Žalia Mama

Tokio įrašo čia neturėjo būti. Bet, pasakius liaudiškai, nelaiko nervai.

Aišku, rašysiu subjektyviai. Nors, kita vertus, dėl manęs tų motinystės išmokų galėtų ir nebūti. Arba būti metus, ne dvejus. Tačiau daugumai jaunų šeimų, ypač tokiu metu, tai yra pastoviausios ir labiausiai garantuotos pajamos. O ir įrodymų, kad du metai – labai tinkamo ilgio periodas vaikeliui, taip pat yra nemažai.

Ne, aš neskaičiuosiu, kad įrodyčiau, kiek šiais laikais kainuoja auginti vaiką. Nors rašinys, į kurį šioje pastraipoje nukreipiu, gal net kiek per kukliai, mano manymu, paskaičiuoja išlaidas. Mums su vyru gavosi daugiau…

Ne, neįrodinėsiu, kad mūsų valstybės šeimos politika nėra vientisa, ir geriausia jos dalis kaip tik ir yra (buvo?) tos išmokos. Nes darželių, vidurinių mokyklų ar net aukštojo mokslo sistemos vis dar supuvusios iš vidaus.

Net nekomentuosiu mamų persekiojimų už bandymus užsidirbti daugiau ir savo vaikui suteikti kokybiškesnę vaikystę (neturiu omenyje tų, kurios nedirbo arba dirbo fiktyviai)

Ir nebadysiu pirštais į tų pačių politikų tiek seniau, tiek vos prieš savaitę skelbtus prisiekinėjimus, kad motinystės išmokos, gink Dieve, nebus liečiamos.

Piktintis ne labai mano būdui. Ir jūs, jei nenorite piktintis, neskaitykite komentarų nė po vienu iš čia mano nurodytų straipsnių. Juk nėštukės ir auginančios vaiką iki dviejų metų nėra visuomenės dauguma. Todėl dauguma komentarų – priešiški, pašiepiantys, net žeminantys. Pagyvenusios ir vaikus užauginusios moterys ir vyrai mano, kad jei jų vaikai augo „ant ūkinio muilo, bulvių košės ir be jokių pampersų“, tai ir šiais laikais tai yra normalu. Kitas populiarus įsivaizdavimas – kad mamos nori namuose gulėti, o dirbi tingi. Dirbtume, tikrai dirbtume, tik duokite to darbo, kur mamas priimtų, už kurį valdžia paskutinių kapeikų neatimtų, ir dar darželius duokite, kuriuose vaiką pamaitintų, o ne badu marintų…

Aš suprantu valdžios vyrus. Juk nėščiosios ir mamos su kūdikiais – ne pensininkai, ne dirbantieji, ir ne jaunimas – protestų nerengs, revoliucijų nesukels ir langų nedaužys. O lietuviai ne tokia tauta, kad eitų kovoti už kitų gerovę. Ne, atvirkščiai – tie, kuriems motinystės išmokos dar, arba jau negresia, tik džiaugiasi, kad šįkart diržai suveržiami ne jiems ir atvirai savo džiaugsmą, kartu su šlykščiais žodžiais mamų link, išlieja tuose minėtuose komentaruose.

Bet paaiškinkite jaunai mamai, kaip jai suveržti diržą kūdikėliui? Kaip paaiškinti jam, kad tiek valgyti, kiek jis nori, ji neturi už ką nupirkti? Kad kas mėnesį kelis cm ūgtelinčiai atžalai ji neišgali vis naujų drabužėlių pirkti, todėl į lauką nelabai gaunasi eiti? Kad pieštukai ir žaislai jam nėra būtini? Kad kai skauda, reikia kentėti, nes vaistai irgi kainuoja?

Sutinku, yra ir kitos pažeidžiamos visuomenės grupės – neįgalieji, pensininkai, studentai, bedarbiai. Bet jie suaugę žmonės. O suaugę žmonės suvokia, kad kai pinigų mažiau, poreikius reikia riboti. Kaip paaiškinti kūdikiui, kad jo poreikius apribojo šalies valdžia?

Dar paaiškinkite man logiškai – jei darbo užmokestis yra skirtas vienam žmogui pragyventi, tai kaip gali būti kad tam pačiam žmogui ir jo vaikui pragyventi jau turi užtekti tik 85, 65, 50% to paties užmokesčio?

Ir jau manau visai logiškai nepaaiškinama naujausiame „Veido“ numeryje spausdinama visuotinio sąmokslo teorija (straipsnis „Lietuvės masiškai eina į dekretą“, autorė Rima Janužytė). Iš statistinio fakto, kad pernai ir šįmet itin padidėjo gimstamumas bei nėščiųjų skaičius, daroma išvada, kad tai yra ne kas kita, o gudriųjų lietuvių susimokymas prieš valdžią. Neva vaikelio laukiančios šeimos, o ir vienišos merginos, sumąstė krizės laikotarpį pergyventi už motinystės išmokas ir būtent dėl to paskubėjo vaikelius „pasigaminti“…

O ar nepagalvojo autorė, kad a) pati valdžia skatino gimstamumą; b) iki krizės buvo pakilimas ir dauguma šeimų kaip tik tuo metu nusprendė, kad jau išgali vaikelį turėti ir užauginti, o ir valdžia juk skatina, padeda…; ir c) dabar tos šeimos atsidūrė kaip ir savotiškuose spąstuose, kuriuos ta pati valdžia nori dar labiau priverti… Ir dar – net tokioje keistoje šalyje kaip Lietuva, nemanau, kad sprendimas gimdyti vaiką daugumai šeimų yra ekonominio pobūdžio (nekalbu apie asocialias šeimas). Gal ir buvo kažkokia dalis šeimų (visokių žmonių yra), kurios su tokia mintimi „stengėsi“ pagerinti Lietuvos demografinę padėtį, bet tikrai ne dauguma, ir juo labiau ne visos.

Tame pačiame straipsnyje pakalbinta būsima mama, dirbanti programuotoja, teigia, kad jai toji išmoka yra net per didelė, ir tikrai galėtų būti ji mažesnė. Taip, kaip minėjau šio įrašo pradžioje, dėl manęs ji irgi galėtų būti mažesnė ar trumpiau mokama. Bet vaikų laukiasi/gimdo/augina ir tos, kurių vyrai neseniai prarado darbą ar jiems buvo sumažintos algos; tos, kurios vaikelio labai norėjo, ir pasiskaičiavo, kad gaunamos išmokos bei vyro atlyginimo kaip tik užtektų jam išlaikyti; ir tos, kurių gyvenimas taip susiklostė, kad jos yra paauglės, studentės, našlaitės, bedarbės, vienišos mamos…

Taip pat nenoriu pasakyti, kad daryti nieko nereikia. Suprantu valstybės situaciją ir nemanau, kad motinystės išmokos turi būti absoliučiai neliečiamos. Tik mano manymu, reiktų ne lengviausią kelią pasirinkti. Galbūt išmokas būtų galima diferencijuoti atsižvelgiant į pajamas ir turtą? O gal kaip tik būtų galima apskaičiuoti „protingą“ išmokos dydį ir jas suvienodinti visoms mamoms? O gal pirmiausia nustatykime lubas (ir „grindis“?) toms išmokoms?

O gal, o gal.

Trackback URL