Pasąmonės srautas

"Lietuvos ryto" ir "Žalgirio" kovos visada atkaklios. Nuotr. bc.lrytas.lt

Buvęs žalgirietis Kurtinaitis prieš žalgirietį Krapiką, Vilnius prieš Kauną, Vilniuje leidžiama „Respublika“ prieš Vilniuje leidžiamą „Lietuvos rytą“. Viskas Lietuvos krepšinyje yra susimaišę. Tai natūralu. Turime vieną valstybę, vieną krepšinį.

Nebus stipraus „Žalgirio“, nebus stipraus „Lietuvos ryto“ ir atvirkščiai. Norint išlaikyti aukštą krepšinio lygį, reikia padėti komandoms – ne tik savivaldybių lygiu (mažesniuose miestuose, kur nėra stambaus verslo), bet ir vyriausybiniu (kalbu apie mokesčių kilpą).

Todėl labai gerai, kai komandas ima gelbėti žiniasklaidos grupės. Prieš daugiau nei dešimt metų merdinčią Vilniaus „Statybą“ išgelbėjo „Lietuvos rytas“, paversdamas sostinės ekipą viena iš Lietuvos krepšinio lyderių. Dabar legendinį „Žalgirį“ nuo visiško kracho išgelbėjo „Respublikos“ leidinių grupė.

Klubą ėmus remti žiniasklaidos įmonėms, viena vertus, ateina pinigai. Kita vertus – sukuriama pridėtinė vertė rėmimui, atveriant kanalą krepšinį remiančio verslo reklamai. Yra ir trečias aspektas, didinantis susidomėjimą varžybomis – kaitinama konkurencija, sukuriama žūtbūtinės kovos atmosfera. Aišku, nedera to eskaluoti iki tokio lygio, kaip tuomet, kai iš „Respublikoje“ spausdinamų „Lietuvos ryto“ žaidimo akimirkų nuotraukų būdavo ištrinamas užrašas „Lietuvos rytas“, bet pakaitinti aistras yra gerai.

Šiek tiek paaiškinsiu. Pagrindinis žurnalistikos principas yra objektyvumas. Tačiau nori nenori apie savo komandą rašysi parinkdamas šviesesnius žodžius. Nors faktai liks tie patys, bet bus nušviesti kitokį atspalvį turinčiais žodžiais. Štai ir atsiranda galimybė šiek tiek pakaitinti aistras.

Šeštadienį „Siemens“ arenoje į aikštę išbėgs seni varžovai – „Lietuvos rytas“ ir „Žalgiris“, remiami senų varžovų – „Lietuvos ryto“ ir „Respublikos“ leidinių grupės. Kova bus principinė – kaip visada, nepaisant to, kad „Lietuvos rytui“ SEB BBL turnyre tos rungtynės iš esmės nieko nelemia. Tos kovos galėjo ir nebūti, jei „Žalgirio“ nebūtų parėmusi laikraščių grupė. Taip kad prieš skanduojant per rungtynes „makulatūra!“, reikėtų gerai pagalvoti apie „makulatūros“ reikšmę Lietuvos krepšiniui.

„Aš į krepšinio aikštelę einu laimėti, o ne žaisti.“

Kurtis grįžta į „Lietuvos rytą“. Šįsyk – jau kaip treneris. Nors daugelis interneto komentatorių labai abejoja Rimo Kurtinaičio, kaip trenerio, sugebėjimais, o vienintelis ryškus jo darbo vaisius buvo Azerbaidžano krepšinio iškėlimas į tarptautinę areną, reikėtų atkreipti dėmesį į kelis jo bruožus. Jie, kaip bene vieningai sutaria krepšinio specialistai, tikrai pakeis Vilniaus komandos žaidimo braižą.

Kadaise Š.Marčiulionio krepšinio akademijos salėje Kurtis yra aprėkęs aptingusį jaunesnį komandos draugą: „Ko tu čia atėjai – pasižaisti? O aš atėjau laimėti!“

Žūtbūt siekti pergalės – viena pagrindinių Kurčio taisyklių. Jis gali staugti ant žaidėjų ir ant teisėjų, gali pažerti nekontroliuojamą srautą nenormatyvinės leksikos. Bet visa tai – tik pergalės vardan.

