Jeigu kas nors gali pabrangti…

Vidas Rachlevičius | Paskelbta: 2008 Birželio 15 d.

Vienas iš išvestinių Merfio dėsnių sako: jeigu kas nors gali atsitikti, tai būtinai atsitiks. Pritaikome prie šios dienos mūsų realybės: jeigu kas nors gali pabrangti, tai būtinai pabrangs.

Lietuvoje matome visuotinį gyvenimo brangimą, tačiau mūsų viešojoje erdvėje, kur svarbiausios yra žinios, kad viena subtilaus skonio kaunietė „Swarovski“ kristalais apsilipdė mašiną, o vadinamoji Tautos prisikėlimo partija surengė eilinę politinę klounadą, kažkodėl nematyti atsakymo į svarbų, šiuo metu natūraliai kylantį klausimą: kaip ir kada atsitiko, kokie veiksniai lėmė, kad Lietuva tapo tokia brangia šalimi? Ar nebuvo galima, o gal nebuvo noro makroekonominiu lygmeniu viską pakreipti kitaip? Turbūt į šį klausimą labai aiškiai iškart neatsakys nei mūsų akademikai, nei visais įmanomais klausimais kasdien pasisakantys praktikai ir populiarieji analitikai. Nebandykime ir mes, o viską pakreipkime lengvo pokalbio vaga ir pasvarstykime apie labai svarbius – psichologinius – šio reiškinio veiksnius.

Štai gegužės pradžioje pranešta, kad vienoje San Francisko degalinėje pasimelsti surinko 200 žmonių. Ten degalų kaina už galoną šoktelėjo iki 4 USD – amerikiečiams neįsivaizduojamos sumos. Tuo pačiu metu per CNN mačiau reportažą apie amerikiečiams nesuvokiamą reiškinį – iš automobilių bakų prasidėjo degalų vagystės – visai kaip pas mus blokados laikais. Paverskime galoną į litrus, o dolerius – į litus ir gausime, kad amerikiečiams neįsivaizduojama benzino kaina yra 2,36 Lt už litrą! Vadovaujantis tokia logika, pas mus degalinės lyg ir turėtų būti statomos tiesiog prie bažnyčių. Amerikiečiai nuo seno pripratinti prie mažų visų prekių (dar vienas paradoksas – galingiausia ir imliausia pasaulio rinka, o kainos ten mažiausios), taip pat ir benzino kainų, nes automobilis ten reiškia kai ką daugiau nei Europoje. Bet juk pasaulinės naftos kainos visiems vienodos! JAV daugelyje vietovių beveik nėra visuomeninio transporto. O pas mus, palyginti su Šveicarija, Vokietija ar kitomis Europos šalimis – yra? Pagal visuomeninio transporto išvystymą mes kaip amerikiečiai, bet mokame kaip europiečiai. Dabar girdime naftos mažmenininkų „argumentus“: „Artėja atostogų sezonas, žmonės daugiau keliaus, išaugs paklausa…“ Kažkoks marazmas. Energetikai taip pat skelbia daugeliui vartotojų apokalipsines būsimo šildymo sezono kainas, o premjeras, užuot principingai išsiaiškinęs tokių skaičių prigimtį, iškart pareiškia, kad Vyriausybė ieškos būdų kainoms kompensuoti. Tai jau dvelkia pinigų plovimu valstybiniu mastu.

Bet pakalbėkime apie nekilnojamąjį turtą. Atskaitos tašku tebūnie objektas, kuris realiai galėtų pretenduoti į absurdiškiausio metų komercinio pasiūlymo titulą – 524 m² butas sostinės komplekse „Nida“, už kurį norėta gauti 10 mln. Lt. Tiesa, pirkėjo neatsirado. Pasklaidykime tarptautinių agentūrų skelbimus ir pasižiūrėkime, ką galima nusipirkti už maždaug 10 mln. Lt? Viešbutis ir SPA Vokietijos vakaruose Toitoburgo miške (43 puikiai įrengti kambariai) – 6,45 mln. Lt (pradinė kaina). Naujas prabangus šalė Sen Žervė, Prancūzijoje, nuo terasos atsiveria didingas Monblano vaizdas, valanda kelio nuo Ženevos oro uosto (visiškai įrengti 7 miegamieji, 6 vonios kambariai, garažai, 2 725 m² žemės) – 8,7 mln. Lt. Bedfordas, JAV, valanda kelio nuo Niujorko: 720 m² iki galo restauruotas XIX a. dvaras, prižiūrėtas senų medžių parkas, vejos, kriokliai, netoli prekybos centras, mokykla, geležinkelis – 8,4 mln. Lt.

Tačiau grįžkime prie „žemiškesnių“ dalykų. Mūsų prekybininkai nusipelno prizo už pastangas antkainius skaičiuoti ne procentais, o kartais. Man labai patinka austriška kava „Julius Meinl“. Mūsų prekybos centruose pakuotės kaina jau priartėjo prie 30 Lt, o štai žiemą Austrijoje – neva brangioje šalyje – prekybos centre nusipirkau 3 tokias pat pakuotes po 4 EUR ir dar ketvirtą gavau dykai. O juk Austrija – ES narė. Štai „Cognac Frapin VSOP Grande Champagne Cognac“. Šveicarijos bemuitėje zonoje – ir ten už dyką nieko nedalija – 1 litro butelį šio konjako pirkau už 78 Lt. Vilniaus specializuotoje konjako parduotuvėje 0,7 l butelis kainuoja 175 Lt. Na, pridėkime visus įmanomus mokesčius ir prekybininkų antkainį, vis tiek „galai nesueina“. Toje pačioje Šveicarijoje – tikrai brangioje šalyje – „Hugo Boss“ vasarinis šio sezono kolekcijos vyriškas kostiumas kainuoja 1 000 Lt. Nuo kiek prasideda „Hugo Boss“ kostiumų kainos Vilniuje? O kad Olandijoje, Vokietijoje vaisių ir daržovių, pieno produktų kainos mažesnės – jau nebestebina. Apie kokybę ir kalbėti netenka. Šį sąrašą galima būtų tęsti ir tie, kurie lankosi užsienyje, gali pridėti dar daugybę asmeninio patyrimo pavyzdžių. Tai kurgi glūdi reikalo esmė?

Visiškai akivaizdi ir viena iš svarbių priežasčių – psichologinis veiksnys. Kokybiškų kasdienių ir prabangos prekių vartotojai – nauja mūsų pasiturinčių ir turtingų žmonių karta. Daugeliu atvejų – aišku, ne visais – pinigai buvo uždirbti gana lengvai. Štai nekilnojamasis turtas: reikėjo pradinio kapitalo ir ryšių. Paėmei banko paskolą ir žinojai, kad žemę iškart nupirks vystytojai, o šie sėkmingai išparduodavo dar nepastatytus butus. Viskas apsisukdavo greitai, pelno maržos – šimtai procentų ir jokių rūpesčių. O dabar, kai prireikė pagalvoti, ką statyti, kaip statyti ir kaip parduoti už normalią kainą, pradėta šaukti: „Krizė, krizė!“

Pinigai turi svarbią ypatybę – jeigu jie lengvai uždirbami, tuomet lengvai ir išleidžiami. Tiesa, verslininkai, dirbantys su 10-15% pelno marža juos skaičiuoja kitaip. Todėl dabar kai kurios moterys sostinėje kerpasi už 400-500 Lt, jų nejaudina 1 000-1 500 Lt neaiškaus gamintojo batelių kainos, lietuviui dizaineriui jos moka 7 000-15 000 Lt už suknelės (nužiūrėtos iš užsienietiško žurnalo) pasiuvimą arba 30-40% permoka už kvepalus ir kosmetiką. Nors atrodytų, kad tai – tik šių žmonių reikalas, bet yra ne visai taip. Manau, kad reikalo esmę gal ir pats nenorėdamas pasakė bendrovės „InRED“, kuri siūlė minėtąjį butą už 10 milijonų, projektų vadovas. Jis sakė, kad tai buvo „šioks toks eksperimentas“. Tikra tiesa – mes gyvename savotiško eksperimento sąlygomis. O jo formulė tokia: jeigu man už prekę ar paslaugą moka sumą X, tai gal mokės ir X+50%? Moka. Tuomet gal mokės ir X²? Moka, tuomet rašau dar daugiau. Akivaizdu, kad vienos, ekonomine logika nepagrįstos kainos paskui save tempia kitas.Taip kyla grandininė reakcija. Nors kas galėtų paneigti: juk teoriškai iš rinkos ekonomikos dėsnių pozicijos – viskas lyg ir teisinga. Tačiau tiems, kurie nori ir gali mokėti tik realias kainas, gal jau metas dairytis didelių kelioninių krepšių? Anksčiau, „valiutos“ stygiaus laikais, į užsienį veždavomės savo duoną, konservus ir dešras, tai gal netrukus vėl būsime priversti tą daryti – tik viską gabensime priešinga kryptimi?

Redaktoriaus nuomonė | Žymos: , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Gyvename politinio korektiškumo laikais

Vidas Rachlevičius | Paskelbta: 2008 Gegužės 15 d.

Šio teksto preambulė galėtų būti nutikimas, kurio liudininku man teko būti. Dar sovietmečiu Vilniaus universitete laikėme filosofijos egzaminą pas prof. Eugenijų Meškauską. Vienas visiškai nepasiruošęs bendrakursis „varė vėjus“. Tačiau norėdamas parodyti savo tariamą mokytumą, bandė diskutuoti su profesoriumi, primygtinai kažką jam aiškino ir prišnekėjo visiškų nesąmonių. Tuomet prof. Meškauskas ramiai pastūmė įskaitų knygelę ir ramiu balsu ištarė: „Tamsta durnas“.

Gyvename politinio korektiškumo (PK) laikais ir įdomu, ar dabar studentui pasiskundus tokį profesorių atleistų iš darbo?

Iš tiesų PK įsigalėjo mūsų viešojoje erdvėje įvairiuose lygmenyse. Dabar tai lyg privalomas viešosios komunikacijos vargonų registras, bent jau tiems, kurie žaidžia pagal civilizuotas taisykles. PK, be abejonės, turi teigiamų bruožų – pamažu nyksta šiurkštūs iš sovietmečio paveldėti terminai, kuriais buvo apibūdinami žmonės, turintys vienokią ar kitokią negalią. PK kalbėsena medicinos srityje ne pasmerkia, o įvardydama žmogų kaip kovotoją su bėda, suteikia jam vilties ir jėgų. Teigiamų pavyzdžių – daug ir jie turbūt kompensuoja akivaizdžiai neigiamą poveikį lietuvių kalbai, kuri, vartojant PK terminologiją, tampa sausa, neišraiškinga, žodžiai praranda savo tikrąsias spalvas, o svarbiausia – dažnai iškreipiama prasmė.

