Tiems, kurie neprisimena ar tiesiog nežino, apie ką kalbu, priminsiu: berniukas išduoda komisarams savo tėvą ir dėdę, slepiančius duoną nuo „pačios teisingiausios“ bolševikų valdžios. Už tai tėvui skiriama žiauri bausmė, o Pavlikas tampa šlovingu didvyriu. Tiesa, šlovė jį pasiekia po mirties, nes giminės savaip atsiskaito už tokį „didvyrišką“ jo poelgį. Na dar buvo ir asmeninis motyvas – Pavlikas nekentė tėvo, nes šis nuolat mušė motiną. Tiesa, pastarojo fakto sovietinė propaganda nenagrinėjo, nors apie tai ir užsimindavo, tad jis buvo žinomas tik specialiai besidomėjusiems anais įvykiais.

Tiek to. Iš gūdaus Rusijos kaimo persikelkime į europietiškai lietuvišką šiandieną…

Gyveno kartą vaikinas ir mergina, ir ne šiaip gyveno, o kartu. Kaip vaikinas užsidirbdavo duonai kasdieninei, istorija nutyli, tačiau mergina darė tai, kas įprasta, nors ir nelegalu, – prekiavo kontrabandinėmis cigaretėmis. Ši pasaka tęstųsi ilgai ir laimingai, tačiau atstūmė mergina jaunikį . Ir sukilo vaikino širdyje pilietiškumo jausmas, ir nuskuodė jis pranešti apie nedorėlę panelę tiems, kam priklauso…

Be abejo, veiksmas pagirtinas vien dėl to, kad neseka lietuviškomis tradicijomis, kurios moko įskiepyti merginos meilę pasigavus ją kur nors patvoryje ir liaudiškais paprastais žodžiais išreiškus nepasitenkinimą dėl įžeistų jausmų. Tradicijas šį kartą pademonstravo kita pusė. Atstumtą jaunuolį aplankė merginos giminės, žodžiu ir veiksmu paaiškinusios, kad skųsti pilietiška, tačiau negražu.

Lietuva jau sugrįžo į laikus, kuomet valdžia su savo piliečiais įprato bendrauti skundų kalba. Pasirašyti ar anoniminiai, pagrįsti ar atvirai šmeižikiški, rašyti etatinių skundikų ar pirmą kartą neteisybę patyrusių žnmonių, – jie keliauja į valdiškas institucijas, juos skaito, registruoja, svarsto. Taip liepia įstatymai. Juk tiesiog paprasčiau sulaukti skundo, ji patikrinti ir, nepriklausomai nuo galutinio rezultato, atsiskaityti už įvykdytą darbą. Kai kurie piliečiai vėl prisiminė, kad skundas valdžiai yra puikus dalykas norint išspręsti visai kitas, su skundo tema tiesiogiai nesusijusias problemas. Ir kaip gi neprisiminti, jei esi tiesiog skatinamas anonimiškai įskųsti savo priešą.

Puikiai pamenu, kaip nepriklausomoje Lietuvoje atsirado pirmasis anoniminis pranešimų priėmimo telefonas. Tai buvo laikmetis, kuomet teisėsaugininkai nesidrovėdami viešai lėbaudavo su „autoritetingais“ nusikaltėlių pasaulio veikėjais, o pilietis, iš tiesų tapęs nusikaltimo auka ar svarbiu liudytoju, nebuvo tikras, ar jo pareiškimas iš artimiausio komisariato nenukeliaus pas tuos pačius nusikaltėlius. Tuomet ONTT atidarė vadinamąją „karštą liniją“. Tais laikais tai buvo neišvengiama ir teisinga.

Tačiau po dešimtmečio jau turime tiek „karštų linijų“, kad lengviau išvardinti institucijas, kurios vis dar nerado priežasties atsidaryti nuosavo anoniminių „skundų langelio“. Pateikti anoniminį skundą juk taip pilietiška. Beje, informatorių logika kartais būna paprasta: pasitvirtins ar nepasitvirtins, tačiau priešą vis tiek patampys po „valdiškus namus“. Mane puikia supras tie, kuriems nusišypsojo laimė gyventi greta pernelyg aktyvių skundikų.

Blogiausia, kad atviras skundimas jau laikomas „pilietiškumu“. Žiniasklaida dažnai prabyla skundikus palaikančiomis antraštėmis, pvz., „Jaunuolis nukentėjo už pilietiškumą“. Negi skundas iš keršto yra pilietiškumas? Jei taip, tuomet Lietuva didžiausią „pilietiškumo“ pakilimą išgyveno 1940-1953 metais. Kiek atsirastų tų, kurie norėtų, kad sugrįžtų tokie laikai?

Paradoksalu, tačiau skundus nuolat tyrinančios institucijos pasidaro ypač lėtos, kuomet į jas kreipiasi kryptingai vienu ar kitu klausimu dirbantys visuomenininkai ar bendruomenių atstovai. Tuomet valdiškos institucijos sutartinai siūlo kreiptis tiesiogiai į teismus ir joms netrukdyti. O kartais iš tokių institucijų nepavyksta net išpešti reikiamo dokumento ar tiesiog svarbios informacijos. Su tomis pačiomis bėdomis susiduria ir pavieniai pareiškėjai, „užkabinę“ rimtesnes problemas. Taip vietinė policija gali mėnesių mėnesius nagrinėti skundus dėl pareiškėją žudančios „kosminės spinduliuotės“ ir tuo pačiu nekreipti dėmesio apie jų pašonėje veikiantį narkotikų platinimo tašką. Būtent tokia padėtis, beje, susiklostė viename Kauno rajone.

Galima būtų ilgai nagrinėti, kodėl pilietinis aktyvumas siekiant atverti visuomenės skaudulius pavirsta skundimo, dažnai anonimiško, vajumi. Tačiau viena iš priežasčių tiesiog akivaizdi. Vienas  VMI atstovas, kalbėdamas apie pranešimų (taip oficialiai vadinami skundai) efektyvumą, visai neseniai pripažino, kad visiškai pasitvirtina tik vienetai, iš dalies – mažuma, o absoliuti dauguma jų yra tiesiog neapgristi. Kitose institucijose rezultatas greičiausia bus dar prastesnis nei VMI. Bet užtat vyksta darbas. Darbas vardan darbo.

O gal vis dėlto su ta, kurią švenčia tie, kam žodis „darbas” nėra tik tuščias garsas? Juk visi žino, kad Lietuvojem kaip ir panašiose laisvarinkinėse šalyse, žodis „darbas” dažniausiai vartojamas kartu su žodžiais „nedarbas”, „darbuotojų išnaudojimas”, „darbo teisės pažeidimai” ir t.t.

Na tiek to, spręskite patys, su kokia diena buvote pasveikinti, o aš tuo tarpu papasakosiu, ką gero pamačiau šių metų gegužės pirmąją važinėdamas dviračiu po Vilnių beveik penkias valandas.

Pirmieji šventimo maratoną pradėjo „didieji” socialdemokratai iš LSDP. Nors eisena buvo pozicionuojama kaip profsąjungų, tačiau apie ją nebūtų ką rašyti, jei ne LSDP „desantas” ir „Trimito” orkestras. Susigrūdę prie pat Seimo rūmų sienos (hm, ar jiems atstumai iki Jos Didenybės Valdžios rūmų negalioja?), socdemai šnekučiavosi, dalinosi vakar vykusių partinių rinkimų įspūdžiais ir ruošėsi startui.

Kol galiausiai buvo surikiuoti ir džiaugsmingai patraukė Gedimino prospektu. Apie džiaugsmo priežastį papasakosiu vėliau.

O dabar leiskite trumpai priminti, kad ne kas kitas, o būtent LSDP buvo stabiliausia valdžios partija, turėjusi visas galimybes sukurti Lietuvoje bent jau pakenčiamas gyvenimo sąlygas. Apie oficiozinį profsąjungų judėjimą būtų galima rašyti ilgai ir nuobodžiai, tačiau nuo š.m. kovo mėn pasivaikščiojimo, kažkodėl pavadinto protestu, nieko nepasikeitė. Na, nebent tiktai, kad šiandien buvo pasiektas dalyvavimo antirekordas. Šiek tiek daugiau nei  200 dalyvių – tikrai „įspūdingas“ rezultatas. Oficiozinis profsąjungų judėjimas morališkai bankrutuoja. Tą parodė iki šiol gausiai dalyvavusių šakinių profsąjungų ir Lietuvos darbo federacijos (LDF), tik vakar pakeitusios savo vadovą, sprendimas nedalyvauti eisenoje.

Beje ar orkestrantai profsąjungos nariai?

Eisenai pasiekus vidurkelį, ganėtinai ramiai žygiavęs LSDP jaunimas nutarė parodyti iniciatyvą ir sušuko „Valio“ . Viskas būtų lyg ir gerai, tačiau tas vidurkelis buvo kaip tik priešais vyriausybės rūmus. Sakyčiau, daug ką pasakantis nesusipratimas…

Kuo arčiau finišas, tuo greičiau judėjo kolona.

Juk kelio gale laukė atlygis už sunkų triūsą dirbančiųjų naudai. Laukia slėnis, kvepiantis dešrelėmis ir varvantis alaus putomis.

Dešrelių ir alaus karalystė buvo saugiai aptveta nuo likusio pasaulio „Stop“ juosta . Matyt tam, kad dėkingi piliečiai nepultų bučiuoti rankų savo gynėjams.

***

Kiek kitaip atrodė renginys to, kuriam ir pora šimtų jį palaikančių žmonių būtų neregėtas pasiekimas. Kalbu apie A. Paleckio partiją. Atleiskite, tačiau negaliu šios partijos pavadinti jos oficialiuoju vardu, t.y. Socialistiniu liaudies frontu. Iš 3-jų šio pavadinimo žodžių galime drąsiai išbraukti pagrindinį, t.y. „socialistinis“, o kuo ji vertėtų  pakeisti, galite nuspręsti patys.

Ši kartą policijos buvo daugiau, publika įvairesnė, o ir nuotaikos niūresnės.

Kol protestuotojai nebuvo sustatyti taip, kad užpildytų kuo daugiau prospekto ploto, pavyko suskaičiuoti dalyvius. Man pažįstamų ir tikrai SLF priskiriamų suskaičiavau 58 „galvas“. Tiesa, dėl erdvaus išrikiavimo demonstracija atrodė skaitlingesnė.

Nuėjus vos porą šimtų metrų, įvyko tai, kas pribloškė net mane, šiek tiek žinantį SLF užkulisius. Iš A. Palecko pavaduotojo K. Bilanso automobilio pasigirdo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (LTSR) himnas. Juodas automobilis man iš karto priminė katafalką, habenantį Paleckio deklaracijas apie jo neva naujovišką požiūrį į socializmą, be nostalgijos totalitariniam režimui.

Tai, ką nesėkmingai darė provokatoriai, siekiantys sukompromituoti SLF (su jais buvo sėkmingai kovojama), padarė pats Paleckis. Nenoriu daugiau komentuoti šio akibrokšto, žiūrėkite ir spręskite patys. Tik priminsiu, kad kairiąsias idėjas kadaise sugriovė Stalinas. Šiandien tai daro Paleckis ir Co., leisdamas kiekvienam socialiai teisingos ir pilietiškai laisvos valstybės priešui baksnoti pirštu ne tik į Paleckį, bet ir į visus kairiuosius.

http://www.youtube.com/watch?v=1gT5r7kieiA

<div style=“background-color:red;color:white;width:160px“><b>JavaScript is disabled!</b><br/>To display this content, you need a JavaScript capable browser.</div>

Beje, vieno karto sugroti šį himną nepakako, tad jis skambėjo periodiškai.

Kalbėti apie A. Paleckio politinius reikalavimus šios dienos renginyje sunku, nes tokie dokumentai rašomi skubotai ir tik tam, kad kuo gražiau skambėtų. Puikiai pamenu, kaip tokiais atvėjais buvo daroma ir kaip viskas buvo pamirštama iki kito renginio. Vis dėlto svarbiau ne tai, ką parašai, o tai, ką darai, kaip elgiesi ir kokius prioritetus rodai.

Prasidėjęs lietus sutrumpino baigiąmąjį Paleckio mitingą. Argi būtų prasmės ilgiau klausytis jo kalbų? Viskas juk buvo pasakyta daug anksčiau – per juodojo automobilio garsiakalbį.

Vitalijus Balkus

2011 05 01

Netikėtumų jau nebus. Sąrašų „garvežiai“, kaip ir buvo galima tikėtis, ir toliau liko daug patogesnėse Seimo nario ar europarlamentaro kėdėse, o likusieji suformavo koalicijas atsižvelgdami į vietinę specifiką, pernelyg nevargindami savęs klausimais apie galimus savo pačių deklaruotų nuostatų prieštaravimą naujai susikūrusių koalicijų bendrosioms nuostatoms. Koalicijų sudarymui didesnės įtakos neturėjo net jėgų pasiskirstymas nacionaliniame parlamente.

