Filme jaunatviškas maksimalizmas persipynęs su niūriu ir skaudžiu realybės suvokimu. Žmones, kurie tolimi nuo mokyklos ar jaunimo gyvenimo kai kurios frazės ir išsakytos mintys gali šokiruoti ir gluminti, bet – tokia nūdienos realybė.

„Lietuvos nėra“ sako jaunoji filmo herojė. Tai lyg ir žeidžia, bandai teisintis jos jaunu amžiumi, nepatirtimi, paaugliška mąstysena. Tačiau kartu priverčia susimastyti ar iš ties tuo keliu kuriuo reikia eina Lietuva ir kiekvienas iš mūsų.

„Gabrielė-Adagio“ – rami kelionė iš Joniškėlio į Puziniškį (rašytojos gimtinę) ieškant Gabrielės, Lietuvos ir savęs.

Filmą „Gabrielė-Adagio“ galite peržiūrėti čia.

Šią seną japonų legendą išpopuliarino Sadako Sasaki. Šios mergaitės tragiška likimo istorija gerai žinoma visame pasaulyje. Hirosimoje gyvenusi Sadako buvo paveikta amerikiečių numestos atominės bombos radiacijos, jos sveikatai buvo padaryta nebepataisoma žala. 1955 metais, kai mergaitei buvo vos dvylika metų, ji susirgo leukemija. Tuo metu Sadako išgirdo legendą, kad išlanksčius 1000 popierinių gervelių išsipildys didžiausia širdies svajonė… Ji labiau už viską pasaulyje troško gyventi. Nors mergaitė uoliai iš paskutiniųjų jėgų pradėjo jas lankstyti, tačiau iki savo mirties ji taip ir nespėjo išlankstyti jų visų. Neišlankstytos liko 356 gervelės. Mergaitės klasės draugai pabaigė pradėtą darbą ir palaidojo visą tūkstantį gervelių kartu su Sadako. Vėliau buvo pasirūpinta, kad iš visų jėgų kovojusiai už savo gyvybę mergaitei būtų pastatytas paminklas Hirosimoje. Popierinė gervė tapo taikos ir vilties simboliu.

Šiandien, kai visas pasaulis užgniaužęs kvapą stebi japonų tautos tragediją, ši legenda įgauna naują prasmę. Suprasdami, jog neturime likti nuošalyje, Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės – Bitės gimnazija, Pasvalio laikraštis „Darbas“ ir Joniškėlio miesto svetainė www.joniskelis.lt skelbia „Tūkstančio gervių akciją“: kviečiame visus geros valios žmones pirkti Joniškėlio vaikų išlankstytas gerveles ir taip padėti Tekančios saulės šalies žmonėms. Visos surinktos lėšos bus pervestos į Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos sąskaitą. Akcija vyks iki balandžio 10 d.

Akcijos gerveles galite įsigyti: Pasvalyje Senojoje kebabinėje (šalia autobusų stoties), Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės – Bitės gimnazijoje, Joniškėlio miesto seniūnijoje.

Norinčius prisijungti prie akcijos kviečiame rašyti adresu joniskelio@gmail.com.

Paleiskime į dagų tūkstantį gervių, kad vėl į tekančios saulės šalies žmonių širdis ir gyvenimus sugrįžtu viltis ir ramybė.

Pasidaryk gervę(kaip tai pasidaryti rasi čia ir čia), pakabink savo namų, klasės, darbo lange ir parodyk kad esi neabejingas Japonijos tragedijai.

Prisijunkite prie mūsų Facebook svetainėje!

Taip pat aukoti galite trumpaisiais numeriais:

1891 – auka 5Lt

1892 – auka 10Lt

Aukas renka Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija

1416 – auka 2 Lt
1417 –  auka 5 Lt

Aukas renka Gelbėkit vaikus organizacija

Dar vakar burbuliavęs dėl nepakeliamo karščio, jau šiandien pradedu jo ilgėtis. Mėgstu rudenį, bet nemėgstu staigios metamorfozės. Jei žiema, pavasaris ar vasara pas mus atkeliauja kažkaip pamažu, palaipsniui, iš anksto įspėdami įvairiausiais ženklais, tai su rudeniu viskas kitaip. Atsibundi vieną rytą ir tiesiog pamatai, kad jis atėjo…

Staiga Mūšos vanduo pasidarys per šaltas, vakarai per ilgi, o žmonės, vasarą nerangūs ir lėti, staiga prisimins tūkstančius reikalų, rūpesčių ir … išsilakstys po savo mažesnius ar didesnius pasaulius…

