogiausiu – mirties bausmė :D Ir gerai,  tariant feministiškai, juk ne jam šitą toną ant pilvo nešioti daugiau nei pusę metų reikia :)

Kita vertus, aš ne tik piktnaudžiauju. Dažnai visgi iš reikalo prašau man padėti. Ir patikėkit, pirmi kartai nebuvo lengvi – aš, išsilavinusi, patyrusi, suaugusi ir savarankiška moteris, staiga turiu imti prašinėti paduoti man kažką nuo viršutinės lentynos, kažką pakelti, kažką nunešti, kažką už mane nudirbti. Aš, ta pati emancipuota ir šiuolaikiška moteris, staiga imu atsilikti nuo pasaulio naujienų, indėlio į šeimos biudžetą, praleidžiu savo eilę gaminti vakarienę ir perleidžiu vyrui siautėjimą namuose su dulkių siurbliu (juk tai valdžios įtvirtinimo procesas :D ) ir apskritai man įdomiau nei visos paminėtos veiklos yra browsinti po visokius maternity&baby e-shop’us, o dažniausiai – tiesiog saldžiai pūsti į akį iki pat pietų. Taaaip, gyvenimas ima suktis apie ateisiantį vaikelį, ir kai kurie dalykai ima netekti svarbos. Bet tapti silpnesne ir prašyti pagalbos vistiek teko išmokti…

Smagu tai, kad mano vyras ne begalvis ir, šiek tiek apsišvietęs, vis geriau suvokia, kokios veiklos man tampa iššūkiais bei kiek poilsio ir kokio maisto man reikia, ir padaro ką nors ar man padeda net nespėjus paprašyti. Šitai man patinka :) Ir, visi skaitantys vyrai, net jei jums tai atrodo banalu ar per daug smulkmeniška, žinokit, visgi yra puikus siurprizas, kai grįžus iš pasisėdėjimo su draugėmis randi skalbinius jau besiskalaujančius skalbimo mašinoj. Arba kol vakare užtrunki vonioj, randi jau pakeistą patalynę. Ir džiugina net tokia smulkmena, kaip apmokėtos sąskaitos, kai prisijungi prie e-banko būtent to padaryti :) O kartą, kai atsibudau po to eilinio miego iki pietų, užmačiau, kaip balkone laistė mano gėlytes. Sakė, pasirodė, kad saulė stiprokai kepina, ir nekenks :)

Dabar, kai šitus atvejus prisiminiau, net gėda pasidarė, kad kartais prašau padaryti ką nors, ką galėčiau ir pati, arba tiesiog todėl, kad žinau, jog nebus atsisakyta :) Bet būti lepinamai irgi yra taip neatsispiriamai gera, ir tas savanaudiškumas man atrodo toks teigiamas, juk viskas vaikiuko labui…

Nors nesu tikra, ar jo labui, ar vien dėl mano užgaidos ką tik jis išėjo nupirkti to dieviško plokštainio su bavariško kremo skonio įdaru :D

Skaityti visą

įsakymas, miegas, nėštumas, pagalba, piktnaudžiavimas, prašymas, silpnumas, siurprizas

Neabejoju, kad apie skonio (tiesiogine prasme) pasikeitimus turėtų ką papasakoti kiekviena nėščioji :) Kartais ir man sunku žodžiais išreikšti, ko aš norėčiau paskanauti, ir net po bandymo tai nupasakoti, ta klausiama išraiška vyro veide išlieka :) O kartais ji pavirsta į nuostabos, kai jis pamato, kokius produktus kraunu parduotuvės vežimėlin. Arba net pasišlykštėjimo, kai pasigaminu ką nors iš savo naujojo meniu :)

O tas įvardijimas „naujasis“ tai irgi labai sąlyginis, nes gali keistis tiek kas dieną, tiek kas savaitę. Tačiau būtent dėl to aš ir ragauju produktus ar patiekalus, kurių niekad nenorėjau paragauti, arba tokius, kurių maniau niekada gyvenime daugiau nenorėsianti vėl paragauti :)

Ir kiekvieną kartą, kai užvaldo noras sukirsti ką nors tokio „keisto“ (vyro apibūdinimas :), atmintyje iškylanti scena iš kažkokio filmo ar serialo, kai vyriškis pusę nakties laigė po miestą ieškodamas savo nėščiajai konkrečios rūšies ledų, o pagaliau grįžęs su laimikiu sulaukė reakcijos „fuuu“ ir naujo įgeidžio, visai neatrodo juokinga :) Greičiau reali ir net šiek tiek graudi :)

Pirmiausia, kad ir kaip banalu, kirtau silkes, raugintus agurkėlius, litrais gėriau kefyrą ir kitokias rūgštybes :) Norėjosi ir aštrumynų, bet žinau, kad nerekomenduojama, tai laikiausi…

