Tai – demokratija

Vidas Rachlevičius | Paskelbta: 2009 Liepos 2 d.

Mylite ES? Ar negalite jos pakęsti? Norite, kad ji suktų „dešiniau“? Ar „kairiau“? Galbūt jums labai rūpi koks nors klausimas? Yra pokyčių, kuriuos norėtumėte matyti? Veiksmų, kurių negalite sulaukti? Investicijų, kurias reikėtų padaryti? Išsirinkite EP narius, manančius taip pat, kaip ir jūs, ir tai gali tapti tikrove. Tai demokratija. Jūs patys galite keisti tikrovę.

Šio teksto pradžia – europinės propagandos pavyzdys. Parašyta sklandžiai, pakiliai ir beveik įtikinamai. Birželio 7 dieną rinkome Europos Parlamentą (EP). Tiksliau – 492 milijonų piliečių vardu išrinkti 736 atstovai. Šiaip ar taip, EP – vienintelė piliečių tiesiogiai renkama Europos Sąjungos (ES) institucija.

Likus maždaug trims savaitėms iki rinkimų, buvo paskelbti tarptautinės apklausos rezultatai. Išvertus į „žmonių“ kalbą formuluotes, sužinome, kad daugiau kaip pusė europiečių visai nesidomi EP rinkimais. Dar pridėkime 35%, kurie sakė rinkimais „greičiau besidomintys“, o tai reiškia, kad pastarieji nežino, domisi jie, ar ne. Vadinasi – ne. Ir tik 11% pripažino, kad tai juos tai labai domina. Daugiausia visiškai nesidominčių buvo Lietuvoje ir Slovakijoje – 29%.

Ką šie skaičiai reiškia? Ar esame politiškai neaktyvūs demokratijos beraščiai, ar tiesiog viską puikiai suprantantys blaivūs pragmatikai?

Pats EP oficialiai deklaruoja, kad tai yra „tarptautinė tribūna, iš kurios kalba daugybė vadovų“. Pragmatikui gal ir įdomu, kas kalbama, bet ar jį domina, iš kokių medžiagų sukalta tribūna? O kam reikia tokios armijos nuolat išlaikomų brangių žiūrovų. Be to, „bėgant metams jis tapo ES vidaus ir išorės veiklos aiškintoju“.

Svarbiausia – kur ir kaip gimsta teisės aktai? Pagal nustatytą procedūrą EP narys komitete parengia „teisės akto“ pasiūlymą, kurį pateikė Europos Komisija, turinti teisės aktų iniciatyvos monopolį. Parlamentinis komitetas balsuoja dėl šio pranešimo ir „galbūt“ jį pataiso. Kai teisės aktas pataisomas ir už jį balsuojama plenariniame posėdyje, laikoma, kad EP priėmė savo poziciją. Be to, vadinamaisiais „opiais klausimais“ arba kitaip – esminiais – mokesčiai, pramonės politika, žemės ūkio politika ir kt. – EP teikia tik patariamąją nuomonę. Šis darbas vadinamas „konsultavimo procedūra“. Tačiau EP turi „politinės iniciatyvos teisę“.

Koks yra ar galėtų būti Lietuvos atstovų vaidmuo šioje institucijoje, kurios svarbą ar reikšmę kiekvienas rinkėjas turėtų įvertinti pats?

EPe yra per 700 narių, o pagal Nicos sutartį Lietuvai skirta 12 vietų. Tas būrelis mūsų atstovų dar išsisklaido po frakcijas. Bent dabar jų yra septynios. Štai Seime yra iš trijų valstiečių liaudininkų sudaryta Mišri Seimo narių grupė. Ką nors girdėjome apie jos įtaką? Gal kas galėtų išvardyti jos narius? Panašus mūsiškių „svoris“ ir EP, tik gal dar menkesnis. Tačiau į tas 12 vietų buvo 262 kandidatai. Konkursas – 21,8 į vieną vietą. Ko gi ten visi taip veržiasi? Tas, kuris tikrai žino, koks yra darbas EP, arba turi pažįstamą europarlamentarą ir neveidmainiauja, atsakymą žino. Visi šiais metais į EP išrinkti naujieji nariai gaus vienodo dydžio atlyginimus – po 7 339 EUR. Iki šiol už savo šalies europarlamentarų išlaikymą kiekviena valstybė mokėjo pati. Po reformos atlyginimai 736 EP nariams bus mokami iš bendro ES biudžeto. ES narėms buvo leista dar 2 kadencijas rinktis – savo atstovams EP mokėti lig šiol buvusius ar suvienodintus atlyginimus. Lietuva nesikuklindama pasirinko antrąjį variantą. O ko kuklintis, jeigu pinigai iš bendro ES biudžeto? Be to, naujieji EP nariai galės naudotis lygiai tokiomis pat privilegijomis, kaip ir jų pirmtakai: kelionių išlaidų kompensavimu, 279 EUR dienpinigiais dirbant Strasbūre ar Briuselyje, 3 895 EUR išmoka kartą metuose su darbu susijusiai kelionei organizuoti, 3 946 EUR kasmėnesinė išmoka savo atstovybei gimtojoje šalyje išlaikyti, daugiau nei 15 000 EUR išmoka savo biurui EP išlaikyti. Be to, buvusiems EP nariams nuo 63 metų mokama 70% jų buvusio atlyginimo dydžio neviršijanti pensija.

Yra dėl ko pasistengti, kad ir dėl sočios senatvės. Taigi supratę, kas ir kaip, mūsų partijų atstovai vieningai sušuko: „Mes jamam šitą darbą!“ Kad atsirado tiek daug norinčių – nieko nuostabaus, bet stulbina kitas dalykas. Štai į EP „užsirašė“ visa „Tvarkos ir teisingumo“ vadovybė, visas Liberalų ir centro sąjungos branduolys, dauguma „Tautos prisikėlimo partijos“, išskyrus Seimo pirmininką – tam turbūt nepatogu – frakcijos narių. Pavyzdžiui, iš 9 LiCS frakcijos Seime narių į Briuselį išvykti panoro aštuoni. Gaila, kad vietų tik 12, įdomu būtų pažiūrėti, kaip atrodytų, pavyzdžiui, „Tvarka ir teisingumas“ čia, Lietuvos Seime, ir ten, Briuselyje, kai visi išvyktų „dirbti Lietuvai“.

Ką realiai Lietuvos atstovai gali nuveikti EP, kalbėti neverta. Turbūt vienintelė jų galima funkcija – priminti arba informuoti, kad yra tokia ES narė Lietuva, parodyti, kad „ir mes čia esam“, arba kaip didžiuojasi savo veikla Lietuvos diplomatai, dirbti taip, kad po to galėtum sakyti „mus pastebėjo“. Realiai – viskas. Kažkaip atkreipti į save ar savą problemą dėmesį galima tik viešais radikaliais pareiškimais arba politiniais išsišokimais. Bet tai jau politinės kultūros ir šalies prestižo reikalas. Tie mūsų atstovai geriausiu atveju lyg kokie garbės konsulai. Todėl į EP reikia siųsti viešųjų ryšių greitašaudžius vinkus ar ušackus: aktyvumas liejasi per kraštus, rezultato jokio, bet užtat visi aplink įsitempę ir viskas aplink juos raibuliuoja. O tarp norinčiųjų dauguma – beviltiški mažaraščiai, nemokantys nė vienos užsienio kalbos ir valstybinio brandos egzamino teksto suvokimo užduotis jiems būtų per kietas riešutas. Kita vertus, ar mūsiškiams pavyktų suvokti tokį oficialaus EP dokumento – Cristiana MUSCARDINI (UEN, IT); A6-0054/2009; Dėl kovos su moterų lyties organų žalojimu ES. Iniciatyvos procedūra. Svarstymas: 2009-03-23. Balsavimas: 2009-03-24 – tekstą. Trumpa citata iš jo: „EP taip pat reikalauja netoleruoti „alternatyvaus pradūrimo metodo“ ir…“ Toliau necituosiu, nes ten prasideda tiesmuka anatomija.

Redaktoriaus nuomonė | Žymos: , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Déjà vu

Vidas Rachlevičius | Paskelbta: 2009 Birželio 8 d.

Koks įdomus ir netikėtas yra tas déjà vu jausmas – kad tą jau buvote patyręs kažkada anksčiau, lygiai taip pat, o gal kiek kitomis aplinkybėmis.

