Iškyla Nemunu, malonus, senovinis garlaiviukas. Ant denio nemaža dalis Lietuvos elito su svarbiausiais seimo nariais priešakyje. Priartėja Veliuona, senas, gražus ir sutvarkytas miestukas. Garlaivis prisišvartuoja prieplaukoje, pusvalanduką pailsės. Elitas, atsipalaidavęs ir geranoriškai nusiteikęs, stebi pakrantėje susirinkusių smalsių kaimiečių būrelį. Žmogiukai paprasti, paprastai ir apsirengę, paprastas tas jų ir domėjimasis: o gal Caras netyčia pažvelgs, nuspręs, pažadės ką nors? Caras, tai yra Cubilius, užsiėmęs svarbesniais reikalais, todėl kaimiečių nemato, tačiau ir neišgirsta Verslininko, Seimūno ir Menininko pokalbio…
Seimūnas:
- Štai, žmonės susirinkę, pilni troškimų ir vilties, tačiau nesuvokia, kad Pats C niekuo jiems nepadės, o ir net nebandys. O štai aš paaukosiu 50 litų ir vieną žmogeliuką šiai dienai padarysiu laimingu: lai skaniai pavalgo, prisigeria alaus ir ramus nueina miegot. Ilgai jis mane minės, tikraiǃ
Verslininkas:
- Ech, kaip tai neracionaluǃ Iš karto matosi, kad tamsta valgai valdišką duoną. Aš gi duosiu penkiems žmonėms po 10 litų ir laimingi jau bus penki, o ne vienasǃ Pavalgyt, gal ir nepavalgys, bet bambalius tai visi įstengs nusipirkti. Patikėkit, manęs taip pat neužmirš, ir jie bus penki, ne vienasǃ
Menininkas:
- Gerbiamieji, na turėkite nors truputį daugiau fantazijosǃ Nejau nei valdyme, nei versle jos nereikia? Aš, pavyzdžiui, už tuos 50 litų galėčiau ir daugiau padaryt. Štai, matau ant kranto stovi mano seni pažįstami: Antaniukas ir Saulėns. Gerai juos žinau, oi gerai… Taigi, pasikvieskim juos laivelin, pavaišinkim alučiu, dar užkąst duokim ir paprašykim, kad poną C per bortą išmestų. Taigi, išleisim tikrai ne daugiau penkiasdešimties litų, o laimingais padarysim visą tautąǃ…
Moteris. Toks trumpas ir aiškus žodis, kuris, deja, savyje slepia pačias didžiausias Pasaulio, Visatos paslaptis. Tūkstančių tūkstančiai pasaulio žymiausių protų visais laikais bandė suprasti Moterį, jos vidų, neįtikėtinus norus, bei lūkesčius, deja, tik veltui gaišo ir iki šiol gaišta laiką. Teoriškai, Moterį, kaip ir Visatą pažinti įmanoma, tačiau praktiškai – ne. Štai, paimkime didžiąsias Egipto piramides. Tūkstančius metų žmonija negalėjo suvokti, kam ir kaip jos buvo statomos. Su tokia primityvia technika, kurią turėjo tų laikų civilizacija, užkelti 100 tonų akmens luitą į kelių dešimčių metrų aukštį?ǃ Misija neįmanoma, tačiau faktas tas, kad kažkaip užkėlė, nutašė… Ir tik neseniai, atlikus pačius sudėtingiausius tyrimus, buvo nustatyta, kad tai, ko gero, betonas, kad luitai, paprasčiausia, buvo išlieti. Be to rastos dvi skylės, siauros tokios, vedančios iš faraono amžinojo poilsio vietos į patį piramidės viršų. Kam gi jos? Ogi viskas labai paprasta – kad faraono dvaselė vakarais galėtų be vargo išlįsti laukan (matyt per storus akmens luitus brautis sudėtinga net vėlėms), o ryte, per kitą tunelį – grįžtų atgal, pailsėti po audringų nakties nuotykių. Viskas paprasta ir labai logiška. O štai, jūs paimkite paprasčiausia pavyzdėlį iš eilinės Moters kasdienio gyvenimo. Netikėtai Ji deklaruoja, kad absoliučiai nebeturi kuo rengtis (visai nesvarbu, kad spinta nuo jos drabužių lūžta – tai neturi jokio ryšio su jos pareiškimu) ir būtinai,trūks – plyš, turi įsigyti džinsus. Nenusipirkusi kelnių, Ji rytoj neturės, kaip eiti į darbą, o pliku užpakaliu ir nuogomis kojomis Ji keliauti nesiruošia, nes tai nepadoru, gėdinga ir šalta. Vyras, metęs visus darbus (Jos pareiškimas apie nuogą užpakalį truputį sujaukia vyro smegenėles ir netgi įžiebia nemenką pavydo jausmą kitiems, nešvankiais žvilgsniais spoksantiems į brangiosios nuogumus, vyrams) sodina Ją į automobilį ir veža į patį didžiausią miesto prekybos centrą. Suma, skirta būsimam pirkiniui, atitinka prekyvietės dydį ir vyro norą nuo svetimų akių nuslėpti savo Moters nuogybes. Vyras atsisėda kavinėje, užsisako porą bokalų alaus, nes tikrai žino, kad džinsų medžioklė užtruks kelias geras valandas. Moteris dingsta drabužių džiunglėse… Ir tikrai, po gerų trijų valandų, kaip vyras ir nuspėjo (kažkokios prognozės Moterų atžvilgiu, kad ir labai apytikslės, vis dėlto įmanomos), Ji grįžta nuvargusi, tačiau laiminga ir žibančiomis akimis. Kokias galingas emocijas Ji patyrė, ieškodama kelnių – lai mums lieka gili paslaptis, tačiau visai kitokios emocijos atsispindi vyro veide, aišku, kai pamato grobį Moters, kuri ramiu veidu, pareiškia, kad čia džinsų “absoliučiai nėra”, todėl VIETOJ JŲ nusipirko “Valentino” RANKINUKĄ, bei nuostabų “Miss sixty” vasarinį ŠVARKELĮ. Po to Moteris pareiškia, kad šiai dienai pirkinių pakaks ir galima drąsiai važiuoti namo. Vyro, taip logiškai statytas ir puoselėtas supratimas apie Moterį, griūna. Jis, stuobrys, niekaip nesuvokia, kaip gi ryt jo brangiausioji nuoga eis į darbą, o gal visą savo grožį prisidengs šiuo dideliu “Valentino” rankinuku? Tačiau tokios paikos mintys visai nekankina Moters. Geras rankinukas, o tuo labiau kartu su nuostabiu švarkeliu, pilnai atitinka džinsų pirkimo džiaugsmą ir ji tikrai žino, kaip ryt apsirengs ir net minties nėra apie jokius plikus užpakaliukus. Tik vargšas vyras niekaip “nesuveda galų” ir vis dar bando rasti loginį paaiškinimą tarp moters pasakytų žodžių apie kelnių neturėjimą ir būtinybę jas kuo greičiau įsigyti. Iš karto sakau: vyro pastangos liks bevaisės. Toks Moters elgesys yra tiesiog nepaaiškinamas ir tai reikia priimti, kaip aksiomą. Mažiau nervinsies ir ramiau miegosi.
Arba, štai dar vienas nepaaiškinamas gyvenimiškas pavyzdėlis. Moteris savo mylimu automobiliu baksteli į netikėtai į gatvę iššokusį medelį. Skambinama vyrui ir, kai viskas jau sutvarkyta – Ji, nelaimingoji, parvežta namo, pagirdyta kava ir šlakeliu tauresnio gėrimo, automobilis pristatytas pas meistrus ir remonto kaina sutarta, Jai belieka laukti paguodos ir supratimo iš vyro pusės. Vyras mandagiai ir švelniai bando sužinoti avarijos priežastis, tačiau toks jo niekšiškas poelgis Moters atžvilgiu sukelia audringą ir beveik nevaldomą Moters pykčio reakciją. Kodėl taip vyksta – tikrai neaišku. Galbūt todėl, kad vyras neperspėjo, nenumatė į priekį, jog šiame kelio ruože netikėtai išaugs medelis, kad nesutūrėjo, neįtikino Jos, jog į kirpyklą galima važiuoti kitu, nors ir tris kartus ilgesniu keliu, jog…na, maža ko tas lepšis nenumatė ir nepadarėǃ Galų gale visiškai “pasimetusiam” ir išsigandusiam vyrui belieka savo Moters atsiprašyti ir incidentas užgęsta. Iš šalies pažvelgus, visas šis dalykas matosi taip: Moteris padarė avariją ir už tai vyras turėjo Jos atsiprašyti?ǃ Ar čia yra nors dalelė vyrams suvokiamos logikos? Nėra, ir neturi būti. Nori kažko logiško ir tikslaus? Gyvenk su kalkuliatoriumi ir kompiuteriu. O jei nori Moters – priimk jos keistybes (čia mūsų, vyrų akimis), kaip normalią kasdienybę ir tikrai išvengsi begalės problemų.
