Žinia apie Minsko metro stotyje įvykusi sprogimą manę užklupo berašant straipsnį apie šiuo metu Baltarusijoje prasidėjusia paniką dėl galimo vietinės valiutos – Baltarusijos rublio devalvavimo.
Iš tiesu vaizdas, kuomet iš lentynų šluojamos būtiniausios prekės o pinigų keityklos riboja parduodamos užsienio valiutos kiekį , yra neįprastas. Mes matėme tai daugiau nei prieš dešimtmetį Rusijos krizės metu, kuomet pasklido paniški gandai apie neva galimą drastišką lito/dolerio santykio pasikeitimą lito nenaudai. Baltarusiai apskritai paskutinį kartą su ažiotažinių pirkimu susidūrė dar seniau nei mes.
Vardan stabilumo Baltarusijos valdžia net nedenominavo valiutos, puikiai suvokdama, kad visuomet denominacija baigiasi vienokiais ar kitokiais skretimais. Todėl kažkada hiperinfliacijos „pagimdyti“ dešimttūkstantinai pinigų nominalai taip ir liko galioti net tuomet kai ekonomika susibalansavo, tiksliau buvo subalansuota protingos ekonominės politikos dėka. Galite man oponuoti, sakydami kad Baltarusija yra nemažai uždirbusi iš Rusijos lengvatinėmis kainomis tiekiamos naftos ir dujų , tačiau aš galėčiau čia pat išvardinti Turkmėnistaną, Indoneziją, Alžyrą ir dar bent dešimtį valstybių, kurios savo gelmėse turi ir aktyviai eksploatuoja savus išteklius, tačiau jų piliečių pragyvenimo lygis net iš tolo neprilygsta Baltarusijos lygiui. Lukašenka, koks bebūtų autoritaras, padarė patį svarbiausią darbą- išlaikė valstybės valdomas pagrindines šalies įmones ir užkirto kelia, kaip stambaus tarptautinio kapitalo atėjimui taip ir vietinės oligarchijos susiformavimui. Ko gero nereikia dar kartą pasakoti, kad prisidengiant investuotojų kauke stambus užsienio kapitalas pirmiausią stengiasi perimti tai kas jau sukurta ir perimti tai kuo mažesnėmis sąnaudomis. Pakanka pažiūrėti kas sudaro Lietuvoje vadinamąjį „Investuotojų forumą“, kad suprasti juk gamybinnkai t.y. kuriančio sektoriaus atstovai vadinamų investuotojų tarpe yra mažuma.
Liūto dalį tarptautinių „investuotojų“ sudaro finansiniai spekuliantai nuo bankininkų iki abejotinus pinigus valdančių fondų, o taip pat įvairaus plauko konsultantai ir juridines kontoros vykdančios lobistinę veiklą. Ir štai čia mes ir matome pagrindinę priežastį dėl kurios Likašenka yra „paskutinis Europos diktatorius“ o štai liūdnos atminties Saparmuratas Nijazovas-Turkmenbaši ar iki šiol gyvas ir sveikas Uzbekistano prezidentas Islamas Karimovas visuomet buvo geri Vakarų draugai ir net brangūs svečiai Europarlamente. Na ir kas, kad turkmeniškos ar uzbekiškos opozicijos atstovą gali sutikti nebent koncentracijos stovyklą primenančiame kaleime arba, jei pastarajam labai pasisekė, užsienyje (kam visai nepasisekė tie jau po žeme).Vis tik Vidurio Azijos, Šiaures Afrikos ar Artimųjų Rytų diktatoriai yra mieli demokratiškai širdžiai jei tik jų šalies gamtinius išteklius pumpuoja stambios Vakarų korporacijos ar iš jų teritorijos kyla NATO lėktuvai.
Tai, kad įžūliai savarankiška A.Lukašenko pozicija transnacionalinio kapitalo atžvilgiu jau seniai siūtina ir užjūrio ir kai kuriuos Europos Sąjungos „demokratijos sargus“ jokia paslaptis. Priemonės kaip sutramdyti Baltarusijos vadovą buvo naudojamos įvairios. Nevardinant jų norėčiau priminti tik vieną – draudimą vykti A.Lukašenkai ir jo aplinkos žmonėms. Pastarasis įsigalėjo tuomet kai atsirado prielaida, kad rinkimai Baltarusijoje buvo esą nedemokratiški tuo tarpu analogiškos sankcijos Libijos diktatoriui M.Kaddafi buvo įvestos kuomet Libijos miestų gatvės buvo tikrąją to žodžio prasme nuklotos lavonais. Ką padarysi juk Libijos naftos sektoriuje puikiai dirbo būtent Vakarų kompanijos nejau gi dėl kažkokių maištininkų pakenksi savo pačių verslui.