Vieni tvirtina, kad prancūziškąjį déjà vu – „jau matyta“ jaučiame todėl, kad jau esame gyvenę anksčiau. Kiti tikina, kad pasąmonė užfiksuoja mintį likus keletui mikrosekundžių prieš jai patenkant į sąmonę, o kai ji pasiekia sąmonę, tai suvokiama kaip prisiminimas. Šiaip ar taip, šis fenomenas yra labai paplitęs: tyrimai rodo, kad bent kartą déjà vu yra išgyvenę apie 70% žmonių.
Kaip teigiama, tas gana įprastas „jau matyta“ vis dėlto dažniau pasitaiko per tam tikras emocines audras ar sutrikimus. O būtent tokiais laikais ir gyvename.
Šiek tiek autoironijos. Lenkija – déjà vu. Ar ne? Ar tą jaučia žmonės, sugrįžę iš ten su pilnais krepšiais pirkinių? Juk kažkada tai buvo. Na, kažkas panašaus, bet skyrėsi lagaminų, krepšių ir automobilių bagažinių turinys. Sovietmečiu į Lenkija keliavo „Kvietinė“ degtinė, medvilninė Alytaus patalynė, didele vertybe laikyti sovietiniai aukso žiedai, kava ir įvairiausi elektriniai ūkio agregatai – įvairūs varikliai, siurbliai, grąžtai, kompresoriai. Iš ten grįždavo arba „skudurai“, arba doleriai.
Šiek tiek vėliau, jau Sąjūdžio laikais, Vilniuje vyko mitingas. Aplinka buvo tiesiog įsielektrinusi nuo pakilios žmonių nuotaikos, entuziazmo ir šviesios ateities lūkesčių. Įsivaizdavome esantys pasaulio bamba, turizmo Meka, o mūsų žemės ūkis esą užtvindys Rusiją pieno upėmis ir užvers dešrų stirtomis. Tuomečiai ekonomistai pirštu nuolat rodė į Skandinaviją – štai ten viskas gerai, ten mūsų ateities modelis. Nuskambėjo vieno iš Sąjūdžio lyderių šūkis, kurį minia palydėjo audringomis ovacijomis: „Pakelsime atlyginimus 11 kartų ir visi gyvensime kaip Švedijoje!“ Tačiau mes pas švedus nėjome, nes jie atsitvėrė siena – ten mūsų niekas nelaukė. Jie atėjo pas mus su savo bankais ir pinigais. Visuomenės lūkesčiai vėl ūgtelėjo iki visuotinės euforijos žymų, tapome Baltijos „tigrais“ per daug nesusimąstydami, kad esame maitinami iš didelio švediško dubens. O mūsų dalis tame dubenyje – tik keli trupiniai. Ir štai vieną dieną bankas – jau nebe draugas, o „patarėjas“. Ore tvyro ne švediška, o rusiška rafinuoto bendravimo frazė: „Teikitės išeiti lauk!“ Déjà vu!
Atvirai sakant, įvairių, net ir solidžių ekonomistų ir analitikų prognozės, kada gi ta krizės pabaiga – 2009-ųjų pabaiga, 2010-ieji ar 2011-ųjų vidurys – jau baigia įgrįsti ir daug ką erzina, nes niekas dorai nežino tos ateities. Vyksta savotiškas šiuolaikinių šamanų ritualas, kai kiekvienas siekia pademonstruoti savo išmanymą, kalba, ką nori, o patikrinti tų žodžių nėra jokių galimybių. Bet aišku, kad yra tik du galimi scenarijai: arba bus gerai visiems, arba blogai visiems.
Šiaip ar taip, kiekvienas reiškinys ar įvykis turi dvi puses – pliusas ir minusas, gamta visais atvejais saugo šią pusiausvyrą. Dabartinė padėtis verčia peržiūrėti vartojimo prioritetus, pirkinius, akylai domėtis kainomis. Mažiau kiaulienos ir daugiau liesos varškės – tik į naudą poodinės ląstelienos struktūrai. Gerokai sumažėję kišenpinigiai apsaugo ir vaikus, ir suaugusiuosius nuo blogų pagundų. Netikrumas skatina šeimos vienybę ir racionalesnę visuomeninę tvarką. Kreditavimo apribojimai ir bankų elgesys siutina, bet visi tampame geresniais įmonių ir asmeninių finansų valdytojais. Kreditų krizė taip pat reiškia, kad daug žmonių prievartos būdu yra apsaugoti nuo kvailų finansinių sprendimų. Tai pravers ateityje. Jeigu smarkiai susiveržęs diržą, apribojęs poreikius ir vartojimą, gyvenu, tai kas bus, kai ateis pakilimas? Būsiu gerokai turtingesnis! Pamažu išmokstame džiaugtis tuo, ką turime ir švenčiame mažas pergales, į kurias anksčiau nekreipdavome dėmesio. Jau klasika tapusiame filme „Maskva netiki ašaromis“ skamba frazė: „Nemokyk gyventi, verčiau padėk materialiai!“ Tačiau kaip moko Warrenas Buffettas, kol neišmoksime valdyti savo emocijų, negalime tikėtis valdyti savo gyvenimo ir pinigų. Bet aktualus ir kitas klausimas: kiek tas pokrizinis „racionalusis“ laikotarpis tęsis, kiek laiko galvoje išliks išmoktos pamokos? O šiuo metu, kai bedarbių gretos padidėja beveik 8-9 tūkstančiais per savaitę, kai drastiškai mažėja atlyginimai, nemažai daliai žmonių naujas automobilis ar atostogos užsienyje vėl tampa svajone. Déjà vu!
Taigi dabar populiariausias žodis yra „taupymas“. Jis sklinda iš visur, bet suprantamas skirtingai. Lietuvoje, kur tikrųjų vertybių ir gero „tono“ supratimas – itin retas reiškinys, daug kas įgauna groteskiškas formas. Žiniasklaidoje jau pasipylė kai kurių ponių „atviravimai“ apie tai, kaip jos gyvena sunkmečiu ir „taupo“, kaip joms tiesiog „nepatogu pirkti brangius daiktus“. Nė velnio jos netaupo, nes taupyti tiesiog nemoka. Galiu būti išvadintas antifeministu, tačiau mūsų laikų „barakudų“ žodyne žodžio „taupymas“ nėra. Tai būtų sistemos klaida. Kas Vilniuje vairuoja brangiausias mašinas su naujausių serijų numeriais, kas tuštybės renginiuose prieš objektyvus demonstruoja brangias iš užsienio atskraidintas suknias? Brangiausiose kirpyklose ar kosmetikos salonuose – viskas po senovei. Tačiau nebūkime bolševikai: jeigu žmonės turi ir gali – puiku. Bet vis tiek kirba suktas klausimėlis: „Ponia, ar jūs vis dar pajėgi apmokėti savo ankstesnį gyvenimo būdą?“ Ne, klausimas netikslus. Turėtų būti toks: „Ar jūsų poreikių finansavimas nesumažėjo?“ Nesunku numanyti, kad dabar tie finansavimo klausimai, aptariami buitiniame lygmenyje, verti televizijos serialo scenarijaus. O baigti noriu Lucijaus Anėjaus Senekos citata iš knygos „Apie sielos ramybę“: „Įpraskime blokšti šalin iškilmingą pakylėtumą ir vertinti daiktų naudingumą, o ne puošmenas. Maistas tegul malšina alkį, gėrimas – troškulį, geismas tegul išsilies tiek, kiek būtina. Mokykimės vaikščioti kojomis, būtį ir buitį sutvarkyti pagal naują pavyzdį, bet taip, kad atitiktų protėvių dorovę. Mokykimės didinti susilaikymą, pažaboti prabangą, suvaldyti tuščiagarbiškumą, minkštinti pyktį, ramiai žvelgti į skurdą, gerbti saikingumą…“

Redaktoriaus nuomonė | Žymos: , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Elitiniai biudžetininkai

Vidas Rachlevičius | Paskelbta: 2009 Vasario 6 d.

Griebdamiesi už galvos dėl to, kas šiandien vyksta mūsų šalyje, ir sunkiai sugebėdami išlaikyti norminės leksikos standartus valdančiosios koalicijos priimtiems ir planuojamiems priimti įstatymams apibūdinti, grįžkime į 1727 metus. Tuomet pirmą kartą išleistoje knygoje yra citata, kuri dabar kaip tik tinka: „Saulė dar nepatekėjo, o kvailių šalyje jau virė darbas“ (Jonathanas Swiftas, „Guliverio kelionės“).

Čia būtina korekcija. Kaip žinia, vadinamojo antikrizinio plano įstatymai, kurių raiste klampoja ir iki šiol sunkiai susivokia net labiausiai prityrę buhalteriai ir finansininkai, tikrai gimė, kai saulė dar nebuvo patekėjusi, bet mūsų Seime darbas ne jau, o dar virė.

Kad ir kiek šaipytumeisi, tenka pripažinti, kad šios ekonomikos ir verslo žudynės prasidėjo ir vyksta ne todėl, kad koalicijos entuziazmas liejosi per kraštus, bet jai trūko saulės šviesos. Dienos šviesos lempos Seimo posėdžių salėje tikrai niekuo nebūtų pagelbėjusios. Priežastis yra gerokai liūdnesnė. Turbūt niekas nesiims teigti, kad sprendimus priima kvailiai. Jie tikrai tokie nėra. Esmė ta, kad valdančiosios koalicijos branduolys, kaip dabar paaiškėjo, buldozeriu stumiantis naujus įstatymus ir laužantis rankas net savos koalicijos kitaminčiams, yra nekompetentingas, tai politikos ir ekonomikos beraščiai. Todėl, be „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009″ renginių, turime nemažiau odiozinį ekonominio ir naujų mokesčių absurdo festivalį. Vadinamajame antikriziniame plane yra visokiausių programos numerių – mokesčių mirties kilpa, įvairiausių išlaidavimo iliuzionistų pasirodymų, bet mažiausiai ten yra valstybės plėšrūnų tramdymo – taupymo.

Štai susisiekimo ministras Eligijus Masiulis, vos tik pajudino „Lietuvos geležinkelių“ fasadą, ir paaiškėjo, kad ten iškart galima sutaupyti 130 mln. Lt. Štai ir visi mokesčiai, kurie į bankrotą varo žiniasklaidą. O tai tik niekingos smulkmenos, palyginti su tuo, kas iš tikrųjų vyksta šioje struktūroje. Tai gal užuot visai šaliai nėrus nepakeliamų mokesčių kilpą, nuo to ir reikėjo pradėti? O energetikos sektoriaus nekontroliuojamos aukso kasyklos, valstybinio turto valdymo efektyvumas, viešieji pirkimai, švaistūniški ministerijų biudžetai, išpūsti etatai, valdininkų premijos? Tai ir armija žmonių, kurie nieko nesukuria, o tik daugeliu atvejų blogai atlieka savo darbą. Čia glūdi ne vienas milijardas litų.

Ką (dienos šviesoje) būtų daręs protingas, iš tikro taupyti nusiteikęs Vyriausybės vadovas? (Yra kelios versijos, kodėl konservatoriai taip elgiasi ir grynai psichologinės priežastys – tikrai ne paskutinėje vietoje, tačiau palikime tai pašnekesiams prie arbatos.) Užuot isteriškai pjovęs vištas dedekles, pirmiausia būtų apsižiūrėjęs savo ūkį. Yra viena institucija, kuriai pastaraisiais metais bent jau viešų priekaištų dėl blogo darbo neteko girdėti, – Valstybės kontrolė. Tai gal pirmiausia ir reikėjo kartu su Rasa Budbergyte sudaryti skubių darbų sąrašą, jeigu reikia – duoti jai papildomų pajėgų ir išteklių. Esu šventai įsitikinęs, kad lyg iš niekur būtų atsiradę milijardai litų, realūs milijardai, o ne tie iliuziniai, kuriuos naujais mokesčiais tikisi surinkti valdančiosios daugumos buhalteriai.

