Replika:Ciniško gedulo paradas

2010 Balandžio 10 d. – 22:34

Lėktuvai kartais krenta. Per paskutiniuosius 10 metų per lėktuvų avarijas (be karinių ir sportinių) žuvo virš 5000 žmonių. Žuvo ir politikai, žuvo ir mokytojai, žuvo mūrininkai ir santechnikai, teisuoliai ir nusikaltėliai. Ir net vienas valstybės vadovas Makedonijos prezidentas Borisas Traikovskis. Neabejotinai bet kokia katastrofa aviacijoje tai pirmiausia žmogiškoji tragedija Taip pat kaip karas, stichinė nelaimė ar teroro išpuolis. Laikiausi, laikausi ir laikysiuos nuostatos, kad žmogaus gyvybė yra absoliuti vertybė kurios praradimas ypač tragiškos nelaimės metu yra neatitaisoma blogybė. Tačiau kartais tokio skaudaus įvykio akivaizdoje verta pasižiūrėti į tai kas įvyko ir vyksta šiek tiek kitu kampu. O kad tai būtų daryti šiek tiek paprasčiau tai pateiksiu dar kelis skaičius:

Per Bosnijos karą  žuvo – 110 000- 200 000

Per karą Irake jau žuvo virš 120 000  civilių

Per didžiausią  paskutinio XX a. dešimtmečio nusikaltimą žmonijai 1994   m. genocidą Ruandoje nuo 800 000 iki 1 000 000  nekaltų žmonių

O kur dar Afganistano okupacija , Kosovas ir kiti išorinių jėgų inspiruoti konfliktai, o kur dar jau pusšmtį metų trunkantis Artimųjų Rytų konfliktas? Aš jau nekalbu apie tokias „smulkmenas“ kaip po NATO demokratizatorių bombomis žuvę puspenkto tūkstančio taikių serbų.

Nenoriu būti apkaltintas politikavimu nes šio teksto mintis yra ne priminti jums apie nusikalstamą neutralumą (Ruandos atveju) ar tiesiogiai pasaulio galingųjų remtus ar pradėtus nusikalstamus karus (Bosnija, Irakas, Afganistanas, Kosovas ir t.t.) o pabandyti atsakyti ar XXI a. pradžioje mes gyvename mastome ir elgiamės kitaip nei viduramžiais? Beje ar pamenate nors viena Lietuvos pareiškimą bent jau aiškiai smerkianti aukščiau minėtų įvykių kaltininkus? Aš nebe…Na tiek to grįžkime prie gūdžių viduramžių.

Kaimyninės valstybės karalius žuvo. Na ne tai kad tas kaimynas labai mielas buvo, o jei dar tiksliau tai tik prieš dvi dienas musu bajorai jam antausi skėlė tačiau čia gi karalius. Tad reikia ir liūdną veidelį nutaisyti ir prie altoriaus patrypčioti ir įtempus atmintį prisiminti kad kažkada teko ir ranka paspausti ir gal rasta per talką kartu nešti…..tfu….kokį rastą, tai gi visai kita istorija. O kaip kitaip jei taip įprastą , o kaip kitaip jei žmogaus kainą vertinama pagal aiškų kainyną, kur vienas žuvęs karalius ar jo svitos narys kainuoja 8333 kartus brangiau nei nužudytas Ruandoje.

Tai ką matome šiandien tai tik pradžia to ką netrūkus išgirsime bus ir kalbu ir „beribio gedulo“ įrodymo paieškų po pustuštes bažnyčias (šiandien jau mačiau per žinias kaip ieškodami gedinčių žurnalistai terado pora lenkų turistų) bus ir beveik protingų ilgų kalbų ir bus tokių pat ilgų ir kvailų kalbų. Tačiau ar tikrai mes turime paklusti matematikai pagal kurią turime gedėti dėl vienos VIP aukos kai kasdien nemaža dalimi dėl tos pačios VIP aukos kaltės „krenta lėktuvai“ bent dviejuose pasaulio kraštuose?

 

Nuoširdžiai Jūsų

 

Vitalijus Balkus

By vbalkus | Posted in Politika, Visuomene | Comments (1)

Individualus teroras: Džinas paleistas iš butelio

2010 Kovo 11 d. – 21:55

Keliskart pradėdavau rašyti šia tema ir keliskart sustodavau vos tik suprasdavau kad kiekvienas mano parašytas žodis gali būti klaidingai suprastas ir tapti nemalonumų priežastimi tiek man, tiek klaidingai supratusiam. Gyvename tariamai laisvoje visuomenėje, tačiau individualaus teroro tema yra viena „slidžių“ temų kurios vengia kiek istorikai kiek politologai.

            Susiduriame su įdomių reiškiniu kuomet įvykį aiškiai pateikiama, kaip individualaus teroro aktas turime. Visuomenės susisluoksniavimą šio įvykio akivaizdoje – turime. Mass-media  (dovanokite, tačiau naujadaro „žiniasklaida“ naudoti ypač šiuo atveju nekyla ranka) grupių reakciją ir veiksmus leidžiančius iš įvykio išgauti didžiausią naudą irgi matome  puikiai. Tačiau mes taip ir neišgirdome svarbiausių dalykų: tikslaus įvykio apibūdinimo ir galimų pasekmių įvertinimo.

            Jokių būdu neketinu vertinti pačių Kauno įvykių vien dėl to kad iš esmės dar nematau pakankamai faktinės medžiagos leisiančios sudaryti aiškią nuomonę, tačiau visiškai akivaizdu , kad jei viešojoje erdvėje įsitvirtino nuomonė kad tai vieno žmogaus atsakas valstybei (o teisėjas veikiantys savo įgaliojimų rėmuose kaip tik laikomas būtent „valstybe“  ir įgaliotas veikti Lietuvos Respublikos vardu) tai toks atvejis pilnai atitinka individualaus teroro sąvoką. Na ir tuomet aš drąsiai naudoju šį atvejį kalbėdamas apie visuomenės reakciją individualaus teroro akto akivaizdoje ir jo ilgalaikes pasekmes.

            Individualaus teroras atsirado tuomet kai atsirado valstybė, o gal net ir tuomet kai atsirado iki valstybiniai dariniai kuriose jau buvo tam tikri hierarchiniai santykiai. Teroristai tapdavo ir paniekos objektu ir didvyriais apie kurios liaudis kurdavo legendas kurių dalis pasiekė ir mūsų laikus. Oficialioji istoriografija irgi skirtingai vertindavo individualų terorą priklausomai be abejo nuo to kokia tuomet buvo propaguojama ideologija ir prieš ką buvo nukreiptas teroro aktas. Pvz. kam teko susidurti su tarybine istoriografiją  prisimena apie desperatiškus dekabristų bandymas pakeisti carinės Rusijos politinę santvarka naudojant individualaus teroro metodus. Dekabristu  vardais buvo vadinamos gatvės, tačiau…Gal dar pamenate išraiškingą paveikslą «Мы пойдем другим путем» („Mes eisime kitų keliu“) kur pavaizduotas jaunas Uljanovas (Leninas) guodžiantis motiną po brolio žūties (jis buvo pakartas po nepavykusio pasikėsinimo į carą- aut. pastaba)? Tarybiniai ideologai puikiai suvokdavo, kad neabejotinai reikia skatinti pasiaukojimą vardan kažkokio teigimo tikslo, tačiau puikiai išlaikydavo pusiausvirą neleisdami liaudžiai pernelyg  susižavėti „vienišais didvyriais“ (beje lygiai taip pat atsargiai elgdavosi su Che Guevara apie kurį vėlyvos stagnacijos laikais iš viso jau nebuvo rimčiau kalbama), nes TSRS tai pirmiausia jau buvo valstybe prieš kurią pačią galėjo būti nukreiptas vienišiaus teroristo smūgis. Todėl labiausia tarybinėje ideologijoje vyravo individualaus pasiaukojimo išaukštinimas bet įvykusio bendroje organizuotoje, ir būtinai vadovaujamoje „ideologiškai pakaustyto“, grupėje.  Todėl begaliniai filmai apie karą galiausia nustūmė ne tik dekabristų istorija bet ir galiausia propagandiškai užgožė ir pačios bolševikų revoliucijos istoriją ,kurioje galėjo būti pakankamai daug laisvo traktavimo nes net ir tarybiniai propagandistai negalėjo paneigti kad spalio revoliucija ir pilietinis karas praėjo pirmiausia po individualaus teroro ženklu. Beje kalbant apie motyvuotą (t.y. turinti aiškų ideologinį pamatą)individualų terorą istorijoje  vis dėl to privalėjome pradėti Didžiosios Prancūzų Revoliucijos kur ypač gerai atsispindi ne tik individualaus teroro raida ir jos įtaką šalies istorijai bet ir teroro virsmas valstybiniu. Paradoksalu, tačiau vėlesnis valstybinis teroras (kaip jakobiečiu taip ir Stalino) pirmiausia puolė naikinti būtent tuos kurie vykdė individualų terorą (pvz. „Socialistiniu Revoliucionierių“ sunaikinimas).

