Ledais sau vakarą nusispalvojau
Tirštas šokoladas kaip tualete
ir Balta vanile kaip
nesakysiu kur
Duris užrakinau
Nors dar trūksta tavo letenėlių
Bet čia tik tam, kad niekas
Nesibaladotų
Žiūrėjau aš į mamą ir galvojau
Ar ir ji taip mylėjo tėtį
Taip, kad viduj viskas
Raudotų
Penkiasdešimt viena galva ir nieko. Penkiasdešimt viena vežama galva ir nieko. Tik kažkoks dūzgimas ar trūkinėjimas toj penkiasdešimt vienoj galvoj. Sakau: ei, galva, aš norėčiau.. Ji palinksėjo pavymui. Galva, aš turėčiau.. Penkiasdešimt viena galva nusisuko į langą, nes pamatė varną sutraiškytą penkiasdešimt antros galvos. Taip ir stūksojo jos, kaip kalvos Himalajų, kurių niekad neregėjau. O galvas aš regiu kas dieną, nors nuo Himalajų jos nesiskiria – turi ir polėkį, ir kamieną.
Ėjo trys merginos, o Morta ketvirta. Trys klegančios merginos, o Morta vėl pikta. Jos šnibždėjo nieką, klegėjo kaip šlykštus pozityvo būrys, o Morta užčiaupus burną šimtais raukšlių ėjo visa strazdanota ir liūdna. Pradinėj mokykloj Pranas kartais būdavo pirmas, po to Jonas perimdavo pozicijas, o kartais ir Kasparas pirmaudavo, o Morta – visada ketvirta. Kartą, ant suoliuko, kažkuriam mikrorajone, Andrius sušnibždėjo Mortai: „Man patinka Giedrė, dar Lina, o po to ir Karolina, na, gal ir tu.“ Ir kaip visada, – Morta ketvirta. Bėgo Morta maratoną, ji norėjo atbėgti bent penkta, o atbėgo ketvirta.
Ėjo Morta ir trys merginos ir, aišku, Morta – ketvirta, nei atstumta, nei priimta, bet vis gale. Nei graži ji buvo, nei įprasta, gal dėl to ir ketvirta.
Kokia minkšta antklodė ir tavo ausys šiltos; būtų, jei nekabotų palubėj. Pernelyg sunku jas nuskinti, neįmanoma perrėkti patalynės šiugždėjimo, kad mane jos išgirstų.
Reikia tik trupučio sieros ir viskas vėl įsižiebs. Sudegins, sunaikins.
Padarykit mėgstamiausią dainą žadintuvo melodija ir jūs imsit jos neapkęsti. Padarykit savo hobį darbu ir jūs pavargsit. Prisilieskit prie absoliuto ir jūs būsit nublokšti.
Nublokšti į kambarį, kur šviečia tik viena lempa ir ta iš gatvės, jums nepriklausanti. Kambarys, suskirstytas į dalis dryžuotų šešėlių, virsta narveliu išlepintam paukšteliui. Ir čirpia jis čirp čirp. Čirrp čirrrp
Brūkšt. Su skuduru per veidą tau. Su tušinuku per gyvenimą man. Dedu brūkšnį aš turbūt ? Cementuoju pašto dėžutę tam, kad laiškai į ją atsitrenktų taip pat šaltai ir niekinamai, kaip kad aš vakar atsitrenkiau į tave. Ir dar šiandien sopa. Brolyyti, man sooopa
Labas, sukaitęs gatvių smagintojau, labas, priglobk mane po savo skvernu, labas, trenk į stygą dar kartą ir dar kartą, kol man susprogs širdis, tylioj gatvėj, kur nėra žmonių, kur žibintas linguoja savo galvą į ritmą, – tu pasižiūrėk kaip mūsų klausosi net katės.
