aš noriu kambario su durim
aš noriu kambario su durim ir lova
noriu durų, kad girdėčiau, kaip įeini
kad turėčiau ką užrakinti, kad neišeitum
noriu 2 lovų, kad turėtum, ką rinktis
bet juk puikiai tilpsim ir vienoj:
abu tą žinom.
aš netikėsiu tavim, kol neišminsi prie mano durų duobės
savo pėdom ir laukimu,
o laukimas – jau įrodymas.
tai įrodyk man savo laukimu,
kad mano įrodinėjimai praėjo ne veltui.
ką slepia šis paveikslėlis?
Kas šitaip gražiai šį vakarą groja? a, tai tavo raktai skimbčioja kišenėj. Laikas namo? Laikas.
Kartais tau, mano išminte, reikia užsičiaupti.
Aš žinau, kad elgiausi taip, kaip moterys nesielgia. Aš tavo šuniui ausį laižiau ir stovėjau prie tavo durų. Aš tau skambinau net tada, kai jau niekas nebeskambina ir aš tau rašiau laiškus ant servetėlių. Ir labai daug laiškų. Ir pasakojau apie tave Škotijai, Rusijai, Slovėnijai – visiems savo draugams. Norėdavau tave sapnuoti, nes tikėjausi, kad sapnai pasakys bent žiupsneliu daugiau nei tavo tylėjimas.
Kas tau padovanojo šią nuostabią skarą? Ar pats išsirinkai? Tu taip gražiai moki.. a, tai ji pamiršo. Gerą ji skonį..
Turi. Skonį. Kvapą, kuris niekada neišblėsta, net į tavo ausis įsismelkęs/įsisukęs jis lėtai mane graužia. Gerą ji tave..
Turi. Viską ji turi. Net neturėdama turi.
O, kas ten ateina? a, jie ateina. Pas mus? Tavęs pasiimti. Gerai, tegul jie ateina. Aš šypsausi susitaikiusia šypsena, lyg kažkas mano namus sprogdintų švelniai tarstelėję:’Taip reikia.’
O paskui stoviu skėstelėjusi delnus. Vėl buvo, vėl išėjo.
Aš noriu namų, į kuriuos bėgtum greičiau už visus ne dėl to, kad skubiai reik į tualetą, o dėl to, kad šitaip degant norisi namo. Aš norėjau gyventi su tavimi ir amžinai klykti, kai virš manęs pakyla visi debesys ir džiaugsmai ir niekada tavęs nenustumti, bet dabar..
Ryt pradedu naują gyvenimą. Galbūt rasiu tau laiko tarp pietų ir popiečio miegelio. GALBŪT.
Dažnas pilietis ateina, paspaudžia ranką ir sako: ‘Tu tokia ypatinga’. Taip, ir aš ypatinga ir šis vakaras ypatingas, permirkęs kilimas nuo isterinio kūkčiojimo, pagalvės kimšte prikimštos grandioziniais planais ateičiai.. kaip aš būsiu, kaip turėsiu, kaip visko bus.. O juk nė tas žibintas, kurį matau pro langą, nuramstytas vietinių valkatų, tuo netiki. Ir tu, pilieti, tuo netiki. Jūs turite žmonas ir moteris, turite meilužes ir merginas, turite meilę ir aistrą, o aš – ypatinga. Aš lieku užribyje, gal milkteliu kurioj nors jūsų sušikto eilėraščio eilutėj, bet ne daugiau. Aš niekada su jumis nevalgysiu iš tos pačios šakutės, nes mano ypatingumas mane atitveria didžiule siena nuo jūsų. Siena – ne mano sugalvota, o jūsų. Kaip tas senis iš baro: ‘Tu – eksponatas’, o eksponatai rankomis neliečiami, jie tik fotografuojami iš už krūmų taip, kad būtų pastebėtos visos rūbų detalės. Eksponatai guli kažkur nutrenkti jūsų nuotraukų albume su užrašu: ‘Įspūdžiai iš kosmoso. 2011 metai’. Noriu būti reali, kaip niekada anksčiau. Noriu, kad kai klausosi mano žodžių, negirdėtų juose poezijos, o išgirstų žmogų su gyvenimu, džiaugsmu ir jo paties kančia.