Kita vertus, mano nuomone, PK kelia didelius ir realius pavojus, kai dogmatiškai jo laikantis, pateikiami tarptautinės politikos, visuomeninio bei politinio gyvenimo įvykiai ir vertinimai. PK jau užmaskavo ne vieną seną ir sukūrė daug naujų problemų, nes tiesa nuolat paskęsta įmantrių frazių liūne. Apie diplomatiją – atskira kalba, ten savos tradicijos ir taisyklės. PK muzikos registro neišjungsiu, bet pabandysiu bent suformuluoti klausimus, kurie atrodo svarbūs. Viena iš aktualiausių tarptautinių problemų – terorizmas. Tačiau atvirai diskutuoti apie pagrindinį dalyką – islamistų kurstomą prievartą kaip didžiausią pavojų pasauliui, yra politiškai nekorektiška. Štai Cristiano Allamas, laikraščio „Corriere della Sera“ redaktoriaus pavaduotojas, neseniai rašė: „Blogio šaknis įgimta islamui, kuris yra fiziologiškai smurtinis ir istoriškai konfliktinis“. Musulmonų šeimoje gimusiam islamo fundamentalizmo kritikui, kuris atsivertė į katalikybę ir kurį pakrikštijo popiežius Benediktas XVI, musulmonai paskelbė mirties nuosprendį.

Galima ginčytis dėl kai kurių olandų politiko Geerto Wilderso neseniai internete paskelbtame filme nuskambėjusių sugretinimų ir interpretacijų, bet reikalo esmė įvardyta argumentuotai – Wildersas ragina sustabdyti religiją, kurios tikslas – įsiviešpatauti pasaulyje ir sugriauti Vakarų civilizacijos pagrindus. Ką norėjo pasakyti Olandijos premjeras Janas Peteris Balkenende, kuris iškart pareiškė: „Šis filmas islamą sulygina su smurtu. Mes atmetame tokią interpretaciją“. O kaip dėl masinių olandų demonstracijų, kurios vyko po to, kai islamo ekstremistas nužudė režisierių Theo van Goghą, sukūrusį filmą apie islamo kultūrą?

Per TV nuolat matome musulmonų savižudžių vaizdo įrašus, kurie kalba islamo vardu ir grasina sunaikinsiantys Vakarų civilizaciją. Kiekvieno nusikaltimo tyrėjai ieško ne tik kaltininko, bet ir nusikaltimo įrankių. Britanijoje prieš kelias savaites suimti savi piliečiai musulmonai, rengę teroro aktus. Ar ne islamas tapo šių nusikaltimų rengimo ir pamatu, ir tiesioginiu įrankiu? Ar logiškai mąstantį žmogų po to įtikina kokio nors Irano ajatolos kalbos apie civilizacijų dialogą arba musulmonų bendruomenės vadovo pareiškimas, kad islamas – taikiausia religija? Ką šiuo atveju gina politikai?

Tačiau persikelkime į Lietuvą. Juk vakarėlyje kas nors PK pasakęs: „Pone, jūs originaliai atrodote“, mintyse dažnai galvoja: „Atrodai kaip klounas, kam tau garsūs prekės ženklai, jeigu vis tiek iš kišenės kyšo plūgo rankena?“

O kam begaliniuose TV dainų konkursuose į žvaigždės statusą įsijautusius dalyvius reikia vertinti balais? Patiko, nepatiko – ir pakanka. Kam reikalingos tos muzikos profesorių PK lingvistinės vingrybės, kai dalyvis(-ė) akivaizdžiai nusidainuoja, o dėl jo neišlavinto balso tembro namie nervinasi naminiai gyvūnai? Bet tai – pramogos, meskime žvilgsnį į rimtą sritį – politiką, kur jau seniai peržengtos visos padorumo ribos. Štai metinė prezidento kalba Seime. Darbo partijos nariai į salę atsinešė plakatus su užrašais „Šalin rankas nuo Darbo partijos“, „Laisvę politiniam kaliniui Viktorui Uspaskichui“. Valdas Adamkus sureagavo santūriai ir situaciją pakomentavo PK, o Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas, anksčiau tokiais atvejais viešai vartojęs spalvingą žodį „išsidirbinėjimas“, šįkart, atrodo, nutylėjo. Spaudoje aštriausi žodžiai – „politinis demaršas“. O juk tai – ne demaršas, o įžūlus politinis, atsiprašau už žodį, chamizmas. O po viso to į TV laidą, skirtą prezidento metiniam pranešimui aptarti, buvo pakviestas ir Darbo partijos atstovas, kuris kalbėdamas apie savo lyderį, Maskvoje nusišluosčiusį kojas į Lietuvą, dar ir įžūliai melavo. Tad ar negalėjo laidos vedėjas pasielgti kitaip ir PK paaiškinti žiūrovams, kad po tokio demaršo būtent į tą laidą jis nusprendė nekviesti Darbo partijos atstovo? O premjeras Gediminas Kirkilas prezidento kalbos beveik nesiklausė, tačiau po to noriai žurnalistams bendromis frazėmis ją komentavo. Ir niekas nepasakė: „Premjere, juk jūs nieko negirdėjote, nes visą laiką Seimo tribūnoje rašėte SMS žinutes!“ Gal tai būtų ne PK?

Apskritai mūsų televizijų politinių debatų kalbos pavirto nežinia kuo, nes politikai dažnai kalba nesąmones, niekas jų nepertraukia ir nors visi supranta, kad tai melas, vienintelė reakcija į tai būna ironiška vedėjo ar kitų pokalbių dalyvių šypsena. O gal tiesiog pasakyti „jūs meluojate“ – ne PK?

„Jei visi leidėjai nuspręstų nespausdinti nieko, kas galėtų ką nors užgauti ar įžeisti, nebeliktų, ką spausdinti“, – yra sakęs Benjaminas Franklinas. Tačiau laikai ir papročiai, bent jau Lietuvoje, pasikeitė. Štai liberalcentristų lyderio Artūro Zuoko garsiojo ženklelio „Teistas už gerus darbus“ istorija. „Su ženkleliu vaikščiosiu kiekvieną dieną, į kiekvieną susitikimą. Aš tuo didžiuojuosi“, – žadėjo Zuokas. PK komentaras šiuo atveju yra nereikalingas popieriaus eikvojimas.

Taigi mintyse perfrazuodami žinomą frazę, juk ne PK pagalvojame: kvailys, melagis, girtuoklis ir vagis – ir Seime kvailys, melagis, girtuoklis bei vagis. Kas atsitiko su laisva ir demokratiška visuomene, kurios viena iš svarbiausių vertybių yra žodžio ir raiškos laisvė? Kuo tapo PK – galvą į smėlį įkišusio stručio burbuliavimu ar kompleksuotų bailių kalba?

Redaktoriaus nuomonė | Žymos: , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Fizikai

Vidas Rachlevičius | Paskelbta: 2008 Balandžio 15 d.

Šį kartą pakalbėkime apie žmonių grupę, kurios kai kurie atstovai juokauja: „Mes dar įrodysim, kad Dievas yra“. Kas vienija tokius labai skirtingus žmones – Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, Telšių vyskupą Joną Borutą SJ, ES užsienio ir saugumo politikos vadovą Javierą Solaną, VSD direktorių Povilą Malakauską, aktorių Regimantą Adomaitį, politiką Andrių Kubilių? Visi jie yra fizikai.

Pavasaris – tinkama proga pakalbėti apie fizikus. Bet ne metų laikas ar artėjanti Fizikų diena nulėmė šią temą. Bent kiek atidžiau pasidomėjus fiziko išsilavinimą turinčių žmonių karjeromis, veikla, kyla įvairių minčių apie šios grupės atstovų vertybes, gebėjimus, visuomeninį aktyvumą. Tačiau turbūt įdomiausia – suvokti priežastis: kodėl fizikai, o ne, pavyzdžiui, filologai, medikai?

Kad orientyrai būtų aiškesni, apžvelkime fizikų „paplitimo arealą“ Lietuvos versle, politiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Nevardysiu iškilių mokslininkų, dirbančių universitetuose, institutuose ir laboratorijose Lietuvoje bei užsienyje, o paminėsiu tik grupelę tų, kurie dirba „ne pagal specialybę“. Tai nėra baigtinis sąrašas, o tik būrys gerai žinomų asmenybių. Versle tai – Aurelijus Racevičius, „MG Baltic“ vykdomasis direktorius, anksčiau vadovavęs Interpolo Lietuvos skyriui, „Narbutas ir Ko“ generalinis direktorius Petras Narbutas, „BBH Baltic“ prezidentas Tomas Kučinskas, „Kalnapilio-Tauro grupės“ generalinis direktorius Valdas Tekorius, „Omnitel“ prezidentas Antanas Zabulis, AB „Hanner“ vadovo pavaduotojas Darius Montvila, „Alma littera“ generalinis direktorius Arvydas Andrijauskas, „IBM Lietuva“ generalinis direktorius Rimantas Vaitkus, „Blue Bridge“ generalinis direktorius Zbignevas Gulbinovičius ir, suprantama, daug kitų IT bendrovių vadovų. Politikos arenoje dažnai matome Andrių Kubilių, Jurgį Razmą, Vytautą Galvoną, europarlamentarą Aloyzą Sakalą, VRK vadovą Zenoną Vaigauską, dabar vėl į įvykių sūkurį neriantį buvusį premjerą Aleksandrą Abišalą. Tarp specialiųjų tarnybų vadovų – VSD direktorius Povilas Malakauskas, jo pavaduotojas Alvydas Kunigėlis, VAD direktoriaus pavaduotojas Vitas Saldžiūnas, įtakingi VRM ir KAM darbuotojai. Diplomatai – teorinės fizikos magistras, užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas, ambasadorius Azerbaidžano Respublikoje Kęstutis Kudzmanas. Kino pasaulio fizikai – Regimantas Adomaitis, Edmundas Zubavičius, Audrius Juzėnas, rašytojai – Ričardas Gavelis, Vytautas Rubavičius, o dar vienas fizikas, atrodo, ką tik baigė rašyti erotinį romaną. Menininkų kalvės – Vilniaus dailės akademijos strateginės raidos prorektorius Saulius Vengris – taip pat fizikas.