Didžiausias ir geriausias žmogaus draugas televizija, pradės naują dar saldesnį, dar įdomesnį, dar… tuštesnį sezoną. Tad metę visus darbus mėgausimės kitų gyvenimais, skaičiuosime kitų nuodėmes, pergyvensime, dėl skriaudžiamų Luis Marijų, ar tapsime dosniausiais mecenatais, gausiai aukojančiais piršto paspaudimu telefono aparate – juk tai taip lengva, taip paprasta, taip kilnu būti geram gulint fotelyje…

Ir vėl keiksime valdžią, piktinsimės jų netoliaregiškumu, nepateisinamais išlaidavimais ir nesugebėjimą valdyti šalį. Žinosime tūkstančius būdų kaip pagerinti gyvenimą (populiariausias: „visus juos už vienos vietos ir ant beržo šakos“), bet nemokėsime mokesčių ir svajosime apie darbą norvegiškame žuvų fabrike…

O valdžia, savo ruožtu, mus vis ramins, kad viskas gerai ir stabilu. Aiškins, kad dėl visko kaltos mamos, gaunančios tūkstantines išmokas ir varančios šalį į bankrotą. Kažkas reikalaus priešlaikinių rinkimų, kažkas įžvelgs sąmokslą, ir, visų džiaugsmui, bus sukurta dar šimtas parlamentinių komisijų, kurios anksčiau ar vėliau, bet tikrai atskleis visą tiesą…

Tik visame tame šurmulį niekas nepastebėjo kad vidurvasarį tyliai išėjo vienišas auksarankis Aleksas. Niekas neužsuko pas kaimynę Elzytę, kuri kas savaitę sau siunčia registruotą laišką tam, kad bent jau paštininkė užsuktu į jos tuščius namus.

Rudenėja… Senos ligoninės palatoje jie dviese: Jurgis ir medicinos sesuo. Pastaroji nervingai maigo televizoriaus distancinį pultą negalėdama pasirinkti tarp aukštuomenės gyvenimo būdo apžvalgos, graudenančios apie sunkią „žvaigždžių“ buitį ir serialo, pasakojančio apie geriau meluojančias moteris. Jurgis, kažkada buvęs šauniausiu miestelio muzikantu, žvelgia pro langą į lėtai tekančius Mažupės vandenis. Vyras šypsosi ir savo, iki alkūnių amputuotų rankų, nematomais pirštais groja rudeninį valsą gyvenimui…

Į savaitės pabaigą vis daugiau mokytojų stabtelėdavo ties skelbimu  užsirašyti interneto adresų ir, patrypčioję eilutėje prie kompiuterio, nerdavo į virtualias prisiminimų erdves.

Ar kada domėjotės, kaip mūsų žiniatinklyje įamžinta Sausio 13-oji? Ne? Būtinai pasidomėkite. Tvarkingai, pedantiškai, preciziškai. Galite rinktis trumpąją ar ilgąją versiją… Sužinoti, kokios melodijos skambėjo „dainuojančios revoliucijos“ žmonių lūpose…. Pamatyti žuvusiųjų sąrašą…. Ir net gauti instrukcijas, kaip geriausiai paminėti tą dieną. Tiesa, jokių laužų, žemai slenkančių debesų ir nuojautos, kad KAŽKAS turi įvykti… Bet, matyt, taip ir dera…

Pamokos pradžioje užsimenu septintokams – kitą savaitę minėsim Sausio 13. Pirmas klausimas – į mokyklą eiti reikės? Išgirdus teigiamą atsakymą jų susidomėjimas išgaruoja kaip tas „dūmas, neblaškomas vėjo“. Tęsiu pamoką. Aiškinamės egiptietiškų mumijų gamybos subtilybes, bet mintys toli nuo Nilo šalies. Devyniolika metų nuo tos nakties praėjo… Kaip dabar pamenu… tėvas žadina, sodina prie televizoriaus, liepia žiūrėt, nieko neklausinėt ir stengtis viską… viską įsiminti…  Ir visai nesvarbu, kur buvai tuo metu – Vilniuje ar mažame provincijos miestelyje…  Kiekvienas, išgyvenęs tą naktį, gali papasakoti savo istoriją…

Na, o kaip jaunimas?  Juk jau devyniolika metų kalbama, minima, gerbiama? Nejau tai būtų svarbu tik tuo atveju, jei nereikėtų eiti mokyklon… Bet gal aš klystu. Čia juk tik septintokai. Sulaukęs pertraukos, griebiu saujelę dvyliktokų. Jiems 18-19 metų – tikri „dainuojančios revoliucijos“ vaikai. Jauni, pasitikintys savimi ir kupini ateities planų… Kaip ir tie, kur žuvo prie bokšto…

Ką  jums reiškia Sausio 13?

