Užrašas raudonu žymekliu mokytojų kambario lentoje jau kelintą dieną šaukė: artėja Sausio 13! Iš pradžių niekas nekreipė dėmesio (juk visa savaitė dar prieš akis!), vėliau, per pertrauką, kažkas papasakojo apie tuomet išgyventas naktis (su žlegančiais tankų vikšrais, deginamais laužais ir autobusų kolonomis, riedančiomis Vilniaus link) ir dienas ( su nenutrūkstančiomis (iki Tos lemiamos akimirkos) TV transliacijomis, žemai slenkančiais debesimis ir nuojauta, kad KAŽKAS turi įvykti).
Į savaitės pabaigą vis daugiau mokytojų stabtelėdavo ties skelbimu užsirašyti interneto adresų ir, patrypčioję eilutėje prie kompiuterio, nerdavo į virtualias prisiminimų erdves.
Ar kada domėjotės, kaip mūsų žiniatinklyje įamžinta Sausio 13-oji? Ne? Būtinai pasidomėkite. Tvarkingai, pedantiškai, preciziškai. Galite rinktis trumpąją ar ilgąją versiją… Sužinoti, kokios melodijos skambėjo „dainuojančios revoliucijos“ žmonių lūpose…. Pamatyti žuvusiųjų sąrašą…. Ir net gauti instrukcijas, kaip geriausiai paminėti tą dieną. Tiesa, jokių laužų, žemai slenkančių debesų ir nuojautos, kad KAŽKAS turi įvykti… Bet, matyt, taip ir dera…
Pamokos pradžioje užsimenu septintokams – kitą savaitę minėsim Sausio 13. Pirmas klausimas – į mokyklą eiti reikės? Išgirdus teigiamą atsakymą jų susidomėjimas išgaruoja kaip tas „dūmas, neblaškomas vėjo“. Tęsiu pamoką. Aiškinamės egiptietiškų mumijų gamybos subtilybes, bet mintys toli nuo Nilo šalies. Devyniolika metų nuo tos nakties praėjo… Kaip dabar pamenu… tėvas žadina, sodina prie televizoriaus, liepia žiūrėt, nieko neklausinėt ir stengtis viską… viską įsiminti… Ir visai nesvarbu, kur buvai tuo metu – Vilniuje ar mažame provincijos miestelyje… Kiekvienas, išgyvenęs tą naktį, gali papasakoti savo istoriją…
Na, o kaip jaunimas? Juk jau devyniolika metų kalbama, minima, gerbiama? Nejau tai būtų svarbu tik tuo atveju, jei nereikėtų eiti mokyklon… Bet gal aš klystu. Čia juk tik septintokai. Sulaukęs pertraukos, griebiu saujelę dvyliktokų. Jiems 18-19 metų – tikri „dainuojančios revoliucijos“ vaikai. Jauni, pasitikintys savimi ir kupini ateities planų… Kaip ir tie, kur žuvo prie bokšto…
Ką jums reiškia Sausio 13?
- Jei sąžiningai – iš esmės nieko,- sako Deimantė. – Tai tik skaičius kalendoriuje. Protu suvokiu, jog tai svarbu, bet širdimi to nejaučiu.
- Esmė ne data, o žmonės, kurie žuvo. Nereikia prisirišti prie kažkokios konkrečios datos, nes tuomet atmintis būna proginė, „pagal grafiką“, o šiuos žmones reikia prisimti nuolat. Jie kovojo už mano šalį, kai aš buvau mažas. Jei čia sėdime ir kalbame lietuviškai – vadinasi, jų auka nebuvo beprasmė,- mano dvyliktokas Zigmas.
- Mes nesam patyrę okupacijos, nelaisvės, tad labai sunku vertinti, kaip ten kas buvo, bet visgi tie įvykiai man svarbūs, – pareiškia Laura.
Linas kategoriškas:
- Sausio 13 mūsų tauta nemažai paaukojo, kad būtume laisvi. Tos nakties aukos parodė, kad priešiškos valstybės net ir moderniame pasaulyje gali imtis labai kruvinų metodų, kad įvestų savo tvarką.
Ar prasmingos tos nakties aukos?