Jau vien šis sąrašas tikrai įspūdingas ir turbūt vargu ar besurastume kito išsilavinimo žmonių grupę, esančią tokiose aukštose pozicijose. Ieškodami, protingai kalbant, priežastingumo ryšių, turbūt turėtume pripažinti, kad fiziko bakalauro ar magistro diplomas pats savaime dar nieko negarantuoja ir jis nėra anksčiau išvardytų puikių karjerų visraktis. Taigi esama kažkokių kitų, plika akimi nematomų priežasčių.

Pažvelkime į tai, vaizdžiai tariant, nuo Adomo ir Ievos: fizika yra gamtos mokslas, tiriantis visas materijos formas, nuo submikroskopinių dalelių, iš kurių sudarytos visos įprastos medžiagos (dalelių fizika), iki visos materialios visatos elgesio (kosmologija). Taigi plačiąja prasme jie visur ieško bendrų dėsningumų ir viską dėlioja griežtos logikos ir technokratijos pagrindu. Gal todėl nemažai iš jų yra taip priešiškai nusistatę prieš tautinės mokyklos koncepciją – tikybos ir etikos dalykų dėstoma daug, o šalies kultūrinis lygis nekyla. Prie tų nematomų būdo savybių galima priskirti ir tokią: kadangi fizika yra visiškai aiškus gamtos mokslas, jų niekas nestebina, net ir didžiausiu paradoksu laikytas dalykas, jeigu tai įrodoma ar atrandamas koks nors dėsningumas. Be to, šis mįslingas mokslas, kurio tyrimų objektai pašaliniams dažnai sunkiai suvokiami – pavyzdžiui, galaktikų sukimosi problema, visatos plėtimasis, tamsioji energija – labai lavina mąstymą. Tuo turbūt iš dalies galima pagrįsti ir fizikų teiginį, kad jie niekada nenusišneka. Tačiau čia vis dėlto padaryčiau išimtį kai kuriems fizikams – politikams.

Kita vertus, VU Fizikos fakultetas – vienintelė tikroji šių specialistų kalvė, priešingai nei kitos, niekada nebuvo prastai besimokiusių moksleivių užutekis. O štai pastaraisiais metais matome išties unikalią situaciją: konkursas nėra didelis, tačiau pirmųjų kviečiamųjų studijuoti balai – čempioniški.

Visuomenei plačiau matoma fizikų savybė – pasididžiavimas savo profesija ir organizuotumas. FIDI – pramoginė išraiška. Beje, ir čia esama įdomybės. Šiemet bus surengta 40-oji Fizikų diena, bet rimtieji fizikai šios lyg ir jubiliejinės datos nesureikšmina. Tikroji šventė – kitąmet, kai bus minima 41-oji, nes 41 yra pirminis skaičius, o šie fizikams yra šventi. Beje, pirminis skaičius yra bet kuris natūralusis skaičius, didesnis nei 1, kuris dalijasi tik iš savęs ir vieneto. Vienetas nelaikomas nei pirminiu skaičiumi, nei sudėtiniu, o didžiausias žinomas pirminis skaičius yra 232582657 - 1.

Pašaliečiams įdomiau yra tai, kad nemaža grupė fizikų nuolat bendrauja neoficialiai, reguliariai susitinka ir aptaria įvairiausias aktualijas. Įvairių žmonių būrimasis pagal išsilavinimą ar specialybę – pagirtinas dalykas. (Štai Londone yra restoranas, kuriame gali lankytis arba savo svečius atsivesti tik Oksfordo absolventai.) Tokių aktyvių narių yra apie 300 ir juokaujama, kad surinkti minimalų narių skaičių partijai įsteigti būtų vieni juokai. Tačiau ši grupė – ne masonų ložė ir ne partija. „Andriaus Kubiliaus lankstinukų tikrai nenešiojame“, – juokiasi vienas iš jų. Nors visi labai skirtingi, tai yra laisvų, išsilavinusių žmonių sambūris. Ir todėl ten niekuomet neiškyla lyderystės problemų, kurios kaipmat atsiranda kitose neoficialiose grupėse. Kaip tik tokioje terpėje gali gimti ir vykti laisva ir argumentais pagrįsta diskusija.

Čia prisiminiau per LTV matytą Leonido Donskio ir Valdo Adamkaus pokalbį. Filosofas, priminęs prezidentui gerus „Santaros-Šviesos“ laikus, klausė, kodėl šių dienų Lietuvoje, ypač politikos arenoje, nevyksta tokios diskusijos. Adamkus nepateikė konkretaus atsakymo, o jis plevena kad ir fizikų neoficialiuose sambūriuose: tikra ir laisva diskusija gali kilti tik tarp laisvų žmonių, o mūsų politikos erdvėje idėjų lygmeniu nediskutuojama, nes tikrai laisvų žmonių ten beveik nėra, jie visi turi viešų, o daugiausia – slaptų įsipareigojimų, turi atstovauti kažkieno interesams arba „atidirbti“ už suteiktas paslaugas ar finansinę paramą. Ir kuo daugiau įvairių laisvų žmonių grupių – nesvarbu, kokiu pagrindu jos organizuosis – profesiniu, išsilavinimo ar bet kokiu kitokiu – rasis Lietuvoje, tuo visai visuomenei bus geriau.

Vidas Rachlevičius

P. S. Jeigu įdomu, kuo dabar užsiima fizikai, „Google“ paieškos sistemoje įveskite žodžius „didysis hadronų kolaideris“ ir sužinosite, kad didelio masto eksperimentas netoli Ženevos esančiame Europos branduolinių tyrimų centre (CERN) gali baigtis pirmosios pasaulyje laiko mašinos sukūrimu. Rimtai.

Redaktoriaus nuomonė | Žymos: , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Šnekusis premjeras

Vidas Rachlevičius | Paskelbta: 2008 Kovo 15 d.

Anksčiau kolegos iš televizijos juokaudavo: jeigu namie įsijungsi lygintuvą, tai ir jis rodys Valinską. Dabar šį posakį galime keisti kitu: jeigu įsijungsi radiją, tai kalbės Gediminas Kirkilas.

Pastaruoju metu daugelis, kurie klauso radijo stočių, rengiančių originalias žinių laidas, pastebėjo, kad premjeras tapo absoliučiu eterio lyderiu. Beveik kiekvienos valandos žiniose galima išgirsti jau naują jo interviu ir dar keletą pasisakymų tarp žinių – per įvairias laidas. Taigi jis kalba daug ir nuolat, pasisako visais klausimais. Jo pilna ne tik radijuje, bet ir televizijoje bei laikraščiuose. Trumpai tariant, tai toks visų reikalų premjeras.

Neseniai vienos radijo laidos vedėjas tiesioginiame eteryje nuoširdžiai nustebusiu balsu pasakė: „Šiuo metu premjeras telefonu nepasiekiamas“. Galima ne juokais susirūpinti: gal žmogui kas nors atsitiko? Panašiai, kaip ir toms mūsų tariamoms garsenybėms, kurios uoliai pluša gausiai iliustruotiems žurnalams – jų prasmingo gyvenimo metraštininkams: nuolat informuoja apie naują suknelę, rankinę, šukuoseną, šunį, automobilį, šeimos šventę, nuo pilvo nusiurbtus riebalus, buto ar namo remontą arba vos sugrįžę iš kelionės skubiai neša į redakciją banalias atostogų nuotraukas. Suprask – tai yra nacionalinės reikšmės žinia, kurią visi turi žinoti. Nepamatai tokio personažo nuotraukų savaitę, kitą ir kyla tas pats klausimas: gal tikrai žmogui kas atsitiko?

Tačiau šįkart kalbame ne apie šią mūsų nacionalinio ekshibicionizmo rūšį, o apie tai, ką visuomenė nori ir turi žinoti, kaip ji tą sužino ir kokia tos iš aukščiausių pareigūnų lūpų sklindančios (arba ne) informacijos kokybė.

Šiuo atveju tradicinė demokratiškų Vakarų šalių patirtis ir darbo schema labai aiški. Pirmiausia ten kiekvienas dirba savo darbą. Jeigu kalbėsime apie pirmuosius valstybės asmenis, jie atlieka savo tiesiogines funkcijas, o apie nuveiktus darbus arba konkrečią poziciją vienu ar kitu klausimu informuoja spaudos tarnybos ir spaudos atstovai.

Ten atstovas spaudai yra įgaliotas asmuo, kuris kalba aukšto pareigūno arba valstybės institucijos vardu. Štai pagal JAV galiojančią tvarką Baltųjų rūmų spaudos sekretorius yra vienas iš vyresniųjų pareigūnų, esantis tik vienu hierarchijos laipteliu žemiau už prezidento kabineto narius. Jis yra ir svarbiausias visos administracijos atstovas. Kokia tai svarbi pareigybė ir koks svarus šių žmonių žodis, liudija ir įdomus renginys: 2006 metų rugpjūtį prieš renovuojant Baltųjų rūmų spaudos konferencijų kambarį, prezidentas George’as W. Bushas buvo sukvietęs šiuos įvairių administracijų pareigūnus – Joe Lockhartą, Dee Dee Myers, Marliną Fitzwaterį, Tony Snow, Roną Nesseną, Jamesą Brady. Kad JAV vadovas ant kiekvienų laiptų nedalija interviu ir darbo metu nedirba spaudos atstovu, rodo ir kelių savaičių senumo pavyzdys. Verdant prezidento rinkimų kampanijos aistroms, George’as W. Bushas vieninteliam kanalui „Fox“ išdėstė savo nuomonę dėl galimo respublikonų kandidato Johno McCaino, o tą interviu su „Fox“ ženklu vėliau rodė visi, taip pat ir visažinė CNN. Nemanau, kad kiekvienas iš jų nenorėjo pasidaryti savo atskiro interviu. Bushas nemato reikalo gaišti laiko ir į tą patį klausimą atsakinėti dešimtis kartų, o prezidento nuomonės sklaida – tik techninis klausimas.

