Aš pati stebiuosi, kad esu tokia rami.
- Nepaisant ne visai „ramaus“ mano būdo, polinkio į nerimą, paranojas ir visokias „blogiausio scenarijaus“ fantazijas.
- Nepaisant visų tų milijonų video, filmų, knygų, SM plepučių, draugių, mamų ir močiučių pasakojimų apie tai „kaip kartais būna“.
- Nepaisant, kad pirmą kartą per visą nėštumą kraujo ir šlapimo tyrimai parodė visokių pakitimų/trūkumų/naujovių, dėl kurių iš pradžių maniškė gydytoja norėjo mane net ligoninėn iki pat gimdymo įkišti, ir tik sunkiai įkalbėta leido „gydytis“ namuose.
- Nepaisant, kad net ir visapusiškai apsišvietusi, nesijaučiu „žinanti“, kad suprasiu, kai gimdymas bus jau čia pat. Aha, skamba juokingai, bet įsitikinau, kad tai beveik visas nėščiąsias kamuojanti baimė. Nors mama man sako, kad pražiopsoti tikrai neįmanoma :) Tikiu :)
- Nepaisant to, kad net mano ramiojo, visad susitvardančio ir visose situacijose pasitikinčio savimi vyro akyse matosi kažkoks nerimastingumas ir neužtikrintumas.
- Nepasant to, kad už žinojimą, kad mano mergytė bus sveika, šiuo metu atiduočiau viską. Nors skamba banaliai, bet tikrai viską.
Va net šitų visų dalykų nepaisant, viduje vistiek jaučiasi ramybė ir suvokimas, kad viskas bus taip, kaip turi būti. T.y. gerai :) Ta ramybė apgauba tarsi šydas, ir visi tie „nepaisant“ lieka už jo. Ir nors niekur nedingsta, bet ir manęs nepasiekia.
Ir tikrai nejaučiu gimdymo baimės. O anksčiau jaučiau.
Dar – būtent dabar, kai laukiu tokio svarbaus įvykio, tokios pirmosios patirties, ir nė kiek nebijau, jaučiuosi labiausiai suaugusi ir labiausiai moteris, nei kada nors iki šiol.
Taip pat jaučiu „naujos rūšies“ atsakomybę. Irgi tokią, kokios iki šiol nejaučiau. Nei atsakomybė už save, nei už kitus mylimus žmones šiai neprilygsta. Atsakomybė už naują žmogų, kurį atvedi į pasaulį – tai irgi iki šiol nepatirtas jausmas.
Galų gale, ir tas naujas, ypatingas meilės jausmas SAVO vaikui (vis dar truputį neįprasta nei taip sakyti, nei rašyti), atsiradęs vos sužinojus apie jo „užsimezgimą“, vis didėja, kinta, plečiasi, ir atrodo, užima ne tik širdį ir protą, bet ir įlenda bei įsikuria kiekvienoje kūno ląstelėje. Kad liktų ten amžinai. Esu visiškai tikra, kad šis jausmas ir toliau augs bei keisis. Žinau tai, ir tiek. Paskutinį kartą panašiai jaučiausi, kai įsimylėjau savo vyrą :) Tik pastarasis jausmas dar ir šiurpuliukus moka sukelti :)
Manau, kad šitie visi nauji pojūčiai ir sudaro TĄ jausmą. Na tą, kad esu MAMA.
Ir vėl banalu, ir vėl kažkur girdėta/skaityta, bet tik jį pajautus, suvoki, kas iš tikrųjų yra mama, ir pirmas galvoje kilęs noras yra paskambinti saviškei ir…och, net nežinau, nuo ko reiktų pradėti ir kaip išsakyti tai, ką tik dabar supratau. Turbūt kalbėčiau parą. O gal tiesiog patylėčiau į ragelį, ir žinau, jinai tikrai suprastų viską, ką jaučiu, ką supratau, ką noriu pasakyti. Nes kažkada tikrai taip jautėsi pati.
Panašu, kad sentimentalumas ir jautrumas turbūt taip pat įeina į tuos naujus pojūčius, kuriuos vardinau :)
A, ir dar tas mielas mielas spirgantis ir žaižaruojantis nekantrumas/smalsumas, kirbantis ant odos, lyg šen bei ten kutenant ją plunksna :) Laukiu nesulaukiu mūsų mergytės :) Gimdyvės krepšys jau sukrautas, būsimasis tėtis prainstruktuotas, o mažosios ledi, kaip ir priklauso, jau laukia pora lentynų spintoje su drabužėliais :) Na ir dar visokie buteliukai/žaisliukai/etc. laukia, bet jie tikrai nėra tokie svarbūs merginai, kaip drabužėliai, ar ne? :)
Liko vos keliolika dienų…
2009 Rugsėjo 11 d. 20:18 nuoroda
Nu bet tai eina sau, kaip nuoširdžiai jautriai ir gražiai Tau pavyko savo jausenas aprašyti, net susigraudinau ir pati vaikiuko užsimaniau lauktis… Esu 100% tikra, kad Tau ir mažajai viskas bus gerai, todėl to net nelinkėsiu!
2009 Rugsėjo 11 d. 22:17 nuoroda
Ačiū :)
Tikrai kažkaip sentimentalumas ir jautrumas neregėtas atsirado :) Gavosi kaip tikras dienoraščio įrašas…
2009 Rugsėjo 12 d. 19:55 nuoroda
woosh.. perskaiciau ir shiurpuliukai perbego nuo tokio kiekio geru emociju (: labai graziai parasei. nekantraujam kartu su tavim
2009 Rugsėjo 14 d. 15:39 nuoroda
Iš tiesų labai gražus ir jautrus įrašas… Linkiu lengvos ir kupinos įspūdžių mažylės kelionės į šį pasaulį. Buvo smagu skaityti Tavąją laukimo patirtį. O man dar liko 6 laukimo mėnesiai…
2009 Rugsėjo 14 d. 16:14 nuoroda
Labai graziai rasai, taip malonu skaityti… Sekmes!!!
2009 Rugsėjo 18 d. 18:09 nuoroda
Lengvo ir dziaugsmingo sustikimo su dukryte! Labai labai graziai aprasytas laukimas..
2009 Rugsėjo 21 d. 18:44 nuoroda
Puikus įrašas, nes atspindi ir mano mintis. Greit greit ir mes turėsim mažylį, ir mano nuostabai, iš baisios paranojikės virstu į romią ir laimingą būsimąją…
Linkiu sėkmės ir sveikos, gražios dukrytės :)
2009 Rugsėjo 24 d. 17:19 nuoroda
Tikiuosi, kad viskas gerai ir į pasaulį atkeliavo (ar dar atkeliaus) sveika mergytė. Puikus tinklaraštis :).
2009 Spalio 7 d. 00:18 nuoroda
Na jau tikrai turėjo ta mergytė gimti. Suprantu, kad dabar ne pats metas rašyti dienoraštį, bet labai smalsu, ar kūdikėlis toks pats judrus (-i) kaip ir iki gimimo?
2009 Spalio 9 d. 20:56 nuoroda
na, tikrai, laukiam nesulaukiam :)
2009 Spalio 14 d. 18:36 nuoroda
Stasyte, tikrai jau gimė, ir būtent tą dieną, kai parašėte savo komentarą :)
2012 Rugpjūčio 7 d. 13:18 nuoroda
Idomu buvo paskaititi.