As far as I understand, our Lithuanian MEP, the Honorary President of our Conservative Party (which is the ruling majority at the moment!), in his sermon to the nation preaches the following:

1.      Biological families are evil for the children, so children should be taken out of their biological families and given to some foster care.

2.      Lithuanian Criminal Police are the enemies who have occupied the Lithuania and are openly implementing their felonious regime, and nobody can stop them. So why in this case our MEP doesn’t apply to NATO or EU defence forces and doesn’t ask to free his homeland, or why doesn’t he start the government in exodus and doesn’t fight for freedom of Lithuania, as, for example, Dalai Lama?

3.      The Criminal Police  officers, delivering guardianship under the witness protection programme, are beating the persons they protect and forcing them to be a part of the Police Plot, those witnesses under protection are de facto the hostages of that ‘Lithuanian Taliban Regime’. So, why our MEP and founder of the independent Lithuania has not taken any steps for defending human rights? Why doesn’t he ask his fellows MEPs, especially the members of Subcommittee on Human Rights, to take actions and to save the hostages of Lithuanian Criminal Police Taliban? And why his party, Conservatives, who are ruling the country, are doing nothing and are happy under the regime of Lithuanian Criminal Police Taliban command?

4.      Taking a child from his mother without any legal grounds and keeping it for years and years in a family that indoctrinates that poor kid against the mother, deprives the kid from going to school and having normal education, deprives the kid from necessary medical and psychological aid (they haven’t let the ambulance to take the girl to the hospital for two times, despite the doctor’s strong recommendations), and teaches the kid to call everybody a paedophile or a collaborator of paedophiles, in case the girl or her custodians haven’t got something they wanted, is not a judicial experiment and is not detrimental to the child. But it is detrimental to the child to be returned to her caring and loving mother, who has never been accused in any wrongdoings against her child.

Pretty strange ideas, I should say, if not using any stronger wording.

Out of the Tarot cards

(Unofficial translation from Lithuanian)

By Vytautas Landsbergis, the original article was published on 26-04-2012 on the website ‘alfa.lt’:  http://www.alfa.lt/straipsnis/14387663/Is.Taro.kortu=2012-04-26_09-03/#ixzz1tGNZ7Iog 

We can not return the girl into the danger. Those men in masks, who maybe are beating her mother when having their spare time, o who maybe let somebody else, somebody of the woman’s patrons, to come in and to leave a bruise under the woman’s eye, those men in masks are not the guards for the girl.

In case they are moved abroad, let’s say, to Uncle Aidas – a short joy of seeing them again might spark, but then nevertheless the realism will follow. Why should the risk be maintained?

And more over, if they are chocked with a grass leave and buried by theRioSeanobody will be looking for them; that’s for sure.

Laimutė maybe be has not grasped that she is kept alive only in this, recent string of interests. It means, while the so called ‘battle for the child’ is going on. But who would be able to help her ant to free her, it is generally difficult to imagine. Her parents will not be able to save her.

The bailiff might be has taken a nice sum for the job. In such a case, if she does not bleed out the child, the bailiff’s head is also not safe.

Philologists could help the newspaper political scientists to realise that it is not correct to use the phrase ‘tearing out’ when debating about the child. The tearing would be out of the embrace of the girl’s aunt or grandmother. In that case the embrace is an obstacle that must be removed according to the order. But the real situation would be ‘tearing away’ the kid from the persons the kid is keeping fastened herself to. Unfortunately, none of those persons is her mother. In that case tearing away would be ‘using force against the child’.

By the way, here are some more ideas from the philology field. If you want to understand what is a ‘biological mother’, think about foundlings and some foster mother, so called mother from her heart, who has brought up the little one with love. This difference is still conceived in ourLithuania.

But what is a ‘biological family’? I daresay this must be the family, in which there is no love, there is only biology.

In this regard Deimantė has not a biological family at Klonio Street. In this family there is no need of explanations that one is forbidden to beat girls (this is the idea of Deimantė). The menders of the Constitution could have some reflections on this topic as well.

For instance: a family is a group of close people, in which anybody both neither beats nor molests little girls.

And one more piece of the deck of cards, now as regards the theatre science. Some actress in the meeting condemned some moral mother. After that action the actress should be kept out from playing roles of moral mothers in the theatre. Such an idea has been written for the populace in their media.

In case somebody is interested: there have passed 16 years already as the Republic of Lithuania has in force the Law on Fundamentals of Protection of the Rights of the Child. Article 2[1] of the Law on the fundamental rights and freedoms of the children of the Republic of Lithuania says as follows: All types of scientific experimentation or other experimentation involving a child (this means including judicial experimentation as well!), which may be detrimental to his life, health, or normal personal development, shall be prohibited. ‘This prohibition shall also apply even in the presence of an agreement by the child, his parents (for instance, the mother) or other legal representatives of the child.’

So, the word has been said and the action must follow. The experimentation which may be detrimental is forbidden. But is the said principle being implemented, or the actions are going some other way? In this case the slogan ‘let’s do it’ (in a manner violating the law), as well as the slogan ‘let’s take the girl’ might be a misfit.

Tai antroji žurnalistės, Pulitzerio premijos laureatės, Dorothy Rabinowitz apybraižos dalis, publikuota „The Wall Street Journal“ 1995 m. kovo 14 d. Originalą galite rasti čia:

http://www.rickross.com/reference/satanism/satanism9.html

Pirmoji apybražos dalis yra čia:

http://blog.lrytas.lt/visokiosmintys/2012/04/20/tamsybe-masacusetse-i/

Praėjus keliems mėnesiams nuo Violetos ir Šerilės Amiro įkalinimo už tai, kad, anot valstybės kaltinimų, įvykdė barbariškus seksualinius nusikaltimus prieš mažus vaikus,  prokurorai surengė seminarą „Mokyklėlės „Fells Acres“ byla – pavyzdinis multidisciplininis atsakas“.

Šiame susitikime, kuriam vadovavo apygardos prokuroras Skotas Hašbargeris (angl. Scott Harshbarger) (dabar Masačusestso generalinis prokuroras), socialinių tarnybų darbuotojai, terapeutai ir kiti valstybės liudytojai pagerbė visus, kurie pradėjo šią bylą ir ją sėkmingai pabaigė. Šešiasdešimt trejų metų Violeta Amiro (angl. Violet Amirault), „Fells Acres“ darželio Maldene (Masačusetsas) savininkė, ir jos duktė Šerilė (angl. Cheryl) buvo nuteistos 1987 m., jos nuteistos kalėti nuo aštuonerių iki 20 metų. Kitame teismo procese, kuriame atskirai buvo nagrinėjama Džeraldo (angl. Gerald), Violetos sūnaus, byla, teisiamasis buvo nubaustas kalėti 30–40 metų.

Tarp kalbėtojų susitikime buvo viena iš prokurorų Patricija Bernštein (angl. Patricia Bernstein), kuri papasakojo, kaip reikia padėkoti jautriam ir kūrybingam teisėjui, kuris pasistengė, kad ieškovams vaikų tėvams ir globėjamas būtų leista sėdėti tiesiai priešais prisiekusiuosius, o ne kaltinamiesiems. Kiti kalbėtojai svarstė problemas, su kuriomis susidurta šioje pavyzdinėje byloje. Pavyzdžiui, kai kurie „Fells Acres“ lankiusių vaikų tėvai – apibūdinti kaip „negalintys pripažinti ir neigiantys“ – atsisakė patikėti kaltinimais. Kita ekspertė kalbėjo apie fizinius prievartavimų „Fells Acres“ darželyje įkalčius – labai delikatų klausimą, atsižvelgiant į tai, kad prokurorai negalėjo pateikti nė vieno tokio įkalčio. Taigi ši kalbėtoja ir prokurorų liudytoja (pediatrė ginekologė) pateikė vieną iš įsimintiniausių medicininių liudijimų, išklausytų nagrinėjant Džeraldo Amiro bylą teismo posėdyje.