Nesikartosiu ir nepradėsiu vėl kalbėti apie tradiciškai atmestinai rašomas partijų rinkimų programas, apie tai, kaip tos kreivai šleivai surašytos programos galiausiai virsta figos lapeliais savo tikriems interesams pridengti. Visą tai jūs puikiausia žinote ir be manęs. Daug įdomiau panagrinėti, kaip piliečiai visoje deklaratyvių banalybių ir pažadų įvairovėje išsirinko tai, ką šiandien turi.

Šie rinkimai iš tiesų buvo unikalūs. Pirmiausia dėl to, kad jie vyko didelių ekonominių problemų fone. Antra – jie vyko šalyje, kurioje ženkli piliečių dalis jau nebegalėjo pasinaudoti rinkimų teise, nes atsidūrė už šalies ribų. Trečia – vis labiau visuomenei spaudžiant, pirmą kartą rinkimai jau nebuvo vien partinių kandidatų pasjanso dėlionė.

Jei kas pasakytų, kad kokioje nors šalyje susiklostė panaši padėtis, drįsčiau iš karto prognozuoti, kad joje įvyks dideli pokyčiai. Sustiprės populistinės jėgos, į valdžią pateks kraštutinių dešiniųjų arba kairiųjų politikai arba, geriausiu atveju, tiesiog prasidės naujų, valdžia nesusitepusių politikų karjeros saulėtekis  Būtent tai būdinga šiems laikams.

Neįtikėtina, tačiau Lietuvoje viskas vyko priešingai. Galime kiek norime kalbėti apie tai, kad pavieniams kandidatams, tarp kurių buvo ir bendruomenių lyderių bei žinomų žmonių, tiesiog pritrūko laiko ir patirties pasirodyti geriau. Galime kalbėti, kad partijos, ypač valdančiosios, yra labiau palaikomos iš žiniasklaidos pusės, o dosnūs didžiųjų partijų finansavimas iš valstybės biudžeto dar labiau palengvina šių partijų populiarinimą. Tačiau pinigai arba žiniasklaidos inercija juk netapo sėkmės formule politikos paraštėse atsidūrusiems K. Prunskienei ar A. Paulauskui.

Per pusantro mėnesio teko pabendrauti ir su partijų sąrašuose dalyvavusiais kandidatais, ir su visuomenininkais, ir su bendruomenių atstovais. Gerai prisimenu pirmų dienų reakciją į rezultatus Vilniuje – daugelis visiškai nesuvokė, kas įvyko. Miegamieji miestų rajonai sutartinai atidavė savo balsus tam, kuris labiausiai buvo keikiamas būtent šiuose rajonuose. Teko išgirsti konspiracinę versiją apie neįtikėtinai plataus masto rinkėjų papirkimą (kuris turėjo būti atliktas visiškai slaptai), plito ir „psichologinė“ versija, kuomet buvo teigiama, kad sėkmę lėmė gražiai surašyta autobiografinė kandidato knygelė.

O juk viskas paprasta. Varžėsi 2 paplitusios rinkėjų nuostatos. Pirmoji nuostata – „Niekas nepasikeis – kaip vogė, taip ir vogs“ – buvo būdinga tiems, kurie neatėjo prie balsadėžių arba balsavo tradiciškai. Antroji – „Kad tik nebūtų blogiau“ – lėmė pasirinkimą tarp jau veikiančių (irgi tradicinių) politinių partijų ar politikų. Rinkimų rezultatai buvo nulemti, kai pastaroji nuostata Vilniuje transformavosi į „Šitas, aišku, sukčius, bet miestą juk pagražino“.

Permainos gąsdina. Ypač jos gąsdina piliečius, kurie „papokštavo“ per 2008 m. nacionalinio parlamento rinkimus. Be abejo, gerai, kad visuomenėje suvokiama, jog negalima balsuoti vien tik už gražias kojas, šypseną ar šviežią anekdotą, tačiau iki šiol vis dar nesuprantama, kad pasitikėjimo mandatą praradę politikai nėra „mažesnė blogybė – jei buvo problemų jiems valdant pirmą kartą, antrąkart (arba net trečiąkart) valdant problemos tik paaštrės. Maža to, kuomet veikiama seniai susiformavusioje politinėje aplinkoje, tuomet į valdžią sugrįžusiam politikui nereikia gaišti laiko ieškant sąjungininkų, kuriant naujas sąsajas ar ruošiant „priešnuodžius“ galimai opozicijai. Efektyvumas kyla ir tuomet, kai politikas orientuojasi vien tik į savo kišenę.

Kalbėdamas apie vietinių rinkimų rezultatus, vis tik norėčiau akcentuoti tai, kad savivaldybių tarybų rinkimai yra artėjančių nacionalinių rinkimų preliudija. Ir štai čia atsiranda rimtas pagrindas nerimauti. Mano minėti veiksniai per artėjančius metus nepasikeis. Ekonomika jei ir augs, tai gerokai lėčiau nei norėta. Emigracija jei ne didės, tai bent jau tikrai nevirs reemigracija. Išliks ir tradicinė neigiama piliečių nuostata politikų ir politinių partijų atžvilgiu. Suveikus šioms nuostatoms, bus sunku tikėtis didesnių pokyčių, nes dalyvauti rinkimuose žmonėms atrodys beprasmiška arba jie rinksis vien iš jau žinomų asmenų tarpo.

Turint omenyje faktą, kad piliečiai neturi realių svertų kontroliuoti jau išrinktus politikus, bijau, kad būsime priversti kalbėti apie dar vieną kadenciją truksiančią stagnaciją. O tai reiškia, kad ir toliau stiprės biurokratinis aparatas, ir toliau menkės piliečio vaidmuo valstybėje, ir toliau galios bendrais asmeniniais interesais susietų politikų ir valdininkijos grupių, veikiančių pagal principą „Aš tau – tu man“, savivalė.

Panacėjos nuo šios ligos, it vėžys ėdančios valstybę, nėra. Bet yra būdai, kaip padaryti, kad demokratijos erozija nesiplėstų. Piliečiai turi teisę ne tik dalyvauti valstybės valdyme, bet ir privalo pagaliau laisvai rinkti atstovaujamuosius valdymo organus, o taip pat turėti realią teisę tiesiogiai priimti svarbius sprendimus.

Brangu? Rizikinga? Trūksta pasitikėjimo bendrapiliečiais? Taip, būtent tai ir bandoma teigti, kuomet pradedama kalbėti apie tiesioginę demokratiją arba balsavimo mechanizmo supaprastinimą Lietuvoje. Tačiau pirmiausia prisiminkime faktą, kad Lietuvoje gyvena mažiau žmonių nei dažname pasaulio didmiestyje. Be to, mūsų šalis ypatinga tuo, kad svetur gyvenantys sudaro ne mažiau ketvirtadalio šalies piliečių. Eliminuoti iš politinio gyvenimo emigrantai galiausiai integruosis į jas priėmusias visuomenės. Ką besakytų viduramžių kategorijomis mąstantys kai kurie „patriotai“, savų piliečių praradimo niekas nekompensuos.

Užsienio lietuviai neturi tinkamo įrankio savo valiai išreikšti. Tie, kas turėjo reikalų su Lietuvos diplomatinėmis atstovybėmis Jungtinėje Karalystėje ar Ispanijoje, puikiai žino, koks komplikuotas būna bendravimas su šiomis institucijomis.

O juk dauguma svetur išvykusių kitų šalių piliečių tokį įrankį jau turi. Estai jau pradėjo balsuoti neišeidami iš namų. Ir dangus ant žemės nenukrito, ir valdžioje atsitiktinių politikų nepadaugėjo. Laisvesnės galimybės prie virtualių balsadėžių atvedė daugiau motyvuotų rinkėjų. Kalbos apie didesnius galimų papirkinėjimų ir kitų pažeidimų mastus reiškia tik norą palikti viską taip, kaip yra dabar.

Savo balsus parduoti pasiruošusių piliečių visada buvo, yra ir bus – kaip ir piliečių, lengvai pasiduodančių įtakai. Tačiau pirmieji sudaro menką balsuojančių dalį, tad gausesnis rinkimuose dalyvaujančių skaičius tokių rinkėjų įtaka tik sumažins. Antrieji kuo puikiausiai įtakojami ir šiandien. Tereikia pažiūrėti, kas vyksta per rinkimus Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose. Spaudimą rinkėjui ypač sunku susekti, tačiau kuo labiau rinkėjai bus „išsibarstę“, tuo sunkiau bus surinkti palankių balsų skaičių juos spaudžiant. Įteisinus balsavimą internetu, prisidėtų agitatoriams nepasiekiamų užsienio rinkėjų balsai. Gal būtent Šalčininkų rajono atveju „užsieniečių“ balsai mažai ką įtakos, tačiau Šalčininkų ir Vilniaus rajonai nėra toli gražu vieninteliai probleminiai rajonai.

Tiesioginė demokratija Lietuvoje yra mirusi. Referendumo įstatymą galėtume pavadinti „Antireferendumo įstatymu“, o įstatymo teikimo tvarką – tvarka, užkertančia kelią pateikti įstatymo projektą. Valdžioje klesti neliečiamųjų luomas, iš kurio pasitraukti anksčiau laiko galima tik suėstam per apkaltą savo kolegų arba kojomis į priekį. Aišku, galima ir savanoriškai atsisakyti vietos Seime ar savivaldybėje, tačiau apie stebuklingas išimtis kalbėti neverta.

Nuolat kalbama, kad eiliniam piliečiui valstybės reikalai per sudėtingi, todėl atsiranda didelė „neteisingų“ sprendimų rizika. Taip teigiantys kažkodėl nemato paradokso tame, kad tas pats pilietis, uoliai saugomas nuo galimų „klaidingų“ sprendimų, kartais tampa labai reikalingas, kai jo balso prireikia per eilinius atstovaujamosios valdžios rinkimus. Jei nūdienos politinis elitas piliečius laiko menkaverčiais ir nepilno proto, tegul pasirūpina absoliučios monarchijos atkūrimu. Tuomet nereikės kas keturis metus rūpintis valdžios legitimizavimu.

Tuo tarpu pačiame Europos centre, Šveicarijoje, nacionaliniai ir vietiniai referendumai vyksta nuolat. Per juos buvo sprendžiamas ir šalies narystės JTO, ir minaretų statybos, ir dar daug kitokių klausimų. Tokių referendumų privalumas yra tas, kad jo rezultatai ir yra tikrasis žmonių balsas, kurio neįmanoma interpretuoti kitaip nei jis skambėjo piliečių atsakyme. Paprasta ir efektyvu.

Ar Lietuvai tai būtų brangu? Tikrai ne. Keli milijonai litų, išleistų per metus gyventojų apklausoms, sudarytų vos menką dalį pinigų, pvz., palaidotų po vadinamojo nacionalinio stadiono pamatais. Pritaikius elektroninio balsavimo mechanizmą, kaštai sumažėtų keleriopai. Kaip ir minėjau, visuotinės apklausos būdu sprendžiamų klausimų gali būti pačių įvairiausių. Drįsčiau siūlyti taip spręsti visų didesnių valstybės vykdomų projektų likimą, pvz., nacionalinio stadiono ar naujos AE statybų klausimą.

Tuo pačiu verta pasvarstyti ir apie renkamų pareigybių plėtrą  Ko gero, retas prieštaraus tam, kad miestų ir rajonų vadovai negali būti renkami kitaip nei tiesiogiai. Dabartiniai įvykiai, kuomet dėl merų postų vyksta įžūlus žaidimai, dar labiau sustiprina šią nuostatą. Greičiausia niekas neprieštaraus ir tam, kad tiesiogiai būtų renkama žmogui artimiausia valdžia – seniūnai. Pasaulyje paplitusi praktika, kuomet renkami ir vietiniai teisėjai, ir prokurorai.

Galbūt mums tai sunkiai suvokiama, tačiau kito kelio, kaip pakeisti padėtį valstybe valstybėje tapusiuose struktūrose, aš jau nebematau  Be abejo, tiesioginiu būdu rinkti kiekvieną apylinkės teisėją būtų sudėtinga, tačiau įteisinti ir vėliau realizuoti nuostatą, kad visuomenė tvirtintų visą teismo sudėtį, – įmanoma. Piliečiai, ypač gyvenantis mažesniuose rajonuose, puikiai žino, kuris teisėjas yra kyšininkas, kuris girtuoklis, kuris tinginys, o kuris bičiuliaujasi su vietiniais „berniukais“ .

Taigi stovime prie pasirinkimo slenksčio. Galime ir toliau žaisti politikavimo žaidimus, po kiekvienų rinkimų vis spėliodami, kaip „susiporuos“ mūsų išrinktieji, ir analizuodami, kodėl tariamai aršiausi priešininkai puikiai sutarė. Arba sudaryti sąlygas, kuomet susiformavę politikų junginiai (partijomis daugelį jų apskritai nedrįsčiau vadinti) per rinkimus jaustų nuolatinį nerimą, kad jau įprastos rinkimų technologijos gali nesuveikti. Ir ne tik per rinkimus.