Vis laukiu, kada užpuls ta saldumynų besotė, apie kurią kalba nėščiosios (aha, jau susiradau tokių draugių :), bet man iki šiol labiausiai norisi mėsos, žuvies, bulvių, daržovių. Kartais ir vaisių – buvo net užėjusios obuolių, po to vynuogių, vėliau ananasų „manijos“ (vėl vyriškio apibūdinimas :)

Apskritai tos manijos irgi dažnos – kai jau užsinoriu kokio produkto arba patiekalo, tuomet tik jo ir noriu. Kokias 2-3 dienas, kol neatsivalgau, o tuomet vien vaizdas tos buvusios „manijos“ jau pykina :)

Kartais net pačiai neaišku, ko norėčiau, tik aišku, kad nieko, ką matau šaldytuve :) Tuomet geriausias vaistas – kelionė parduotuvėn. Ten iškart rankos pačios išsitiesia į reikiamą produktą. Arba produktus :) Ir nemažais kiekiais prigriebia :)

Jei išeinu viena, vyras apie naują „maniją“ sprendžia atsidaręs šaldytuvą.

- O, pas mus alyvuogių dienos nusimato, – nusišypso ir ištaria, man sugrįžus atvėręs jį ir pamatęs kelis stiklainiukus su įvairiausiomis rūšimis šių uogyčių :)

Džiaugiuosi, kad mano organizmas vis dar tebėra protingas ir man nesinori kokių nors bulvių traškučių ar kolos, nes žinau, kad bet kokiems maistiniams įgeidžiams atsispirti yra sunku :)

Visgi, per tuos mėnesius prisivalgiau tiek keistenybių, kad jau pačiai darosi įdomu, kas toliau :) Įspūdingiausi pavyzdžiai, atrinkti pagal atitinkamai įspūdingiausias vyro išraiškas:

• kisielius. Vieną kartą ragautas vaikystėje, ir nuspręsta, kad tai buvo pirmas ir paskutinis kartas. Aha, jau žinau – niekada nesakyk niekada :)
• švieži agurkai. Na taip, aš juos ir taip valgau, bet tuo metu man nereikėjo nieko kito – nei duonos, nei mėsos, nei kitų daržovių. Sakau rimtai – valgiau vienus agurkus, o vien jų kvapas versdavo seiles išsiskirti…
• juodieji serbetai. Teko tenkintis šaldytais ir trintais. Tiko beveik su viskuo :)
• ledai. Čia ne produktas buvo keistas, o kiekis. Taigi, ne ledai, o daaaug daaaug daaaaaug ledų, geriausia – vanilinių. Po kelis kilogramus per dieną. Po savaitės ledų dietos nuėjusi į parduotuvę pripirkau tiek mėsos, kad netilpo šaldytuvan.
• o pabaigai – variantas, nuo kurio supykino mano vyrą. Ir turbūt panašiai paveiks visus, lankiusius tarybinį vaikų darželį :) Pieniška. Sriuba. Grikių. Aha, ant kurios vėliau ta plėvelė… Gerai, gerai, nepasakosiu :) Valgiau kokią savaitę. Kasdien :D

Aš tai su smalsumu, o vyras su šokiu tokiu atsargumu laukia naujų įgeidžių. Tiksliau, manau jis bijo, kad „kris“ ir kiti produktai, kurie iki šiol buvo mūsų abiejų sąraše „Nevalgoma“. O gal labiausiai bijo, kad jie į tą sąrašą ir nesugrįš :) Nes ištverti laikinas „manijas“ nėra labai sunku, bet kaip būtų, jei aš tą minėtają sriubą pamėgčiau ir kartas nuo karto valgyčiau visą likusį gyvenimą, ką? :)

Meile, aš tau sakau – kol kas grybai man vis dar tebeatrodo tokie pat bjaurūs. Kol kas :D

Skaityti visą

agurkai, alkis, grybai, humoras, kisielius, ledai, maistas, meniu, nėštumas, parduotuvės, patiekalai, pieniška grikių sriuba, produktai, rūgštumynai, saldumynai, šaldytuvas, serbentai, skonis

Šaipėsi vyras iš manęs, šaipėsi, kad gresia man visokios isterijos ir depresijos, ryšium su tais visais hormonų pakitimais nėštumo metu, o dabar prisišaipė sau – tenka jam kęsti mano naujausius viražus :)

Iš tikrųjų, pastebėjau, kad daugelis dalykų, į kuriuos sugebėdavau numoti ranka, dabar ėmė mane erzinti, ar net gerokai nervinti. Tarkim, jei tokius įvykius/dalykus sudėliotume į savotišką „Erzinimo skalę“, tai tie, kurie seniau atsidurdavo ant padalų 0-3, t.y. į juos aš nekreipdavau dėmesio, ar, blogiausiu atveju, suburbėdavau kažką po nosimi, dabar pakilo iki 5-7 padalos, ir jau iššaukia tokius gerokus paburbėjimus arba kandžias pastabas, išbeldžiamas pro sukąstus dantis :)

