Taip šiandien, po pirmos pamokos, atrodė šiukšlių dėžė greta mokyklos valgyklos. Nemokamą maitinimą gaunantys vaikai linksmai žaidė futbolą su ką tik gautomis bandelėmis…
Aš nežinau kas yra badas. Niekada nepatyriau nepritekliaus. Tik iš senų žmonių pasakojimų girdėjau apie tai, kad ant žemės nukritusį duonos trupinį reikia pakelti ir pabučiuoti.
Ir nors augau laikais, kai aplinkiniai pigia duona šėrė gyvulius, visada žinojau – ji šventa. Jos negalima mėtyti, negalima laikyti apverstos, šalia jos negalima keiktis, ją reikia gerbti kaip žmogų. Apie tai kalbėjo tėvai, apie tai deklamavome darželyje eilėraščius ir rašėme rašinėlius mokykloje.
Vaikystėje, nutaikę progą, su draugais pabėgdavome iš pamokų ir tiesiu taikymų šaudavome į tuomet dar veikusią Joniškėlio duonos kepyklą. Ten visada galėjai gauti stiklinę gazuoto vandens ir kepalėlį šviežios, dar karštos duonos. Įsikišę ją užantin, lėkdavome prie Mažupės kranto. Šilta, tarsi gyva, ji pulsuodavo šalia širdies. Įsitaisę seno žilvičio pavėsyje, laužėme ją ir pasigardžiuodami valgėme. Ir atrodė, jog pasaulyje nėra nieko skanesnio ir kvapnesnio nei ši paprasta, kasdieninė duona.
Užaugus teko matyti kaip atrodė badą išgyvenusio Leningrado duona, Aušvico, Dachau mirties fabrikų maisto daviniai. Galų gale prisiliesti prie sudžiuvusio „kumpelio“, iškepto Vorkutos lageryje iš saujos miltų, pumpurų, pjuvenų ir 60 metų saugoto, kaip atminimą, kaip relikviją, kaip amžiną priekaištą budeliams.
Aš nesu geras mokytojas. Niekada nebūsiu toks, kaip tie žmonės kurie mane mokė ir auklėjo. Tačiau tam tikras amžinas vertybes perduoti ateinančioms kartoms mano pareiga ir tikslas. Kaip ir tų žmonių, su kuriais dirbu kiekvieną dieną, kurie aukoja dalelę savęs, tam kad kažkas užaugtų doresnis, nuoširdesnis, kad kažkas tiesiog taptų geru žmogumi.
Tad kas atsitiko? Kodėl viena pusė nebegirdi kitos? Kodėl taip paprasta ir lengva duoną išmesti šiukšlių dėžėn? Kodėl bandelės spardymas koridoriumi yra pagarbos ir „kietumo“ ženklas, o jos pakėlimas nuo žemės – silpnumo ir „gaidiškumo“ apraiška? Nejaugi socialinių programų aprūpinančių nemokamu maitinimu tikslas – išauginti mankurtus? Kodėl vėliava su užrašu „AŠ SOCIALIAI REMTINAS“ tampa mados ženklu? Ženklu leidžiančiu viską – imti, bet ne duoti, vartoti, bet ne dalintis, naudotis, bet ne aukotis…
Nejaugi nemokamas maitinimas, nemokamas pavežėjimas, nemokamas gyvenimas suteikia teisę keiktis, įžeidinėti, nesimokyti, negerbti, netikėti. Ar niekas nesusimąstė, kad per prievartą brukamas maistas (mokykloje, seniūnijoje) skatina nepagarbą. O kas negerbia kasdienės duonos, tas negerbia ir savęs.
Ar dar neatėjo laikas sustoti?
Komentarų: 5
nu tai poitikai cia mus taip auklejo geriau pavokt ismest darbo nedot gyvent is pasalpu ner konkretaus pasiulimo zmonem kaip gyvent
Labas vakaras. Dika duona šikna drasko. Pre daug švaistoma ir lepinamas jaunimas. Koks vaikis namuose, toks ir mokyloje. Negerbia tėvų triūso. Per daug duota jiems teisiu, o pareigu nežino ir žinoti nenori. Toks jų gyvenimas be jokios ataskomybės ir jausmo kitam. Viso geriausio.
