Iškart paskelbsiu, kad praeitą savaitę išryškinome savo slapuką TukTuk – šimtu procentų, be jokios abejonės ir visiškai tiksliai žinome bei savo akimis pamatėme, kad laukiame mergytės :) Šį kartą jai neišėjo pasislėpti – jau ne itin daug vietos liko, kad galėtų susiriesti, kaip tik nori, arba bėgioti savo namelyje skersai-išilgai taip, kad neįmanoma būtų pagauti :)
Nori nenori, buvo apžiūrėta ir išmatuota iš visų pusių – pradedant bendru ūgiu ir apimtimis, baigiant visokių kaulelių ilgiais. Ir ką – kol kas aišku, kad bent jau iš pradžių manekenė nebus – pagal kaulelių ilgius nėštumo terminą atitinka idealiai, o pagal apimtis paaugusi į priekį kaip reikiant – vos ne 2 savaitėm :) Užtai tas pilvas toks didžiulis, ir užtai jau praktiškai galim neabejoti, kad mūsų atžalėlė gims apie 4 kg svorio :) Va taip ir atsirūgo tėčio lepinimai skanesniu kąsneliu – mama daug nepriaugo, užtai dukra susirinko viską, ką tik galėjo :)
Kol giminės debatuoja dėl vardo, mes sau patys susigalvojom, susitarėm nekeisti sugalvoto, ir patyliukais pasijuokiam, kad bevertės tos jų diskusijos. Na, bet tegu pasidžiaugia visi, manydami, kad gali įtakoti tokį svarbų sprendimą :)
Nukeliavau į lankas, o juk norėjau papasakoti, kaip mes su mergyte bendraujam. Taip taip, nėr ko stebėtis – aš jau visiškai įsitikinau, kad viską ji girdi, o į jai įdomius garsus ir pojūčius puikiausiai reaguoja. Jei seniau maniau, kad tai gali būti mano įsitikinimas, dabar bet kam įrodyčiau, kad mūsų mergytė, kaip juokauja vyras, always online :) Todėl prie jos pačios judesių, kurie visada sukelia man šypseną ir tokį šiltą jausmą širdyje, kai tik juos pajaučiu, prisidėjo ir panašus, bet dar puikesnis jausmas, kurį jaučiu, kai gaunu savotišką „atsakymą“ iš dar pilvelyje esančio vaikiuko…
Užtenka net ir švelniai pastuksenti kurioje nors strateginėje pilvo vietoje, t.y. ne kokiame ten pakraštyje, ir netrukus pajaučiu atliepiamajį stuktelėjimą :)
Kai mama, kaip kokia meškutė, iš lėto persiverčia ant kito šono gulėdama, mergytė energingai pasimuisto, rodydama, kad padėties pasikeitimas buvo užfiksuotas :)
Po ilgesnio pasivaikščiojimo prisėdus, arba po ilgo gulėjimo/sėdėjimo įsitraukus į aktyvesnę veiklą, pilvelis visuomet ima „banguoti“ – mergiotė vėlgi išreiškia savo nuomonę apie pasikeitusias aplinkybes :)
Visgi stebuklingiausias jausmas yra tuomet, kai pajaučiu reakciją ne į judesius, o į garsus ir kalbėjimą.
Pirmiausia pastebėjome, kad mažylė reaguoja į muziką – ją su vyru mėgstame ir dažnai klausome. Tiesą sakant, namuose dažnai praktiškai visą dieną skamba vienokia ar kitokia muzika. Paradoksas – kai susiradę bandėme klausytis visokių „Music for Moms and Babies“ arba „Music for Your Unborn Baby“ ir panašių CD, beveik jokios reakcijos nesulaukėme. Aš tai puikiai suprantu kodėl – ta muzika migdė ir mane :)
Po įvairiausių eksperimentų išskyrėme tris muzikos rūšis, kurios labiausiai patinka mūsų mažylei – klasikinė, disco ir toks neblogas rokelis :) Svarbiausia, kad nebūtų monotoniška, kad melodija būtų įvairi ir kintanti – va tuomet pajaučiu, kad galbūt būsimą šokėjėlę auginame :)
O dėl kalbėjimosi… Pradžioj gal atrodė keista – panašiai, kaip garsiai su savim kalbėtis :) Bet dabar jau abu su būsimu tėčiu įpratome bendrauti tryse – pasikalbame ir ryte, ir dieną, ir vakare. Pavyzdžiui, man ramiai gulint su knyga, mažylė irgi neišdykauja. Bet užtenka prieiti vyrui ir pradėti kalbėti – net man nespėjus atsakyti, mergytė pasignalizuoja, kad šitas bosinantis balsas jai jau gerai pažįstamas :)
Kalbiname ją ir specialiai – kai ilgiau aprimusi pabūna, arba norime kam nors pasirodyti, kaip mūsų atžalėlė vartaliojasi ir stuksena :) O aš nesijaučiu labai nukvakusi netgi pasakodama jai vakarais kokias nors istorijas arba kalbėdama apie tai, kaip jos laukiame ir kaip gyvensime jai gimus, ką visi kartu veiksime. Tėtis iš pradžių žiūrėjo kreivokai į šitą užsiėmimą, bet dabar kartais prabundu nuo jo balso, kai jis atsigulęs šalia, ima prašyti pilvelio gyventojos prižadinti mamą kokiu įdomesniu spyriu į stuburą :)
Todėl jau nebesijaučiame kvailai net kai sėdint kokioje kavinėje abu imame balsu raminti pernelyg įsismarkavusią mažają futbolininkę. Nors manau, padavėjoms iš šalies keistokai turėtų atrodyti porelė, besikalbanti su kažkuo neaiškiu ir energingai raginanti tą kažką „pagailėti mamos“ ar švelniai siūlanti tam pačiam nematomam asmeniui „eiti pamiegoti“ :D
Nėra komentarų