Aišku, proto nepraradau, ir po to, apgalvojus, suvokiu, kad eilinį kartą be reikalo priskaldžiau iš adatos vežimą :) Bet emocijos valdo ir užvaldo. Aš manau, kad jei šiuo metu tebedirbčiau (o dirbau vadovaujamą darbą), mano pavaldiniai manęs „saule“ daugiau nebevadintų :) Turbūt perkrikštytų į kokią „raganą“, geriausiu atveju :D

Mūsų švelniai chaotiškas, bet itin patogus butelis man dabar sukelia pedantiškumo priepuolius, ir mano vyras nesupranta, dėl ko aš čia purkštauju – taip gyvenom nuo pat pradžių, ir abiem buvo gerai…

Bet koks žmonių nesupratingumo ar bukumo pasireiškimas iššaukia bent jau padūsavimus, kad aplinkui vieni kvailiai. O kartais taip norisi gerokai užvožti kokiai žioplai kasininkei…

Žodžiu, ryški saulė erzina, lietus irgi negerai :)

Aha, taigi išlindo ir šiaip nelengvo charakterio „hardcore“ puselė :) Vyras vis atsargiai užsimena, kad labiau naudočiausi savo linksmąja, optimistiškąja dalimi, kuri seniau būdavo pagrindinė, ir juokaudamas vis paklausia, kada baigsis šitas šalutinis poveikis, ir jis galės nustoti vaikščioti po namus ant pirštų galų :) O aš, nors žinojau ir seniau, tik patvirtinau sau, kad turiu puikų, supratingą vyrą su geru humoro jausmu, kuris pakęstų mane (na, bent jau kažkiek laiko:), net jei būčiau n kartų bjauresnė nei paprastai :) Taigi stengiuosi valdyti savo „užplaukimus“ :)

Ir ką – vėlgi, kaip ir su pavargimu, negaliu nieko pakeisti :) Tai yra didysis nėštumo trūkumas ir privalumas kartu – negali įtakoti daugumos dalykų, kurie vyksta organizme tiek fizinėje, tiek dvasinėje plotmėje.

Tačiau visada turi labai gerą, tvirtą ir nepaneigiamą pasiteisinimą, kurį ištarus akimirksniu atleidžiamos visos nuodėmės – aš juk nėščia… :D

Skaityti visą

burbėjimas, charakteris, emocijos, erzinimas, geras vyras, hormonai, isterija, juokai, nervai, nėštumo privalumai, nėštumo trūkumai, pasiteisinimas

Seniau pastebėdavau, kaip žmonės nulydi nėščiają žvilgsniais. Vis dar nesu tikra, ar iš pavydo, ar šiaip iš smalsumo :) Na, jos tikrai labiau pastebimos tarp likusių žmonių dėl savo puikiųjų pilvukų, kuriuose gyvena būsimieji vaikučiai. Bet ko čia spoksoti? Ir dar prieš kelias savaites buvau susimąsčiusi, kad gali būti ne itin jauku, kai ir į mane ims spoksoti kaip į kokį juodaodį ar skiauterėtą panką :)

Bet dabar man nusispjaut. Aš laukiu nesulaukiu, kada mano pilvukas normaliai matysis, nes tuomet akivaizdžiai matysis tai, ką dabar reikia, kad ir pasididžiuojamai, bet vis dar sakyti. Ir kartais matau, žmonės net nepatiki :)

Štai jums įvykis iš troleibusinių nuotykių skrynelės. Įsibraunu į sausakimšą vielabraukį ir skubiai klesteliu ant laisvos kėdės, nes matau, kad į ją žvilgsniais kėsinasi dar bent keli keleiviai :) Po kelių minučių prie manęs prisibrauna smarki teta, na, pagyvenusi, bet iš tų, tikrai tvirtai stovinčių ant žemės, o ne iš tų drebančių senučių, neskiriančių į kokį troleibusą įlipo, nepanešančių savo rankinės ir vos įkopiančių į transporto priemonę su dviejų lazdų ir poros paslaugių keleivių pagalba. Taigi šita smarki teta paplekšnoja man per petį, ir rėžia „Keliamės mergaite, reikia vietą vyresniems užleisti.“ Kol apstulbusį žvilgsnį nukreipiu į ją, ji dar spėja visam troleibusui pakomentuoti „Jei tėvai nepamokino, tai aš pamokinsiu“.