Tiesioginės demokratijos principų taikymas supaprastintų ir ženkliai pagreitintų daugelio įsisenėjusių problemų sprendimą. Priėmus galutinį sprendimą nacionalinio referendumo (savivaldos lygmenyje – vietinio referendumo) keliu, tolesnis problemos nagrinėjimas parlamente (savivaldoje) darosi nebereikalingas. Tokia įsisenėjusia problema galėčiau įvardinti, pvz., naujos AE statybą.  Statybų pradžios nematyti, tačiau su kiekviena eiline „galimybių studija“ ar konkurso medžiagos rengimu iš valstybės biudžeto išplaunama nuo kelių dešimčių tūkstančių iki milijono litų  Galutinis sprendimas sustabdytų pinigų švaistymą arba įpareigotų vyriausybę pradėti realius darbus.

Ar bus pagaliau priimti piliečiams naudingi sprendimai ir Lietuva iš atstovaujamosios demokratijos šalies taps iš tiesų demokratine valstybe – priklauso nuo mūsų visų aktyvumo.

Iš tiesu vaizdas, kuomet iš lentynų šluojamos būtiniausios prekės o pinigų keityklos riboja parduodamos užsienio valiutos kiekį ,  yra neįprastas. Mes matėme tai daugiau nei  prieš dešimtmetį Rusijos krizės metu, kuomet pasklido paniški gandai apie neva galimą drastišką lito/dolerio santykio pasikeitimą lito nenaudai. Baltarusiai apskritai paskutinį kartą su ažiotažinių pirkimu susidūrė dar seniau nei mes.

Vardan stabilumo Baltarusijos valdžia net nedenominavo valiutos, puikiai suvokdama, kad visuomet denominacija baigiasi vienokiais ar kitokiais skretimais. Todėl kažkada hiperinfliacijos „pagimdyti“ dešimttūkstantinai pinigų nominalai taip ir liko galioti net tuomet kai ekonomika susibalansavo, tiksliau buvo subalansuota protingos ekonominės politikos dėka. Galite man oponuoti, sakydami kad Baltarusija yra nemažai uždirbusi iš Rusijos lengvatinėmis kainomis  tiekiamos naftos ir dujų , tačiau aš galėčiau čia pat išvardinti Turkmėnistaną, Indoneziją, Alžyrą ir dar bent dešimtį valstybių, kurios savo gelmėse turi ir aktyviai eksploatuoja savus išteklius, tačiau jų piliečių pragyvenimo lygis net iš tolo neprilygsta Baltarusijos lygiui. Lukašenka, koks bebūtų autoritaras, padarė patį svarbiausią darbą- išlaikė valstybės valdomas pagrindines šalies įmones ir užkirto kelia, kaip stambaus tarptautinio kapitalo atėjimui taip ir vietinės oligarchijos susiformavimui. Ko gero nereikia dar kartą pasakoti, kad prisidengiant investuotojų kauke stambus užsienio kapitalas pirmiausią stengiasi perimti tai kas jau sukurta ir perimti tai kuo mažesnėmis sąnaudomis. Pakanka pažiūrėti kas sudaro Lietuvoje vadinamąjį „Investuotojų forumą“, kad suprasti juk gamybinnkai t.y. kuriančio sektoriaus atstovai vadinamų investuotojų tarpe yra mažuma.

Liūto dalį tarptautinių „investuotojų“ sudaro finansiniai spekuliantai nuo bankininkų iki abejotinus pinigus valdančių fondų, o taip pat įvairaus plauko konsultantai ir juridines  kontoros vykdančios lobistinę veiklą. Ir štai čia mes ir matome pagrindinę priežastį dėl kurios Likašenka yra „paskutinis Europos diktatorius“ o štai liūdnos atminties Saparmuratas Nijazovas-Turkmenbaši ar iki šiol gyvas ir sveikas Uzbekistano prezidentas Islamas Karimovas visuomet buvo geri Vakarų draugai ir net brangūs svečiai Europarlamente. Na ir kas, kad turkmeniškos ar uzbekiškos opozicijos atstovą gali sutikti nebent koncentracijos stovyklą primenančiame kaleime arba, jei pastarajam labai pasisekė, užsienyje (kam visai nepasisekė tie jau po žeme).Vis tik Vidurio Azijos, Šiaures Afrikos ar Artimųjų Rytų diktatoriai yra mieli demokratiškai širdžiai jei tik jų šalies gamtinius išteklius pumpuoja stambios Vakarų korporacijos ar iš jų teritorijos kyla NATO lėktuvai.

Tai, kad įžūliai savarankiška A.Lukašenko pozicija transnacionalinio kapitalo atžvilgiu jau seniai siūtina ir užjūrio ir kai kuriuos Europos Sąjungos  „demokratijos sargus“ jokia paslaptis. Priemonės kaip sutramdyti Baltarusijos vadovą buvo naudojamos įvairios. Nevardinant jų norėčiau priminti tik vieną – draudimą vykti A.Lukašenkai ir jo aplinkos žmonėms. Pastarasis įsigalėjo tuomet kai atsirado prielaida, kad rinkimai Baltarusijoje buvo esą nedemokratiški tuo tarpu analogiškos sankcijos Libijos diktatoriui M.Kaddafi buvo įvestos kuomet Libijos miestų gatvės buvo tikrąją to žodžio prasme nuklotos lavonais. Ką padarysi juk Libijos naftos sektoriuje puikiai dirbo būtent Vakarų kompanijos nejau gi dėl kažkokių maištininkų pakenksi savo pačių verslui.

Be abejo pagrindinė priemonė išsiūbuoti padėti Baltarusijoje buvo pinigai skiriami vadinamąjai vieningai opozicijai kurti. Amrikiečiai to net neslėpė. Dar 2000m. Visiškai atvirai skirdami  10mln. dolerių pagal vadinamąjį „demokratijos aktą“ jie greičiausia tikėjosi, kad nepasiturinčioje Baltarusijoje tie pinigai greitai pakeis padėti o po to tiesiog suveiks dėsnis pagal kurį laimėtojai visuomet teisūs. Apsiskaičiavo. Na o kaip atsaką gavo įvairių NVO veikusiu Baltarusijoje ir užtikrinusiu antilukašenkinės opozicijos finansavimą , uždarymą. Priminsiu, kad tuomet Baltarusijoje buvo atliktas nemenkas darbas, kurio metu paaiškėjo- šalyje puikiai veikdavo fondai ar kitos NVO, kuriuose dirbo vos keli žmonės tačiau į jų sąskaitas nuolat įplaukdavo milžiniškos lėšos.

Tiesa ir šios sunkumus Baltarusijos „demokratinės opozicijos“ kūrėjai įveikė. Pinigus pradėjo vežti kartais net lagaminuose. Su vienu tokiu lagaminų buvo sulaikytas ir Lietuvos pilietis. Dėl jo paskui teko raudonuoti prieš amerikiečius kas puikiai atsispindėjo Wikileaks paviešintuose bylose.

Toliau pinigai buvo įsisavinami o tiksliau didžioji jų dalis pradingdavo nežinia kur. Su šio pinigu dingimų siejama dar viena mums žinoma istorija, kuomet būtent galimai vykusi pradangintų pinigų paieška baugėsi skrydžiu pro viešbučio langą. Na o Gardino regiono Soroso fondo atstovui ir nevykusiam „vieningam kandidatui“ Milenkevičiui viskas pasibaigė galiausia politinės karjeros saulėlydžiu ir kreivais savo buvusių bendražygių žvilgsniais.

Tačiau ne tai svarbu žiūrint būtent į šios dienos įvykius. Daug svarbiau, kad prieš pastaruosius rinkimus be mano aukščiau aprašytos „demokratinės opozicijos“ jei ne su aiškiu euro integraciniu tai  bent jau vakarietiškų judėjimo krypties vektoriumi atsirado tokia pat „demokratinė opozicija“ besižvalganti į visiškai priešingą pusę nei jų pirmtakai.

Kremliui Lukašenka nusibodo juodai. Putinas ateidamas į valdžią Baltarusiją laikė teritorija, kuri netrukus taps nauja Rusijos gubernija. Lukašenka, kuris tikėjosi Jelcino valdymo laikais sustiprėti ir vieningos sąjunginės valstybės vadovu  puikia suprato, kad naujas Rusijos vadovas nėra ligotas girtuoklis valdomas „dvaro“ ir tapęs jo vasalu tolimesnė suverenaus Batkos politinė ateitis taps labai neaiški. Tačiau tuomet Putinui labiau rūpėjo atskilusi Čečenija, pernelyg stiprūs gubernatoriai ar respublikų vadovai, tokie kaip Tatarstano prezidentas Šaimijevas, todėl jis aplinkybių verčiamas sutiko kelerius metus žaisti Lukašenkos primestą žaidimą, kuriame vis buvo tarimai statoma Rusijos ir Baltarusijos sąjunginė valstybė.  To žaidimo metu Minskas ir toliau pirko energetinius išteklius Rusijos vidaus kainomis ir naudojosi bendra milžiniška rinka kaip vidine, na o Maskva bent jau buvo užtikrinta, kad NATO pajėgos neatsiras jos pašonėje.  Tiesa, kartais Lukašenko iškrėsdavo Kremliui kokią šunybę. Tai žurnalistai dingsta, tai rusiška nafta  per Baltarusija grįžta atgal į Rusiją , tai už tą pačią naftą baltarusiai atsiskaito bet kuo išskyrus  pinigus.

Galiausia atėjo tą dieną, kuomet sustiprėjąs Putinas nutarė pažaisti dujų ir naftos sklendėmis. Ir štai čia netikėtai susidūrė su situacija, kuomet Lukašenka puikiai suvokdamas, kad didžiausia Kremliaus baimė yra prarasti forpostą Europos Sąjungos ir NATO prieigose nutarė parodyti palankumą Vakarams. Pastarieji iš karto įvertino tokį žingsnį ir po kelių triukšmingų pareiškimų apie Batkos persiorientavimą į Vakarus , Putinui neliko nieko kito kaip sukandus dantis pradėti galvoti apie tai, kaip pastarojo jei ne atsikratyti tai bent jau susilpninti . Pilnavertei ekonominei blokadai lyg ir nėra pagrindo o ir Rusija jau ne TSRS ir prieš akis pakankamai pavyzdžių leidusių Kremliui suprasti, kad ir be Rusijos kaimynai gali gyventi. Sunkiau bet gali.

Pačioje Baltarusijoje piliečių nuotaikos  irgi pasikeitė. Jei iki Kremliaus ir Lukašenko santykių atšalimo sąjunginės valstybės idėja palaikydavo du trečdaliai piliečių tai užteko metų, kad šis skaičiaus pasikeistu į priešingą pusę. Drįstu daryti prielaidą, kad tuo metu kuomet provakarietiška Baltarusijos opozicija kėlė Milenkėvičių vieningu kandidatu Kremliui analogiškai pasielgus butų buvus didelė tikimybė, kad Lukašenka kris ir Baltarusija po trumpo pereinamo laikotarpio tapti Rusijos dalimi. Vis tik Putino autoritetas post-sovietinėje erdvėje buvo iš tiesu didelis.

Tačiau Kremlius pradėjo veikti tik tuomet, kai Lukašenka įtikino savo piliečius, kad šalis „nei rytams nei vakarams“ ir todėl Kremliui beliko taip pat užlipti ant opozicijos rėmimo „grėblio“.

Rinkimų kampanija Baltarusijoje jos „rusiškoje“ dalyje prasidėjo mano manymu nuo kelių Molotovo kokteilio butelių mestu į Rusijos ambasados Minske teritoriją. Nuostolio didelio nebuvo, tačiau triukšmas kilo rimtas. Tuomet jau buvo prabilta apie Rusijos spec. tarnybų provokacija viešai. Tiesa galiausia Minskas greičiausia nutaręs pernelyg neaštrinti padėties „surado“ teroristus vietinių anarchistų tarpe.

Teko dalyvauti susitikime su baltarusiu anarchistu ir aktyvistu ekologu viešėjusiu Vilniuje kaip tik po Baltarusijos prezidento rinkimų ir aš be abejo paklausiau apie tai kokios jo versijos kas gi galėjo tuomet įvykti. Atsakyme buvo ta pati prielaida, kad Rusijos ambasados apmėtyme Molotovo kokteiliais turi „rusišką pėdsaką“.Na o anarchistai buvo pasirinkti kaip tiesiog neturintys jokio užnugario ir dėl kurių nekiltų joks šurmulys nei Vakaruose nei Rytuose. Pats pašnekovas dėl šios bylos praleido virš mėnesio tardymo izoliatoriuje, tačiau išėjus tai jam nesutrukdė ir toliau grįžti į darbą valstybinėje mokslo įstaigoje o tai sutikite būtų greičiausia neįmanoma jei kala iš tiesu vyktų apie įtarimą dalyvaujant teroro akto vykdyme ar bent jo slėpime. O dėl tarptautinės reakcijos į Lukašenko elgęsi su opozicija aš dar priminsiu dar vieną faktą. Kuomet „vieningas ir demokratiškas“ Melinkevičius dalino Vakarų mass-media interviu apie jo paties persekiojimą ir ramiausia vaikščiojo Minsko gatvėmis, kitas kandidatas Kozulinas  tuomet jau sėdėjo kaleime gavės 8 metus ir niekam pernelyg nerūpėjo.

