Kartais sunku kalbėti, suprantant, kad po to busi priverstas ne vieną ir ne du kartus atsakyti į ganėtinai nemalonius ir besikartojančius klausimus. Visuomene , tauta , tautiškumas , tautinis tapatumas – pradėjęs kalbėti apie tai esi priverstas sutikti su tuo kad teks atsiginti ir nuo kaltinimų kaip iš pernelyg uoliai besireiškiančių „patriotų“ taip ir nuo atviros valstybes modelį propaguojančių ultraliberalų ir permanentinių „žmogaus teisių gynėjų“. Vieni bus pasiruošę apkaltinti tautos vertybių griovimų, kiti pasiruošę priklijuoti: „ksenofobas“, „rasistas“, „nacistas“(ar dar kažką iš plataus epitetų arsenalo). O kalbant apie darbo migracija tenka rinktis per kokią prizmę į šį procesą žiūrėti arba pabandyti mastyti kaip materialiomis taip abstrakčiomis kategorijomis.
Šiuo metu globalusis kapitalistinis pasaulis išgyvena tai ką vieni vadina krize, kiti natūraliu ekonomikos raidos etapu o aš drįsčiau tai pavadinti panaudojant medicininę terminologiją- ūmiu piniginių srautų perskirstymo procesu kuomet piniginė masė staiga pradeda migruoti iš vienos ūkio šakos ar geografinio taško į kitą. Na o mes,beveik kiekvienas mūsų, šiame procese esame vienetas kuris apibūdinamas kaip darbo jėga na arba , tarkime, pridėtines vertes mažmeniniai kūrėjai.
Va būtent šiuo metu ir galėtume pakalbėti apie tai ar jau galime vadovautis ekonominėmis kategorijomis ar vis dėl to pradėsime vertinti kaip ekonominę naudą, taip ir tam tikras pasekmes kurios atsiranda šaltai kalkuliuojant santykį tarp stulpelių „pelnas/nuostolis“.
Darbo jėga migruoja ir tai yra normalus reiškinys kalbant apie globalųjį pasaulį (nors ir atsiras nemaža dalis kas suabejos globalinio kapitalizmo normalumu)., tačiau studijuojant įvairių valstybių patirtį teko atrasti, kad požiūris į atvykusius, darbo pobūdis , ar suteikiamų socialinių garantijų ar pilietinių teisių įvairovė neleidžia vienareikšmiškai išskirti vieningą visuomenės-recipiento elgsenos modelį.
Esame įpratę, kad svetur ieškoti geresnio gyvenimo traukiama jei savo šalyje nelieka galimybių prasimaitinti. Taip atsitiko, nes būtent gylus skurdas buvo darbo migracijos iš Lietuvos XIX a., kuomet nemažai lietuvių atsidūrė Urale, kur tuomet buvo sparčiai kuriamas Rusijos Imperijos industrinis „stuburas“, tą patį galima pasakyti ir apie smetonmečio darbo emigraciją (būtent „emigracija“ o ne „migracija“ nes tuomet išvykimas buvo dažniausia negrįžtamas procesas). Dabartinės darbo migracijos bangos, kurių išskirčiau dvi, šiek tiek pakeitė požiūrį ir vietoje „važioju nes jei neišvažiuosiu mirsiu badu“ jau atsirado „išvažiuoju nors ir galėčiau išgyventi , tačiau dabartinis gyvenimas manęs netenkina“ Dabartinis darbo migracijos procesas bent teoriškai nėra prilygintinas emigracijai , tačiau tai vis tik teorija.