Be abejo pagrindinė priemonė išsiūbuoti padėti Baltarusijoje buvo pinigai skiriami vadinamąjai vieningai opozicijai kurti. Amrikiečiai to net neslėpė. Dar 2000m. Visiškai atvirai skirdami 10mln. dolerių pagal vadinamąjį „demokratijos aktą“ jie greičiausia tikėjosi, kad nepasiturinčioje Baltarusijoje tie pinigai greitai pakeis padėti o po to tiesiog suveiks dėsnis pagal kurį laimėtojai visuomet teisūs. Apsiskaičiavo. Na o kaip atsaką gavo įvairių NVO veikusiu Baltarusijoje ir užtikrinusiu antilukašenkinės opozicijos finansavimą , uždarymą. Priminsiu, kad tuomet Baltarusijoje buvo atliktas nemenkas darbas, kurio metu paaiškėjo- šalyje puikiai veikdavo fondai ar kitos NVO, kuriuose dirbo vos keli žmonės tačiau į jų sąskaitas nuolat įplaukdavo milžiniškos lėšos.
Tiesa ir šios sunkumus Baltarusijos „demokratinės opozicijos“ kūrėjai įveikė. Pinigus pradėjo vežti kartais net lagaminuose. Su vienu tokiu lagaminų buvo sulaikytas ir Lietuvos pilietis. Dėl jo paskui teko raudonuoti prieš amerikiečius kas puikiai atsispindėjo Wikileaks paviešintuose bylose.
Toliau pinigai buvo įsisavinami o tiksliau didžioji jų dalis pradingdavo nežinia kur. Su šio pinigu dingimų siejama dar viena mums žinoma istorija, kuomet būtent galimai vykusi pradangintų pinigų paieška baugėsi skrydžiu pro viešbučio langą. Na o Gardino regiono Soroso fondo atstovui ir nevykusiam „vieningam kandidatui“ Milenkevičiui viskas pasibaigė galiausia politinės karjeros saulėlydžiu ir kreivais savo buvusių bendražygių žvilgsniais.
Tačiau ne tai svarbu žiūrint būtent į šios dienos įvykius. Daug svarbiau, kad prieš pastaruosius rinkimus be mano aukščiau aprašytos „demokratinės opozicijos“ jei ne su aiškiu euro integraciniu tai bent jau vakarietiškų judėjimo krypties vektoriumi atsirado tokia pat „demokratinė opozicija“ besižvalganti į visiškai priešingą pusę nei jų pirmtakai.
Kremliui Lukašenka nusibodo juodai. Putinas ateidamas į valdžią Baltarusiją laikė teritorija, kuri netrukus taps nauja Rusijos gubernija. Lukašenka, kuris tikėjosi Jelcino valdymo laikais sustiprėti ir vieningos sąjunginės valstybės vadovu puikia suprato, kad naujas Rusijos vadovas nėra ligotas girtuoklis valdomas „dvaro“ ir tapęs jo vasalu tolimesnė suverenaus Batkos politinė ateitis taps labai neaiški. Tačiau tuomet Putinui labiau rūpėjo atskilusi Čečenija, pernelyg stiprūs gubernatoriai ar respublikų vadovai, tokie kaip Tatarstano prezidentas Šaimijevas, todėl jis aplinkybių verčiamas sutiko kelerius metus žaisti Lukašenkos primestą žaidimą, kuriame vis buvo tarimai statoma Rusijos ir Baltarusijos sąjunginė valstybė. To žaidimo metu Minskas ir toliau pirko energetinius išteklius Rusijos vidaus kainomis ir naudojosi bendra milžiniška rinka kaip vidine, na o Maskva bent jau buvo užtikrinta, kad NATO pajėgos neatsiras jos pašonėje. Tiesa, kartais Lukašenko iškrėsdavo Kremliui kokią šunybę. Tai žurnalistai dingsta, tai rusiška nafta per Baltarusija grįžta atgal į Rusiją , tai už tą pačią naftą baltarusiai atsiskaito bet kuo išskyrus pinigus.