O vis dėlto keisti tie moters norai… Vieną dieną ji laukia, kad tu atjotum ant balto žirgo (suprask – privairuotum gerą “bembą” ar “mersą”), o kitą dieną nebegali į tave net pažiūrėti. Jei jaunystėje ji nori iškilmingų puošnių vestuvių, su kreminį tortą primenančiomis suknelėmis ir miniomis pamergių bei pabrolių, tai vyresniame amžiuje tie jos norai gali radikaliai pakisti. Labai įdomiai apie vėlyvas vedybas išsireiškė viena gerai žinoma visuomenės veikėja: “ kam man pirkti tokią didelę kiaulę dėl vienos mažos dešrelės?”. Ta didelė kiaulė, tai mes, vyrai, o dėl dešrelės tai čia sunku suprasti… Juk jokios logikos… Chm…
Taip, Moteris – sunkiai įžengiamos džiunglės, tačiau yra žmonių, savo atkaklumu ir sunkiu darbu, įžengusių į šių džiunglių pakraščius (apie vidurį net šnekos nėra) ir pasiruošusių pasidalinti savo neįkainuojama patirtimi. Juk, kokia keista būtybė bebūtų Moteris, mes norime, kad ji visada būtų šalia…
Taigi, keli TIKRI, laiko patikrinti patarimai vyrams:
Kartok, kad Ją myli, dažnai, tačiau ne per dažnai(?!). Iš Moters to nelauk. Ji tikrai tai pasakys, kai bus svarbus reikalas. Jos prisipažinimas meilėje bus tikrai nuoširdus, nes, Moteris tokiais svarbiais dalykais,be reikalo nesidrabsto. Priešingai vyrams, kurie dėl vienos meilės nakties prisipažins išdavę tėvynę ar dalyvavę Irako diktatoriaus Huseino pagrobime.
Kai sakysi, kad Ji šiandieną labai graži, nenustebk išgirdęs klausimą, kodėl Ji graži tik šiandien? O ką, vakar, užvakar Ji buvo negraži? Nesistenk kurpti logiško atsakymo – jo paprasčiausia nėra ir nereikia. Pabučiuok Moterį ir ginčas galbūt bus baigtas.
Nuolat, kur bebūtum, nepamiršk Jai paskambinti ir pasiteirauti, kaip sekasi. Tyliai, paslaptingu balsu sušnibždėk kokį nors nepadorų pasiūlymą, tačiau lazdos perlenkti taip pat neverta. Jei tau skambina Ji, atsiliepk bet kokiu atveju, net ir vairuodamas. Neatsiliepsi – kaltink save. Vienas Dievas težino, kas tokiu atveju vyksta Jos galvelėje ir kokie fantastiški, bei neįtikėtiniai scenarijai kuriami apie tavo nenorą bendrauti ir netgi neištikimybę. Žodžiu, jei laiku neatsiliepei į skambutį, būk pasiruošęs neįtikėtinai kaltinimų lavinai. To vyro protas suvokti negali, o Moters – gali.
Sunkiausias dalykas – suvokti, ko Moteris iš tavęs laukia. Žinoma, tu turi būti dėmesingas, kultūringas, tvarkingas, tačiau kartais tau reikia tapti truputį ….kiaulišku, nešvankiu padaru. Juo turi būti nei per daug, nei per ilgai, tačiau ir ne per mažai. Tiksliaus apibrėžimo nėra, nes Moters norai neaiškūs ir neapibrėžiami, kaip Visata.
Jei turi draugų, turėk jų nedaug, o dar geriau – neturėk iš viso. Dėmesį, kurį galėtum skirti draugams, ramiai gali skirti Jai vienai ir to dėmesio tikrai nebus per daug. Kita vertus, draugai padeda sukurti pramogų įvairovę, kuri JAI taip pat labai būtina. Kaip elgtis šiuo gyvenimo atveju, gali pasakyti tik instinktas ir nežemiška nuojauta. Logika čia bejėgė.
Pati didžiausia klaida, kurią tu gali padaryti bendraujant su moterimi, tai pagirti, kad Ji įgavo nuostabias, apvalainas formas ir tapo daug gražesnė, nei kada iki šiol. Ši didžiulė, fatališka klaida dalinama į dvi “poklaides”. Pirma “poklaidė”, tai tavo žodžiai: “gražesnė, nei kada iki šiol”. Šiais žodžiais tu aiškiai pareiški, kad anksčiau Ji tau niekada nebuvo graži ir patraukli, ir tu su Ja bendravai tik iš gailesčio ar paprasto, vyriško draugiškumo, bet tik ne iš meilės ar dėl Jos pritrenkiančio seksualumo. Antroji, lemiamoji, “poklaidė”, tai tos nelaimingos “gražios apvalainos formos”… Šiuo pasakymu tu beveik negrįžtamai sunaikini save Jos akyse. “Apvalainos formos” reiškia, kad tu Ją pavadinai nutukusia stora kiaule, monstre ir celiulito bomba. Nesistebėk tuo, ir nesvarbu, kad tu TO nenorėjai pasakyti, tačiau tu TAI pasakei. Nesvarbu, kad kitais žodžiais, tačiau tu ištarei TAI. Po tokio tavo pareiškimo susitaikyti labai sunku, tai gali užtrukti ilgesnį laiką, netgi kelis mėnesius. Ir ne be gigantiškų pastangų. Tačiau tokie paaiškinimai, kad tau “gražesnės rubenso formų moterys” ir, kad “vyras ne šuo, ant kaulų nepuola” tik dar labiau pablogins situaciją, nors vyriška logika sakytų, kad viskas turėtų būti atvirkščiai. Dalykas tas, kad kiekviena Moteris savo vaizduotėje turi susikūrusi Moters figūros etaloną, kuris, deja, jei iškiltų į dienos šviesą, būtų ne pats gražiausias vaizdelis, ypač vyro akiai. Kad ir kaip būtų keista, tačiau save Moteris savo fantazijose įsivaizduoja truputį ligotos (vyrų akimis) figūros, kažkuo primenančios tuos baisius podiumų kaulų rinkinius, į kuriuos normalus vyras negali žiūrėti, nes jam dingsta apetitas ir vystosi impotencija. Keista, nesuprantama, tačiau taip yra. Na, gal Jos nenori būti jau tokiomis absoliučiomis distrofikėmis, tačiau “tarpas tarp kojų” Joms tikrai netrukdo. Prie šio sudžiūvusios lentos vaizdelio Moteris savo vaizduotėje būtinai prisilipdys dviejų nemažų kibiriukų dydžio krūtinę, tačiau, ta krūtinė, kad ir kokia didelė būtų, netrukdys Jai vaikščioti, ir miegoti Ji galės, kaip Moteris, turinti normalias krūtis. Taigi, toks kraupokas vaizdelis sukasi Moters galvoje, todėl mes, vyrai, vertindami Jos grožį, turėtume būti ypač atsargūs. Mano žodžius galėtų pagrįsti tas faktas, kad pačių kraupiausių proporcijų lėlė Barbė yra pats perkamiausias mergaičių žaislas pasaulyje. Reiškia, jau mažõs mergaitės galvoje yra tai, kas vyro protui niekada nebus suvokiama…
Dovanok gėles. Su priežastimi ir be jos. Žiemą ir vasarą. Visokias, nors, geriausia, aišku, galima atsargiai išsiklausinėti ir įsidėmėti, kokios gėlės Jai patinka. Ko gero, niekada nesuklysite, jei Jai patį viduržiemį padovanosite šimtą rožių. Tokia gėlių puokštė – garantuotas raktas į Jos širdį, na, nors kelioms dienoms tai tikrai. Ir, gali būti, jog Ji nemėgsta rožių, tačiau ŠIMTAS rožių ją nudžiugins garantuotai. Taip, taip, dažnai kiekis nulemia viską. Duok Jai šimtą litų, pasakyk, kad Ji gali visą dieną praleisti prekybos centruose ir prisipirkti visko, ko tik širdis geidžia, ir tu patapsi Jos priešu Nr.2 . Kodėl Nr.2? Nes pirma vieta vis tik yra “gražios apvalainos formos”. O štai duok savo brangiąjai kelis tūkstantėlius, tai tau ir sakyti nieko nereiks, nes būsi apdovanotas tokia žavia šypsena ir aistringu bučiniu, jog būsi pasiruošęs ištuštinti visas savo banko sąskaitas… Ir tik šaltas protas tave gali išgelbėti nuo šios saldžios pražūties. Beje, mes kalbame apie gėles. Jei tavo brangioji pradės priekaištauti, kad tu Jai NIEKADA nedovanoji gėlių, nedaryk dar didesnės klaidos – nepateik Jai grafiko, kuriame surašytos gėlių pirkimo datos ir gėlių pavadinimai. Nesvarbu, kad tu gėles dovanoji, tu jas dovanoji NEPAKANKAMAI dažnai, kad Moteris tai atsimintų ir įvertintų. Taigi, kaip jau sakiau, dovanok gėles dažnai, su priežastimi ir be jos. Tas pats ir su mielomis dovanėlėmis, dovanok, kiek tik gali ir kada gali. Neapsiriksi tikrai. Tarp kitko, kad ir kaip Moteris baidosi technikos, laisvai gali dovanoti naujus automobilius ar jachtas – neapsiriksi taip pat. Šimtu procentu.