Na, bet jeigu jau taupom, tai taupykim. Gruodžio pabaigoje – akivaizdžios biudžeto skylės. Tačiau teismų sąskaitose kažkodėl yra ne tik lėšų, būtinų šioms institucijoms normaliai funkcionuoti, bet užtenka ir premijoms. Štai kai kurie teismai ir išsimoka tūkstantines priemokas teisėjams ir teisėjų padėjėjams. Labai valstybiškas vienos iš valdžios šakų poelgis. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto vadovas konservatorius Stasys Šedbaras tai pavadina „akibrokštu“, o prezidentas „apgailestauja“. Štai ir visi padariniai. O kokia galėjo būti racionali istorijos baigtis? Tiek, kiek išsimokėjote, tiek 2009 metais negausite. Ir sąžininga, ir kitiems pamoka. Bet pas mus viskas baigiasi tik atodūsiais.

Arba nuolat aimanuojančios ir paramos prašančios šalies savivaldybės. Dauguma jų jau pernai nesurinko planuotų lėšų į savo biudžetą, o štai premijas išsimokėjo. Vien praskolinta Vilniaus savivaldybė praėjusių metų pabaigoje savo darbuotojams „už papildomą darbą“ išmokėjo apie 2 mln. Lt premijų.

Mano manymu, čia glūdi esminė mūsų biurokratijos ir politikos elito mentaliteto problema, kuri ir lemia jų veiksmus. Kad ir kokį išsilavinimą jie turėtų, absoliuti dauguma šių žmonių „ankstesniame gyvenime“ buvo arba savo srities nevykėliai, arba geriausiu atveju – vidutiniokai. Jie daug metų yra pripratę gauti, o ne užsidirbti. Jie atitrūkę nuo tikrovės ir nesuvokia gyvenimo druskos skonio. Jie nežino, ką reiškia skaičiuoti, ar pavyks susimokėti mokesčius, kaip uždirbti pinigų, kad išlaikytum darbo vietas. Jie dirba neturėdami nei tikslių orientyrų, nei aiškiai suformuluotų tikslų, jų nekamuoja asmeninės atsakomybės jausmas už pragaištingus padarinius, kuriuos gali atnešti jų veikla. Svarbiausia – jų atlygis niekaip nesusijęs su darbo rezultatais. Tas amžinų elitinių biudžetininkų klanas tiesiog yra ir jis mano, kad bus amžinai. Tokia būsena jiems yra savaime suprantama ir nekeistina. Dėl visiems suprantamų priežasčių, geriausi savo sričių profesionalai į Lietuvos politiką neina. Jie dirba privačiame sektoriuje. Ir ypač dabar, šioje sunkmečio situacijoje labai aiškiai išryškėjo, tiesiog apsinuogino esminių procesų suvokimo, išsilavinimo, plataus ir racionalaus požiūrio į problemas skirtumai tarp tų, kurie šaliai pinigus uždirba, ir tų, kurie juos tvarko, ir ypač tų, kurie sugalvoja taisykles. Akivaizdu, kad atsivėrė mentalitetų praraja. Gal būtent dėl šios priežasties naujoji valdžia atsitvėrė nebendravimo sienomis nuo visuomenės ir ypač verslo? Apie ką verslo lyderiai galėtų kalbėtis su Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku Dainiumi Budriu arba Seimo Atominės energetikos komisijos pirmininku Roku Žilinsku?

Gali nuskambėti šventvagiškai, bet pabendravus su kai kuriais koalicijos lyderiais, man pasirodė, kad mūsų premjeras dabar labiau bijo Briuselio nei sovietmečiu Algirdas Brazauskas bijojo Maskvos. Jokia naujiena ir tai, kad ateitis priklausys tiems, kurie, pirmiausia atsižvelgdami į savo šalies interesus, mokės klausytis ir kurti, o ne aklai vykdyti komandas, kad ir iš kur jos sklistų. O dabar situacija kai kuriais bruožais primena XVIII a. pabaigos Lietuvą, kai baudžiavą bandyta derinti su rinkos ekonomikos santykiais.

Netenka abejoti, kad abi mūsų liberalų partijos gali drąsiai užsisakinėti sau paminklus į Lietuvos politinių partijų kapinyną. O konservatoriai, ypač premjeras, elgiasi taip, tarytum būtų į valdžią sugrįžtančių socialdemokratų sutikimo komiteto pirmininkas.

Redaktoriaus nuomonė | Žymos: , , , , , , | 6 Komentarai

Kalėdiniai – naujamečiai klausimėliai

Vidas Rachlevičius | Paskelbta: 2008 Gruodžio 31 d.

Europos Komisijos narei Daliai Grybauskaitei

Be abejo, Lietuvai norėdama tik gero, Briuselyje nuolat viešai traukiate šiurpes (rus. песенка-страшилка). Neseniai interviu Lietuvos radijo laidai „Dienos tema“ kalbėjote: „Noriu pasakyti, kad jeigu Lietuva nesusitvarko valstybės finansų, Lietuva bankrutuoja. Apie kažkokį ekonomikos skatinimą ar struktūrines reformas iš viso nebus ko kalbėti“. Po kiek kartų pastarąjį mėnesį žiūrėjote šiuos siaubą ir fobijas keliančius filmus?

  1. „Armagedonas“.
  2. „Katastrofos diena“.
  3. „Pragaras padangėje“.
  4. „Diena po rytojaus“.
  5. „Lateksas“.

Premjerui Andriui Kubiliui

Pastaruoju metu tarp naujosios koalicijos žmonių matome nemažai nerimo ir net panikavimo ženklų. Tai persiduoda ir visuomenei. Taigi pirmiausia reikia spręsti savo bėdas. Kaip tą ketinate daryti? Kuri priemonė jums labiausiai priimtina?

  1. Alprazolamas „Xanax“.
  2. Antidepresantas „Prozac“.
  3. Diazepamas „Relanium“.
  4. Bromazepamas „Lexotanil“.
  5. Mantra „Aš ramus, aš ramus“.

„Sodros“ generaliniam direktoriui Mindaugui Mikailai

Naujausi tyrimai rodo, kad per recesiją daug amerikiečių mažiau išlaidauja mieste, jie „sugrįžo“ į šeimas, daugiau laiko būna namie, gamina maistą ir pan. Panašios tendencijos jau matomos ir Lietuvoje. Tačiau tai turi ir „šalutinį“ poveikį biudžetui – neišvengiamai didės gimstamumas, dar labiau sustiprės spaudimas „Sodros“ biudžetui. Kaip ketinate spręsti šią problemą? Kodėl nekovojate, kad būtų palikta PVM lengvata apsisaugojimo priemonėms?

Ūkio ministrui Dainiui Kreiviui

Naujoji koalicija parengė planą A – krizės įveikimo planą. Tačiau rimtas lošėjas visuomet turi ir planą B, jeigu planas A nesuveiks. Turint galvoje plano išbaigtumą ir siūlomų priemonių logiką, gali prireikti ir plano C. Kuri abėcėlės raidė jums gražiausiai skamba?

Užsienio reikalų ministrui Vygaudui Ušackui

Verslas susiveržė diržus, taupo kiekvieną litą, bet nelabai matome, kad tą darytų valstybės tarnautojai.

  1. Ar nesumenktų diplomatų prestižas, jeigu komandiruotėse iš 5 žvaigždučių viešbučių jie persikeltų į „skurdžius“ 4 žvaigždučių viešbučius?
  2. Gal sutaupytumėte sujungę URM Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai visuomenės informavimo ir švietimo programų ir projektų pakomisę su Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programų ir projektų Azijoje, Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir Okeanijoje pakomise?
  3. Turint galvoje, kad esate nenuilstamas kovotojas už savo vardo populiarinimą valstybės lėšomis visame pasaulyje, gal galėtumėte atleisti didžiąją dalį ministerijos darbuotojų, nes jie paprasčiausiai bus nebereikalingi?

Švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui

Dabar vykdoma programa „Mokslo ir verslo slėniai: investuojame į Lietuvos ateitį“. Ko galima būtų pasimokyti iš kitų garsių slėnių patirties?

  1. Silicio slėnio.
  2. Dainų slėnio Kaune.
  3. Mirties slėnio Kalifornijoje.
  4. Geizerių slėnio Kamčiatkoje.
  5. Bizonų slėnio Vilniuje.

Aplinkos ministrui Gediminui Kazlauskui

Jums bus nelengva, nes pirmtakas nuveikė keletą istorinių darbų – privertė valdžią dirbti, taip pat visa Lietuva užgniaužusi kvapą stebėjo, kaip jungtinės valdžios pajėgos didvyriškai nugriovė 12 m² ploto verslininko Arūno Strolio pirtelę.

  1. Ar ketinate tęsti išmaniąją valstybės politiką, kad pirtelė, kaip ir pridera plyno lauko investicijai, turi stovėti lauko viduryje?
  2. Ar pritariate politikai, kad saugome viską, o iš esmės – nieko, pavyzdžiui, Suvalkijos nacionalinio parko kūrimui, kuriame, kaip ramina Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos atstovai, „apribojimų arba išvis nebus, arba jų bus labai mažai“?

Žemės ūkio ministrui Kazimierui Starkevičiui

Ekonominės krizės sąlygomis planas perkelti ministeriją į Kauno pakraštį – sveikintinas. Be to, darbas šalia namų – didelis privalumas. Iš ten – situacija kaip ant delno, be to, pro ministerijos langus matomi liūliuojantys pasėlių laukai ir besiganančios karvės – naujoms darbo pergalėms įkvepiantis vaizdas. Kiek planuojate sutaupyti:

  1. Pakeisdamas visus ministerijos rekvizitus?
  2. Atleisdamas ir išmokėdamas išeitines pašalpas dabar ten dirbantiems vilniečiams?
  3. Apmokėdamas kelionės išlaidas kasdien iš Vilniaus ir atgal kursuojančiam būriui tarnautojų ir viešbučių išlaidas, liekantiems sostinėje nakvoti?
  4. Reorganizuodamas 5 kabinetus užimančio 8 žmonių straipsnių žiniasklaidoje pirkimo ir ministro įvaizdžio grupės „Viešųjų ryšių skyrius“ darbą?
  5. Atsisakydamas iš reprezentacinių išlaidų kasdien šukuotis (kaip tą darė jūsų pirmtakė) brangiausiame sostinės grožio salone „Bomond“?
Redaktoriaus nuomonė | Žymos: , , , | 4 Komentarai

Nekvalifikuoti darbininkai su didelėmis ambicijomis

Vidas Rachlevičius | Paskelbta: 2008 Gruodžio 2 d.