Tie, kas meto – negerbia duonos, kiek supratau, tai yra mokinukai, nezinantys, kas yra sunkus darbas, badas, pagaliau, kas yra DUONA!Paskaitykit pagaliau Justino Marcinkeviciaus eilerasti „Sventoji duona“ ir ismokit mintinai. „Pakelk, sunau duonele, ji – sventa“.
Šis pasakojimas, tikrai įdomus. Įdomus tuo, kad dar yra žmonių, kurie pastebi tokias smulkias detales kasdienybės rutinije, ir įžvelgia tame daugiau, nors tai ir banaliai skamba.
Aš, manau, jog mokytojas – tai didi profesija, ją žmogus turi rinktis aklai tikėdamas, kad visą savo gyvenimą, visomis išgalėmis sieks ugdyti žmogų. Nesvarbu ar tu mokai lietuvių kalbos, ar chemijos, skleisk šviesą, ugdyk, mokyk dorovės ir vesk teisingu keliu.
Kalbėdama, jog mokytojas turi ugdyti žmogų, turiu omeny ne tik mokynius, bet ir jų tėvus. Manau, mokykla ir šeima turėtų sudaryti bendruomenę (apie kurią tik kalbama), bendradarbiauti, padėti viena kitai. Juk yra vienišų tėvų, yra asocialių šeimų, kuriose auga vaikai ir juos arba sunku auginti, arba jie tiesiog paliekami likimo valiai, plaukti pasroviui, kurie kuria savo gyvenimo taisykles, dažniausiai neteisingas ir klaidingas (puikus pvz. maisto negerbimas, kuris tau duodamas dykai, už kurį nei tau, nei tėvams nereikėjo dirbti, ir už kurį jūs nesate dėkingi).
Šiandieninė mokykla, mokytojai nesikiša, nenori padėti ir gilintis į tokius opius dalykus. Mokykla, kaip institucija, tiesiog laikosi nesikišimo politikos. O tai yra blogai, labai blogai, kai aplink apatija ir nenorėjimas realiai pažvelgti į situaciją.
Todėl kreipiuosi į Jūs, visus mokytojus, būkite kitokie, nenusigręžkite, ir imkitės iniciayvos. Gal vienas žmogus kalnų nenuvers, stebuklų nepadarys, bet bus didelė pradžia, gal būt bus išgelbėtas tik vienas likimas, tačiau įkvėpsite optimizmu ir kitus, bendram dideliam darbui. juk visais laikais buvo sakoma, jog drauge mes stipresni…
Mokytojau, būk stiprus – ugdyk…
(Aišku, perskaitę galvosite, jog tai tikri kliedesisi, gal ir taip, tačiau vis tiek žvelgiu į gyvenimą optimistiškai, ir tikiu, jog yra žmonių, kurie visada išties ranką bėdoje ir nepraeis pro šalį…
Duona, pati iš savęs, nėra vertybė. Man taip pat nepatinka toks elgesys su maistu, ne vien duona. Man šlykštu matyti kaip žmonės mėto maistą, ir t.t. Bet tai mano asmeninė NUOMONĖ.
Reikia suprasti, kad kiti žmonės turi kitas vertybes, gal tam vaikui, kuris mielai spardo bandelę, vertybė yra fizikos vadovėlis, kurį jis miega apsikabinęs ar pasidėjęs po pagalve, gal dar kas nors. Mes to nežinome, todėl negalime daryti apibendrinimų, kad nevertinanti maisto asmuo yra kažkuo blogesnis ar geresnis už kitus. Iš dalies džiaugiuosi, kad žmonės nebegerbia maisto taip, kaip ankščiau, mat tai parodo, kad esame toli nuo bado, o tai visą laiką yra gerai.