Straipsniai ir kt.

Keliskart pradėdavau rašyti šia tema ir keliskart sustodavau vos tik suprasdavau kad kiekvienas mano parašytas žodis gali būti klaidingai suprastas ir tapti nemalonumų priežastimi tiek man, tiek klaidingai supratusiam. Gyvename tariamai laisvoje visuomenėje, tačiau individualaus teroro tema yra viena „slidžių“ temų kurios vengia kiek istorikai kiek politologai.

            Susiduriame su įdomių reiškiniu kuomet įvykį aiškiai pateikiama, kaip individualaus teroro aktas turime. Visuomenės susisluoksniavimą šio įvykio akivaizdoje – turime. Mass-media  (dovanokite, tačiau naujadaro „žiniasklaida“ naudoti ypač šiuo atveju nekyla ranka) grupių reakciją ir veiksmus leidžiančius iš įvykio išgauti didžiausią naudą irgi matome  puikiai. Tačiau mes taip ir neišgirdome svarbiausių dalykų: tikslaus įvykio apibūdinimo ir galimų pasekmių įvertinimo.

            Jokių būdu neketinu vertinti pačių Kauno įvykių vien dėl to kad iš esmės dar nematau pakankamai faktinės medžiagos leisiančios sudaryti aiškią nuomonę, tačiau visiškai akivaizdu , kad jei viešojoje erdvėje įsitvirtino nuomonė kad tai vieno žmogaus atsakas valstybei (o teisėjas veikiantys savo įgaliojimų rėmuose kaip tik laikomas būtent „valstybe“  ir įgaliotas veikti Lietuvos Respublikos vardu) tai toks atvejis pilnai atitinka individualaus teroro sąvoką. Na ir tuomet aš drąsiai naudoju šį atvejį kalbėdamas apie visuomenės reakciją individualaus teroro akto akivaizdoje ir jo ilgalaikes pasekmes.

            Individualaus teroras atsirado tuomet kai atsirado valstybė, o gal net ir tuomet kai atsirado iki valstybiniai dariniai kuriose jau buvo tam tikri hierarchiniai santykiai. Teroristai tapdavo ir paniekos objektu ir didvyriais apie kurios liaudis kurdavo legendas kurių dalis pasiekė ir mūsų laikus. Oficialioji istoriografija irgi skirtingai vertindavo individualų terorą priklausomai be abejo nuo to kokia tuomet buvo propaguojama ideologija ir prieš ką buvo nukreiptas teroro aktas. Pvz. kam teko susidurti su tarybine istoriografiją  prisimena apie desperatiškus dekabristų bandymas pakeisti carinės Rusijos politinę santvarka naudojant individualaus teroro metodus. Dekabristu  vardais buvo vadinamos gatvės, tačiau…Gal dar pamenate išraiškingą paveikslą «Мы пойдем другим путем» („Mes eisime kitų keliu“) kur pavaizduotas jaunas Uljanovas (Leninas) guodžiantis motiną po brolio žūties (jis buvo pakartas po nepavykusio pasikėsinimo į carą- aut. pastaba)? Tarybiniai ideologai puikiai suvokdavo, kad neabejotinai reikia skatinti pasiaukojimą vardan kažkokio teigimo tikslo, tačiau puikiai išlaikydavo pusiausvirą neleisdami liaudžiai pernelyg  susižavėti „vienišais didvyriais“ (beje lygiai taip pat atsargiai elgdavosi su Che Guevara apie kurį vėlyvos stagnacijos laikais iš viso jau nebuvo rimčiau kalbama), nes TSRS tai pirmiausia jau buvo valstybe prieš kurią pačią galėjo būti nukreiptas vienišiaus teroristo smūgis. Todėl labiausia tarybinėje ideologijoje vyravo individualaus pasiaukojimo išaukštinimas bet įvykusio bendroje organizuotoje, ir būtinai vadovaujamoje „ideologiškai pakaustyto“, grupėje.  Todėl begaliniai filmai apie karą galiausia nustūmė ne tik dekabristų istorija bet ir galiausia propagandiškai užgožė ir pačios bolševikų revoliucijos istoriją ,kurioje galėjo būti pakankamai daug laisvo traktavimo nes net ir tarybiniai propagandistai negalėjo paneigti kad spalio revoliucija ir pilietinis karas praėjo pirmiausia po individualaus teroro ženklu. Beje kalbant apie motyvuotą (t.y. turinti aiškų ideologinį pamatą)individualų terorą istorijoje  vis dėl to privalėjome pradėti Didžiosios Prancūzų Revoliucijos kur ypač gerai atsispindi ne tik individualaus teroro raida ir jos įtaką šalies istorijai bet ir teroro virsmas valstybiniu. Paradoksalu, tačiau vėlesnis valstybinis teroras (kaip jakobiečiu taip ir Stalino) pirmiausia puolė naikinti būtent tuos kurie vykdė individualų terorą (pvz. „Socialistiniu Revoliucionierių“ sunaikinimas).