Kad suprasti, kodėl kalbėdami apie šios dienos realijas negalime teigti kad darbo jėgos migraciniai procesai fatališkai nepaveiks Lietuvos turėtume pirmiausia pasižiūrėti kaip skiriasi darbo migrantų statusas įvairiuose šalyse ir kaip visuomenės naudojančios įvežtinę darbo jėga reguliuoja darbo migracijos procesą. Įvežtine darbo jėgą naudoja visos kapitalistinės valstybės, įvežtinę darbo jėgą naudoja visos valstybės augimo procese, įvežtinę darbo jėgą naudojo net ir socialistinės valstybės. Pvz. TSRS norėdama pakelti savo tekstilės pramonę ir dar tuo pačiu padėti ideologiškai artimam Vietnamui įdarbino nemenką vietnamiečių būrį tekstilės ir kituose lengvosios pramones įmonėse. Įvežtinę darbo jėgą naudoja ir atviros likusiam pasauliui visuomenės ir ganėtinai uždaros, jei pastarosios susiduria su savų piliečių nenorų dirbti tam tikrų darbų ar pritrūkę retos specialybės darbuotojų. Taip Saudų Arabija mielai priima darbo migrantus iš Vidurinės Azijos, maža to į šalį gali atvykti uždarbiauti net ir moterys (be abejo musulmonės ir tik su vyrais). O kai kaba pakrypsta link aukštuminės statybos, tai tą pati Saudų Arabija mielai kviečiasi Nepalo statybininkus, kurie iš viso nėra musulmonai (tiesa, yra tam tikra procedūra, kurios metu statybininkas formaliai paverčiamas musulmonu). Galėtumėte pagalvoti , kad tučtuojau po šių žodžių parašysiu, kad darbo migracija šiuolaikiniame pasaulyje yra nenuginčijamas gėris , tašiau…
Kita medalio pusė yra gerokai liūdnesnė. Kalbant apie tai kaip visuomenes priima atvykusius ir kokios teisės suteikiamos darbo migrantams galime aiškiai išskirti dvi kryptis kuriu viena tai bandymai suteikti atvykusiems iš esmės lygias teises su šalies-recipiento piliečiais, kita aiškiai atskirti atvykėlius ir „savus“ . Ir vienas ir kitas kelias kaip bebūtu keista dažniausią sukelia visuomenėje analogišką (bent jau išoriškai reakciją) Integracija, neretai nelogiška ir pažeidžianti savu piliečių interesus, kelia pasipiktinimą ir panieką atvykusiems , tačiau ir de-jure ar de-facto susiklosčiusi padėtis kuomet darbo migrantai tampa nepilnaverčiais visuomenės nariais lygiai taip pat neapsaugo atvykusius nuo paniekos. Olandijos ar Šveicarijos, kur emigrantų teisės yra ypač akylai saugomos, ir Rusijos , kur darbo migrantai tėra „čiurkos“ o televizija nesidrovi nuolat eskaluoti „blogųjų gastarbaiterių“ temą , „ultrapatriotai“ nuolat randa darbo migrantu asmenyje dėkinga objektą į kurį gali nukreipti visuomenės pyktį. Tiesa aukščiau minėtais atvejais darbo migrantai betarpiškai kontaktuoja su vietiniai gyventojais. Kalbant pvz. apie tos pačios Saudų Arabijos patirtį mes susiduriame su reiškinių kuomet darbo migrantai nėra nei integruojami nei infiltruojami į visuomenę. Šioje šalyje atvykę darbuotojai gyvena vadinamuose kampaunduose kurie yra saugomi, tačiau juose nereikalaujama laikytis griežtu šarijato įstatymų pvz. moterys kuo puikiausia vaikšto be galvos apdangalų ir net gali vairuoti automobilį (visoje šalyje tai griežčiausią draudžiama).Tai tikrai nėra panašu i niūrią darbo stovyklą o greičiau į olimpinį kaimelį per Maskvos olimpines žaidynes , kuomet aplinkui esanti teritorija buvo mažiau laisvą nei saugomas uždaras objektas. Galiausia man tai dar primena ir čigonų taborą Vilniuje kur nemaža dalis įstatymų de-facto nustoja galiojus. Nesiimu spręsti garas tai sprendimas ar blogas, tačiau nujaučiu, kaip iš vienos pusės išgirsiu „negalima laikyti žmonių stovyklose“ o iš kitos „ visi atvykusieji turi besąlygiškai paklusti šalies įstatymams“. Na ir tuomet tektu paklausti kas geriau? Ar integruoti atvykusius į visuomenę nemaža dalimi supriešinant juos su nuolat šalyje gyvenančiais? O gal inkorporuoti į visuomenę nepilnaverčiais nariais įvedus jiems griežtus standartus?