- Jei sąžiningai – iš esmės nieko,- sako Deimantė. – Tai tik skaičius kalendoriuje. Protu suvokiu, jog tai svarbu, bet širdimi to nejaučiu.

- Esmė  ne data, o žmonės, kurie žuvo. Nereikia prisirišti prie kažkokios konkrečios datos, nes tuomet atmintis būna proginė, „pagal grafiką“, o šiuos žmones reikia prisimti nuolat. Jie kovojo už mano šalį, kai aš buvau mažas. Jei čia sėdime ir kalbame lietuviškai – vadinasi, jų auka nebuvo beprasmė,- mano dvyliktokas Zigmas.

- Mes nesam patyrę okupacijos, nelaisvės, tad labai sunku vertinti, kaip ten kas buvo, bet visgi tie įvykiai man svarbūs, – pareiškia Laura.

Linas kategoriškas:

- Sausio 13 mūsų tauta nemažai paaukojo, kad būtume laisvi. Tos nakties aukos parodė, kad priešiškos valstybės net ir moderniame pasaulyje gali imtis labai kruvinų metodų, kad įvestų savo tvarką.

Ar prasmingos tos nakties aukos?

Zigmo nuomone, tos nakties kraujas sužadina patriotiškumą. Priverčia susimąstyti – jie žuvo, aukojo savo gyvenimus, svajones, tad ir man negali būti tas pats, kokioje šalyje gyenam. Dvyliktokas turi savo Lietuvos viziją, idealą, kuris, deja, labai tolimas nuo to, ką turime šiandien. Moksleivio nuomone, dabartinei Lietuvai trūksta moralinės kultūros ir tos vienybės, kuri buvo prieš du dešimtmečius. „Reikia naujos Sausio 13, nes pamiršom tai, dėl ko buvo kovota.  Mes gyvename tuo, ką sukūrė kiti. Jei kažką susikurtume patys – to vertė būtų didesnė.“

Šiai nuomonei prieštarauja Paulita: „Žmonių žūtis tai kraštutinė priemonė, visada yra kitas kelias, jo reikia ieškoti iki paskutinės akimirkos.“

Evelina mano: „Geriau, kad aukų nebūtų buvę, bet žmonių žūtis verta pagarbos  – gyvename laisvoje Lietuvoje.  Turime daugybę galimybių keliauti, mokytis, pažinti  pasaulį. Galime gyventi gyvenimą, nevaržomą kitų. “

Kodėl mes  patriotais tampame tik tada, kai žaidžia Lietuvos krepšininkai ar dalyvaujame Eurovizijoje? Kodėl nepopuliarus, nemadingas kasdienis patriotizmas? Ar ši sąvoka aktuali jaunam žmogui?

- Patriotiškumas asocijuojasi su relikvija iš praeities. Tai žodis, kuriuo nesinaudojam… Jaunimas žiūri tik to, kas jam geriausia, nesigręžioja į praeitį. Daugeliu atveju patriotizmą sieju su vyresnių žmonių sentimentais praeičiai. Jaunas žmogus, jei to nepatyrė, paprasčiausiai nesupranta, kas tai yra, – mano Lina.

- Mūsų  visuomenėje, o ypač tarp jaunimo, patriotams nelabai yra kas veikt. Būti patriotu tai reiškia eiti prieš daugumos nuomonę, o tai nėra lengva ir kažin ar verta. Iš kitos pusės, sovietmetis ir pereinamasis laikotarpis padarė mus vartotojais. Anuomet viskas, kas vakarietiška, buvo draudžiama. Poreikis gauti tai, kas draudžiama, įskiepijo tikslą ne kažkuo būti, kažko siekti, bet kažką turėti (deja, ne visada tai, kas geriausia). Tad todėl tokia stipri Vakarų popkultūros įtaka, nepaliekanti daug vietos  patriotizmui, – sako Zigmas.

- Žaviuosi Vakarų kultūra, bet tai nereiškia, kad atmetu lietuvišką. Šiuo metu Lietuva nėra labai stipri valstybė, tad pagundos iš Vakarų atrodo labiau viliojančios. Reikia perimti gerąją Vakarų patirtį ir mūsų šalis vėl taps šauni,- svarsto Linas.- Esu patriotas, jučiuos tautos dalimi. Negalėčiau gyventi pagal svetimą, kitų primestą tvarką.