            Tačiau šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje su politiškai ir ideologiškai motyvuotu politinių teroru mes susiduriame vis rečiau. „Raudonųjų Brigadų“ ir kt. Ultra-radikalių judėjimų laikai jau tapo istorija o į jų vietą individualių teroristų „nišoje“ gali pretenduoti nebent radikalūs aplinkosaugininkai ar gyvūnų teisių aktyvistai. Todėl kalbant apie dabartines individualaus teroro priežastys privalome kalbėti apie suasmenintus faktorius t.y. kuomet nepasitenkinimas valstybe ir jos politiką perleistas per teroristo asmeninę prizmę virsta išpuoliu prieš pareigūną ar instituciją kuris teroristui ir tampa visos valstybinės sistemos projekcija. Šiuo atveju mes galime kartais abejoti ar išpuolis traktuotinas kaip teroro aktas ar čia asmeninių santykių atomazga. Manyčiau kad tuomet tereikia užduoti klausimą ar asmuo ar institucija prieš kuruos įvykdytas išpuolis veikė savo kompetencijos rėmuose ir ar teroristo netenkino būtent asmens ar institucijos veikiančiu savo kompetencijos ribose elgesys su juo. Tokiu būdu nevadinsime terorizmu paprasčiausio keršto atvejų kurių buvo griebtasi prieš asmenį ar instituciją kuri veikė už valstybės deleguotų funkcijų ribos (t.y. paprasčiausia savivaliavo). Vienintelė išimtis tai atvejai kuomet valstybės deleguotas funkcijas atliekantis asmuo ar institucija savivaliauja o juos kontroliuojanti institucija nesiima jokių veiksmų savivalei nutraukti. Tad tuomet išpuolio prieš juos atveju mes ir vėl galime kalbėti apie išpuolį prieš sistemą ir vėl naudoti žodį „terorizmas“.

            Dar vienas labai svarbus klausimas nagrinėjant individualaus teroro klausimą yra teroristo įvaizdžio klausimas šiuolaikinėje visuomenėje. Įdėmiau išanalizavęs viešojoje erdvėje reiškiamas nuomones ir panagrinėjus teroristo vaizdavimą menę (pirmiausia kine) priėjau išvados kad masinės sąmonės prasmę mes netoli pažengėme nuo   Sherwoodo girios pašonėje buvusiu kaimų gyventojų supratimo. Teroristo vaizdavimas dažniausia atitinka „vienišo didvyrio“ įvaizdį. Ir nesvarbu ar tai Robin Hood iš Sherwoodo girios ar tai Clint Eastwood‘o herojus kuris kovoja prieš oficialią sistemą. Išskirčiau mano manymu keturis vyraujančius teroristo vaizdavimo ir vertinimo tipus, kurios sąlyginiai: „islamiškasis“, „tarybinis“, „europinis“, „amerikietiškasis“.

            „Islamiškasis“ vertiną terorizmą kaip pateisinamą kovos priemonę o pati teroristą laiko išskirtinės narsos ir atsidavimo simbolių. Islamiškasis terorizmo vertinimo tipas yra aiškiai ideologizuotas o teroristo veikimo būdai ir tikslai yra gana aiškiai apibrėžiami. Iš esmės islamiškasis terorizmas yra toliausia nutolęs nuo nagrinėjamos individualaus teroro temos nes šiuo atveju vykdytojas neperleidžia ideologijos per save o veikia greičiau kaip kariuomenės, kurioje mūšio laukas yra visur kur yra priešai, dalis. Be to veiksmas nukreipiamas į išorinį priešą kad dar labiau sugretina teroristą su reguliariosios kariuomenės kareivių.

            Apie „tarybinį“ terorizmo vertinimą aš iš dalies parašiau aukščiau. Individualus teroras vardan kilnių idėjų yra pateisinamas, tačiau galutinio tikslo siekimo prasme jis  buvo atmetamas arba buvo laikomas išskirtinai „revoliucijos būtinybe“. Ideologinis pradas be abejo buvo būtinas „gerojo“ teroristo biografijoje, tačiau jis toli gražu neprivalėjo būti dogmatinis. Tad Rusijos teroristų kurie buvo teigiamai vaizduojami tarybinės istoriografijos galime aptikti gana platų politinių pažiūrų spektrą. Na ir be abejo „tarybinis“ terorizmo vertinimas aprėpdavo TSRS istorijos dalį iki šalies įsitvirtinimo. Brandžioje Tarybų Sąjungoje individualaus teroro aktų „neturėjo būti“ tad teroristai liko nesuprastais ( o greičiau nesusipratusiais) romantikais.

            „Europinis“ terorizmo ir teroristo vertinimas kultūroje yra ypač savotiškas. Vakaru Europa ko gero vienintelė kuriai XX a. ir vyraujant demokratinei santvarkai teko susidurti su vidiniu terorizmu, kuris būtų paremtas ideologinėmis nuostatomis. Todėl teroristo vaizdavimas ir veiksmų vertinimas ypač priklauso nuo vertinančio asmeninių įsitikinimų. Žinant tai kad absoliuti dauguma XX a. antrosios pusės menininkų yra praėjusios protestinio judėjimo „mokyklą“ ir dažnai savo kailių patyrė susidūrimą su valstybę nenuostabu kad teroristo vaizdavimas turi panašumų su „tarybiniu“ vertinimu (vienišas idealistas ar pasimetęs ir nepalankų aplinkybių įtakotas žmogus). Tačiau tuo pačiu pripažįstama kad Europoje yra sąlygų dėl kurių žmogus gali pasirinkti individualaus teroro kelią ir yra aplinkybės kuomet tai pateisinama. Tačiau „europinis“ požiūris labiau linkęs atsižvelgti į konkrečias aplinkybes o griežtai ideologines priežastys sutinka priešiškai. Be to „europinis“ požiūris likęs pateisinti teroristą jei jo veikla galiausia baigėsi susinaikinimu (nepainioti su islamistų šachidais)  o jo veiklos padariniai nebuvo pernelyg kruvini.

            Ir štai čia mes prieiname prie labiausia mus dominančio „amerikietiškojo“ terorizmo ir teroristo vertinimo nes būtent jis mano manymu ir tampa dominuojančiu Lietuvoje. JAV masinėje kultūroje kuri iš esmės atspindi dominuojančią amerikiečių pasaulėžiūrą ir kurią mes geriausią matome kine yra susiformavę du pagrindiniai teroristo vaizdavimo tipai : neigiamas- supaprastintas ideologizuotas ir teigiamas – deideologizuotas . Neigiamam tipui priklauso visi išoriniai priešai nuo islamistų iki mistinių Amazonės džingulių kultų kurie žūt but nori JAV sunaikinimo, tad šio straipsnio kontekste  tai nėra svarbu. Užtat teigiamas deideoligizuotas herojus ai būtent tai į ką turėtume atkreipti dėmesį. „Amerikietiškojo“ terorizmo ir teroristo vertinimo ypatumas tame, kad lygiai taip pat kaip ir „tarybinis“ vertinimas nenumato aplinkybių dėl kurių šalyje gali atsirasti prielaidos, vidiniam terorizmui paremtu ideologiniu pagrindu ir nukreiptu prieš esamą sistemą, atsirasti. Užtat visados gali atsirasti sadistas šerifas, korumpuoti policininkai, aukščiausio rango politikai ir t.t. ir štai čia teks vėl prisiminti  Clint Eastwood‘o herojus. Prieš blogį kovoja (ir beje nesirinkdamas priemonių) kovoja vienišas didvyris. Na ir kas kad vaizduojamos priemonės visiškai atitinka terorizmo sąvoką tačiau tai …Čia teks padaryti pauzę ir pasirinkti tarp dviejų sąvokų „siektinas pavyzdys“ ar „emocinis šliuzas žiūrovui“. Kad holiwood‘o stiliumi vykstanti kova realiame JAV gyvenime nėra siektinas pavyzdys tai akivaizdu. Tačiau ir vien neigiamų emocijų nuleidimo priemone tai irgi nepavadinčiau. Supaprastintu sprendimų nuolatinis rodymas grįžta bumerangų per „mokyklų šaulius“. Būtent „amerikietišką“ požiūrį į individualų terorą aš vertinčiau kaip labiausią pavojinga visuomenes brandos atžvilgiu nes jame terorizmui nereikia nei ideologinio pagrindo nei vidinių kančių būtinu „idėjiniam“ teroristui (jei vertinsime pagal „europinį“ požiūrį).