Iš esmės analizuojant įvairių valstybių patirtį tenka pripažinti kad dažniausia mes susiduriame su dvejais modeliais, kurios galime pavadini „integracinis“, ir „diskriminacinis“. Atrodytu , kas gali būti bendro tarp jų. Tačiau kalbant apie pirminę darbo migrantų priėmimo priežastį – ekonominę naudą mes pastebėtume, kad ir vienu ir kitu atveju ji yra akivaizdi. Integracinis modelis leidžia ilgiau išlaikyti savo teritorijoje jau adaptaciją laikotarpį praėjusius migrantus ir didinti jų kuriamą pridėtinę vertę didinant jų gebėjimus tą vertę kurtį (modernizacinis modelis) , diskriminacinis leidžia didinti jų kuriamą pridėtinę vertę tiesiog mažinant jų išlaikymo sąnaudas (taupymo modelis). Ir va ties šia vieta mes galime aptikti vieną svarbią darbo migracijos skatinimo priežastį : Jo Kapitalistinę Didenybę – Pelną. Pigi darbo jėga, na ar bent pigesnė darbo jėga, leidžia įgyti konkurencinį pranašumą, didiną apyvartas na o galiausia susiveda į pelną kuris ir yra pagrindinis sėkmės matas.
Ir štai čia mes turėtume nuspręsti ar ekonominė nauda (o kapitalo pelnu dydis neretai besąlygiškai sulyginamas su ekonomine nauda visuomenei) yra svarbiausia rodiklis kalbant apie valstybės ar tautos ateitį? Ar ekonominis pakilimas naudojant įvežtinę darbo jėga netaps Piro pergalę, kuomet galutiniai praradimai viršys gautąja naudą?
Čia vertėtu šiek tiek panagrinėti koks yra darbo migranto „portretas“. Industrinėje kapitalistinėje valstybėje galima įžvelgti dvi pagrindines darbo migrantu grupes kurių viena tai „smegenys“ o antroji „raumenys“. Techninių ar fundamentinių mokslų aukštos klasės specialisto paruošimas kainuoja labai brangiai, net, sakyčiau pernelyg brangiai , kad net ir ekonomiškai galingos galėtu apsirūpinti vien savais specialistais. Todėl pasaulyje nuolat vyksta „smegenų medžioklė“, kurios metu perspektyvūs specialistai yra kviečiami atvykti suteikiant išskirtines imigracijos sąlygas. Natūralu, kad tokių darbo migrantu nėra daug, jų išsilavinimas nepriekaištingas o gebėjimai dažniausia pernelyg specifiniai kad sukelti priešpriešą su vietiniais darbuotojais. Aukštųjų technologijų srityje net aukščiausios klasės specialisto atlyginimas te sudaro menką galutinio produkto sąnaudų dalį tad ir niekas pernelyg netaupo taip nesudarant sąlygų konkurencijai tarp skirtingų (kilmės prasme) darbuotojų . Be abejo turiu omenyje konkurencija kuri atsiranda atvykusių darbuotojų grupei pradėjus savo paslaugas siūlyti pigiau nei tai darė iki tol dirbusieji. Visai kita padėtis susiklosto jei kalbėti apie tuos kurie atvyko dirbti nekvalifikuotus darbus ( „raumenys“). Ši darbo migrantų kategorija buvo žinoma net nuo Egipto piramidžių statybos laiku. Dažnas vis dar mano kad piramides statė vergai, tačiau iš tikro šios grandiozinės statybos vyko nemaža dalimi būtent tuometinių darbo migrantų dėka. Naujais laikais besivystant pramonei augo darbo jėgos poreikis tik didėjo ir jei pradžioje jis būdavo patenkinamas tiesiog persikeliant darbo jėgai iš kaimų į miestus tai jau XIX a pabaigoje atsirado migraciniai procesai (nepainioti su kolonizavimo procesais) primenantys šiuolaikinius. Du pasauliai karai, Didžioji Depresija ir ilgas atstatymo procesas pokaryje pristabdė migraciją tačiau jau 80-jų metų pradžioje apie migracija pradėta kalbėti kaip apie atskirą problemą. Uždaros kompaktiškai apsigyvenusios bendruomenes, perkėlusios savo papročius iš Azijos ar Šiaurės Afrikos provincijos į Europos didmiesčius tapo tiek gausios , kad galiausia išstūmė vietinius gyventojus iš ištisų didmiesčių rajonų. Uždarų getų su sava kultūra, kalba ar tikėjimu egzistavimas, nebuvo kažkas naujo Europoje, tačiau niekuomet jos nesiformavo taip greitai ir visuose Vakarų Europos valstybėse tuo pat metu. Tokį procesą sąlygojo mano manymu dvi pagrindinės priežastys.