Ech, aš ir seniau neužleisdavau vietos tokioms. Ramybės dėlei apsimesdavau kurčia ar lietuviškai nesuprantančia užsieniete ir tylėdavau net galvos nepasukdama, nė raumenėlio nepajudindama. Žinau, jei atsikirsi, tai visą laiką, kol nagla bobelė išlips, klausysi pamokslo kartu su kitais keleiviais :) Aš moku už viešąjį transportą ir turiu lygiai tokią pat teisę sėdėti, kaip ir bet kas kitas. Taip, vyresnius reikia gerbti, bet ką aš žinau, gal šita tvirtai sudėta moteriškė jaunystėj žydus šaudė. O jei nepaeini, tai reikia namuose sėdėti, argi ne? Na o bet tačiau, toms drebančioms senutėms ir senukams, be abejo, vistiek visada iškart užleisdavau vietą – gaila man visgi jų, vos pastovinčių… Ir tokiems užleisiu, būdama ir devintą mėnesį nėščia.

Grįžkim prie įrašą iliustruojančios istorijos :) Nesusilaikiau ir išpyškinau „Jūsų žiniai, aš ne mergaitė, bet ištekėjusi moteris, ir šiuo metu laukiuosi vaikelio. O mano tėvų Jūs tikrai nepažįstate, todėl jų auklėjimo ir nevertinkite“. Ach, kaip saldu buvo matyti naglosios veido išraišką :) Kažką neaiškiai sumurmėjusi, nusiyrė į kitą troleibuso galą ieškoti naujos aukos :)

Vat jei mano akivaizdus pranašumas – mano pilvelis – būtų nors kiek labiau matomas, tokių situacijų man nenutiktų :) Tačiau kol kas jis visai nedidelis, ir labiau „jaučiasi“, negu matosi. Mano vyras išvis jo nemato. Juokauja – „gal čia tu mane už nosies vedžioji su visokiais nėštumais?“. „Va“ – rodau į tą nediduką iškilimą. „Nieko aš nematau“ – su šypsena išgirstu įvertinimą. Koks puikus fakto, kad vyrai nepastebi tų „kelių nereikalingų kilogramų“, patvirtinimas apkūnesnėms merginoms :)

Nesupraskit neteisingai, aš nenoriu ten kažkokių ypatingų privilegijų ar, dar blogiau, gailesčio. Bet esu visiškai, tikrai ir absoliučiai nėščia, ir noriu, kad su manim ir elgtųsi atitinkamai :) Keistas galbūt toks jausmas ir noras, bet patikėkit, jaustis išskirtine yra labai gera, tai ir išskirtinio elgesio norisi, o ne keistų žvilgsnių, atsistojus į nėščiųjų ir mamų su vaikais kasą parduotuvėje :)

Gal man dėmesio trūksta, nesiimu spręsti, bet noriu, kad kuo greičiau matytųsi mano būsena, ir nereiktų kairėn dešinėn aiškinti :)

Užtai ir laukiu nesulaukiu akivaizdaus nėštumo indikatoriaus – didesnio pilvuko, ir spoksokit į mane tuomet, spoksokit :D

Skaityti visą

akivaizdu, kasos nėščiosioms, mama, nėščiosios, nėštumas, pilvas, privilegijos, smalsumas, vieta troleibuse, žvilgsniai

Aš manau, kad dabar bent jau iš dalies suprantu, kaip jaučiasi seni žmonės. Aš netgi manau imsiu toleruoti tuos senukus ir senutes, kurie yra amžinieji skundų dėl savo sveikatos varikliai, reguliariai du kartus į savaitę apsilankantys pas gydytoją, tris kartus per savaitę užsukantys į vaistinę, ir kurių mėgstamiausia pokalbių tema yra negalavimai, vaistai ir pasakojimai, ką šį kartą matė/girdėjo poliklinikoje, laukdama/-mas ilgiausioje tokio pat tipo senolių eilėje…

Nes aš jau tikrai suprantu, kaip apgailėtinai jautiesi, kai esi nuolat pavargęs, kai bet kurią minutę gali suimti skausmas ar maudimas, kurio priežastis, gydymas ir pasekmės neaiškios, ir kuris tęsis velnias žino kiek… Pasidariau tikra senutė, ir net mano vyras ėmė mane taip švelniai juokaudamas vadinti :)