Į klausimą „Ar savo ateitį siejate su Lietuva?“ visi be išimties pašnekovai atsakė teigiamai. Visi norėtų daug keliauti, galbūt mokytis užsienyje, tačiau šaknis norėtų įleisti savo šalyje. Anot Linos: „Jaunimui būdingas pragmatizmas – renkasi tai, kas geriau, kur lengviau, tačiau tai nereiškia, jog jie išsižada savo krašto. Jeigu žmogus tikras patriotas ir myli Lietuvą, jis visada atras, ką veikti savam krašte“. Paulitos nuomone, lietuvius su savo kraštu visada sieja ypatingas kraujo ryšys. „Aš čia gimiau, užaugau, čia mano šaknys, šeima, čia norėčiau ir pasenti“. Linas buvo dalykiškas: „Nenoriu išsižadėti Lietuvos, bet ir nenoriu atmesti galimybių studijuoti ir dirbti kitur.“

Jei istorija pasikartotų – ar eitumėt ginti Lietuvos?

-Būtinai važiuočiau, – nesinori, kad Lietuva vėl būtų okupuota ir mes prarastume tai, ką turime, – mano Lina.

- Ne, neičiau. Tie žmonės, kurie žuvo Sausio 13, jie gyeno kitokiame pasaulyje, kitaip jį matė ir suvokė. Mums labai sunku juos suprasti. Užaugom laisvam pasauly ir sunku įsivaizduoti, kad jis gali būt kitoks, tad ir savęs aukojimas, nors ir kilniam tikslui, yra sunkiai suvokiamas. Galbūt, jei vyktų kažkas panašaus, vertinimas pasikeistų, – svarsto Deimantė.

Jai antrina ir Paulita:

- Negaliu net protu suvokti, kad reikėtų žūti būnant devyniolikos…

Zigmas ir Linas buvo tos pačios nuomonės:

- Jei reikia save aukoti – turi žinoti, kad ta auka bus prasminga. Po vikšrais atsigulti daug pastangų nereikia, sunkiau kažką prasmingo  dirbti savo šaliai.

Skambutis į  pamoką nutraukė pokalbį. Skelbimas vis dar primena artėjančią  dieną…  Klesteliu į minkštasuolį šalia mokytojos Laimos ir nežinau, ar su nusivylimu ar su nuostaba klausiu :

- Kodėl šiuolaikinio jaunimo „neveža“ patriotizmas?

Kai manęs paklausia, kodėl dabartinis jaunimas stokoja patriotizmo, pirmiausia suabejoju pačiu klausimu (beje, kaip ir visais klausimais, išskiriančiais dabartinį jaunimą iš visuomenės). Todėl noriu pradėti nuo pačios patriotizmo sąvokos. Patriotizmas beginkliams stoti prieš tankus? Taip! Miškuose žūti už laisvę? Taip! Deklaruoti, kad esi pasiryžęs mirti už Tėvynę? Ne. Lozungai neliudija patriotizmo. Istorija mus išmokė kovoti su priešu. O jei priešo nėra? Jei Parlamento link nerieda tankai?

Kas yra patriotizmas kasdienybėje? “Tegul Tavo vaikai eina vien takais dorybės,/ Tegul dirba Tavo naudai ir žmonių gėrybei.“ Suvokime savo himno žodžius. Nėra abstrakčios Tėvynės.Yra jos žmonės, jų namai, jų darbai. Ar ne patriotas tas, kuris rūpinasi savo artimaisiais, savo bendruomene, kurio veikla pozityvi? Tas, kuris mokosi, sodina medį, skaito knygą, žiūri spektaklį, grėbia lapus miestelio parke, pasodina gėlę ant senelio kapo… Ar jis nedirba Tėvynės naudai ir „žmonių gėrybei“?

Tikrai ne patriotas tas, kuris naikina tai, kas sukurta kitų, niekina žmogų ir jo darbus. Taip, yra tokių žmonių, ir ne tik jaunų. Bet ne jų dauguma, tik jie labiau matomi. Pagaliau visa žiniasklaida pirmiausia fiksuoja negatyvią žmogaus veiklą. Geras darbas savaime suprantamas, jis nėra sensacija, jis nevertas masinės informacijos priemonių dėmesio. Nebent tai būtų kokia gerumo akcija…

Paklausite: kaip su emigracija? Pagalvokime, ar mes galime apkaltinti savo prosenelį, kuris XX amžiaus pradžioje išplaukė į Ameriką, užsidirbo pinigų, grįžęs nusipirko žemės, augino duoną, leido į mokslus savo vaikus… Tad ar mes galime apkaltinti jaunuolį, kuris dabar dirba kur nors Airijoje? Pagaliau ar galime laikyti patriotu tą, kuris  skelbia mylįs Lietuvą ir gyvena iš tėvų pensininkų kišenės gimtajame kaime?

