Skilties įrašai: Nuomonė

Gabrielė – Adagio: Lietuvos paieškos…(video)

0
Nuomonė

Mano mažame miestelyje Joniškėlyje kažkada gyveno rašytoja, pedagogė, visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė – Bitė. Šiemet, švenčiant jos 150-ąsias gimimo metines, kilo mintis susukti filmuką apie tai, ką šiuolaikiniam jaunam žmogui reiškia Gabrielė, Lietuva, patriotiškumas. Taip gimė „Gabrielė-Adagio“.

Filme jaunatviškas maksimalizmas persipynęs su niūriu ir skaudžiu realybės suvokimu. Žmones, kurie tolimi nuo mokyklos ar jaunimo gyvenimo kai kurios frazės ir išsakytos mintys gali šokiruoti ir gluminti, bet – tokia nūdienos realybė.

„Lietuvos nėra“ sako jaunoji filmo herojė. Tai lyg ir žeidžia, bandai teisintis jos jaunu amžiumi, nepatirtimi, paaugliška mąstysena. Tačiau kartu priverčia susimastyti ar iš ties tuo keliu kuriuo reikia eina Lietuva ir kiekvienas iš mūsų.

„Gabrielė-Adagio“ – rami kelionė iš Joniškėlio į Puziniškį (rašytojos gimtinę) ieškant Gabrielės, Lietuvos ir savęs.

Filmą „Gabrielė-Adagio“ galite peržiūrėti čia.

Rudenėjimai…

0
Nuomonė

Po kelių savaičių praleistų „orkaitės režimu“ šiandienos rytas buvo kaip niekad gaivus. Už lango kažkas išpylė stiklinę rūko… Jis lėtai tekėjo snaudžiančiomis miestelio gatvelėmis, kabinosi prie geltonuojančių lapų, brovėsi per atlapotus langus ir pamažu gėrėsi į kiemuose snaudžiančių šunų gaurus. Jų giminaičiai gyvenantys „apartamentuose“, išvesti rytinio pasivaikščiojimo, vilko paskui save snaudžiančius šeimininkus ir per tas kelias akimirkas, skirtas „mažam ir dideliam reikalui“, stengėsi sugerti į save viską: rūką ir rasą, vėsą ir artėjančio rudens kvapus…

Dar vakar burbuliavęs dėl nepakeliamo karščio, jau šiandien pradedu jo ilgėtis. Mėgstu rudenį, bet nemėgstu staigios metamorfozės. Jei žiema, pavasaris ar vasara pas mus atkeliauja kažkaip pamažu, palaipsniui, iš anksto įspėdami įvairiausiais ženklais, tai su rudeniu viskas kitaip. Atsibundi vieną rytą ir tiesiog pamatai, kad jis atėjo…

Staiga Mūšos vanduo pasidarys per šaltas, vakarai per ilgi, o žmonės, vasarą nerangūs ir lėti, staiga prisimins tūkstančius reikalų, rūpesčių ir … išsilakstys po savo mažesnius ar didesnius pasaulius…

Didžiausias ir geriausias žmogaus draugas televizija, pradės naują dar saldesnį, dar įdomesnį, dar… tuštesnį sezoną. Tad metę visus darbus mėgausimės kitų gyvenimais, skaičiuosime kitų nuodėmes, pergyvensime, dėl skriaudžiamų Luis Marijų, ar tapsime dosniausiais mecenatais, gausiai aukojančiais piršto paspaudimu telefono aparate – juk tai taip lengva, taip paprasta, taip kilnu būti geram gulint fotelyje…

Ir vėl keiksime valdžią, piktinsimės jų netoliaregiškumu, nepateisinamais išlaidavimais ir nesugebėjimą valdyti šalį. Žinosime tūkstančius būdų kaip pagerinti gyvenimą (populiariausias: „visus juos už vienos vietos ir ant beržo šakos“), bet nemokėsime mokesčių ir svajosime apie darbą norvegiškame žuvų fabrike…

O valdžia, savo ruožtu, mus vis ramins, kad viskas gerai ir stabilu. Aiškins, kad dėl visko kaltos mamos, gaunančios tūkstantines išmokas ir varančios šalį į bankrotą. Kažkas reikalaus priešlaikinių rinkimų, kažkas įžvelgs sąmokslą, ir, visų džiaugsmui, bus sukurta dar šimtas parlamentinių komisijų, kurios anksčiau ar vėliau, bet tikrai atskleis visą tiesą…

Tik visame tame šurmulį niekas nepastebėjo kad vidurvasarį tyliai išėjo vienišas auksarankis Aleksas. Niekas neužsuko pas kaimynę Elzytę, kuri kas savaitę sau siunčia registruotą laišką tam, kad bent jau paštininkė užsuktu į jos tuščius namus.