Net ir norėdama, negalėčiau persidirbti ar persitempti, nes po kiekvieno darbelio lova ar fotelis ima traukti kaip magnetas :) Tarkim, jei grįžtu namo iš parduotuvės, tai negaliu iš karto bėgti virtuvėn ir sukrauti parsineštų maisto produktų šaldytuvan. Turiu prisėsti ir pailsėti bent keliolika minučių, nes kojos nebelaiko kaip po tikro maratono :) Na ir taip tarp visų darbų darbelių, užsiėmimų užsiėmimėlių. Pavyzdžiui, savaitgalį susitvarkiau balkoną, pasiruošiau lovelius ir vazonėlius, prikroviau naujos žemės, susėjau naujas gėlytes ir prieskonius vasariniam grožiui ir skoniui. Po to teko valandą ilsėtis :) Jau nekalbu, kiek reikia laiko atsigauti po kokio kambario sutvarkymo ar maisto gaminimo… O vakarinę poilsio valandelę, kai atėjus kokiai 19-20 val, prisėdu paskaityti knygą, paspoksoti kokį filmą, ar šiaip ką ramaus ir mielo nuveikti, mano vyras pavadino „greitojo nulūžimo“ minute – užtenka minkščiau atremti galvą ir tą pat akimirką keliauju sapnų karalystėn :) Gali būgnų orkestras groti, žemės drebėjimas vykti, mano organizmas miega sau ir niekas jam nė motais :)

Iš pradžių bandžiau nereaguoti į organizmo signalus, bet vyras greitai paprotino, kad negaliu gi ir toliau gyventi ikitoliniu tempu. Ir iš tiesų – net jei ir norėčiau, tikrai negaliu :) Taigi nuo šiol mano dienotvarkėje yra numatyti ne tik darbai ir veiksmai, bet ir poilsio valandėlės tarp jų. Prisipažinsiu, jau ir patikti ima, ir visai toks „sulėtėjimas“ neatsiliepia produktyvumui – atvirkščiai, pusvalanduką pagurkšnojus arbatytę žvilgsniu šaudant varnas pro langą, po to bet koks darbelis rūksta kaip iš pypkės :)

Kitas dalykas, kuris dar labiau mane priartina prie senukų, yra tie negalavimai „iš oro“ :) Aš suprantu, kad tie maudimai nugaroje, šonuose, kojose ir galvoje, karščio bangos, kojų ir rankų sunkumas, pykinimas, oro trūkumas ir dusulys, širdies plakimas „gerklėje“ yra dėl mano dabartinės būsenos. Ir neieškau ligų, juos pajautus :) Bet patikėkit, sveikam žmogui, kuris pajutęs kokius nors negalavimus visada galėdavo suvokti jų priežastį, žinodavo, kaip jų atsikratyti ir kokios gali/negali būti pasekmės, yra sunku susitaikyti, kai miesto centre staiga suriečia toks nugaros skausmas, kad norisi sėstis ant žemės ten, kur stovi; arba taip užima kvapą, kad norisi apsikabinti stulpą, kad nenukristum. Ir net neateina į galvą mintis „ką žmonės pagalvos“ :D

Kol kas taip neįvyko, nes visad arti pasitaikydavo koks suoliukas. Bet jei kur Vilniuje pamatysit merginą, sėdinčią ant žemės, ar meiliai apglėbusią stulpą, nesukiokit piršto prie smilkinio, o prieikit pasilabinti – ten garantuotai būsiu aš, arba kita nėščia moteris :)

Skaityti visą

dusulys, gydytojai, juokai, karščio bangos, ligos, maudimas, miegas, negalavimai, nėštumas, nuovargis, poilsis, poliklinika, produktyvumas, pykinimas, sentavė, tempo sulėtinimas, vaistai, vaistinė

Skaičiau neseniai gerbiamos Shiny blogą, ir mane pralinksmino iki ašarų Google „perliukai“. O dar ir seniau iš savo bloginančių merginų buvau girdėjus, kad žmonės kartais veda į tą Google langelį itin įdomias užklausas.

Ką tik išnagrinėjau, pagal ką žmonės užtinka mane. Na, aišku, nieko ten daug dar nėra, bet vistiek įdomu. Redvel sako, kad jei pradėsiu kasdien tikrintis visokią statistiką, tai galutinai susirgsiu blogeriavimo liga, o jinai, sako, gali ir iki kokios žvaigždžių ligos išsivystyt (vos neparašiau „blogavimo“ liga. Būtų labai asociatyvu, nes tokia jau ir taip sergu – bloguoju kas rytą ir kas smirdintį troleibusą :) O tos žvaigždžių ligos tai aš niekad nesupratau, nes man atrodo, kad ja gali sirgti tik visokie astronomai, astronautai, kosmonautai ir gal koks žalias ateivis :) Ir kodėl ją priskyrinėja kas antram iš kanapių išlindusiam į TV dėžutę, man mįslė :)

Aha, apie Google užklausas. Absoliutus topas – nėštumo požymiai ir simptomai. Išvada – nepaisant ekonomikos dėsnių, sulauksim demografinės padėties gerėjimo :)