O dabar aptarsime vieną keisčiausių fenomenų – nago nulūžimą. Ne, aš neišprotėjau ir nenukrypau nuo temos. Moteriai jos nagai yra labai svarbu, o nulūžęs nagas – katastrofa, kuriai neprilygs kažkur, Indonezijoje, išsiveržęs ugnikalnis, ar nuskendęs eilinis laiviūkštis su keliais šimtais nuobodžių keleivių. Katastrofa ne todėl, kad skauda, ne. Skausmas čia nevaidina jokio vaidmens ir yra žinoma, kad Moteris skausmui 10 kartų pakantesnė, nei vyras. Tačiau, kas liečia grožį… Nagas, pats toks savaime, nėra labai didelė vertybė, tačiau, kai jis įeina į gerai organizuotą ir išpuoselėtą grožio visumą, tai jau nebe smulkmena … Kas yra sugedęs automobilis, sprogusi padanga ar išnerta vyro koja? Ogi niekas. Lyginant su gerai, teisingai išpuoselėtu nagu. Padangą pasikeisi, koja sugis, o nagas, taip bjauriai ir ne laiku nulūžęs, sutrikdys Moters vidinę pusiausvyrą ilgam. Ir neduokdie vyrui pajusti visą Moters sutrikusios vidinės pusiausviros rūsčią jėgą! Nagas – tai tarsi maža, tačiau labai svarbi detalė muzikinėje dėžutėje. Jei viskas tvarkoje – muzika skambės harmoningai, žaviai ir maloniai. Tačiau sulaužykite nors vieną nedidelę spyruoklėlę – harmonija dings akimirksniu. Taigi, nagas nėra smulkmena, o labai labai svarbi detalė. Ir, kaip visada, Moterys tai suvokia, o vyrai – ne.
Ko gero visi yra girdėję, jog Moterims patinka eilės ir kitokie romantiški dalykėliai. Taip, mes vyrai, savo liežuviu, iškalba turime didelį šansą pigiai, tačiau efektingai įtikti ir patikti Moteriai! Tačiau rask šiais laikais vyrą, besidomintį poezija! Eilėraštis apie “skarotą eglutę” neturi jokių šansų, ypač, jei jis sudeklamuotas panašiai, kaip tai padarė mano geras draugas:
“Eglutė skarota, eglutė žalia, jos liekną kamieną stuksena geniai!”
Šis eilėraštis buvo išmoktas prieš gerus 30 metų, su viltimi gauti Senio Šalčio dovaną, todėl visai natūralu, kad praleisti keli stulpeliai, sumaišyti žodžiai ir pamestas rimas. Mano draugas manė, kad nuoširdumas ir šiluma, su kuria mylimai Moteriai buvo išsakyti šie žodžiai, atpirks kelias nereikšmingas klaideles, tačiau tai neįvyko. Bet gi nusiminti neverta, mokytis ir kurti naujų eilėraščių taip pat. Išeitis yra. Buvo pastebėta, kad eiles ir , kaip jau sakiau, “kitus romantiškus dalykėlius”, gali pilnai ir visaverčiai pakeisti pati banaliausia išvyka į gerą restoraną. Ir vėl vyriška logika “rūko”,tačiau faktas patikrintas ir patikimas: kuo dažniau vesitės Moterį į restoranus, tuo mažiau eilių reiks Jai deklamuoti.
Niekada nesistebėkite, jei anksti ryte, dar bekrapštant užmiegotas akis, Moteris pareikš, kad šiandien būtina pasveikinti jos pusbrolio, gyvenančio Londone, vidurinįjį vaikelį, Domantą, nes jam šiandien sukanka 4 metukai. Ir nesvarbu, kad jūs nepamenate, kiek tas velnio pusbrolis turi vaikų (nors logika jums šnibžda, kad žodis “vidurinysis” vartojamas, kai yra nelyginis skaičius, išskyrus skaičių “1”), jūs netgi neįtariate, kokia lytis vyrauja jo šeimoje, galų gale – to pusbrolio nesate net akyse matęs. Tai tikrai nesvarbu. O svarbu yra susitvardyti ir ramiai atsakyti, kad, girdi, “taip, reiktų pasveikint, juk vyras jau, kaip reikiant, ohoho – 4 metai!” Gerai būtų, kad nei jūsų balso tembras, nei veido išraiška neišduotų, jog apie Domantą ar Daumantą (matote, jau spėjote primiršti) girdite pirmą kartą gyvenime, nes, be abejo, jūs neteisus ir Ji garantuotai, kažkada jums pasakojo apie savo nevykėlį pusbrolį, kuris taip netikėtai išdūmė į Angliją, ten susirado taip pat lietuvaitę (vardo neminėsime, nes tai taip nereikšminga ir greitai pamirštama) ir “susidėję” ėmė gimdyti ir auginti vaikelius: du berniukus ir mergaitę. Be abejo, jums tai buvo pasakota, gal ir ne kartą, o du, rodytos nuotraukos ir aptartos jų gyvenimo Anglijoje perspektyvos. Tik tvirtas, ramus balsas bei protinga reakcija užtikrins jūsų ramybę ir nustums į šoną jau bekylantį nepilnavertiškumo kompleksą dėl jūsų ribotos atminties. Ir jūsų atminties sutrikimai čia nei prie ko. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad 99 procentai vyrų, neužsirašę, nepamena nei savo artimųjų, nei savo Moters tėvų, kartais netgi savo vaikų gimtadienių. Taip pat vyrai užmiršta sužadėtuvių, vestuvių datas, ką jau kalbėti apie tokius romantiškus veiksmus, kaip pirmasis pasimatymas ir pirmasis bučinys. Likęs 1 procentas vyrų nepamena išvis nieko, nes jie komoje.
