Žalia Mama

Seniau pastebėdavau, kaip žmonės nulydi nėščiają žvilgsniais. Vis dar nesu tikra, ar iš pavydo, ar šiaip iš smalsumo :) Na, jos tikrai labiau pastebimos tarp likusių žmonių dėl savo puikiųjų pilvukų, kuriuose gyvena būsimieji vaikučiai. Bet ko čia spoksoti? Ir dar prieš kelias savaites buvau susimąsčiusi, kad gali būti ne itin jauku, kai ir į mane ims spoksoti kaip į kokį juodaodį ar skiauterėtą panką :)

Bet dabar man nusispjaut. Aš laukiu nesulaukiu, kada mano pilvukas normaliai matysis, nes tuomet akivaizdžiai matysis tai, ką dabar reikia, kad ir pasididžiuojamai, bet vis dar sakyti. Ir kartais matau, žmonės net nepatiki :)

Štai jums įvykis iš troleibusinių nuotykių skrynelės. Įsibraunu į sausakimšą vielabraukį ir skubiai klesteliu ant laisvos kėdės, nes matau, kad į ją žvilgsniais kėsinasi dar bent keli keleiviai :) Po kelių minučių prie manęs prisibrauna smarki teta, na, pagyvenusi, bet iš tų, tikrai tvirtai stovinčių ant žemės, o ne iš tų drebančių senučių, neskiriančių į kokį troleibusą įlipo, nepanešančių savo rankinės ir vos įkopiančių į transporto priemonę su dviejų lazdų ir poros paslaugių keleivių pagalba. Taigi šita smarki teta paplekšnoja man per petį, ir rėžia „Keliamės mergaite, reikia vietą vyresniems užleisti.“ Kol apstulbusį žvilgsnį nukreipiu į ją, ji dar spėja visam troleibusui pakomentuoti „Jei tėvai nepamokino, tai aš pamokinsiu“.

Ech, aš ir seniau neužleisdavau vietos tokioms. Ramybės dėlei apsimesdavau kurčia ar lietuviškai nesuprantančia užsieniete ir tylėdavau net galvos nepasukdama, nė raumenėlio nepajudindama. Žinau, jei atsikirsi, tai visą laiką, kol nagla bobelė išlips, klausysi pamokslo kartu su kitais keleiviais :) Aš moku už viešąjį transportą ir turiu lygiai tokią pat teisę sėdėti, kaip ir bet kas kitas. Taip, vyresnius reikia gerbti, bet ką aš žinau, gal šita tvirtai sudėta moteriškė jaunystėj žydus šaudė. O jei nepaeini, tai reikia namuose sėdėti, argi ne? Na o bet tačiau, toms drebančioms senutėms ir senukams, be abejo, vistiek visada iškart užleisdavau vietą – gaila man visgi jų, vos pastovinčių… Ir tokiems užleisiu, būdama ir devintą mėnesį nėščia.

Grįžkim prie įrašą iliustruojančios istorijos :) Nesusilaikiau ir išpyškinau „Jūsų žiniai, aš ne mergaitė, bet ištekėjusi moteris, ir šiuo metu laukiuosi vaikelio. O mano tėvų Jūs tikrai nepažįstate, todėl jų auklėjimo ir nevertinkite“. Ach, kaip saldu buvo matyti naglosios veido išraišką :) Kažką neaiškiai sumurmėjusi, nusiyrė į kitą troleibuso galą ieškoti naujos aukos :)

Vat jei mano akivaizdus pranašumas – mano pilvelis – būtų nors kiek labiau matomas, tokių situacijų man nenutiktų :) Tačiau kol kas jis visai nedidelis, ir labiau „jaučiasi“, negu matosi. Mano vyras išvis jo nemato. Juokauja – „gal čia tu mane už nosies vedžioji su visokiais nėštumais?“. „Va“ – rodau į tą nediduką iškilimą. „Nieko aš nematau“ – su šypsena išgirstu įvertinimą. Koks puikus fakto, kad vyrai nepastebi tų „kelių nereikalingų kilogramų“, patvirtinimas apkūnesnėms merginoms :)

Nesupraskit neteisingai, aš nenoriu ten kažkokių ypatingų privilegijų ar, dar blogiau, gailesčio. Bet esu visiškai, tikrai ir absoliučiai nėščia, ir noriu, kad su manim ir elgtųsi atitinkamai :) Keistas galbūt toks jausmas ir noras, bet patikėkit, jaustis išskirtine yra labai gera, tai ir išskirtinio elgesio norisi, o ne keistų žvilgsnių, atsistojus į nėščiųjų ir mamų su vaikais kasą parduotuvėje :)

Gal man dėmesio trūksta, nesiimu spręsti, bet noriu, kad kuo greičiau matytųsi mano būsena, ir nereiktų kairėn dešinėn aiškinti :)

Užtai ir laukiu nesulaukiu akivaizdaus nėštumo indikatoriaus – didesnio pilvuko, ir spoksokit į mane tuomet, spoksokit :D

Trackback URL

akivaizdu, kasos nėščiosioms, mama, nėščiosios, nėštumas, pilvas, privilegijos, smalsumas, vieta troleibuse, žvilgsniai