Europoje – kiek kita tradicija, bet ir čia premjerai ištisą dieną „nekaba ant telefono“. Dabar kalbama, kad Europos Komisija sieks būti labiau matoma ne tik kaip institucija, norima, kad labiau būtų matomi politikai, Komisijos nariai ir kuo mažiau bendraujama per tarpininkus. Kokios tokios naujos strategijos priežastys, nesunku numanyti: milžiniška, biurokratijoje paskendusi ir nuo žmonių atitolusi institucija turi akivaizdžių komunikacijos ir įvaizdžio problemų. Primena Lietuvą?

Mes turime labai savitą situaciją, kurią nulėmė mūsų apgailėtina vidaus politinio gyvenimo realybė. Bet kokios iš įvairių segmentų susidedančios institucijos – vyriausybės, parlamento, ministerijos – interesas yra su žiniasklaida ir visuomene kalbėti „vienu balsu“. Tačiau ne pirmą dieną matome, kai net valdančiosios partijos kalba dviem trim balsais, o ką jau kalbėti apie visą Vyriausybę ar Seimą. Dėl pastarojo: ar sugebėtumėte iškart atsakyti, kas šiuo metu yra Seimo pirmininko atstovas(-ė) spaudai?

Premjerui, trečiajam valstybės asmeniui, dirba 12 patarėjų, 2 padėjėjai, taip pat ir Vyriausybės Komunikacijos departamentas. O jame du skyriai – Europos informacijos ir Komunikacijos koordinavimo bei Spaudos tarnyba. Iki šiol neteko girdėti, kad jiems dėl „prastovų“ nebūtų sumokėti atlyginimai. Pernai suformavus Vyriausybę atstovo spaudai kėdė liko laisva ir Kirkilas sakė, kad nežada tokio žmogaus ieškoti. Kita vertus, atstovo spaudai skyrimo nereglamentuoja jokie dokumentai ir premjeras pats sprendžia, reikia jam tokio žmogaus, ar ne. Taigi galvosūkis: ar šįkart Vyriausybė gavo itin komunikabilų premjerą, kuris aktyvumu žiniasklaidoje jau toli pralenkė žemės ūkio ministrę Kazimierą Prunskienę ir buvusį šios srities čempioną ambasadorių Vygaudą Ušacką, ar premjerą ištiko bėda – darbuotojų daug, tačiau tenka vienam dirbti už visus?

Šiek tiek žinodami premjero darbo stilių ir pobūdį, pabandykime sumodeliuoti jo elgesio motyvus: „Taip, švelniai tariant, daug kam kyla rimtų abejonių, ar man pakanka laiko tiesioginėms pareigoms, kai aš ištisai plepu su žurnalistais. Taip, tas mano viešas aktyvumas ne visiems daro įspūdį, tačiau tariama pareigų gausa ir žodžio neieškojimas kišenėje padeda man susikurti energingo ir viską kontroliuojančio politiko įvaizdį. Tai pravers. Teisingai konservatoriai sako: kad ir kas būtų, reikia susidėti su bet kuo, kad tik visur šmėžuotum. Jeigu tavęs kurį laiką nematys, visi pamirš“.

Manau, kad visa reikalo esmė slypi visai ne ten, kur daugelis ieško. Nėra taip svarbu, ar pirmieji valstybės asmenys su žiniasklaida bendrauja patys, ar per savo spaudos atstovus. Svarbiausia tai, kad spaudos atstovų išnykimas iš politikos arenos yra labai aiškus ir simptomiškas signalas, kad visi svarbiausi sprendimai mūsų valstybėje – kaip ir Algirdo Brazausko laikais, taip ir dabar – priimami „po kilimu“. Jokia paslaptis, kad ne tik spaudos atstovai, bet ir dauguma patarėjų paprasčiausiai nežino, kas vyksta.

Ar šiandien atsirastų koks nors savižudis spaudos atstovas, kuris per kokį nors TV realybės šou prijungtas prie melo detektoriaus išdrįstų pasakyti tai, ką premjeras pasakė apie LEO LT projektą: „Skaidriau nebuvo nė vieno projekto“?

Belieka laukti: kai tik apie svarbiausius reikalus pradės kalbėti spaudos atstovai, vadinasi, reikalai valstybėje pasisuko į gerą pusę.

Redaktoriaus nuomonė | Žymos: , , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Rusiškumo invazija

Vidas Rachlevičius | Paskelbta: 2008 Vasario 15 d.

Kažkas yra taikliai pasakęs, kad lietuviai – keista tauta: kai jiems prieš akis vyksta akivaizdūs dalykai ir gresia realus pavojus, jie nieko nedaro. Bet kai jau būna per vėlu, jie didvyriškai kaunasi iš paskutiniųjų. Taip buvo ankstesniais amžiais, 1940 metais ir pokarį.

Vienas iš didžiųjų sostinės prekybos centrų. Raštinės reikmenų skyriuje ant viršutinės lentynos stovi biurui skirtos vėliavėlės su stoveliais. Tik trys – Lietuvos, Europos Sąjungos ir Rusijos. Dėl pirmųjų dviejų – viskas aišku. O trečioji? Kodėl iš viso pasaulio išskirta būtent šios šalies vėliava? Ir kam apskritai skirta ši prekė? Visai greta – kompaktinės plokštelės ir kompiuteriniai žaidimai. Ten vaizdas dar įdomesnis – maždaug pusė produkcijos rusiška. Vieno tyrimo duomenimis, 2006 metais daugiau kaip 42% CD ir DVD rinkos buvo rusų kalba. Akivaizdu, kad pernai ta proporcija dar padidėjo. Mėsos gaminių skyrius. Ten akį rėžia „Samsono“ stalinistinė propaganda – „tarybinė“ daktariška dešra, „tarybinės“ pieniškos dešrelės, kurias mūsų pramonininkai buvo įvertinę metų gaminiais. Visa tą nostalgijos porciją galima valgyti su bandele „Trys kapeikos“ ir užgerti degtine CCCP.

Gal kažkada visa tai ir atrodė juokinga, bet dabar – tikrai ne. Padėliokime kelerių pastarųjų metų mums svarbių datų dėlionę, kuri nepretenduoja į išsamią statistiką – tik tiek, kiek atmintis kužda. 2005-ųjų Kovo 11-oji: ultrapatrionės ir šovinizmą bei rusišką militarizmą propaguojančios grupės „Liubė“ koncertas Kaune. 2006 metai: Vasario 16-ąją, Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną, „Saulės“ scenoje Šiauliuose, NATO oro policijos pašonėje – Olegas Gazmanovas su karinėmis ultrapatriotinėmis dainomis. Kovo 11-ąją – Nepriklausomybės atkūrimo dieną – tos pačios „Liubė“ koncertas, atlikėjai – su karinėmis uniformomis, skamba militaristinės dainos. 2007 metų liepos 21 dieną – Lietuvos inkorporavimo į SSRS dieną – Kongresų rūmuose Vilniuje, Vyriausybės pašonėje Josifo Kobzono, kuris yra persona non grata kai kuriose Vakarų šalyse, ir didžiulio rusų kariškių Aleksandrovo ansamblio koncertas.

2008-ieji tik prasidėjo ir sunku spręsti, kokių dar staigmenų sulauksime, tačiau spauda jau trimituoja, kad „užsienio žvaigždžių išsiilgusiems Lietuvos muzikos ir reginių mėgėjams 2008-ieji gali būti įspūdingi“. Tiesa, kelis akibrokštus per televiziją jau spėjome pamatyti: sekmadienį, sausio 13-osios vakarą per TV3 buvo rodomas rusų humoristų šou, sausio 20-ąją, sekmadienį, geriausiu vakaro laiku per tą pačią TV3 – rusų „9-oji kuopa“. Įdomu, ar tokia tendencija yra draugiško švedų kapitalo, ar jos vietininkų Lietuvoje išmonė? Apie rusiškų nedubliuotų serialų antplūdį ir rusiškų TV bei radijo kanalų aktyvumą ir per juos pateikiamą informaciją ir kalbėti neverta.

O dėl koncertų, tai „kovinių“ atlikėjų preliminariuose gastrolių grafikuose kol kas nematyti, jie, kaip įprasta, dažniausiai išnyra lyg iš niekur, tačiau mūsų koncertų agentūros vėl pasistengė, kad rusų masinė kultūra 2008-aisiais dominuotų Lietuvos scenose. Sovietmečio nostalgiją aitrins „Mašina vremeni“, dainuos visokie lepsai, po visą Lietuvą blaškysis Filipas Kirkorovas, kuriam, aišku, padlaižiaus gausiai iliustruoti žurnalai, nepraleisiantys progos apdainuoti ir tradicinį šio „kultūros nešėjo“ vizitą į „Roberto Cavalli“ parduotuvę Vilniuje ir įdėti laimingo jos šeimininko nuotraukų. Dar juokins Galkinas – visų neišvardysi.

Atskiro dėmesio nusipelno žvaigždė – simbolis. Išmontuojant sovietinę simboliką, „nusileido“ net ir labai sunkiai pasiekiama žvaigždė ant vadinamųjų mokslininkų namų Vilniuje, tačiau kaip užpernai Vilniuje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, greta danų ir britų ambasadų atsirado iš baltų ir raudonų gėlių pasodinta milžiniška – visiškai identiška sovietinių, vėliau ir rusų karinių oro pajėgų simboliui – žvaigždė, iki šiol įtikinamo atsakymo negirdėjau. Tačiau ana provokacija – menkniekis, palyginti su tuo, ką matėme ir matome dabar. Turiu galvoje itin plataus masto paauglių ir jaunimo psichologinio bei propagandinio apdorojimo projektą „Kelias į žvaigždes“. Kur jo ištakos? Ten pat: sausio 24-ąją „Siemens“ arena lūžo nuo norinčiųjų pamatyti Rusijos TV realybės šou „Fabrika zviozd“ dalyvius. „Bilietai į šitą renginį tiesiog graibstomi. Akivaizdu, kad ši laida Lietuvoje turi daug gerbėjų“, – išvakarėse džiaugėsi organizatoriai. Tačiau pakalbėkime apie simbolius. Rusų projekto logotipo pagrindinis akcentas yra žvaigždė, bet visa kompozicija labiau primena šerifo ženklelį ar „Converse“ ženklą. O štai Valinsko vykdomo projekto simbolis – identiškas Rusijos judėjimo „Naši“, kurio nariai yra prezidento Putino „jaunoji gvardija“, kurie laikė apgulę estų ir švedų ambasadas Maskvoje, simboliui. Tų pačių „Naši“ du veikėjai neseniai nelegaliai kirto ir Lietuvos sieną, bet buvo sulaikyti. Kai kas, aišku, pasakys: na, nuplagijavo, ir tiek. Tačiau be pagrindinio simbolio, scena nuolat buvo „puošiama“ ir jau minėtomis Rusijos karinių oro pajėgų žvaigždėmis – raudona žvaigždė su baltu apvadu. Apie šią simboliką tikrai žinojo ir LNK vadovybė, ir pats Valinskas, tačiau nieko neįvyko. Kurį laiką žvaigždės buvo dingusios, tačiau sausio 13-ąją vėl atsirado. Be to, išgirstame ir apie netikėtą Valinsko ir LNK santykių nutraukimą, o apie tikrąsias priežastis nieko nekalbama. Visos šios manipuliacijos verčia rimčiau susimąstyti, kas yra tikrieji tokių projektų iniciatoriai ir užsakovai.

