Žalia Mama

Štai ir išaušo toji diena – aš važiuoju pas gydytoją. Su džiaugsmingąja žinia. Ir su nerimu – nelabai aš tuos gydytojus mėgstu. Ir lankausi kuo rečiau. Jei jau kokios problemos, dažniausiai užtenka vaistininko rekomendacijos. O didesnių problemų jau senokai neturėjau.

Būtent dėl to mano kortelė gydymo įstaigoje jau buvo išnešta į archyvą. Pamanė, kad persiregistravau kitur ir jiems nepranešiau. Supratau, kad neapsilankyti pas gydytoją keturis metus yra kaip ir ne visai normalu :)

Tą man patvirtino ir gydytoja – išgirdusi apsilankymo priežastį, pakomentavo – „Taip ir galvojau, kad arba sunki liga, arba didelis džiaugsmas pas mane atvys“ :)

Sužinojau, kad kiekviena nėščioji yra „užregistruojama“, arba, kaip išsireiškė gydytoja, „įtraukiama į įskaitą“. Pasijaučiau kaip nepilnametė nusikaltėlė :) Tačiau tai yra daroma tik suėjus 12 savaičių, mat tiek laiko praėjus itin sumažėja persileidimų ir kitokių problemų tikimybė. Negimdiniai nėštumai taip pat paprastai išaiškėja pirmosiomis savaitėmis (tai nėštumai, kai vaisius įsitvirtina ne gimdoje).

Taigi po kelių savaičių turiu prisistatyti vėl, kad būtų atlikti visi tyrimai, kurie privalomi norint į tą įskaitą patekti. Įtrauktosioms valstybė garantuoja nemokamą gydytojo priežiūrą, tyrimus ir kitas reikalingas procedūras. Iš prikeverzoto lapelio sugebėjau įskaityti, kad man bus daromi kraujo, šlapimo, ŽIV ir sifilio tyrimai. Taip pat pas gydytojus turės apsilankyti vaikiuko bendraautorius – jam reikės atlikti tyrimą kraujo grupei nustatyti ir plaučių fluorogramą.

Kadangi pagal mūsų bendrus apskaičiavimus, mano stebuklui turėjo būti apie 5-7 savaitės, nieko daug su mumis daryti gydytoja negalėjo, tik trumpai patarė daugiau ilsėtis, valgyti natūralesnį maistą, pasaugoti save. Maistą patarė rinktis su kuo mažiau konservantų, paminėjo, kad reikia gerti daug skysčių, tačiau sultys pakeliuose netinka, mat didžioji dalis jų gaminama iš koncentrato. Natūralių yra mažai, ir jos paprastai išsiskiria savo kaina. Dar išgirdau apie įvairiausius pavojus nėščiosioms, kurie „normaliems“ žmonėms nesukeltų jokių nepatogumų. Taip pat nemažai ligų, į kurias šiaip ir dėmesio neatkreiptume, nėščiosioms ir jų gyventojams gali baigtis itin liūdnai.

Gydytojai toliau beriant patarimus, o mano akims besiplečiant nuo informacijos gausos, ji susivokė, kad tuoj supanikuosiu ir nieko neprisiminsiu, todėl patarė įsigyti knygą nėščiosioms ar kokį medicinos žinyną, ji rekomendavo „Nėščiosios vadovą“.

Tada informacijos srautas nutrūko, ir buvau informuota, kad man šiandien pat bus atlikta echoskopija, nes reikia tiksliai nustatyti, kiek laiko mano nėštumui, pažiūrėti, ar viskas vietoje ir tvarkoje. Mano galvoje vėl skamba aliarmas – kas ta echoskopija, neįsivaizduoju. Na, esu filmuose mačius, kaip kūdikėlis apžiūrimas ekrane, tuo metu gydytojai vedžiojant kokį tai įrankį mamytės pilvuku, bet nebuvau tikra, ar tokios technologijos jau pasiekė Lietuvą :)

Mano laimei, tikrai pasiekė, ir košmariškos idėjos, apie kokių nors zondų ar laidų kišimą į mane per neaišku kurias landas, lakios fantazijos sugeneruotos per sekundės dalį, atsitraukė :) Bet įdomybės vistiek dar tik prasidėjo. Pasirodo, kad vaizdas matytųsi, turi būti pilna šlapimo pūslė. O man, aišku, pavedama užduotis ją pripildyti.

Taigi sėdėjau „procedūriniame“ ir maukiau vieną puodelį vandens po kito. Po trečio jau buvo bloga. Nesuvokiu, kur tilpo ketvirtas ir penktas. Tada turėjau judėti, kad viskas greičiau patektų į tą pūslę. Vyliausi, kad laukiantieji klinikos koridoriuose žino apie šios procedūros ypatybes, ir jų itin nestebino pirmyn-atgal pražygiuojanti mergina su kankinio išraiška veide :)

Po keliolikos minučių ir tiek pat gydytojos klausimų „Jau?“, reikalas pribrendo. Ir viskas tikrai buvo kaip tuose filmuose – man patepė pilvuką ir ekrane išvydau savo vidinę pusę. Tiesiogine prasme.

„Va“ – bedė gydytoja pirštu į baltą pūslytę juodumoje. Savo reakcijos iki šiol nesuvokiu – ir džiaugsmas, kad viskas vyksta reikalingoje vietoje bei tinkamai, ir nusivylimas, kad tas įsivaizduotas vaikelis kol kas yra tik nago dydžio. Kita vertus, labiausiai aš norėjau į tualetą, ir ta mintis man tuo metu labiausiai nedavė ramybės :)

Taigi mums septynios savaitės, viskas vyksta normaliai. Ir vistiek man atrodo, kad pirmą kartą sumirksėjau tik išėjusi iš klinikos, o apie ką galvojau troleibuse, nepamenu. Džiaugiuos tik, kad į tinkamą numerį sugebėjau įsėst :)

Trackback URL

echoskopija, gydytojai, ligos, nėštumas, patarimai, rekomendacijos, tyrimai, vanduo