Rudenėja… Senos ligoninės palatoje jie dviese: Jurgis ir medicinos sesuo. Pastaroji nervingai maigo televizoriaus distancinį pultą negalėdama pasirinkti tarp aukštuomenės gyvenimo būdo apžvalgos, graudenančios apie sunkią „žvaigždžių“ buitį ir serialo, pasakojančio apie geriau meluojančias moteris. Jurgis, kažkada buvęs šauniausiu miestelio muzikantu, žvelgia pro langą į lėtai tekančius Mažupės vandenis. Vyras šypsosi ir savo, iki alkūnių amputuotų rankų, nematomais pirštais groja rudeninį valsą gyvenimui…

Duonos valgytojo išpažintis

5
Nuomonė

Duona

Taip šiandien, po pirmos pamokos, atrodė šiukšlių dėžė greta mokyklos valgyklos. Nemokamą maitinimą gaunantys vaikai linksmai žaidė futbolą su ką tik gautomis bandelėmis…

Aš nežinau kas yra badas. Niekada nepatyriau nepritekliaus. Tik iš senų žmonių pasakojimų girdėjau apie tai, kad ant žemės nukritusį duonos trupinį reikia pakelti ir pabučiuoti.

Ir nors augau laikais, kai aplinkiniai pigia duona šėrė gyvulius, visada žinojau – ji šventa. Jos negalima mėtyti, negalima laikyti apverstos, šalia jos negalima keiktis, ją reikia gerbti kaip žmogų. Apie tai kalbėjo tėvai, apie tai deklamavome darželyje eilėraščius ir rašėme rašinėlius mokykloje.

Vaikystėje, nutaikę progą, su draugais pabėgdavome iš pamokų ir tiesiu taikymų šaudavome į tuomet dar veikusią Joniškėlio duonos kepyklą. Ten visada galėjai gauti stiklinę gazuoto vandens ir kepalėlį šviežios, dar karštos duonos. Įsikišę ją užantin, lėkdavome prie Mažupės kranto. Šilta, tarsi gyva, ji pulsuodavo šalia širdies. Įsitaisę seno žilvičio pavėsyje, laužėme ją ir pasigardžiuodami valgėme. Ir atrodė, jog pasaulyje nėra nieko skanesnio ir kvapnesnio nei ši paprasta, kasdieninė duona.

Užaugus teko matyti kaip atrodė badą išgyvenusio Leningrado duona, Aušvico, Dachau mirties fabrikų maisto daviniai. Galų gale prisiliesti prie sudžiuvusio „kumpelio“, iškepto Vorkutos lageryje iš saujos miltų, pumpurų, pjuvenų ir 60 metų saugoto, kaip atminimą, kaip relikviją, kaip amžiną priekaištą budeliams.

Aš nesu geras mokytojas. Niekada nebūsiu toks, kaip tie žmonės kurie mane mokė ir auklėjo. Tačiau tam tikras amžinas vertybes perduoti ateinančioms kartoms mano pareiga ir tikslas. Kaip ir tų žmonių, su kuriais dirbu kiekvieną dieną, kurie aukoja dalelę savęs, tam kad kažkas užaugtų doresnis, nuoširdesnis, kad kažkas tiesiog taptų geru žmogumi.

Tad kas atsitiko? Kodėl viena pusė nebegirdi kitos? Kodėl taip paprasta ir lengva duoną išmesti šiukšlių dėžėn? Kodėl bandelės spardymas koridoriumi yra pagarbos ir „kietumo“ ženklas, o jos pakėlimas nuo žemės – silpnumo ir „gaidiškumo“ apraiška? Nejaugi socialinių programų aprūpinančių nemokamu maitinimu tikslas – išauginti mankurtus? Kodėl vėliava su užrašu „AŠ SOCIALIAI REMTINAS“ tampa mados ženklu? Ženklu leidžiančiu viską – imti, bet ne duoti, vartoti, bet ne dalintis, naudotis, bet ne aukotis…

Nejaugi nemokamas maitinimas, nemokamas pavežėjimas, nemokamas gyvenimas suteikia teisę keiktis, įžeidinėti, nesimokyti, negerbti, netikėti. Ar niekas nesusimąstė, kad per prievartą brukamas maistas (mokykloje, seniūnijoje) skatina nepagarbą. O kas negerbia kasdienės duonos, tas negerbia ir savęs.

Ar dar neatėjo laikas sustoti?