Tokį užsidegimą Kurtis perduoda ir savo vadovaujamai komandai, todėl galima neabejoti, kad „Lietuvos rytas“ ims žaisti agresyviau ne tik gindamasis, bet ir puldamas.

Kita R.Kurtinaičio taisyklė: „Komandoje nėra kitų trenerių, išskyrus mane“. Roberto Kuncaičio ir Arvydo Gronskio vaidmenys gali būti apriboti tik varžovo taktikos analize.

Kai dėl pačios Kurčio taktikos, tai ji nėra labai įmantri. Pagrindinė buvusio legendinio snaiperio taisyklė – metikai turi mesti. „Pikenrolas“ su dviem galimybėmis – snaiperis meta, išlindęs iš už užtvaros, arba perduoda kamolį aukštaūgiui po krepšiu. Drįstu prognozuoti, kad ženkliai išaugs Justo Sinicos vaidmuo, galbūt atkus Martynas Gecevičius. Vis dėlto, „Lietuvos ryte“ daug snaiperių, tad imtis metiko vaidmens gali vos ne bet kas. Tik, ko gero, ne Marius Prekevičius, kurį Kurtis jau pirmųjų interviu metu netiesiogiai „nurašė“.

Per Kurčio treniruotes krepšininkams nuobodžiauti neteks. Galbūt kai kam nepatiks gana despotiškas R.Kurtinaičio elgesys, tačiau palaipsniui jie pamatys, kad Kurtis tarp asmeninių ir darbo santykių yra pastatęs Didžiąją kinų sieną. Treniruotės metu gali pasijausti asilu, bet po jos bendrauti su Kurčiu kaip lygus su lygiu be jokio neigiamų emocijų šešėlio.

Tikrai bus įdomu, kaip veiks R.Kurtinaičio taisyklės „Lietuvos ryto“ komandoje. Tik, atsižvelgiant į kaleiskopinę komandos trenerių kaitą, nežinia, ar Kurčiui po poros mėnesių neims skaudėti nugaros…

P.S. Mano mintys apie R.Kurtinaitį pagrįstos ne tik mano stebėjimu, bet ir daugelio jo treniruotų krepšininkų įspūdžiais.

Lietuvos krepšinis visuomet garsėjo savo šokiu pikenrolu. Tai toks poros šokis, kai nereikia laikytis už rankų ar vesti partnerio paskui save. Nereikia imantriai mėtyti kojų, purtyti galvos. Užtenka tik priartėti prie partnerio, padaryti porą veržlių judesių, kelis žingsnelius, ir gerbėjai prapliumpa ovacijomis, o varžovai pabruka uodegas.

Lietuviškuose krepšinio vadovėliuose šis šokis vadinamas deriniu „du prieš du“, angliškuose – „pick and roll“ (maždaug – užtvara ir atsidengimas). Pikenrolo esmė paprasta – vienas komandos draugas pastato varžovui užtvarą, kuri sulaiko jį sekundės daliai, pats sukasi į išorinę pusę, palikdamas varžovą už nugaros. Tuo metu besiveržiantis komandos draugas turi dvi galimybes – veržtis toliau arba perduoti kamuolį atsidengusiam partneriui. Paprasta, tačiau nepaprastai veiksminga.

Daugybę metų buvo ieškoma būdų apsiginti nuo šio derinio. Buvo sugalvoti (teatleidžia man kalbininkai) „trepinimai“ (lietuviškai spąstai), „zastupai“ (atsakomosios užtvaros), „svičai“ (keitimasis) ir panašiai. Tačiau prieš gerą pikenrolą apsiginti sunku.

Yra apie ką pagalvoti „Žalgirio“ treneriui Gintarui Krapikui. Ypač po pralaimėtų namie Eurolygos rungtynių prieš Atėnų „Panathinaikos“ ir prieš principinę dvikovą su „Lietuvos rytu“.

„Esu žaidėjas, mėgstantis derinį du prieš du. Todėl man labai tiko „Žalgirio“ gynybos taktika. Lorenas Woodsas stovėjo po krepšiu, tad man likdavo tik klausimas – įmesiu ar ne“, – sakė po rungtynių Kauno Halėje „Panathinaikos“ to vakaro didvyris Šarūnas Jasikevičius.