 

            Labai svarbus klausimas yra tai kokioje formoje teroras būtu priimtinas arba nepriimtinas konkrečiai visuomenei. Manau vargiai atsirastu visuomenė, kurioje tam tikromis aplinkybėmis nebūtu pateisintas teroristas o individualaus teroro aktas nebūtu įvertintas teigiamai. Tiesiog vienur visuomenė su džiaugsmu priims žinią kad po su daugumos nuomonę nesutapusio straipsnio į orą išlėkė visa laikraščio redakcija (ir dar su visu kvartalu) kitur sutiks kad visai tinkama priemonė kovai su aplinkos tarša yra naftos kompanijos savininko mašinos padegimas. Na ir neabejotinai skirsis reakcijos į įvykį laikas nuo palaikymo akcijų vos ne įvykio vietoje iki ilgos viešos diskusijos sprendžiant kodėl taip įvyko ir ką daryti kad taip neįvyktu su atitinkamomis išvadomis ir pasikeitimais. Teroro akto priemonių ir teroristo motyvacijos toleravimo visuomenėje lygis neabejotinai pirmiausia priklauso nuo to ar visuomenė yra draskomą vidinių prieštaravimu, kiek gyli yra atskirtis tarp valstybės ir piliečio. Kuo vargingiau gyvena ir kuo didesni vidiniai prieštaravimai drasko visuomene tuo drastiškesni būdai tampa toleruojami ir tuo menkesnė priežastis taps priimtina. Antroji sąlyga teroristui tapti suprantamam visuomenėje tai įvykdyti išpuoli prieš tą kuris yra visuomenės narių yra suprantamas kaip jų nelaimių kaltininkas. Tai gali būti „parlamentaras“, „oligarchas“,“teisėjas“, „politikas“ ir t.t. priklausomai kas tuomet yra labiausia nemėgstamas. Na ir trečioji sąlyga tai teroristo motyvacija didžioji visuomenes dalis turi perleisti per save ir prieiti panašių išvadų kaip ir teroristas.

            Ko gero būtent dabar pagaliau sugrįžkime į Kauną prie vis nesibaigiančios bylos. Turime reikalą su individualaus teroro aktu (t.y. pagal mums pateiktus faktus mes kol kas tik taip galime vertinti įvykį) ir turime visas trys mano išvardintas sąlygas dėl kurių šis teroro aktas tapo priimtinas tam tikrai visuomenes daliai ir neabejotinai turime kultūrinį požiūrį kuris įtakoja visuomenės dalies teigiamą požiūrį į teroro akto priemonę.

Pasikartosiu, aš nesiimu vertinti konkrečios bylos aplinkybių nes šiuo atveju tai nėra mano tikslas. Tačiau norių perspėti, kad individualaus teroro džinas jau išleistas iš butelio. Paprastų sprendimų būdas pasirodė esąs priimtinas nemenkai visuomenės daliai ir tinkamai kažkam tuo pasinaudojus mes būtinai sulauksime panašių įvykių. Ir blogiausia kad su kiekvienu jų tolerancijos terorui kartelė tikrai kris.

 

Nuoširdžiai Jūsų

 

Vitalijus Balkus

By vbalkus | Posted in Politika, Visuomene | Comments (1)

Nuo paprasto link sudetingo

2010 Kovo 2 d. – 21:49

Kartais, toks paprastas veiksmas kaip namų tvarkymas paskatina pamąstyti apie dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio nėra kasdieniai, tačiau nemažąja dalimi lemia ne tik buitį bet ir būtį. Seni rūbai atgulę amžinojo poilsio spintos gilumoje, buitinė technika paslėpta rūsyje ar baldas ištremtas į sandėliuką ir viskas kas mus supa, tačiau nėra naudojama yra pirmiausia ne kas kita, o  priežastis pažiūrėti rimčiau į tai ką ir kaip mes vartojame. Tuo pačiu galima kalbėti ir apie tai ar mes visuomet esame sąmoningi vartotojai ir kiek mūsų vartojimas yra atsakingas.

Visi esame vartotojai. Net ir skurdžiausios valstybės gyventojai, net ir skurdžiausiai gyvenantys skurdžiausios valstybės gyventojai vis tiek išlieka vartotojais ir kitaip nebegali būti. Kol egzistuoja visuomene santykiai kurioje pirmiausi paremti prekių mainais iki tol vartojome, vartojame ir toliau vartosime. Be abejo yra asketu, kurie linkę atsisakyti daugelio šiuolaikinio pasaulio gyvenimo „malonumu“ be abejo yra mąstytojų kurie teigia kad įmanoma ideali visuomene kuri išgyvens be prekių mainų ir jos sandara primins pirmykščią ir bus paremta natūralių ūkių. Na ir po šiai dieną yra bendruomenės gyvenančios natūralinio ūkio sąlygomis ir vartojančios tik tiek kad patenkinti fiziologinius ir labai kuklius socialinius poreikius. Tačiau gyvename čia ir dabar, tad ir kalbėkime apie dabartinį laikmetį ir kalbėkime apie ekonominę sistemą, kurios efektyvumas paremtas pirmiausia pagamintų (ir atitinkamai suvartotų) produktų kiekių. Maža to galutinė šiuolaikinės ekonomikos sėkmes ar nesėkmes išraiška yra – pinigine t.y. tiesiogiai priklauso pirmiausia nuo paleistu į apyvartą produktų kiekio ir šiek tiek mažesne dalimi nuo vadinamosios „pridėtines vertės“. Tuo pačiu esamoji sistema nėra palanki produkto kokybės gerinimui nes kaip matome tai tiesiogiai kertasi su siekiu nuolat didinti produktų kiekybę.

Tačiau nereikia būti labai įžvalgiam kad suvokti – produkto gamyba neišvengiamai reikalauja išteklių (gamtinių energetinių, žmogiškųjų), o gamybai atitinkamai didėjant šis poreikis tik didės. Ir štai čia ir prasideda pagrįstos abejonės ar iš tiesu mes privalome suvartoti tiek išteklių kiek jų vartojame dabar.

Pasaulis keičiasi. Keičiasi tuo pačiu ir mūsų poreikiai ir keičiasi produktai kurios gali pasiūlyti mums šiuolaikinė civilizacija. Galiausia keičiasi mados o kartu su jomis ir mūsų požiūris į daiktus kurie staiga tampa „netinkami“.Apskritai mados formuojamos nuostatos yra ko gero vienas rimčiausių veiksnių lemiančių mūsų, kaip vartotojų, netinkamą elgesį. Tikrai nesu sustabarėjęs konservatorius kuris sakytu kad tinka vartojimui tik tas kas sukurta „gerais senais  laikais“. Tačiau nesu žmogus, kuris gali suprasti kodėl prieš metus pagamintas , atsiprašau, klozetas yra netinkamas naudoti nes šiemet jau madingas kitos spalvos dangtis. Tiesiog puikiai suvokiu, kad yra daiktų kurie iš tiesu pasensta ir yra daiktų, kurie būna keičiami dėl kažkieno tikslingai formuojamos nuomonės (marketingo). O vaikymasis mados nėra tiek nekaltas kaip atrodo nes būtent dėl jos kasmet yra eikvojami milžiniški ištekliai. Dar blogiau kad dėl mados (pvz. tam tikros rūšies kailiams) buvo ir dėję yra naikinamos ištisos gyvūnų rūšys.

Na jei vartojimas paremtas vien įtaigos (mados) vaikymusi neabejotinai yra kvailiausias tai vartojimas dėl sąmoningai trumpinamos produkto tinkamumo trukmės neabejotinai yra žalingiausias aplinkai. Visai nesenai vienas labai stambus elektronikos gamintojas savo televizoriuose įdiegė sistemą kuri po tam tikro ištarnauto laiko tiesiog blokuoja įrenginio funkcijas ir taip padaro jo tolesni naudojimą neįmanomu. Oficialiai tai buvo paaiškinta gamintojo rūpesčio dėl vartotojo saugumo, atseit pasenusi technika bus nesaugi, tačiau tikroji priežastis yra ko gero aiški. Kiti gamintojai apskritai nesivargina diegti panašias sistemas ir tiesiog paleidžia į apyvartą produktą kuris apskaičiuotas lygiai tiek kad veikti šiek tiek ilgiau nei garantinis laikotarpis. Pastaraisiais metais padėtis buvo tiek pablogėjusi kad privertė ES išleisti visą šūsnį direktyvų verčiančių gamintojus bent jau užtikrinti minimalią produkto tarnavimo trukmę.