Įsibėgėjant paskutiniai Baltarusijos rinkimų kampanijai rugpjūčio pabaigoje įvyko kelių Baltarusijos opozicinių organizacijų lyderių susitikimas, kuriame jau buvo atvirai įvardintas galimas Kremliaus favoritas per rinkimus- V.Nekliajėvas. Šia pavardę aš siūlyčiau įsiminti nes būtent jis buvo labiausia matoma figūra ne kiek per pačius rinkimus kiek per įvykius sekusius iš karto po jų. Tai būtent jis sugeba ne tik išvesti savo šalininkus į gatvę dar neužsidarius balsavimo apylinkėms. Ir ne tik išvesti bet ir įsivelti į susidūrimą su milicija. Ir įsivelti taip, kad po to jis galimai sužeistas išnešamas ant rankų. Būtent jo žmonės gabeno mikroautobuse garso aparatūrą (ar tik aparatūra?) į ruošiamą opozicijos mitingą. Peržiūrėjau visą prieinamą medžiagą apie tą įvykį ir nepaisant to, kad tuomet filmavo ir fotografavo net keli operatoriai ir fotografai aš taip ir neradau būtent Nikliajevo sumušimo scenos. Kas buvo kelios sekundės prieš tai žinome kas po to – puikia žinome o paties įvykio niekas neužfiksavo. Keista? Man ne.

Jei kalbėti apie įvairius metodus naudojamus padėčiai destabilizuoti ar sukurti sau palankią visuomenės reakciją tai Rusijos spec. tarnybos šį meną yra įvaldžiusios puikiai. Jei Vakarų „pilkoji“ politika kaip ir rašiau aukščiau tradiciškai remiasi pinigais. Jėgos operacijos nėra retos, tačiau jos vis tik praktikuojamos „karštuose“ taškuose. Tuo tarpu Rusijos spec. tarnybos pernelyg nedvejoja vykdant net ir akivaizdžiai nusikalstamus įsakymus. Ko gero nereikia priminti kas tapo pretekstu antrajam karui Čečenijoje pradėti. Kelios dešimtys savo pačių piliečių palaidotu po savo namų griuvėsiais nėra tą kainą, kurią Rusijoje negalima būtų sumokėti didžiosios politikos vardan. Ypač jei tos politikos pasekoje Rusija praplatės bent per sprindį.

Apskritai Rusijos nuolatinės plėtros koncepcija yra puikai aprašyta pačių rusų autorių kaip liberalios taip ir atvirai nacional-šovinistinės orientacijos ir šiame straipsnyje įdomi tiesiog tik tiek, kad Baltarusija yra vienas realiausiu plėtros scenarijų. Ir ją privalu paminėti, kalbant apie metodus taikomus Kremliaus interesų zonoje.

Todėl kai mes kalbame apie tai, kad vidinių problemų sprendimui Putinas galimai panaudojo nusikalstamus metodus, kodėl mes negalėtume kalbėti apie tokių pat metodų galimą taikymą ir už Rusijos ribų. Ir tuomet mes nesunkiai galime sudaryti tam tikrą seką kas vis tik gali įvykti Baltarusijoje.

Jei kalbėsime apie neviešą įtaka iš Vakarų tai būtent per TVF ar kitas finansines institucijas bus bandoma išbalansuoti Baltarusijos monetarinę politiką. Tiesioginis įsikišimas per „demokratinės opozicijos“ veiklos finansavimą akivaizdžiai susilpnėjo ir galių spėti, kad dabar Vakarams butu visai paranku jei tiesiog viskas įvyktu pagal Šiaurės Afrikos scenarijų, kuomet blogėjant padėčiai šalyje ir tam blogėjimui sudarius tinkamas sąlygas laukti kol liaudis sukils, o tuomet palaikyti ta ar tuos kurie pačiame sukilimo procese iškils virš minios. Juolab, kad pasaulį sukrėtus krizei nei pinigų daug skirti negali nei gali įrodyti Baltarusijos piliečiams kad reikia dabar ir iš karto eiti būtent Vakarų keliu. Vis tik baltarusiai turi su kuo palyginti savo padėti ir jiems neįrodysi, kad sugriauta pramonė, bankų diktatas ir trečdali šalies „iššlavusi“ emigracija tai gėris.

O štai su Rusijos įtaka padėtis šiek tiek kitokia. Kremlius vargiai tikėjosi kažkokių rezultatų iš savo remiamo kandidato. O va susilpninti Lukašenką ir gal net susilpninti taip, kad jis parašytu Kremliaus pagalbos tam jau tinkami ir neramumai ir Molotovo kokteiliai ir pilnai gali tikti sprogmuo jei jie padėtas tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. O koks gali būti tinkamesnis laikas nei pinigų nuvertėjimo ekonominės krizės laukimo laikas? Pagal visą scenarijų dar reikėtu pažaisti su dujų ir naftos sklendėmis, tačiau tam reikalingas pretekstas.

Gal paklusnus Lukašenka ir netaps, tačiau bent jau jį bus galima kontroliuoti. Ir tai Kremliui yra geriau net už demokratiškai išrinktą nors ir savo remiamą prezidentą. Nes jei demokratijos „užkratas“ bus pasietas Baltarusijoje tai nuo jos ir iki Rusijos netoli.

Taigi manyčiau laukti liko neilgai. Ir net jei staiga „sužinosime“, kad šiandien Minsko metro sprogo girto pirotechniko krepšys tai  iš vėlesnių įvykių kuo puikiausia galėsime nuspręsti ar iš tiesų taip buvo.

2011.04.12

Žemiau pateikiu gautą laišką

V.B.

Trumpas situacijos aprašymas

Viskas prasidėjo nuo to, kad gyventojai pastebėjo UAB „Pašilaita“ sąskaitas, neatitinkančias rinkos kainų. Pamatę kaip ant mielių augančias sąskaitas už kitas paslaugas, nutarėme veikti.Vilniuje, Medeinos gatvėje 1, 3, 7, 9, 11, 13, 17, 19, 21 numeriais pažymėtų namų gyventojai 2010 metų rudenį, susirinkimų metu, išsirinko savo įgaliotus atstovus. Pradėjome derinti savo veiklą tarpusavyje, tartis. Pareikalavome UAB „Pašilaitą“ derinti visus įkainius ir numatomus darbus su įgaliotais atstovais,taip tikėjomės sumažinti namo aptarnavimo kainas, tuo labiau, kad kiti namų administratoriai ėmė teikti savo žymiai palankesnius pasiūlymus. Iš pradžių kreipėmės  į UAB „Pašilaita“ dėl tarifų mažinimo. Jų pasiūlymų negalime vertinti kitaip, kaip tik „pokštavimą“ – pasiūlyme tarifai buvo sumažinti nežymiai, neįtraukiant visų savivaldybės numatytų darbų, dedamos žvaigždutės, griežtai buvo atsisakoma pasirašyti sutartis tarifų užfiksavimui. Taigi, nematydami išeities ir apsvarstę kitų administruojančių įmonių pasiūlymus, apklausę tų įmonių administruojamų namų gyventojus, dar kartą pasiderėję dėl kainų, nusprendėme pakeisti daugiabučių namų administratorių. Pasirinkome UAB „Invalda Service“. Surinkę gyventojų parašus (butų savininkų) pagal tuo metu galiojančią tvarką, juos pristatėme į Vilniaus miesto savivaldybės energetikos skyrių.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu 2011 m. sausio mėn.. 24 d.       Nr. 30-50. administruoti minėtus namus buvo paskirta UAB „Invalda Service“.

Vilniaus miesto savivaldybei pagaliau pasirašius įsakymą dėl administruojančios įmonės keitimo, 2011m. vasario 5d. Pašilaičiuose, tarp namų 7 ir 9 medeinos g. Nr. 1,3,7,9,11,13,17,19,21 namų atstovai organizavo savo atstovaujamų namų gyventojų pasitarimą savo tolimesniems veiksmams aptarti. Pasitarime dalyvavo virš 40 žmonių. Pasitarimo metu gyventojams buvo aiškinta situacija apie sisusiklosčiusią padėtį dėl administruojančios įmonės keitimo, bei dėl tolimesnių planų siekiant sumažinti šildymo kainas. Susirinkimo metu pasisakė R. Pavolas, V. Urbonas bei E. Stankūnas. Taip pat buvo leista pasisakyti europarlamentarui p. Juozui Imbrasui bei  Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariui Gediminui Rudžioniui kuriuos pakvietė kažkas iš gyventojų.

Apie mūsų organizuojamą susirinkimą žodžiu buvo pranešta Vilniaus miesto savivaldybės atstovei, kuri kuruoja susirinkimų leidimų išdavimą. Iš pradžių mes norėjome platesnio masto susirinkimą organizuoti  šiuo adresu: Medeinos g. 8a, Vilniuje priešais UAB „Pašilaitą“ esančiame Ugnijos skverelyje, tačiau minėta savivaldybės tarnautoja paaiškino, kad organizuojant susirinkimą  viešoje vietoje reikia iš anksto gauti savivialdybės leidimą, o namo kiemo teritorijoje jokio leidimo nereikia, todėl mes ir nesikreipėme į savivaldybę raštu dėl organizuojamo pasitarimo.

Minėtas mūsų pasitarimas vyko apie vieną valandą, pasitarimo metu nebuvo jokių plakatų ar politinio pobūdžio šūkių, bei nebuvo pažeista viešoji tvarka.

Tuo tarpu UAB „Pašilaita“, vis dar faktiškai administruojanti minėtuosius namus, 2011-03-02 parašė pareiškimą policijai, kad ten vyko savivaldybės nesankcionuotas mitingas.
Pažymėtina, kad UAB „Pašilaita“ turėjo netekti teisės administruoti minėtus namus 2011-01-24.

Mūsų namus vis dar faktiškai administruojanti bendrovė, UAB „Pašilaita“ rašo pareiškimus policijai, duoda ieškinius į teismą, metodiškai stengdamasi apriboti mūsų iniciatyvumą. Bando eliminuoti iš kovos už savo teises, už mažesnes kainas aktyvesnius administruojamų namų gyventojus.

Jei pirmą kartą atsakovu UAB „Pašilaitos“ ieškinyje buvo įtrauktas tik Romas Pavolas, Medeinos g. 11 daugiabučio namo įgaliotasis atstovas, tai šį kartą jau esame įtraukti 9-iese – Medeinos 1,3,7,9,11,13,17,19,ir 21 namų įgalioti atstovai. 2011m. balandžio 19d. turėsime gintis Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme.

Teisė spręsti priklauso tau bent jau todėl, kad tu atėjai į šį pasaulį vienas ir vienas iš jo iškeliausi. Kai atėjai, tau nebuvo svarbu tai, kas tave kažkodėl jaudina šiandien, o ir išėjęs tu paliksi viską už paskutinio atodūsio slenksčio. Ir tai pakankamas pagrindas bent kartais pasakyti pačiam sau: „Ar aš ne pernelyg dažnai dairausi aplinkui?“. Paklausti, ar tikrai privalai užgniaužti savyje žodį, raidę ar veiksmą? Ar tikrai privalai linkčioti galva tuomet, kai norisi trenkti kumščiu?

Teisė spręsti priklauso tik tau, nors aplinkui ugnimi alsuoja dogmų ir tradicijų chimeros. Nors žinai, kad yra „teisingas“ kelias, kuriuo žygiuoji nuo darželio iki mokyklos, nuo mokyklos iki universiteto, nuo universiteto iki darbštaus klerko kedės, nuo darbštaus klerko kėdės iki pilvoto viršininko, kuris dieną pradeda mokydamas darbščius klerkus, o baigia stikliuku „Hennesey“, tačiau vis tiek teisė spręsti priklauso tau. Paradoksas, tačiau tie, kurios aplankė „didžioji kapitalistinė sėkmė“, kaip tik dažniausiai nesivadovavo nei „teisingo kelio“ tradicija, nei pernelyg drovėjosi vadovautis savo teise spręsti.

Juokiuosi, kuomet ankštoje auditorijoje susigrūdę individai klauso, kaip pakartoti vadinamąją „sėkmę“, ir tikisi išgirsti magišką receptą. O receptas juk vienas – prisiminti, kad teisė spręsti priklauso jiems patiems. Atidarykite duris, o jei reikės – išgriaukite sienas, kad šimtai ir tūkstančiai ieškančių savo kelio išeitų į didžiulį pasaulį, kuriame karaliauja svetimi sprendimai, kuriame lipdomi ir pilkomis uniforminėmis spalvomis išdažomi būsimi kapitalizmo amatininkai.

