Po kelių savaičių praleistų „orkaitės režimu“ šiandienos rytas buvo kaip niekad gaivus. Už lango kažkas išpylė stiklinę rūko… Jis lėtai tekėjo snaudžiančiomis miestelio gatvelėmis, kabinosi prie geltonuojančių lapų, brovėsi per atlapotus langus ir pamažu gėrėsi į kiemuose snaudžiančių šunų gaurus. Jų giminaičiai gyvenantys „apartamentuose“, išvesti rytinio pasivaikščiojimo, vilko paskui save snaudžiančius šeimininkus ir per tas kelias akimirkas, skirtas „mažam ir dideliam reikalui“, stengėsi sugerti į save viską: rūką ir rasą, vėsą ir artėjančio rudens kvapus…
Dar vakar burbuliavęs dėl nepakeliamo karščio, jau šiandien pradedu jo ilgėtis. Mėgstu rudenį, bet nemėgstu staigios metamorfozės. Jei žiema, pavasaris ar vasara pas mus atkeliauja kažkaip pamažu, palaipsniui, iš anksto įspėdami įvairiausiais ženklais, tai su rudeniu viskas kitaip. Atsibundi vieną rytą ir tiesiog pamatai, kad jis atėjo…
Staiga Mūšos vanduo pasidarys per šaltas, vakarai per ilgi, o žmonės, vasarą nerangūs ir lėti, staiga prisimins tūkstančius reikalų, rūpesčių ir … išsilakstys po savo mažesnius ar didesnius pasaulius…
Didžiausias ir geriausias žmogaus draugas televizija, pradės naują dar saldesnį, dar įdomesnį, dar… tuštesnį sezoną. Tad metę visus darbus mėgausimės kitų gyvenimais, skaičiuosime kitų nuodėmes, pergyvensime, dėl skriaudžiamų Luis Marijų, ar tapsime dosniausiais mecenatais, gausiai aukojančiais piršto paspaudimu telefono aparate – juk tai taip lengva, taip paprasta, taip kilnu būti geram gulint fotelyje…
Ir vėl keiksime valdžią, piktinsimės jų netoliaregiškumu, nepateisinamais išlaidavimais ir nesugebėjimą valdyti šalį. Žinosime tūkstančius būdų kaip pagerinti gyvenimą (populiariausias: „visus juos už vienos vietos ir ant beržo šakos“), bet nemokėsime mokesčių ir svajosime apie darbą norvegiškame žuvų fabrike…
O valdžia, savo ruožtu, mus vis ramins, kad viskas gerai ir stabilu. Aiškins, kad dėl visko kaltos mamos, gaunančios tūkstantines išmokas ir varančios šalį į bankrotą. Kažkas reikalaus priešlaikinių rinkimų, kažkas įžvelgs sąmokslą, ir, visų džiaugsmui, bus sukurta dar šimtas parlamentinių komisijų, kurios anksčiau ar vėliau, bet tikrai atskleis visą tiesą…
Tik visame tame šurmulį niekas nepastebėjo kad vidurvasarį tyliai išėjo vienišas auksarankis Aleksas. Niekas neužsuko pas kaimynę Elzytę, kuri kas savaitę sau siunčia registruotą laišką tam, kad bent jau paštininkė užsuktu į jos tuščius namus.
Rudenėja… Senos ligoninės palatoje jie dviese: Jurgis ir medicinos sesuo. Pastaroji nervingai maigo televizoriaus distancinį pultą negalėdama pasirinkti tarp aukštuomenės gyvenimo būdo apžvalgos, graudenančios apie sunkią „žvaigždžių“ buitį ir serialo, pasakojančio apie geriau meluojančias moteris. Jurgis, kažkada buvęs šauniausiu miestelio muzikantu, žvelgia pro langą į lėtai tekančius Mažupės vandenis. Vyras šypsosi ir savo, iki alkūnių amputuotų rankų, nematomais pirštais groja rudeninį valsą gyvenimui…