Buitinė technika evoliucionuoja ganėtini lėtai ir tuomet mes esame viliojami naujomis funkcijomis kurios atseit bus mums naudingos. Šios funkcijos dažnai yra vadinamos perteklinėmis t.y. jos nėra naudojamos daugelio vartotojų nors joms įdiegti buvo panaudoti ištekliai o vartotojas norėdamas ar ne už jų diegimą sumokėjo. Įsigydami produktą pasistenkite pažiūrėti į jį šaltomis akimis ir kaipmat suprasite kad pvz. teleteksto funkcija ar galimybe metams užprogramuoti disko įrašymą jus nesinaudosite (čia beje mažiausia išteklių reikalaujantys pavyzdžiai) o tuo tarpu dėl jų jau pasiskolinta išteklių iš būsimų kartų. Taip, taip būtent perteklinis vartojimas yra ne kas kita o trumpalaikis mūsų pasitenkinimas šiandien būsimų kartų sąskaita.

Atskirai verta pakalbėti apie besaikį daiktų įsigijimą kuris kartai tampa tikru tikriausia liga. „Shopoholic“ tai žmogus kurio aistrą pirkimui sąlygoja tie patys veiksniai kaip ir kitų priklausomybės ligų atveju. Tiesiog narkomanas ar alkoholikas tai ligonis kurio elgesys visuomenės nėra skatinamas kai tuo tarpu „pirkimo manijai“ kurstyti yra sukurta ištisa ūkio šaka kurioje dirba vadinamieji „rinkodaros specialistai“ . Kaip alkoholikui svarbūs reguliarus pasigerimai taip liguisto poreikio pirkti apimtam žmogui reikia nuolat pirkti. Na o tam yra visos sąlygos. Stengiuosi nevaikščioti į parduotuves per  žiemos šventes  nes kai kurių žmonų elgesys mane tiesiog baugina.  Kai prie kasos prieini su kukliu krepšeliu pvz. gruodžio 24 d. tai kartais pagauni šalia stovinčio žvilgsnį lyg nebylu priekaištą ar klausimą „o gal tu ne mūsiškis“.  Dabar prisiminkime kiek pas mus „kalėdinių“ pirkinių tiesiog nukeliavo į šiukšliadėžę? Kiek kartu esame aptikę kur nors spintoje nei karto nenaudota daiktą kuri pirkome iš inercijos ir apie kurio pirkimą pamiršome tik peržengę namų slenkstį?  O tuo tarpu musų pirkimo priepuolis leido dar išnaudoti tai ko gali pritrūkti jau rytoj.

Nesu asketas ir tikrai nekviečiu sekti Diogeno pavyzdžiu ir persikraustyti gyventi į statines, tačiau kviečiu dar kartą suvokti kad perteklinis vartojimas jau atsiliepia mūsų civilizacijos raidai nes didžiuliai ištekliai skiriami ne progresui o vartojimo produkto masei palaikyti ir ją gausinti. Perteklinis vartojimas atsiliepia ir mums asmeniškai nes juo mes neretai pakeičiame galimybes tobulėti į sieki turėti. Tikiu, kad kitąkart namų tvarkymas netaps beverčių daiktų kolekcijos dėliojimas.

 

Nuoširdžiai Jūsų

 

Vitalijus Balkus

By vbalkus | Posted in Ekonomika, Visuomene | Comments (1)

Kapitalistų institutas siūlo apseiti be pensijų

2010 Vasario 21 d. – 15:56

 

Stambiųjų kapitalistų viešųjų ryšių projektas- Lietuvos Laisvosios Rinkos Institutas eilinį kartą sugebėjo nustebinti. Pasirodo „laisvosios rinkos“ sąlygomis pensijų ir kitų socialinių išmokų mokėti nereikia. Šiandien įvykusioje spaudos konferencijoje buvo pristatytas tiesiog iš koto verčiantys planas kaip neva dėl SoDros neefektyvumo perpumpuoti milžiniškas lėšas į stambiųjų verteivų ir bankininkų kišenes.
 
Skaitome ir svarstome:
 
3. Sistema politizuota, nesiremia jokiais ekonominiais pagrindais. Politizuotas pensijų bei pašalpų dydžio nustatymas sukelia nepagrįstus lūkesčius bei klaidina išmokų gavėjus.
 
Iš ties pensijų ir išmokų klausimas yra pirmiausią politinės valios dalykas. Socialiai orientuotos politinės jėgos nuolat stengiasi pagerinti labiausią pažeidžiamu sluoksnių padėti (pirmiausia per teisingai paskirstomas išmokas). Tuo tarpu vadinamos „liberaliosiomis“ (tame tarpe ir save „nepolitinę organizacija“ vadinamas LLRI) nuolat laikosi džingulių įstatymo kad išgyvena stipriausias ir pensininkai, invalidai ar laikinus sunkumus patiriantys (bedarbiai) yra našta kurios verta atsikratyti. Šis punktas beje gal ir būtų priimtinas kaip esančio fakto konstatavimas jei tai ne butu įžanga pagrindiniams „laisves“ siūlymams. Vienas kuriu yra:
 
2)       pensijai ruošiamasi (privalomai) kaupiant lėšas privačiose kaupiamosiose sąskaitose;
 
T.y. atemus galimybę valstybei reguliuoti socialinių išmokų politiką įpareigoti piliečius kaupti sąskaitose. Nereikia būti dideliu Lietuvos finansinės sistemos žinovu kad suprasti kad bus galima daryti tik komerciniuose bankuose (kurių didžioji dalis priklauso dar ir užsienio finansinėms grupuotėms). Tikrai šiuo cinišku siūlymų jie pranoko patys save.
 
Dar ciniškiau atrodo šis berods nekaltas siūlymas :
 
minimalios intervencijos – kuriama sistema turi skatinti tradicinių savanoriškų paramos formų atsigavimą – filantropijos, bendruomeninės ar asmeninės šalpos, nemokamo paslaugų teikimo pvz., maitinimo, gydymo ir pan. Kuo daugiau apsirūpinimo pajamomis tam tikrais gyvenimo atvejais turi būti savanoriškas.
 
T.y po liaudies pinigų perkėlimo į kapitalo kišenes siūloma paskatinti arba tą patį kapitalą „numesti kaulą“ apiplėštai liaudžiai arba pačiai apiplėštai liaudžiai gelbėtis per „bendruomeninę šalpą“. Kas yra stambių lietuvišku kapitalistų (neretai buvusių prasčiausių banditų) „gerumas“ ir kokios savanoriškos paramos iš jų galima tikėtis mes ko gero visi žinome.
 
O vat taip rinkos „laisvintojai“ įsivaizduoja naujosios sistemos pereinamą laikotarpį . Pateikiu pati tipiškiausia šių veikėjų pasiūlymą :
 
Panaikinamas socialinis draudimas ir atitinkamos įmokos šiems draudžiamiems įvykiams (t.y. neprisiimami nauji įsipareigojimai):
-          nedarbo;
-          nelaimingų atsitikimų darbe;
-          našlių, našlaičių pensijos;
-          išmokas pensijų gavėją laidojusiems asmenims;
-          motinystės.
 
Ko gero čia nieko komentuoti iš viso nereikia Tiesiog pagal LLRI gaunasi kad galintys mokėti nedelsiant :
Visi dirbantys asmenys moka privalomas 10 proc. įmokas į privačias kaupiamąsias pensijų sąskaitas.
 
O kiti tiesiog paliekami už borto, nes jie finansiniams verteivoms kurie įdiegus LLRI siūlymus ir bus visų žmonių kaupiamu senatvei ar „juodai dienai“ pinigų turėtojai (o visai galima ir švaistytojai), „neperspektyvus“ piliečiai nereikalingi.
 
Manyčiau ties tą vietą ir sustosiu, žemiau tiesiog pateikdamas dar kelias ištraukas iš antiliaudinio rinkos „laisvintojų“ siūlymo
 
Įvykdomi esami ištarnauto laiko pensijų įsipareigojimai, tačiau neskiriama naujų, iš viso naikinant šią išmokų rūšį.
 
Naujos valstybinės pensijos ir kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas neskiriamos, o esamas gavėjų ratas mažinamas, nemokant jų dirbantiems asmenims bei kitų pensijų gavėjams.
 
    motinystės klausimu svarstytinas kompromisas dėl fiksuoto dydžio ir visiems vienodos (periodinės) trumpo laikotarpio (iki pusės metų) išmokos už vaikus iš nacionalinio biudžeto (dovanos principas).
 