Toliau eina nėštumo testas ir užklausos, pagal kurias aišku, kad reiktų tobulinti šitų testų instrukcijas – žmonės ieško, ką gi reiškia tos dvi juostelės juose. Jei kaip tik užklydote čia, ieškodamas (-a) tokios informacijos, atsakingai ir garantuotai teisingai atsakau – dvi juostelės reiškia „taip“ – taip, į jūsų gyvenimą veržiasi motinystė (tėvystė) :)

Dar apie nėštumo testus – kažkas ieškojo labai konkrečiai „kiek kainuoja nestumo testai 2009 m?“ Atsakau – paprasčiausias testukas-popierinė juostelė – apie 5 Lt, o 99% patikimas testukas-plastmasiukas – apie 10 Lt. Ieškoti vaistinėse, testuotis geriau ryte :)

Dar ieškomi yra tie nelemti čiobreliai :) Vėl atsakau, šįkart kompetetingai pasiklaususi savo gydytojos – patiekalus skaninti galima, arbatos – saikingai. Kilogramais ryti – geriau nereikia :) O ir neskanu, spėju :)

Paieškomas ir dėdė kofeinas, ir teta kosmetika, ir net išdykęs pusbrolis alkoholis – vėlgi viskas pagal principą kuo mažiau, tuo geriau.

O įdomiausias „perliukas“ ne tiek prajuokino, kiek nustebino. Nelabai suprantu, ir kaip tokia užklausa atvedė čia. Taigi, ieškotojas klausia Google labai konkrečiai: „kur gaut pinigu ant dumu? na supratot mane“ Gal ir supratome, bet padėti, deja, nelabai galime. Turbūt ir Google jums neatsakė… Tiesa, o dirbti nebandėte? :)

Skaityti visą

blogas, čiobreliai, dvi juostelės, Google, humoras, Internetas, kaina, nėštumas, nėštumo testas, patarimai, perliukai, požymiai, simptomai, tinklalapis, užklausos, žvaigždžių liga

Aš imu rimtai manyti, kad būsimoms mamoms ir jų vaikučiams labiausiai kenkia ne fiziniai visokie veiksniai (netinkamas maistas, netinkama kosmetika, netinkami vaistai), o dvasinę (ar reiktų sakyti psichinę?) būseną įtakojantys dalykai.

Pastaroji baimė, dėl kurios kelias dienas sapnavau košmarus, yra susijusi su vaikelio netekimu. Pirkau žurnalą apie nėštumą, na o jame yra straipsnis, pagal kurį praktiškai visas nėštumas sudėliotas iš grėsmių. Vienokios jos pirmomis savaitėmis, kitokios vėliau, dar kitokios atsiranda net nėštumui einant į pabaigą. Žodžiu, nėra termino, kuriam suėjus, jau galėtum jaustis saugi.

Pagal mano nėštumo laiką, dabar didžiausia grėsmė yra nesivystantis nėštumas. Nemaža dalis jų netgi niekaip nepaaiškinami. Tiesiog vaisius vieną dieną nustoja vystytis. Dažniausias gydytojų paaiškinimas – natūrali gamtos atranka. Kokie nors tyrimai daromi tik jei tai įvyksta kelis kartus, nes tuomet yra tikimybė, kad mamytė turi kokią ligą ar infekciją, kuri trukdo mažiuliui užaugti. Jei vaisius nustoja vystytis ir nepasišalina natūraliai, mamytei daroma abrazija – kaip supratau, tai iš esmės tas pats, kaip abortas, tik procedūra daroma ne mamos noru.

Ir jau tą pačią  naktį aš sapnuoju, kad prie manęs prieina gatvėje kažkokia čigonė, ir rusiškai pareiškia, kad labai nesidžiaugčiau, nes pirmasis mano vaikelis bus ne šitas.

Ryte vyras iš manęs juokiasi. Aš, atrodo, nusiraminu ir daugiau apie tai tiesiog negalvoju.

Sekanti naktis. Mane puola kažkokie teroristai troleibuse ir subado peiliu mano pilvą. Kraujas. Prasibundu. Vyras nesijuokia, tik bando vėl užmigti :)

Kitą dieną paskiriu savišvietai ir pirmiausia susižinau simptomus. Ir, kaip jau galite atspėti, viskas man tinka – pilvelis nustojo augti, mažiau pykina, krūtinė nebe tokia jautri, maudimas pilvo apačioje iš maudimo staigiai persikvalifikuoja į skausmą. Na, dar nesivystančio nėštumo atveju moterys dažnai kraujuoja, bet nemažai daliai šio simptomo nebūna.