Galiausia atėjo tą dieną, kuomet sustiprėjąs Putinas nutarė pažaisti dujų ir naftos sklendėmis. Ir štai čia netikėtai susidūrė su situacija, kuomet Lukašenka puikiai suvokdamas, kad didžiausia Kremliaus baimė yra prarasti forpostą Europos Sąjungos ir NATO prieigose nutarė parodyti palankumą Vakarams. Pastarieji iš karto įvertino tokį žingsnį ir po kelių triukšmingų pareiškimų apie Batkos persiorientavimą į Vakarus , Putinui neliko nieko kito kaip sukandus dantis pradėti galvoti apie tai, kaip pastarojo jei ne atsikratyti tai bent jau susilpninti . Pilnavertei ekonominei blokadai lyg ir nėra pagrindo o ir Rusija jau ne TSRS ir prieš akis pakankamai pavyzdžių leidusių Kremliui suprasti, kad ir be Rusijos kaimynai gali gyventi. Sunkiau bet gali.
Pačioje Baltarusijoje piliečių nuotaikos irgi pasikeitė. Jei iki Kremliaus ir Lukašenko santykių atšalimo sąjunginės valstybės idėja palaikydavo du trečdaliai piliečių tai užteko metų, kad šis skaičiaus pasikeistu į priešingą pusę. Drįstu daryti prielaidą, kad tuo metu kuomet provakarietiška Baltarusijos opozicija kėlė Milenkėvičių vieningu kandidatu Kremliui analogiškai pasielgus butų buvus didelė tikimybė, kad Lukašenka kris ir Baltarusija po trumpo pereinamo laikotarpio tapti Rusijos dalimi. Vis tik Putino autoritetas post-sovietinėje erdvėje buvo iš tiesu didelis.
Tačiau Kremlius pradėjo veikti tik tuomet, kai Lukašenka įtikino savo piliečius, kad šalis „nei rytams nei vakarams“ ir todėl Kremliui beliko taip pat užlipti ant opozicijos rėmimo „grėblio“.
Rinkimų kampanija Baltarusijoje jos „rusiškoje“ dalyje prasidėjo mano manymu nuo kelių Molotovo kokteilio butelių mestu į Rusijos ambasados Minske teritoriją. Nuostolio didelio nebuvo, tačiau triukšmas kilo rimtas. Tuomet jau buvo prabilta apie Rusijos spec. tarnybų provokacija viešai. Tiesa galiausia Minskas greičiausia nutaręs pernelyg neaštrinti padėties „surado“ teroristus vietinių anarchistų tarpe.
Teko dalyvauti susitikime su baltarusiu anarchistu ir aktyvistu ekologu viešėjusiu Vilniuje kaip tik po Baltarusijos prezidento rinkimų ir aš be abejo paklausiau apie tai kokios jo versijos kas gi galėjo tuomet įvykti. Atsakyme buvo ta pati prielaida, kad Rusijos ambasados apmėtyme Molotovo kokteiliais turi „rusišką pėdsaką“.Na o anarchistai buvo pasirinkti kaip tiesiog neturintys jokio užnugario ir dėl kurių nekiltų joks šurmulys nei Vakaruose nei Rytuose. Pats pašnekovas dėl šios bylos praleido virš mėnesio tardymo izoliatoriuje, tačiau išėjus tai jam nesutrukdė ir toliau grįžti į darbą valstybinėje mokslo įstaigoje o tai sutikite būtų greičiausia neįmanoma jei kala iš tiesu vyktų apie įtarimą dalyvaujant teroro akto vykdyme ar bent jo slėpime. O dėl tarptautinės reakcijos į Lukašenko elgęsi su opozicija aš dar priminsiu dar vieną faktą. Kuomet „vieningas ir demokratiškas“ Melinkevičius dalino Vakarų mass-media interviu apie jo paties persekiojimą ir ramiausia vaikščiojo Minsko gatvėmis, kitas kandidatas Kozulinas tuomet jau sėdėjo kaleime gavės 8 metus ir niekam pernelyg nerūpėjo.
Įsibėgėjant paskutiniai Baltarusijos rinkimų kampanijai rugpjūčio pabaigoje įvyko kelių Baltarusijos opozicinių organizacijų lyderių susitikimas, kuriame jau buvo atvirai įvardintas galimas Kremliaus favoritas per rinkimus- V.Nekliajėvas. Šia pavardę aš siūlyčiau įsiminti nes būtent jis buvo labiausia matoma figūra ne kiek per pačius rinkimus kiek per įvykius sekusius iš karto po jų. Tai būtent jis sugeba ne tik išvesti savo šalininkus į gatvę dar neužsidarius balsavimo apylinkėms. Ir ne tik išvesti bet ir įsivelti į susidūrimą su milicija. Ir įsivelti taip, kad po to jis galimai sužeistas išnešamas ant rankų. Būtent jo žmonės gabeno mikroautobuse garso aparatūrą (ar tik aparatūra?) į ruošiamą opozicijos mitingą. Peržiūrėjau visą prieinamą medžiagą apie tą įvykį ir nepaisant to, kad tuomet filmavo ir fotografavo net keli operatoriai ir fotografai aš taip ir neradau būtent Nikliajevo sumušimo scenos. Kas buvo kelios sekundės prieš tai žinome kas po to – puikia žinome o paties įvykio niekas neužfiksavo. Keista? Man ne.