„Bet karavanai traukia ir traukia tolyn iš Lietuvos. Bet politikoje skandalas po skandalo, žulikystė po žulikystės. Bet tolsta ir tolsta metas, kai šiame krašte bus patikėta, jog sąžiningai ir garbingai gyventi – apsimoka.“

Kunigas Julius Sasnauskas „Malonės akrobatika“; iš skyriaus „Chamai atakuoja“.

Įdomi, bet dabar turbūt visiškai bevertė politologinė diskusija, kokia Lietuvoje yra socialdemokratija arba kokiomis vertybėms remiasi politikos spektro centras ir dešinė. Dabar svarbiausia du dalykai – krizė ir kaip ją sušvelninti ar įveikti. Galintis atsiverti 5 mlrd. Lt biudžeto deficitas – ne juokas. Didžioji verslo dalis dabar gyvena lyg karinės padėties sąlygomis – kiekviena diena reiškia kovą už būvį, visi esami finansiniai ir intelektiniai ištekliai nukreipti viena linkme – kaip išgyventi. Tačiau girdime tik apie mokesčių didinimą, kurie esą papildytų biudžetą, bet nieko konkretaus apie radikalų išlaidų taupymą. Visi ženklai danguje ir ant žemės rodo, kad naujoji valdžia nesuvokia svarbiausio dalyko, jog verslas yra pagrindinis darbo vietų kūrėjas ir mokesčių mokėtojas. Kaip rašė vienas iš naujosios daugumos „disidentų“ Remigijus Šimašius, krizės įveikimo planas yra gulinčiųjų mušimo planas. Kitaip tariant, mūsų dešinieji ėmėsi primityviausios taktikos – padidinti pagrindinius mokesčius. Panašiai elgėsi bolševikai po 1917-ųjų spalio perversmo, kai esant visiškai ūkio suirutei įvedė karinio komunizmo politiką – viską nusavinti, atimti ir perdalyti. Tai baigėsi masiniu badu. Mūsų atveju tai turėtų baigtis įmonių, kurios ir taip jau nebeišgali susimokėti esamų mokesčių, masiniais bankrotais. Ką reiškia didinti mokesčius, kai jau dabar bendra skolininkų – fizinių ir juridinių asmenų – mokestinė nepriemoka sparčiai artėja prie 1 mlrd. Lt?

Kiekvienas sveiko proto žmogus turėtų pritarti Andriaus Kubiliaus žodžiams: „Krizės plano reikia Lietuvai, nes be tokio plano valstybė paprasčiausiai bankrutuos“. Ir kitam teiginiui: „Ir Seimo nariai prie tokios realybės turės nedelsiant prisitaikyti, visų pirma suverždami savo diržus“. Prie sunkios distancijos starto linijos parlamentarai padarė didžiausią ir nedovanotiną viešųjų ryšių klaidą – jie susiveržė diržus. Ir taip susiveržė, kad Seimo narių atlyginimai dar padidėjo. Be to, argumentuodami, kad mokesčių didinimas yra „solidarumo akcija“, vis tiek pasiliko sau ir vokelius. Dabar juose parlamentarai ras „tik“ 3800 Lt. Eilinį kartą „sąžiningai ir garbingai“ neišėjo. Būtų pravartu Seimo posėdžių salės ekrane nuolat rodyti VMI reklamą: „Aš Vytas, atlygimus vėl išmokėjau vokeliuose. Aš – nesąžiningas verslininkas“.

Visi laukėme ryžtingų ir teisingų sprendimų. Verslas nesnaudžia – drastiškai mažina sąnaudas, dieną naktį suka galvą, kaip sutaupyti. Ką turime galvoti (mintyse skamba nenorminė leksika, bet jos raštu nedėstysiu), kai tokioje situacijoje valdininko kanceliarinėms išlaidoms skiriama 4000 Lt mokesčių mokėtojų pinigų? Pavyzdžiui, už 3900 Lt galima nupirkti visą paletę kokybiško A4 formato popieriaus. Ten bus 200 pakuočių po 500 lapų – iš viso 100 000 lapų. Gal Seimo nariai turi po nedidelę knygų leidyklėlę?

Kitas su Seimo narių atlyginimais susijęs diskutuotinas aspektas yra pats jų dydis. Štai Arūno Valinsko partijos nariai. Politikos nuliai, neturintys jokio darbo stažo valstybės tarnyboje ir neinantys jokių pareigų, gaus 11200 Lt atlyginimą ir 3800 Lt priedą. Iš viso – 15000 Lt neatskaičius mokesčių. Tai aukšto lygio vadovo atlyginimas, kurį norint užsitarnauti reikia kopti karjeros laiptais, turėti atitinkamą kvalifikaciją. Žodžiu, tai reikia užsidirbti sunkiu ne vienų metų darbu. Na, o kas yra Valinsko partiečiai? Versle ir statistikoje tokie žmonės vadinami nekvalifikuotais darbininkais. Ir kalba jie kaip krovikai. Štai Seimo narė Asta Baukutė laidoje „Kakadu“ visa gerkle šaukė: „Apsiš… aukštielninki!“ Jeigu rinkėjai nori matyti tokius įstatymų leidėjus, tai jų teisė, nors ir demokratijos grimasa. Tačiau ar visuomenė šiuo atveju jiems nepermoka?

O kaip bus melioruojamas ministerijų ir kitų valstybinių įstaigų biurokratijos liūnas? Daug ministerijų pavirto kokio nors prancūzų klasiko aprašytu karaliaus dvaru, kur sukiojasi nieko neveikiantys ir tik intrigas rezgantys karaliaus favoritai, padlaižiaujantys dvariškiai, rūmų freilinos ir pažai. Todėl buvęs premjero patarėjas Albinas Januška jau tampa beveik legendine figūra. Įvairiose ministerijose iš dyko buvimo jau radosi asmenų, kurie nori būti panašūs į jį, esą „ir mes rimti žaidėjai“. Tačiau pastarieji yra tik pigūs klonai, savo tariamos įtakos iliuziją kuriantys sumaniai prisiimdami svetimus nuopelnus, gudriai organizuodami „popierių judėjimą“, burdami „savų žmonių“ grupes ir regzdami intrigėles. Turime ir puikių pavyzdžių – Sveikatos, Užsienio reikalų, pagaliau ir Žemės ūkio ministeriją, su baltumu akinančiais prabangiais buvusios ministrės kabineto baldais, atstovu spaudai ir dar 9 žmonėmis viešųjų ryšių skyriuje, kurio pagrindinis darbas buvo tenkinti ponios užgaidas. Esu įsitikinęs, kad net 30% sumažinus ministerijų tarnautojų skaičių visiškai niekas nepasikeistų. Tik likusieji pagaliau gautų realaus darbo ir mažiau liktų laiko intrigoms.

Dar vienas nonsensas yra išeitinės Seimo narių kompensacijos, kurios šiemet sudaro 9500-24000 Lt. Išmokos užsinorėjo net švietimo ir mokslo ministras socialliberalas Algirdas Monkevičius. Jokioje normalioje demokratijoje parlamentaro statusas nėra prilyginamas darbui komercinėje struktūroje. Parlamentas – tai vieta, kur įgyvendinamos idėjos, kur tarnaujama savo šaliai, o ne vieta, kur užsidirbama pragyvenimui. Baigiantis kadencijai JAV Kongrese, išeinančius jo narius tiesiog medžioja didelės korporacijos, konsultacijų bendrovės, advokatų kontoros. O dauguma mūsiškių už buvusius nuopelnus „įsitrina“ į įvairias asociacijas, valstybines tarnybas, kur nėra jokios realios atsakomybės. Į rimtą verslą jie kviečiami labai retai, nes ten pinigus reikia užsidirbti, o ne „gauti iš biudžeto“. Be to, kam reikalingi nekvalifikuoti darbininkai su didelėmis ambicijomis?

Redaktoriaus nuomonė | Žymos: , , , , , , | 2 Komentarai

Kapitalizmo išbandymų laikai

Vidas Rachlevičius | Paskelbta: 2008 Spalio 30 d.

Gyvename įdomiais laikais. Tai vertybių perkainojimo (ekonominių) ir nukainojimo (politinių) metas. Į viešąją erdvę – taip pat ir Lietuvoje – vėl sugrįžo terminai „kapitalizmas“, „kairė“, „dešinė“. Vertybių ir argumentų prasme – labai paini diskusija, kurioje yra begalės prieštaravimų. Šiek tiek pabraidykime po šį raistą ir įsitikinsime, kad pasaulis nėra vien juoda ir balta.

Pasaulinė finansų krizė įžiebė diskusijų aistras. Populiariausia kairuolių traukiama pergalės giesmė – „Kapitalizmo eros pabaiga!“ Dažnai pliekiami Ronaldas Reaganas ir Margaret Thatcher – minimalaus valstybės kišimosi į ekonomiką ideologai.

Štai ir Lietuvoje lyg turime demokratiją, bet ji kupina įvairiausių grimasų, kurių vis daugėja. Demokratinė sistema remiasi daugybe nerašytų taisyklių, savireguliacijos mechanizmais, kultūringiems žmonėms savaime suprantamais vertybiniais dalykais. Tačiau dabar daug kas pastebėjo, kad galima viskas, kas neuždrausta. Ir prieš tai nei valstybė, nei visuomenė neturi jokių svertų. Todėl ir matome svaigius energetikų dividendus, klaikų politikų elgesį. Vienintelė išeitis – griežtesnis gyvenimo reglamentavimas, o tai reiškia – mažiau demokratijos.

Tokiais pat principais remiasi ir laisvosios rinkos ideologija. Tačiau didelių pinigų palydovas yra godumas, o jis – ir amerikietiškas, ir europietiškas, ir azijietiškas. Todėl ir gimė iki šiol neregėto dydžio finansinės piramidės. Iš pradžių jų labirintais keliavo tikri pinigai, o vėliau „orinės“ finansinės priemonės. Dabar visa tai sugriuvo. Tačiau įdomiausias aspektas, apie kurį nekalbama – o kur atgulė tikri pinigai? Tai, be abejonės, viena didžiausių XXI amžiaus sąmokslo teorijų.