Liudydama apie mergaitę, kuri teigė, kad Džeraldas įkišo jai į analinę angą peilį, daktarė Džina Emans (angl. Jean Emans) pateikė patvirtinančią ataskaitą – kad objektas galėjo „mėginant įkišti jį į išeinamąją angą nuslysti mergystės plėve“ neįsiskverbdamas į makštį. Objektas, apie kurį čia kalbama, buvo mėsininko peilis.

Nors apygardos prokuroro seminaras buvo informatyvus, kai kurie klausimai liko neatsakyti. Valstybė, pavyzdžiui, apkaltino tik Amiro šeimos narius, kai tuo tarpu vaikai vienas po kito įvardijo ir kitus auklėtojus. Išgirdę pažadus, kad gaus dovanėlių, vaikai daug kartų pasakojo įvairias detales apie tai, kaip panelė Anė Marija (angl. Anne Marie) arba panelė Džoana (angl. Joanne), arba panelė Karolė (angl. Carol) smurtavo prieš juos (kartu su Amiro šeimos nariais). Valstybės kaltinimas pasirinko šios sensacingos bylos tema istoriją apie tamsų šeimos sąmokslą. Akivaizdu, kad tai buvo istorija, kurioje kitiems auklėtojams – nepriklausantiems Amiro šeimai – vietos nebuvo numatyta.

Byla prieš Amiro pradėta 1984 m., kai penkerių metų vaiko motina parašė skundą dėl seksualinio išnaudojimo, kuriame kaltino 31-erių Džeraldą, dviejų vaikų tėvą, kurio žmona laukėsi trečio. D. Amiro dirbo mokyklėlėje, jis pakeitė vaiko šlapias apatines kelnytes, kurios paskui buvo pristatytos į vaiko namus. Skundą parašiusi mama, kuri rašė, kad ji susirūpinusi dėl galimo seksualinio išnaudojimo, nes jos brolis vaikystėje patyrė tvirkinimą, vėliau pateiks kelias skirtingas įvykių versijas. Tačiau pačioje pradžioje pirmasis skundas paskatino krūvos kitų skundų atsiradimą.

Tik areštavusi Džeraldą Amiro, Maldeno policija, be jokios suimtojo apklausos, iškart sušaukė susirinkimą. Jame maždaug 80 tėvų, kurių vaikai lankė „Fells Acres“, gavo nurodymus namuose apklausti savo vaikus apie burtų kambarį, slaptą kambarį ir klouną. Taigi, be jokių pastangų vaikams buvo paskleista žinia, kad Džeraldas Amiro padarė kažkokį blogą dalyką ir kad tai susiję su burtų kambariu ir klounu.

Tada ir vėliau prokurorai vis retoriškai klaus, kaip šitiek daug vaikų galėjo kalbėti apie burtų kambarį ir blogą klouną (tariamai Džeraldą), jei kaltinimai buvo melas. Atsakymo, žinoma, reikėjo ieškoti suaugusiųjų elgesyje  – tėvai ir tyrėjai nuolat kalbėjo vaikams apie šiuos dalykus. Nenublankstantis blogasis klounas, atsiradęs šioje byloje, jau buvo sumirgėjęs laikraščių antraštėse aprašinėjant nagrinėjamas vaikų seksualinio išnaudojimo bylas visoje šalyje, taip pat būdavo minimi ir tariamai luošinami bei darkomi gyvūnai, staiga pasirodę šituo atveju.

Apygardos prokuroro seminare „Fells Acres“ tema Maldeno policijos inspektorius Džonas Riversas (angl. John Rivers) atskleidė, matyt, daugiau, nei ketino, kai papasakojo susirinkusiems, kad apklausinėti vaikus buvo sunku, nes iš jų „nieko neišgausi, kaip iš akmens“. Tačiau vaikai nebuvo akmeniniai, taigi, galų gale, pasidavė įkalbinėjimams ir „pradėjo pasakoti“. Viena mergaitė daugiau kaip tuziną kartų apklausoje sakė, kad Džeraldas Amiro jų nelietė seksualiai.

Darbuotoja: „Ar kas nors lietė Penės (angl. Penny) [mergaitės draugė] užpakaliuką?“

Mergaitė: „Niekas. Niekas nelietė.“

Dar keturis kartus apklausą vykdanti darbuotoja paklausia, ar kas nors lietė vaikus, ir vis sulaukia to paties atsakymo – „ne“, „ne“. Pagaliau dar kartą vėl to paties paklaustas pavargęs vaikas praranda kantrybę ir surinka:

– „Niekas nelietė, niekas!“

Laikui bėgant, per vieną iš eilinių apklausų, mergaitė pagaliau pasakys tai, ką apklausą atliekanti darbuotoja nori iš vaiko išgirsti. Ir taip atsirado dar vienas kaltinimų rinkinys.

Iškart po pirmojo kaltinimo tapo aišku, kad jau niekada niekas ligi šiol buvusiame sočiame  ir per dienas darbuose paskendusiame Amiro šeimos gyvenime nebus taip pat. Kažkas du kartus paleido kulką į Džeraldo namą, viena kulka vos per plauką neužkliudė jo žmonos Patricijos (angl. Patricia), kita įstrigo sienoje už kelių pėdų nuo jų kūdikio sūnaus lopšio. Violetos Amiro mokyklėlė buvo visam laikui uždaryta dar prieš šeimos narių teismą, uždarymo pagrindas, anot oficialaus potvarkio, – vaikai buvo seksualiai išnaudojami burtų kambaryje.

Praėjus mėnesiui nuo pirmojo kaltinimo pareiškimo, vieno iš „Fells Acres“ mokyklėlę lankiusio vaiko tėvų reikalavimu buvo uždėtas areštas visam Violetos ir Džeraldo turtui. Kad areštas būtų panaikintas, Violeta turėjo sutikti išmokėti tiems tėvams 50 000 JAV dolerių papildomai prie beveik 2 mln. JAV dolerių draudimo kompensacijos. Ieškovų šeimos bendrai iš viso gaus daugiau kaip 20 mln. JAV dolerių. Be pinigų, sumokėtų už, atseit, nukentėjusius vaikus, tėvai patys dar gavo išmokas, kurios buvo išmokėtos kaip kompensacijos už tai, kas teisiniuose dokumentuose buvo standartiškai apibrėžta kaip jų vaikų „negalėjimas daryti to, ką paprastai daro“.

Vis dėlto pinigai buvo mažai susiję su aistromis, užvaldžiusiomis ieškovus. Juos užvaldė – ir tai buvo tiesa taip pat visų kitų tokių bylų atvejais – tikratikių tikėjimas, kurį jiems įdiegė seksualinio išnaudojimo „ekspertai“. Anot šio fanatiško tikėjimo, prievartautojų galios buvo begalinės, o sumanumas – beribis. Ir todėl tapo įmanoma įrodinėti, kad suaugusieji galėjo žaginti 19 vaikų, smurtauti prieš juos peiliais ir tuos peilius vaikams visur grūsti, bet neliko jokių sužeidimų, nė vienas vaikas niekam nieko nepapasakojo ir niekas nieko nepastebėjo.

Tuo metu buvo atėjęs laikotarpis, kai tikėta, kad galima sukurti naujus ir unikalius teisingumo standartus, tokius, kaip laikraščiui „Boston Globe“ savo interviu paskelbė „Fells Acres“  bylos vadovaujantis prokuroras Lorencas Hardūnas (angl. Lawrence Hardoon). Argi visuomenė, klausė L. Hardūnas 1992 m., „nenorėtų mainais už porą atvejų, kurie iš tiesų labai neteisingi, gauti tikrumą, kad šimtai vaikų iš tiesų apsaugoti?“

Pačioje pirmosios bylos (prieš Džeraldą) plėtojimo pradžioje prokurorai visiems paskelbė, kad ieško vaikų pornografijos įrodymų. Vietiniai laikraščiai visi ištrimitavo naujienas apie 29 nuotraukas ir konfiskuotą fotoaparatą, kuriuos rado mokyklėlėje – taip skelbė laikraščių antraštės. Tačiau paaiškėjo, kad nuotraukos tebuvo tradicinės – vaikų gimtadienių ir kitų švenčių. Prokuratūra visoje šalyje ieškojo tariamai Amiro šeimos narių pagamintos pornografijos, tačiau paieška nedavė reikiamų rezultatų. „Jei jokių netinkamų nuotraukų, kurios galėtų būti įkalčiai, nerasta,“ – visai neseniai L. Hardūnas aiškino laikraščiams, – „tai dar nereiškia, kad jų nebuvo“.