Panika panika panika. Vyras atskaito man moralą, kad labiausiai mūsų burbuliukui kenkiu tokiais išsigalvojimais. Koks ten pilvelio augimo nustojimas, kad jo dar dorai nesimato. Mažiau pykina – ir džiaukis. Koks dar skausmas – jei būtų skausmas, lovoj gulėtum, o ne po parduotuves bėgiotum :) Ir krūtinę patikrino :) Jautri :)

Dar nusistebi, kad niekad nebuvau iš panikuojančių isterikių, prisigalvojančių sau ligas. Aš irgi nusistebiu – taigi tikrai nebuvau :) Turbūt hormonai siaučia :)

Praeitą naktį nesapnavau nieko. Vis dėl to jau truputį laukiu antrojo vizito pas gydytoją :) Ir šviečiuosi apie tyrimus, kuriais bandoma nustatyti, kiek ir kaip kūdikį veikia mamos nervai :D

Skaityti visą

abrazija, baimė, grėsmės, gydytojai, hormonai, informacija, košmarai, ligos, mama, moralas, nerimas, nervai, nesivystantis nėštumas, nėštumas, panika, patarimai, požymiai, savišvieta, simptomai, tyrimai

Tas žmogus, kuris pavadino šitą jausmą rytiniu pykinimu, mažų mažiausiai apsiriko dėl paros laiko. Nes supykinti gali bet kada. Ir nuo bet ko, ir bet kur.

Aš jau žinau, kad ryte galima lengvai jo išvengti iškart ką nors įmetus skrandin, nors ir pora razinų – padeda. O dar kai tas nuolatinis alkis kamuoja, tai ir prisiminti nereikia – kojos pačios ryte veda prie šaldytuvo. Ilsintis ar ramiai sėdinti jis paprastai nepuola. O jei ir užpuola, man užtenka giliau pakvėpuoti, ir nuslūgsta.

Bet nuo pykinimo, kurį sukelia važiavimas troleibusu, dar neradau veiksmingų priemonių. Bėda ta, kad troleibusuose yra net ne vienas pykinimą sukeliantis veiksnys :)

Jei jums atrodo, kad troleibusai nekrato, arba daro tą labai menkai, palaukit, kol būsit nėščios. Aš irgi seniau nepastebėdavau tų skraidymų, užgazavimų, staigių stabdymų ar kitokių Šumacherio talento pasireiškimų. O dabar man rodos, kad tie vairuotojai specialiai lekia ant visų duobių, kalnelių ir mygia stabdį likus pusei metro iki perėjos. Nuo to kratymosi atrodo, kad skrandis per gerklę iššoks, ir nesvarbu, ar jis pilnas, ar tuščias. A, tiesa, šiek tiek geriau būna, jei stoviu…

O jau su bomžais tai tikrai visi esat susidūrę. Ir dauguma tikit, kad sergate ypatingo bomžo dėmesio pritraukimo sindromu, nes būtent prie jūsų jie nori atsisėsti, būtent su jumis nori pakalbėti, būtent iš jūsų jie prašo lito ar cigaretės… Be abejo, kamuoja šis sindromas ir mane :) Gelbėdamasi aš pabėgdavau nuo jų į kitą troleibuso galą ir baigtas kriukis. Dabar tai nepadeda. Aš juos užuodžiu per visą troleibusą, ir, be abejo, nuo to kvapo taip pykina, kad paskutiniu metu nerizikuoju apvemti aplink mane esančių pakeleivių, ir vos pajutusi kokį įtartiną kvapą, nesidairydama jo šaltinio lipu kitoje stotelėje laukan. Ir tikiuosi, kad troleibusų loterija man bus sėkminga, ir kitas atvažiuojantis vielabraukys neturės dvokiančio siurprizo viduje…

Jau turėjot suprast, kad nėščiosios ir šunys dalijasi vienu bendru bruožu – šuniška uosle. O jei ta jautri uoslė pagauna nors menkiausią nemalonų kvapą (o tokių kvapų spektras nėščiosioms prasiplečia kelis kartus ir nenustoja nuolat kisti), skrandis jau ima šokti pasiutpolkę… Todėl važiuojant troleibusu pusryčius laukan kviečia ne tik bomžų smarvė, bet ir cariniais kvepalais tiesiog apsiliejusios vyresnio amžiaus inteligentijos damos su skrybėlėmis, iš tolo su palydinčiu kvepalų debesiu atplaukiančios fyfutės, tabaku ir alum trenkiantys nesiskutėliai, prakaitu atsiduodantys nevalos ir sportininkai, pelėsiais dvelkiantys varguoliai ir kitokie kvapniosios publikos atstovai, išsiskiriantys tik jiems būdingais aromatais :)

Ir sakau aš vyrui, kad tas, kas ateityje išras teleportavimąsi, pirmiausia sulauks pagerbimo iš nėščiųjų, kurios yra priverstos kratytis viešuoju transportu…

Skaityti visą

bomžai, gazas, kvapai, kvepalai, nėštumas, pykinimas, smarvė, stabdis, šumacheris, teleportacija, troleibusas, uoslė, viešasis transportas