„Žmonės pasaulyje žavėjosi mūsų ekonomika ir mes jiems sakėme, kad jeigu norite būti panašūs į mus, suteikite visas galias rinkai. Reikalas tas, kad dabar niekas nebegerbia modelio, kuris lėmė krizę. Tai kelia abejones mūsų patikimumu. Visi dabar teigia, kad dėl mūsų turi kentėti“, – kalba garsus JAV ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas.

O dėl kančios, čia taip pat gana prieštaringa situacija. Mūsų kairieji jau „palaidojo“ ekonominės krizės neva nušluotą Ameriką, tačiau kažkodėl Čikagoje, viename brangiausių JAV miestų, ir dabar vištienos kilogramas vidutiniškai 2,29 Lt pigesnis nei Vilniuje, pieno litras – 0,42 Lt, o benzinas pigesnis daugiau kaip litu. „Mazda 6″ gali įsigyti už 19 220 USD, o naujoji „Nissan Maxima“ (3,5 l, V6 variklis) kainuoja 29 290 USD.

Walteris Lippmannas, vienas iš XX amžiaus intelektualų, gana ciniškai kalbėjo, kad tinkamai funkcionuojančioje demokratijoje intelektualioji mažuma, kuri turi valdyti, privalo būti apsaugota nuo „laukinės bandos trypimo ir riaumojimo“. Panašiai ir yra JAV, iš dalies ir Lietuvoje. Ar eiliniam amerikiečiui rūpi, kiek jam tenka valstybės skolos, jeigu tai jo neliečia tiesiogiai ir asmeniškai? Kiekvienai tipinei šeimai tenka net 150 000 USD valstybės skolos. O ar Valinsko rinkėjai svarsto, kas geriau – centro kairės ar centro dešinės koalicija? Jiems juk vis vien, svarbu, kad būtų duonos ir žaidimų.

Todėl eilinė Amerika labai ir nepurkštauja dėl svaiginamų sumų, skirtų bankams gelbėti, o apie tai burba tik intelektualioji mažuma. Čia slypi didelis prieštaravimas. Laisvosios rinkos sąžinės balsai, nesantys valdžioje, tikina, kad jie yra pasiryžę didžiulei aukai, ir ragina leisti rinkai pačiai susitvarkyti, kad ir kaip visiems skaudėtų. Kitaip tariant, silpnieji turi numirti – jokios pagalbos. Tačiau laisvosios rinkos šalininkai, esantys valdžioje – tiek JAV, tiek ir Europoje – nusprendė gelbėti kapitalistus mokesčių mokėtojų pinigais. Taigi paburbėti tikrai yra dėl ko. Štai vienas iš bankų gelbėjimo mokesčių mokėtojų pinigais plano architektų, JAV iždo sekretorius Henry Paulsonas yra „Goldman Sachs“ auklėtinis, karjerą ten pradėjęs 1974 metais eiliniu ir baigęs vykdomuoju direktoriumi. Iš šio posto atėjo tiesiai į vyriausybę. Ir niekas neabejoja, kad bent jau JAV nacionalizacija tėra labai trumpalaikė priemonė ir netrukus vėl viskas grįš į savo vėžes. Pamokomai istorijai su Meksikos vyriausybės obligacijomis nėra nė dviejų dešimtmečių. Kai šios šalies vyriausybė nesugebėjo įvykdyti savo įsipareigojimų, į pagalbą atėjo JAV. Tarp 40 mlrd. USD Vašingtono pagalbos Meksika, buvo kruopščiai užmaskuoti 4 mlrd. USD, skirti būtent „Goldman Sachs“, kad jo investuotojai nepatirtų nuostolių. Dabar Paulsonas padėjo „JP Morgan Chase“ gauti valstybinių fondų paramą palankiomis sąlygomis įsigyti sunkumų turintį investicinį banką „Bear Stearns“, tą pačią schemą jis siūlo taikyti ir kelioms kitoms finansų įstaigoms. (Čia mūsų užterštoje sąmonėje turėtų natūraliai skambėti žodis „otkatas“.) Taigi privačių JAV investicinių bankų verslas akivaizdžiai finansuojamas ir mokesčių mokėtojų pinigais. Sunku nesutikti su tokių schemų kritikais, kurie sako: „Tai yra destruktyvūs ir parazitiški bankininkų, vyriausybės ir ekonomikos santykiai“. Taigi ar nėra sąžiningesni radikalūs laisvosios rinkos šalininkai, teigiantys, kad rinka turi pati susitvarkyti?

Dauguma Europos vadovų dabar kuria planus, kaip supančioti kapitalizmą, uždėti jam tvirtą apynasrį. Iš dalies jie teisūs – tikėjimas, kad rinka viską gali pati – mokyti darbuotojus, sukurti infrastruktūrą, saugoti gamtą, pagaliau reguliuoti save pačią, – stipriai susvyravo. Iš tiesų dabar vyksta vienas iš didžiausių nacionalizavimo procesų pasaulio istorijoje. Bet ar yra kita sistema, galinti efektyviau kurti, gaminti, tiekti prekes ir paslaugas žmonėms? Ar yra kita sistema, kur pinigai uždirba pinigus ir leidžia dideliam skaičiui žmonių aktyviai nedirbti? O juk dauguma pasiturinčių ir aptingusių europiečių bei amerikiečių apskritai nebemoka dirbti, nes dirba tik jų pinigai.

Nėra ir aiškaus atsakymo, o kas po kapitalizmo galo? Dabar kairiųjų ideologai vėl ištraukė terminą „demokratiškas socializmas“. Prisimenate, mes taip jau gyvenome. Svaičiojama, esą šiuo keliu jau pasuko JAV, Europa, Japonija, Australija ir Kanada. O štai Rusijoje ir Kinijoje liks „komunistinis kapitalizmas“. Indija, Afrika ir Pietų Amerika – kažkur per vidurį. Netenka abejoti, kad pasaulinė finansų krizė naujiesiems kapitalizmo liberalams yra tas pats, kas Černobylio katastrofa buvo branduolinės energetikos lobistams. Bet ta katastrofa įvyko 1986-aisiais, praėjo tik 22 metai ir šiandien jau visa Europa kalba, kad branduolinė energetika yra vienintelė išeitis. Tad neskubėkime pirkti vainiko kapitalizmo laidotuvėms.

Redaktoriaus nuomonė | Žymos: , , , , , | 5 Komentarai

Santuokos

Vidas Rachlevičius | Paskelbta: 2008 Spalio 12 d.

Žvalgantis po Vilnių ir nesigilinant į statistiką, ši vasara bent jau išoriškai atrodė rekordinė. Vestuvių gausa. Nors skaičių kombinacija 2008 08 08 ir nesukėlė masinės isterijos, apie kurią kalbėta anksčiau, tačiau savaitgaliais limuzinų kortežai darė įspūdį ir miestiečiams, ir turistams.

Vilniaus Senamiestyje dažnai buvo galima matyti praeiviams vyrams ant kaklų besikariančias mergvakarių dalyves, išpuoštus cukrinius tortus primenančius limuzinus. Būta ir itin prašmatnių vestuvių, kurios net tapo kasdienio folkloro dalimi. Dabar kai kurios ponios juokaudamos klausia viena kitos: „Kiek kartų šį vakarą persirengsi?“ Tuo metu vestuvių industrija, tradicinės paslaugos kainą daugindama iš 3 ar 4, uždirba gražaus pinigo.

Dėl naujų vestuvių papročių, tai daugeliui mūsų jaunavedžių yra daug svarbesnė tariamai originali forma, o ne jos turinys. Štai vienas iš dabar madingų ritualo epizodų – tėvas atveda nuotaką prie altoriaus. Neva iškilminga, matyta filmuose. Tačiau iš tiesų tai viduramžiškas paprotys, kai nuotakos niekas neklausdavo, tėvai jai patys surasdavo jaunikį ir dukrą iškeisdavo į būrį avių ar žemės sklypą. Arba viena iš linksmųjų vestuvių pokylio pramogų – jaunikis ranka arba dantimis nutraukia jaunajai nuo kojos keliaraištį. Matyta ir mūsų gausiai iliustruotose žurnaluose. Svečiai linksminasi stebėdami procesą ir, suprantama, gerokai kilstelėtą nuotakos suknią. O kažkada Amerikoje aukso karštinės laikais kaip grybai dygo nedideli miesteliai. Keli pastatai – parduotuvė, aukso supirktuvė ir, žinoma, smuklė. Kaip be jos. O joje viešnamis. Merginos ten mūvėdavo keliaraiščius. Būdavo ir taip, kad koks prakutęs juodadarbis pamildavo kekšaitę. Tuomet visų akivaizdoje vyras numaudavo jai keliaraištį ir tuo paskelbdavo, kad ji nebebūsianti visų, o tik jo. Galima daug kalbėti ir apie bernvakarius, kurie daugeliu atveju yra nusigėrimas iki žemės graibymo prieš svarbią gyvenimo dieną, arba mažąsias žiedų nešėjas ir gėlių barstytojas, kurios iš tiesų yra suaugusiųjų barbės, nesuprantančios, nei ką daro, nei ko iš jų reikalaujama.

Tačiau šįkart nekalbėsime apie gerą skonį ar būdus, kaip išsiskirti iš minios. Kyla įdomesnių klausimų. Jie susiję su Bažnyčios požiūriu ir praktika. Manau, verti aptarimo keli niuansai. Dabar vis daugiau porų tuokiasi bažnyčioje, o norint ten susituokti reikia lankyti jaunavedžių kursus ir gauti atitinkamą pažymą. Toks Bažnyčios požiūris gal ir atrodo diskutuotinas, bet visai suprantamas. Turint galvoje, kad dabar tuokiasi vis jaunesni žmonės, pokalbiai apie šeimą, moralę ir vertybes tikrai niekam nepakenks. Tačiau paklauskite bent vienos bažnyčioje sutuoktos garsių, turtingų ir įtakingų žmonių poros: „Ar jūs lankėte tuos visiems privalomus kursus?“ O tų kursų galima išvengti paaukojant tam tikrą sumą. Toks dvejopas standartas yra mažų mažiausiai nekorektiškas, juolab kad garsias poras tuokia ir gana gerai žinomi kunigai, kurie išgarsėjo ir yra populiarūs, o svarbiausia – žmonės jais labai pasitiki. Vis dėlto įdomu, kuriame Bažnyčios hierarchijos lygmenyje suklastojami dokumentai – juk iš parapijos gavęs visus reikiamus dokumentus leidimą tuoktis išduoda vyskupas?