Būtinai kartu su Moterimi turite žiūrinėti įvairių renginių, tai yra, vestuvių, krikštynų ir kitokių baliukų nuotraukas. Su vertinimais turėtumėte būti labai atsargus, o geriausia, jei apžiūrinėjamus vaizdelius pirmoji pradėtų komentuoti Moteris. Tada jūs sužinosite tiesą apie jaunosios suknelę (nors jums buvo svarbiausia tik jos trumpumas ir iškirptės gilumas), jaunojo kostiumą ir , išvis, apie pačio renginio gilumą ir organizaciją. Ir nei kiek nesvarbu, kad Moteris šiame renginyje nedalyvavo. Tas nedidelis duomenų kiekis – kelios nuotraukėlės ir trumpas telefoninis pokalbis su ten dalyvavusia Jos drauge, Jai padės susidaryti pilną, išsamų renginio vaizdą. Ilgus metus kruopščiai triūsiantys, įrodymūs renkantys ir faktus klasifikuojantys mokslininkai turėtų pavydėti Moterų sugebėjimui, pagal girto jaunojo fizionomijos išraišką, nuspręsti apie viso renginio, trūkusio kelias dienas, kokybę ir įtaką jų, jaunųjų ateičiai, bei apskritai, ten dalyvavusiųjų vidinį pasaulį, bei ateities perspektyvas. Vyrai to nesupras, tačiau Jai to supratimo ir nereikia, nes Jos gražioje galvelėje jau susidarė TIKRASIS vaizdas ir, kažkokio tai vyro nuomonė tikrai niekam nereikalinga. O reikia tik pritarti Jos priimtam verdiktui, ką išmintingas vyras ir padarys. Beje, jums reikėtų įsidėmėti keletą dalykų, kurie labai praverstų ateičiai ir padėtų neišpasakytai “pakilti” Moters akyse. Jums tik tereikia atsiminti, kad, pavyzdžiui, Rūtos ir Mindaugo vestuvėse, jaunosios suknelė “ buvo graži”. Šį savo Moters duotą įvertinimą iškalkite, kaip poterius ir, kai Ji, po gerų metų, per patį susitikimo su partneriais įkarštį, paskambins jums į darbą ir paklaus, ar pamenate, kaip per savo vestuves buvo apsirengusi Rūta (o toks klausimas Jai iškilti gali tikrai – taip Ji tikrina, ar jūs sekate gyvenimo aktualijas), jūs tvirtai galite pareikšti, kad, aišku, smulkmenų jūs nepamenate, tačiau jaunosios suknelė tikrai jums krito į akį. Išmintingą Moterį patenkins toks jūsų atsakymas, Ji supras, kad jums aktualios gyvenimo realijos ir JOS akyse jūsų vertė žymiai pakils. Tik paskutinė beprotė norės patikrinti, ar pamenate suknelės apdailos mulkmenas: spalvą, nėrinėlius ir kaspinų formas. Tikrai, Moteris turėtų būti absoliučiai susipykusi su proteliu, jei manytų, kad vyras gali “atkurti” tokius neįsimenamus dalykus.
Svarbu pastabumas. Jūsų Moteris kiekvieną dieną stengiasi atrodyti naujai, įspūdingai ir seksualiai. Nesvarbu, kad Jos darbo kolektyve dirba vien moteriškosios lyties atstovės, tai tikrai nesvarbu. Ji turi būti pasiruošusi, visada pasiruošusi, bet kokiems gyvenimo atvejams ir kataklizmams. Juk netikėtai į kanceliariją gali atvykti tikrintojas, žavus vyrukas, o per pietų pertrauką kavinėje galima sutikti dar daugiau vyrų, kurie, Jos nuomone, trūkumų Joje rasti neturėtų. Ne, Moteris nesiruošia tekėti už sutikto vyruko, nesiruošia su juo net kavos gerti, galbūt jis ir išvis ne Jos skonio, tačiau JI JAM įspūdį padaryti privalo! Tai tarsi kažkoks sportas, varžybos ar kažkas panašaus. Beje, nukrypome nuo temos. Taigi, kiekvieną rytą jūs stebite, kaip jūsų Moteris po truputį virsta supermodeliu. Iš jūsų nereikalaujama nieko, tik protingų komplimentų. Įsidėmėkite, komplimentai tikrai turi būti protingi. Jūs galite sakyti, kad Ji pati žaviausia, kad atrodo stulbinamai, kerinčiai kvepia ir pan. Tik nesileiskite į detales, neklauskite, kada Ji spėjo nusipirkti šią nuostabią suknelę, batus, kelnes ir etc. Labai didelė tikimybė, kad šiuos apdarus Ji turi jau keletą metų ir jūsų toks nepastabumas Ją įžeis iki pačių širdies gilumų. Jei jums tikrai atrodo, kad šiuos apdarus matote pirmą kartą, reiškia jūs normalus, tik truputį žioplas, kad tai pareiškėte JAI. Taip jūs labai aiškiai pasakote, kad esate nepastabus kaimo Jurgis, nesidomintis JOS tualetu, o tuo pačiu ir vidiniu pasauliu. Beje, dar didesnę klaidą jūs galite padaryti, jei Jai pasakysite, kad jums visada labai gražu, kai Ji apsivelką šią mėlyną suknelę. Šiuo pasakymu jūs leidžiate aiškiai suprasti, kad Ji mėlyną suknelę renkasi taip dažnai, kad jau net ir jūs pastebite, o dažnai rengtis tais pačiais drabužiais Moteriai netgi baisiau už kelis nulūžusius nagus. Žodžiu, komplimentus sakyti yra pakankamai svarbus ir sudėtingas darbas, sunkiai atleidžiantis neapgalvotus žodžius. Svarbiausia naudoti senus, patikrintus, neutralius (nors, tuo pačiu, jie turi skambėti šviežiai ir šiltai) komplimentus ir neieškoti jokių loginių paaiškinimų, nes jų, bendraujant su TIKRA MOTERIMI, nėra. Ir nereikia.
Kol kas tiek.
Pas žilagalvį išminčių į svečius atėjo sutrikusi moterėlė. Išminčius įdėmiai nužvelgė viešnią, jos susirūpinusį veidą ir paklausė:
- Ką gi, moterie, atsakyk, koks rūpestis slegia tave?
- Gerbiamasis, prašau, nepagalvokite ką nors blogo apie mane, tačiau mane domina labai „nepatogus“ klausimas.
- Drąsiai klausk, moterie. Tam ir duotas protas, tam ir įgyjama patirtis, bei išmintis, kad spręsti įvairas užklupusias bėdas, – padrąsino žilagalvis.
- Gerbiamasis, visi žino, kad jūs pats išmintingiausias žmogus, todėl gal galėtumėte man pasakyti, kodėl daugpatystė laikoma normaliu dalyku, o jei moteris turi daug vyrų, tai pripažįstama ištvirkavimu?
Išminčius atidžiai nužvelgė sutrikusią moteriškę ir iš karto pastebėjo, kad jai šis „nepatogus klausimas“ tikrai svarbus, o ir buvo galima suprasti, kad daugpatystė jai nerūpi. „Ką gi“ – pagalvojo senolis, – „reikia susikaupti ir tinkamai, suprantamai, pasitelkus paprastą pavyzdį, asociaciją, išaiškinti moteriškei, kad ji, „eidama per vyrus“ yra neteisi ir jos elgesys smerktinas“.
Reikia pasakyti, kad išminčius labai mėgdavo pamokslauti, dienų dienas skaitydavo protingas knygas ir viską dėdavosi į galvą. Sunku ką nors patarti, kai reikalas painus, suktas, tačiau vargšė moterėlė buvo lengvas grobis, tik reikėjo sugalvoti kokią nors aiškią ir paprastą asociaciją, kad neliktų vietos dviprasmybėms ir spėliojimams.
Išminčius nurimo, susikaupė ir susimąstė… Staiga jo akys sublizgėjo, o tai buvo ženklas kad jo galvoje atsirado protingo, įtikinamo pamokymo, patarimo, netgi galima sakyti, pamokslo, planas. Senolis sugalvojo tokį gudrų pamokslą, kad pats iš anksto pradėjo didžiuotis savo svarių žodžių būsimu poveikiu silpnai moteriškei. Ne, sugniuždyti jos nenorėjo, tačiau stipriai ir iš esmės išaiškinti „kas yra kas“ buvo būtina.
- Moterie, – oriai ir išdidžiai pradėjo senolis, – atsakyk man į paprastą klausimą.