Teisė spręsti priklauso tau, net ir tuomet, jei kažkur kambario kampe apsigyveno naujas mesijas, vadovas, fiureris ar generalinis sekretorius. Žinok – jis geriau už tave supranta, kad sprendimo teisė priklauso jam pačiam. Ir jei tu, vedinas liguisto susižavėjimo, atiduosi jam savo teisę spręsti, ar po to galėsi būti tikras, kad tau apskritai bus suteikta malonė nebaudžiamam pasinaudoti savo asmenine teise?

Šiaip ar taip, nepergyvenk. Net ir pačiu blogiausiu atveju tu visuomet turėsi teisę nuspręsti daugiau nebepriimti jokių sprendimų. Bet ar norėtum, kad ir tau tektų atsidurti ties to paskutinio sprendimo riba, kaip tūkstančiams Aušvico ar GULAG‘o kalinių? Sakysi, kad ši riba labai toli? Gerai, tuomet vietoje spygliuotosios vielos, per kurią teka elektros srovė, įsivaizduok tilto turėklus, užrakintą garažą ir įjungtą variklį, saują tablečių. O vietoje geltonos šešiakampės žvaigždės ant krutinės – turto arešto orderį ar atleidimo iš darbo lapelį kišenėje.

Teisė spręsti priklauso tau. Ir toji teisė negali būti aklai keičiama į palankią „visuomenės nuomonę“. Tu esi, mąstai, kuri. Tai tavo kūryba, vertinga tiek, kiek esi joje laisvas. Sušukuota, nugludintais kampais mintis nors yra tinkamas „maistas“ masiniam skoniui, tačiau bailus kompromisas jau rytoj palaidos tave tarp daugelio tokių pat „kūrėjų“ – praeityje žinomų, bet beviltiškai pasenusių.

Geriau būti markizu de Sadu ir klaidžioti tamsioje žmogaus prigimties pusėje nei klonuoti graudžiai mazochistinius neva patriotinius tekstus, kurių kasmet išvemiama vis daugiau. O kur dar „pripažinti klasikai“, kurie metų metus laviravo tarp valstybinių premijų, poilsio prabangiame kurorte, paminėjimo vadovėliuose ir sąžinės likučių, kartais prabildavusių prieš pat klasikui nugrimztant į girtą sapną.

Teisė spręsti priklauso tau net tuomet, kai tu viešai atsisakai spręsti, kurį blogą variantą pasirinkti iš kelių blogų variantų. Taip, kompromisas nėra nuodėmė, tad kartais tenka rinktis blogą tik tam, kad neateitų blogiausias. Tačiau tu juk nuolat to daryti nenorėtum? Tai kodėl neprisiminus apie savo laisvą teisę mąstyti, spręsti ir veikti dar tuomet, kai kortų malka neišdalinta?

2011 04 01

Kita vertus, kad ir kokius skaičius mes pamatysime, jie vis tiek greičiausiai nepaneigs fakto, kad šiandieninė Lietuva yra taip paveikta emigracijos, jog netrukus teks pamiršti apie bet kokį „grįžimą Tėvynėn“. Tai bus tas momentas, kuomet išvykusieji jau bus įgiję tvirtus socialinius ryšius su naująja vieta ir visiškai perpras kitos šalies „žaidimo taisykles“, o pasilikusieji Lietuvoje jau nebegalės patys patenkinti augančios ekonomikos poreikių ir atvers kelią darbo migracijai į mūsų šalį. Tam reikia ruoštis, nes nėra tokios jėgos, kurį grąžintų visus išvykusius atgal ir dar neatrastas būdas, kaip ekonomikos augimo laikotarpiu vystytis be papildomų žmogiškųjų išteklių.

Utopines idėjas, kad Lietuvą staiga pamėgs didelę pridėtinę vertę kuriančios aukštų technologijų įmonės arba čionai netikėtai suplauks kapitalai iš aplinkinių šalių, palikime šių idėjų autoriams. Aukštųjų technologijų įmonėms nepakanka vien žemės sklypo, o mūsų šalyje nepakanka arba tiesiog iš viso nėra praktikų, gebančių dirbti modernioje gamybos įmonėje. Be to, yra kapitalui gerokai patrauklesnių valstybių, kaip ir specialų statusą turinčių teritorijų, idealiai tinkančių tarptautinėms įmonėms kurti.

Taigi kalbėkime apie ateities visuomenę, kurioje dalis piliečių taip ir liks už šalies ribų, o vietinį verslą, kurio struktūra greičiausia radikaliai nepasikeis, kels svetimšaliai. Svarstyti galime tik tai, koks bus vietinių ir atvykusių darbuotojų santykis bei kiek tautiečių galėtume susigrąžinti į Tėvynę. O svarbiausia – kokios turėtų būti sudarytos sąlygos samdomiems darbuotojams ir smulkiai privačiai iniciatyvai, kad šalis taptų patrauklia vieta gyventi ir dirbti pirmiausia savo pačių piliečiams.

Kuo aštresnė emigracijos problema, tuo keisčiau atrodo dabartinė valdžios politika emigrantų atžvilgiu. Nors daugelio partijų programose tarimai nuogąstaujama dėl svetur išvykusių piliečių padėties, tačiau realių veiksmų stabdant emigraciją, grąžinant išvykusius ir juo reintegruojant į visuomenę, nėra. Manyčiau, toks Lietuvos politinio elito elgesys atrodo keistas ne man vienam. Kai kuriuos galimus atsakymus į tai, kas vyksta, gavau panagrinėjęs, kokį tiesioginį poveikį ekonomikai turi emigracija.

Emigrantai kasmet atsiunčia Lietuvoje likusiems savo artimiesiems sumas, viršijančias ES struktūrinių fondų paramą mūsų šaliai. Apytiksliais skaičiavimais šalies ūkį kasmet pasiekia per 4 mlrd. litų emigrantų pinigų (kai kuriais vertinimais šis skaičius yra 6 mlrd., tačiau išsamaus pagrindimo neradau). Apie ES paramą mums pranešama iš televizijos ekranų ir nuo kiekvienos „europietiškai paramstytos” statybvietės tvoros, tuo tarpu apie kruvinu emigrantų prakaitu uždirbtus pinigus tylima.

O šie pinigai pirmiausia tenka vartojimui. Jais apmokamos komunalinės sąskaitos, už juos perkamas maistas, jie padeda aprengti vaikus ir susimokėti už senyvų tėvų gydimą. Jie neatgula bankų sąskaitose ir retai kada virsta ilgalaikiu turtu. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose šių pinigų svarbos mes kartais negalime aiškiai matyti, tačiau šalies rajonuose yra miestelių, kurie dėl emigracijos neteko pusės darbingų žmonių, o likusieji pagal pragyvenimo šaltinį dalinasi į dvi kategorijas: valstybės pašalpų gavėjai ir tie, kurie gyvena iš užsienyje besidarbuojančių artimųjų pinigų. Kitokių pajamų šaltinių tiesiog nėra, nes darbo vietas miestelyje turi seniūnas, buhalterė, kelių parduotuvių pardavėjai, trys mokytojai, kunigas su šeimininke ir pas aplinkinius ūkininkus besidarbuojantys sezoniniai darbininkai.

Nesu toks naivus manydamas, kad valdantieji nevertina emigrantų kaip nuolatinių pinigų siuntėjų ir socialinių problemų sprendėjų. Todėl pernelyg nesistebiu, kuomet atsiranda vis nauji emigrantams nepalankūs sprendimai. Vien tas pats PSD mokestis, kurį kažkas taikliai pavadino „negrįžimo mokesčiu”, kelerius metus emigracijoje praleidusiam žmogui gali tapti pakankama paskata negrįžti atgal, jei jis įvertins, kad prie nesumokėto mokesčio tučtuojau prisidės ir panašaus dydžio mokesčio išieškojimo išlaidos.

Priminsiu, kad Lietuvoje nedirbantys ar valstybės neapdrausti piliečiai prieš PSD mokesčio įvedimą negalėjo nemokamai naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, tad tariamas argumentas „emigrantai gydėsi už mūsų pinigus” buvo tik įžūlus melas. Panašūs niekiniai argumentai buvo pasitelkti ir svarstant dvigubos pilietybės klausimą. Niekam ne paslaptis, kad yra tam tikra kategorija Lietuvos piliečių, kurie visiškai legaliai turi dvi, o kartais net dar daugiau pilietybių. V. Adamkaus prezidentavimo laikais nepaaiškinamų Lietuvos pilietybės suteikimo atvejų, kada nebuvo reikalaujama atsisakyti kitos valstybės pilietybės, pasitaikė ne vienas ir net ne dešimt. Tuo tarpu užsienyje gyvenantis eilinis pilietis (-ė), sudaręs santuoką su kitos šalies piliete (-čiu), turi spręsti dilemą, ar gimusiam vaikui suteikti tos šalies pilietybę ir tuo pačiu galutinai apsispręsti, kokioje šalyje jis praleis likusį gyvenimą, ar vis dėlto nenutraukti sąsajų su Tėvyne.

Ir štai čia mes galime prabilti apie kitą labai svarbią problemą – Lietuvoje likusių piliečių požiūrį į emigrantus. Jokia paslaptis, kad vienas iš blogesnių dažno lietuvio charakterio bruožų yra įtarus požiūris į bendrapilietį, kuris pasirinko kitokį nei dauguma gyvenimo būdą. Tokia jau buvo mūsų istorija, kad lietuvių tautos išlikimą didžiąja dalimi lėmė ištikimybė tradicijoms bei kalbai. Tačiau tai tuo pačiu lėmė sąlyginį bendruomenės uždarumą ir iš to dažnai kylančias nepagrįstas baimes kitokiems.

Kol emigracija dar nebuvo tapusi masiniu reiškiniu, nuomonė, kad visos merginos išvažiuoja dirbti prostitutėmis, o vaikinai – pagalbiniais darbininkais statybose, buvo ganėtinai paplitusi. Šiandien mes jau susiduriame ir su kitokia nuomone, kuomet nedarbu ar nepritekliumi besiskundžiančiam žmogui pirmiausia metamas klausimas „O kodėl tu neišvažiuoji į Angliją?”, tačiau senojo stereotipo rudimentai vis dėlto išliko. Ypač tai tampa akivaizdu, kuomet kas nors iš tautiečių užsienyje nusikalsta. Nors elementari logika sufleruoja, kad dabar svetur gyvenančių skaičius prilygsta didmiesčio, pvz., Kauno ar Alytaus gyventojų skaičiui, tad visai dėsninga, jog visuomet atsiras vienas kitas linkęs nusikalsti žmogus, tačiau reakcija į įvykį vis tiek būna neadekvačiai audringa.

Automobilio vagystė Prienų rajone net nepateks į laikraščio ar interneto portalo „Nelaimių” skyrelį, tuo tarpu tas pats veiksmas, lietuvio atliktas Londone, rizikuoja atsispindėti pagrindinėse antraštėse. Niekuomet nebuvau konspirologijos teorijų šalininkas ir neteigiu, kad neigiamas požiūris į emigrantus, kaip į linkusius nusikalsti mažaraščius juodadarbius, diegiamas sąmoningai, tačiau akivaizdu, kad šie stereotipai vis dėlto diegiami.

Dar viena nuolatinė tema – tai verkšlenimai apie išvažiavusių tėvų paliktus vaikus. Keista, tačiau kelinti metai niekas iš tariamų ekspertų kažkodėl nepastebi, kad absoliuti dauguma emigrantų vaikų dabar jau gyvena kartu su tėvais, t.y. užsienyje. O kaip pastebėsi, jei iškart atsiras klausiančių – o ką valdžia padarė, kad užaugę vaikai bent prisimintų, kad yra tokia šalis – Lietuva?

Pažiūrėkime, kaip lenkai, kurie irgi yra išsibarstę po visą pasaulį, rūpinasi savo kultūrinių tradicijų ir kalbos išsaugojimu, ir palyginkime jų rūpestį su mūsų „rūpesčiu“ Lenkijoje ar Kaliningrade esančiomis lietuviškomis mokyklomis. Aišku, vėl atsiras bandančių bambėti – kam rūpintis emigrantų vaikais, kai „savi” kenčia. Bet jeigu šiandien mes atstumsime jaunus užsienio lietuvius, tai rytoj būsime priversti sukti galvas, kaip pritaikyti Lietuvą visiškai naujų kultūrų jaunimui.

Nebijau būti apkaltintas netolerancija ar dar kokiomis tariamomis nuodėmėmis, nes  pasidarė akivaizdu (tai iš „aukštos tribūnos” pripažino ir Jungtinės Karalystės premjeras D. Cammeronas), kad Europos migracinė politika ir bandymas sukurti multikultūrinę terpę – žlugo. Vietoje tradicines visuomenes papildančios ir teigiamai keičiančios integracijos Europoje susiformavo uždaros imigrantų bendruomenės, gyvenančios pagal klasikines getų taisykles, dėl skurdo, diskriminacijos, religinių ir kultūrinių nuostatų ar istorinių skriaudų yra a priori priešiškos jas priėmusios visuomenės atžvilgiu.