Kitas įdomus niuansas susijęs su naujomis, palyginti visai neseniai atsiradusiomis aplinkybėmis. Tai jaunavedžių turtiniai santykiai. Akivaizdu, kad su naujais moraliniais ir teisiniais iššūkiais susiduria ne tik visuomenė, bet ir Bažnyčia. Štai gerbiamas kunigas Ričardas Doveika spaudai kalbėjo, kad gyvenimas be bažnytinės santuokos ar vengiant civilinės metrikacijos yra grįstas baime, nepasitikėjimu, atsakomybės vengimu. Jis pripažįsta, kad neigiamą įtaką jauniems žmonėms daro aplinka, kurioje skyrybos tapo beveik norma. Dvasininkas priminė apie anksčiau buvusį vyro ir moters santykių formavimosi eiliškumą: pažintis, draugystė, sužadėtuvės ir vestuvės. Pasak jo, šie etapai turi tikslą ir prasmę. Pačiam teko girdėti, kaip jis Vilniaus arkikatedroje daugiau kaip prieš metus per pamokslą kritikavo ekscentrišką Vokietijos politikės Gabrielės Pauli pasiūlymą, kaip išvengti vadinamosios septintųjų santuokos metų krizės. Anot tos ponios, viskas paprasta – reikia apriboti santuokos trukmę iki septynerių metų ir paversti santuoką savotiška terminuota sutartimi. Tradicinių pažiūrų žmonėms tokia populiaraus kunigo, kaip ir pačios Bažnyčios pozicija, – visiškai suprantama ir aiški. Tačiau kyla kitas klausimas. Tas pats kunigas Doveika visai neseniai sutuokė labai garsią porą. Dar prieš vestuves ir žiniasklaidoje mirgėjo pranešimų, ir visuomenė pusbalsiu diskutavo apie būsimų sutuoktinių sudaromą vedybų sutartį. Bažnyčia tikrai apie tai negalėjo nežinoti, o juk 1983 metų Kanonų teisės kodeksu apariama, kad santuoka su sąlyga yra negaliojanti ir išankstinės sąlygos prieštarauja santuokos vienumui ir neišardomumui. Taigi paprastais žodžiais kalbant, Katalikų Bažnyčios požiūriu santuoka yra viena ir neišardoma, o prieš santuoką negali būti pateikiamos jokios sąlygos, susijusios su ateitimi. Jeigu žmogus prieš santuoką sudaro vedybų sutartį ir joje kalbama apie būsimas skyrybas, tai reiškia, kad žmogus nepripažįsta santuokos neišardomumo ir tokia santuoka bažnyčioje negali būti laiminama. Praktiškai tai reiškia, jog kunigas, žinodamas apie tokios sutarties buvimą, negali sutuokti poros. Tiesa, kai kurie dvasininkai komentuoja, kad jaunavedžius apklausiant prieš santuoką vedybų sutarties problema „nėra akcentuojama“, tačiau veikiausiai ateityje toks klausimas bus įvestas. Taigi Doveika gali teigti to paprasčiausiai nežinojęs.

Akivaizdu – ir šiuo atveju pasigendame nuoseklumo ir aiškios laikysenos. O visuomeniniu požiūriu turbūt blogiausia yra tai, kad Katalikų Bažnyčia, kuri daugeliui Lietuvos žmonių, ypač vyresnio amžiaus, yra moralinis autoritetas, išimtis taiko nedidelei grupei žmonių ir daro tai turtinio ir visuomeninio statuso pagrindu.

Redaktoriaus nuomonė | Žymos: , , , | 3 Komentarai

Sporto šlovės spinduliai

Vidas Rachlevičius | Paskelbta: 2008 Rugsėjo 15 d.

Rugpjūtį išgyvenome daug ir malonių, ir nervus tąsiusių, kraują stingdžiusių akimirkų. Ne kartą žiūrint transliacijas iš Pekino kūnu nubėgo su niekuo nepalyginamas jaudulio šiurpuliukas. Tai pasididžiavimo savo šalimi ir jos sportininkais akimirkos. Nors nemažai iš jų neužkopė ant garbingosios pakylos, mes privalome visais jais didžiuotis – moterimis ir vyrais šalies, kuri nesugeba pasistatyti nė vieno normalaus stadiono, kur baigia išdžiūti paskutiniai baseinai, irkluotojus policija išgujo į sandėlį, o Europos čempionato išvakarėse Kaune nerandama skatikų žmoniškai lengvosios atletikos dangai.

Kas lemia, kad sportininkai iš dulkinų aikštynų ir griūvančių arenų sugeba mesti iššūkius ir net nugalėti geriausius pasaulio atletus? Turbūt neapsiriksime teigdami, kad pagrindiniai mūsiškių varikliai yra talentas, sunkus darbas ir motyvacija. Dažnai būtent šie grynai žmogiškieji veiksniai, o ne moderniausios arenos, puikiausios treniruočių sąlygos būna lemiami. Štai Pekino olimpiados išvakarėse amerikiečiai atliko įdomų tyrimą, kuriuo bandė išsiaiškinti, kaip šalies išsivystymo lygis lemia jos sportininkų rezultatus. Naudojantis specialia formule – olimpinių medalių skaičius dalijamas iš šalies BVP ir dauginamas iš 100, buvo sudarytas „podiumo indeksas“. Rezultatas – netikėtas. Pagal šį indeksą pirmasis penketas atrodo taip: Etiopija, Gruzija, Baltarusija, Bulgarija, Ukraina. Ekonomikos sunkiasvorės – JAV, Japonija, Didžioji Britanija, Kanada ir kitos šalys – rikiuotės pabaigoje.

Visos trys paminėtosios ypatybės lėmė ir labiausiai tituluoto visų laikų olimpinio atleto amerikiečio plaukiko Michaelo Phelpso fenomenalų rezultatą: jis aplenkė kitą savo tautietį taip pat plaukiką Marką Spitzą, kuris Miuncheno olimpiadoje buvo laimėjęs 7 aukso medalius. Kas tas Phelpsas? 23 metų vyras į Pekiną atvyko kukliai aplenkdamas spiegiančių gerbėjų minią ir į olimpinį kaimelį įėjo, kaip sakoma, pro galines duris. Labai abejoju, ar daug paprastų mirtingųjų, išsamiau susipažinę su žaidynių „ikonos“, „Olimpijos dievo“, „barakudos“, „amerikietiškojo delfino“, „supernovos“ – taip jį dabar vadina pasaulio spauda – pergalių kaina dėl tų gana trumpų didelės šlovės akimirkų pasiryžtų tokiam gyvenimui. Kai Phelpsui buvo 11 metų, treneris Bobas Bowmanas, dabar – vyriausiasis amerikiečių plaukikų treneris, pasakė vaikinuko mamai: „Iki 2000-ųjų jis bus olimpinis kandidatas, 2004-aisiais jis bus olimpietis, prieš 2008 metus jis gerins pasaulio rekordus, o 2012-aisiais, kai olimpiada bus Niujorke…“ Čia treneris nutilo. Dabar Phelpsas treniruojasi 7 dienas per savaitę, 365 dienas per metus, įskaitant ir pirmąją Kalėdų dieną. Kasdien jis nuplaukia 16-18 kilometrų. Taip jis daro nuo 14 metų. Aukšto ir liekno Phelpso dieta – neįtikėtina, dienos norma yra 12 000 kalorijų! Tai maždaug šešiskart daugiau, nei suvartoja paprastas žmogus. Bowmanas sako, kad sportininkas kažkokiu neįtikėtinu būdu sugeba susikaupti ir išmesti iš galvos bet ką, kas gali trukdyti tikslui pasiekti. Phelpso mama pritaria, stebėdamasi, kad jos sūnaus smegenys veikia kaip laikrodis: „Štai prieš pagerindamas plaukimo 200 m peteliške rekordą, jis tarsi užsiprogramavo, kad pirmuosius 50 metrų turi įveikti per 24,6 sekundės. Jo kūnas būtent tą ir padarė“. Ir tai nėra atsitiktinis atvejis. JAV plaukimo rinktinės vyriausiasis gydytojas dr. Genadijus Sokolovas, beje, taip jis ir rašo savo pavardę bei angliškai kalba su aiškiu slavišku akcentu, pastaruosius 20 metų stebėjo 5 000 plaukikų ir tyrė nuovargio problemą, kurią atspindi padidėjusi pieno rūgšties koncentracija kraujyje, susidaranti dėl deguonies bado organizme. Dažniausiai po plaukimų litre sportininko kraujo būna 10-15 milimolių rūgšties. Tik vieno atleto rodiklis buvo apie 10. O štai Phelpso tyrimai, atlikti po to, kai jis pasiekė 200 m peteliške pasaulio rekordą, buvo 5,6. Po varžybų plaukikų kraujas į normalią būseną grįžta maždaug po 20-30 minučių, Phelpso – po 10-ies. Vieną vakarą Phelpsas dalyvavo dviejuose plaukimuose – finale ir pusfinalyje. Po finalinio plaukimo pieno rūgšties koncentracija Phelpso kraujyje viršijo 10 milimolių, o iškart po pusfinalio ji jau buvo sumažėjusi. Mokslininkai daro išvada, kad kai jis plaukia ne visa jėga, jo organizmas tiesiog ilsisi.

Tačiau pažvelkime į vieną mūsų poolimpinės realybės bruožą, apie kurį yra kalbėjęs filosofas Leonidas Donskis. Šlovė yra žmogaus veiklos aspektas ir siekiamybė ne tik sporte. Šlovės taip pat siekia ir menininkai, neretai mokslininkai, viešosios figūros. Sportas taip pat tapo įrodymu, argumentu, poveikio priemone. Sugebėjimas paveikti masinę sąmonę ir daugelio šalių žmones yra viena iš mįslingiausių sporto veikimo formų.