Labas, aš jau einu gesinti savo degančių pėdų, einu išmesti savo dvasios prieš tai gerokai apglamžiusi, labas, suteik man naujo oro ir kvapo, ir sugrok man dar tą pačią dainą. Gal sulijusi savo pirštines nostalgija ir prisiminimais, – aš pagaliau jų atsikratysiu !
Atsirėmiau į stiklą. Arba į žmogų. Arba į stiklą. Nors čia skirtumo nebūta. Užmigau iš nuovargio. Po to kračiau galvą – „Kaip tu, žmogau, galėjai šitaip padaryti? Ne ne ne..“
Labas, mielas gatvių bruzdintojau, paraudok man „All you need is love“.
Sveiki,
aš stovėsiu stotelėj tol, kol mane prireiks iškasti. Suleisiu savo liūdnas šaknis giliai į asfaltą ir lauksiu ausų sužydėjimo. Na štai, aš tokia poetiška, o jie mano, kad aš nesveika.
Tuštuma nėra tokia tuščia, ji turi dugną. Todėl po tuštumos dar ateina dugnas, o po dugno istorija, matyt, kartojasi. Kai kurie, aišku, neištveria. Kas atsitinka, kai nusispalvoji viską juodai ? Na, sėdi juodam kambary. Aš nežinau, ar tai šventė, ar puikus sprendimas. Man niekas nenuperka juodų tapetų, kad ir kiek spalvočiau.
Už savaitės tavo gimtadienis. Kaip dabar tave teks sveikinti ? Turbūt skėstelėsiu rankomis ir leisiu tau suprasti, kad nieko per daug nepraradai. Čia aš praradau. Praradau tave. Ir tas praradimas su savo visais ‘pra pra pra’ dunda trata mano žingsniuose kiekvieną dieną, barbena į stalą, daužo per galvą, kumščiuoja į petį, kliunksi gerklėj laipsnių gurkšniais.
Buvo toks katinas, kuris liūdnas miauksėjo kokias 3 su puse dienos dėl to, kad neturi stogo. tada staiga jį užklupo lietus ir katinas išsitraukė skėtį. Man tai čia labai aiškus moralas, o protingiems žmonėms moralo ir nereikia. Haha, aš labai protinga.
Aš turbūt tave labai įsimylėjau. Jaukumą ir vieną tą judesį. ir dar žvilgsnį. Ir dar šio bei to truputį. Tai štai, užsuk pas mane tada rytoj. Man taip džiugu, kad galiu būti tokia atvira. Atvira, kaip niekad. Kai jautiesi lyg dinozauras, kuris turėjo išnykti kažkada, bet tu išsiropštei iš kažkokių uolienų ir nieko nesupranti, nebeatpažįsti; ir turi visiems prisistatyti esąs dinozauras, kad tave suprastų ir padėtų, bet gi jie vis tiek nesupranta. Nes dinozaurų ne-bū-na !
Atsiprašau,
aš žiauriai apsimelavau.