Zigmo nuomone, tos nakties kraujas sužadina patriotiškumą. Priverčia susimąstyti – jie žuvo, aukojo savo gyvenimus, svajones, tad ir man negali būti tas pats, kokioje šalyje gyenam. Dvyliktokas turi savo Lietuvos viziją, idealą, kuris, deja, labai tolimas nuo to, ką turime šiandien. Moksleivio nuomone, dabartinei Lietuvai trūksta moralinės kultūros ir tos vienybės, kuri buvo prieš du dešimtmečius. „Reikia naujos Sausio 13, nes pamiršom tai, dėl ko buvo kovota. Mes gyvename tuo, ką sukūrė kiti. Jei kažką susikurtume patys – to vertė būtų didesnė.“
Šiai nuomonei prieštarauja Paulita: „Žmonių žūtis tai kraštutinė priemonė, visada yra kitas kelias, jo reikia ieškoti iki paskutinės akimirkos.“
Evelina mano: „Geriau, kad aukų nebūtų buvę, bet žmonių žūtis verta pagarbos – gyvename laisvoje Lietuvoje. Turime daugybę galimybių keliauti, mokytis, pažinti pasaulį. Galime gyventi gyvenimą, nevaržomą kitų. “
Kodėl mes patriotais tampame tik tada, kai žaidžia Lietuvos krepšininkai ar dalyvaujame Eurovizijoje? Kodėl nepopuliarus, nemadingas kasdienis patriotizmas? Ar ši sąvoka aktuali jaunam žmogui?
- Patriotiškumas asocijuojasi su relikvija iš praeities. Tai žodis, kuriuo nesinaudojam… Jaunimas žiūri tik to, kas jam geriausia, nesigręžioja į praeitį. Daugeliu atveju patriotizmą sieju su vyresnių žmonių sentimentais praeičiai. Jaunas žmogus, jei to nepatyrė, paprasčiausiai nesupranta, kas tai yra, – mano Lina.
- Mūsų visuomenėje, o ypač tarp jaunimo, patriotams nelabai yra kas veikt. Būti patriotu tai reiškia eiti prieš daugumos nuomonę, o tai nėra lengva ir kažin ar verta. Iš kitos pusės, sovietmetis ir pereinamasis laikotarpis padarė mus vartotojais. Anuomet viskas, kas vakarietiška, buvo draudžiama. Poreikis gauti tai, kas draudžiama, įskiepijo tikslą ne kažkuo būti, kažko siekti, bet kažką turėti (deja, ne visada tai, kas geriausia). Tad todėl tokia stipri Vakarų popkultūros įtaka, nepaliekanti daug vietos patriotizmui, – sako Zigmas.
- Žaviuosi Vakarų kultūra, bet tai nereiškia, kad atmetu lietuvišką. Šiuo metu Lietuva nėra labai stipri valstybė, tad pagundos iš Vakarų atrodo labiau viliojančios. Reikia perimti gerąją Vakarų patirtį ir mūsų šalis vėl taps šauni,- svarsto Linas.- Esu patriotas, jučiuos tautos dalimi. Negalėčiau gyventi pagal svetimą, kitų primestą tvarką.
Į klausimą „Ar savo ateitį siejate su Lietuva?“ visi be išimties pašnekovai atsakė teigiamai. Visi norėtų daug keliauti, galbūt mokytis užsienyje, tačiau šaknis norėtų įleisti savo šalyje. Anot Linos: „Jaunimui būdingas pragmatizmas – renkasi tai, kas geriau, kur lengviau, tačiau tai nereiškia, jog jie išsižada savo krašto. Jeigu žmogus tikras patriotas ir myli Lietuvą, jis visada atras, ką veikti savam krašte“. Paulitos nuomone, lietuvius su savo kraštu visada sieja ypatingas kraujo ryšys. „Aš čia gimiau, užaugau, čia mano šaknys, šeima, čia norėčiau ir pasenti“. Linas buvo dalykiškas: „Nenoriu išsižadėti Lietuvos, bet ir nenoriu atmesti galimybių studijuoti ir dirbti kitur.“
Jei istorija pasikartotų – ar eitumėt ginti Lietuvos?
-Būtinai važiuočiau, – nesinori, kad Lietuva vėl būtų okupuota ir mes prarastume tai, ką turime, – mano Lina.