Visiškai akivaizdu, kad Rusija, kuri dabar savo šalyje baigia sudoroti Britų tarybą – instituciją, skatinančią švietimą ir kultūrines programas – prieš Lietuvą jau ne vienus metus vykdo suplanuotą ir subtiliai koordinuojamą propagandinę kampaniją ir didelė dalis šio darbo atliekama pačių lietuvių rankomis. Įvairiais komunikacijos kanalais mums peršami jų istorijos vertinimai, mąstymas, gyvenimo būdas ir vertybės, ir ši kampanija neturi nieko bendra su tikrąja rusų kultūra. Į tai nėra jokios nei valdžios, nei visuomenės reakcijos. Mūsų valdžia, aišku, pasakys – neturime svertų, laisvas verslas, žodžio, informacijos skleidimo laisvė – atsikirs panašiomis frazėmis. Tačiau praėjusio amžiaus antroje pusėje Prancūzija valstybiniu lygmeniu sugebėjo sustabdyti pigios Holivudo produkcijos invaziją ir išsaugoti savo kiną bei kultūrą. Ir tai buvo imtasi prieš šalį, kuri buvo sąjungininkė Antrajame pasauliniame kare. O ką, mes neturime svertų smegenų plovimo atakai sustabdyti, kurią organizuoja šalis, iš kurios kai kas vis dar tikisi okupacijos žalos atlyginimo? O gal mąstančiam verslui ir visuomenei jau pats laikas imtis pilietiškų iniciatyvų: neimportuok, nepirk, boikotuok, nežiūrėk, neinformuok, neremk tokių filmų ir TV laidų, nebendradarbiauk su tokiais prodiuseriais?

Redaktoriaus nuomonė | Žymos: , , , , , | 2 Komentarai

Vietoj redaktoriaus žodžio

Vidas Rachlevičius | Paskelbta: 2008 Sausio 15 d.

Kalėdos – ne konkreti data ar metų laikas, tai dvasios būsena. Tiesą sakant, tik nedaugelis gyvena šiandien. Dauguma rengiasi gyventi vėliau.

Daugelį iš mūsų nuo mažens mokė nesakyti kitiems to, kas jiems gali būti nemalonu. Vengdami atvirumo vardan to, kad įsigytų aplinkinių malonę, iš tikrųjų žmonės griauna pasitikėjimą ir taip kenkia visuomenei, jie kenkia ir verslui. Ir tas, kuris toks kurčias, kad net iš draugo nenori išgirsti tiesos, yra beviltiškas. Yra priekaištų, kurie giria, ir pagyrimų, kurie šmeižia, ir jei visą laiką sakysi tiesą, tau nieko nereikės atsiminti. Tačiau, kad ir kaip būtų, nepatikti blogiems – girtinas dalykas.

Dabar gyvename auksinės taisyklės laiku: kieno auksas, to ir taisyklės. Tačiau daugiau pinigų ne visada atneša daugiau laimės ir žmonės su 10 milijonų dolerių nėra laimingesni už žmones su 9 milijonais dolerių.

Dabar Vyriausybė problemų nesprendžia. Ji jas finansuoja. Yra žmonių, manančių, kad visa, kas daroma rimtu veidu, yra protinga, tačiau pavojingiausias dalykas pasaulyje – šokti per bedugnę dviem šuoliais. Valdžia nesuvokia, kad žmogus, norintis vadovauti orkestrui, privalo atsukti miniai nugarą. Ir valdžioje turime daug žmonių, kurie niekada neklysta todėl, kad jų niekada nevargina jokios protingos mintys.

Jokie pinigai nebūna taip gerai panaudoti, kaip tie, kuriuos nuo mūsų nusuko: už juos įsigyjame išminties. Bet su neteisybe arba bendradarbiaujama, arba kovojama, ir viską, ką darai, reikia daryti gerai, net jeigu darai beprotybę. Tai, ką jie dabar daro, yra lyg įspėjamasis šūvis į galvą.

Jie – tai velniai, kurie būna dviejų rūšių: degradavę angelai ir padarę karjerą žmonės. Pamišę individai – labai retas reiškinys, o štai pamišusios grupės, partijos, tautos, epochos – tai tiesiog taisyklė. Kaip galima valdyti šalį, kuri turi 246 rūšis sūrių! Kiekvienas gieda savo giesmę, tikėdamas, kad tai nuostabiausia, pasauliui dar negirdėta giesmė. Tačiau visa problema su pasauliu yra ta, kad kvailiai ir fanatikai visada tokie savimi pasitikintys, o išmintingesni – tokie pilni dvejonių. Žinoti tai, ką žino visi, vadinasi, nieko nežinoti, nes žinojimas prasideda nuo to, ko žmonės nežino.

Tačiau nėra taip blogai, kad negalėtų būti dar blogiau. Kaip su tuo kovoti?

Nori gauti protingą atsakymą, klausk protingai. Dabar su koltu ir geru žodžiu jūs galite pasiekti daugiau negu vien su geru žodžiu. Šių laikų pesimistas mato sunkumų kiekvienoje galimybėje, optimistas bet kokiame sunkume įžiūri galimybę.

Viltis – geri pusryčiai, bet bloga vakarienė ir visi apibendrinimai yra pavojingi. Šitas – taip pat. Tačiau stebuklas visada yra kažkur šalia nevilties.

Šį tekstą iš Alexandre’o Dumas, Georgo Christopho Lichtenbergo, Francois de La Rochefoucauld, Marshallo J. Cooko, Arthuro Schopenhauerio, Marko Twaino, Friedricho Nietzsche, Johanno Wolfgango Goethe, Remy de Gourmont’o, Charles’io DeGaulle’io, Honore de Balzaco, Immanuelio Kanto, Bernardo Shaw, Colleen McCullough, Gilberto Keitho Chestertono, Benedicto de Spinozos, Franciso Bacono, M. E. Quintiliano, Bertrand’o Russello, Jonathano Swifto, Cicerono, Albert’o Camus, Senekos, Ericho Maria Remarque’o, Hobarto Browno, Winstono Churchillio, Calvino Coolidge’o, Carlo Jungo ir kelių nežinomų autorių posakių bei sentencijų sudėliojo Vidas Rachlevičius

Redaktoriaus nuomonė | Žymos: , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Didžiausias, paskutinis ir lemiamas Lietuvos privatizacijos karų mūšis

Vidas Rachlevičius | Paskelbta: 2007 Gruodžio 15 d.

Nors pirmasis sniegas ir besižiebiantys kalėdiniai žiburiai lyg ir pataria spausti gyvenimo tempo stabdžius, nes tai ir tradiciniai susitaikymo, apmąstymų, visuomeninės bei dvasinės ramybės signalai, tačiau šiuo metu vėl gyvename verdančiame emocijų katile ir du svarbiausi šio momento reikšminiai žodžiai galėtų būti „imitacija“ ir „manipuliacija“.

Vyksta turbūt didžiausias, paskutinis ir lemiamas Lietuvos privatizacijos karų mūšis. Jėgų ir įtakų balansas, nors šiuo atveju šis žodis aiškiai netinka, verčiau sakykime – jėgų koncentracija, be jokios abejonės, turės didžiulės įtakos tam, kas vyks Lietuvoje ateityje, kieno rankose atsidurs strateginiai svertai ir didžiuliai finansiniai ištekliai.

Pakovoti tikrai yra dėl ko: nugalėtojo laukia laimikis – su niekuo nepalyginama įtaka ir milijardai, kurie bus uždirbti – netinkamas žodis, verčiau sakykime – gauti ne ilgu atkakliu ir sistemingu darbu, o pasinaudojus jau turimomis galiomis ir su minimaliomis išlaidomis. Būsimos ir svarbiausia – garantuotos – pelno maržos negalima lyginti nei su gamyba, nei su prekyba, nei su veikla nekilnojamojo turto sektoriuje. Tai visai kita pelno kategorija.

Vieši svarstymai ir bandymai spėlioti, kokia bus šio karo pabaiga – skaidraus ir sąžiningo žaidimo pagal skaidrias taisykles imitacija. Viskas buvo aišku, kai dėl nacionalinio investuotojo stebėtinai vieningai balsavo mūsų beviltiškas Seimas, kai Ūkio ministerijos valdininkai nuolankiai tylėjo privataus investuotojo siųstiems žmonėms vos ne kojomis atsidarinėjant visas duris, reikalaujant slaptumo grifus turinčių dokumentų. Nors ką gali pasakyti samdomas valstybės tarnautojas, kasdien besirengiantis drabužiais su prestižinių prekės ženklų etiketėmis, vairuojantis „Lexus“ ir savo reikmėms prekybos centre pakuotėmis perkantis „Perrier“ mineralinį vandenį?

Jau vasarą energetikos sektoriuje buvo aiškiai susivokta, kad vyksta paprasta privatizacija, kurios baigtis praktiškai nulemta. Aš neatsimenu nė vieno atvejo, kad „VP Market“ būtų pralaimėjusi, jeigu ko nors ėmėsi iš esmės. Todėl įvairios kalbos – tik eterio balastas, o keli lapkričio „dešimtuko“ pareiškimai – susirūpinimo imitacija, noras gauti dar geresnes sąlygas ir vienas iš jau veikiančio scenarijaus elementų. „VP Market“ niekada nieko nedaro šiaip sau, ekspromtu, ji veikia pagal iš anksto gerai parengtas ir labai konkrečias schemas. Įtariu, kad antrasis VP „dešimtuko“ pareiškimas dėl „pasitraukimo“ buvo nemaloni staigmena Vyriausybei, kai procesas jau buvo įsisiūbavęs, o trauktis nebėra kur. Visiškai neabejoju, kad tokių tūzų privatus investuotojas rankovėje slepia dar ne vieną, nes jis yra gudresnis lošėjas už senųjų energetikų klaną.