Džeraldo teismo posėdžiui su prisiekusiaisiais vadovavo teisėja Elizabeta Dolan (angl. Elizabeth Dolan). 1993 m. teisėja E. Dolan pirmininkaus kitoje labai žinomoje Masačusetso byloje – byloje prieš 61-erių metų amžiaus sutuoktinius Rėjų ir Širlę Sauzas (angl. Ray, Shirley, Souza), kurių dvidešimtketurmetė duktė susapnavo, kad vaikystėje tėvai ją žagino. Masiškai keliamos bylos dėl vaikų seksualinio išnaudojimo lopšeliuose ir darželiuose tuo metu jau buvo tapę praeitimi. Atkeliavo išstumtų prisiminimų sindromo era. Sauzų ikimokyklinio amžiaus anūkai papasakojo – po daugybės apklausų, kurias atliko terapeutas, – kad seneliai pririšdavo juos narve rūsyje ir žagindavo alkūnėmis, pėdomis ir didele mašina. Teisėja E. Dolan paskelbė, kad vaikų liudijimai patikimi, ir nuteisė Sauzas (kurie atsisakė prisiekusiųjų teismo) kalėti nuo devynerių iki 15 metų.

Prieš kelias savaites žinomas Bostono žurnalistas, kuris rašė apie Džeraldo Amiro teismo posėdžius, paskambino man, kad pasakytų, jog prieš aštuonerius metus negalėdavo naktimis užmigti, nes žinojo, kad Džeraldas Amiro nekaltas. Jis daug metų dirbo reporteriu. Paskambinęs žurnalistas sakė, kad labai gerai mato skirtumą tarp įrodymų ir nesąmonės, ir kad taip pat žino, jog iš tiesų padarę nusikaltimą nekalba taip, kaip kalbėjo Džeraldas.

Tačiau prieš aštuonerius metus ir dabar vietiniai žurnalistai, priešingai nei šis paskambinęs, tiesiog dievobaimingai laikėsi tikėjimo, kad „Fells Acres“ mokyklėlėje tikrai buvo įvykdyti baisūs nusikaltimai, nors gal ir ne visi, kuriuos įvardijo prokurorai. Iš tiesų buvo sunku suvokti, kad šitokia milžiniška byla sukurpta iš oro ir kad vaikams nieko neatsitiko, iki neatėjo tyrėjai ir nepradėjo su vaikais „dirbti“.

Savo ruožtu, kalėjimo psichologams ir lygtinio paleidimo komisijai buvo per sunkus uždavinys „suvirškinti“ faktą, kad visi Amiro šeimos nariai ir toliau tvirtino esą nekalti. „Atsisakoma paleisti lygtinai. Kategoriškai neigia inkriminuotus nusikaltimus,“ – teigiama komisijos narių 1992 m. ataskaitoje, kai jie nusprendė, kad Violeta Amiro vis dar keltų „grėsmę bendruomenei, jei būtų paleista“. „Jos nusikaltimai baisūs, ir ji neprisiima atsakomybės už juos,“ – rašoma ataskaitose, pagal kurias atsisakoma Šerilę paleisti lygtinai. (Tuo metu Džeraldas dar nebuvo atsėdėjęs tiek, kad pagal įstatymus galėtų prašyti lygtinio paleidimo.)

Kadangi jie neprisipažino, buvęs prokuroras L. Hardūnas baigiamajame žodyje prisiekusiesiems paskelbė, kad Amiro šeimos nariai „dar labiau padidino traumą“, kurią savo nusikaltimais sukėlė vaikams ir jų šeimoms.

Kodėl tokie sugędę ir beširdžiai nusikaltėliai, kokiais, kaip apskelbta, turėtų būti Amiro, atsisakė sutrumpinti savo bausmę mainais už prisipažinimą, nebuvo klausimas, dėl kurio prokurorai būtų matę reikalą sukti galvą ar pateikti kokius nors paaiškinimus. Tuo tarpu Amiro negalvojo apie tai, ką gautų, jei prisipažintų padarę nusikaltimus, apie kuriuos net nesapnavo. Kiekviena jų diena dabar yra užimta tik kova už būvį, tačiau naktimis Violeta ir Šerilė – ir Džeraldas, kurio jos nematė visus šiuos aštuonerius metus – guli savo kamerose, prisimindami savo buvusį gyvenimą, kuris jau niekada negrįš.

Kadangi kai kurie politikai, kai kurios žiniasklaidos priemonės ir didelė grupė kovotojų nežinia už ką ir nežinia prieš ką labia giria vieną šeimą iš Garliavos, aiškindami, kaip ten gera ir saugu jų globojamai mergaitei, kažkokiais labai kebliais būdais patekusiai tos šeimos globon (nes ligi šiol taip nei viena oficiali Lietuvos Respublikos institucija ir nepaaiškino, kodėl tas vaikas atiduotas globon ir už ką iš motinos atimtas, na, nebet bus paaiškinta EŽTT, nes Strasbūro teismas jau pareikalavo to atsakymo ir gegužės mėnesį Europa bei Lietuva turėtų tą atsakymą išgirsti), pamėginau įvertinti tos mergaitės emocinę būklę iš to, ką paskelbę minėtą šeimą labai palaikantys žurnalistai.

Šiaip jau laikinosios globos tikslas yra parengti vaiką grąžinimui į šeimą, t. y., šiuo atveju, mamai. Tačiau mergaitės močiutė labai visiems žurnalistams gyrėsi, kad vaikas mamą jau pamiršo ir net apie ją nekalba ir jos neprisimena, ir tai, esą, net psichologės jai pasakė. Anot močiutės, mergaitė savo šeima laiko tik savo tetos šeimą. 

Kadangi žiniasklaidoje ir kedininkų „facebook“ puslapiuose paskelbtas vienas mergaitės pieštas šeimos piešinys, galima jį išanalizuoti pagal metodiką, kuria paprastai naudojasi Lietuvos psichologai[1]. Patį piešinį galite pamatyti čia:

http://www.lzinios.lt/Lietuvoje/Siurpa-keliantys-vaiko-liudijimai-apie-prievarta

http://www.alfa.lt/straipsnis/13747655/Kedzio.dukros.liudijimai.apie.prievarta.kelia.siurpa=2012-02-09_09-46/

Manau, kad jis pieštas ant standartinio A4 lapo, viename portale geriau matyti lapo apačia, kitame – piešinio viršutinė dalis, todėl visai neblogai matyt ir svarbios detalės. Tiesa, piešinį analizuojančios psichologės turėjo galimybę stebėti, ką pirmą mergaitė nupiešė, ką labiausiai dailino, trynė ir taisė, galėjo paklausti, ką piešinyje nupiešti žmonės veikia ir kodėl ji juos taip nupiešė, be to, galėjo užduoti standartinius papildomus klausimus ir pateikti tikslesnį įvertinimą, susumavę kiekvienam asmeniui tenkančius teigiamus bei neigiamus taškus. Vis dėlto, net ir be šios papildomos informacijos, mano akimis žiūrint, tas šeimos piešinys rodo labai prastą vaiko emocinę būklę ir kaip tik nesaugumą, emocinių poreikių neužtikrinimą, labai ryškų meilės ir šilumos stygių. Kodėl aš taip manau?

1. Neaišku, ką nupiešti žmonės veikia. Gal jie taip išsirikiavę, nes kažkur eina ar pozuoja nutraukai, tada rikiuotė būtų pateisinama, tačiau visa ta grupė nupiešta be pagrindo, jie „kabo ore“. Tai reiškia, kad „šeima neturi pagrindo“, ji iš tiesų „kabo“, ji netvirta, nestabili, „vėjas“ ją gali bet kada „nupūsti“. Žodžiu, nesaugu ir nestabilu.

