Žalia Mama

Galiu ranką prie širdies pridėjusi prisiekti, kad posakis jog kūdikis yra namų valdovas yra absoliučiai teisingas :) Mums kol kas teigiama prasme – kadangi abu dirbame namuose, galime savo dienotvarkes koreguoti kaip tik užsimanome ir pasidaryti išeigines kada tik norime. Tiesa, neįsivaizduoju, kaip sukasi mamos, kurių vyrai rytais išeina į darbą, ir grįžta tik vakare – mes su viskuo tvarkomės dviese, o jei reiktų vienai, tai laiko šitam blogui neliktų pirmiausia :)

Naujų dalykų irgi mokomės dviese. Jie prasidėjo dar ligoninėje – kaip laikyti kūdikį, kaip pervystyti (čia ‘prie progos’ iš širdies padėkosiu tam žmogui, kuris išrado sauskelnes :), kaip žindyti, kaip nešioti, kad atsirūgtų pavalgiusi, kaip valyti bambą, kaip guldyti, kaip kaip kaip…

Bet šitie suminėti dalykai yra lengviausia dalis – sužinai, išmoksti, ir naudoji. Daug sunkiau, bet kartu ir įdomiau yra mokytis to, ko niekas, išskyrus mūsų pačių mažylę, negali pamokyti. Tai yra – kaip ji mėgsta būti nešiojama, kiek maisto ir kas kiek laiko jai reikia, galų gale – kada sekantį kartą pridirbs į sauskelnes :)

A, apie tą vadovavimą namams. Taigi pagrindinė taisyklė, kurią sužinojome jau pirmą dieną namuose – nieko neplanuoti, net ir to, ką veiksime už pusvalandžio ar valandos. Nes niekada nežinai, kada tavęs prireiks namų valdovei ir kiek užtruks jos nurodytų ‘darbų’ atlikimas. Gal tik 10 minučių pakeisti sauskelnėms, o gal prireiks valandos sūpavimo, kol užmigs kamuojama pilvuko diegliukų.Tą pirmą dieną namuose sau vakarienę gaminome ir bandėme pavalgyti kokias tris valandas, nes procesą vis nutraukdavo vienokie ar kitokie mažės reikalavimai, kurie, be abejo, turi būti atliekami nedelsiant, čia ir dabar :)

Taigi gyvename kūdikio ritmu, o savo darbus darbelius ir reikalus reikaliukus atliekame, kai mažė pučia į akį. Tai yra tam tikras privalumas – išmokome ‘mobilizuotis’, visus savo reikalus atlikti sparčiau, šiek tiek mažiau tinginiaujame ir procrastinate’iname :) O ir ji nevargina mūsų labai – miega po 4-5 valandas tarp maitinimų, stipriai verkiant dar negirdėjome (tėtis tuos iki šiol girdėtus pavirkavimus vadina dainavimu – mažė šaukia (kol kas) vieną natą ‘la la la’), pilvuką pučia nestipriai, tai irgi tik pazirzena, valgo daug ir noriai… Tiesa, kakoja irgi taip pat :D

Jei kam pasirodė, kad šitam įraše yra nors kruopelė skundimosi ar kokio tai apgailestavimo, tai klystat. Bent jau kol kas mums visai linksma ir įdomu, gal dėl to, kad to ir tikėjomės – abu turime jaunesnių brolių ir seserų, kuriuos padėjome auginti savo tėvams, todėl maždaug žinome, ką reiškia, kai namuose atsiranda kūdikis.

Ir galų gale, visus buitinius dalykus nustumia tas euforiškas jausmas, kad turime ją, kad ji su mumis, sveika ir graži, ir kad tai visam gyvenimui :) Nežinau, iš kur ten kitoms mamoms kažkokios pogimdyvinės depresijos atsiranda, bet man užtenka kad ir dabar mesti žvilgsnį mūsų mergytės link, ir veide iškart atsiranda šypsena…

O kai už dar vieną mūsų išmoktą pamoką savo šypsena atsidėkoja ir mūsų boružytė, tai norisi visuomet būti tik pirmūnu jos mokykloje :)

Trackback URL

dienotvarkė, euforija, kūdikis, maitinimas, naujienos, pamokos, planas, pogimdyvinė depresija, sauskelnės, šypsena, tėvai, vadovavimas