            Tačiau šiuolaikinėje kapitalistinėje visuomenėje su politiškai ir ideologiškai motyvuotu politinių teroru mes susiduriame vis rečiau. „Raudonųjų Brigadų“ ir kt. Ultra-radikalių judėjimų laikai jau tapo istorija o į jų vietą individualių teroristų „nišoje“ gali pretenduoti nebent radikalūs aplinkosaugininkai ar gyvūnų teisių aktyvistai. Todėl kalbant apie dabartines individualaus teroro priežastys privalome kalbėti apie suasmenintus faktorius t.y. kuomet nepasitenkinimas valstybe ir jos politiką perleistas per teroristo asmeninę prizmę virsta išpuoliu prieš pareigūną ar instituciją kuris teroristui ir tampa visos valstybinės sistemos projekcija. Šiuo atveju mes galime kartais abejoti ar išpuolis traktuotinas kaip teroro aktas ar čia asmeninių santykių atomazga. Manyčiau kad tuomet tereikia užduoti klausimą ar asmuo ar institucija prieš kuruos įvykdytas išpuolis veikė savo kompetencijos rėmuose ir ar teroristo netenkino būtent asmens ar institucijos veikiančiu savo kompetencijos ribose elgesys su juo. Tokiu būdu nevadinsime terorizmu paprasčiausio keršto atvejų kurių buvo griebtasi prieš asmenį ar instituciją kuri veikė už valstybės deleguotų funkcijų ribos (t.y. paprasčiausia savivaliavo). Vienintelė išimtis tai atvejai kuomet valstybės deleguotas funkcijas atliekantis asmuo ar institucija savivaliauja o juos kontroliuojanti institucija nesiima jokių veiksmų savivalei nutraukti. Tad tuomet išpuolio prieš juos atveju mes ir vėl galime kalbėti apie išpuolį prieš sistemą ir vėl naudoti žodį „terorizmas“.

            Dar vienas labai svarbus klausimas nagrinėjant individualaus teroro klausimą yra teroristo įvaizdžio klausimas šiuolaikinėje visuomenėje. Įdėmiau išanalizavęs viešojoje erdvėje reiškiamas nuomones ir panagrinėjus teroristo vaizdavimą menę (pirmiausia kine) priėjau išvados kad masinės sąmonės prasmę mes netoli pažengėme nuo   Sherwoodo girios pašonėje buvusiu kaimų gyventojų supratimo. Teroristo vaizdavimas dažniausia atitinka „vienišo didvyrio“ įvaizdį. Ir nesvarbu ar tai Robin Hood iš Sherwoodo girios ar tai Clint Eastwood‘o herojus kuris kovoja prieš oficialią sistemą. Išskirčiau mano manymu keturis vyraujančius teroristo vaizdavimo ir vertinimo tipus, kurios sąlyginiai: „islamiškasis“, „tarybinis“, „europinis“, „amerikietiškasis“.

            „Islamiškasis“ vertiną terorizmą kaip pateisinamą kovos priemonę o pati teroristą laiko išskirtinės narsos ir atsidavimo simbolių. Islamiškasis terorizmo vertinimo tipas yra aiškiai ideologizuotas o teroristo veikimo būdai ir tikslai yra gana aiškiai apibrėžiami. Iš esmės islamiškasis terorizmas yra toliausia nutolęs nuo nagrinėjamos individualaus teroro temos nes šiuo atveju vykdytojas neperleidžia ideologijos per save o veikia greičiau kaip kariuomenės, kurioje mūšio laukas yra visur kur yra priešai, dalis. Be to veiksmas nukreipiamas į išorinį priešą kad dar labiau sugretina teroristą su reguliariosios kariuomenės kareivių.