2. Saulė, manau, šiame piešinyje rodo meilės ir šilumos poreikį, tačiau ta saulė apšviečia labai mažą plotą, o šiaip jau visą piešinio viršų užima tamsus debesis, kas reikštų baimę, nerimą, depresiją, liūdesį – žodžiu, visai ne spinduliuojančią meilę ir saugumą.

3. Sprendžiant iš spalvų ir iš figūrų išdėstymo, tik su teta yra šilto emocinio ryšio. Žinant, kad teta vežasi į Londoną ir į Juodkrantę, kad viską perka, sprendžia mokyklų, poliklinikų ir kitus gyvenime svarbius klausimus, tai nestebina. 

4. Be tetos daugiau su niekuo iš kitų šeimos narių šilto emocinio ryšio nėra. Visi kiti asmenys nupiešti tamsiomis spalvomis, be to, ne prie pat mergaitės.

Analizuojant figūras toliau, labai aišku, kad nemėgstamiausi žmonės yra Karolis (visas juodas) ir diedukas. Be to, diedukas ne tik nemėgstamiausias, bet turėtų būt labai nekenčiamas ar jo labai bijomasi, nes diedukui praktiškai neliko vietos piešinyje ir jis nugrūstas toliausiai. Panašu, kad yra noras, jog jis išvis neegzistuotų. 

Keistai atrodo nupieštas miręs tėvas. Nematyt su juo jokio, atseit, šilto ar bent gero emocinuio ryšio, nes tėvas nugrūstas gana toli. Be to, nenatūraliai įkomponuotas į gyvų žmonių grandinę, nes šiaip tai turėtų būti piešiamas kaip koks „angelas sargas, žiūrintis iš dangaus“, ar ben jau stovintis šalia „angelas sargas“, nes apie mirusius tėvus juk taip sakoma vaikams – stebi tave iš dangaus ir saugo ar panašiai. O čia – laikomas gyvu. Akivaizdu, kad namuose apie jį tiek ir taip šnekama, tarsi jis būtų gyvas. Be to, tėvas nupieštas su kažkokiom klouno kelnėm, o tai irgi įtartinas simbolis. Klounas šiaip jau yra žmogaus parodija.

Manau, kad šioje nupieštų asmenų grupėje mergaitė kaip tikrą šeimą (ne savo, o apskritai) suvokia Neringą, Karolį ir Aidą. Ši trijulė ir išrikiuota, kaip tipiška šeima – tėvai ir tarp jų stovi tų tėvų vaikas. Mergaitė prie šios šeimos „prikabinta“ per Neringą, bet nesijaučia šeimos dalimi, nes Karolis ir Aidas nupiešti tamsiomis spalvomis ir ne prie mergaitės. Mergaitė savo šeima norėtų laikyti tik Neringą, norėtų ją nuo kitų „atplėšti“ ir turėti sau. O visi kiti nelaikomi jos šeima. Ji su Neringa kitokios, nupieštos kitaip, kita spalva, nei likusieji iš grupės. Bet apskritai – mergaitė jaučiasi svetima, „prikabinta“ prie visos grupės kaip „svetimkūnis“.

Toliau, galima būtų manyti, kad močiutei terūpi jos miręs sūnus, todėl jis nupieštas prie močiutės, o mergaitei prie senelių nėra vietos ir nejaučia ji jokios „senelių meilės ir šilumos“, nes jie toliau net už numirėlį nupiešti. O diedukas, kaip sakiau, net mėginamas „pradanginti“.

Širdėlės galėtų reikšti, kad mergaitė stengiasi visiems tiems jai svetimiems, šaltai su ja besielgiantiems ir galimai ją skriaudžiantiems žmonėms įtikti, prisimeilinti, mėgina užsitarnauti bent krislą meilės. Žodžiu, „laksto“ apie juos ir jiems pataikauja. O seneliui net ir pataikavimo nelabai tenka, nes širdelė netilpo.

Kad nepiešia šiame piešinyje savo tikrosios mamos – nieko nuostabaus, nes ne tik su ta mama jau trys metai negyvena, mato ją tik po kelias valandas per savaitę ir tik stebint VTAT atstovėms, kurios kontroliuoja kiekvieną mamos žodį (kaip suprantu, stebi, kad nepaklaustų dukters, kodėl šneka apie tuos „sysalus“ ir tuos „ateinančius tris vyrus“, nes toks klausimas skaitytųsi poveikio liudininkei darymas, ir kad nepaklaustų nieko apie tetą ar kitus piešinyje nupieštus asmenis ir gyvenimą su jais, nes tai būtų irgi suprantama arba kaip poveikio liudininkei darymas, arba kaip nuteikinėjimas prieš globėją ar panašiai), taigi, ir pats bendravimas dar reguliuojamas, bet ir nuo tikrosios mamos niekas vaiko gyvenime nepriklauso – globėja sprendžia, kur ir ko vaikas mokysis ar nesimokys, veda pas gydytojus arba neveda, tvarko visus buitinius klausimus, leidžia susitikt su mama arba neleidžia, veža arba neveža ir pan. Taigi, mamos kaip ir nėra. Be to, kiek atsimenu iš ankstesnių straipsnių „Kauno dienoje“, tai net mamos atneštos dovanėlės visada būdavo išjuokiamas, sumenkinamos, net išmetamos ar grąžinamos atgal, o kad kai kuriuos daiktus globėja perka iš mamos mokamų alimentų, manau, globėja tikrai nesako (nemanau, kad ji sako „va, mama pervedė tavo reikmėms pinigų, tai aš už juos tau va nupirkau tą ir tą“). Žodžiu, mama labai veiksmingai išmesta iš mergaitės gyvenimo, bet dėl to išmetimo ne mama kalta, o institucijos, kurios atidavė vaiką globoti ir mamai neleidžia savo vaiko auginti ir su juo būti. Galima konstatuoti akivaizdų mamos atmetimo, o gal tiksliau būtų paskyti „mamos išmetimo“ sindromą.

Jei interpretuoti mergaitės piešinį ne tik kaip šeimos piešinį, bet žvelgiant bendriau ir laikantis pačių bendriausių psichologinio piešinių interpretavimo taisyklių, piešinys atrodo dar blogiau psichologine prasme. Mergaitė yra dešiniarankė, taigi, kas nupiešta lapo kairėje – jos praeitis, kas nupiešta dešinėje – ateitis. Kaip matyt, šilumos ir meilės, t.y. saulės, buvo tik praeityje. Ta saulė ir dabar tebešildo mergaitę ir iš dalies apšviečia Neringą, arba tiksliau – saulė sušildė mergaitę ir per mergaitę šiek tiek šilumos tenka Neringai. Tačiau ateitį mergaitė mato juodai. Ateitį dengia juodas debesis, ateitį užstoja juodų figūrų grupė, tarsi kokia kinų siena, ir net numirėlis. Žodžiu, ateitis be prošvaisčių, į ją per numirėlius ir baisius, nekenčiamus bei svetimus žmones niekaip neprasibrausi. Belieka arba pamėgint grįžt į praeitį, arba „pražūt toj tamsybėj“. Gyvenimo į praeitį nepasuksi, taigi, belieka pražūtis, baisi, kaip kapas, nes net numirėliai stovi ant kelio į ateitį. Toliau nebėra ką samprotauti, belieka prisiminti, kad pas mus Lietuvoje ir devynmečiai pasikaria.