Nuo pat pradžios buvo aišku, kad vyks A lygos žaidimas, į kurį B ir C lygų žaidėjai nebus kviečiami. Tai ne koks konkursas ar taurės varžybos, kur netikėtai gali laimėti žemesnio diviziono komanda. Platono išminties ištraukimas iš retai mūsų krašte skaitomų knygų ir publikavimas dideliu formatu bei tiražu, be abejo, sveikintinas dalykas, bet tai, kokiu laiku ir kokia forma ji pasirodė, demonstruoja tik B lygos žaidėjų, nepageidaujamų rimčiausiame pastarojo meto turnyre, apmaudą. O tokia forma pareiškiama pozicija – vėlgi rūpesčio dėl Lietuvos imitacija, nes Platonas atkakliai tylėjo, kai buvo privatizuojamas, pavyzdžiui, „Stumbras“ ar „Alita“.

Vyriausybės pasirinktoji arba tiksliau – su privačiu investuotoju iš anksto suderinta, schema turi ir pliusų, ir minusų, ir vienu mostu kategoriškai tvirtinti, kad ji visiškai bloga, būtų labai mėgėjiškas požiūris. Manau, kad nelogiška šioje situacijoje visus šunis karti ant „VP Market“, kurią kai kas skelbia vos ne tautos priešu, nors, kita vertus, jie anaiptol nėra šventieji. Tačiau šie žmonės vadovaujasi visiškai suprantama verslo logika – uždirbti, o veikia pagal taisyklę, kurią kažkada paminėjo viename privačiame pokalbyje: „Jeigu rinkoje yra tokie instrumentai, mes jais ir naudojamės“. Perfrazavus, tai reiškia, kad jie pasiima tiek, kiek valstybė jiems leidžia ir tokiais atvejais verslo socialinės atsakomybės kriterijai dažniausiai nėra taikomi.

Visa reikalo esmė glūdi ne „VP Market“, ir net ne Vyriausybėje, o tikrųjų energetikos valdovų rūmuose, kuriuos yra surentęs ir jiems tebevadovauja svarbiausias socialdemokratas. Vyriausybė, kaip ir jos vadovas, šiuo klausimu iš esmės nėra savarankiška, ji tik lyg koks rūmų pažas aptarnauja tą iki šiol funkcionuojančią sistemą. Kokių galių ir įtakų turi ši sistema, galime tik spėlioti, nes nekorumpuotoje ir demokratiškoje valstybėje tokioms institucijoms kaip STT ar VSD dabar būtų pati derliaus pjūtis ir ne istoriniai Darbo partijos lyderio antrankiai turėtų žybsėti televizorių ekranuose. Susidaro vaizdas, kad STT apskritai neegzistuoja, o politikų ištąsytam, nustekentam ir nevisavertiškumo kompleksų privarytam VSD tenka tik nežinia dėl ko besiaiškinančio statisto vaidmuo.

Tie senieji energetikos valdovų rūmai kitaip dirbti ir nemoka, o svarbiausia – negali, todėl tai, kas ir kaip vyksta dabar, yra visai logiška ir neturėtų kelti nuostabos – juk jeigu vietoj „NDX Energijos“ būtų kita bendrovė, netenka abejoti, kad viskas vyktų taip pat, išskyrus tai, kad nuolat būtų linksniuojamas kitas pavadinimas.

Tų valdovų rūmų prigimtis, mentalitetas ir šešėlinės darbo schemos niekaip nesiderina su skaidrumu, todėl vykstant lemiamam veiksmui, viešojoje erdvėje matome manipuliacijų šou, kurį organizuoja visos suinteresuotos pusės. Šiame projekte visuomenės niekas net nesiruošė ko nors klausti. Tai iš dalies ir teisinga – rimti strateginiai klausimai nesprendžiami mitinguose, tačiau nebuvo ir kiek rimtesnės ekspertų diskusijos, o tai jau scenarijaus dalis. Eilinį kartą nieko nelementi visuomenė yra įtraukta į tariamų sąmokslų aptarimą – masinės manipuliacijos liūną, o bedantė žiniasklaida kaip koks senas, negalintis pats sau grobio susimedžioti liūtas, nesirinkdama godžiai čiumpa vieną po kito jai numetamus jaukus ir didžiuojasi atlikusi didelius „tyrimus“. O kur dar reklamų karas keliais frontais? Čia jau vienu šūviu – du zuikiai: ir manipuliacija visuomenės nuomone, ir saldainis žiniasklaidai. Tokiame fone verta būtų pamąstyti plačiau: juk yra ir blaiviai mąstančių žmonių, ar vieną dieną netruks jų kantrybė? Kas nutiktų, jeigu STT ir VSD vadovais taptų – nors tai mažai tikėtina – „nevaldomi“ žmonės?

O didžioji visai nepilietiška ir kritiškai realybės vertinti nebesugebanti visuomenės dalis gyvena nesibaigiančiame realybės šou: televizijos ištisai manipuliuoja emocijomis, o žinių laidos ir didžioji dauguma leidinių užsiima žmonių protų „plovimu“. Įdomu, kokia yra tikroji visuomenės psichikos sveikata?

Redaktoriaus nuomonė | Žymos: , , , , , , , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Apie užsienio politiką

Vidas Rachlevičius | Paskelbta: 2007 Lapkričio 15 d.

Keli skambūs antausiai, kuriuos Lietuva gavo ekonominės diplomatijos srityje – ir, kad ir kaip apmaudu būtų, daug ženklų rodo, jog atkakliai prašomasi naujų – verčia aptarti šiuos reikalus. Kiek anksčiau Užsienio reikalų ministerijoje būta oazių, kuriose žybčiojo sumanių ir energingų diplomatų originalios iniciatyvos ir nestandartinės idėjos. Dabar, atrodo, viskas pasikeitė. Įstatymų leidžiamąją valdžią baigiantis sudoroti degradacijos virusas persimetė ir į vykdomąją valdžią, jos padalinius. Juk viskas susiję ir visi susiję – nori jie to, ar ne.

Jau esame pripratę prie mūsų politikų „greitojo maisto“ – spontaniškų pareiškimų ir rutininių interviu. Iš jų tikėtis kokių nors įdomių minčių tikrai neverta – aiškus ir konkretus kalbėjimas, kai keliais sakiniais išdėstoma pozicija, suformuluojama problema ir galimi jos sprendimo būdai – unikalus reiškinys mūsų šalyje. Tačiau ne geresnė padėtis ir „užsakomųjų patiekalų“ valgiaraštyje. Programinėse kalbose daug metų girdime tą patį – deklaratyvias frazes, kaip antai „Lietuvos verslininkų pasitikėjimas ekonomine diplomatija turėtų būti svarbiausias mūsų tikslas“ ir panašiai. Svarbu tai, kad ir prieš metus, trejus ar penkerius girdėjome žodžius „reikėtų“, „turėtume“, „būtina“. Tai rodo, kad iš esmės nieko svarbaus neįvyko ir nevyksta. Vaizdžiai kalbant, mums nuolat rodo tą pačią, jau gerokai pašiurusią ketinimų protokolo kopiją.

Visi išoriniai ir plačiajai visuomenei nematomi ženklai rodo, kad ekonominė diplomatija, kaip ir visa užsienio politika apskritai, pristigo originalių iniciatyvų, stagnuoja arba geriausiu atveju – plaukia pasroviui. Geriausias pavyzdys – Lietuvos fiasko per neseniai vykusią tarptautinę energetikos konferenciją dėl elektros tilto su Lenkija ir po jos prasidėję politiniai judesiai. Netrukus po šio be apčiuopiamų rezultatų pasibaigusio forumo, įgaliotieji ir neįgaliotieji mūsų muedzinai skubiai užkopė į savus minaretus ir pradėjo šaukti. Tačiau islamo tarnai savo riksmus vieningai pradeda „Alach akbar!“, o mūsiškiai – kas sau. Vėl atsirado įvairių saviveiklinių grupių. Vieniems jau ir elektros tilto į Lenkiją nebereikia, turėtume orientuotis tik į Skandinaviją. Kiti suabejojo, ar apskritai reikia statyti naują atominę elektrinę. Treti rimtais veidais vėl suka pasenusią plokštelę, kad reikia derėtis su Briuseliu dėl dabartinės elektrinės darbo pratęsimo. Žvelgiant iš šalies, visa ta pareiškimų kakofonija mažų mažiausiai atrodo nerimtai, nes lietuviai dar kartą nesusitaria tarp savęs, nežino, ko iš tikrųjų nori ir siekia. Ir, kaip nuolat pastaruoju metu atsitinka, nebuvo kam atsistoti ir garsiai pasakyti: baikime tuščias kalbas, dirbam pagal patvirtintą planą A, o mūsų tikslas yra X. Tokios atmosferos rezultatas – turime unikalią galimybę, realią naujos atominės elektrinės idėją, tačiau užuot buvę tais, pas kuriuos norima pakliūti į priėmimą, nuolat esame gynybinėse pozicijose.

Akivaizdu, kad neturime nei aiškių strategijų, nei tikslių orientyrų, o svarbiausia – smegenų centro ir stuburo, kurio nuomonė būtų autoritetinga ir lemiama. Tas smegenų centras ir stuburas turėtų būti vykdomosios valdžios kūno dalis – norint tokį tikrai galima sukurti, – nes dabartinės įstatymų leidžiamosios valdžios intelekto koeficientas, šalies ekonominių interesų ir net valstybingumo samprata nebeatitinka šiuolaikiškų poreikių.

Suprantama, kad URM negali vykdyti savarankiškos politikos, tačiau ar ji bent gerai padaro tai, kas yra jos kompetencijoje?

Esame girdėję ir ankstesnių ministrų, ir dabartinio – Petro Vaitiekūno kalbų, kad ekonominė diplomatija yra visų URM strateginių veiklos planų dalis. Girdime, kad diplomatai dirba verslui, o ministerija atstovauja ekonominiams interesams. Kasmetinis diplomatų ekonomistų suvažiavimas buvo tapęs svarbiu įvykiu, kuris suartindavo URM ir verslą, jis duodavo galimybę diplomatams suprasti verslo interesus ir atvirkščiai. Ir štai naujiena – šiemet ekonomistų suvažiavimo nebus. Taip nusprendė ministerijos vadovybė.