- Ne, neičiau. Tie žmonės, kurie žuvo Sausio 13, jie gyeno kitokiame pasaulyje, kitaip jį matė ir suvokė. Mums labai sunku juos suprasti. Užaugom laisvam pasauly ir sunku įsivaizduoti, kad jis gali būt kitoks, tad ir savęs aukojimas, nors ir kilniam tikslui, yra sunkiai suvokiamas. Galbūt, jei vyktų kažkas panašaus, vertinimas pasikeistų, – svarsto Deimantė.
Jai antrina ir Paulita:
- Negaliu net protu suvokti, kad reikėtų žūti būnant devyniolikos…
Zigmas ir Linas buvo tos pačios nuomonės:
- Jei reikia save aukoti – turi žinoti, kad ta auka bus prasminga. Po vikšrais atsigulti daug pastangų nereikia, sunkiau kažką prasmingo dirbti savo šaliai.
Skambutis į pamoką nutraukė pokalbį. Skelbimas vis dar primena artėjančią dieną… Klesteliu į minkštasuolį šalia mokytojos Laimos ir nežinau, ar su nusivylimu ar su nuostaba klausiu :
- Kodėl šiuolaikinio jaunimo „neveža“ patriotizmas?
Kai manęs paklausia, kodėl dabartinis jaunimas stokoja patriotizmo, pirmiausia suabejoju pačiu klausimu (beje, kaip ir visais klausimais, išskiriančiais dabartinį jaunimą iš visuomenės). Todėl noriu pradėti nuo pačios patriotizmo sąvokos. Patriotizmas beginkliams stoti prieš tankus? Taip! Miškuose žūti už laisvę? Taip! Deklaruoti, kad esi pasiryžęs mirti už Tėvynę? Ne. Lozungai neliudija patriotizmo. Istorija mus išmokė kovoti su priešu. O jei priešo nėra? Jei Parlamento link nerieda tankai?
Kas yra patriotizmas kasdienybėje? “Tegul Tavo vaikai eina vien takais dorybės,/ Tegul dirba Tavo naudai ir žmonių gėrybei.“ Suvokime savo himno žodžius. Nėra abstrakčios Tėvynės.Yra jos žmonės, jų namai, jų darbai. Ar ne patriotas tas, kuris rūpinasi savo artimaisiais, savo bendruomene, kurio veikla pozityvi? Tas, kuris mokosi, sodina medį, skaito knygą, žiūri spektaklį, grėbia lapus miestelio parke, pasodina gėlę ant senelio kapo… Ar jis nedirba Tėvynės naudai ir „žmonių gėrybei“?
Tikrai ne patriotas tas, kuris naikina tai, kas sukurta kitų, niekina žmogų ir jo darbus. Taip, yra tokių žmonių, ir ne tik jaunų. Bet ne jų dauguma, tik jie labiau matomi. Pagaliau visa žiniasklaida pirmiausia fiksuoja negatyvią žmogaus veiklą. Geras darbas savaime suprantamas, jis nėra sensacija, jis nevertas masinės informacijos priemonių dėmesio. Nebent tai būtų kokia gerumo akcija…
Paklausite: kaip su emigracija? Pagalvokime, ar mes galime apkaltinti savo prosenelį, kuris XX amžiaus pradžioje išplaukė į Ameriką, užsidirbo pinigų, grįžęs nusipirko žemės, augino duoną, leido į mokslus savo vaikus… Tad ar mes galime apkaltinti jaunuolį, kuris dabar dirba kur nors Airijoje? Pagaliau ar galime laikyti patriotu tą, kuris skelbia mylįs Lietuvą ir gyvena iš tėvų pensininkų kišenės gimtajame kaime?
Kasdienybės patriotizmas, mano nuomone, reikalauja gyventi taip, kaip gyvena šeimininkas savo namuose. Jis neprisiekinėja meilės žmonai, vaikams ir namams, o tiesiog dirba taip, kad visiems būtų geriau. Tad ar tikrai beviltiškai nepatriotiškas mūsų jaunimas? Ar reikia lozungų, kai nėra revolicijų? Ar reikia ridenti rąstus ir pilti karštą dervą, jei nuo pilies kuorų nematyti žvilgančių kryžiuočių šarvų?