Parašiau tūnodama kažkur Rusijoj, visą dieną prisižiūrėjusi bobučių – plėšrūnių autobusuose, kurios, prasispraudusios pro mane savo sunkiomis pieno liaukomis, staiga prisėda į laisvą vietą ir apsilaižo lūpas su pasitenkinimo šypsena, lyg sėdynė būtų vienintelis jų tikslas šiame gyvenime ir pats nuostabiausias grobis. Parašiau sėdėdama ant savo nevykusios nuomojamo buto sofos, kuri taip mėgino atrodyti esanti japoniško stiliaus, kad persistengė ir dabar kelia tik graudulį. Parašiau išgėrusi paskutinį martinio šlakelį, likusį šaldytuve. Parašiau visa tai absoliučiai nelaukdama rytojaus ir nė nepastebėjusi, kaip nežymiai jis atėjo. Parašiau tai retkarčiais galvodama apie Vilnių, ir jame, išskyrus juodumos ir nuodėmių kupinas naktis, manęs jau niekas nebedomina. Parašiau, nes taip jaučiausi.
Būna, kad nenusileidžia tualete vanduo. Būna, kad kranas ima purkštauti ir pykti ir po visko užsičiaupia ir nebeišleidžia nė šlakelio vandens. Būna, kad dingsta internetas ar nukrenta žaliuzės. Nukrenta ir vonios užuolaidos. Tada galvoju, kaip gera būtų gyventi ne vienai, o su kažkuo, kas pataisytų. Bet tada paskambinu meistrui ir jis sutvarko.
Būna, kad nemoku atidaryti alaus ar nežinau, kaip kepti blynus. Tada pasinaudoju internetu. Būna, kai labai norisi su kuo nors pakalbėti, tada skambinu arba puolu rašyti. BŪna, kad norisi, kad kažkas pasakytų ką protingo, tai atsiverčiu knygą arba pažiūriu filmą.
Kartą užsuko pas mane katinas. Vartėsi ant grindų, žiūrėjo į lubas, dainavo. Kada tavo električka. Parodė daug gražios muzikos, pagamino valgyti, papasakojo, kokių žmonių būna, o kokių reikia. Kada tavo električka. Nupiešė piešinių ir išklijavo jais man sienas. Į omletą įbėrė tinkamą kiekį druskos. Kada tavo električka. Grojo stalu, kėdėm ir grindim. Apkabino ir paguodė. Kada tavo električka. Išvardijo skaitytas knygas. Buvo buvo buvo. Kada tavo električka. Parodė nuotraukas – savo, kitų ir tų kitų, kurie net ir jam kiti. Žiūrėjo pro langą ir pastebėjo, kad šiandien dangus ne šiaip violetinis – jis geltonai violetinis. Šalta geltona trumpam pereina į šiltą geltoną, o tada atlekia karinga violetinė spalva, kuri pranašauja lapkritį. Kada tavo električka.Mano električka – po 10 minučių. Tu turi spėti. Surinkau daiktus ir išgrūdau. Sunkiai atsidususi apžiūrėjau savo namus – kaip vis dėl to gera juose būti vienai.
Kam reikėjo taip išeiti, kad po to tie, kurie buvo arti, visą likusį laiką keltųsi iš sapno su džiaugsmo ašarom akyse, kad šįkart, šiame, 10068-ajame sapne, pagaliau pavyko tave išgelbėti ?
Galiausiai suvokęs, kad tai buvo viso labo sapnas ir kad tu išnykai negrįžtamai, vaikštai visą dieną apsiblausęs, vėl paliktas, vėl nuspirtas ir vienas.. Aš sapnuoju, kad klijuoju tavo kraujagysles vieną prie kitos, jas visas kartu, tempiu jas prie savo.. Aš vagiu tau deguonį ir nešu jį kišenėse, aš bėgu laiptais, kurie niekada nesibaigia, o mus skyrę kiemai yra padauginti dešimt kartų, bet aš bėgu ir vyliuosi suspėti į tą 23-ią butą. Aš klykiu tau GYVENK !!
Žvelgi į mane užmerktom akim su iš nuostabos pakilusiais antakiais.
Rytais visa tai su pirmos cigaretės dūmais vėl išrūksta, juk niekam nevalia girdėti kaip beprotiškai man tavęs trūksta.