Tai jau ne vakar suprato ir mūsų politikai, nepraleisdami progos pasimaudyti svetimos šlovės spinduliuose. Visi puikiai atsimename 2003 metų Europos krepšinio čempionatą Švedijoje, kai sulig kiekviena lietuvių pergale tribūnose ir mūsų TV ekranuose proporcingai daugėjo politikų, o sutikimo šventė Kaune virto ilgu, nuobodžiu balaganu, kai ant scenos greta čempionų stojo ne tik meras, arkivyskupas, bet ir būrys politikos B ir C lygos žaidėjų. Dabartinis premjeras Gediminas Kirkilas, ne tik nesugebėjęs iki šiol išspręsti nacionalinio stadiono statybos problemos, bet ir kartu su vidaus reikalų ministru Regimantu Čiupaila palaiminęs unikalios Trakų irklavimo bazės sunaikinimą, net nemušamas gėdos raudonio mielai pozavo prieš TV kameras Pekino olimpiniame kaimelyje. Nuo jo neatsiliko ir sporto bazių naikintojas KKSD generalinis direktorius Algirdas Raslanas. Pastarasis Pekine, atrodo, dirbo ryšininku, po įspūdingų mūsiškių startų griebdavęs mobilųjį telefoną ir raportuodavęs Vilniui apie naujas pergales. Jis, beje, yra ir Irklavimo federacijos viceprezidentas, tačiau irkluotojai pusbalsiu kalba, kad Raslanas savo veikla irklavimui ne padeda, o kenkia.

Dabar, prieš rinkimus, socialdemokratų tinklalapyje sukamas klipas su mūsų olimpiečiais. Liberalcentristai į rinkimus keliauja apimti olimpinės dvasios – Trakų bazės naikintojas Čiupaila per fotosesiją svaido ietį, o stipriausią pasaulio vyrą Žydrūną Savicką ši partija užsimojo padaryti politiku. Vargšas galiūnas, bet dar didesni vargšai – rinkėjai. Pasklaidžiau didžiųjų partijų programas. Tik keliose aptikau abstrakčių frazių apie „sporto infrastruktūros plėtrą“, tačiau dauguma jų – visai „nesportiškos“.

Dainininkė Jurga Šeduikytė viešai atsisakė priimti apdovanojimą už Vilniaus ir Lietuvos vardo garsinimą iš Vilniaus mero Juozo Imbraso rankų. Ji turėjo savų argumentų. Ateis naujų pergalių metas ir politikai lyg naktinės plaštakės vėl lėks pasimaudyti sportininkų šlovės spinduliuose. Ar atsiras toks, kuris bent kartą išjungs šviesą?

Redaktoriaus nuomonė | Žymos: , , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Apie prastai veikiančias įmones

Vidas Rachlevičius | Paskelbta: 2008 Rugpjūčio 15 d.

Yra Lietuvoje organizacijų, kurias sąlygiškai galime pavadinti įmonėmis. Tam tikra prasme jos gamina produkciją arba atlieka funkciją. Darbas ten, kaip sakoma, ne purvinas, jam dirbti yra visos sąlygos. Toms įmonėms išlaikyti skiriama daug pinigų, o rezultatas – apverktinas. Ką tokiais atvejais turėtų daryti akcininkai?

Bendrovių valdymo kodeksas ragina įmones viešai informuoti apie atlyginimų, ypač vadovų, politiką. Šios tarptautinės rekomendacijos tikslas vienas, bet labai svarbus: žinant, kokia yra bendrovės atlyginimų politika, yra galimybė įvertinti, ar valdybos narių ir vadovo atlyginimai yra ADEKVATŪS bendrovės veiklos REZULTATAMS. Taip elgtis rekomenduojama pirmiausia įmonėms, kurių akcijos kotiruojamos biržoje, tačiau gero valdymo taisyklių skatinamos laikytis visos įmonės, įskaitant ir valstybines.

Taigi tomis įmonėmis, kurių neįvardijau šio teksto pradžioje, laikykime Seimą ir Vyriausybę, jų vadovais ir darbuotojais – Seimo pirmininką, parlamentarus bei premjerą ir jo ministrus. Kodėl taip „nusigyvenome“, kad žmonėms, kuriuos samdome – renkamiems politikams ir valstybės tarnautojams – privalome kalbėti visiškai elementarius dalykus? Nemažai jų gauna gerą atlyginimą už darbą, kurį dirba blogai arba visai su juo nesusitvarko. Tačiau verslo schemos turbūt nederėtų mechaniškai perkelti į valstybės tarnybos sferą, o ir valdininkų darbo rezultatus įvertinti pinigais turbūt būtų sunku, bet kad korekcijos būtinos – akivaizdu.

Štai Seimas. Visuomenė jam suteikė įgaliojimus kurti ir priimti įstatymus. Šiuo atveju darbo kokybę galima įvertinti gana objektyviais kriterijais. Ką matome? Vieną dieną priimamas įstatymas, o jau kitą rytą Seimo nariai komentuoja: „nelabai vykęs įstatymas, reikės taisyti“, „geriau toks nei jokio“. Klausimas: „Kiek tai kainuos biudžetui?“ Atsakymas: „Kol kas negalime į tai atsakyti“. Ir tai – kasdienybė, o ne išimtys. Ar įsivaizduojame tokį bendrovės direktoriaus ir jo pavaldinio pokalbį?

Apie buvusį Seimo primininką Viktorą Muntianą kalbėti neverta, tiesiog lieka mįslė, kaip tokio mentaliteto žmogus tvarkėsi eidamas AB Ūkio bankas Kėdainių filialo valdytojo arba koncerno „Vikonda“ viceprezidento pareigas. O dabartinis Seimo primininkas Česlovas Juršėnas yra užėmęs labai gudrią poziciją – jis aiškiai ir tiksliai dėlioja procedūrinius dalykus, tačiau nekalba apie savo vadovaujamos institucijos darbo kokybę. Tačiau juk vadovas privalo ir pats prisiimti, ir pasidalyti atsakomybe su pavaldiniais prieš „akcininkus“ – visuomenę. Tačiau tikrovė tokia, kad visuomenė, atrodo, neturi jokių realių svertų daryti kokią nors įtaką šios įmonės vadovui. Labai iliustratyvus nesenas Seimo darbo stiliaus pavyzdys – istorija, susijusi su Aukščiausiojo Teismo pirmininko Vytauto Greičiaus atleidimo procedūra. Morališkai ir profesine prasme degradavęs Seimas įsižeidė, kai Prezidentūra jam priminė, ką jis turėtų padaryti – ne tai, ką jis galėtų padaryti, bet tai, ką jis privalo. Puikybėn pasikėlę įstatymų leidėjai spjovė ir į savo pareigą, ir į Konstituciją. Kai kurie parlamentarai turbūt mano, jog yra laisvi menininkai, kuriems negalioja jokios pareigos, ir teigė, kad „parlamentaro mandatas yra laisvas ir Seimo nariai gali balsuoti, kaip tik jiems atrodo teisinga“. O premjeras, kuriam turbūt ir trečiasis pasaulinis karas nesukeltų didelio rūpesčio, pakomentavo, kad Seimo nariai nėra „mechaninės marionetės“, kilnojančios ranką „tik todėl, kad taip reikia“.

Dėl premjero, tai jis yra dėmesio centre, jam nuolat pateikiami nepatogūs klausimai, o štai ministrai – kaip pas Dievą užantyje. Ministras, einantis ir Seimo nario pareigas, iš viso per mėnesį gauna apie 19-20 tūkst. litų. Neblogas atlyginimas, bet ar esame girdėję, kad ministrui būtų iškelti uždaviniai pasiekti kokių nors konkrečių rezultatų ir už tai reikėtų atsakyti? Šio pavasario istorija: institucijos, kurios turi spręsti mūsų karių buvimo Irake klausimą – prezidentas, vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, Užsienio reikalų ministerija – sako „taip“, o krašto apsaugos ministras Juozas Olekas pareiškia, kad Lietuva savo kovinio būrio ten nebesiųs. Taip ministras įstumia į keblią padėtį kariuomenės vadą, kuris vyksta į Iraką ir „prašo“ karių dar pasilikti, kol viskas išaiškės. Todėl dabar kariuomenėje – keistos nuotaikos ir tam tikra nežinomybė, nes ji turi klausyti įsakymų, kad ir kokie jie būtų, o ne prašymų. Kai kas nusprendžia grįžti ir juos pasmerkia kiti profesionalios tarnybos kariai. Kariuomenė demoralizuojama. Tačiau apie šią ministro veiklą, taip pat ir jo paskyrimų politiką – atskira ir labai rimta kalba. Joks ministras, neturėdamas labai rimto užnugario, tokių veiksmų nesiims. Olekas ėmėsi. Premjeras dėl tokio savo pavaldinio demaršo tyli. Tai kiek galios centrų yra Vyriausybėje?

Ministrų veikla, kol jie neįsivelia į kokį nors rimtą skandalą arba jų vadovaujamoje sferoje nepribręsta „revoliucinė situacija“, visai nerūpi juos delegavusioms partijoms, kurios turi tik vieną tikslą – bet kokia kaina išlaikyti gautą postą. Taip buvo ir su Roma Žakaitiene, kuri realiai pretenduotų nugalėti konkurse „Blogiausias ministras“, jeigu toks būtų rengiamas. Jos odiozinė veikla arba tiksliau – nieko neveikimas – anksčiau Kultūros, o vėliau Švietimo ir mokslo ministerijoje visai nerūpėjo valdantiesiems, kurie net rimtos socialinės ir politinės krizės akivaizdoje bandė ją gelbėti. Jeigu paimtume bet kurios partijos rinkimų programą ir kadencijos pabaigoje su ministru sužaistume žaidimą, kur galimi atsakymai tik „taip“ arba „ne“, pamatytume, kad tos programos yra niekiniai dokumentai, reikalingi tik per rinkimų kampaniją.

