Pasąmonės srautas

„Aš į krepšinio aikštelę einu laimėti, o ne žaisti.“

Kurtis grįžta į „Lietuvos rytą“. Šįsyk – jau kaip treneris. Nors daugelis interneto komentatorių labai abejoja Rimo Kurtinaičio, kaip trenerio, sugebėjimais, o vienintelis ryškus jo darbo vaisius buvo Azerbaidžano krepšinio iškėlimas į tarptautinę areną, reikėtų atkreipti dėmesį į kelis jo bruožus. Jie, kaip bene vieningai sutaria krepšinio specialistai, tikrai pakeis Vilniaus komandos žaidimo braižą.

Kadaise Š.Marčiulionio krepšinio akademijos salėje Kurtis yra aprėkęs aptingusį jaunesnį komandos draugą: „Ko tu čia atėjai – pasižaisti? O aš atėjau laimėti!“

Žūtbūt siekti pergalės – viena pagrindinių Kurčio taisyklių. Jis gali staugti ant žaidėjų ir ant teisėjų, gali pažerti nekontroliuojamą srautą nenormatyvinės leksikos. Bet visa tai – tik pergalės vardan.

Tokį užsidegimą Kurtis perduoda ir savo vadovaujamai komandai, todėl galima neabejoti, kad „Lietuvos rytas“ ims žaisti agresyviau ne tik gindamasis, bet ir puldamas.

Kita R.Kurtinaičio taisyklė: „Komandoje nėra kitų trenerių, išskyrus mane“. Roberto Kuncaičio ir Arvydo Gronskio vaidmenys gali būti apriboti tik varžovo taktikos analize.

Kai dėl pačios Kurčio taktikos, tai ji nėra labai įmantri. Pagrindinė buvusio legendinio snaiperio taisyklė – metikai turi mesti. „Pikenrolas“ su dviem galimybėmis – snaiperis meta, išlindęs iš už užtvaros, arba perduoda kamolį aukštaūgiui po krepšiu. Drįstu prognozuoti, kad ženkliai išaugs Justo Sinicos vaidmuo, galbūt atkus Martynas Gecevičius. Vis dėlto, „Lietuvos ryte“ daug snaiperių, tad imtis metiko vaidmens gali vos ne bet kas. Tik, ko gero, ne Marius Prekevičius, kurį Kurtis jau pirmųjų interviu metu netiesiogiai „nurašė“.

Per Kurčio treniruotes krepšininkams nuobodžiauti neteks. Galbūt kai kam nepatiks gana despotiškas R.Kurtinaičio elgesys, tačiau palaipsniui jie pamatys, kad Kurtis tarp asmeninių ir darbo santykių yra pastatęs Didžiąją kinų sieną. Treniruotės metu gali pasijausti asilu, bet po jos bendrauti su Kurčiu kaip lygus su lygiu be jokio neigiamų emocijų šešėlio.

Tikrai bus įdomu, kaip veiks R.Kurtinaičio taisyklės „Lietuvos ryto“ komandoje. Tik, atsižvelgiant į kaleiskopinę komandos trenerių kaitą, nežinia, ar Kurčiui po poros mėnesių neims skaudėti nugaros…

P.S. Mano mintys apie R.Kurtinaitį pagrįstos ne tik mano stebėjimu, bet ir daugelio jo treniruotų krepšininkų įspūdžiais.

Lietuvos krepšinis visuomet garsėjo savo šokiu pikenrolu. Tai toks poros šokis, kai nereikia laikytis už rankų ar vesti partnerio paskui save. Nereikia imantriai mėtyti kojų, purtyti galvos. Užtenka tik priartėti prie partnerio, padaryti porą veržlių judesių, kelis žingsnelius, ir gerbėjai prapliumpa ovacijomis, o varžovai pabruka uodegas.

Lietuviškuose krepšinio vadovėliuose šis šokis vadinamas deriniu „du prieš du“, angliškuose – „pick and roll“ (maždaug – užtvara ir atsidengimas). Pikenrolo esmė paprasta – vienas komandos draugas pastato varžovui užtvarą, kuri sulaiko jį sekundės daliai, pats sukasi į išorinę pusę, palikdamas varžovą už nugaros. Tuo metu besiveržiantis komandos draugas turi dvi galimybes – veržtis toliau arba perduoti kamuolį atsidengusiam partneriui. Paprasta, tačiau nepaprastai veiksminga.

Daugybę metų buvo ieškoma būdų apsiginti nuo šio derinio. Buvo sugalvoti (teatleidžia man kalbininkai) „trepinimai“ (lietuviškai spąstai), „zastupai“ (atsakomosios užtvaros), „svičai“ (keitimasis) ir panašiai. Tačiau prieš gerą pikenrolą apsiginti sunku.

Yra apie ką pagalvoti „Žalgirio“ treneriui Gintarui Krapikui. Ypač po pralaimėtų namie Eurolygos rungtynių prieš Atėnų „Panathinaikos“ ir prieš principinę dvikovą su „Lietuvos rytu“.

„Esu žaidėjas, mėgstantis derinį du prieš du. Todėl man labai tiko „Žalgirio“ gynybos taktika. Lorenas Woodsas stovėjo po krepšiu, tad man likdavo tik klausimas – įmesiu ar ne“, – sakė po rungtynių Kauno Halėje „Panathinaikos“ to vakaro didvyris Šarūnas Jasikevičius.

Tuo tarpu „Žalgiris“ pikenrolo nešoko. Net tuomet, kai „Panathinaikos“ gynėsi asmeniškai. Atmintyje įstrigo tokie vaizdai: Žygimantas Janavičius ar Mantas Kalnietis laiko kamuolį, kurį kažkodėl nustoja varytis, nepaisant visų krepšinio kanonų, aukštaūgiai malasi tarp užtvarų, bet kamuolio negauna. Tuomet „mažiukai“ veržiasi, geriausiu atveju atmeta kamuolį prie tritaškio pakilusiems „aukštiesiems“, kurie meta desperatišką tritaškį. Blogiausiu atveju, arba kaip būna paprastai, „mažiukai“ patys lenda į girnas po krepšiu arba šveičia tą patį tritaškį per rankas.

„Lietuvos rytas“ pikenrolą šokti moka ir daro tai noriai. Partnerių poros keičiasi – Marijonas Petravičius su Chucku Eidsonu, Michailas Anisimovas su Mariumi Prekevičiumi, Branko Milisavjevičius su Milko Bjelica arba kitokios variacijos. Rezultatas dažniausiai būna tas pats – du taškai arba pražanga.

Neabejoju, kad G.Krapikas tai žino ir darys viską, kad pirmąsyk šį sezoną parklupdytų sostinės ekipą. Tačiau žinių ir užsidegimo nepakanka. Drįstu prognozuoti, kad nepavykus apsiginti asmeniškai „Žalgiris“ stos gintis aikšte. Tada ateis metikų eilė. O jų „Lietuvos rytas“ turi, ko gero, daugiau nei „Žalgiris“.

G.Krapikas puikiai pažįsta Antano Sireikos schemas ir žaidimo vadovavimo psichologiją. Galbūt „Žalgirio“ strategas yra parengęs kažką, kas sutrikdys „Lietuvos ryto“ žaidimą šeštadienį „Siemens“ arenoje. Nes kitaip tikėtis pergalės kauniečiams sunku. Ypač taip prastai metant baudas, kaip buvo ketvirtadienį Halėje.