Pirmoji tai vėl gi siekis sumažinti produkcijos gamybos kaštus pritraukiant pigią darbo jėgą ir tai didinti pelnus. Po Antrojo Pasaulinio Karo, susidūręs su vis stiprėjančiu darbuotojų judėjimu už savo teises ir puikiai suvokdamas, kad tolimesnis taupymas vietinių darbuotojų sąskaitą gali baigtis įvykiais panašiais į 1917 Rusijos revoliuciją, kapitalas buvo priverstas sutikti su aukštesniais socialiniais standartais. Kompromisu tapo socialinių garantijų stiprinimas piliečiams ir galimybė dirbti atvykusiems (pradžioje tik buvusių savų kolonijų gyventojams o po to ir kitiems). Imigracijos mastams didėjant atsirado tam tikra infrastruktūra aptarnavusi augančias bendruomenes. Mokyklos , kuriose mokėsi vien imigrantų vaikai, ligoninės , bendruomenių centrai buvo neišvengiamas kompromisas. Tačiau imigrantas dirbantis prestižinį darbą buvo ypač reta išimtis ( neskaitant tų, kurie iš karto atvyko kaip „smegenys“) . Ir tikrai nevalia versti visko rasizmui ar ksenofobijai. Objektyvi priežastis buvo ir yra tą, kad „raumenų“ t.y. nekvalifikuotos (ar žemos kvalifikacijos) užsienio darbo jėgos pagrindą visuomet sudarė (ir sudaro) pirmiausia tie, kurie negalėjo rasti tinkamo darbo savo šalyje ir neturėjo sukaupę jokio turto. Tiesa pirmaisiais dešimtmečiais padėtis, kuomet aplink stambius pramonės centrus atsirasdavo menkai išsilavinusiu, žemu socialinių gebėjimų ir nesugebančiu adaptuotis imigrantų rajonai , pilnai tenkino valdžią . Darbuotojas kuris ateina ryte į darbą, atidirba už žemesnę nei vietinis atlyginimą , nekuria profesinių sąjungų , nereikalauja geresnių darbo sąlygų, buvo idealus kapitalui. Na o kad vakarais pvz. Paryžiaus priemiesčiai pavirsdavo mūšio lauku menka problema. Ko gero lūžio tašku galima laikyti XX a pabaigą, kuomet kapitalas rado dar geresnį būdą padidinti savo pelnus ir vietoje to, kad atsivežti darbo jėgą tiesiog pradėjo kelti gamybą ten, kur toji darbo jėga yra tiesiog vietoje. Tačiau imigrantai jau įsitvirtino (nors nemaža dalimi besivadovaudami savomis taisyklėmis) , atsirado antroji karta kuri buvo vienodai svetima ir savo tėvų žemėje ir jų tėvus priėmusioje šalyje. Be to po imigrantai dirbo jau ne vien pramonėje. Aptarnavimo sritys, kuri irgi tapo nepatraukli vietiniams, slauga, komunalinės tarnybos tapo tradicinėmis darbo vietomis. Menkas integracijos lygis tapo priežastimi, kad imigrantų bendruomenėse suklestėjo ne tik tradicinis nusikalstamumas, bet galiausia dalis jų tapo ir religinio ekstremizmo židiniais. Priklausomybe nuo atvykusių darbuotojų jau buvo tiek stipri, kad tiesiog tapo nebeįmanoma atsisakyti jų paslaugų net ir tuomet kai paaiškėdavo kad dalis jų atvyko nelegaliai. Legalizavimo akcijos Ispanijoje to geriausias pavyzdys. Tapo aišku, kad visą tą žmonių masę ( o kai kur „naujųjų“ imigrantų dalis jau sudaro 20% šalies gyventojų) jau nebeįmanoma integruoti vien perauklėjant juos taip, kad jie besąlygiškai priimti šalies kultūrą , papročius , o tuo labiau vyraujantį tikėjimą. Atsiradusios naujos integravimo programos tapo kompromisinės ir kartais sudaro įspūdį kad ne imigrantus siekiama integruoti į visuomenę, bet visuomenę pritaikyti prie atvykusių. Be to normoms tapus bendra europinėms imigrantų „problemą“ privalu spręsti ir ten kur jų dar nėra. Pvz. visai nesenai Lietuvoje ES remiamos programos rėmuose, konsultuojant ypač prieštaringos reputacijos Tolerantiško Jaunimo Asociacijos, buvo atliekama studija kurios metu buvo paaiškinta, kad vadovėliai yra netinkami nes remiasi eurocentrizmu, ir esą per mažai dėmesio skiria kitų kraštų (Azijos, Afrikos) istorijai. Žinant , kad dabartiniai abiturientai ir taip dažnai neskiria pvz. LDK nuo LR o istorijos vadovėliuose gali aptikti faktologinių netikslumų galima tik spėti, kaip „pagerės“ istorijos žinios jei teks dar klausytis apie Nubijos karalius.