O štai dar viena sfera, kur vyksta sveiku protu nesuvokiami dalykai – projektai „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009″ ir Lietuvos tūkstantmečio minėjimo programa. Mums visiems tai kainuos apie pusę milijardo litų. Aplink Vyriausybę ir šiuos projektus susibūrusi „kultūrininkų“ ir vertelgų trupė daro tikrus finansinius stebuklus, apie jų švaistomų ir vagiamų pinigų sumas Vilniuje jau sklando legendos. Jeigu turėtume kultūros ministrą, tas seniai visą tą šutvę būtų išvaikęs ir dar užsiundęs visas įmanomas tarnybas. Tačiau dabar ministro neturim, turim tik „kultūrinės“ laidos „Žvaigždžių duetai“ komisijos narį. Tai tas pats Jonukas, kurį kita „kultūrinė“ laida pasiuntė pėdkelnių pirkti ir tas nuėjo. Pastarosios laidos „Mano žvaigždė“ žiūrovams pavasarį buvo pasiūlyta išrinkti geriausią frazę. Pretendavo ir pirmojo šalies kultūrininko pasakyta: „Laba diena, aš Jonukas, toks tikras Jonukas. Turiu problemą – man reikia nupirkti pėdkelnes, ne man, mano tokia užduotis“. Tas Jonukas tikrai turi problemą. Eitų jis geriau džiazo festivalio organizuoti. Tai jam tikrai geriau sekasi.

Taigi turim daug jonukų, bet mums trūksta premjero Donaldo Trumpo, kuris seniai būtų trenkęs kumščiu į stalą ir sušukęs „You’re Fired!“ – tu atleistas! Tiksliau – jūs visi atleisti! Ir be jokių išeitinių kompensacijų.

Redaktoriaus nuomonė | Žymos: , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!

Draudimų čempionai

Vidas Rachlevičius | Paskelbta: 2008 Liepos 15 d.

Jeigu Nidoje esančių poilsio namų „Kastytis“ savininkai būtų budrūs, jiems tuojau pat reikėtų atšaukti visas rezervacijas, pulti rakinti duris ir užkalinėti langus. Priežastis? Kad nesusilauktų Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos (VTAKT) sankcijų. Remiantis mūsų itin uolių valdininkų logika, šis pavadinimas skatina įsigyti ar vartoti tabako gaminius. Ir tai ne šiaip sau kokia nors lauko reklama, žmonės tiesiog priversti gyventi tame „reklaminiame“ statinyje!

Suprantama, šiek tiek sutirštinau spalvas, bet jeigu mūsų valdininkai būtų iki galo nuoseklūs, kas galėtų paneigti, kad…

Šiaip ar taip, sovietinio socialistinio lenktyniavimo dvasia ne tik rusena, bet ir plieskia skaisčiomis liepsnomis. Puikiai prisimename, kaip Lietuva buvo tapusi pirmąja Europos Sąjungos nare, ratifikavusia Romoje vos spėtą pasirašyti ES Konstituciją. Apie tai buvo džiugiai raportuota Briuseliui, bet vėliau Prancūzijai ir Nyderlandams dokumentą atmetus, tas reikalas žlugo. Po šios eurouolumo pamokėlės su Lisabonos sutartimi, kalbant sporto terminais, finišuota su pagrindine grupe. Nors, kaip aiškėja, nemažai parlamentarų kėlė rankas jos net nepaskaitę.

Jeigu parlamentas – o gal ir jį reikėtų uždrausti, nes labai jau panašiai skamba į cigarečių „Parliament“ pavadinimą – taip dirba, tai suprantama, į tokį standartą lygiuojasi ir kitos valstybinės tarnybos grandys, tarp jų VTAKT, LATGA-A ir kitos. Jų darbo stilius – „kontroliuoti“, „užtikrinti“ ir raportuoti, kad planas 100% įvykdytas arba viršytas. Turbūt tik taip galima paaiškinti VTAKT sprendimą, kad AB „Apranga“ parduotuvėse platinami „Marlboro Classics“ prekės ženklo drabužiai turės būti išimti iš apyvartos. Turime istorijos vadovėlių vertą precedentą, nes pirmąkart Lietuvoje uždrausta prekiauti drabužiais.

Kokie gi valdininkų argumentai? VTAKT atstovai žinisklaidai sakė, kad „tyrimas“ – beje, tikrosios jo atsiradimo priežastys vertos atskiro pokalbio – ėjo dviem kryptimis. Tarnyba „ant kai kurių drabužių etikečių aptiko“, kad drabužių pavadinimas užrašytas identišku šriftu, kaip ir ant „Marlboro“ cigarečių, be to, „cigarečių reklamoje naudotas kaubojus“ neva atkartotas ir ant etikečių. Pats turiu keletą šio prekės ženklo drabužių. Apžiūrėjau. Taip, ant etikečių yra tie užrašai, gal ir šriftas panašus, bet tai vidinėje drabužio pusėje. Užrašui, esančiam išorėje ant siūlės įskaityti reikia didinamojo stiklo. Tai ne koks D&G per visą pilvą. Ant savų drabužių jokių kaubojų neaptikau. Kažkada cigarečių reklamoje tikrai buvo naudotas kaubojus, bet ar kas nors gali tiksliai pasakyti, kada jį viešai Lietuvoje matė paskutinį kartą ir ar dabar yra koks nors realus ryšys tarp šių dviejų dalykų? Jeigu, remiantis tokia logika, kaubojaus apranga – patrinti džinsai, laisvalaikio stiliaus marškiniai, liemenė ir skrybėlė – yra aprangos kodas, „skatinantis įsigyti ar vartoti tabako gaminius“, tai kodėl uolieji valdininkai kasmet nesuima bent pusės „Visagino country“ festivalio dalyvių ir žiūrovų? Gal apsidraudžiant muzikantams ir žiūrovams reikėtų persirengti indėnais?

Tačiau grįžkime prie „tyrimo dėl galimos paslėptos tabako gaminių reklamos“. Kaip žinia, prekės ženklas „Marlboro“ priklauso kompanijai „Philip Morris International“, o „Marlboro Classics“ – „Valentino Fashion Group S.p.A.“, kurį Lietuvoje platina AB „Apranga“. Vadinasi, anot VTAKT formuluotės, AB „Apranga“ reklamuoja „Philip Morris“ produktus. Net su žiburiu neįžvelgiu jokios verslo logikos.

Prekės ženklo „Marlboro Classics“ drabužiais, beje, skirtiems tik suaugusiems, dabar prekiaujama 40 šalių, 190 firminių parduotuvių, 390 parduotuvių pagal principą „shop in shop“ ir 2 400 prekybos taškų pagal „multibrand“ principą. VTAKT minėjo užsienio pavyzdį – Prancūziją. Pasidomėjau šiuo atveju. Iš tiesų šį sausį, praėjus maždaug savaitei po to, kai šalyje, kurioje neleidžiama reklamuoti tabaką, buvo uždrausta rūkyti kavinėse ir restoranuose, Paryžiaus teismas skyrė 60 000 EUR baudą šio prekės ženklo savininkams už „neteisėtą netiesioginę reklamą“. Po to teisininkas Francis Cabellero, atstovaujantis nacionaliniam komitetui, kovojančiam su tabako vartojimu, pareiškė, kad analogiškų veiksmų imsis ir prieš garsiuosius prekybos centrus „Printemps“ ir „Galeries Lafayette“, kuriuose prekiaujama šiais drabužiais. Jis neslepia, kad nori išguiti šį prekės ženklą iš Prancūzijos. Tačiau atkreipkime dėmesį – Paryžiaus teismas skyrė tik baudą, o mūsų valdininkai, užuot susėdę su prekybininkais ir aptarę padėtį bei galimas išeitis, iškart kirto iš peties. „Valentino Fashion Group“ Paryžiaus teismo sprendimo nekomentavo, bet galima numanyti, kad civilizuotoje šalyje ieškoma protingų problemos sprendimo būdų. Kita vertus, mūsų rinka – ne Prancūzijos, ji maža, jos perkamoji galia palyginti menka, mes dar neturime daugybės prekės ženklų ir kokybiškų drabužių pasirinkimas Lietuvoje tikrai skurdus, o atvesti kiekvieną naują prekės ženklą sunku. Šios aplinkybės visiškai nerūpi VTAKT, kuri nori būti draudimų pasaulio čempionė.

Tenka pažymėti, kad kai nesugebama išspręsti problemų iš esmės, kova su įvairiomis reklamos formomis – tabako, alkoholio, politinių partijų – tapo populiariausia politikų ir valdininkų veiklos sritis. Čia, atrodo, viskas lyg ir paprasta. Ir veiklos regimybę lengva sukurti. Juk ir Seimas taip elgiasi. Tad VTAKT pasirinko lengviausią kelią – ėmėsi prekės ženklų, kurių grafinė išraiška „panaši“ į tabako gaminių pavadinimus. Taigi logiškai kyla kitas klausimas: ką, nuoseklieji ponai ir ponios, darysime su prekių ženklais ir užrašais „Klaipėda“? Kada pagaliau Palangoje lyg kokį Iljičių nukelsime Jūratę ir Kastytį? O čia, žiūrėk, galima įsivelti ir į pasaulinį karą – uždrausti ir sunaikinti „Camel active“ drabužius, avalynę ir aksesuarus, „Dunhill“ parfumeriją ir aksesuarus, analogiškus „Davidoff“ produktus. Tokiame kare būtina suduoti lemiamą smūgį ir švedų „Husqvarna Group“. Kodėl jie su savo vejapjovėmis ir šienapjovėmis „Partner“ netiesiogiai skatina rūkyti? Dar galėtume pasižymėti pirmieji pasaulyje uždraudę pardavinėti žurnalą „Vogue“.

Vienas iš VTAKT uždavinių – kontroliuoti, kaip juridiniai ir fiziniai asmenys laikosi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, susijusių su alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių pardavimo ribojimu. Tačiau esminių problemų srityje – kai persigėrę vaikai ir paaugliai jau tapo nuolatiniais ligoninių reanimacijų pacientais ir viešai svarstoma, kad mokyklose reikėtų įrengti rūkomuosius, VTAKT skambių pergalių ar net iniciatyvų negirdėti, nes tai juk sudėtinga problema.

Na, o neironizuojat manyčiau, kad jeigu viską iki galo susitvarkytume ir nebeturėtume ką veikti, kada nors galėtume imtis ir tų prekių ženklų panašumų klausimo.

Redaktoriaus nuomonė | Žymos: , , , , | Nėra komentarų. Būk pirmas!