O dabar įsivaizduokite, kad Lietuvoje, kurioje, kaip minėjau, į savus ir svetimus kartais skirstomi net ir lietuviai, atsiranda visai kitokie gyventojai. Tereikia prisiminti, kad mes jau turime viena getą – čigonų taborą, ir pamatyti, kaip jo gyventojai kriminalizavosi per 20 metų taip ir nesulaukę jokios esminės paramos bei pagalbos. Sunku patikėti, tačiau buvo toks laikas, kuomet į čigonų taborą traukdavo ne narkomanų pulkai, o romansų mėgėjai ar savo ateitį norėjusios sužinoti vienišos moteriškės…

Be abejo, vadinamosios „atviros visuomenės“ ir kitų laisvarinkinių vertybių propaguotojai pernelyg savęs nevargina žemiškomis problemomis: kaip veiks švietimo sistema, kaip įmonėse bus užtikrintos atvykusių teisės ir užkirstas kelias begėdiškam išnaudojimui, kaip bus užtikrinta pačių imigrantų apsauga nuo etninių kriminalinių sluoksnių?

„Lietuvis darbuotojas lietuvių verslininkui per brangus“, – tokį teiginį girdėjau ir per vadinamųjų „Baltijos tigrų“ laikotarpį, ir dabar. Savas darbuotojas buvo tariamai brangus ir tuomet, kai butų kainos Vilniuje pasiekė Stokholmo kainas ir kai sunkvežimiai su lietuviškais numeriais zujo po visą Europą, nors statybininko ar vairuotojo atlyginimas pačiu geriausiu atveju pasiekdavo vos trečdalį vakariečio algos.

Valdžios ideologai tuo metu aiškindavo, kad egzistuoja kažkoks mistinis darbo efektyvumo rodiklis, kuris esą yra per mažas. Tiesa, pervertęs ne vieną dešimtį LLRI „laisvosios rinkos“ adeptų dokumentų, aš taip ir neradau logiško paaiškinimo, kas vis dėlto, jų manymu, nusako darbo našumą, jei dirbama tais pačiais įrengimais, naudojamos tos pačios medžiagos, vykdomi tipiniai „švediški“ projektai, sukurtas produktas parduodamas už „švedišką“ kainą, o galutinis rezultatas kažkodėl traktuojamas kaip trigubai blogesnis.

Vadovaujantis tokia logika Lietuvoje visiškai dėsningai susiformavo tam tikras lobistų ratas, kuris siekia pakeisti vietinį darbuotoja „atvežtiniu“. Nors darbo jėgos įvežimo patirtis kol kas nedidelė, tačiau ji parodė, kad darbuotojas užsienietis puikiai tinka jį išnaudoti. Jau „pamirštas“ Ukrainos statybininkų atvejis, konfliktai su laivų statytojais užsieniečiais ir baltarusiai vairuotojais, kuriems buvo išdalinta po 200 dolerių ir liepta tučtuojau nešdintis. O juk darbo migracijos procesas buvo vos prasidėjęs.

Tai, kad į Lietuvon sugrįžusį darbuotoją žiūrima įtariai, pastebi daugelis tų, kurie įsidarbina šalies įmonėse. Kuo prastesnės darbo sąlygos ir kuo labiau įmonės savininkai linkę išnaudoti savo darbuotojus, tuo priešiškesnis požiūris į buvusi emigrantą kaip į pavojingo užkrato nešiotoją. Anglijoje buvau labai nustebintas, kad atėjęs įsidarbinti į didelę įmonę, pirmiausia pamačiau profsąjungų pranešimus, iškabintus matomiausioje vietoje. Siūlomų profsąjungų buvo daug. Darbuotojas galėjo stoti į šakinę profsąjungą arba į tarpšakinę nepriklausomą, arba net į tarpšakinę lenkišką. Net ir tas, kuris menkai domėjosi dirbančiųjų teisių ginimu, dirbdamas Vakarų Europoje puikiai suvokė, kad už atliktą darbą turi būti atlyginta, kad reikia nedelsiant ieškotis kito darbo, jei darbo sąlygos netenkina, kad neprivaloma daryti to, dėl ko nebuvo derėtasi su darbdaviu, kad darbo diena trunka 8 valandas, už viršvalandžius mokami jau „kiti pinigai“.

Kitokius darbo santykius matęs ir juos įvertinęs darbuotojas Lietuvoje pasijunta tarsi pavojingo užkrato nešiotojas. Juo nepasitikima, į jį žiūrima tarsi į vilką iš tos patarlės, kuris vis į mišką žiūri. Šiandieninėje lietuviškoje darbo santykių tradicijoje apskritai keistai susipynę ir baudžiavos atgarsiai, ir nevykusio „smetoninio“ kapitalizmo patirtis, ir „raudonųjų direktorių“ diktatas tarybiniais laikais. Visa ši patirtis aiškiai sako, kad ištikimybė „ponui“ ar „kolektyvui“ (tarybiniais laikais) yra sveikintina dirbančiojo savybė. Tuo mes panašūs į japonus, kur darbą pakeitęs darbuotojas dažniausiai nepadarys karjeros kitoje įmonėje. Tačiau Japonijoje darbdavį ir darbuotoją tradiciškai sieja abipusė pagarba, todėl nieko nestebina, kad bankrutuojančios įmonės vadovas, jausdamas kaltę prieš savo žmonės, iššoka pro savo biuro langą.

Ar įmanoma pasiekti balansą, kuomet galėtume sušvelninti emigracijos pasekmes ir kartu netaptume visiškai priklausomi nuo darbo migrantų? Pirmiausia reiktų blaiviai įvertinti priežastis, vejančias lietuvius svetur. Atlyginimo dydis toli gražu nėra vienintelė priežastis emigruoti. Kažkodėl neįvertinamas vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių jaunimo emigraciją, – galimybė apsirūpinti būstu.

Susidarius padėčiai, kuomet būsto kainos neproporcingai didelės, net ir žymus atlyginimo padidėjimas nieko nelemia. Anglas ar vokietis, gaudamas vidutinį atlyginimą, gali išsimokėti paskolą per 20 metų, o lietuviui nepakaks ir dvigubai ilgesnio laikotarpio, jei skaičiuotume, kad paskolai padengti jis išleis trečdalį pajamų. Nuomos galimybės taip pat ribotos, o laikino socialinio būsto galima tikėtis nebent po penkerių metų. Laikinai nuomai skirto valstybės būsto programa, skirta studentams, jaunoms šeimoms ir socialiai pažeidžiamiems (bet ne asocialiems) piliečiams, leistų atsistoti ant kojų daugeliui suaugusių gyvenimą pradėjusių žmonių. Atsistoti neužveržiant nei būsto paskolos kilpos, nei drebant dėl būsto nuomotojo keistenybių.

Taigi didžiulė problema glūdi pačioje lietuviškų darbo santykių tradicijoje. Tai kompleksinė problema, kurios sprendimas priklauso ir nuo darbdavių, ir nuo valstybės institucijų, ir nuo pačių dirbančiųjų. Beje, dėl prastų darbo santykių aš mažiausiai kaltinčiau verslininkus. Visiškai dėsninga, kad verslas naudosis įstatymais taip, kad pasiektų didžiausią pelną – jei MMA bus sumažintas iki 300 litų, visada atsiras pakankamai verslininkų, norinčiu tuo pasinaudoti.

Be to, verslas verslui nelygu. Smulkios įmonės, prispaustos finansinių sunkumų, kreditorių ir perdėto valstybės institucijų „dėmesio“, balansuoja ties bankroto riba, o stambiosios ir toliau sėkmingai naudojasi įstatymų spragomis, leidžiančiomis sąmoningai nusikalsti, o prireikus – be skaudesnių pasekmių žaisti „fenikso prisikėlimą iš pelenų“ pervedant kapitalus (kurių nemenką dalį sudaro smulkių tiekėjų ar subrangovų pinigai) į vis naujas įmones. Todėl neverta stebėtis, kad lietuviai mieliau pradeda savo verslus Anglijoje ar Airijoje, o ne Lietuvoje.

Šiuo metu emigrantas tapo idealiu Lietuvos piliečiu. Siųsdamas pinigus, jis kelia šalies ekonomiką ir neprašo iš valdančiųjų jokios paramos, pvz., lietuvybei išsaugoti. Jis tradiciškai nedalyvauja rikimuose, todėl į jo, kaip į potencialaus rinkėjo, poreikius galima ir neatsižvelgti. Jis užsidirbs sau pensiją ten, kur gyvena. O tuo pat metu Lietuvoje bus galima „kelti konkurencingumą“ įvežant darbo migrantus. Tik ar mes to norime?

2011 m. kovo 28 d.

Nežinau, ar verta chronologiškai rašyti, kas vyko, nes iš tiesų patys įdomiausi pastebėjimai kilo iš pokalbių aikštės prieigose. Profsąjungų, partijų aktyvistai ir šiaip aktyvūs žmonės, puikiai suvokdami, kad dalyvauja labiau iš pareigos nei iš pašaukimo, puikiai bendravo rateliuose pernelyg nekreipdami dėmesio, kas vyksta ant alaus pilstymo palapinės pavidalo scenos. Tačiau vis tik apie renginio eigą parašysiu.

Laiko pasiruošti maloningai valdžios leistam renginiui buvo užtektinai, todėl į akis krito vaizdinės medžiagos gausa. Kūrybiškiausi buvo švietimiečiai, kurie bent jau netempė su savimi pabodusių plakatų su visomis „gėdomis“ ir „šalin Vardenį Pavardenį“.

Kiti akivaizdžiai nutarė, kad renginys „įskaitinis“, todėl ir išraiškos formos turi būti santūriai nuobodžios. Vėliavų iš tiesų buvo nemažai. Kai kas vėliavų turėjo daugiau nei atvestų į akciją šalininkų. Ką padarysi, kaip sakoma reklamoje „Įvaizdis yra viskas“. Man tik nesuprantama, kodėl rinkodaros principais besivadovaujantys politikai po rinkimų verkia, kad atsirado tas, kuris pasiuvo daugiau vėliavų, atspausdino daugiau lankstinukų ir taip laimėjo rinkimus. Ko gero, jie nebuvo sutikę žmogaus, kuris jiems atskleistų „baisią paslaptį: „Esant vienodoms gaminio techninėms savybėms ir identiškoms reklamos formoms laimi tas, kuris užtikrina didesnį žinomumą“.

Mistika pakvipo išskleidus pagrindinį eisenos plakatą „Alkanas žmogus – žvėris, alkanas vargšas – revoliucionierius“. Argi žmogus, t.y. homo sapiens, ir vargšas (matyt vadinamas homo pauper) yra skirtingos rūšys? Šis keistas šūkis galėtu reikšti ir prašymą: „Mieloji valdžia, kuo skubiau pamaitink vargšus, kad jie netaptų baisiais revoliucionieriais“. Pamaitintas vargšas, netapęs revoliucionieriumi, tenkina eitynių organizatorius.

Tiesą sakant, dėl šios loginės sekos teisingumo pernelyg neabejoju, nes žinau, kad oficiozinių profsąjungų vadukai gali parazituoti tik tuomet, jei esama sistema nepasikeis ir jų „paslaugos“ bus reikalingos.

Už nugaros žygiuojantys būgnininkai ir tyliai slenkanti likusi minia sustiprino įspūdį, kad vyksta kažkoks ritualinis veiksmas, per kurį svarbiausia nukeliauti iki galutinio taško išlaikant rimtą veido išraišką. Per laidotuves, o viskas ir priminė laidotuvių procesiją, tai būna kapo duobė.

Nežinia, ar būčiau žygiavęs toliau, jei minioje nebūčiau pamatęs kelis gyvus veidus. Mielai prie jų prisijungiau. Štai čia pirmą kartą išgirdau eilinių profsąjungiečių ir vidurinės grandies aktyvistų nuomonę, kad tikroji eisena privalėjo įvykti kaip ir buvo numatyta – vasario 19 d., kuomet, kaip mes visi puikai žinome, prisidengdama J.Marcinkevičiaus laidotuvėmis, valdžia atšaukė leidimą renginiui, o profsąjungų funkcionieriai, šiek tiek dėl vaizdo pasispyrioję, noriai su tuo sutiko.

Pasiekus aikštę tapo aišku, kad iš planuotų sukviesti 3000 protestuotojų pavyko prisivilioti tik pusę. Oratorių kalbos butų visiškai nuobodžios, jei ne keli netikėtų minčių pliūpsniai. Taip viena „statusinė“ profsąjungietė atrado, kad: „Mus slegia vakarietiškas kapitalizmas ir rytietiškas socializmas“. Prisipažinsiu, kad vargiai atrandu „senajai“ Europai būdingų „sušvelninto“ kapitalizmo apraiškų Lietuvoje, o ji dar ir „rytietišką socializmą“ mato. Keista, tokį ankstyvą pavasarį grybai dar neauga, matyt, buvo prisidžiovinus dar pernai.

