Saulius Veržikauskas

 „O pigu! O skanu!…“  Tai mano pažįstamo žodžiai. Paskutiniai žodžiai…

Kažkada, kai vyrai į garažus eidavo ne tik „atsivaryt“ mašinų, bet ir pabendraut, įvyko štai ir šis atsitikimas. Kaip visada, mano garaže būdavo viskas, ko reikia – stalas (ant poros taburečių uždėtas seno automobilio kapotas), užkanda (marinuotų agurkų ar pomidorų stiklainis) ir įspūdinga aplinka (keli seni  akumuliatoriai, plakatai su nuogomis „Miss „kažkas““,   krūvos įrankių ir nebepanaudojamų autodetalių). Bet svarbiausia – čia būdavo laukiami visi, ypač tie, kurie „ką nors“ atsinešdavo.

Tą dieną vyko žemaitiško „samagono“ po 3 litus už litrą (urminė kaina, imant ne mažiau 50 litrų) pristatymas ir tuo pačiu suderinamumo,  su aukštaitiškai marinuotais agurkėliais ir lašiniais, tyrimas. Darbas, be abejo sunkus, bet nesiskundė niekas.  Diskusijos buvo pačiame įkarštyje. Kai jau pradėjome lyginti seną rusišką „boružę“ su 911 „paršu“ ir iš esmės neberadome techninių skirtumų, tarpduryje pasirodė Ginčiukas, pravarde „Panda“.

 Būtų nesąžininga nors truputį nepapasakoti apie Ginčiuką. Tai nedidelio ūgio, apie 40 metų liesas vyriokas vaikišku veidu, ramus, nuolankus žmogeliukas. Na, nepiktybinis visai  ( tokios išvaizdos ir charakterio dėka, manau, ir buvo vadinamas Ginčiuku, o ne Gintautu). Užtat  jo žmona buvo stambi moteris – galbūt net 3 kartus stambesnė už savo vyrą. Vaikų jie neturėjo, todėl  Ginčiuką ji auklėjo tarsi savo sūnų: vyrui galiojo komendanto valanda ir nuolat grėsė vizualinis testas alkoholio kiekiui organizme nustatyti. Jei šis testas būdavo teigiamas – Ginčiuko laukdavo bausmė: negailestingas fizinis susidorojimas. Kartą vyriokas namo grįžo jau po 23 valandos (nors leidžiama tik iki 22 val), testas akivaizdžiai buvo nereikalingas. Ginčiukas buvo nuosekliai ir metodiškai primuštas, neaplenkiant ir  “užvažiavimų“ per nosį, todėl kitą dieną į darbą ėjo smarkiai pamėlynavusiai paakiais. Tamsūs ratilai apie akis buvo tokie dideli ir išraiškingi, kad mūsų kolektyve iš kart buvo  priimtas sprendimas Ginčiukui suteikti „kličką“ Panda.

Taigi, Ginčiukas nedrąsiai brūžinosi palei garažo duris. Vyrioko vidiniai jausmai, ko gero, buvo sumišę. Norėjosi kartu  su vyrais „sudalyvaut“ „rugio“ degustacijoje, bet tuo pačiu tarsi Damoklo kardas virš galvos kabėjo neišvengiamas susitikimas su savo triskart stambesne „meile“.  Ginčiukas  dvejojo, nes nei  noras išgert, nei baimė būti primuštam, negalėjo nusvert vienas kito.  Trūko mažo stumtelėjimo į vieną, ar į kitą pusę.

Kažkas iš vyrų pastebėjo dvejonėse paskendusį vyruką ir paklausė, ar šis neturi užrukyt. Ginčiukas turėjo, o tai jau buvo priežastis užeit į garažą. Na, viskas išsisprendė savaime, kelio atgal nebebuvo.

Geriama buvo iš vienos taurelės, „užsveikinant“ savo kaimyną iš kairės pusės. Ginčiukas taip pat buvo priimtas į ratą, todėl netrukus atėjo eilė išgert ir jam.  Paėmęs į ranką sklidiną „žemaitiško nektaro“ taurelę, vyriokas užsimerkė ir galutinai susitaikė su savo likimu. O ką – jei gert, tai gert! Atpildas neišvengiamas, bet kam reikia nuolat apie tai galvot? Bailys miršta tūkstantį  kartų, o drąsuolis tik vieną! „Užsveikinęs“ kaimyną Ginčiukas vienu ypu susivertė „samagoną“. Brrr… nusipurtė ir perdavė estafetę kaimynui. Per sekantį „užėjimą“ vyriokas jau buvo drąsesnis, net papasakojo kažkokį anekdotą apie uošvienę…  Sukantis ratui gal kokį penktą kartą, Ginčiukas tapo visai kitu žmogumi. Jis dalyvavo visose diskusijose vienu metu, kalbėdamas taškė seilėmis kaimynus, netgi mėtė peilį į medines garažo duris. Toks Ginčiuko elgesys visiems buvo priimtinas ir natūralus, panašiai elgėsi jau beveik visi.Buvo gera…  Po to, Ginčiukas, sužinojęs smagono kainą, sušuko pačioj pradžioj jau minėtą frazę:  „O pigu! O skanu!“. Tai buvo paskutiniai mūsų girdėti Ginčiuko ištarti žodžiai…

Niekas negalėtų tiksliai pasakyt, kodėl vyriškis atsidūrė intensyviosios terapijos skyriuje. Sklando gandai, kad tą dieną Ginčiuko žmona ruošė šventinę vakarienę – bendro gyvenimo 15 metų sukaktuvių proga. Kaip ir visi vyrai, jis tai atsiminė tik įvirtęs pro duris ir pamatęs valgiais nukrautą stalą. Supratęs, kad „ant greitųjų“  niekur nebegaus nei gėlių, nei šampano, šią svarbią šeimos šventę, galutinai įsidrąsinęs Ginčiukas, nutarė „papuošt“  vienintele kišenėje turėta galinga petarda. Galbūt, jis prisiminė garaže išgirstą posakį, kad „niekas taip nepapuoš jūsų stalo, kaip petarda mišrainėje“.  Mišrainės ant stalo nebuvo, tačiau vidury stalo puikavosi didelis kreminis tortas…

Kas buvo toliau, kol kas nežino niekas. Ginčiuko žmona pasakoja, kad  „po to“ jos vyras nėrė pro duris ir lauke įkrito į atvirą kanalizacijos šachtą. Mes vis tikimės, kad Ginčiukas greit atsibus iš komos ir kada nors, kai pradės vaikščioti, draugiškame vyrų rate, garaže, papasakos, kas įvyko iš tikrųjų…

Parašė Saulius Veržikauskas