Aš – lietuvis. Aš didžiuojuosi savo šalimi. Aš patenkintas, kad pastaruosius penkis kartus Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė patenka tarp keturių geriausių olimpiadų komandų. Tačiau laimingas nesu. Tikriausiai, kaip ir šimtai tūkstančių krepšinio gerbėjų, specialistų ar šiaip mūsų šalies gyventojų, kurie tikėjosi, kad iš Pekino Šaras ir Ko. atveš olimpinius medalius.
Nykstanti euforija
Pernai per plauką nežaidėme Europos pirmenybių finale. Tačiau tuomet kalbėjome: Pekino olimpiadoje parodysime pasauliui, kas yra Lietuvos svajonių komanda su Bolu (taip anksčiau vadino Žydrūną Ilgauską) ir Macu.
Euforija tęsėsi iki praėjusio pavasario, kai paaiškėjo, kad nei Maco, nei Ilgausko rinktinėje nebus. Dar prie traumuotų rinktinės vilčių sąrašo prisidėjo Darius Songaila, ir „ekspertai“ ėmė kalbėti, kad Pekine gali būti riesta.
O dar kai draugiškose varžybose „pasikrovėme“ nuo ispanų… Tuomet praėjo repeticijos Makao, palikusios dvejopą įspūdį, bet parodžiusios, kad tikėtis pergalės prieš amerikiečius gali tik didžiausias optimistas.
Viltis miršta paskutinė
Vis dėlto jau pirmosios rungtynės – su olimpiniais čempionais argetiniečiais – parodė, dėl ko Lietuvos rinktinė nuolat vadinama viena stipriausių pasaulyje. Kad ir kas joje žaistų, ji gali būti tvirta kaip akmeninis kumštis, tą dieną Pekine partrenkęs Manu (Emmanuelį Ginobili) ir jo tautiečius.
Atsirevanšavome už pralaimėjimą Europos čempione rusams, parklupdėme kroatus, sudaužėme Iraną. Ir skaudžiai gavome į skudurus nuo australų. Gėdingai.
Tačiau kai pogrupyje užėmėme pirmąją vietą ir tapo aišku, kad ketvirtfinalyje nereikės kautis su JAV, ar Ispanijos rintine, olimpinių medalių spindesys tapo labai ryškus.
Tikrai maniau, kad lietuviai žais finale. Kaip jie tvirtai laikėsi prieš nepaprastai galingai atrodžiusius Ispanijos krepšininkus. Pritrūko žingsnio.
Liko bronzos viltis – tokia reali, žinant, kad su Lietuvos ekipa negalės rungtyniauti Manu. Viltis žlugo… Antrąkart iš eilės…
Faktoriai
Nesu didelis krepšinio specialistas, bet atidaviau jam beveik trisdešimt metų. Ir kai kurias išvadas galiu padaryti be ekspertų pagalbos. Per Pekino olimpiadą galima buvo išskirti kelis faktorius, nusakančius lietuvių komandos žaidimą.
1. Tvirtas charakteris. Jokios panikos Lietuvos krepšininkų veiduose nebuvo nė vienerių rungtynių metu. Net kai kovoje dėl bronzos atsilikome nuo Argentinos 24 taškais. Šarūnas Jasikevičius, Rimas Kaukėnas, Broliai, Simas Jasaitis, Linas Kleiza, Ramūnas Šiškauskas, Mindaugas Lukauskis ramiai smeigdavo tritaškius ar verždavosi po krepšiu. Tuo tarpu Robertas Javtokas ir Marijonas Petravičius nejautė jokios baimės prieš tokias NBA žvaigždes kaip Yao Ming‘as, Pau Gasolis ir Luisas Scola.
2. Linas Kleiza. Regis, Ramūnas Butautas nuo pat pradžių buvo numatęs vieninteliam NBA atstovui rinktinėje šeštojo žmogaus vaidmenį. Kai Linas išeidavo nuo suolo ir subombarduodavo varžovus tritaškiais ar sudraskydavo jų gynybą žaibiškais reidais, viskas atrodė gerai. Tačiau sėdėjimas ant suolo yra peilis bet kuriam aukšto lygio žaidėjui, ypač tuomet, kai jam sekasi. Po to atsiranda noras įrodinėti, koks esi geras, pasipila klaidos, skuboti sprendimai. Rezultatas – L.Kleizos indėlio pritrūko ir kovoje su ispanais, ir mače su Argentina.
3. Du prieš du. Seniausias krepšinio derinys, kurio tikriausiai niekas taip gerai neatlieka, kaip Lietuvos rinktinė, ypač kai su kamuoliu Š.Jasikevičius. Tačiau yra gynybos būdų, prieš kuriuos seniausias derinys nėra tiek veiksmingas, kiek norėtųsi. Tai parodė ir Ispanijos rinktinė, lemiamu momentu ėmusi gintis aikšte ir perėmusi iš eilės tris kamuolius, ir argentiniečiai, atėmę iš mūsų bronzos medalius.
4. Gelbėtojų faktorius. Per kiekvienas rungtynes rinktinę „traukė“ koks nors gelbėtojas: L.Kleiza, Š.Jasikevičius, R.Kaukėnas, M.Lukauskis, S.Jasaitis… Tačiau lemiamu metu kaunantis dėl bronzos pasirodė, kad vienas gelbėtojas skęstančio laivo neištrauks, o krepšinis pirmiausia yra komandinis žaidimas. Kodėl taip pasikeitė žaidėjų psichologija, galėtų paaiškinti tikriausiai tik R.Butautas.
5. Mažos tautos faktorius. Svarbiausias krepšinio gerbėjams, guodžiantis dėl to, kad nelaimėjome medalių. Galime didžiuotis, kad stabiliai patenkame į olimpiadų pusfinalius ir panašiai. Tačiau tokiu atveju islandai rankininkai, iškovoję Pekine sidabrą, galėtų dar labiau riesti nosis. Juk Islandijoje – dešimt kartų mažiau gyventojų nei Lietuvoje. Tuo tarpu patys Lietuvos krepšininkai apie šalies gyventojų skaičių prisimena nebent aidint „Trims milijonams“. Jie aikštėje įrodinėja, kad yra stiprūs, kad neveltui užsienio klubai moka jiems milijonus.
6. Sėkmė. Galima sakyti, kad sėkmė mums šypsojosi, pirmiausia, traukiant burtus. Gavome įveikiamus varžovus pusfinalyje, galėjome tikėtis ir bronzos. Sėkmingai pavyko išvengti traumų. Niekas nesusirgo ir neapsinuodijo kinišku maistu. Tačiau vien sėkmės mažai.
7. Treneris. Nenoriu būti dar vienas iš tų trijų su puse milijono krepšinio trenerių, kurie gyvena Lietuvoje ir svetur. R.Butautas geriau išmano tai, už ką jis buvo pakviestas treniruoti rinktinę. Tačiau jam ateina metas galvoti, ką reikės kviestis vietoje senosios gvardijos. Ir, tikriausiai, kaip sutvarkyti santykius su L.Kleiza.
P.S. Faktorių, nusakančių Šaro elgesį per sutiktuves, nėra.