rašydama klausiausi štai ko, tą galima lengvai pastebėti:
Šias raides renku kalkuliatoriumi. Mano mintys – skaičiai, jaučiuosi kaip Einšteinas, tik truputį kvailesnė. Daug hipotezių, klausimų, sprendimų.. Galiausiai – formulių, kai atrasiu kažką tikslesnio, prabilsiu savo išskaičiuotom mintim. Kolkas, šiandien, prabylu vieno nuostabaus rašytojo žodžiais:
Peras Lagerkvistas „Sibilė“ ištrauka:
„Jo meilė buvo šaltesnė, santūresnė, kaip ir jis pats – rasi dėl to aš jį taip mylėjau. O jis mylėjo savaip – ramiai, tvirtai, ir tikriausiai niekada nebūtų nustojęs mylėti, tačiau mano nesuvaldoma aistra turbūt nepadidino nei jo meilės, nei geismo. Kartais atrodydavo, kad dėl jos jis lyg truputį varžosi manęs – panašiai, kaip varžėsi galvoti apie tai, ką aš pasakojau apie save, kas aš tokia <…> . Netgi lyg šiek tiek vengė manęs. O kadangi man taip atrodė, jis darėsi man tik brangesnis. Aš glaudžiausi prie jo dar karščiau, dar aistringiau, rodės, niekada nepaleisčiau! Nors dabar jau nebijojau, kad galiu jo netekti, nebijojau visai, nė trupučio, vis tiek negalėjau nuo jo atsitraukti, lyg būčiau bijojusi jį prarasti, lyg man būtų buvę dėl ko bijoti – visai nebuvo ko bijoti, o aš vis tiek bijojau, tryniau savo veidą aliejais, nors nebuvo jokio reikalo – kad oda suminkštėtų ir išnyktų raukšlės, nors neturėjau tų raukšlių, nors mano veidas buvo skaistus ir neatrodė senas, nė kiek ne senesnis už jo, bet vis tiek rūpinausi. O kai vieną rytą neradau jo prie šaltinio, aš visiškai nusiminiau ir vos nepaklaikau. Aš nė kiek nesidrovėdama rodžiau jam savo besotę aistrą, kaip atvirai, kaip begėdiškai aš jį mylėjau, ir tada mano žvilgsnis tikriausiai buvo panašus į skęstančios, bet aš nesijaudinau, leidau jam žiūrėti, ničnieko neslėpiau! Nieko nenorėjau slėpti.
Mano aistra buvo lyg gūdi bedugnė, kuri taikėsi mane praryti. Ir aš mačiau, kaip ji baido jį.
Taip, mano meilė buvo besaikė. Per didelė meilė kamuoja tą, kuriam ji skirta, aš šito nesupratau, nieko apie tai nežinojau. O jeigu ir būčiau žinojusi, būtų buvę lygiai taip pat. Kas gi gali išmatuoti meilės dydį.“
Labas, mama,
man regis, pas mus žiema atėjo. Pas mane kambary iki ausų prisnigę. Prasikapstau sniegą truputį ir gyvenu toliau. Žinai gi, aš netvarkinga nedorovinga nuodėminga. Kaip visada. Dažas vis dar skambinėja naktimis ir verkia į ragelį, o po to koso ir čiaudi – turbūt kalbėdamas geria. Dažnai užmiegu su rageliu delne, nusibosta tas mirusių dainas giedoti.
Gegužę mirė mano katė. Rugsėjį mirė mano mėgstamiausia iš žmonių. Aš springstu jai nepasakytais žodžiais, mama. Ir tik protarpiais, kai kažkoks žmogus (o jų taip mažai) užkalbina mane taip iš tikrųjų, tie žodžiai kažkodėl virsta šlapiu skysčiu ir veržias pro visur – akis, nosį, burną. Imu mikčioti kaip penkiametis, o paskui juokinga darosi. Dažas sako, kad man lengva, kad aš taip ne-ken-čiu. Bet kai kiti kenčia, tada tu negali, – nes kažkas gi turi palaikyti pusiausvyrą. Kitaip ši žemė nulinktų į labai blogą pusę. Ir aš nebegalėčiau savęs traktuoti misionieriumi. Viena dėstytoja sakė, kad visi čia atėjom su misija. Aš tuo patikėjau ir man pasidarė lengviau.
Vis dar kosėju kažkaip. Penktadienį buvau pas gydytoją, ši pasitaikė labai apatiška ir viską darė atmestinai. Tai turbūt man nieko rimto. Iš tikrųjų ėjau ten ne dėl kvailos slogos, o dėl rūpesčio. Bet ir toj baltoj įstaigoj jo negavau. Tada ėjau gatve ir už tai, kad vienas tikintis pamišėlis man pasakė, kad naktis pati juodžiausia būna prieš rytą, aš nusipirkau iš jo knygą apie Krišną. Man jos nereikia. Taip pat įsigijau ir indelį šlapimui. Jo irgi man nereikia.