Tuo tarpu „Žalgiris“ pikenrolo nešoko. Net tuomet, kai „Panathinaikos“ gynėsi asmeniškai. Atmintyje įstrigo tokie vaizdai: Žygimantas Janavičius ar Mantas Kalnietis laiko kamuolį, kurį kažkodėl nustoja varytis, nepaisant visų krepšinio kanonų, aukštaūgiai malasi tarp užtvarų, bet kamuolio negauna. Tuomet „mažiukai“ veržiasi, geriausiu atveju atmeta kamuolį prie tritaškio pakilusiems „aukštiesiems“, kurie meta desperatišką tritaškį. Blogiausiu atveju, arba kaip būna paprastai, „mažiukai“ patys lenda į girnas po krepšiu arba šveičia tą patį tritaškį per rankas.

„Lietuvos rytas“ pikenrolą šokti moka ir daro tai noriai. Partnerių poros keičiasi – Marijonas Petravičius su Chucku Eidsonu, Michailas Anisimovas su Mariumi Prekevičiumi, Branko Milisavjevičius su Milko Bjelica arba kitokios variacijos. Rezultatas dažniausiai būna tas pats – du taškai arba pražanga.

Neabejoju, kad G.Krapikas tai žino ir darys viską, kad pirmąsyk šį sezoną parklupdytų sostinės ekipą. Tačiau žinių ir užsidegimo nepakanka. Drįstu prognozuoti, kad nepavykus apsiginti asmeniškai „Žalgiris“ stos gintis aikšte. Tada ateis metikų eilė. O jų „Lietuvos rytas“ turi, ko gero, daugiau nei „Žalgiris“.

G.Krapikas puikiai pažįsta Antano Sireikos schemas ir žaidimo vadovavimo psichologiją. Galbūt „Žalgirio“ strategas yra parengęs kažką, kas sutrikdys „Lietuvos ryto“ žaidimą šeštadienį „Siemens“ arenoje. Nes kitaip tikėtis pergalės kauniečiams sunku. Ypač taip prastai metant baudas, kaip buvo ketvirtadienį Halėje.

Garsiausio Lietuvos krepšinio klubo Kauno „Žalgirio“ įsisenėjęs skaudulys sprogo, sukeldamas skausmą visam Lietuvos krepšiniui. O juk jį buvo galima išoperuoti be didesnio skausmo.

Spalio 14-osios popietę atsistatydino klubo valdyba ir direktorius Gediminas Navikauskas. Jie prisiėmė atsakomybę dėl to, kas įvyko. Dėl to, kad visame pasaulyje Lietuvą garsinęs klubas atsidūrė ties visiško kracho riba. Galbūt jie ir nesijaučia kalti, tačiau vis dėlto, pirmiausia reikėtų kaltinti būtent „Žalgirio“ vadybą. Atsiprašau, jei aš kažko nežinau ir žeriu kaltinimus. Tačiau pabendravęs su kai kuriais žaidėjais, perskaitęs tiesius G.Navikausko prisipažinimus, kad skolų šleifas paskui „Žalgirį“ driekiasi iš seniau, kitokios išvados daryti tiesiog negaliu.

Nesivelsiu į postringavimus apie povandenines sroves ir apie „laikraščio“ „suokalbį“ prieš „Žalgirį“ – nežinau apie tai nieko. Be to, galiu būti apkaltintas šališkumu, nes esu vilnietis, be to, dirbęs „Lietuvos ryte“. Kalbėsiu tik apie tai, kas matosi iš šalies, ir vadovaudamasis gryna logika.

Lietuvių patarlė byloja: „Neperšokęs griovio nesąkyk „op!“. Įsiskolinęs milijonus, nepirk deimantų. Gal man kas nors galėtų paaiškinti, kodėl „Žalgirio“ vadovybė susipirko pirmojo ryškumo Europos krepšinio žvaigždes, jei dar pavasarį žinojo, kad kitą sezoną gali būti striuka? Juk „Kalnapiliui“ nebeliko beveik jokio akstino kišti pinigus į sporto rėmimą, kai pagalį į stipinus įkišo įstatymas dėl alkoholio reklamos. Juk „Snoras“ dėl neaiškių priežasčių atsisakė duoti 4 mln. litų. Galiausiai, juk Kauno savivaldybė, niekaip neįstengianti pastatyti Laikinojoje sostinėje normalios sporto arenos, negali lyg tarp kitko pametėti kelių milijonų vos pareikalavus.