 
 
 
V.Balkus
By vbalkus | Posted in Ekonomika, Politika | Comments (2)

Čilinskas kaip politinis projektas

2010 Vasario 21 d. – 15:53

Gyvename iliuzijomis. Ką padarysi tokia yra žmogaus prigimtis. Mes linkę pamiršti kas buvo blogo ir mes linkę manyti, kad jei kažkas trys kartus  mumis pasinaudojo tai jau ketvirtą kartą taip nepasielgs. Mes surandame pranašų savajame krašte net tarp tų kurie buvo mūsų antipodai.

Su dideliu nerimu stebiu kaip Lietuvoje gimsta eilinis „tautos gelbėtojas” kurio veiksmu taktika puikiai atkartoja prieš tai buvusių „tautos gelbėtojų” taktiką. Kartais pikta , kartais juokinga matyti kaip tie kurie keiksnoja esamą sistemą ir jos įkūrėjus kažkodėl staiga suserga amnezija kai pradėdama kalbėti apie naujai iškepta „opozicionierių” K.Čilinską . O prisiminti yra tikrai apie ką. Visai nesenai vienoje jo oficialioje biografijoje dar buvo galima aptikti „Vienas Lietuvos teisinės sistemos kūrėjų”. Gal pamąstykime kartu kokia teisinė sistema yra sukurta?  Beje juokiausi nuoširdžiai kai iš tos pačios biografijos „mistiškai” išnyko faktas kad šis veikėjas buvo G.Vagnoriaus vyriausybes kanclerių . Matyt biografijos redaguotojai visiškai pagrįstai suprato kad buvimas aukštame poste (kuomet beje žurnalistų buvo „pilkuoju kardinolu” vadinamas ir nuolat stebimas dėl postu dalybų) tikrai neprideda politinių taškų prie dabartinio tariamai „anti oligarchinio” K.Čilinsko įvaizdžio. Nors ir toje pačioje biografijoje galima rasti pvz. kad jis yra vadinamojo „Žmogaus Teisių Stebėjimo Instituto” veikėjas. Galime aišku garsiai ploti ir džiaugtis kad ginamos žmogaus teisės jei nebūtume žinioje, kas bendro sieja pvz. ŽTSI , Atviros Lietuvos Fondą ir mūsų visu „mylima” Lietuvos Laisvosios Rinkos Institutą. Na gerai dar paminėsime jo būvima Seime (išrinktas su Tėvynes Sąjungos palaiminimu ir tos pačios Tėvynės Sąjungos frakcijos narys) nustoju narplioti jo biografiją o geriau pereisiu prie svarbesnių (būtent svarbesnių) dalykų t.y. jo judėjimo programinių nuostatu, nes man (ir tikiuosi jums irgi) nepakanka tik išgirsti „anti oligarhinis” kad pulti karštai palaikyti tai ištarusį.

Labiausią manę nustebino ypač skurdi medžiaga pateikta jų pačiu tinklapyje. Judėjimo programoje tepatikau apie penketą deklaratyvių punktų pvz. „Valdžios atstovai nepiktnaudžiautų savo pareigomis, valdžios įstaigos tarnautų žmonėms, kad teisėti žmogaus ir verslo interesai būtų ginami, o varžomi tik tiek, kiek tai būtina viešajam interesui garantuoti;”arba „Nebūtų diskriminuojami atskiri asmenys ir visuomenės veiklos sritys (mokslas, kultūra, švietimas, medicina, teisėsauga)” ir t.t. Trumpiau tariant aš neradau nei vieno punkto su kurio nesutikčiau, tačiau tuo pačiu neradau nei vieno punkto, kurio nebūtu sutikusi įrašyti BET KURĮ Lietuvos politinė organizacija ir neradau nei vienos nuorodos į konkrečius veiksmus kaip tai tikimasi pasiekti. Dėl galimų veiksmų nutylėjimo tai irgi visiškai natūralu nes būtent kalbant apie taktika atsiranda prieštaravimai o JDJ programos atveju reikėjo patikti visiems. Na ir beje dabar prisiminkime kaip vadinama politinė platforma (jei taip galima sakyti) kuri surašoma kad patikti visiems ? O gi tai vadinama populizmu.

Na be abejo kartais neišraiškinga programa nėra tiek svarbi kiek naujesni dokumentai o ypač veiksmai, tad žiūrime toliau. Paskutinis viešai prieinamas dokumentas yra vadinamas JDJ manifestas Šis dokumentas iš tiesu yra šiek tiek griežtesnis ir pagal bendrąjį toną atitinka liberalios pakraipos politinės jėgos retoriką.  Tačiau jame aptikau tokį „perlą” :” Trečia, pasiekti, kad svarbiausi valdžios institucijų sprendimai būtų pagrįsti ne jos “kišeninių” tarybų ar savo rato “ekspertų” patarimais, o nešališkai sudarytų mokslo tiriamųjų grupių nešališkomis rekomendacijomis, patikrintomis jų laisvais debatais.” Mintis iš esmės teisinga? Taip. Tik kaip tai rišasi su jų pačių siūlymu plėtoti tiesioginę demokratiją. T.y. jei mes pasinaudosime prielaidą kad tarybos JDJ paėmus valdžią staiga tapo demokratiškomis (t.y. atitinkančiomis Tautos valią) tai kaip atrodys nekontroliuojamas visuomeninis (ar visuomeninis beje? Nes autoriai nesiteikė patikslinti) organas „mokslo tyrinamoji grupė” a? Beje vadinamos „visuomenines tarybos” yra labai mėgstamos ten kur demokratijos nerasta (pvz. Rusijoje jų veikia net du) Ar mes neturime reikalą su konstrukciją kurioje renkamoji valdžia veiks nominaliai o viską spręs  „visuomeniniai organai”. Tarp kitko Čilinsko „demokratizatoriai” labai meistriškai apeina klausimus apie valdžios decentralizavimą. Aš neradau nei vienos nuorodos į procesus kurie galėtu veikti be vertikalios valdymo sistemos (čia beje anarchistams informacija apmąstymams).  

Na dabar pakalbėkime apie K.Čilinsko ir Ko taktinius veiksmus. Atskirai nepriminsiu apie paties Čilinsko skandalingas bylas o kalbėsiu apie JD judėjimo veiklą. Na pirmiausia praėjo keli mitingai kuriose organizacija surinko vienu metu ir pensininkus ir pareigūnų profsąjungas (darykite išvadas) ir dar daug ką. Pats buvau vieno jų dalyvis (nors greičiau stebėtojas) tad galių drąsiai teigti kad jokios apibendrinančios idėjos ten išgirsta. Pasitvirtino principas „sakyk ką nori žmonės išgirsti” .

Be abejo labiausia JDJ išgarsino aktyvi veikla Kauno skandalingosios istorijos fone. Kaip ir minėjau Čilinsko meile skandalingoms byloms žinoma. Lygiai beje kaip ir žinoma jo gebėjimas bylai aprimus apie ją aktyviai neprisiminti (Budrevičienės atvejis kuomet kažkaip gavosi kad galiausiai ją pradėjo ginti kitas advokatas su kurios atsitiko žinomi nesklandumai). Kaip teisininkui, Čilinskui turėtu  būti žinoma kad asmens kaltę nustato teismas, tačiau tai kažkodėl niekaip neatsispindėjo nei jo nei jo šalininkų kalbose. Suprantu kad istorija nevienareikšmiška, tačiau kažkodėl aš negirdėjau paprasčiausio analizes bandymo o mačiau tik labai gerai organizuota vaizduojamosios propagandos akciją kurios tikslas eilinį kartą atsidurti TV ekrane.

 

Todėl mano kuklia nuomonę mes visi privalome prisiminti ankščiau buvusius „pranašus” ir „gelbėtojus” ir ramiai stebėti Čilinsko organizacijos veiksmus o ne kurti jam palaikymo aurą paremta vien impression principu. Ir geriau mes būsime triskart neteisus savo abėjonėse nei nusivylę po trumpalaikės eufonijos.

 

Nuoširdžiai Jūsų

 

Vitalijus Balkus

By vbalkus | Posted in Politika | Comments (1)

Kapitalizmo mitologija: apie konkurenciją ir progresą

2010 Vasario 21 d. – 15:50

Nuolatos diskutuojant su oponentais virtualioje erdvėje, o ir skaitant „laisvosios rinkos” ideologų ir jų  adeptų tekstus, teko pastebėti kad dažniausia įvardinami tie patys kapitalistinės sistemos tariami privalumai. Todėl man ir kilo mintis pabandyti apibendrinti oponentų argumentus ir sudėliojus juos į kelias grupes atsakyti kiek galima išsamiau į kiekvieną jų.

