Banda laukia prie vartų. Laukia, kol galės užimti kuo platesnę vietą ant suolo. Laukia, kol prasidės renginys, kol pagauta bandos jausmo galės šokti ir dainuoti kartu su šimtais Dainų ir šokių šventės dalyvių. Ir dar – sugiedoti atsistojus „Lietuva brangi“. Ir nesvarbu, kad tos bandos šventės turinys „labai menkas“, o „žmonėms smagu dėl to, kad jie kažką daro su minia“.
Nepaprastai nusipelnęs Lietuvos muzikiniam gyvenimui maestro Donatas Katkus negaili karčių pastabų jau 85 metus vykstančiai Dainų ir šokių šventei. Kalba apie bandos jausmą, menką turinį, apie tai, kad (cituoju) „…Dainų šventė yra šventė patiems dalyviams. Dainininkai, kurie atvažiuoja dainuoti, dega entuziazmu. Jiems nuostabus yra tas dainavimas kartu, kad ir ką jie dainuotų. Tačiau klausytis to nuobodu…“
Aišku, tai ne dirigavimas ekskavatoriams žvyro karjere prie Senųjų Trakų ar Vivaldi „Metų laikus“ atliekančiam orkestrui skrendant oro balionu. Tačiau tai – tradicija. Nuobodi ar ne – spręsti klausytojams ir žiūrovams. O sprendžiant iš to, kad per liepos 2-ąją per Vilniaus Kalnų parke vykusį ansamblių vakarą nebuvo kur šapeliui nukristi, Lietuvos žmonėms ir atvykėliams ši į UNESCO paveldą įrašyta šventė nėra nuobodi.
Cituoju gerbiamą maestro dar: „Dainų šventėje turi dainuoti ne tik dainininkai, bet ir publika. Po šventės žmonės turėtų prisiminti tas dainas, kad galėtų padainuoti ir užstalėje“.
Drįstu paprieštarauti. Žmonės dainuoja tas dainas, kurias žino. Natūralu, kad dzūkas nežino žemaitiškų dainų, o suvalkas – aukštaitiškų. Juolab, kad jaunimas, kaip pastebėjo ir pats maestro, mieliau klausosi užsienio, o ne lietuvių liaudies dainų – harmonizuotų arba ne. Mokykloje gali išmokti vieną ar kitą dainą, gali išmokyti senelė ar tėvai, bet tai bus lašas jūroje. O Dainų šventė – puikiausia galimybė bent susipažinti su turtingu lietuvių folkloru.
Pasak D.Katkaus, dainos yra skirtos ne klausytis, o dainuoti. „Mes, lietuviai, turime seną tradiciją dainuoti su visa bendruomene. Tačiau dabar beveik niekas nebemoka lietuvių liaudies dainų. Tai yra tragedija“, – teigia maestro. Sutinku, kultūros požiūriu tai yra tragedija. Bet, kita vertus, neišgirdęs nesusidomėsi. Tad geriau bent pasiklausyti – gal vėliau užeis noras ir išmokti dainą, kad galėtum perduoti ją savo vaikams ar anūkams.
Muzikui atrodo, kad dabar vykstanti Dainų šventė yra šventė tik dalyviams, bet ne klausytojams. Tačiau tai, ką pamačiau tą vakarą kalnų parke, verčia manyti priešingai. Žmonės – dauguma jaunų – šoko, trypė polką, tribūnos bangavo ir dainavo žinomas dainas. Linksminosi, džiaugėsi…
Neabejoju, kad ponas Katkus nenori, kad Dainų ir šokių šventės išnyktų, tik vadinti jas tiesiog sovietinėmis klišėmis nedera. Dainų šventės Lietuvoje rengiamos nuo 1924-ųjų. Praėjo vos 16 metų ir Lietuva atsidūrė po sovietų padu. Toliau sekė 50 metų priespaudos, kuri neįstengė užgesinti tradicijos. Ji buvo išlaikyta. Taip, teko dainuoti dainas, šlovinančias komunistų partiją ir jos lyderius. Tačiau nebuvo pamirštos ir liaudies dainos. Ta pusės amžiaus taip pat formavo tradicijas. Tai – taip pat tautos istorijos dalis, tad ir sovietmečiu formuotas Dainų ir šokių šventės formatas yra savotiškas paveldas, pavyzdys, kaip tradicijos buvo saugomos.
Juk iš dainos žodžių neišmesi. To daryti nepataria ir pats maestro Donatas Katkus…