Taigi, nesuprantu, kodėl čia močiutė taip džiaugėsi tuo šeimos piešiniu. O dar labiau nesuprantu, kur žiūri ir ką mato vadinamosios specialistės psichologės, kurios mergaitės prašo piešti šeimą ir tuos piešinius analizuoja. Tie piešiniai baisūs, jie rodo, kad mergaitei iš galvos mama „išmušta“, bet vietoj jos nieko lygiavertiško neduota, tik „juodoji kinų siena“ su numirėliu ir be ateities prošvaisčių. O vertėtų atkreipti dėmesį ne tik į šį beviltiškumą, sklindantį iš piešinio, bet ir pasidomėt, ką tokio padarė ar daro diedukas, kad jį stengiamasi „išgrūsti“ iš „portreto“. Ir ne tik pasidomėt, bet ištirt su tyrėjais ir ekspertais kaip reikiant, jei jau tikima, kad mergaitę kažkas seksualiai išnaudojo ir tie išnaudotojai buvo asmenys, sergantys pedofilija. Nes pedofilija kaip atskiras sutrikimas itin reta, ji dažniausiai būna arba šizofrenijos, arba senatvinės ar įgimtos silpnaprotystės vienas iš simptomų. Apie tai rašė dar R. von Krafft-Ebing – tas pats, kuris pirmasis pavartojo sąvoką pedofilija. O diedukas senas… 

Beje, iš Kedžio pasekėjų komentarų ir iš globėjų elgesio matyt, kad ant šios mažos mergaitės pečių sukrauta tokia atsakomybė, kokios ir suaugęs neišlaikytų. Kedininkai komentaruose ištisai aiškina, kad tai mergaitė apkaltino savo mamą ir krūvą kitų žmonių. Vadinasi, ji išeina kalta, pavyzdžiui, dėl savo tetos mirties. Be to, globėjos šeima, kiek atsimenu, ją kaltina ir dėl tėvo mirties, ir tas kaltės jausmas nuolat vis užtvirtinamas (rašoma, kad vaikas vaikšto pas „saugotojus“ prie tvoros ir jiems vis sako „gal man reikėjo nepasakot, kas buvo, gal tėvelis šiandien būtų gyvas[2]“, o pirmą kartą apie tokį vaiko kalbėjimą žurnalistams pasakė, berods, močiutė dar 2010 m. per laidotuves ar iškart po laidotuvių). Taip pat visi komentatoriai kedininkai ir pati globėja visiems aiškina, kad tai pati mergaitė nenori pas mamą, mamos nekenčia, mamą visaip keikia ir mamos išsižada. Išsižada ir raštiškai. 

Taigi, kur žiūri atitinkamos tarnybos? Juk štai ką turim:

1. vaikas be teisinio pagrindo atiduotas globot, globa be teisinio pagrindo užtęsta ir vaikui išsivystė labai aiškus tėvų atstūmimo sindromas;
2. ten, kur vaikas dabar yra, jam labia negera. Jis ten nemylimas, svetimas, ir išsivaduot iš ten negali, nes negali peržengt „juodosios kinų sienos”, sudarytos iš gyvų ir mirusių;
3. dėl tos savo padėties vaikas laikomas pats kaltas.

Ar tarnybos laukia, kol vaikas šitą padėtį įsisąmonins ir iš kaltės jausmo nusižudys? Nes šitiek ir tokių baisų kalčių panešt dar ir negaunant jokio emocinio palaikymo, jokios meilės, jokios šilumos, jokios psichologinės specialistų pagalbos, gyvenant „prikabintam“ prie svetimų, tave dėl visko kaltinančių žmonių negalėtų nė suaugęs. O paauglys tikrai neištvers, ir ta paauglystė jau čia pat. Ir ką tada darysit, ponai valdžiūnai, seimūnai ir VTAT atstovai? Vėl keturis metus svarstysit ir kaltų nerasit, kaip ir dabar ketvirti metai taip ir negalit niekam paaiškint, kokiu pagrindu ir už ką iš motinos vaiką atėmėt ir pas svetimus jo nemylinčius žmones įkišot?

Šis MAGGIE JONES straipsnis atspausdintas laikraštyje The New Yourk Times 2004 m. rugsėjo 19 d. Originalą galite rasti čia: 

http://www.nytimes.com/2004/09/19/magazine/19KIDSL.html?_r=2&pagewanted=print&position 

Ankstesnės vertimo dalys yra čia:

http://blog.lrytas.lt/visokiosmintys/2012/03/03/kas-buvo-prievartaujamas-1/

http://blog.lrytas.lt/visokiosmintys/2012/03/03/kas-buvo-prievartaujamas-2/ 

http://blog.lrytas.lt/visokiosmintys/2012/03/03/kas-buvo-prievartaujamas-3/

4 dalis 

Vieną 1999-ųjų vakarą Edas Semplis įėjo į meksikietišią restoraną ir pamatė prie baro sėdintį savo vaikystės draugą Viktorą Monžą. Po bylos jų ryšys buvo nutrūkęs, ir dabar, praėjus 15 metų, jiems abiems jau buvo per dvidešimt. V. Monžas dirbo telefonų pardavėju. E. Semplis buvo baigęs dvimetes kompiuterinių technologijų bakalauro studijas ir įvedinėjo internetą mokyklose. Vyrukai išėjo lauk, kad paplepėtų iš širdies, atsigriebdami už praėjusius metus, ir parūkytų. E. Semplis užvedė kalbą apie apygardos prokuratūrą. Jis visada kaltino prokuratūrą dėl to, kas atsitiko D. Stolui. „Ta byla buvo visiškai sujaukta,“ – aiškino jis bičiuliui, – „argi ne?“ O tada E. Semplis pasakė V. Monžui, kad D. Stolas niekada nėra jo tvirkinęs. V. Monžas atsakė, kad jo irgi netvirkino.

Iki šiol pagrindinė E. Semplį nuolat graužusi būsena buvo savo kaltės jausmas dėl teismo ir atsakymų tyrėjams. Bet dabar jis galėjo palyginti savo prisiminimus su V. Monžo. „Viskas pradeda stotis į savo vietas,“ – samprotavo E. Semplis. Kiekvienas iš jų prisiminė, kaip iš pradžių neigė buvus kokį nors tvirkinimą. Tačiau tyrėjos vis spaudė ir spaudė, ir galiausiai jie pasakė „taip“. Vaikinai pasikalbėjo apie tai, kaip dėl šitų įvykių jų šeimos tapo atsiskyrėliškomis ir uždaromis. Dėl tos pačios priežasties Karen Sempli daugiau niekada nenorėdavo, kad į namus ateitų vaikų, Viktoro mama irgi neleisdavo atsivest draugų. „Po šio teismo mes niekada neapsikabindavom ir niekaip kitaip nerodydavom vienas kitam šiltų jausmų,“ –  pasakojo Viktoras.

Tikriausiai tą vakarą įvyko pagrindinis posūkis, kaip tik tą momentą, kai abu jaunuoliai nubėgo prie telefono automato, įmetė ketvirtuką ir paskambino. Kam jie skambino? Dabar ir patys negalėtų pasakyti. „Mes apie tai kalbėjome,“ – pasakojo E. Semplis, – „bet, tiesa sakant, dėl nieko nenusprendėm.“

Tuo tarpu D. Stolas jau buvo praleidęs 15 metų kalėjime. Jam jau suėjo 56. Jo sūnui Džedui tuo metu buvo apie dvidešimt, ir jau maždaug prieš aštuonerius metus jis buvo nustojęs rašyti savo tėvui. D. Stolo motina, kuri visada tikėjo sūnaus nekaltumu, mirė, taip ir nesulaukusi sūnaus išeinant iš kalėjimo. Retkarčiais D. Stolas pagalvodavo apie Edį ir kitus vaikus. „Aš niekada ant jų nepykau,“ – pasakojo vyras. „Tik buvau labai nuliūdęs dėl to, ką vaikai pripasakojo liudydami.“

Daugeliui iš nuteistų dėl dalyvavimo Kerno apygardos vaikų seksualinio išnaudojimo tinkluose nuosprendžiai jau buvo panaikinti, – įskaitant Mardžę Grefton ir jos vaikiną – nes apeliaciniai teismai dažnai pareikšdavo griežtą kritiką ir priekaištų dėl apygardos pernelyg aistringų baudžiamųjų persekiojimų ir nuteisinėjimų. (Atlikęs bausmę Grantas Selfas buvo paguldytas į valstijos prichiatrinę ligoninę, kurioje nuspręsta jį palikti visam laikui, nes, teismo nuomone, šis žmogus yra „seksualiai smurtaujantis grobuonis.“) Dėl D. Stolo bylos nebuvo jokio lengvai pastebimo pagrindo teikti apeliaciją ir advokatų biurui būtų reikėję didelių investicijų, jei kuris nors biuras būtų ėmęsis šią bylą nagrinėti nemokamai. Pagaliau, 2002 m., Maiklas Snidekeris sudomino šia byla Šiaurės Kalifornijos nekaltumo projekto Santa Klaros universiteto teisės fakultete (angl. Northern California Innocence Project at Santa Clara University School of Law) teisininkus ir dvi šio projekto advokatės, Džil Kent (Jill Kent) ir Linda Star (Linda Starr), nusiuntė į Salmoną, Aidaho valstija, privačią seklę, kad ši surastų Donaldą Greftoną (Donald Grafton). „Patinka ar nepatinka, bet aš esu čia,“ – tepasakė privati seklė Šeila Kloper (Sheila Klopper) D. Greftonui, kai šis atvėrė duris. Kitą dieną net septynias valandas D. Greftonas pasakojo Šeilai savo istoriją, ir parodė jai eilėraštį, kurį parašė, būdamas 12 metų. 