Jei kalbėti apie įvairius metodus naudojamus padėčiai destabilizuoti ar sukurti sau palankią visuomenės reakciją tai Rusijos spec. tarnybos šį meną yra įvaldžiusios puikiai. Jei Vakarų „pilkoji“ politika kaip ir rašiau aukščiau tradiciškai remiasi pinigais. Jėgos operacijos nėra retos, tačiau jos vis tik praktikuojamos „karštuose“ taškuose. Tuo tarpu Rusijos spec. tarnybos pernelyg nedvejoja vykdant net ir akivaizdžiai nusikalstamus įsakymus. Ko gero nereikia priminti kas tapo pretekstu antrajam karui Čečenijoje pradėti. Kelios dešimtys savo pačių piliečių palaidotu po savo namų griuvėsiais nėra tą kainą, kurią Rusijoje negalima būtų sumokėti didžiosios politikos vardan. Ypač jei tos politikos pasekoje Rusija praplatės bent per sprindį.
Apskritai Rusijos nuolatinės plėtros koncepcija yra puikai aprašyta pačių rusų autorių kaip liberalios taip ir atvirai nacional-šovinistinės orientacijos ir šiame straipsnyje įdomi tiesiog tik tiek, kad Baltarusija yra vienas realiausiu plėtros scenarijų. Ir ją privalu paminėti, kalbant apie metodus taikomus Kremliaus interesų zonoje.
Todėl kai mes kalbame apie tai, kad vidinių problemų sprendimui Putinas galimai panaudojo nusikalstamus metodus, kodėl mes negalėtume kalbėti apie tokių pat metodų galimą taikymą ir už Rusijos ribų. Ir tuomet mes nesunkiai galime sudaryti tam tikrą seką kas vis tik gali įvykti Baltarusijoje.
Jei kalbėsime apie neviešą įtaka iš Vakarų tai būtent per TVF ar kitas finansines institucijas bus bandoma išbalansuoti Baltarusijos monetarinę politiką. Tiesioginis įsikišimas per „demokratinės opozicijos“ veiklos finansavimą akivaizdžiai susilpnėjo ir galių spėti, kad dabar Vakarams butu visai paranku jei tiesiog viskas įvyktu pagal Šiaurės Afrikos scenarijų, kuomet blogėjant padėčiai šalyje ir tam blogėjimui sudarius tinkamas sąlygas laukti kol liaudis sukils, o tuomet palaikyti ta ar tuos kurie pačiame sukilimo procese iškils virš minios. Juolab, kad pasaulį sukrėtus krizei nei pinigų daug skirti negali nei gali įrodyti Baltarusijos piliečiams kad reikia dabar ir iš karto eiti būtent Vakarų keliu. Vis tik baltarusiai turi su kuo palyginti savo padėti ir jiems neįrodysi, kad sugriauta pramonė, bankų diktatas ir trečdali šalies „iššlavusi“ emigracija tai gėris.
O štai su Rusijos įtaka padėtis šiek tiek kitokia. Kremlius vargiai tikėjosi kažkokių rezultatų iš savo remiamo kandidato. O va susilpninti Lukašenką ir gal net susilpninti taip, kad jis parašytu Kremliaus pagalbos tam jau tinkami ir neramumai ir Molotovo kokteiliai ir pilnai gali tikti sprogmuo jei jie padėtas tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. O koks gali būti tinkamesnis laikas nei pinigų nuvertėjimo ekonominės krizės laukimo laikas? Pagal visą scenarijų dar reikėtu pažaisti su dujų ir naftos sklendėmis, tačiau tam reikalingas pretekstas.
Gal paklusnus Lukašenka ir netaps, tačiau bent jau jį bus galima kontroliuoti. Ir tai Kremliui yra geriau net už demokratiškai išrinktą nors ir savo remiamą prezidentą. Nes jei demokratijos „užkratas“ bus pasietas Baltarusijoje tai nuo jos ir iki Rusijos netoli.
Taigi manyčiau laukti liko neilgai. Ir net jei staiga „sužinosime“, kad šiandien Minsko metro sprogo girto pirotechniko krepšys tai iš vėlesnių įvykių kuo puikiausia galėsime nuspręsti ar iš tiesų taip buvo.
2011.04.12