- Jei tik sugebėsiu, – moterėlė kukliai nuleido akis.
- Tikrai sugebėsi, – nuramino išminčius. – Nagi, pasakyk man, kaip tau atrodo, ar patogu iš vieno arbatinuko pilti arbatą į šešis puodelius?
- Patogu, – nedrąsiai sumurmėjo moteriškė, nevalingai jausdama kažkokią besiartinančią klastą ar apgaulę.
Tačiau išminčius apgaudinėti nusiteikęs nebuvo. „Gerai, labai gerai“ – mintijo jis. „- O dabar bus pats dešimtukas, pati viršūnė“.
- O ar patogu iš šešių puodelių pilti arbatą į vieną arbatinuką? – iškilmingu ir ramiu, nors gilumpoje ir virpančiu balsu, paklausė žilagalvis.
Moteriai pamąstyti užteko kelių sekundžių ir ji nedrąsiai, tačiau tvirtai pratarė:
- Patogu…
Išminčiaus veidą iškreipė rūgši ir skausminga mina. Visi jo sumąstymai nuėjo šuniui ant uodegos, todėl senis tesugebėjo pro dantis iškošti:
- Jukš, iš čia, kvaila boba, visą pamokslą sugadinai!!!
- Tai šiki?! – išdidžiai ir, tuo pačiu, su panieka kreipiausi į susikaupimo pozoje sustingusį didelį geltoną kaimyno šunį, kasdien tręšiantį mano gėlių darželį.
- Šiku, – ramiai ir aiškiai atsakė šuo.
Iš netikėtumo apsišikau ir aš.
Pasivaikščioti po senove ir istorija alsuojantį senamiestį, įkvėpti praeities dvasios, pabūti ten, kur prieš tave stovėjo ir vaikščiojo tūkstančiai žmonių, seniai jau mirusių… Pavalgyti nacionalinių vengriškų patiekalų – tikro guliašo, tikrų žąsies kepenėlių su vynuogėmis, atsigerti nuostabaus vietinio vyno, paragauti dar puikesnio putojančio „šampano“. Štai tokie norai ir tikslai mane su mylima moterimi savaitgaliui atviliojo į Budapeštą, vieną didingiausių ir nuostabiausių Europos sostinių. Deja, ne visiems mano norams ir lūkesčiams buvo lemta išsipildyti iki galo, nes Budapešte tikrai daug gerų firminių parduotuvių, o mano moteris – tikra Moteris, negalinti ramiu veidu pro jas praeiti. Tačiau aš su tuo susitaikiau jau senai. Kam gi bristi prieš galingą upės srovę, kam gi bandyti pasukti Žemę į priešingą pusę? Norėjau pasakyti: kam gi ginčytis su moterimi? Juk bet kokiu atveju mums, vyrams, nulemtas pralaimėjimas: arba tu vis tiek būsi priverstas susitaikyti su tuo, kad Ji kelias valandas klaidžios po parduotuves (o jai atrodys – kad ji braunasi pro laukines, tačiau pakankamai sukultūrintas, kad moterims negrėstų joks pavojus, džiungles, kur apstu visokių džiaugsmingų netikėtumų ir atradimų), arba tavo užsispyrimas nugalės, tačiau tai bus tikra Piro pergalė ir tu gailėsies, kad laimėjai, kad išvis pradėjai kovą su šiuo nenugalimu gamtos gaivalu – Moterimi! Po tokios „pergalės“, apkartinti tavo gyvenimo valandas, netgi dienas, ji sugebės tikrai preciziškai ir labai nuosekliai. Ir, bet kokiu atveju, tu nuolat jausi kažkokią neaiškią, maudžiančią, nuolatinę kaltę, tu bandysi atsikratyti šio jausmo, tačiau vienut vienintelis žvilgsnis į tavo Moterį, tave sugrąžins į pradinę emocinę būseną – tą patį baisų alinantį kaltės pojūtį!
Žinodamas visas šias peripetijas ir įvairas alinančias emocines būsenas, net mintyse nesugebėjau jai paprieštarauti ir ramia sąžine išleidau savo antrąją pusę į pažintinę, daug kilnių jausmų ir laukinių aistrų žadinančią kelionę po drabužių ir papuošalų pasaulį. Tokios koncentracijos ir momentalaus dėmesio perkėlimo nuo vieno dalyko (tai yra – nuo manęs) į visai priešingą dalyką (krūvas įvairių parduotuvių) mes, vyrai, moterims galėtume tik pavydėti. Dar prieš sekundę jos meilus, svajingas žvilgsnis glostė mano veidą, grakšti rankutė, gulėdama mano dideliame delne kėlė jaudulį širdyje ir žadino visokias, kad ir nepagrįstas viltis…Ir staiga, gavusi žodinį mano sutikimą (nors, kaip suprantate – tai tik formalumas), kad „gali drąsiai vaikščioti viena, aš tikrai netrukdysiu ir nenuobodžiausiu“, ji, Moteris, virto grobio siekiančia Liūte, atsargiai, tačiau tvirtai ir garantuotai visą savo dėmesį sutelkiančia į grobį, na, patys suprantate, į kokį šiuo atveju. Tą sekundės akimirką Moteris tarsi veržli, galinga mašina staiga įgauna kryptį, nors, dar stovi vietoje, tačiau tiesiog jauste jaučiasi jos būsima judėjimo trajektorija. Šią būseną galima pavadinti Absoliučia Koncentracija. Jogų meditacija ir nirvana yra niekas, palyginus su šia Moters Absoliučiąja Koncentracija.
Žodžiu, mano brangioji iššuoliavo. Man beliko suvaidinti susidomėjimą kitomis, „vyriškomis“ prekėmis: laikrodžiais, pakabukais ir… na, užteks ir tiek. Kartais didesniuose prekybos centruose būna eksponuojami nauji automobiliai, tada galima laisvai „užmušti“ kokias 10 minučių tremties. Visada didžiosiose parduotuvėse jausdavausi nejaukiai: man juk nereikia nieko, o čia visa prabanga tik tam ir sukurta, kad kažką man parduoti, įsiūlyti. Eilinį kartą pajutau kaltę dėl savo tokių minimalistinių poreikių. Galvočiau, ligonis esu ar sergu nepilnavertiškumo kompleksu, bet, kad pažįstu bent dešimtį savo draugų, besitenkinančių minimalizmu. Kartais net nesuprantu – džiaugtis dėl to, ar verkti. Sveiko gyvenimo būdo šalininkai nuolat aiškina, kad žmogui reikia ne tiek ir daug, kad pataptų laimingu – tik sveikatos ir saiko. Kiti gi, ypač politikai ir įvairūs gudrūs ekonomistai rėkia, kad, norit gerai ir turtingai gyventi, reikia skatinti vartojimą, o tai reiškia, kad reikia daugiau valgyti, daugiau gerti, turėti daug drabužių, na, ir visokiais kitais būdais taškyti pinigus į visas puses. Kam? Kad vyktų vartojimas, pinigai, kad cirkuliuotų ir t.t. Apie laimę jie nesako nieko, matyt jų leksikone tokio žodžio nėra iš vis. Na, kaip ten bebūtų, kenksmingas aš visuomenei savo pinigų taupymu ir nepersirijimu, ar ne, tačiau noro kažką nusipirkti neatsirado. O tuo metu mano moteris, tarsi Skrajojantis Olandas atakavo tam nepasiruošusius laivus, tai yra, firmines parduotuvėles. Ji pardavėjas užgriūdavo netikėtai, visa jėga ir , tik reta pardavėja ar konsultantas sugebėdavo atlaikyti jos įnoringą kritiką ir kokybės reikalavimus pasirinktai prekei. Tačiau tie, kas atsilaiko Moters reikalavimų lavinai, būna pamaloninti su kaupu: tokiu atveju pinigai netaupomi!
