Aš imu rimtai manyti, kad būsimoms mamoms ir jų vaikučiams labiausiai kenkia ne fiziniai visokie veiksniai (netinkamas maistas, netinkama kosmetika, netinkami vaistai), o dvasinę (ar reiktų sakyti psichinę?) būseną įtakojantys dalykai.
Pastaroji baimė, dėl kurios kelias dienas sapnavau košmarus, yra susijusi su vaikelio netekimu. Pirkau žurnalą apie nėštumą, na o jame yra straipsnis, pagal kurį praktiškai visas nėštumas sudėliotas iš grėsmių. Vienokios jos pirmomis savaitėmis, kitokios vėliau, dar kitokios atsiranda net nėštumui einant į pabaigą. Žodžiu, nėra termino, kuriam suėjus, jau galėtum jaustis saugi.
Pagal mano nėštumo laiką, dabar didžiausia grėsmė yra nesivystantis nėštumas. Nemaža dalis jų netgi niekaip nepaaiškinami. Tiesiog vaisius vieną dieną nustoja vystytis. Dažniausias gydytojų paaiškinimas – natūrali gamtos atranka. Kokie nors tyrimai daromi tik jei tai įvyksta kelis kartus, nes tuomet yra tikimybė, kad mamytė turi kokią ligą ar infekciją, kuri trukdo mažiuliui užaugti. Jei vaisius nustoja vystytis ir nepasišalina natūraliai, mamytei daroma abrazija – kaip supratau, tai iš esmės tas pats, kaip abortas, tik procedūra daroma ne mamos noru.
Ir jau tą pačią naktį aš sapnuoju, kad prie manęs prieina gatvėje kažkokia čigonė, ir rusiškai pareiškia, kad labai nesidžiaugčiau, nes pirmasis mano vaikelis bus ne šitas.
Ryte vyras iš manęs juokiasi. Aš, atrodo, nusiraminu ir daugiau apie tai tiesiog negalvoju.
Sekanti naktis. Mane puola kažkokie teroristai troleibuse ir subado peiliu mano pilvą. Kraujas. Prasibundu. Vyras nesijuokia, tik bando vėl užmigti :)
Kitą dieną paskiriu savišvietai ir pirmiausia susižinau simptomus. Ir, kaip jau galite atspėti, viskas man tinka – pilvelis nustojo augti, mažiau pykina, krūtinė nebe tokia jautri, maudimas pilvo apačioje iš maudimo staigiai persikvalifikuoja į skausmą. Na, dar nesivystančio nėštumo atveju moterys dažnai kraujuoja, bet nemažai daliai šio simptomo nebūna.
Panika panika panika. Vyras atskaito man moralą, kad labiausiai mūsų burbuliukui kenkiu tokiais išsigalvojimais. Koks ten pilvelio augimo nustojimas, kad jo dar dorai nesimato. Mažiau pykina – ir džiaukis. Koks dar skausmas – jei būtų skausmas, lovoj gulėtum, o ne po parduotuves bėgiotum :) Ir krūtinę patikrino :) Jautri :)
Dar nusistebi, kad niekad nebuvau iš panikuojančių isterikių, prisigalvojančių sau ligas. Aš irgi nusistebiu – taigi tikrai nebuvau :) Turbūt hormonai siaučia :)
Praeitą naktį nesapnavau nieko. Vis dėl to jau truputį laukiu antrojo vizito pas gydytoją :) Ir šviečiuosi apie tyrimus, kuriais bandoma nustatyti, kiek ir kaip kūdikį veikia mamos nervai :D
2009 Kovo 4 d. 13:01 nuoroda
uf (: gal tu kolkas maziau apie gresmes skaityk, nes visai supanikuosi!
kosmarai tai ziaurus, bet tai dazniausiai ko bijai, ta ir sapnuoji, ne? viskas bus gerai (:
2009 Kovo 4 d. 15:11 nuoroda
Na, šioks toks bijojimas, manau, gana natūralus – vis dėlto prabunda motiniškas rūpestis kūdikiu ir noras, kad jam viskas būtų tik gerai. O gerai bus tada, kai mamytė psichologiškai jausis tvirta ir rami (kad tėvelis ramus ir tvirtas, tą jau supratau ;)).
2009 Kovo 5 d. 08:30 nuoroda
Ačiū abiems už palaikymą :) Viskas be abejo bus gerai :)
O tėvelis, kaip tikras vyras, tiesiog ne itin dažnai parodo savo emocijas… Ir gerai, nes panikuoti dviese būtų dar blogiau :D
2009 Gegužės 9 d. 22:23 nuoroda
Suprantu tuos pergyvenimus ir pritariu. Nepažįstu nei vienos besilaukiančios, kuri nesijaudintų dėl vienų ar kitų dalykų. Pati neseniai laukiausi trečio vaikelio, prieš tris dienas padarė abraziją, nes nėštumas buvo nesivystantis. Žvelgiant atgal matau daug nerimą kelainčių ženklų, nors esu neprietaringa. Belieka suimt save į rankas ir stengis, kad stebūklėlis išvystų šį pasaulį.
2011 Gruodžio 9 d. 16:38 nuoroda
The urge to gamble is so universal and its practice so pleasurable, that I assume it must be evil. – Heywood Broun 794241