Kitas privatus seklys jau buvo radęs Krisą Djurį, Viktorą Monžą ir Edą Semplį. Kai seklys atvyko prie E. Semplio tėvų namų, Edas stovėjo atvėręs paradines duris, šeši kiemai nuo buvusio D. Stolo namo. Tarsi būtų laukęs visus tuos ilgus metus.

5 dalis 

Kai praeitą sausį, vėl svarstant D. Stolo bylą, E. Semplis pirmą kartą įžengė į teismo salę, kaip pats pasakoja, būtų neatpažinęs D. Stolo, jei ne ruda kalinio uniforma. Jis tikėjosi, kad D. Stolas bus gerokai didesnis ir tvirtesnis, nei tas vyras, beveik visai be dantų, kuriuos prarado dėl prasto dantų gydymo kalėjime, kuris, sulaukęs šešiasdešimties, buvo bebaigiąs nuplikti ir akiniuotas. E. Semplis išėjo atostogų, kad galėtų ateiti į kuo daugiau šios bylos teismo posėdžių. Kaskart, kai įeidavo į teismo salę, jis stengdavosi atkreipti D. Stolo dėmesį. „Norėjai, kad jis žinotų, jog esu čia.“ 

Su kai kuriomis išimtimis, didžioji dalis asmenų, dalyvavusių prieš du dešimtmečius pirmą kartą svarstant bylą, vėl dalyvavo 12 dienų trukusiuose teismo posėdžiuose. Koni Erikson, šiuo metu dirbanti Redinge, Kalifornijos valstija, tyrėja  kovos su narkotikais skyriuje, savo laiku atsisakė įrašinėti vaikų apklausas, o apklausų rezultatai prieštaravo K. Djurio, V. Monžo ir E. Semplio liudijimams, tada pateiktiems per teismo posėdį. Donaldas Greftonas važiavo iš Aidaho 17 valandų, kad galėtų atsižadėti savo liudijimų, pateiktų vaikystėje. Jo brolis Alenas atvyko į teismą kitą dieną. Aiškiai reiškiantis savo mintis ir linkęs į introspekciją, Alenas buvo išlaikęs apmaudžiausius prisiminimus iš visų šešių vaikų. Didžiąją dalį savo gyvenimo vaikinas buvo įsitikinęs, kad motina, D. Stolas ir kiti vyrai jį tvirkino vaikystėje. Ir jis metų metais vaikščiojo į psichoterapijos seansus, įskaitant dešimt mėnesių trukusią programą, skirtą suaugusiems, kurie vaikystėje patyrė tvirkinimą. Tačiau kai išgirdo, kad jo brolis ir kiti paneiginėja savo ankstesnius liudijimus, Alenas pamėgino atgaminti kokius nors konkrečius prisiminimus apie tvirkinimą. Ir staiga suvokė, kad neturi jokio, net mažiausio prisiminimo. Kai prokurorė Liza Gryn (Lisa Green) iškėlė prielaidą, kad jis, galbūt, išstūmė tuos prisiminimus į pasąmonę, A. Greftonas nelabai galėjo tuo patikėti. „Aš atsimenu, kaip man lenta sutrenkė nugarą,“ – pasakojo jis prokurorei. „Atsimenu, kaip mane visai dienai išvydavo į lauką. Galvoje iškyla visai neblogai išsilaikę prisiminimai apie kai kuriuos tragiškus mano gyvenimo įvykius.“ 

Vėliau A. Greftonas man pasakojo: „Man vis buvo vienaip ar kitaip meluojama. Bet žinau, kad leidau aukos jausmams mane apimti, nepaisant to, kas iš tiesų buvo įvykę. Kažko trūksta mano atmintyje. Arba, galbūt, kaip tik nieko netrūksta, ir tai gryniausias anekdotas. Gal aš vis ieškau ten kažko, ko ten išvis nėra.“ 

Balandžio 30 d. teisėjas Džonas Kelis (John Kelly) panaikino D. Stolo nuosprendį. Jis paskelbė, kad vaikai buvo netinkamai klausinėjami, ir todėl jų parodymai buvę nepatikimi. Kelios dienos prieš paleidžiant D. Stolą, E. Semplis nuėjo jo aplankyti į kalėjimą. „Edis pradėjo atsiprašinėti,“ – pasakojo D. Stolas. „ Aš pasakiau – čia ir sustojam. Neturi dėl nieko gailėtis. Nesigailėk, turėtum pykti ant tų žmonių, kurie šitaip su tavim pasielgė.“ 

Dabar D. Stolas apsistojo vienos iš jo advokačių svečių namelyje San Chosė, kol sugalvos, kaip praleisti likusį gyvenimą, ir retkarčiais paskambina E. Sempliui bei kai kuriems kitiems vaikams. Kai D. Stolas kalba apie berniukus, jo balse skamba tėviškos gaidelės, lyg tie vaikai būtų tokios pat aukos, kaip ir jis. „Aš jaudinuosi dėl jų,“ – teigia vyras. „Manau, kad vienaip ar kitaip jų visų galvose vyksta kova.“ 

Nors E. Semplis aiškiai padėjo D. Stolui išsilaisvinti, paneigęs ankstesnius liudijimus, praeitis niekur neišgaravo. Šie įvykiai neištrynė kaltės jausmo dėl to, kad pasakojo tyrėjoms dalykus, kuriuos, kaip tada jis galvojo, šios norėjo išgirsti. Ir jis niekaip negali atsakyti sau į klausimą, kodėl taip padarė. Be to, nedingo ir įtampa, jaučiama atsidūrus šalia kokio nors svetimo vaiko. „Niekada nebūsiu Mažosios lygos treneris,“ – liūdnai juokauja vyras. Neseniai jis buvo su savo dukra žaidimų aikštelėje ir vaikas, sėdintis gretimose sūpuoklėse, paprašė E. Semplio jį pastūmėti. „Atsisakiau. Tiesiog šis prašymas sukėlė man nemalonius jausmus.“ 

Žinoma, dabar prokurorai nemedžioja įsivaizduojamų seksualinio išnaudojimo tinklų, kaip darydavo anksčiau, ir tyrėjai geriau apmokyti tinkamų apklausos metodų, tačiau tam tikra tyrimo taktika ir mąstysena, atkeliavusios iš tų laikų, vis dar tvyro. Anglijoje ir Izraelyje seksualinius nusikaltimus tiriantys tyrėjai daro visų savo atliekamų apklausų vaizdo įrašus. Jungtinėse Amerikos Valstijose tik iš mažumos prokurorų ir tyrėjų reikalaujama daryti tokius įrašus, o Amerikos specialistų organizacija prievartos vaikų atžvilgiu klausimams spręsti (angl. American Professional Society on the Abuse of Children, APSAC), vaikų apsaugos srities darbuotojų organizacija, niekada oficialiai nepritarė reikalavimui įrašinėti vaikų apklausas. Kai kurie organizacijos nariai net yra pareiškę, kad tokie įrašai tik trikdo prisiekusiuosius.