 

O pradėsiu ko gero nuo vieno dažniausia pasitaikančio, kuris teigia kad tik „laisvoji rinka” sudaro sąlygas „sveikai konkurencijai” o pastaroji savo ruožtu yra apriori traktuojama kaip tam tikras progreso variklis. Šio teiginio formos priklausomai nuo oponento išpūsimo gali varijuotis nuo „ Ar esate tikras kad nesant laisvos konkurencijos įmones kurs naujus pažangius produktus?” iki nusistovėjusios ideologines klišės „atsilikęs Rytu blokas”(kai kalbama apie netolimą praeitį).  Iš pirmo žvilgsnio pats bandymas neigti laisvos konkurencijos naudą yra pasmerktas, nes iš tiesu siekis padaryti kažką geriau nei kiti  ir dėl to įgauti pranašumą yra neatsiejama žmonijos raidos dalis. „Citius, Altius, Fortius” – pasitinka mus sporte o įvairios premijos kasmet dalinamos už pasiekimus mene ar moksle. Tačiau ar aš turėčiau neigti tai kas yra teisinga tik tam kad parodyti kad natūralus socialinis žmogaus (ar grupės žmonių) elgesys nėra tas pats ką turi omenyje oponentai vartodami žodi „konkurencija”? Ir ar turėčiau neigti kad konkurencija iš tiesu skatindama naujų idėjų ir iš jų kylančių modernių technologijų dėka yra progreso variklis? Tikrai į abu klausimus turėsiu atsakyti „ne”. Ar aš taip sutinku su „laisvosios rinkos” šalininkais? Tikrai ne, nes prieš pradėdami diskusiją mes pirmiausia turėtume nusistatyti tam tikrus „mato vienetus” ir absoliutų rodiklį  pagal kuriuos ir spręsime ar mūsų aptarinėjamo proceso eigoje mes pasiekiame tikslą ir kaip greitai mes taip darome.

 

Pagal Lietuvių Kalbos Žodyną :

 

 progresas- ėjimas į priekį, tobulėjimas, pažanga

 

 konkurencija -

•a.      Varžymasis dėl didesnės pelno dalies, dėl rinkų, dėl žaliavų šaltiniu ir t.t.

•b.      Lenktyniavimas , rungtyniavimas kurioje nors srityje, siekiant asmeninės naudos.

 

Aš neatsitiktinai pradedu analizuoti „laisvosios rinkos” šalininkų teiginį „Konkurencija

skatina progresą” pateikdamas tiksliąsias abejų žodžių reikšmes, nes pritaikydami variantą a. mes turime „Kova dėl didesnės pelno dalies skatina pažangą” o variante b. Turime visai kitokį traktavimą  „Lenktyniavimas (siekiant asmeninės naudos) skatina pažangą”

 

Sutikite, kad antrasis teiginys turi kur kas daugiau interpretacijos galimybių,  na o

pirmiausia jau „išsikristalizavę” akivaizdžiai „laisvosios rinkos” idėjas atitinkanti pirmąjį teiginį tiesiog ji paneikime.

 

            Kalbėdami apie kapitalizmo (ypač jo kraštutinių formų) mato vienetą mes jau žinome kad jis išreiškimas tam tikrų valdomų materialinių vertybių kiekiu arba piniginiu ekvivalentu. Tačiau neretai liberaliu idėjų nešiotojai  prabyla apie pvz. „socialiai atsakinga verslą” ar „verslo indeli į mokslą”( o mokslo pažanga tradiciškai visuomenės yra vertinama kaip progresas) Ar tai yra pozicijų švelninimas ar tiesiog mes turime reikalą su tuo pačių netiesiogiai išreikštu „pažanga= didėjantis pelnas„.

           

            Pabandykime įvertinti stambaus kapitalo indelį į mokslą. Ko gero niekas neprieštaraus jei laikysime pažangaus mokslo pradžių-pradžią būtent fundamentinius tyrimus. Na o šios mokslo rūšies pasiekimu matų laikykime nors ir kritikuojamą , tačiau vis dėl to autoritetingą Nobelio premiją.  Tarp laureatų mes nerasime nuolatos stambioms kompanijoms dirbančių mokslininkų. Ir tai yra visiškai dėsninga, nes kapitalas iš esmės pripažindamas mokslinių pasiekimų naudojimo svarbą savo konkurenciniam pranašumui didinti nepamiršta, kad turi ir alternatyvų įrankį. Jei moksliniai tyrimai tampa pernelyg brangus ar palanki konjunktūra reikalauja išleisti produktą iki išsamių tyrimų pabaigos tuomet tiesiog įjungiamas marketingo mechanizmas. Tai kaip rinkodaros priemonėmis nuolat taisomas tyrinamojo darbo brokas mes matome farmacijos srityje. Todėl kalbėdami apie kapitalo ir mokslo santyki mes galime net nekalbėti ne tik apie fundamentinius tyrimus (kuriu nei baigtis nei trukme nėra iš anksto žinomi),  bet ir drąsiai galime teigti kad ir taikomojoje srityje matome milžiniškas spragąs

 Mokslo pasiekimų spartų  priklausomumą, esant konkurencinei aplinkai, „laisvosios rinkos” propaguotojai nurodo kaip išskirtinį kapitalizmo bruožą, kuris atseit leidžia visuomenei per trumpą laiką įvertinti mokslo pasiekimus ir jais mėgautis „neišeinant iš namų”. Tiesa, jie kažkodėl pamiršta, kad tarimai inovatyvus produktai  kapitalistinio ūkio sąlygomis neretai tebūna restyling‘o pasekmė, t.y. proceso kurio metu tarimas produkto naujumas pasiekiamas išorinių bruožų pakeitimais nekeičiant produkto pagrindinių savybių. Pagalvokime kiek revoliucinių sprendimų pradėta naudoti lengvojoje pramonėje per pastaruosius 30-50 metų? O gi XXI a pradžioje viskas daroma taip kaip ir XX a. viduryje. Nepasikeitė net gamybos proceso valdymas, tiesiog iš  Vakarų Europos ir JAV fabrikų gamyba „emigravo” į Kiniją . Tas pats pritaikytina beveik visoms sritims (išsk. IT ir dar keletui, tačiau ir ten egzistuoja ta pati „perteklinių funkcijų” problema ) ir kad tai pastebėti tereikia  atsakyti į klausima ar naujai matomas produktas skiriasi nuo ankščiau buvusio vertinant vien tik pagrindinę jo paskirtį. Taigi vien tik išoriškai skirtingų produktų įvairovė ir jų pastovus išorinis atnaujinimas, tikrai nėra tinkamas įrodymas kad būtent „laisvosios rinkos” modelio sąlygomis mokslo pasiekimai greičiau pasiekia vartotoja, tačiau neabejotinai įrodo, kad produktų gamybos sistema yra priversta pirmiausia ieškoti kelių pasiekti vartotojų kišenes per „emocinį pirkimą” viliojant tariamu naujumu (per ta pati nuolatinį restyling‘a) . Atitinkamai jei mes progresą vertinsime kaip vartotojai kuriems svarbios naujos produkto pagrindinės savybės (o jos atsiranda kaip tik mokslo pasiekimu dėka) tai lengvai pastebėsime kad mes iš tiesų tampame didesnio produktų kiekio turėtojai , tačiau vis tiek  esminiai teigiami pasiekimai vyksta gana lėtai.

Kai kas galite mane paklausti ar aš nebandau įteigti kad gera yra toji sistema kurioje produkto vartotojo poreikiams skiriamas minimalus dėmesys sutelkiant visą potencialą į „dydijį” mokslą. Beje panašus modelis pasaulyje jau egzistavo ir kai kas iš mūsų dar ji prisimename. Iš tiesu, buvo įrodyta , kad dvi visiškai skirtingos formacijos gali vienodai sėkmingai tobulėti imliausiose protinio potencialo prasme srityse. Tačiau jei kalbant apie „laisvosios rinkos” sistemą mes nuolatos minime jos priklausomybę nuo vartojimo didinimo (atitinkamai iš to išplaukia ir perprodukcijos krizės ir neracionalus išteklių vartojimas ir kapitalo koncentracija), tai TSRS atveju esame priversti pripažinti kad „vertikaliosios” ekonomikos sukurta pramonė taip pat negalėjo tinkamai patenkinti vartotojų poreikių. Todėl akivaizdu, kad  mes esame priversti surasti optimalų modelį nekopijuojant nei ankščiau buvusio nei tuo labiau dabar esančio.