Taigi sugrįžkime į Lietuvą . Mūsų šalis bendrame darbo migracijos procese yra šalis-donorė. Vertinant per pastaruosius metus išvykusiųjų piliečių dalį 100 tūkst. gyventojų, Lietuva „sėkmingai“ konkuruoja su Šiaurės Afrikos valstybėmis. Diskutuojant migracijos klausimu teko išgirsti tokią nuomonę: „Airijoje irgi gyveno 8mln. Pusė išvyko tačiau šalis tik sustiprėjo“, tačiau…Kaip ir minėjau aukščiau reikėtu suvokti ką mes traktuojame kaip naudą o ką busime priversti vadinti praradimu. Neabejotina kad po alinančios emigracijos bangos ir dabartinės vadinamosios krizės prasidės atsigavimo laikotarpis. Žinant, kad išvykusių darbingų žmonių skaičius kai kuriose Lietuvos vietovėse sudaro trečdalį , akivaizdu kad jau artimiausiu metu susidursime su darbo jėgos trūkumu. Kažką panašaus jau buvome mate prie trejetą metų kuomet stambių pramoninkų ir statybos sektoriaus pagrindinių žaidėjų buvo reikalaujama nedelsiant supaprastinti darbo jėgos įvežimą ir tai buvo iš dalies padaryta ir tik ekonomikos krizė neleido procesui įsisiūbuoti. Kapitalistinė , „laisvos rinkos“ principu paremta ekonomika kaip mes žinome turi tik vieną progreso ir gerovės matą – pelną , kuris iš esmės nubraukia visus nematerialius dalykus nebent juos irgi pavyktų įrašyti debito/kredito stulpeliuose. Pigi darbo jėga ir jos dėka mažinamos kapitalo išlaidos pasak liberalios pakraipos ekonomistų yra gėris leisiantis valstybei tapti konkurencinga ir to pasekoje atseit turtingesne. Taip, neabejotinai, kelias kuomet kurį laiką eksploatuojama pigi darbo jėga o didėjančių įplaukų dėka kuriama stipresnė socialinė sistema įmanomas. Tik va būtent tokį kelią jau nuėjo „senosios“ ES valstybės kurios galiausia prie pradžioje saviems sukurtos socialinės sistemos (su didelėmis pašalpomis, socialiniais projektais, bedarbio išmokomis) buvo priversti prijungti ir buvusius darbo imigrantus. Maža to, kaip ir rašiau pirminis menkas dėmesys atvykusiems įsiliejo į tai, kad siekiant suvaldyti naujai atvykusiųjų (ir jų palikuonių) masę teko atsisakyti nemažos dalies to kas sudarė tradicinė Vakarų Europos kultūrą. Jau dabar Londono centre parduotuvės vitrinoje vargiai pamatysi užrašą „Linksmų Šv, Kalėdų“ o tik politkorektišką „Su Šventėmis“. Tiesa verta pabrėžti kad multikultūriškume problemos nėra o atvykusieji gali puikiai papildyti ir praturtinti visuomenę. Lietuva yra kaip tik geras pavyzdys kaip turėtu sugyventi įvairių tautybių ir tikėjimų žmonės, tačiau skirtingų tautų integracijos procesas kartais vyko šimtmečiais.