Iš pradžių būna raidės. Daug raidžių. Daug gražių raidžių ir širdžiai mielų raidžių, kurias pasidedi ant pagalvės prieš miegą. Miegas ateina greitai, jis susupa raides į sakinius ir vaizdus ir ryte pabudęs aptinki savo lovą ir lubas nukabinėtas miego šypsenomis. Paskui rytai prasideda bučiniais. Net nežinia kieno bučiniais, bet jie tokie šilti ir malonūs, kad negali jiems atsispirti. Kažkas apvelka tau megztinį. Kažkas nuveja lauk visus vaiduoklius minutei, kažkas šypsosi pavymui ar pro medžių šakas, kažkur tarp žibintų, kurie remiasi į dangų, o gal tikrai dangų ir laiko ne titanai, o šitie žibintai, kuriuos mes dabar matom? Tu nesijuok, aš dabar tikrai taip svarstau.
O tada aš bėgu per tamsią naktį, kur kažkieno buteliukai kliunksi krūmuose ir man vėl baisu, mano kojos sulipa į purvą ir man vėl koktu ir truputį šlapia. Ir penkiuose languose iš šešių jauku ir šilta, ten į antklodes įsisupusios katės, o šeštasis langas – mano. Ten palubėj kabo negyva lempa, o sienos nusėtos kosuliu ir dvasiniais skausmais, širdgėla, gėla, sūriu vandeniu ir degtine. Per koridorių atsirita agresyvus knarkimas, o mama taip tyli, kad net suvirpa rankos. Čia nuo įtampos susprogo tušinukas, todėl tenka viską rašyti mintyse, juk liežuvis seniai nebekovingas, jis nebeturi jėgų ir teisės. Užgroja prasta muzika ir aš susmunku kažkur prie radiatoriaus. Pasikelia antakiai į viršų kažkaip iškilmingai, o gal tai nuostaba, bet vargu ar turiu dėl ko nustebti. Čia pilka ir balta. Truputį niūru ir varo iš proto. Bet tai jau seniai suprasta, priprasta ir tapę įprasta. Ar norėtum dabar pamatyti mane basom nešvariom pėdom, o šypsena tokia atvirkštinė, kad liečia grindis, mintys tokios baisios, kad net šiaušia plaukus. Stipriau nei kokia audra. 20 balų pagal mano skalę, sakyčiau. Bet man ramu. Aš parašysiu daug raštelių. Ne, nerašysiu. Palikčiau vieną su gėlyte. Kad žinotų, ko man trūko gyvenime.
Tai ar norėtum mane tokią pamatyti ? Aišku, nieko ypatingo. Viso labo tik močiutės naktiniai su ligoninėm atsiduodančiais ornamentais. Gal ir norėtum, juk tai įdomu. Bet aš nenorėčiau. O gal dėl to, kad nenorėčiau, gal dėl to ir bėgu per šakas be lapų ir kliunksinčius buteliukus.
Man dažnai atidaro duris. Arba parodo kelią. Arba sugauna kokį nors nuobodžios spalvos balioną. Bet už mano nugaros šmėklų per daug. Ir jų dejavimas toks kurtinantis, kad liepia visoms durims užsidaryti su dideliu trenksmu, visus kelius užtveria savo mirusiom nugarom, o balionus susprogdina suragėjusiais pirštais. Bijok mano šmėklų taip, kaip ir aš bijau tavųjų. O šmėklos nemirtingos, jų nužudyti negalima. Jas tik galima ištrinti. Kokiu nors kokybišku trintuku, sakyčiau.
Žmonės turi gražius namus su geltona šviesa viduje. Ten kvepia maistu ir visi avi šlepetėmis. Žmona kaip nors šypsosi. Vyras dėvi skaitymo akinius ir jiems gerai. Būna, jiems pabosta koks nors baldas. Jie jį išmeta. Baldas atliko savo funkciją. Jis sugėrė visus buitinius konfliktus, kotletų kvapą, pirmąjį vaiko smūgį su galva į kampą, vyro viskio butelį.. Dabar jis jiems nebereikalingas. Reikia išmesti. Aš įtariu, kad man nebereikalinga mano širdis. Ji sugėrė gal begalybę pakelių cigarečių, baisią baisių žmonių vakarėlių muziką, 51 liūdną meilę, prarastų kačių gedulus ir milijoną mano nesėkmių. Ji pakankamai sugėrė. Ji čia nebetinka. Man reikia naujos. Bet širdžių tai niekas neparduoda. Ne tik neparduoda, bet ir nemaino, nedovanoja, nenuomoja. O kaip be širdies aš tave išmoksiu mėgti? Tai turbūt reikia pravalyti kai kuriuos širdies stalčiukus. Vieną katėms paliksiu tai tikrai. O dėl kitų galima būtų derinti. Tik, kadangi aš negyvenu namuose su geltona šviesa, kotletų kvapu ir čia niekas neavi šlepečių, – šitas išmetimo procesas gali užtrukti, gali būti sudėtingas, gali būti varginantis, gali reikalauti kantrybės…
Jei tik tu nori ir turi. Jei tik tu irgi kartais jautiesi kaip pelėda, kuri kėpso ant nežinomo medžio nežinomos šakos ir svarsto, kaip ant kito nežinomo medžio nežinomos šakos jai būtų truputį geriau. Bet visi tie medžiai taip ir lieka nežinomi.
ar ne?