Kaip ir minėjau straipsnio pradžioje žodis „konkurencija” vis dėl to turi 2 reikšmes o žodis „progresas” žiūrint iš produkto vartotojo pozicijos tikrai negali būti vartojamas vertinant tik kylančia produktų gamintojų materialinę gerovę. Tad pabandykime progresą įvardinti vartotojo patogumo vektoriumi kuriam kylant vartotojas gauna naujus produktus su naujomis naudingomis savybėmis. Ir va tuomet pagavokame ar visuomet „asmeninė nauda” gali būti išreikšta pvz. pinigine išraiška. Taip, egoistinėje „laisvosios rinkos” sistemoje kito mato nėra. Tačiau ar tikrai individas kurdamas visuomenei naudingą produktą negalėtu mainais naudingų sau paslaugų ? O kodėl keli individai negalėtu varžytis dėl  kokybiškesnio intelektinio produkto kurmio? Štai jums ir konkurencija tik paremta šiek tiek kitokiu mato vnt.   

 Progreso išraiška per naudingų visuomenei mokslo (ir beje technikos) pasiekimų kiekybę ir kokybę  kaip mes matome, lieka vienintelė kuria galime vadovautis. Priešingu atveju mes turėsime atskirus „progresus” kurie tarpusavyje gali ir nesutapti. Supaprastinant pateiksiu tokius lokalaus progreso pav  tarkime. A- sritis. „ Haičio ritualinių paslaugu tiekėjai uždirbo trigubai daugiau pelno nei pernai” (Progresas? Neabejotinai progresas jei žiūrėti iš „laisvosios rinkos” teoretikų pusės ) arba  B- sritis. „Farmacijos įmonės Haityje padidino antibiotikų pardavimus trigubai” Na o galutinė tokių „progresų” išraiška yra ta kad ženklus pagerėjimas B- srityje tolygus praradimams A- srityje. 

 

Tai kaip tuomet atsakysime į klausimą ar konkurencija skatiną progresą? Neabejotinai asmeninio pripažinimo siekis ar turtinio atlygio noras yra vienas iš stimulų kurti visuomenei naudingą inovatyvu produktą (ar idėją leidusią jį sukurti) , ir kurio atsiradimas taps nauju „perlu” žmonijos žinių kraityje. Tačiau jei konkurencija bus ištreškiama per didesnio pelno siekį (žr. pirmąja žodžio reikšmę)  tai mes greičiau susidursime su produkto primityvinimu (mažinant sąnaudas ir didinant pelną) ar perteklinių funkcijų diegimu (formuojant inovatyvumo iliuziją) ar galiausia su paprasčiausių restyling‘u (kuris yra vienas iš vartotojiško egoizmo pagrindinių variklių)  o ne su progresu.

 

 

Nuoširdžiai Jūsų

 

Vitalijus Balkus

By vbalkus | Posted in Politika, Visuomene | Comments (0)

Apie “šiukšlių pramonę”

2010 Vasario 21 d. – 15:47

Pradėti rimčiau domėtis „aplinkosaugos” vajumi manę paskatino vienas nedidokas (ir kaip tokiais atvejais dažniausia būna) užsakytas ir tendencingas straipsniukas. Jame venos stambios tariamai atliekas perdirbančios įmonės vadovas liejo krokodilo ašaras dėl nėva netinkamos politikos jo verslo atžvilgiu. Matyt reikėtu pasipiktinti , kad tokį dorą ir reikiamą darbą dirbantis žmogus  negali tinkamai švarinti Lietuvos. Tik šį kartą matyt teks panaudoti žodį „švarinti” kalbant apie teršiamą aplinką o apie mūsų visų kišenes.

 

Beje visas sis jovalas su tariama “aplinkosauga” (o iš esmes gerai pastatytas ir proteguojamas stambus verslas) yra ne kas kitas o grobuoniškos kapitalistines vartojimo sistemos dalis. Principas “dirbk, pirk, mirk” numato kad visuomenes vystymas galimas tik per vis didėjančio materialaus produkto kūrimą. Galutine “progreso” išraiška yra tam tikras piniginis vienetas kuris buvo sugeneruotas per gamybos procesą. O va čia ir slypi esminis konfliktas nes tuomet suveikia dėsnis “pagamink pigiau- parduok brangiau” t.y. galutinio produkto kokybe nesvarbi o viska lemia kiekybe ir gebėjimas įteigti vartotoją kad kiekvienas produkto atnaujinimas yra jam tiesiog gyvybiškai būtinas. Šiuo atveju galime drąsiai kalbėti kad produkto „išpiršimo” procesas taip pat tampa visai apčiuopiamu nematerialiu produktu, kuris nors ir pats savaime gal ir neturi tiesioginiu sąsajų su nagrinėjama tema, tačiau vis dėl to irgi reikalauja tam tikrų išteklių (nuo popieriaus iki elektros sąnaudų) , tačiau tai palikime rimtesniam pokalbiui.

Sugrįžus prie materialaus produkto ir jo kiekio gausėjimo pasekimu aplinkosaugine prasme,  mes privalome pirmiausia įvertinti kiek teisingos yra aktyviai propaguojamos tariamai „aplinkosauginės” priemonės materialaus produkto gamyboje: energoefektyvumo didinimas, pavojingų medžiagų ribojimas ar pan. Abejotina „globalinio atšilimo” teorija (kuri beje vis dar nepajėgi paneigti nei klimato kaitos cikliškumo teorijos nei aiškiai įrodyti kad klimato kaita vis del to yra žmogaus „nuopelnas”) pagimdė energoefektyvumo didinimo madą. Nebejotina, kad energoefektyvumo didinimas yra teigiamas procesas, tačiau panagrinėkime pati paprasčiausią nūdienų pavyzdį – kompakt liuminescencinių (liaudiškai „ekonominėmis” vadinamos) lempų prievartinio diegimo atvejį. Akivaizdu, kad šių lempų našumo koeficientas yra keliskart (t.y. 4-8 kartus) didesnis nei įprastos kaitrinės. Tačiau toliau mes kažkodėl aptinkame vien nesutapimus su viešai deklaruojamais aplinkosaugos tikslais. Pirmiausia kompakt-liuminescencinės lempos labai sunkiai utilizuojamos (gerokai sudėtingiau nei „pilnavertes” dienos šviesos lempos) nes procesas dėl produktų gausos yra beveik neunifikuojamas. Beje visai nesenai tai atvirai pareiškė per „Euronews” kanalą net ir venos stambios Prancūzijos utilizavimo įmonės vadovas. Atitinkamai didėja būtent energijos sąnaudos nes reikia ne tik mechaniškai išardyti gaminį bet ir užtikrinti proceso saugumą. O antra: žinant kad šio produkto sudėtyje yra gyvsidabrio reikia įvertinti ir tai kad sauga buvo užtikrinama ir gamybos procese (kas neabejotinai buvo vykdoma energiją eikvojančiomis techninėmis priemonėmis). Galite oponuoti man sakydami, kad galutinis efektas yra išreiškiamas per sumažėjusias elektros sąnaudas, tačiau tiesiog pasvarstykime ar tiek svarbu sumažinti tas sąnaudas žinant kad elektrą galimą išgauti visiškai švariais būdais ir tai, kad iki šiol mes esame „purvinų” būdų naudotojai tiesiogiai priklauso nuo tų kurie pasodino pasaulį ant angliavandenių „adatos”.O jei įvertinti  kad didžiąja sąnaudų dalį sudaro būtent pramonės sąnaudos tai apskritai verta savęs paklausti ar iš teisingos pusės pradėtas problemos sprendimas?

Kalbant apie pavojingų medžiagų pašalinimą iš produkto, manyčiau aukščiau pateiktas pavyzdys jau paneigia neburiuos mitus. O jei pavyzdžių reikėtu daugiau, tai pirmiausia verta prisiminti polimerų pramonę kurių poreikis vis didėjančios produktų gamybos sąlygomis tik didėja. T.y. mes šiuo atveju turime tiesioginę seką : kad pagaminti kuo daugiau produktų jų turi nupirkti kuo daugiau, o kad jų nupirktų kuo daugiau reikia suformuoti vis didėjantį poreikį. Na o kas suformuoti kuo didesnį poreikį reikia kad produkto vartotojas būtų priverstas kuo dažniau keisti produktą. Spėkite koks būdas yra efektyviausias? Straipsnio pradžioje jau rašiau kad vienas jų yra įtikinti kad jis jam būtinas kas pasiekiama panaudojant visiems žinomą būdą- reklamą. Tačiau niekas taip nemotyvuoja vartotojo, kaip įprasto produkto praradimas. Va ties tuo ir prasideda pagrindinis šiuolaikinės pramonės „žaidimas”  , kurio pasekoje nepatvarios prekes greitai atsiduria sąvartyne (kur jau prasideda antroji biznio dalis) o tuo tarpu vis labiau eikvojami gamtiniai ištekliai.