Per ankstesnius ekonomistų suvažiavimus diplomatai pasikeisdavo patirtimi ir žiniomis, būdavo aptariami įvairūs galimi kitų šalių veiksmai ir Lietuvos galimybės konkrečioje situacijoje gauti naudos. Trumpai tariant, oficialioje ir neoficialioje aplinkoje buvo didinamas profesionalumas ir ugdomi nauji ekonomikos diplomatai, nes tokioje terpėje cirkuliuoja informacija, kurios nei pažymų forma nepateiksi, nei e. paštu nusiųsi, nei juo labiau telefonu susakysi.

Dar 2003 metais su didžiuliu įkvėpimu tam suvažiavimui besirengianti URM buvo deklaravusi, kad ekonominės diplomatijos modelis Lietuvoje dar nesukurtas ir „esame vystyklų lygyje“. Ką matome po 4 metų ir pirmiausia pačioje ministerijoje? Vietoj kažkada sėkmingai, o svarbiausia – su ugnele dirbusio Ekonomikos departamento, dabar yra trys – Užsienio prekybos ir politikos, Ekonominio saugumo politikos bei Eksporto ir investicijų skatinimo departamentas. Teoriškai daugiau struktūrų reiškia siauresnę specializaciją ir kokybiškesnį darbą. Praktiškai: kas tie departamentai, jeigu juose žmones, suprantančius šiuos reikalus, ant dviejų rankų pirštų galima suskaičiuoti. Taigi trys neveiksnios struktūros ir daugiau popierizmo.

O kas tiksliai pasakys: kiek URM sistemoje dirba profesionalių teisininkų ir ekonomistų? Labai mažai, ten – humanitarų karalija. O ir pačios diplomatinės atstovybės ar jų stiprūs ekonominiai padaliniai nekuriami svarbiausiuose pasaulio ekonomikos regionuose – Indijoje, Kinijoje, Pietų Amerikoje. Kaip juokavo vienas diplomatas, kuriamos „ambasados antenos“, kurios susideda iš dviejų diplomatų – ambasadoriaus ir jo šuns. Ir vienus metus ekonomika užsienyje užsiima konsulinio darbo patirtį turintis žmogus, kitus – filologinį ar kitą humanitarinį išsilavinimą turintis diplomatas.

Tiesa, rugsėjį įvyko metinis Lietuvos diplomatinių atstovybių vadovų suvažiavimas. Ambasadoriai apie šį renginį kalbėjo lakoniškai: „Taip ir nesupratome, ką turėjome išgirsti“. O aplinkybė, kad suvažiavimas buvo surengtas tokiu metu, kai dalis ambasadorių buvo ką tik grįžę iš atostogų Lietuvoje ir netrukus vėl keliavo atgal, ministerijoje, atrodo, niekam nerūpi. Nepamatuoto išlaidavimo virusas iš Seimo persimetė ir ten. Iš diplomatų vertinimų aišku, kad šiemet vykęs suvažiavimas buvo tikra parodija ir parodė, kad URM vadovybė net nesugebėjo rasti jam deramo turinio.

Tačiau yra sritis, kur mūsų užsienio politikos formuotojai ir vykdytojai – tikri lyderiai.

Tai oro pilių statyba už mokesčių mokėtojų pinigus. Atrodo, gerokai užsižaidėme su demokratijos eksportu į Rytus, pretenduodami į „regiono lyderius“, išmokome „dėl paukščiuko“ rengti puošnias tarptautines konferencijas ir visokius brangiai kainuojančius diplomatijos a la Vinkus renginėlius.

Tačiau Lietuva bejėgė susitarti su Rusija, Ukraina, Kazachstanu, Vokietija, Prancūzija, JAV. Dedamės esą įtakingi Ukrainoje, Moldovoje ir Gruzijoje, o iš tikrųjų – nieko panašaus. Net ir su strategine partnere Lenkija nesugebame susitarti.

Visomis kryptimis mūsų užsienio politikos rezultatai ritasi žemyn. Todėl dabar esminis klausimas būtų toks: arba URM įstengs turėti lyderį su tvirtu stuburu, kuris sugebės kalbėti iškelta galva ir išvėdins ministeriją nuo dvaro intrigėlių bei įvairių „įtakos grupių“, arba visa užsienio politika susives į vieną klausimą: kaip čia kam reikiamu metu reikiamoje vietoje įtikti?

Redaktoriaus nuomonė | Žymos: , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Legendiniai prancūzai

Vidas Rachlevičius | Paskelbta: 2007 Spalio 15 d.

„Lyderis nė trupučio neapsimeta. Jis pažįsta save ir yra savimi patenkintas. Dėl to yra atviras pasauliui, užkrečia savo entuziazmu aplinkinius ir turi autoritetą, kurio pelnyti be nuoširdumo neįmanoma.“

Tai savo knygoje „Laimėti“ rašo legendinė JAV verslo asmenybė, ilgametis „General Electric“ vadovas Jackas Welchas. Šiuose trijuose sakiniuose yra kelios reikšminės frazės – „nė trupučio neapsimeta“, „yra savimi patenkintas“, „atviras pasauliui“ – kurie asocijuojasi su kai kuriomis mūsų aktualijomis.

Kažkaip nesmagu vartoti žodį „legendinis“, nes lietuvių kalboje, o dabartinėje žiniasklaidoje – tikrai, jis praradęs tikrąją prasmę ir yra nuvalkiotas: štai viena vidutinio lygio popmuzikos grupė, švenčiantį 25-metį, skambiai vadinama „legendine“, o kita – kažkodėl nenusipelno šio titulo. Vienas krepšininkas yra „legendinis“, o kitas, turintis ne ką mažiau nuopelnų – ne. Mano galva, tam, kad būtų suteiktas toks skambus titulas, reikia, kad apie tą žmogų sklistų tikros legendos, o ne bulvarinės paskalos apie audringo asmeninio gyvenimo žygius. Tačiau viskas pas mus – kaip kreivųjų veidrodžių karalystėje, kaip iki nacionalinės problemos lygmens degradavusių komercinių televizijų eteryje: visi – žvaigždės ir daugybė tariamų legendų. Visokios zvonkės ir „katinai“ jau vadinami „žiniasklaidos numylėtiniais“. Kertu lažybų, kad po kelerių metų, kai jų trubadūrai pristigs epitetų, ir jie taps „legendomis“. Tačiau ne terminologija esmė, o tai, jog šis eteris yra „be stabdžių“, tai visuomenės sąmonę ir realybės suvokimą žalojanti sistema, kurioje negalioja jokie savireguliacijos mechanizmai.

Tačiau grįžkime prie Welcho minties apie lyderio atvirumą pasauliui. Turiu galvoje ne tik globalią lyderystę, bet ir daug mažesnio mastelio reiškinius, kurie vienokia ar kitokia forma egzistuoja verslo organizacijos ar net mažos žmonių grupės viduje. Welcho „atvirumo“ suvokimas, aišku, skiriasi nuo to, kaip jis suprantamas ir eksponuojamas Lietuvoje. Žurnalistinė patirtis kužda mintį, kuri nepretenduoja į 100% teisingą apibendrinimą: tie Lietuvos vadovai – nebūtinai savos organizacijos tikri lyderiai, – kurie bet kokia kaina veržiasi į eterį „be stabdžių“ ar gausiai žmonių portretais iliustruotus žurnalus, apie savo tiesioginį darbą dažnai neturi ką pasakyti, ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, po garsiojo akcininko svaigių sukinių ant šokių aikštelės parketo bus įdomu stebėti Ūkio banko akcijų vertės pokyčius, o gal žmonės masiškai permes ten savo indėlius? Kažkaip nesimato pirkėjų eilių ir prie prekybos centro „Gedimino 9″, nors UAB „Ajolas“, kuri įsteigta valdyti ir administruoti šį projektą, generalinis direktorius yra vienas iš savireklamos žiniasklaidoje čempionų.

Nenorėčiau būti suprastas lyg mažas įsižeidęs vaikas, kuriam pristigo dėmesio, bet pastarojo meto mūsų kolektyvo žurnalistinė patirtis kužda dar vieną mintį, kuri, kaip ir ankstesnioji, nepretenduoja į 100% teisingą apibendrinimą. Rengiant publikacijas mums beveik niekada neiškyla problemų bendrauti su didžiulėmis užsienio kompanijomis, kurių atstovų nėra Lietuvoje ir kurios, suprantama, nieko apie mus nėra girdėjusios ir galų gale joms turbūt visai nerūpi mūsų maža rinka ir netikėtas jos žiniasklaidos dėmesys. Tačiau tas kompanijas vienija bendras bruožas – visos jos yra iš šalių, kuriose vyrauja anglosaksiška bendravimo kultūra ir jos nulemtas verslo stilius – aiškus ir tiesus kalbėjimas, ryžtingi sprendimai, konkretūs tikslai ir greito rezultato siekimas. Ir visa tai, kas parašyta iki šio sakinio, yra tik ilga ir padrika vieno klausimo preambulė: nelabai suprantu, kaip galima dirbti su prancūzais?

Sukaupę solidų „beviltiškų pastangų archyvą“ ir supratę, kad tai yra ne atsitiktinumų grandinė, o sisteminis dalykas, buvome nusprendę daugiau niekada nešvaistyti laiko ir su prancūzais neturėti jokių reikalų, bet štai vasarą sužinojome, kad į Lietuvą ateina parfumerijos milžinė „Douglas“, o verslo kuluaruose buvo minimas ir prancūzų „Sephora“, kuri, beje, aktyviai dirba Lenkijoje, vardas. Kaip ir dera arogantiškiems prancūzams, didžiulės tarptautinės kompanijos, dirbančios abiejose Atlanto pusėse, tinklalapis www.sephora.fr – tik prancūziškai ir žiniasklaidai naudingos informacijos ten nėra.