Nemačiau aš sutarties Kauno savivaldybės sutarties su „Žalgiriu“. Nežinau, ar ten kalbama apie avansinį mokėjimą už sezoną, ar pinigų pervedimą po sezono. Taip pat nesu matęs koncerno „MG Baltic“ audito išvadų, kai šis ketino perimti „Žalgirio“ kontrolę. Tačiau dūmų be ugnies nebūna – o kalbos apie netvarką klubo buhalterijoje gali būti visai ne iš piršto laužtos.

Esmė ta, kad skolos turi būti grąžintos, o sudarinėti planus kitiems metams, tikintis penkiasdešimt kartų laimėti „TeleLoto“ didįjį prizą, yra tiesus kelias į bankrotą. Trūksta pinigų? Dirbk savo darbą su pigesniais ištekliais. Ypač jei turi garantuotą vietą Eurolygoje. Kam pirktis žvaigždes, jei galima duoti kovinį krikštą perspektyviam Lietuvos jaunimui, kuriam milijoniniai kontraktai dar priešaky? Juolab, kad turi tokią puikią krepšininkų kalvę kaip A.Sabonio krepšinio mokykla.

LKL ir BBL titulai? Ar verta kišti šimtus tūkstančių, kad kitąmet tai galėtų padaryti tas pats jaunimas, pasitelkus porą patyrusių legionierių? Aišku, ne man tai spręsti. Bet gaila, kad į Rusiją dirbti išvyko Ginas Rutkauskas…

Aš – lietuvis. Aš didžiuojuosi savo šalimi. Aš patenkintas, kad pastaruosius penkis kartus Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė patenka tarp keturių geriausių olimpiadų komandų. Tačiau laimingas nesu. Tikriausiai, kaip ir šimtai tūkstančių krepšinio gerbėjų, specialistų ar šiaip mūsų šalies gyventojų, kurie tikėjosi, kad iš Pekino Šaras ir Ko. atveš olimpinius medalius.

Nykstanti euforija

Pernai per plauką nežaidėme Europos pirmenybių finale. Tačiau tuomet kalbėjome: Pekino olimpiadoje parodysime pasauliui, kas yra Lietuvos svajonių komanda su Bolu (taip anksčiau vadino Žydrūną Ilgauską) ir Macu.

Euforija tęsėsi iki praėjusio pavasario, kai paaiškėjo, kad nei Maco, nei Ilgausko rinktinėje nebus. Dar prie traumuotų rinktinės vilčių sąrašo prisidėjo Darius Songaila, ir „ekspertai“ ėmė kalbėti, kad Pekine gali būti riesta.

O dar kai draugiškose varžybose „pasikrovėme“ nuo ispanų… Tuomet praėjo repeticijos Makao, palikusios dvejopą įspūdį, bet parodžiusios, kad tikėtis pergalės prieš amerikiečius gali tik didžiausias optimistas.

Viltis miršta paskutinė

Vis dėlto jau pirmosios rungtynės – su olimpiniais čempionais argetiniečiais – parodė, dėl ko Lietuvos rinktinė nuolat vadinama viena stipriausių pasaulyje. Kad ir kas joje žaistų, ji gali būti tvirta kaip akmeninis kumštis, tą dieną Pekine partrenkęs Manu (Emmanuelį Ginobili) ir jo tautiečius.

Atsirevanšavome už pralaimėjimą Europos čempione rusams, parklupdėme kroatus, sudaužėme Iraną. Ir skaudžiai gavome į skudurus nuo australų. Gėdingai.

Tačiau kai pogrupyje užėmėme pirmąją vietą ir tapo aišku, kad ketvirtfinalyje nereikės kautis su JAV, ar Ispanijos rintine, olimpinių medalių spindesys tapo labai ryškus.

Tikrai maniau, kad lietuviai žais finale. Kaip jie tvirtai laikėsi prieš nepaprastai galingai atrodžiusius Ispanijos krepšininkus. Pritrūko žingsnio.

Liko bronzos viltis – tokia reali, žinant, kad su Lietuvos ekipa negalės rungtyniauti Manu. Viltis žlugo… Antrąkart iš eilės…

Faktoriai

Nesu didelis krepšinio specialistas, bet atidaviau jam beveik trisdešimt metų. Ir kai kurias išvadas galiu padaryti be ekspertų pagalbos. Per Pekino olimpiadą galima buvo išskirti kelis faktorius, nusakančius lietuvių komandos žaidimą.