Ne tik prisidžiovino, bet ir noriai pasidalino su kitu oratoriumi, kuris po trumpos įžangos apie šlovingą lietuvių tautos praeitį padarė stulbinančią išvadą, kad visos bėdos dėl to, kad mes atitrūkome nuo dievo. Pasirodo susirinkusieji turi „sugrįžti prie dievo“. Aš jau beveik įtikėjau, kad tučtuojau privalome pulti ant kelių ir čia pat sudaužyti savo niekingas galvas į grindinį. Kai vietoje laukto kalbos pabaigoje „Amen“ išgirdau „Ačiū“, teko ištaisyti šią klaida tuo pralinksminant aplinkinius.

Rezoliucijos priėmimas, ko gero, buvo tas vienintelis momentas renginyje, kuomet po kelių Černiausko raginimų susirinkusieji parodė tam tikras emocijas. Tiesa, kalbant Sysui ir Paleckiui atsirado keli triukšmo židiniai (keletas švilptelėjimų ir pora plojimų).

Tradiciškai atsiradus eiliniam „nepripažintam genijui“, perskaičiusiam kūrybinę improvizaciją „Eglutė skarota…“ motyvais, šalia pasigirdo net ir rusų kalbos gerai nežinančiam puikiai suprantami žodžiai su padorioje aludėje nevartotinu papildomu epitetu. Gal tai buvo literatūros kritikas ar poetas pavyduolis, nežinau.

Žodžiu, visi tie, kurie sakė, kad šis renginys yra garui išleisti, labai suklydo. Nebuvo jokio garo. Kaip niekad buvo tylūs ir ramūs buvo net pensininkai – kovingasis lietuviško protestinio judėjimo avangardas.

Rūkymas – žudo, tačiau perekūras yra daugelio naudingų pokalbių laikas. Aikštės kampe tuo pat metu sutapo rūkorių iš kelių organizacijų orbitos. Bendrosios nuomonės priėjome greičiau nei užgesinome cigaretes. Esami vadinamieji „lyderiai“ tėra neveiksnūs savo interesų žiūrintys individai. Vienasmenę lyderystę paremtos organizacijos (partijos, „visuomeniniai judėjimai“ ar kiti dariniai) negyvybingos, jei paskui lyderi driekiasi nevykusio buvimo valdžioje šleifas. Genijų politikų Lietuvos žemė nepagimdė, o jei ir pagimdė, vis tiek dirva netinkama, kad per karjerizmo šiukšlyną prasikaltų naujo požiūrio daigai. O štai aktyvistų, galinčių solidariai veikti pilietinių iniciatyvų srityje, yra. Ir didesnių tarpusavio prieštaravimų nėra.

Aikštė pastebimai ištuštėjo dar nepasibaigus mitingui skirtam laikui. Gal išvargino ilgas trypčiojimas belaukiant eitynių pradžios prie Seimą aptvėrusio gardo, gal kalbos nuvylė, o gal vis dėlto atsirado supratimas – jei jau teko ateiti į beprasmį renginį vien tam, kad nuramintum sąžinę, tai bent jau nereikia kentėti iki renginio pabaigos.

2011 03 19

Politinis sezonas prasidėjo. Ir prasidėjo jei ne sensacija tai bent jau rimta užuominą į tai, kad artimiausiu metu Lietuvą galimai laukia nemaži pokyčiai. Tiesa šie pokyčiai tiesiogiai nepalies daugelio piliečių o ir galimai startuojantys procesai bus ilgalaikiai. Užsienio politika apskritai yra toji šalies politikos dalis, kuri formuojasi įtakojama daugelio aplinkybių, kurių pakeisti neįmanomą bet galima išnaudoti savo naudai arba atvirkščiai leisti išorės procesams įsukti valstybę į nevaldomą sūkurį. Antrasis variantas dėję, Lietuvai žinomas kur kas geriau nei pirmasis. Objektyviai kalbant, tai mūsų šalies atveju beveik normalu, nes esame per maži įtakoti esminius geopolitinius procesus, tačiau mes ne visuomet padarome tai ką galėtume padaryti siekiant bent jau išsaugoti sau manevro laisvę. Istorija parodė, kad Lietuvai pernelyg pavojinga užimti vienam ar kitam „jėgos“ poliui vienareikšmiškai palankią ar nepalankią poziciją nors ir vien dėl to, kad didieji pasaulio politikos žaidėjai kartais mėgsta sudaryti sandorius, kurių metu buvę smulkieji sąjungininkai tampa prekybos objektu.

A.Merkel vizitas galėjo tapti vieno iš daugelio užsienio vadovų vizitu, kurio metu arba būtų patvirtinta tai kas jau senai žinoma, parodytas tradicinis teigiamas požiūris į kaimyną (tai labai būdinga Lenkijos vadovų vizitams į Lietuvą ir Lietuvos vadovų vizitams į Lenkiją) ar vizitas tiesiog sutapdavo su renginiais, kuomet vėl gi jokių esminių sprendimų nesiekiama. Šiuo atveju svarbu ir tai kas buvo viešai pareikšta paties vizito metu ir tai, kas vyko prieš pat vizitą ir tai, kas vyko vizito metu, bet iš pirmo žvilgsnio nesietina su A.Merkel vizitu.

Galima būtų pradėti nuo A.Merkel pažado padėti integruoti Lietuvą į Europos energetikos rinką ar patvirtinimo kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys yra svarbios nors pasak A.Merkel „Jų dydis palyginti mažas“.  Tačiau pradėsiu nuo D.Grybaiskaites pareiškimo kuris nuskambėjo prieš pat A.Merkel vizitą duotame interviu. Tuomet nuskambėjo mintis kad Lietuva nuo šiol nevykdys JAV politikos besąlygiškai, o remsis savąją užsienio politika. Pareiškimas keistas vien jau dėl to, kad iki šiol net ir aktyviausi JAV politikos šalininkai Lietuvoje niekuomet viešai neteikdavo, kad jie vykdo būtent JAV palankią užsienio politiką o stengdavosi pridengti savo veiksmus įvairiomis sutartimis, naryste NATO ar kuomet neužtekdavo teisinių argumentų kodėl buvo žengiamas vienas ar kitas užsienio politikos žingsnis, tiesiog nuolat primindavo vadinamąją „strateginę partnerystę“.  Pasakyti, kad nuo šiol bus vykdoma nepriklausoma užsienio politika šiuo atveju tolygus iki tol buvusios politikos nesavarankiškumo fakto konstatavimui. Pareiškimas svarbus ir jau iššaukęs tam tikrą polemiką  ir jei po šio pareiškimo seks atitinkami veiksmai galėsime drąsiai teigti kad Lietuva keičia iš esmės užsienio politikos gaires. Tiesa, reikia pripažinti, kad D.Grybauskaitės pareiškimai kokie skambus ar aštrūs bebūtu toli gražu ne visuomet (sakyčiau net dažniausia) neturi atitinkamos tąsos. Taip mes jau ganėtinai ilgą laiką girdime apie kovą su viską apimančią korupciją bet ir toliau jokių aktyvesnių veiksmų nematome net ir ten kur Prezidento vaidmuo yra svarbus o kartais ir lemiamas, kaip pvz. formuojant teisėjų korpusą. Ir belieka arba patikėti kad Lietuvos teismuose  viskas puiku arba pripažinti, kad iš tiesu nieko nėra daroma arba bent jau daroma nepakankamai.

Grįžtant prie pagrindinės temos pirmiausia reikėtu įvertinti kas įtakojo ir įtakoja Lietuvos užsienio politiką. Prieš kelerius metus teko išgirsti įdomų JAV ir ES sankirtų Baltijos šalyse apibūdinimą – „mušis dėl Baltijos“. Iš tesu Baltijos šalys kaip ir visos buvusios Varšuvos pakto šalys pirmiausia yra įtakojamos būtent šių  jėgos centru. Mažą to , ES tai vis tik sąjunga kurioje aiškiai matomi pagrindinių valstybių interesai. Taip mes galime drąsiai kalbėti apie vokiškąjį, prancūziškąjį ar britiškąjį pėdsaką tam tikruose bendruose ES sprendimuose, o kartais ir teigti, kad pagrindinių sąjungos valstybių politika labiau atitinka savo nacionalinės valstybės interesus nepaisant partnerių interesų. Taip kalbant apie mums taip pat svarbu dujotiekio projektą „North Stream“ Vokietijos, tuomet vadovaujamos G. Schröder (vėliau, beje, jis tapo „Gazprom“ stebėtojų tarybos nariu)  veiksmai buvo sulaukusios ne tik labai nervingos reakcijos tuometinių Baltijos šalių vadovų tarpe bet ir klastingų klausimų iš senųjų ES valstybių link kurių rusiškų dujų srautas eitu nauju dujotiekiu per Vokietiją, arba senuoju keliu per tuomet politiškai labai nestabilią Ukrainą. Kalbant apie „North Stream“ projektą taip pat esu priverstas priminti, kad dar ankščiau buvo bandoma studijuoti galimybes tiesti alternatyvų ukrainietiškam dujotiekį į Vakarų Europą ir buvo bandoma konsultuotis su tuometine Lietuvos valdžia, tačiau pastaroji nebuvo linkusi šia tema kalbėti. Pradėjus dabartinį projektą desperatiški bandymai išsiderėti jei ne atšaką tai bent jau dujų tiekimo garantijas buvo akivaizdžiai pavėluoti.

Aš ne veltui skiriu dėmesį būtent energetinio saugumo problematikai, nes būtent per energetiką esame surišti su trečiuoju mums svarbiu jėgos centru- Rusija. Tiesa, aš nesu linkęs sulyginti Rusijos įtaką Lietuvai su ES ar JAV daroma įtaka. Rusija iš tiesu turi nemažai svertu, pavadinčiau tai baudžiamojo pobūdžio priemonėmis, kurios ji jau yra panaudojus. Galima bandyti ieškoti esamos situacijos panašumų istorijoje, tradiciškai apeliuoti į Rusijos „nedemokratiškumą“ ar ieškoti įrodymu kad Kremlius vis dar turi planų inkorporuoti Baltijos valstybes į Rusijos sudėtį , tačiau užtektų palyginti Rusijos elgesį NVS erdvėje ir už jos ribų kad suprasti –dabartinė Rusiją aiškiai suvokia, kad jos turimų galimybių pakanka nebent  išsaugoti įtaką slaviškuose NVS valstybėse (Baltarusijoje ir Ukrainoje) ir iš dalies priešiškų valstybių apsuptyje atsidūrusioje Armenijoje. Kituose valstybėse Rusija nebesiekia politinės įtakos tesmukiškai, o veikia panašiai kaip ES per ekonominius svertus jau nebenaudojant „baudžiamųjų“ priemonių. Tiesa, Rusija yra pasiruošusi atsakui jei jos interesu erdvėje atsiranda konkurentas kurio veikla nukreipta prieš Rusija. Gruzijos pavyzdys puikiai tai įrodo. Demonizuoti Rusiją ir pervertinti jos realias galimybes mus labiausia pripratino tie Lietuvos politikai, kurie aiškiai atstovavo priešišką Rusijai jėgos centrą, kai tuo tarpu nors ir  Suomijos pavyzdys (jis ypač tinka žinant kad ši šalis ne tik turėjo karinį konfliktą su TSRS , bet ir per jį neteko dalies savo teritorijos) įrodo, kad užėmus tinkamą poziciją iš bendradarbiavimo su Rusiją (ankščiau nekuo blogesnio bendradarbiavimo su TSRS) galim turėti nemenkos naudos. Ir tas bendradarbiavimas visiškai negresia nei šalies suverenitetui nei kelia rusiško kapitalo  dominavimo pavojaus. Tačiau kalbant apie Suomijos pav. pravartu prisiminti, kad  demokratijos padėtis joje nepriekaištinga o socialiai orientuota ekonomika pastato bet kokios kilmės kapitalą į labai griežtus rėmus, o tai skiriasi nuo to ką mes turime šiandieninėje Lietuvoje. Tačiau dėl to galime kaltinti nebent tik patys save.