Prieš tai, kai atsisėdau čia rašyti, buvau duše ir vanduo atskirom srovelėm ir lašiukais kapojo man nugarą ir kelius – buvau pasiekusi tikrą liūdesio kulminaciją. Gailėtis savęs duše, skambant fone dušo top5, kuris yra atliekamas tavo nuosavu balsu ir gerkle – nuostabiausias dalykas pasaulyje. Prieš tai gyvenau, šypsojausi gal 55 kartus, vieną iš jų – natūraliai. Aš nežinau, kur esu pakibusi, bet kažkur virš prarajos. Jei kabočiau virš minkštos žolės ar net batuto, gal nejausčiau viduj tiek pabirusių detalių, kurių ir pati sergėjuos ir bijau.
Žmonės į mane žiūri. Žiūri ir kažko laukia – kol pabaigsiu jų sakinį, atsakysiu į klausimą, pagelbėsiu, pagirsiu – nežinau. Neatsimenu kaip tas daroma ir man jau nebeįdomu. Mano svajonių pasaulis yra pledas. Plede nemiršta draugai ir pledas visada tau tolerantiškas. Pajunti gyvenimo harmoniją šiltam plede. Jis iš tavęs nieko nereikalauja. O mano plede, aš tingiu gyventi.
ai, tingiu rašyt toliau
Nepasitikiu rytu, kuris prasideda žadintuvu, kuris suskamba kaip tik tada, kai pereinu į įdomiausią sapnų pakopą
Nepasitikiu kava, kuri seka iškart po šito pasitikėjimo neverto ryto, kuri niekada neprabudina, tik skaudžiai spusteli širdį ir dar labiau apmigdo
Nepasitikiu dušu, kurio vanduo, močiutė sako, yra nesveikas ir teka ne iš ten, iš kur turėtų tekėti tyras vanduo
Nepasitikiu viešuoju transportu, kuris neatvažiuoja tada, kai jam derėtų atvažiuoti
Nepasitikiu žmonėmis, kurie darda tuose vagonuose, vežančiuose mus į pareigas, – bet kuris jų bet kurią sekundę gali pasirodyti esąs kontrolierius
Nepasitikiu žmonėmis, kurie šypsosi, nes Lietuvoj žmonės šitaip nesišypso
Nepasitikiu keliais, kurie veda, nes jie yra labai duobėti ir apspjaudyti ir bet kuris kelias bet kurią sekundę gali baigtis
Nepasitikiu debesimis, kurie yra panašūs į dramblius ir rodos, tau mojuoja ir kviečia atsipalaiduoti, o netrukus po to prasiveržia siaubingu snarglių lietum ir audra, kuri verčia iš kojų net prezidentą
Nepasitikiu vasara, nes turiu daug laisvo laiko, o laisvas laikas veda į savidestrukciją ir manau, kad tai vasara daro sąmoningai – ji nori mane nužudyti
Nepasitikiu vasara, nes tada žmonių širdys būna silpniausios ir jie miršta
Nepasitikiu vasara, nes tada noriu rytais bėgioti, bet niekada nebėgioju
Nepasitikiu tuo, ką jie man sako, nes jie dažnai sako tik tam, kad sakytų
Nepasitikiu savimi, nes dar neradau savy objekto, kurio negalėčiau įtarti apgaule ar išdavyste
Bet nepasitikėti dar netaip baisu kaip pasidygėti
kitas mano rašinys apie tai
Ledais sau vakarą nusispalvojau
Tirštas šokoladas kaip tualete
ir Balta vanile kaip
nesakysiu kur
Duris užrakinau
Nors dar trūksta tavo letenėlių
Bet čia tik tam, kad niekas
Nesibaladotų
Žiūrėjau aš į mamą ir galvojau
Ar ir ji taip mylėjo tėtį
Taip, kad viduj viskas
Raudotų