„Gėda, jie turėjo seniai išreikšti savo poziciją šiuo klausimu,“ – teigia Džeimsas Vudas (James Wood), Teksaso universiteto profesorius ir APSAC narys. „Jei nori sužinoti, kas iš tiesų įvyko, spręsti neturint apklausos įrašo yra tas pat, kas diagnozuoti plaučių vėžį neturint plaučių rentgeno nuotraukos.“ Jei V. Muriljo ir K. Erikson būtų įrašinėjusios savo atliekamas apklausas, D. Stolo ir kitų tada kaltintų žmonių gyvenimas galėjo pasisukti kitaip. Gal kitaip būtų susiklostęs ir kaltinusių asmenų gyvenimas. Makmartino (McMartin) darželio byla baigėsi be nuosprendžių, nes prisiekusieji pamatė įrašus, kuriuose buvo užfiksuota, kokiais įteiginėjančiais metodais terapeutai apklausinėja vaikus.

Vis dėlto, sugriauti mitai apie vaikų seksualinio išnaudojimo tinklus, kaip Makmartino darželio atveju, iš tiesų gali ir nelikti tik praeities vaiduokliais. Kai kurie tėvai, terapeutai ir vaikų apsaugos tarnybų specialistai ir toliau tiki, kad Makmartino darželyje vyko ritualinis vaikų prievartavimas. „Manau, kad po 10 ar 15 metų vėl bus mėginama reabilituoti ritualinio prievartavimo baubą,“ – teigė D. Vudas. „Galim lažintis.“ 

6 dalis (pabaiga) 

Po trijų mėnesių nuo D. Stolo paleidimo iš kalėjimo, vieną rugpjūčio vakarą stovėjome su E. Sempliu prie buvusio D. Stolo namo. „Manau, kad va šitoj vietoj anksčiau buvo baseinas,“ –  samprotavo E. Semplis, rodydamas vietą įvažiavimo į kiemą pabaigoje, padengtą asfaltu. Mums bekalbant, išėjo namo savininkas ir prisistatė. Tai buvo imigrantas iš Meksikos, kuris čia atsikraustė dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Jis niekada nebuvo girdėjęs nei apie D. Stolą, nei apie bylą, tačiau pakvietė mus į vidų apsižvalgyti. Mes vaikščiojome po svetainę, kurioje, kaip teigiama apygardos prokuratūros pateikiamoje įvykių versijoje, vaikai būdavo išrikiuojami į eilę ir fotografuojami nuogi. Tada nuėjome į namo galą, – kažkada buvusią guolio, kuriame vykdavo seksualinis prievartavimas, stovėjimo vietą, kaip teigė prokurorai. Dabar čia buvo įrengtas mažas butukas studija, o anksčiau čia buvo D. Stolo miegamasis. Tame miegamajame stovėjo pagal užsakymą pagamintos lentynos, kuriose buvo išdėliota Džedo „Matchbox“ automobiliukų kolekcija, o D. Stolo vandens lova buvo papuošta pagalvėmis, apvilktomis „Pac-Man“ užvalkalais, ir užklota „Pac-Man“ patalyne, kuri taip patikdavo Džedui.

„Nežinau,“ – atsiduso E. Semplis, – „kažkaip tikrai neatpažįstu nė vienos detalės.“ Toliau jis pasakė, kad manąs, jog prisimena, kur stovėjo televizorius ir kur jis su draugais žiūrėjo „baugių ir paslaptingų istorijų vakaro“ videofilmą apie tarakonus, graužiančius žmones. Tačiau vėliau D. Stolas man papasakojo, kad televizorius stovėjo visai prie kitos sienos. E. Semplis prisiminė, kad kai kurie vaikai jam buvo parodę žurnalą „Playboy“, gulėjusį viename iš miegamųjų. Bet jis negalėjo tiksliai prisiminti, kuris vaikas tą žurnalą parodė ir kuriame kambaryje. Jo galvoje atgimdavo tik neryškūs tipiški vaikystės prisiminimai apie kaimyno namus. 

E. Semplio nuomone, šio Center gatvės namo vidus iš tiesų tėra eilinio namo vidus, ruda kilimine danga išklotomis grindimis ir su televizorium svetainėje. Kai tą vakarą išėjome iš namo, E. Semplis prisipažino, kad namo išorė jį labiausiai veikia slegiančiai. Tas vaizdas sukelia nevilties ir savęs kaltinimo būseną. „Nemanau, kad kada nors šie jausmai visiškai išnyks,“ – samprotavo E. Semplis. „Net dabar, kai pamatau šitą namą, jis man kaip kokia statula.“ Tas namas – tai paminklas apgavystei.

Šis MAGGIE JONES straipsnis atspausdintas laikraštyje The New Yourk Times 2004 m. rugsėjo 19 d. Originalą galite rasti čia:

http://www.nytimes.com/2004/09/19/magazine/19KIDSL.html?_r=2&pagewanted=print&position 

Pirmoji vertimo dalis yra čia:

http://blog.lrytas.lt/visokiosmintys/2012/03/03/kas-buvo-prievartaujamas-1/ 

2 dalis 

1983 m. vasarą, kai Džonas Stolas išsinuomojo baltąjį trijų miegamųjų namą Beikersfildo rytiniame rajone, Edis (angl. Eddie, mažybinis vardo Edas variantas) Semplis buvo mielas ir mandagus antrokėlis, saulės išblukintais plaukais ir strazdanomis nusėtu veiduku. Motina labai griežtai prižiūrėjo savo atžalą. Edžiui nebuvo leidžiama neatsiklausus nuvažiuoti dviračiu toliau kaip per tris namus nuo savo kiemo, o jei berniukas žaisdavo pas kaimynus, tai kas pusvalandį turėdavo vis pasirodyt namie. Draugų tarpe Edis garsėjo kaip vaikas, turintis „kietą“ geltoną dviratį, nuolat laimintis dviračių lenktynes ir mėgstantis paraityti kilpas riedlente ant betoninės šalia esančio tvenkinio krantinės. 

Tą žiemą Edis sutiko naują kaimyną, berniuką, vardu Džedas Stolas. Šio naujo draugo tėvai buvo išsiskyrę ir Džedas praleisdavo pas tėvą, šeštas kiemas nuo Edžio namo, kas antrą savaitgalį. Džedas turėjo „Matchbox“ automobiliukų kolekciją, kapsulinių šautuvėlių ir tėtį, kuris nebuvo nustatęs pernelyg daug vaikų elgesio taisyklių. 

Savaitgaliais, kai Džedas atvažiuodavo, namas tiesiog uždavo. Tėtė Džonas Stolas dažnai pasiimdavo Džedo draugus, šešerių metų Donį (angl. Donnie) ir aštuonmetį Aleną (Allen), kurių motina Mardžė Grefton (Margie Grafton) buvo Džono draugė, ir susisodinęs būrelį berniukų į savo juodąjį „Toyota“ sunkvežimį su nameliu ant ratų veždavo visus į paplūdimį. Arba parsivesdavo visus į savo kiemą, kur berniukai kartu su kitų kaimynų vaikais gaudydavo varles, kasinėjo drenažo griovelius arba plaukiojo baseine.

Vieną birželio popietę šerifo pavaduotoja Koni Erikson (angl. Conny Ericsson) ir apygardos Vaikų apsaugos tarnybos (angl. Child Protective Services) socialinė darbuotoja Velda Muriljo (Velda Murillo) užsuko į Edžio namus pakalbėti su juo apie rajone įtariamą esant seksualinio išnaudojimo tinklą. K. Erikson buvo ką tik pervesta į seksualinių nusikaltimų skyrių ir nebuvo dalyvavusi jokiuose mokymuose apie seksualinių nusikaltimų tyrimą. V. Muriljo buvo labiau patyrusi ir kai kurie vaikai pasakojo, kad ji buvo vykdžiusi ne vieną apklausą. Velda buvo mažutė, jos ilgų juodų plaukų šukuoseną puošė kirpčiukai, ir galima buvo pagalvoti, kad čia atėjo mokyklos mokytoja. Daugelio nuomone, ji labai rimtai imdavosi savo darbo. 