            Apie „tarybinį“ terorizmo vertinimą aš iš dalies parašiau aukščiau. Individualus teroras vardan kilnių idėjų yra pateisinamas, tačiau galutinio tikslo siekimo prasme jis  buvo atmetamas arba buvo laikomas išskirtinai „revoliucijos būtinybe“. Ideologinis pradas be abejo buvo būtinas „gerojo“ teroristo biografijoje, tačiau jis toli gražu neprivalėjo būti dogmatinis. Tad Rusijos teroristų kurie buvo teigiamai vaizduojami tarybinės istoriografijos galime aptikti gana platų politinių pažiūrų spektrą. Na ir be abejo „tarybinis“ terorizmo vertinimas aprėpdavo TSRS istorijos dalį iki šalies įsitvirtinimo. Brandžioje Tarybų Sąjungoje individualaus teroro aktų „neturėjo būti“ tad teroristai liko nesuprastais ( o greičiau nesusipratusiais) romantikais.

            „Europinis“ terorizmo ir teroristo vertinimas kultūroje yra ypač savotiškas. Vakaru Europa ko gero vienintelė kuriai XX a. ir vyraujant demokratinei santvarkai teko susidurti su vidiniu terorizmu, kuris būtų paremtas ideologinėmis nuostatomis. Todėl teroristo vaizdavimas ir veiksmų vertinimas ypač priklauso nuo vertinančio asmeninių įsitikinimų. Žinant tai kad absoliuti dauguma XX a. antrosios pusės menininkų yra praėjusios protestinio judėjimo „mokyklą“ ir dažnai savo kailių patyrė susidūrimą su valstybę nenuostabu kad teroristo vaizdavimas turi panašumų su „tarybiniu“ vertinimu (vienišas idealistas ar pasimetęs ir nepalankų aplinkybių įtakotas žmogus). Tačiau tuo pačiu pripažįstama kad Europoje yra sąlygų dėl kurių žmogus gali pasirinkti individualaus teroro kelią ir yra aplinkybės kuomet tai pateisinama. Tačiau „europinis“ požiūris labiau linkęs atsižvelgti į konkrečias aplinkybes o griežtai ideologines priežastys sutinka priešiškai. Be to „europinis“ požiūris likęs pateisinti teroristą jei jo veikla galiausia baigėsi susinaikinimu (nepainioti su islamistų šachidais)  o jo veiklos padariniai nebuvo pernelyg kruvini.

            Ir štai čia mes prieiname prie labiausia mus dominančio „amerikietiškojo“ terorizmo ir teroristo vertinimo nes būtent jis mano manymu ir tampa dominuojančiu Lietuvoje. JAV masinėje kultūroje kuri iš esmės atspindi dominuojančią amerikiečių pasaulėžiūrą ir kurią mes geriausią matome kine yra susiformavę du pagrindiniai teroristo vaizdavimo tipai : neigiamas- supaprastintas ideologizuotas ir teigiamas – deideologizuotas . Neigiamam tipui priklauso visi išoriniai priešai nuo islamistų iki mistinių Amazonės džingulių kultų kurie žūt but nori JAV sunaikinimo, tad šio straipsnio kontekste  tai nėra svarbu. Užtat teigiamas deideoligizuotas herojus ai būtent tai į ką turėtume atkreipti dėmesį. „Amerikietiškojo“ terorizmo ir teroristo vertinimo ypatumas tame, kad lygiai taip pat kaip ir „tarybinis“ vertinimas nenumato aplinkybių dėl kurių šalyje gali atsirasti prielaidos, vidiniam terorizmui paremtu ideologiniu pagrindu ir nukreiptu prieš esamą sistemą, atsirasti. Užtat visados gali atsirasti sadistas šerifas, korumpuoti policininkai, aukščiausio rango politikai ir t.t. ir štai čia teks vėl prisiminti  Clint Eastwood‘o herojus. Prieš blogį kovoja (ir beje nesirinkdamas priemonių) kovoja vienišas didvyris. Na ir kas kad vaizduojamos priemonės visiškai atitinka terorizmo sąvoką tačiau tai …Čia teks padaryti pauzę ir pasirinkti tarp dviejų sąvokų „siektinas pavyzdys“ ar „emocinis šliuzas žiūrovui“. Kad holiwood‘o stiliumi vykstanti kova realiame JAV gyvenime nėra siektinas pavyzdys tai akivaizdu. Tačiau ir vien neigiamų emocijų nuleidimo priemone tai irgi nepavadinčiau. Supaprastintu sprendimų nuolatinis rodymas grįžta bumerangų per „mokyklų šaulius“. Būtent „amerikietišką“ požiūrį į individualų terorą aš vertinčiau kaip labiausią pavojinga visuomenes brandos atžvilgiu nes jame terorizmui nereikia nei ideologinio pagrindo nei vidinių kančių būtinu „idėjiniam“ teroristui (jei vertinsime pagal „europinį“ požiūrį).