Pabandykime įvertinti kokia darbo jėga gali tapti paklausia Lietuvoje? Tariamo (o pakilimas skolon iš esmes kitaip vertinamas nei „tariamas pakilimas“ negali ir būti) ekonominio pakilimo metu Lietuvoje ženklią pridėtines vertės dalį sukurdavo statybos sektorius, o pramonei susikurti laikotarpis buvo pernelyg trumpas, o ir pramonė nebuvo tiek dosniai bankų finansuojama .. Nenuostabu, kad stipriausioje tuomet ūkio šakoje dirbo pagrindinė dalis mažiau kvalifikuotos darbo jėgos. Lygiai taip pat natūralu, kad netekę darbo šie žmonės galiausia papildė emigrantų gretas. Krentant ekonomikai susitraukė aptarnavimo sfera išmetusi į gatves dar nemenką dalį buvusių darbuotojų, kurie irgi išvyko svetur. Taigi pirmutinis poreikis atsirasiantis Lietuvoje bus neabejotinai „pigių“ žemesnės kvalifikacijos darbuotojų poreikis. Galime spėlioti, kokiomis sąlygomis bus įdarbinami užsieniečiai Lietuvoje, tačiau šios sąlygos, kalbant apie įdarbintųjų socialines garantijas, negalės būti prastesnės nei tai nurodo ES teises aktai. Barškanti Lietuvos socialinės apsaugos sistema susidurs su būtinybę užtikrinti lygias atvykusių ir vietinių darbuotojų lygias socialines teises greičiau nei pajėgs susitvarkyti su jau esamomis problemomis.
Tačiau didžiausias praradimas laukia tikrai ne socialinėje ar ekonominėje plotmėje. Pradėjau šį straipsnį minėdamas tautiškumo sąvoką ir ne veltui. Globalinio kapitalizmo sąlygomis migracijos procesai yra skatinami. Tai dar vadinama „darbo jėgos mobilumo didinimu“. Ne veltui esu ne kartą paminėjęs, kad vienintelis kapitalizmo matas yra pelnas o visi procesai yra geri, jei tai teigiamai atsispindi banko sąskaitoje. Tapatumo išsaugojimas nėra pelningas dalykas nors tik vien dėl to, kad lietuvis darbuotojas Lietuvoje gali tapti pernelyg brangus. Ko gero atkreipėte dėmesį kad dabartinėje Lietuvos politinėje padangėje iki šiol neatsirado emigravusiems tautiečiams atstovaujančios politinė jėgos. Ir net ir žinant tragiškus emigracijos mastus valdžia (ir buvusioji ir esamoji) nerodo jokio noro sudaryti sąlygas žmonėms sugrįžti.
Bandant kalbėti darbo migracijos tema teko girdėti , esa bet kokie apribojimai yra žmogaus teisių pažeidimas ir tai „neeuropietiška“ . Su paskutiniu teiginiu sutikčiau nes kaip jau matėme „senoji“ Europa iš tiesu buvo priversta (būtent priversta) sudaryti ypač palankias sąlygas atvykusiems ir tai beje buvo sąlygota jos pačios veiksmais darbo imigracijos proceso pradžioje. Tačiau vargu ar reikalavimai atvykusiam bent jau minimaliai integruotis iki jis bus įtrauktas į šalies socialinę sistemą yra žmogaus teisių pažeidimas.
Tai koks kelias būtu optimalus Lietuvai kad jai netektu spręsti problemų, kurios kamuoja ispanus, airius ar olandus? Pirmiausia reikėtu pasidžiaugti, kad mes dar turime bent kelerius metus per kurios darbo jėgos trūkumas taps akivaizdus ir atsinaujins procesai kurie buvo juntami 2008 metais.
Kalbant apie Lietuvos žmogiškuosius išteklius reikia įvertinti tai, kad už šalies ribu atsidūrė virš ketvirtadalio darbingų piliečių o tai yra resursas nuo kurio, o tai aš galiu teigti visiškai drąsiai, priklausys kokia linkme judės Lietuva. Tačiau dabartinė padėtis rodo kad pastaraisiais metais šalį valdžiusiam ( ir valdančiam) politiniam elitui reemigracijos problemos sprendimas nėra reikalingas. Manyčiau pirmiausia tai nulemta vietinio kapitalo interesu, kuriam grįžtantys darbuotojai gali kelti reikalavimus analogiškus tiems apie ką kalba Vakarų dirbantieji ir kurios patenkinti vietinis kapitalas nėra linkęs. Beje kalbos apie tai kad Lietuvoje negalima sudaryti samdomiems darbuotojams sąlygų panašiu į Vakarų darbuotojų sąlygas tėra pagrįstos tik iš dalies. Panagrinėjus stambių įmonių rodiklius net ir vadinamosios „krizes“ metu jų galimybės sumažėjo ganėtinai neženkliai. Taip stambios prekybos įmonės deklaravo 17% sumažėjusia apyvartą o tuo tarpu realaus darbo užmokesčio kritimas sudarė 30% ir daugiau. Per vadinamosios „krizės“ laikotarpį daugelis net nesustabdė plėtros projektų o tai puikiai parodo kieno sąskaitą taupo lietuviškasis kapitalas. Kiek prastesnė padėtis statybų sektoriuje, tačiau ir ten nėra taip blogai kaip kartais teigiama. Jei smulkieji statybos rinkos dalyviai iš tiesu smarkiai nukentėjo nuo vadinamosios krizės, tai didieji per trys piko metus sugeneravo milžiniškas lėšas, kurios buvo dažnai išvedamos per antrines įmones.