Tą dieną K. Erikson ir V. Muriljo pasakė ponui ir poniai Sempliams, kad turi pasikalbėti tik su jų sūnumi. Karen Sempli (Karen Sampley) mėgino pasiklausyti pokalbio per virtuvės ventiliacinę angą ir išgirdo, kad tyrėjos klausinėjo Edžio apie Džoną Stolą. Jos jam pasakė, kad kiti berniukai pasakojo, jog ponas Stolas darė su Edžiu kažką seksualaus ir kad Edis yra matęs, kaip ponas Stolas išdarinėja blogus dalykus ir su kitais vaikais. „Aš vis joms sakiau, kad nieko ten nebuvo“, – prisiminė E. Semplis. „Nesupratau, apie ką jos kalba“. V. Muriljo ir K. Erikson išsamiai paaiškino apie lytinius aktus, aštuonmečiui apie tai klausytis buvo labai nesmagu ir vaikas pradėjo verkti. „Aš vis joms sakiau „ne, ne, ne“, bet jos nekreipė į tai dėmesio“, – toliau pasakojo E. Semplis. Po beveik amžinybę trukusio tardymo, K. Erikson ir V. Muriljo jam pažadėjo, kad dar ateis pasikalbėti. Eidamos pro duris jos dar pasakė Edžio mamai Karen, kad jos sūnus neigia buvęs tvirkintas, bet jos įtaria esant priešingai. „Paklausiau, kokios informacijos jos gali man suteikti“, – prisiminė Karen. „Jos pasakė, kad tai gali būti vaikų pornografijos tinklas, kuris susijęs su Rytų pakrante, arba satanistų tinklas, arba tvirkintojų ir prievartautojų tinklas. Jos dar tiksliai nežinančios“. 

Po kelių savaičių Karen nuvežė sūnų į miestą kitai apklausai. Ši apklausa vyko šerifo kabinete ir Edis atsimena, kaip sėdejo ant metalinės kėdės prie labai aukšto stalo – tokio aukšto, kad negalėjo ant jo pasiremt alkūnėmis. Anot policijos protokolo, K. Erikson Edžio paklausė, kaip šis vadinąs savo varpą. („Aš pasirinkau „dešrainį“, – pasakojo vyras, – „nes tokį žodį vartojant buvo mažiau gėda“.) Šerifo pavaduotoja taip pat paklausė apie pirmą kartą, kai jis pamatė „suaugusiuosius žaidžiant seksualinius žaidimus su vaikais“.

„Man buvo pasakyta, kad Džonas Stolas yra labai blogas žmogus ir kad aš turiu padėti įkišti jį į kalėjimą, kad jis daugiau negalėtų jokio vaiko nuskriaust“, – pasakojo E. Semplis. „Toliau buvo sakoma, kad viskas bus gerai, jei tik aš pasakysiu, kad kažkas ten vykdavo.“ Ir taip apklausai besitęsiant, kažkuriuo momentu  – Edas neatsimena, kada tiksliai – jis pradėjo pasakoti kitaip. Jis pasakė joms „taip, Džonas Stolas padarė man kažką labai bloga“. Pasakė ir kad Stolas dar blogesnius dalykus darydavo su kitais berniukais. 

Nuo to momento tyrėjos buvo įsitikinę, kad atskleidė dar vieną vaikų seksualinio išnaudojimo tinklą. Kerno apygarda buvo pirmoji Jungtinėse Valstijose, kurioje dar 1982 m. buvo nuteisti pirmojo didelio vaikų seksualinio išnaudojimo tinklo dalyviai, ir po dviejų metų jau vyko Džono Stolo ir McMartino (Manheten Byče, Kalifornija) darželio mokytojų tyrimas. Per šalį pradėjo ristis isterijos banga, kuri pasiekė Meiplvudą, Niujorkas („Wee Care“ dienos mokykla), Maldeną, Masačusetsas („Fells Acres“), ir toliau Greitneką ir Longailendą, kuriame vyko dokumentinio filmo „Capturing the Friedmans“ („Fridmanų sugavimas“) filmavimas. 

Kartais tyrimas būdavo pradedamas gavus pagrįstą skundą apie vieno vaiko seksualinį išnaudojimą, tačiau vėliau šis tyrimas neatpažįstamai pasikeisdavo į baisulinio tinklo medžioklę. Džono Stolo byloje vienintelis asmuo, kažkada buvęs kaltinamas tvirkinimu, buvo Grantas Selfas (Grant Self), kuris trumpą laiką nuomojosi Stolo namelį prie baseino. Tiesa sakant, tai Džedo mama Ana Karlen (Ann Karlen) buvo pranešus šerifo tarnybai, kad Selfas netinkamai prisilietė prie Džedo. (Grantas Selfas neigė kada nors tvirkinęs kokį nors vaiką). Tačiau Džonas Stolas, kaip pats pasakojo, nieko nežinojo apie Anos Karlen kaltinimus ar Granto Selfo galimą kriminalinę praeitį.

Nei vaikas, nei A. Karlen nepateikė jokio pareiškimo su kaltinimais, kad Džonas Stolas prievartavo savo sūnų. Tiesa sakant, socialinė darbuotoja buvo pirmoji, kuri jį pavadino įtariamuoju. 1984 m. birželio mėn, dvi Vaikų apsaugos tarnybos darbuotojos buvo nuvykę pasikalbėti su A. Karlen po to, kai Džonas Stolas pasiskundė, kad buvusioji netinkamai augina vaiką. A. Karlen turėjo savo priekaištų – Džonas Stolas yra visai vadžias paleidęs tėvas, nereikalaujantis jokios drausmės, ir jo namuose amžiais malasi krūva vaikų, kurių niekas nesudrausmina, ir Džedas pasakojęs mamai, kad kartą užsiėmė seksualiniais dalykėliais su kitu vaiku. Pagal apygardoje surašytą protokolą, viena iš socialinių darbuotojų paklausė A. Karlen, ar Džonas Stolas galėtų būti vaikų tvirkintojas. A. Karlen atsakiusi, kad niekada apie tai negalvojo, tačiau „jo suprast negalima, tai gal“. Po šio pokalbio su A. Karlen socialinė darbuotoja užsirašė pastabą „Aš jai pasakiau, kad jis panašus lyg galėtų tvirkinti vaikus, įskaitant Džedą“. 

Kai V. Muriljo ir kita socialinė darbuotoja ėmė klausinėti Džedo apie seksualinį išnaudojimą, jam „kažkaip sunku buvo kalbėti apie tėvą“, kaip užrašyta V. Muriljo pastabose. Tačiau tęsiant apklausą ir skatinant Džedą kalbėti apie savo tėvą bei rodyti viską ant lėlės, Džedas savo tėvą apkaltino. Per kelias dienas šerifo tarnyba pateikė įtarimus Grantui Selfui, Džonui Stolui, Džono draugei Mardžei Grefton ir jos vaikinui Timui Palomo (Tim Palomo) dėl vaikų seksualinio išnaudojimo tinklo organizavimo. 

V. Muriljo ir K. Erikson išvežė Donį ir Aleną iš motinos namų ir apgyvendino nepilnamečių centre, kur V. Muriljo daug kartų vykdė berniukų apklausas ir vis klausinėjo jų apie motiną ir kitus suaugusiuosius. Dar po kelių dienų tyrėjos apklausė aštuonmetį Viktorą Monžą (Victor Monge), vieną iš geriausių Edžio draugų. Nors Viktoras nežinojo, kas atsitiko su ponios Grefton berniukais, jis irgi labai bijojo prarasti savo mamą. Ponia Monž buvo nelegali imigrantė iš Meksikos ir Viktoras manė, kad jo mamą gali deportuoti, jei jis nepasakys V. Muriljo to, ką, jo nuomone, ši norinti išgirsti. Taigi, Viktoras pasakė tyrėjai, kad Džonas Stolas jį tvirkino.

Straipsnio pabaiga yra čia:

http://blog.lrytas.lt/visokiosmintys/2012/03/03/kas-buvo-prievartaujamas-3/ 

http://blog.lrytas.lt/visokiosmintys/2012/03/04/kas-buvo-prievartaujamas-str-pabaiga/