Norit sumažinti kavos? O gal mesti rūkyti? Paprasta: jei esat moteris, „susiveikite“ nėštumą; jei vyras – nėščią moterį šalia :)

Pirma apie kavą. Aš ją tikrai mėgstu. Net dabar, rašydama galiu įsivaizduoti tą kvapą, pasklindantį po namus ryte ir verčiantį akis atsimerkti plačiau, o širdį plakti greičiau. Mmm…

Tai galit įsivaizduoti mano nustebimą, kai sužinojau, kad tarp produktų, kuriuos reikia riboti, o geriausia – visai atsisakyti, yra ir kava. Na, tiksliau, kofeinas. Tuomet šalia kavos į ribojamų produktų sąrašą patenka ir kakava, ir šokoladas, ir arbata.

Na, pasiieškojus radau, kad atsisakyti visiškai gal ir nebūtina, bet riboti, tai jau būtinai. Nors galutinai kofeino žala vaisiui dar neįrodyta, daugelis tyrimų rodo netiesioginius ryšius tarp mamos suvartoto kofeino kiekio ir persileidimų ar bent jau randa sąsajų su kūdikių neramamumu, nemiga ir kitokiais sutrikimais. Nėštukėms rekomenduojamas kiekis irgi skirtingų gydytojų ir organizacijų nurodomas skirtingas, bet viršyti 200 mg per dieną nepataria niekas.

Aš galvojau, kad šitas ribojimas man sukels problemų. Nes be kavos savo ryto įsivaizduoti negalėdavau. Jei iki pietų neišgerdavau bent puodelio stiprios kavos, galvos skausmas iki pat miego – garantuotas. Aišku, stebuklėlio sveikata niekad nerizikuočiau, todėl pasiryžau kęsti kavos trūkumo sukeltas kančias, ir tikėjausi, kad po kurio laiko organizmas pripras prie bekofeinio režimo…

Ir ką jūs sau manot, jokių aš kančių nepatiriu, nes, kad ir kaip norėčiau, bet jau pora savaičių, kaip kavos gerti tiesiog negaliu. Nes ji man … smirda :)

Taip taip, skrandis susitraukia vos užuodus kavos kvapą, ir tas taip ilgai lauktas juodasis skystimėlis taip ir lieka net neparagautas :) Kaip aš džiaugiuosi, kad mano organizmas šitaip man padeda, ir tarp visų kitų kvapų, kurie seniau buvo visai nieko, o dabar ėmė erzinti, įtraukė ir kavos aromatą :) Gal ir įmanoma, kad čia kokia saviįtaiga suveikė, ar kas panašaus, bet sakau jums nuoširdžiai – kai pagalvoju, visai norėčiau išgerti kavos puodelį. Kai kyšteliu nosį arčiau kolegės stalo, ant kurio šiuo metu kaip tik ir garuoja kavos puodelis, tas, pati netikiu, kad taip parašysiu – tas bjaurus kvapas atbaido visus norus.

Antras dalykas – rūkymas – man pačiai problemų nesukelia, nes mečiau jau senokai, kai su brangiausiuoju apie vaikus apskritai ėmėme kalbėtis. Bet jisai, nenaudėlis, iki šiol peša dūmą. Tik jau ne virtuvėje, kaip seniau, o bėgioja į balkoną :) Ir čia ne tik dėl to, kad rūpinasi jog aš pasyviai dūmų neprisikvėpuočiau, bet ir dėl to, kad cigarečių ir tabako kvapas man irgi pasidarė atgrasus. Irgi bjauriai smirda :)

Neklauskit maniškio, nes ims truputį nekaltai zyzti, bet aš matau tik privalumus ir jam: šaltas oras verčia jį rūkyti rečiau, rankas plautis ir burną skalautis po kiekvieno rūkymo, ir išvis, mano užkietėjęs rūkalius vis mažiau argumentų „prieš“ pateikia, kai pasiūlau ir jam visiškai mesti :) O dar turint omenyje, kad vien per šiuos metus tabako gaminiai brangs du kartus…

Apie alkoholį nekalbėsiu – šito tikrai įmanoma lengvai atsisakyti. Ir jei pirmomis savaitėmis pasiilgdavau vyno taurės bent jau savaitgalio vakarais, tai dabar jau ir minčių tokių neateina.

Žodžiu, net jei būčiau tokia žalių žaliausia mama, kad net nepasidomėčiau, kas man galima, o kas ne, mano organizmas mane pats apsaugotų -  bent jau nuo kavos ir rūkymo tai tikrai :)

Skaityti visą

alkoholis, arbata, cigaretės, dūmai, kakava, kava, kofeinas, kvapas, nėštumas, organizmas, rekomendacija, rūkymas, smirda, šokoladas, tabakas