Todėl kalbant apie reemigraciją, kaip pagrindinę užduoti ypač svarbus tampa Lietuvos politinės vadovybės vaidmuo. Kapitalo ir samdomo darbuotojo santykių gerinimas susidariusioje situacijoje, dėję, tampa įmanomas tik taikant išorinio poveikio priemonės.
Antruoju svarbiu žingsnių turi tapti praktinių klausimų sprendimas. Svarbiausiais klausymais laikyčiau: darbo, būsto ir šeimos politikos klausimus. Ir jei darbo problemų sprendimai yra iš esmės žinomi apie galimą būsto programą (kuri yra svarbi tiek reemigravusiems tiek jaunoms šeimoms apskritai) reikėtu pakalbėti plačiau. Apie valstybės investicijas i ilgalaikį nuomojamą būstą (ne painioti su socialinių būstų) jau buvo kalbėta, tačiau viskas atsiremia į nenorą pradėti procesą motyvuojant tariamu lėšų trūkumu. Apsiginklavau kalkuliatoriumi ir prisiminiau kad net pačios karštinės laikais būsto m2 savikainą (įskaitant visą darbo užmokestį statantiems darbininkams) tesiekė 1700 LTL. Tad atlikęs nesudėtingą aritmetinį veiksmą suskaičiavau kad į „Koliziejaus“(vadinamojo Nacionalinio Stadiono) statyba jau „investuoti“ 88235 m2 gyvenamojo būsto arba 1764 šeimyniniai būtai. Į vieno žmogaus tuštybės paminklo prie Katedros panašiai tiek pat. Puse tiek į laivo kartkarčiais surandančio kokia nors miną ar šiaip metalo laužą pirkimą. Na ir dar 1600 būtų buvo paaukoti amerikiečių tankų vežiojimo priemonėms pirkti. Taigi vien tik atsisakius šių beprasmiškų statinių ar pirkinių buvo galimą pastatyti 5900 šeimyninių būtų kurios bent jau tam tikrą laiką galėtu nuomotis jaunos šeimos iki jos tarpu iš tiesu pajėgios, nesiveriant kilpa ant kaklo, įsigyti ar pasistatyti (ką irgi daug kas per ilgesnį laiką padarytu) nuosavą būstą. Kai kas gali manę pavadinti tarybinio laikotarpio statybų besiilginčiu piliečiu, tačiau pasvarstykite patys ar geriau dvidešimt tūkstančių savo piliečiu likusiu ar sugrįžusiu čia ar vežiotis svetimus tankus po tokią pat svetimą dykumą o retą užsienio klerką girdyti šampanu pseudoistoriniame pastate?
Tačiau ar mes nesame liudytojai tam tikro „nekonkurencijos susitarimo“ tarp vadinamųjų „NT vystytojų“, bankininkų ir valdžioje buvusių (ir esanšių) politinių grupuočių? Kaip ir minėjau stambių statybos sektoriaus žaidėjų viršpelniai tikrai darė įtaką politiniams sprendimas.
Tačiau ar Lietuva nors ir pritaikius reemigracijos skatinimo priemones ateityje galės apsieiti be įvežtinės darbo jėgos? Akivaizdu kad ne, tačiau nuo dabartinių veiksmų priklausys ar bus einama nekvalifikuotos darbo jėgos priėmimu skatinant menką pridėtinę vertę kariančių ūkio šakų plėtrą , ar darbo imigracija įgaus pvz. JAV būdingus požymius kuomet valstybė pageidauja matyti tik tuos, kurie gali sukurti kažką naujo. Ir jei pirmasis kelias akivaizdžiai veda į socialinių ir tautinių problemų gliaumėjimą, tai antrasis neabejotinai paskatins šalies progresą ir nesukels grėsmės nei šalies identitetui nei atvykstantiems.
2010 07 05
Vilnius