Žiauriai norisi ploti ir persisvėrus per langą rėkti iš džiaugsmo. Kai tiek daug palaidota, kai tiek daug mirę, – aš džiaugiuosi, kad aš gyva. Kad galiu jausti. Kopijuodama Jeunet pasakysiu, – kad galiu nukramtyti sausainių kampučius, sysioti duše, gerti sultis tiesiai iš pakelio, nors yra puodukas, stebėti vaikinus autobusuose spėliodama ar šįkart užkalbins, nors man to visiškai nereikia… I feel feelings, mom. Huge feelings, mum. Čia angliškai. Turbūt suprasi.
Norėjau kaip nors žiauriai pabaigti šį laišką, pvz. ‘Tariu sudie kabodama ant uosio šakos’ arba ‘Su meile, tavo dukra PLIUMPT’. Bet noriu aš gyventi. Velniškai noriu. Kad ir kiek man kas trauktų žemę iš po kojų, aš pasirodau gaji it erkė, ir kaskart prisikeliu vis stipresnė. Nors gal tai tik žodžiai.
Nes priėjus bet kokiam artimesnės sielos padarui ir patuksenus man į petį aš žliumbčiau gal dvi paras. Iš džiaugsmo, -
kad jis pagaliau pas mane atėjo.
Iki.
Buvau tiltuluota stipriausia, net medalį turėjau, bet kažkada pykdama ant trofėjų, pergalių ir laimėtojų, jį visai netyčia prakandau ir sviedžiau pro langą. Buvau tituluota jautria ir motyvuota. Buvau tituluota, buvau tituluota.. Ta, kuri tuo metu, kai bangos draskys aplinkeles, iš dangaus kris debesys iš siaubo, – aš būsiu ta, kuri kaip stulpas stovės ir leis sau tik retkarčiais pakalenti dantimis iš siaubo. Prie manęs pasislėpti susibėgdavo visi nykštukai. Aš juos taip mylėjau. Kaip aš juos mylėjau !
O ar žinai, kad dabar ta nykštukų globėja, apsiavusi dulkėtais guminiais batais dabar klampoja šioj ašaringoj nakty? Toj, kur iš gėlos ir autizmo kniaukia Thom Yorke ir švilpia vėjai košdami orą pro kažkokius stulpus, toj, kur geria jauni nusikaltėliai ant suoliukų, o bobutės jau seniai miega. Ar žinai, kad atiduočiau paskutinį sumuštinio su dešra ir agurkais kąsnį 9tai – užvis brangiausia), kad tik dabar kas priglaustų mane kaip kokį benamių sustirusį gyvūną – po skvernu, po stogu, po antklode, kažkur ten, prie širdies.
Aš tuoj mirsiu nuo tikėjimo. Mane kamuoja sapnai, kažkas nuolat beldžiasi į duris, kažkas klibina rankeną ar paliečia petį.. Kažkas nepaskambina, neateina. Kažko reikia ilgai laukti. Kažkas vis kažką primena. Nieko realaus ir nieko nerealaus.
Kaip stulpas tamsioj užterštoj nakty, vis nerimstu, laukdama smirdančio mielo katino – praeivio, kuris po mano šviesa užtruktų truputėlį ilgiau. Ir mane kankina tai, kad aš visa širdimi tuo tikiu ir kasdien vis tįsta žemyn lūpų kampučiai to nesulaukus.
Skaičiuojamas mano laikas jų skaitliukuose, skaičiuojami mano jausmai – mano nenaudai. Visa aš matematiškai negatyvi.
Tik vis nežinau, ar silpnybė ar stiprumas būnant tarp žmonių nerėkti neverkti, šypsotis kažkaip prikišamai, tuo tarpu kai viduje klykia begalė pasiutusių beždžionių ir vaikštai gatvėmis širdimi klykdama: gelbėkit, nes tuoj nugrimsiu. O atsigręžia tik sena tetulė papiktinta mano raudonų batų.
svajonės, blemba, pildykitės, nes numirsiu.