1. Tvirtas charakteris. Jokios panikos Lietuvos krepšininkų veiduose nebuvo nė vienerių rungtynių metu. Net kai kovoje dėl bronzos atsilikome nuo Argentinos 24 taškais. Šarūnas Jasikevičius, Rimas Kaukėnas, Broliai, Simas Jasaitis, Linas Kleiza, Ramūnas Šiškauskas, Mindaugas Lukauskis ramiai smeigdavo tritaškius ar verždavosi po krepšiu. Tuo tarpu Robertas Javtokas ir Marijonas Petravičius nejautė jokios baimės prieš tokias NBA žvaigždes kaip Yao Ming‘as, Pau Gasolis ir Luisas Scola.

2. Linas Kleiza. Regis, Ramūnas Butautas nuo pat pradžių buvo numatęs vieninteliam NBA atstovui rinktinėje šeštojo žmogaus vaidmenį. Kai Linas išeidavo nuo suolo ir subombarduodavo varžovus tritaškiais ar sudraskydavo jų gynybą žaibiškais reidais, viskas atrodė gerai. Tačiau sėdėjimas ant suolo yra peilis bet kuriam aukšto lygio žaidėjui, ypač tuomet, kai jam sekasi. Po to atsiranda noras įrodinėti, koks esi geras, pasipila klaidos, skuboti sprendimai. Rezultatas – L.Kleizos indėlio pritrūko ir kovoje su ispanais, ir mače su Argentina.

3. Du prieš du. Seniausias krepšinio derinys, kurio tikriausiai niekas taip gerai neatlieka, kaip Lietuvos rinktinė, ypač kai su kamuoliu Š.Jasikevičius. Tačiau yra gynybos būdų, prieš kuriuos seniausias derinys nėra tiek veiksmingas, kiek norėtųsi. Tai parodė ir Ispanijos rinktinė, lemiamu momentu ėmusi gintis aikšte ir perėmusi iš eilės tris kamuolius, ir argentiniečiai, atėmę iš mūsų bronzos medalius.

4. Gelbėtojų faktorius. Per kiekvienas rungtynes rinktinę „traukė“ koks nors gelbėtojas: L.Kleiza, Š.Jasikevičius, R.Kaukėnas, M.Lukauskis, S.Jasaitis… Tačiau lemiamu metu kaunantis dėl bronzos pasirodė, kad vienas gelbėtojas skęstančio laivo neištrauks, o krepšinis pirmiausia yra komandinis žaidimas. Kodėl taip pasikeitė žaidėjų psichologija, galėtų paaiškinti tikriausiai tik R.Butautas.

5. Mažos tautos faktorius. Svarbiausias krepšinio gerbėjams, guodžiantis dėl to, kad nelaimėjome medalių. Galime didžiuotis, kad stabiliai patenkame į olimpiadų pusfinalius ir panašiai. Tačiau tokiu atveju islandai rankininkai, iškovoję Pekine sidabrą, galėtų dar labiau riesti nosis. Juk Islandijoje – dešimt kartų mažiau gyventojų nei Lietuvoje. Tuo tarpu patys Lietuvos krepšininkai apie šalies gyventojų skaičių prisimena nebent aidint „Trims milijonams“. Jie aikštėje įrodinėja, kad yra stiprūs, kad neveltui užsienio klubai moka jiems milijonus.

6. Sėkmė. Galima sakyti, kad sėkmė mums šypsojosi, pirmiausia, traukiant burtus. Gavome įveikiamus varžovus pusfinalyje, galėjome tikėtis ir bronzos. Sėkmingai pavyko išvengti traumų. Niekas nesusirgo ir neapsinuodijo kinišku maistu. Tačiau vien sėkmės mažai.

7. Treneris. Nenoriu būti dar vienas iš tų trijų su puse milijono krepšinio trenerių, kurie gyvena Lietuvoje ir svetur. R.Butautas geriau išmano tai, už ką jis buvo pakviestas treniruoti rinktinę. Tačiau jam ateina metas galvoti, ką reikės kviestis vietoje senosios gvardijos. Ir, tikriausiai, kaip sutvarkyti santykius su L.Kleiza.

P.S. Faktorių, nusakančių Šaro elgesį per sutiktuves, nėra.