Kalbant apie įtakos mechanizmus reikėtu pirmiausia panagrinėti du pagrindinius modelius, kurių vienas yra integravimas naudojantis ekonominiais svertais, antrasis tai parama valdančiajam elitui. ES plėtros politika yra paremta principu „pinigai už pokyčius“. Šalys pretenduojančios tapti ES narėmis privalo ne tik atitikti sąjungoje galuojantiems demokratijos standartams (bent jau formaliai) bet ir priimti gausybę teisės aktų suvienodinančiu verslo aplinką, aplinkosaugos standartus ar net atskirus techninius reikalavimus. Pagrindinės ES valstybės turi senas parlamentinės demokratijos tradicijas, nusistovėjusią daugiapartinę sistemą, skirtingų socialinių grupių tarpusavio bendradarbiavimo patirtį. Įpratusios, kad net ir pasikeitus valdančiajai politinei jėgai šalies vidaus ir užsienio politika keičiasi prognozuojamai o atsvarų sistemą neleidžia vienai politinei jėgai  pakreipti šalies politiką vien tos politinės jėgos naudai. Be to ES įkurta pirmiausia kaip ekonominė bendrija vis tik prioritetu laiko būtent bendros ekonominės erdvės suskurimą. Tačiau kaip ir minėjau ankščiau sąjungoje yra pakankamai vidinės konkurencijos apraiškų. Jei kalbėti apie vidines ES pagrindinių valstybių interesu zonas, tai Lietuva patenka į Vokietijos „sektorių“ kuriame šioji varžosi su skandinavais. Lietuvai , Vokietija yra didžiausias prekybos partneris tarp ES valstybių. Taip 2009m Lietuvos eksportas į Vokietiją sudarė 10 proc. , o importas 11 Be to Vokietija yra stabiliausias lietuviškų prekių pirkėjas. Jei 2009 prekybos apimtys su visais pagrindiniais partneriais smuko iki trečdalio, tai eksportas į Vokietiją sumenko tik 0,8 proc. Priminusių kad Statistikos Departamento duomenys atspindi labiau stambių sandorių statistiką nes per Intrastat pateikiami duomenys realiai neapima smulkiosios prekybos ir sandoriu tarp fiziniu asmenų (kaip pvz. autotransporto priemonių pirkimo atvejais), todėl galu daryti prielaidą, kad ekonominiai ryšiai su Vokietija yra dar glaudesni nei tai parodo statistika. Pagal tiesioginių investicijų apimti Vokietija irgi yra viena iš didžiausių investuotojų Lietuvoje (10 proc.).

Vertinant tai kad didžiausias Lietuvos užsienio prekybos partneris yra Rusija mūsų užsienio politikoje nuolatos teks atsižvelgti ir į Maskvos santykius su Berlynu. Drįsiu net pasakyti, kad pradėjus funkcionuoti „North Stream“ dujotiekiui mums procesai vykstantys tarp Maskvos ir Berlyno taps svarbesni nei Maskvos ir Briuselio (t.y. pagrindinių ES valdymo institucijų) santykiai. Šiame kontekste A.Merkel duotas pažadas padėti integruoti Lietuvos energetikos sistemą į europinius tinklus yra ypač svarbus. Be abejo naivu tikėtis dujotiekio atšakos, tačiau elektros jungtis su ES mūsų šaliai yra gyvybiškai svarbi. Tokios jungties svarba padidėja žinant, kad Rusijos ir Baltarusijos santykiai sparčiai blogėja ir „energetinė kuoka“ Lukašenkai yra ne tik paruošta bet ir buvo profilaktikai panaudota.

Baltarusija neabejotinai priklauso šalims kurios Kremliaus yra laikomos jų interesų zona. Žinant tai svarbu aiškiai suprasti kiek mes galime sau leisti bendraujant su artimiausia kaimyne. Tai kad ES Lietuva laiko galimu tiltu tarp bendrijos ir Rytų kaimynu yra pareikšta vizito metu. Tačiau tampant tiltu reikia nuolatos turėti omenyje kad kartais tiltai virsta placdarmais.

Ir va dabar prisiminkime kitą įtakos modelį, kuomet šalis įtakojama remiant  valdantį elitą. „Jis kalės vaikas, bet tai mūsų kalės vaikas“- šie JAV prezidento F.Rooswelt žodžiai pasakyti apie Nikaragvos diktatorių Somosą yra trumpiausias tokio įtakos modelio apibūdinimas. Per daugiau nei pusę amžiaus praėjusių nuo to laiko, kuomet šie žodžiai buvo ištarti nedaug kas ir tepasikeitė. Kruvini  Pietų Amerikos režimai nugrimzdo į praeitį kartu su JAV ekonominiais ir politiniais interesais šiame regione. Tačiau šiandien mes galime stebėti kaip sklandžiai vyksta amerikiečių bendravimas su totalitarine islamistine Saudų Arabija, kaip yra remiama toli gražu demokratijos etalonu nelaikytina Pakistano vadovybė ar kiek pastangų buvo įdėta kuriant Europos „juodąja skylę“ Kosovo albanų  respubliką. Tiesa, pastarosios kūrime prisidėjo ir pati ES taip sukurdama ne tik kontrabandos (įskaitant ginklų) vartus į savo teritoriją, bet ir keliems dešimtmečiams į priekį  pasidėjo po pačia savimi potencialaus etninio ( o gal ir religinio, nes Kosovas linksta į religinį radikalizmą) konflikto „bombą“.

Priklausomai nuo aplinkybių galimų įrankių arsenalas ganėtinai platus, nuo tiesioginės finansinės ir  karinės pagalbos iki  vietinių politinių organizacijų kurmio ar jau esamu draugiškų jėgų palaikymo. Nestabiliuose regionuose ar ten kur demokratijos mechanizmai niekuomet neveikė tinkamai pasirenkamas tiesmukiškas ir paprastas kelias- atvedus į valdžią sau parnakų politiką tučtuojau paremti jo jėgos strukturas ( pvz. Saakašvilio atvėju) , tačiau ten kur bent jau iš dalies veikia demokratija ar šalis yra demokratinės šalies ar jų bendrijos įtakoje pradeda veikti šešėlinės politikos mechanizmai. Ko gero ryškiausias netiesioginės  įtakos pavyzdys yra Soroso fondas. Jo veiklos suaktyvėjimas viename ar kitame regione visuomet nurodo kur krypsta Baltųjų Rūmų žvilgsnis. Naujausias netiesioginės politikos „atradimas“ tai vadimnosios „žmogaus teisių ginimo organizcijos“. Gerai finansuojamos ir deklaruojančios neabejotinai kilnius tikslus jos atsiranda visuomet ten kur to reikia JAV administracijai. Mažą to šios naujai sukurtos organizacijos stengiasi perimti sritys kuriose iki šiol sėkmingai veikdavo JTO organizacijos ar senai veikiančios ir nepriekaištingos reputacijos ir visuotinai pripažįstamos humanitarinės organizacijos ( „Gydytojai be sienų“ , „Raudonas kryžius“ ir t.t.).

Kai kalbėjau apie ES įtaką Lietuvai aš pirmiausi kalbėjau apie ekonominius svertus, todėl visai logiška priminti apie mūsų šalies santykius su didžiausia pasaulio ekonomika t.y. JAV. Lietuvos eksportas į Jungtines Amerikos Valstijas te sudaro apie  2%, importas ( o nepamirškime, kad kalbame apie šalį su ypač stipria ir technologiškai pažangia pramonę ) iš viso sparčiai artėja prie mirties taško.

Pabandysiu būti ciniškas ir įvertinsiu Adamkaus valdymo laikais vykdyta ypač palankią tuometinei JAV administracijai užsienio politiką kaip tam tikrą investiciją. Deją aktyvios Irako ir Afganistano karo fazės metu (2004m) Lietuva dar galėjo pasidžiaugti 4%  užsienio investicijų atėjusiu iš užjūrio „strateginiu partnerių“ , tačiau amerikiečių tiesioginės investicijos yra tiek menkos, kad net nepatenka į Statistikos Departamento pagrindinę ataskaitą.

Susikertant didžiųjų jėgos centrų interesams, o Lietuva buvo yra ir bus tokių interesų susikirtimo vieta, mes negalime leisti sau pasirinkti vieną jų kaip vienintelį mums tinkanti. Karčios istorijos pamokos ir pragmatiškai ramus požiūris į mus supantį pasaulį turėtu padėti mums kiekviename „didžiosios“ politikos pokytyje rasti savo vietą. Na o jei kas abejoja ar tai mažai valstybei įmanoma turėti savo interesais paremtą užsienio politiką, tuomet jums gal padės grynas Šveicarijos Alpių oras ?

2010.09.10

Imtis šio teksto manę paskatino trumpa naujiena iš Lietuvoje veikiančio tarptautinio mąsto finansiniu verteivų padalinio. Didžiosios Britanijos indų kilmės pilietis kreipėsi į centrinę banko vadovybę pranešdamas apie rasistinius savo vadovo pasisakymus ir diskriminacijos dėl rasės. Prisipažinsiu nuoširdžiai pasidžiaugiau, kad visą tai įvyko su UK piliečiu , užsienio kompanijoje ir užsienietis yra išsilavinęs žmogus, galintis apsiginti ir tai, kad čia būtent diskriminacijos atvejis.

Sakysite keista priežastis džiaugtis? Pabandysiu paaiškinti. Tai, kad Lietuvoje įmonių vadovų (o ypač jų artimiausių favoritų, nors ir tokiu pat samdinių) su pavaldžiais darbuotojais nėra pagarbus- ne naujiena. Pats savo kailių patyriau kas tai yra ir pats mačiau kas būna tiems, kurie nedrįsta jau po pirmo „pono viršininko“ išsišokimo atitinkamai atsikirsti. Kas yra „didysis“ Lietuvos verslas? Tai dažniausia arba nusavintos tarybinių laikų įmonės, kuomet jų perleidimas naujiems savininkams vyko pagal principą „ką saugau tą ir vagiu“ arba legalizavus nusikalstamu būdu (dažniausią iš metalų kontrabandos) gautas lėšas. Atitinkamai tokių įmonių vadovai geriausių atvejų elgsis „po poniatijam“ ,blogiausiu kaip kanibalų genties vadai – „iš ryto bloga nuotaika reikia kažką suvalgyti“. Tad visai suprantamas džiaugsmas, kad viskas vyko ne rajono reikšmės monopolisto kompanijoje o užsienio įmonėje, kuri privalo atsižvelgti į tai, kad klientų tarpe turi ir diskriminaciją patyrusio darbuotojo tautiečių.

Tai kad nukentėjo Didžiosios Britanijos pilietis irgi galima laikyti laimingu sutapimu. Liūdnas likimas laukia tų pačių indų trinčių Indijos pilietybe, kuomet jie patenka pvz. į Pabradės „linksmąja stovyklėlę“ , kur galiu spėti ( o mano spėjimas remiasi man žinomais faktais) jie ne kartą išgirsta esą čiurkos ir babajai ir dar tampa čečėnų sporto inventoriaus dalimi. Beje čečėnai pagal centro klasifikacija čiurkų „genčiai“ nepriskiriami, nes tai apie save išgirdę jie praranda savitvardą ir tuomet pasakiusiojo uniforma tampa menka apsaugą nuo tolerancijos pamokos kuri tuoj pat išdėstoma supaprastinta tvarka. Prisiminčiau ir ukrainiečių darbininkų likimą, kurie legaliai dirbdami Lietuvoje ne tik liko apgauti darbdavio, bet ir buvo padaryta viskas, kad jie kuo greičiau paliktų šalį.

Na ir tikrai negaliu nesidžiaugti, kad ko gero turime reikalą su diskriminacijos faktu. Platus lietuvių viršininkų leksikonas apima ir zoologiją ( ožys, asilas, kalė, karvė,gaidys) ir botanika (grybas) ir „liaudišką seksologiją“ (pydaras) o taip pat dažai parodo nemenkas rusų kalbos žinias. Beje nenorminės leksikos naudojimas nepriklauso nei nuo išsilavinimo nei nuo amžiaus. Pažinojau vieną stambios įmonės vadovą turinti mokslų daktaro laipsnį ir, beje, kartkarčiais pasirodanti spaudos puslapiuose, kuris pamiršdavo bendrinę kalbą vos tik peržengdavo savo kontoros slenkstį. Vat tik už „ožį“ negresia nieko o ir „pydaru“ „pakrikštytas“ heteroseksualas vargiai galės skustis, tačiau tikiuosi kad bent keliems vietinės reikšmės „verslo galiūnams“ gavus per ragus už „čiurką“, „juodašiknį“ ar pvz. „kacapą“ ir kiti žodeliai po truputi iš įstaigų persikels į alubarį (ir tai Stoties rajono) . Be abejo mastymas nuo to nepasikeis ir panieka savo darbuotojams neišnyks (tai lietuviškam „verslo elitui“ į kraują įaugo), bet bent jau bu kaip su lauko išviete kuria sutvarkius šūdas duobėje lieka, tačiau bent jau nesmirdi aplinkui.

Tad belieka laukti, kaip toliau viskas rutuliosis o aš dar ir lauksiu gal dar kas lietuviškoje įmonėje homoseksualios orientacijos juodaodį JAV (kodėl JAV nes tai „kiečiau“ ne UK) pilietį pavadins juodašikniu pydaru. Tuomet pagarbos pamokėlė gali būti skaudesnė o lietuviško verslo ir jame besisukančių „dievukų“ civilizavimo procesas įgaus pagreitį.

2010.09.04