Ko gero yra labai nedaug sryčių kur atnaujinta preke būna is esmes tobulesne nei jos pirmtake. Tai siu metu kompiuteriai ir kita rimtesne elektronika. Nors net ir mobiliu telefonu rinkoje jau jaučiasi pertekliniu produktų funkcijų problema. Beje produkto perteklinių funkcijų tema tai pakankamai įdomus reiškinys ir jis nagrinėjamas kaip kapitalistinės ekonomikos „adeptų” siekiančiu per ją kuo labiau praplėsti savo įtaką formuojant „vartotojų sluoksnį”,taip ir aršių kapitalizmo kritikų kurie joje randa eilinį vartotojiškos sistemos destruktyvumo įrodymą.

 Buitine technika (ypač smulkioji) iš viso “evoliucionuoja” taip lėtai kad ta pati gali naudoti ir po 20 metu (tik reikia kad produktas tiek “išgyventu”) O va būtent su “išgyvenimu”, kaip jau supratome-prastai, nes kaip ir rašiau aukščiau visa sistema užprogramuota kuo didesnio produkto kiekio gamybai kas su produkto kokybe nedera. Galite man oponuoti kad žemos kokybes bet pigus produktai leidžia nepasiturintiems naudotis civilizacijos vaisiais. Iš dalies sutikčiau, tačiau vėl reikia suprasti ar iš tiesu kokybiškas produktas be pertekliniu funkcijų yra brangus? Nieko panašaus. Pvz. perteklines funkcijos elektronikoje vidutiniškai sudaro apie 30- 40% produkte įdiegtu funkcijų, o tai parodo, kad suteikti šias funkcijas buvo tuščiai panaudoti ištekliai ir atitinkamai dar ir pabrango galutine preke. Be to pastebėta, kad kuo prastesnis produktas tuo didesnę jo kainos dalį sudaro perteklinių funkcijų dalis. Taip pat apklausos parodė, kad kuo žemesnis vartotojo socialinis statusas , tuo jis labiau linkęs vartoti produktus su vėliau nebevartojamomis perteklinėmis funkcijomis.

 

            Ir štai tik dabar mes galime pradėti kalbėti apie antrąją produkto virsmo stadiją, kuomet jis vėl tampa žaliava. „Šiukšlių verslas” jau senai tapo stambių (ir labai stambių) verslo grupuočių interesų susikirtimo vieta. Maža to, pirmiausią šio verslu susidomėjo nusikalstomos struktūros. „Sąvartynų karai” (vieni beje visai nesenai vyko Italijoje). Tai kad šiukšlių sandėliavimo , laidojimo ir deginimo verslas yra vienas iš korumpuočiausiu visame pasaulyje yra senai žinoma nes tai tiesiogiai siejama su tam tikru išskirtinių teisių perleidimu. Lygiai taip pat , tik gerokai stambesniu mastu, elgiamasi vadinamajame „atliekų perdirbimo” versle. Jei sąvartyno ar atlieku deginimo įmonės atvejų pakanka vietos savivaldoje turėti pakankamą skaičių parsiduoti linkusiu valdininkų tai nustatant „perdirbimo planus” pvz. šalies mastu „utilizatorius” privalo turėti pakankamą palaikymą (kuris kaip mes žinome niekuomet nebūna nemokamas) aukščiausioje politinėje vadovybėje. Na o kalbat apie tokius didžiulius junginius kaip ES apskritai veiksmas neįmanomas jei į grandinę neįtraukti ne tik „utilizatoriai” bet ju „žaliavos tiekėjai”. Nereikia konspirologinių teorijų kad suprasti proceso esmę. Mes jau išnagrinėjome sąsają tarp prekių kiekybes ir kokybes tad prie jos pridėkime dar vieną. Jei antrinių žaliavų kiekis didėja tai atitinkamai didėja „utilizatorių” pelnas . Na o žinant kad „utilizatorius” šalies mastu gali veikti tik per  tam tikrą filtrą turime labai įdomi algoritmą. Produkto gamintojo gerovė tiesiogiai priklauso nuo paleisto į apyvartą produkto kiekio kaip ir „utilizatoriaus” , kurio pagrindinės pajamos skaičiuojamos nuo perdirbtu (arba tariamai perdirbtu) atlieku masės (jei kas nežino tai 70% jo utilizavimo kaštu padengia valstybe t.y. visi mes, apie 30% gamintojas ar importuotojas).Tačiau „utilizatorius” turi ne tik abejotinais įkainiais paremtus „utilizavimo kaštus” bet ir antrines žaliavas. (Kokia pelno dalį tai sudaro galima spręsti vien iš to kad pasaulyje yra pakankamai šalių kurie iš viso neapmoka jokių „utilizavimo sąnaudų” ir neverčia kitus jas apmokėti o utilizaciją užsiimančios įmonės gyvena vien iš antrinių žaliavų pardavimo).                   

                    Atitinkamai esant tokiai sistemai tampa neįmanomas visiškai natūralus procesas kurio metu. aplinkos apsauga būtu pradėta nuo išteklių naudojimo mažinimo, vykdant visą tai per kova su menkaverčio produkto  atsiradimu ir perprodukcija apskritai (nes perprodukcija pasiekiama pirmiausia ten kur įmanomas greitas didelio kiekio menkaverčių gaminių paleidimas į apyvartą)

           

            Štai čia mes prieiname prie tos dalies, kuri tiesiogiai liečia mūsų visų kišenes. Jau žinome, kad per valstybės biudžetą mes apmokame atliekų perdirbėjui jo tariamai turėtas sąnaudas ir tuo pačiu mes pirkdami ir naudodami niekam tikusias perkęs leidžiame gauti pajamų iš gamintojo ar importuotojo o išvesdami dažniausią ankščiau laiko sugedusi daiktą mes tuo pačiu „utilizatoriui” dar ir pateikiame žaliavą. Čia man jau kažkiek primena viduramžių praktika  kuomet nuteistas myriop privalėdavo apmokėti budelio „paslaugas”.

 

            Ar yra išeitis? Be abejo yra , tačiau ši išeitis yra grėsminga egzistuojančiai santvarkai nes vien pasiūlymas reguliuoti menkaverčių produktų kiekį iš karto sulauks „laisvos rinkos” šalininkų nepritarimo, nes tai pakerta vis didėjančiu vartojimu paremta kapitalistinę sistemą . Aš jau nekalbu apie kur kas radikalesnes priemonės tokias kaip kvotas gamtiniams ištekliams ar pan. Na jei visą yra pernelyg komplikuota „laisvosios rinkos” sistemoje tai bent pradžiai pakaktu diferencijuoti produkto gamintojus ar tiekėjus tam kad menkaverčio produkto tiekėjams (beje dabar tai neabejotinai stambiam kapitalui priklausantys tinklai) butu užkrauta pagrindinė savo pačių įvežto menkaverčio produkto utilizavimo našta.

 

            Dar svarbiau yra visuomenes švietimas diegiant atsakingo vartojimo idėjas, kurios griautu „dirbk, pirk, mirk” schemą. Kiekvienas mūsų priės įsigydamas vieną ar kitą produktą gali pasvarstyti ar jo pasirinktas produktas neturi perteklinių funkcijų r ar apskritai jis reikalingas. Galiausia kiekvienas iš mūsų turi mums jau nebereikalingų, tačiau tinkamu naudoti daiktų tai kodėl mes juos paverčiame „utilizatoriu” žaliava kai jie dar gali būti tinkamai naudojami kitu. Keiskitės daiktais. Galu gale išmokite patys tobulinti pabodusius daiktus taip jus ne tik prisidėsite prie sistemos demontavimo bet ir patirsite kūrybos džiaugsmą.

 

Nuoširdžiai Jūsų

 

Vitalijus Balkus

 

2010 01 24

By vbalkus | Posted in Ekonomika, Politika | Comments (0)

Sveikas, pasauli!

2010 Vasario 21 d. – 15:42

Aš esu pats pirmas blog’o įrašas.
Sveikas atvykęs! ;)

Gali mane redaguoti arba ištrinti.
Sėkmės rašant!

By vbalkus | Posted in Be temos | Comments (1)