Kita, visai pakenčiama pramoga, atsidūrus tokioje nepavydėtinoje situacijoje, kaip mano – stebėti žmones. Svarbu susirasti patogią sėdimą vietą, į rankas paimti mobilųjį (siunčiu žinutes ir reikalus, atseit, tvarkau) ir galima stebėti. Anksčiau, prieš gerą dešimtmetį, mano stebėjimo objektai priklausė labai apibrėžtam ratui ir, sakykime, visi vyrai, pagyvenę žmonės ir vaikai būdavo laisvi nuo mano dėmesio. Dabar požiūris kiek pakitęs. Aišku, mano mėgstama stebėjimo grupė dominuoja ir toliau, tačiau pasidarė įdomu stebėti visus žmones ir pabandyti nors trumpai mintyse nusibrėžti stebimojo objekto pagrindines gyvenimo gaires. Žinoma, savo susikurto vaizdo apie stebimąjį aš patikrinti negaliu, teisingas jis ar ne, tačiau fantazuoti ir daryti išvadas vis tiek įdomu. Štai žingsniuoja jaunuolis – gal 15 – 16 metų. Ausinės, suvelti plaukai, šortų klynas beveik ties kelėnais, pilvukas, kurį dengia laisva, plati „maikė“ , kaip gero keturiasdešimtmečio alaus mėgėjo. Na ką galima apie tokį grožį pasakyti? Aš ne Šerlokas Holmsas, kuris sakydavo daktarui Vatsonui, kad tai yra elementaru, tačiau tikrai nereikia daug proto, kad atspėtum, jog jaunuolis dienų dienas leidžia prie kompiuterio ar žaidimų konsolės, valgo traškučius, čipsus ir kitokią nuostabią maisto imitaciją, kad tikrai neturi širdies draugės, nes nei viena mergina, neleistų savo mylimąjam vaikščioti su iki kelių nutysusiu klynu. Jaunuolio tėvams su savo atžala kovoti atsibodę jau seniai, todėl jo išvaizda ir figūra primena bomžą (pagal apsirengimą), tačiau jauną ir išpurtusiu veideliu, bei išpampusiu pilveliu. Jaunuolio perspektyvos? Gal būt įstos ir baigs aukštąją. Gal būt net Londone ar Paryžiuje. Gal būt, sulaukęs trisdešimties net nustos žaisti kompiuterinius žaidimus, o gal net kiek ir subręs. Tačiau labai rimtai abejoju, ar toks žmogus sulauks penkiasdešimties. Kodėl? Nebeliks sveikatos. Jau dabar matosi, kad sunkiai kūnelį bepaneša, o dar tik pati jaunystė – kvailystė… Fui, na ir nusifantazavau! Aš gi ne koks aiškiaregys, netgi nedirbu orų prognozių biure, o šneku, tarsi visažinis senelis!
Gerai, stebime toliau: štai pagyvenusių žmonių porelė – moteris puikių linijų, apranga militaristinio stiliaus. Drąsu, labai drąsu, bet… visai nieko! Vyras pilnai prie jos priderintas ir, iš esmės, abu žiūrisi neblogai. Keliauja po Vengriją, o gal po Europą. Velnias žino, susipainiojau, be to, tai visai nepagrįsti spėjimai.
Žiūrime toliau. Štai dvi merginos, jaunos, labai simpatiškos ir labai dažytos, ypač raudonai šviečia jų lūpos. Sijonai trumpi, kulniukai aukšti… Auskarai dideli…Įtariu, kad rusės. Akurat! Ką tik praėjo pro mane savo gimtąja kalba čiauškėdamos, traukdamos ne tik mano, bet ir visų aplinkinių vyrų dėmesį. Gražu, bet kažkaip, atsiprašant, nebrandu ir pigoka.
O štai ir skandinavių būrelis: didžioji merginų dalis labai panašios, tarsi seserys. Pagal apsirengimus ir figūras. Nusmukę džinsai, aukščiau jau mano minėtos „maikės“, trumpi, išpešioti plaukai, rausvi skruostukai ir visos tokios putlutės, tarsi drambliukai. Tik akys žydros, o dramblių, sako, raudonos. Būtinas atributas – kuprinės, rankoje buteliukas vandens, o veiduose šalta, griežta ramybė, įsitikinimas savo pranašumu prieš lepšius vyrus… Duokdie, kad ir vėl klysčiau. Jų ateitis man miglota, galvoje nesirikiuoja jokia eile, netinka jokie šablonai: ar gali moteris būt laiminga be vyro meilės? Tokių tikrai niekas nepamils. Bet, gal jos ir gali būti laimingos, nežinau… A, teisingai, prisiminiau, Juozas, buvęs mano bendradarbis, pasakojo, kad moteryje svarbiausia jos vidinės savybės, vidinis pasaulis, o išorė absoliučiai nesvarbu… Nebūtų išaiškėję, kad Juozas gėjus, gal ir būčiau įtikėjęs šiais pasakojimais… Beje, mano bendradarbis susirado mylimąjį ir jiems, kiek girdėjau, sekasi neblogai. Nors aš už tradicinę šeimą, tačiau turiu pripažinti, kad Juozui, simpatiškam vyrui, kad ir gėjui, 100 kartų daugiau šansų gyvenime patirti meilę, nei šioms karštoms pupytėms iš šiaurės… Na, bet mano ir mąstymas: teisti, už kitus spręsti, nepagrįstai prognozuoti, vertinti… Pripažinkite, juk visi savyje, viduje kiekvienam sutiktąjam priklijuojate savo sugalvotą etiketę – vieni griežtesnę, kiti švelnesnę ar tolerantiškesnę, kiti žiaurią ir galutinai pasmerkiančią… Tik retas tai pasako garsiai.
O aš, štai žiūriu į savo moterį, tikrą Moterį, kuri sugeba ir savimi pasirūpinti, ir mane išlaikyti tam tikrame lygyje, kuri kartais verkia, tačiau dažniau juokiasi. Kurios mąstime mums, vyrams, kartais sunku rasti logikos pradmenų, tačiau, kuri dažniausiai išpuola teisi…
Gal būt esu laaabai senamadiškas, tačiau tikrai laimingas, kad aš, marsietis galiu sugyventi su ateive iš Veneros! 
Galima išskirti tris aktualiausias jodo vartojimo priežąstis:
- Skanu. Ypač sumaišius su pigiu, atsargai paslėptu cukrumi.
- Japonijoje išsiveržė radioaktyvus debesis, o Marse – trys ugnikalniai.
- Nešioti švinines kelnaites ir marškinėlius tikrai labai sunku, todėl padėti gali tik jodas
O štai ir keli patys populiariausi ir veiksmingiausi receptai:
Skanusis
Skystą jodą maišyti su cukrumi, santykiu: 1 litras jodo – 1 maišas cukraus. (Kiekvienas save gerbiantis lietuvis šiuo metu namuose turi turėti mažiausiai 50 kg cukraus). Šią košę valgyti tris kartus per dieną, šaukštais. Kursą kartoti kiekvieną savaitę, 6 mėnesius. Po to, ko gero, nebesirgsite niekuo ir jums niekada nebereikės jokių vaistų.
Skaudusis
Šis gydymosi jodu būdas labiausiai tinka tiems, kurie turi tikrą fobiją Japonijai ir nuo minties apie sklindančią radiaciją jiems dreba rankos ir virpa pakinkliai. Reikia susirasti kuo kietesnę sieną – plytinę, betoninę – ir smagiai, nuo širdies į ją padaužyti savo galvą. Gerai patrankius maloniai apsvaigstama, baimė nukeliauja į antrą planą. Praskeltas ir subraižytas galvos vietas sodriai ištepame jodu. Jei šis gydymo būdas nepadeda – pakartoti nebeįmanoma, nes psichiatrinės ligoninės palatos sienos minkštos, o jūsų rankos ir kojos supančiotos.
Finalinis
Jei jums nepavyksta atsikratyti radiacijos baimės, jei jūs jau trankėte galvą ir po to pabėgote iš psichiatrinės ligoninės, jei namuose baigėsi cukrus ir jodas, jums belieka tik vienas būdas: apsisiausti balta paklode ir atsargiai šliaužti į kapines…
Anonsas
Sekančiame rašinyje nagrinėsime geležies trūkumo kraujuje pasekmes ir vinių nuoviro vartojimo ypatybes.
- Na, Meile, ar kas nors darbe pastebėjo tavo naująjį megztuką?