Bandymai su kuo nors iš jų pabendrauti e. paštu prasidėjo dar liepą. Jokių rezultatų. Kaip anksčiau nesusivokėme – cherchez la femme! Teisę kalbėtis su žurnalistais ten turi tik už komunikaciją atsakinga ponia Mandana Levaux. Rugpjūtį supratome – reikia skambinti. Paskambinus tiesiogiai – įsijungia autoatsakiklis, ragelį pakelia sekretorė – po sekundės vėl autoatsakiklis. Rugpjūčio viduryje prisiskambiname. Sakė, kad rengia atsakymus. Rugsėjį komunikabilioji ponia Levaux, kuriai už uolų darbą turbūt neblogai mokama, matydama, kad skambutis iš Lietuvos, ragelio jau nebekelia. Skambiname internetu, nes tuomet nerodo skambinančiojo numerio. Ponia Levaux tokiu tonu, lyg prašytume paremti finansiškai, atsako, kad šios srities nekuruoja ir diktuoja kolegės telefono numerį. Pasako klaidingą. Prasideda naujos paieškos, o jų pabaiga – autoatsakiklis. Ir štai – anglosaksiškas elementas: bandome gauti informacijos – komedija – per „Sephora USA, Inc.“. Tie kalba maloniai, tačiau apgailestauja, kad šiuo atveju negali padėti ir atsiprašo (!) už tokį prancūzų elgesį.

Vis dėlto įsiplieskia žurnalistinių ambicijų fakelas ir norisi darbą padaryti iki galo, juolab kad šios pasaulinės kompanijos vadovu neseniai paskirtas lenkas, o tai liudija dėmesį Rytų Europai. Asmeniniais kanalais pavyksta gauti jo mobiliojo telefono numerį. Paryžiuje reziduojantis bendrovės direktorius Maciejus Szymańskis žodžio kišenėje neieško ir į visus klausimus suirzusiu balsu atsako vienodai: „Jokių komentarų“. Taigi darbas padarytas ir paskutinis anglosaksiškas akcentas: no news is also news – jokių naujienų – taip pat naujiena.

„Norėčiau pasidalyti įspūdžiais iš Prancūzijos. Mes esame įpratę bendrauti su žmonėmis gyvai, energingai, džiugiai. Taip elgiausi ir nuvykęs į Prancūziją, tačiau pastebėjau, kad tie žodžiai, kuriais kreipdavausi į savo tautiečius, visiškai nedaro jokio poveikio. Pajutau, jog kalbu ir nepasiekiu tų žmonių – jie žiūri į mane ir nesupranta, ką noriu jiems pasakyti. Jokios reakcijos, vien abejingumas. Gal čia skirtinga gyvenimo maniera kalta.“ Tai citata iš misionieriaus brolio Eleuthere’o interviu tinkalapiui www.bernardinai.lt.

Redaktoriaus nuomonė | Žymos: , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Kaip išeiti į pensiją

Vidas Rachlevičius | Paskelbta: 2007 Rugsėjo 15 d.

Pensininkas. Daug jaunų žmonių į juos žiūri kreivai, o tėvų blogai išauklėti – ir pašaipiai. Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį nusistovėjo savotiškas požiūris, kad „pensininkas“ reiškia statusą, kurio daug šio amžiaus žmonių lyg varžydamiesi stengiasi garsiai neįvardyti. Tai panašu į 50-60 metų moteris, kurios pagrįstai jaučiasi pakankamai jaunos ir kai jų vaikai susilaukia savų vaikų, jos prašo jų nevadinti močiutėmis arba senelėmis. Tuomet gimsta mažybiniai maloniniai naujadarai kaip „mamutė“ ir panašiai.

Iš tiesų jaunajai kartai, kuri gyvena visai kitu tempu ir interesais, dažnai sunku susitaikyti su pensininkų diktuojamu ritmu. Todėl būtų tolerantiška neiti į kai kuriuos bankų skyrius tam tikromis dienomis, aišku, jeigu yra kitas pasirinkimas. Tuomet nereikės ir piktintis vos judančia eile, kai mokamos pensijos ar kai pensininkai moka komunalinius ir kitokius mokesčius. Juk daugeliui iš jų, ypač vienišų – tai ne vien privalomas veiksmas, bet ir tam tikras socialinis įvykis, vienmečių klubas, kai kartą per mėnesį galima susitikti ir pakalbinus nepažįstamąjį aptarti įvairius reikalus.

Tenka pripažinti, kad didžioji dauguma dabartinės pensininkų kartos „moka“ už tai, kad jų statusą po dešimties ar daugiau metų įgausianti karta gyventų kitaip. Esminių ekonominių formacijų lūžių šalių istorijoje nebūna daug, bet tie radikalaus virsmo laikotarpiai visuomet vieniems yra visiškai naujos galimybės, kitiems – didžiuliai praradimai.

O ko gali tikėtis dabartinė ketvirtąjį ar penktąjį dešimtmetį skaičiuojanti karta? Jų galimybės – visai kitos, ypač tų, kurie turi savą verslą, nesvarbu – didelį ar mažą. Taigi būsimiesiems pensininkams jau dabar turėtų kilti pirmasis klausimas: kas man mokės?

Manau, netenka abejoti, kad dauguma jauno ir vidutinio amžiaus sąmoningų lietuvių, kurie yra 100% rinkos ekonomikos auklėtiniai, turbūt susitaikė su realybe, kad dėti daug vilčių, jog socialinis draudimas garantuos gerą ar bent normalų pensininko gyvenimą, neverta. Pavyzdžiui, JAV atliktos apklausos rodo, kad beveik pusė suaugusiųjų iki 35 metų mano, kad tada, kai jie sulauks pensinio amžiaus, socialinės išmokos apskritai nebeegzistuos.

Taigi socialinis draudimas neturėtų būti vienintelis pajamų šaltinis, nors ir dabar mažiausiai 20% pagyvenusių JAV žmonių mano, kad jis toks yra. Gera žinia ta, kad socialinis draudimas ES šalyse tikrai išliks, bet akivaizdu – reikia ir kitų šaltinių. Kokie jie – kiekvieno teisė rinktis, bet tą reikia daryti ne paskutinę dieną.

Kitas svarbus klausimas: kiek man reikia turėti pinigų išeinant į pensiją?

Čia susiduriame su poreikių ir galimybių problema. Sveikai žiūrint į reikalą, aišku, kad pensija yra darbo karjeros pabaiga, todėl jeigu nesate magnatas, tikėtis stebuklų nederėtų ir reikia psichologiškai susitaikyti su tam tikrais galimybių apribojimais. Kitas reikalas, jeigu išeidami į pensiją nutariate parduoti verslą, o pinigus patikėti, pavyzdžiui, privačiai bankininkystei.

O jeigu, pavyzdžiui, esate smulkios ar vidutinės – Lietuvos mastais – įmonės savininkas? Kokie jūsų poreikiai? Gal dabartiniams pensininkams tai skamba žiauriai, bet apie tai neoficialiai diskutuojant su mūsų laikų „vidutiniokais“, dažniausiai minimos „žirklės“ yra 20-40 tūkstančių litų per mėnesį.

Tačiau vėlgi tenka pastebėti mūsų naujojo mentaliteto ypatumų: nemažai daliai eilinių lietuvių orientyrai yra turtingiausi šalies žmonės ir jie įsivaizduoja ar bent svajoja, kad puiki senatvė – tai švaistymasis pinigais prašmatniuose Viduržemio jūros kurortuose. Tokį mentalitetą uoliai formuoja mūsų jaunąją kartą debilizuojančios komercinės televizijos ir kai kurie blizgūs leidiniai. Tačiau daug Vakarų Europos šalių gyventojų mano, kad jiems, sulaukusiems pensinio amžiaus, pakaktų 70-80% dabartinių pajamų, kad išlaikytų esamas gyvenimo sąlygas.

O kada į pensiją išeiti? Pavyzdžiui, JAV žurnalas „Fortune“ pataria – išeik anksti. Tai reiškia, kai jums maždaug 50 metų. Tokį amžių mini ir kai kurie Lietuvos ekspertai. Patarimas, aišku, neblogas: vaikai beveik užauginti, mes dar nesuvaikėję, buityje galime savimi pasirūpinti, galva dirba, fiziškai dar stiprūs ir jeigu yra pinigų – visa kita tik fantazijos reikalas. Tačiau čia susiduriame su turbūt esminiu klausimu: jeigu ir turime garantuotas pajamas, kokių tikimės, ar esame psichologiškai pasirengę būti pensininkais, ar nesijausime esantys niekam nereikalingi tarsi pašalinti iš žaidimo?

Daug žmonių iškart paklaus: o ką veikti gana anksti išėjus į pensiją? Štai žmogus, kurio vietoj jau seniai būčiau tapęs pensininku. Amžius – visai tinkamas baigti darbus. Jo verslo vertė – gerokai daugiau nei 10 milijonų. Verslas – baigtinis, plėsti jį nėra nei pinigų, nei prasmės, galų gale ir amžius ne tas. Yra pirkėjų, bet žmogus neparduoda ir kiekvieną dieną praktiškai be jokio tikslo bent trumpam eina į darbą. Įprotis. Kitas jau seniai būtų Ispanijos ar Portugalijos nenuolatinis gyventojas – keliaujantis, žvejojantis ar žaidžiantis golfą, lankantis gausybę muziejų. O gal pradėtų tapyti arba imtųsi puoselėti kokį nors kitą savą talentą? O kodėl nepagalvojus apie rimtesnes savo pomėgio srities studijas, kurioms dirbant nebuvo laiko? Manau, tokių žmonių, kurie yra savųjų įpročių belaisviai, nemažai, kaip ir tų, kurie puikiai žino, ką veiktų išėję į pensiją, jeigu turėtų poreikius atitinkančias pajamas.

Ar galima išmokti būti pensininku? Sakoma – taip, bet tam reikia pasitreniruoti. Štai keli vakarietiški patarimai: negulinėkite be reikalo lovoje, kelkitės anksti ir pradėkite rytą nuo sulčių stiklinės, sportuokite. Neskubėdami dalyvaukite įvairiuose verslo pusryčiuose ir susitikimuose, kur nereikia priimti rimtų sprendimų. Pamažu perduokite vadovavimą jauniems ir paskirkite kitiems visas nekenčiamas užduotis. Galite sau leisti susitikinėti tik su tais, su kuriais malonu, venkite žmonių, kurie jus erzina. Mėgaukitės ilgais pietumis.

Aišku, būtina palaikyti gerą sportinę formą, jos tikrai prireiks įdomiose kelionėse ir aktyviuose užsiėmimuose. Susitvarkėme finansus, susirikiavome visus pomėgius? Tai dabar esame pasirengę produktyviai išėjimo į pensiją dienai. Bent jau teoriškai.

Redaktoriaus nuomonė | Žymos: , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!