            Labai svarbus klausimas yra tai kokioje formoje teroras būtu priimtinas arba nepriimtinas konkrečiai visuomenei. Manau vargiai atsirastu visuomenė, kurioje tam tikromis aplinkybėmis nebūtu pateisintas teroristas o individualaus teroro aktas nebūtu įvertintas teigiamai. Tiesiog vienur visuomenė su džiaugsmu priims žinią kad po su daugumos nuomonę nesutapusio straipsnio į orą išlėkė visa laikraščio redakcija (ir dar su visu kvartalu) kitur sutiks kad visai tinkama priemonė kovai su aplinkos tarša yra naftos kompanijos savininko mašinos padegimas. Na ir neabejotinai skirsis reakcijos į įvykį laikas nuo palaikymo akcijų vos ne įvykio vietoje iki ilgos viešos diskusijos sprendžiant kodėl taip įvyko ir ką daryti kad taip neįvyktu su atitinkamomis išvadomis ir pasikeitimais. Teroro akto priemonių ir teroristo motyvacijos toleravimo visuomenėje lygis neabejotinai pirmiausia priklauso nuo to ar visuomenė yra draskomą vidinių prieštaravimu, kiek gyli yra atskirtis tarp valstybės ir piliečio. Kuo vargingiau gyvena ir kuo didesni vidiniai prieštaravimai drasko visuomene tuo drastiškesni būdai tampa toleruojami ir tuo menkesnė priežastis taps priimtina. Antroji sąlyga teroristui tapti suprantamam visuomenėje tai įvykdyti išpuoli prieš tą kuris yra visuomenės narių yra suprantamas kaip jų nelaimių kaltininkas. Tai gali būti „parlamentaras“, „oligarchas“,“teisėjas“, „politikas“ ir t.t. priklausomai kas tuomet yra labiausia nemėgstamas. Na ir trečioji sąlyga tai teroristo motyvacija didžioji visuomenes dalis turi perleisti per save ir prieiti panašių išvadų kaip ir teroristas.

            Ko gero būtent dabar pagaliau sugrįžkime į Kauną prie vis nesibaigiančios bylos. Turime reikalą su individualaus teroro aktu (t.y. pagal mums pateiktus faktus mes kol kas tik taip galime vertinti įvykį) ir turime visas trys mano išvardintas sąlygas dėl kurių šis teroro aktas tapo priimtinas tam tikrai visuomenes daliai ir neabejotinai turime kultūrinį požiūrį kuris įtakoja visuomenės dalies teigiamą požiūrį į teroro akto priemonę.

Pasikartosiu, aš nesiimu vertinti konkrečios bylos aplinkybių nes šiuo atveju tai nėra mano tikslas. Tačiau norių perspėti, kad individualaus teroro džinas jau išleistas iš butelio. Paprastų sprendimų būdas pasirodė esąs priimtinas nemenkai visuomenės daliai ir tinkamai kažkam tuo pasinaudojus mes būtinai sulauksime panašių įvykių. Ir blogiausia kad su kiekvienu jų tolerancijos terorui kartelė tikrai kris.

Nuoširdžiai Jūsų

Vitalijus Balkus