- Cha! Ir kas gi ten, pas mus, darbe, turėjo pastebėti?
- Kaip tai kas? Gi direktorius. Dar gi yra Arvydas, Darius…
- Cha! Direktorius pastebės! Ko gero, jis mane pastebėtų tik tada, jei į kabinetą įeičiau nuoga! Ir tai, ko gero, sakytų: „palauk – tavy kažkas ne taip, tik duok atidžiau pasižiūrėti, kad pasakyčiau kas!… Ar tik nebūsi antakius išsipešiojusi?…“
♥♥♥
- Meile, tau pašildyt lovą?
- Pašildyk. Tik atmink, kad perdimas po mano kaldra nėra lovos šildymas. Aišku?
- Aišku.
♥♥♥
Reklama… Kaip gi mes jos nekenčiam, piktinamės ja ir ją keikiame! Tačiau pabandykime į šį sveiką protą slopinantį reiškinį pažvelgti kitu rakursu – išmintingai, išspausti šio žmonijos vystymosi defekto naudą ir tuo palengvinti savo gyvenimą. Sakote, kad tai neįmanoma? Klystate. Štai man, pavyzdžiui, televizijos reklama padeda apsispręsti, kokias prekes pirkti, o kurios tikrai nevertos dėmesio. Reklamos dėka aš sužinau daug daugiau, mano smegenys apkraunamos naudinga ir įdomia informacija! Ir galų gale, reklama mane veikia tiesiog fiziškai – dėl jos poveikio aš gyvenu daug sveikesnį ir kokybiškesnį gyvenimą.
Štai, aptarkime pirmąją mano paminėtą reklamos naudą: apsisprendimą dėl prekių įsigijimo. Nuo senų senovės yra žinoma, kad gerai prekei reklamos nereikia. Na, ir seka logiška išvada, kad… jokiu būdų nereikia pirkti nuolat reklamuojamos prekės. Ir dar: nuolatinė prekės reklama labai pakelia produkto savikainą. Taigi, sveikai mąstant išplaukia tikrai elementari išvada: įkyriai reklamuojamas produktas yra nekokybiškas ir tuo pačiu neadekvačiai brangus. Supraskite, mielieji, kad niekas taip gerai ir aiškiai jums nepatars, kaip gera kasdienė įkyri reklama!
Antroji reklamos teikiama nauda: dėka jos daugiau sužinau ir smegenys apkraunami naudinga informacija. Kaip gi taip? O gi paprastai. Štai, pradedi žiūrėti kokią nusususią dokumentinę ar publicistinę laidą (lietuviai garsėja tokių laidų kepimo receptais), ar kokį idiotišką pokalbių šou, dainų konkursą, skirtą imbecilams ir žmonėms su klausos defektais… Žiūrėt, kaip ir nėra ką, o vakaras ilgas, todėl norom – nenorom susitaikai, kad šiek tiek pornografijos smegenims nepakenks ir staiga… reklama! Tada jau drąsiai, be jokių abejonių perjungi kanalą – kitą, susirandi kokią nors anglišką laidą apie gamtą ar technikos stebuklus ir, žiūrėk, pradedi visai turiningai ir įdomiai vakaroti! O apsispręsti juk privertė ji – mūsų kasdienė reklama!
Na, ir trečias punktas: reklamos dėka gyvenu sveikesnį ir kokybiškesnį gyvenimą. Pirmiausia – tiesioginis reklamos poveikis. Suprantu, kad farmacininkai negali taip paprastai prakišti susikurto šlamšto, todėl visokiais būdais, įkyriai ir idiotiškai jį bando išreklamuoti. Štai, išgerk vieną vaistą ir tavo širdis sustiprės, kitą – skrandis susitvarkys, o jei išgersi trečią – amžiams nustos skaudėti sąnarius ir jie bus paslankųs, tarsi naujai įstatyti guoliai. Iš esmės žmogaus sveikatos ir ilgaamžiškumo problema išspręsta: tereikia žinoti kada ir kokią piliulę išgert, ir jums garantuota vos ne amžina jaunystė. O mes, kvailiai, stengiamės pirkti natūralius produktus, sportuoti, laiku gultis… Tikri kvailiukai mes, tik patys sau gyvenimus apsunkinam… Bet aš ne apie tai. Taigi, reklamos pagalba sužinau, kokių vaistų ir vitaminų niekada nepirksiu sau ir savo artimiesiems. Toliau: vakarais, kai atsisėdu pažiūrėti kokio nors neblogo filmo, man jau užtenka antrojo reklamos bloko, kad pasiduočiau ir eičiau miegoti. Užtat išsimiegu, kaip bebras ir ryte į darbą tarsi drugelis plasnoju. Nebūtų reklamos – tikrai visą filmą žiūrėčiau ir raudonomis akimis iš ryto vaikščiočiau…
Būkime tolerantiški ir išmintingi – paverskime priešą savo draugu, naudokimės reklamos teikiama nauda ir protingai vertinkime pateikiamą informaciją!
Anksčiau viskas taip gerai buvo. Kol gėriau. Vartojau. Lakiau. Pyliau. Ir koks kipšas sugundė užsikoduoti visiems metams! 365 dienoms! Niekada nežinojau, net nenujaučiau, kad laikas gali taip lėtai slinkti. Lėčiau už pastipusį vėžlį! Anksčiau, būdavo, atšventi Naujuosius, pradedi blaivytis, žiūrėk, jau ir vasario 23 – ioji: tarybinės armijos diena. O aš gi du metus atpyliau – nuo skambučio iki skambučio. Tik rimčiau pradedi švęst, žiūrėk, jau ir kovo pabaiga: mano ir dar kelių draugų gimtadieniai. Jau nekalbu apie tarsi sapne pralėkusią kovo 8 – ąją. Balandžio ir gegužės pirmosios, Joninės, geležinkeliečių diena… Ne, aš ne geležinkelietis – pažįstamo pavardė Šlagbaumas. Žydas jis, bet tokia proga įkalt neatsisako: ne kiekvienam likimas lėmė turėi tokią įspūdingą ir žinomą pavardę… Tai štai, pasisklaidai, paūliavoji, jau ir vėl Naujieji… Ech, taip žmogus ir leki, leki tarsi užsuktas, o kada gi gyvent? Va, dabar, anot uošvienės ir žmonos, gyvenu. Neduokdie toks gyvenimas – net didžiausiam priešui nelinkėčiau… Iš ryto atsikeli – galva lengva, tarsi pūkų, o ne smegenų prigrūsta būtų. Ir, kas blogiausia – neskauda, rupūžė! Visada sakiau ir sakysiu: neskauda tik tuščios galvos, o kas nors truputį smegenų turi, po gero baliuko tai pajunta! Rankos nedreba, iš burnos niekuo nedvelkia – tarsi koks lavonas būčiau. Ne, jūs tik pagalvokit – štai tokiame zombio stovyje ir į darbą turiu vykti! O darbe? Bendradarbiai taip draugiškai, jaukiai susibūrę rūkomajame pasakojasi savaitgalio nuotykius. Štai, Antanas buvo žvejyboje, prie ežero. Aišku, žvejoti nebuvo kada, todėl namo keliavo tokiam stovyje, kad turguje, vietoj šviežių karšių ir plakių, pripirko rūkytų plekšnių. Versija, kad netikėtai ežere atsirado jūrinių plekšnių uotas, gudriojo žvejo žmonai tikriausia būtų pasirodžiusi neįtikėtina, todėl Antanas, nusprendė nerizikuoti, o pasiremti mokslo galia: suradęs seną enciklopediją iškirpo paveiksliuką su plekšne ir gražiai užklijavo riebų karpio snukį. Aišku, žuvies aprašą paliko senąjį. Kad ir kaip nepatiklioji žvejo žmona stebėjosi, tačiau suabejoti enciklopediją rašiusių mokslo vyrų kompetentingumu, neįšdrįso. Mokslas jėga! Na, dėl bendros tvarkos moteris porą kartų petelne Antanui užvožė per makaulę, bet taip nedrąsiai, neužtikrintai… Apie