Kasdienybės patriotizmas, mano nuomone, reikalauja gyventi taip, kaip gyvena šeimininkas savo namuose. Jis neprisiekinėja meilės žmonai, vaikams ir namams, o tiesiog dirba taip, kad visiems būtų geriau. Tad ar tikrai beviltiškai nepatriotiškas mūsų jaunimas? Ar reikia lozungų, kai nėra revolicijų? Ar reikia ridenti rąstus ir pilti karštą dervą, jei nuo pilies kuorų nematyti žvilgančių kryžiuočių šarvų?

Taip šiandien, po pirmos pamokos, atrodė šiukšlių dėžė greta mokyklos valgyklos. Nemokamą maitinimą gaunantys vaikai linksmai žaidė futbolą su ką tik gautomis bandelėmis…

Aš nežinau kas yra badas. Niekada nepatyriau nepritekliaus. Tik iš senų žmonių pasakojimų girdėjau apie tai, kad ant žemės nukritusį duonos trupinį reikia pakelti ir pabučiuoti.

Ir nors augau laikais, kai aplinkiniai pigia duona šėrė gyvulius, visada žinojau – ji šventa. Jos negalima mėtyti, negalima laikyti apverstos, šalia jos negalima keiktis, ją reikia gerbti kaip žmogų. Apie tai kalbėjo tėvai, apie tai deklamavome darželyje eilėraščius ir rašėme rašinėlius mokykloje.

Vaikystėje, nutaikę progą, su draugais pabėgdavome iš pamokų ir tiesiu taikymų šaudavome į tuomet dar veikusią Joniškėlio duonos kepyklą. Ten visada galėjai gauti stiklinę gazuoto vandens ir kepalėlį šviežios, dar karštos duonos. Įsikišę ją užantin, lėkdavome prie Mažupės kranto. Šilta, tarsi gyva, ji pulsuodavo šalia širdies. Įsitaisę seno žilvičio pavėsyje, laužėme ją ir pasigardžiuodami valgėme. Ir atrodė, jog pasaulyje nėra nieko skanesnio ir kvapnesnio nei ši paprasta, kasdieninė duona.

Užaugus teko matyti kaip atrodė badą išgyvenusio Leningrado duona, Aušvico, Dachau mirties fabrikų maisto daviniai. Galų gale prisiliesti prie sudžiuvusio „kumpelio“, iškepto Vorkutos lageryje iš saujos miltų, pumpurų, pjuvenų ir 60 metų saugoto, kaip atminimą, kaip relikviją, kaip amžiną priekaištą budeliams.

Aš nesu geras mokytojas. Niekada nebūsiu toks, kaip tie žmonės kurie mane mokė ir auklėjo. Tačiau tam tikras amžinas vertybes perduoti ateinančioms kartoms mano pareiga ir tikslas. Kaip ir tų žmonių, su kuriais dirbu kiekvieną dieną, kurie aukoja dalelę savęs, tam kad kažkas užaugtų doresnis, nuoširdesnis, kad kažkas tiesiog taptų geru žmogumi.

Tad kas atsitiko? Kodėl viena pusė nebegirdi kitos? Kodėl taip paprasta ir lengva duoną išmesti šiukšlių dėžėn? Kodėl bandelės spardymas koridoriumi yra pagarbos ir „kietumo“ ženklas, o jos pakėlimas nuo žemės – silpnumo ir „gaidiškumo“ apraiška? Nejaugi socialinių programų aprūpinančių nemokamu maitinimu tikslas – išauginti mankurtus? Kodėl vėliava su užrašu „AŠ SOCIALIAI REMTINAS“ tampa mados ženklu? Ženklu leidžiančiu viską – imti, bet ne duoti, vartoti, bet ne dalintis, naudotis, bet ne aukotis…

Nejaugi nemokamas maitinimas, nemokamas pavežėjimas, nemokamas gyvenimas suteikia teisę keiktis, įžeidinėti, nesimokyti, negerbti, netikėti. Ar niekas nesusimąstė, kad per prievartą brukamas maistas (mokykloje, seniūnijoje) skatina nepagarbą. O kas negerbia kasdienės duonos, tas negerbia ir savęs.

Ar dar neatėjo laikas sustoti?