galimybę ant laužo išrūkyt žuvis niekas net nebeužsiminė – tai tokia smulmena, palygynus su plokščiais, lėkštės formos karpiais… Kitas bendradarbis, Mindaugas, su kaimynu važiavo į užmiesčio sodybą. Šulinio kasti. Žmoniškai prisiragavę rugių nektaro – samanės, iškasė jie tą šulinį, tik kažkodėl už poros kilometrų nuo namo, miške. Matyt, ten ramiau – žmonos neburbia, o ir žemė minkštesnė… Kastuvais iškasti kelis kūbus žemių per vieną dieną – rimtas poelgis, tačiau sugebėti atsiridenti šešis betoninius rentinius į mišką - dalykas nesuvokiamas! Taip, žmogaus galimybės neturi ribų… O kas gi tas galimybes išlaisvino, sužadino? Samanė. Natūralus, lietuviškas energetinis gėrimas. Tik be taurino, o su raugintais agurkėliais ir rūkytais lašinukais. O dabar Mindaugas žada atsiprašyti iš darbo - reikia važiuoti pažadinti šulinyje vis dar tebemiegančio draugo. Abu ten buvo sumigę, tačiau Mindė pirmas atsibudo, išlipo, kopėčias ištraukė ir vejamas pareigos jausmo į darbą atlėkė. O čia jam kaimyno žmona paskambino: savo brangiausiojo neranda… Taip, būtina kuo skubiau pas jį nuvažiuoti, ko nors atsigert nuvežti, juk, taip, žmogus, šuliny betupėdamas ir iš troškulio numirt gali…
Vienu žodžiu, visi žmonės, kaip žmonės, tik aš vienas, drakula prakeiktas, jokio normalaus skysčio į burną nebeimu! Sveikinasi visi, tarsi su ligoniu – mandagiai, užjaučiamai. Šypsosi… Rupūžės. O man tik raudonuot belieka… ir laukti. Gera būtų laukti, jei niekas tyčia neerzintų, nesityčiotų! Štai, praeitą savaitę, bendradarbė Jolanta į talką pakvietė, bulvių kasti. Susirinko būrys mūsų nemažas, nuotaika ir oras geri, ko daugiau bereikia? Surinkom tas bulves per pusdienį, o Jolanta jau ir patalkį suorganizavusi: rauginti agurkėliai, naminis skilandis, bulviniai blynai, vienas – kitas aprasojęs buteliukas… Visi, kaip ir pridera, pradžiai po vieną šnitą išgėrė, po antrą ir į blynus kibo.. Na, maniau, kalsiu ir aš – kas bus tas bus! Jei jau mirti, tai su muzika, su taure rankoj ir agurku burnoj. Bet kut tau! Mūsų šalyje net ramiai numirti žmogui neduodama! Jolanta staiga prisiminė, kad aš „užkoduotas“, taurelę iš rankų plėšte išplėšė! Na, keli stipresni talkininkai mane laikė, o ji su pora kolegų taurę iš rankų rovė. Išplėšė, ragana, ir iškart gaivos stiklinę įgrūdo. Sakyčiau, ne taurelę, o širdį išplėšė… Taip su stikline rankoje visą vakarą ir pravaikščiojau – pirštus tarsi mėšlungis sutraukė. Stovėjau su ta gaiva, žiūrėjau kaip kiti degtinėlę ragauja ir ašaros man iš akių riedėjo. Apsikabinęs kibirą, žalias, neskustas bulves griaužti pradėjau… Kad tik nuoskaudą, kartėlį nuryčiau… Ir taip gaila savęs pasidarė, kad per užplūdusias ašaras nebemačiau nieko… Atsitokėjau tik tada, kai atnešė antrą šviežių bulvių kibirą. Pirmąjį jau buvau sugraužęs. O kaip širdį skaudėjo! Beveik, kaip žandikaulius… Po šios širdį drąskančios dramos su Jolanta nebesisveikinu.
O grįžimo iš darbo ritualas? Taigi, visi namo eina laimingi: dainuoja, gyvenimu džiaugiasi, širdį išlieja ir sielą gaivina! Ir alum, ir degtinėle tą sielą gaivina, užtat, kiek savyje atrandama tolerancijos, meilės! Štai, vakar du vyrai taip gražiai bučiavosi! Net nugriuvo. Iškart prisistatė mūsų viso kiemo bendrai prižiūrimi visiems gerai žinomos veislės šunys. Tik jie neįvertino nuvirtusių vyrų meilės antplūdžio jėgos, todėl buvo iškart apkabinti ir pradėti bučiuoti. Gal būtų ir žuvę dusinančiame, tačiau saldžiame meilės glėbyje, tačiau garsus inkšimas ir veriantis kaukimas trumpam išmušė vyrus iš pusiausvyros ir uodegas pabrukę sargiai movė tarsi kulkos. O aš juos suprantu… Vyrus, ne šunis. Tik gerai išgėręs, savyje gali atrasti neįtikėtinus klodus visaapimančios, nesavanaudiškos meilės. Juk mes visi vieno kraujo – ir aš, ir tu, ir šuo, net ir uošvienė… Na, dėl uošvienės gal kažkiek ir persūdžiau.
Mėnuo kankintis liko: ilgiausias mėnuo mano gyvenime! Tik dėkoju Dievui, kad jis teturės 30, o ne 31 dieną. Taip laukiamai akimirkai ruošiuosiu iš anksto. Degtinę jau nusipirkau. Alų, vyną ir brendį taip pat. Visko po 10 butelių: kad nepritrūkčiau. Viskas tvarkingai sukrauta svetainėje, užtiesta gražia raudona marška. Tarsi altorius koks. Kasdien, kai tik išpuola laisva valandėlė, nueinų į svetainę, atsargiai sulankstau maršką ir skudurėliu valau butelius. Taip švelniai valau, su meile… Kartais į mano šventovę užklysta žmona, ar mamytė, pfu, išvis suvaikėjau – uošvienė. Pasižiūri į mane, taip nerimastingai, tačiau nieko nesako. Tik pabandytų – suvalgyčiau gyvas! Tai jos kaltos dėl mano kančių – įtikino „pradėti naują gyvenimą”, užsikoduoti. Palaukit, laumės, o ypač tu, „mamyte“! Tuoj tuoj prasidės nauja era jūsų gyvenime. Pakentėkit truputį: 29 dienas, 8 valandas ir 17 minučių…!
Pirmas nugirstas pokalbis
Palatoje
Tikras atsitikimas ligoninės palatoje. Vyriškis po sunkios galvos traumos, po operacijos pagaliau atgauna sąmone. Jį lankantys artimieji neįsivaizduoja, kas darosi ligonio galvoje, todėl nedrąsiais klausimais bando išsiaiškinti situaciją. Vienas iš giminaičių prieina prie pat ligonio ir įdėmiai žiūri jam į akis. Ligonis taip pat atidžiai stebi prie jo priėjusį vyriškį.
- Sakyk, ar atsimeni savo vardą? – atsargiai, tačiau ryžtingai paklausia sveikasis.
- Jonas, – lėtai atsako sužeistasis.
- O kokia tavo pavardė?
- Bartulis… – ligonio veide šmėkšteli nerimo grimasa.
- Ar žinai, su kuo šneki? – neatlyžta ligonio giminaitis. Sužeistasis patyli, po to kažkaip keistai pasižiūri į klausiantįjį:
- Germanai, blia, tu ką - visai durnas, kad tokius klausimus uždavinėji?
Artimųjų eilėse nuvilnyja džiaugsmingas šurmulys, situacija aiški.
Antras nugirstas pokalbis
Autobuse
Neišgalvotas pokalbis, girdėtas važiuojant visuomeniniu transportu. Kalbasi dvi paauglės. Apie automobilių markes:
- Palauk, kaip vadinasi ta mašina su rutuliais priekyje?
- Ta, kur turi daug daug rutulių? Taigi „audinė“!
- Jo, tiksliai, „audinė“. O man patinka tas mašiniukas, kur su “Z” raide priekyje.
- Kokia dar “Z” raide?
- Nu tokia suplota, į rutulį įkišta….
- Žinau, žinau, tai “astra”!
- Jo, “astra”!