Bandos jausmas Kalnų parke

Liepa 3rd, 2009 by Rytis Sabas

img00013-20090702-2227

Banda laukia prie vartų. Laukia, kol galės užimti kuo platesnę vietą ant suolo. Laukia, kol prasidės renginys, kol pagauta bandos jausmo galės šokti ir dainuoti kartu su šimtais Dainų ir šokių šventės dalyvių. Ir dar – sugiedoti atsistojus „Lietuva brangi“. Ir nesvarbu, kad tos bandos šventės turinys „labai menkas“, o „žmonėms smagu dėl to, kad jie kažką daro su minia“.

Nepaprastai nusipelnęs Lietuvos muzikiniam gyvenimui maestro Donatas Katkus negaili karčių pastabų jau 85 metus vykstančiai Dainų ir šokių šventei. Kalba apie bandos jausmą, menką turinį, apie tai, kad (cituoju) „…Dainų šventė yra šventė patiems dalyviams. Dainininkai, kurie atvažiuoja dainuoti, dega entuziazmu. Jiems nuostabus yra tas dainavimas kartu, kad ir ką jie dainuotų. Tačiau klausytis to nuobodu…“

Aišku, tai ne dirigavimas ekskavatoriams žvyro karjere prie Senųjų Trakų ar Vivaldi „Metų laikus“ atliekančiam orkestrui skrendant oro balionu. Tačiau tai – tradicija. Nuobodi ar ne – spręsti klausytojams ir žiūrovams. O sprendžiant iš to, kad per liepos 2-ąją per Vilniaus Kalnų parke vykusį ansamblių vakarą nebuvo kur šapeliui nukristi, Lietuvos žmonėms ir atvykėliams ši į UNESCO paveldą įrašyta šventė nėra nuobodi.

Cituoju gerbiamą maestro dar: „Dainų šventėje turi dainuoti ne tik dainininkai, bet ir publika. Po šventės žmonės turėtų prisiminti tas dainas, kad galėtų padainuoti ir užstalėje“.


Drįstu paprieštarauti. Žmonės dainuoja tas dainas, kurias žino. Natūralu, kad dzūkas nežino žemaitiškų dainų, o suvalkas – aukštaitiškų. Juolab, kad jaunimas, kaip pastebėjo ir pats maestro, mieliau klausosi užsienio, o ne lietuvių liaudies dainų – harmonizuotų arba ne. Mokykloje gali išmokti vieną ar kitą dainą, gali išmokyti senelė ar tėvai, bet tai bus lašas jūroje. O Dainų šventė – puikiausia galimybė bent susipažinti su turtingu lietuvių folkloru.

Pasak D.Katkaus, dainos yra skirtos ne klausytis, o dainuoti. „Mes, lietuviai, turime seną tradiciją dainuoti su visa bendruomene. Tačiau dabar beveik niekas nebemoka lietuvių liaudies dainų. Tai yra tragedija“, – teigia maestro. Sutinku, kultūros požiūriu tai yra tragedija. Bet, kita vertus, neišgirdęs nesusidomėsi. Tad geriau bent pasiklausyti – gal vėliau užeis noras ir išmokti dainą, kad galėtum perduoti ją savo vaikams ar anūkams.

Muzikui atrodo, kad dabar vykstanti Dainų šventė yra šventė tik dalyviams, bet ne klausytojams. Tačiau tai, ką pamačiau tą vakarą kalnų parke, verčia manyti priešingai. Žmonės – dauguma jaunų – šoko, trypė polką, tribūnos bangavo ir dainavo žinomas dainas. Linksminosi, džiaugėsi…

Neabejoju, kad ponas Katkus nenori, kad Dainų ir šokių šventės išnyktų, tik vadinti jas tiesiog sovietinėmis klišėmis nedera. Dainų šventės Lietuvoje rengiamos nuo 1924-ųjų. Praėjo vos 16 metų ir Lietuva atsidūrė po sovietų padu. Toliau sekė 50 metų priespaudos, kuri neįstengė užgesinti tradicijos. Ji buvo išlaikyta. Taip, teko dainuoti dainas, šlovinančias komunistų partiją ir jos lyderius. Tačiau nebuvo pamirštos ir liaudies dainos. Ta pusės amžiaus taip pat formavo tradicijas. Tai – taip pat tautos istorijos dalis, tad ir sovietmečiu formuotas Dainų ir šokių šventės formatas yra savotiškas paveldas, pavyzdys, kaip tradicijos buvo saugomos.

Juk iš dainos žodžių neišmesi. To daryti nepataria ir pats maestro Donatas Katkus…

Apie makulatūrą

Kovas 13th, 2009 by Rytis Sabas
"Lietuvos ryto" ir "Žalgirio" kovos visada atkaklios.

"Lietuvos ryto" ir "Žalgirio" kovos visada atkaklios. Nuotr. bc.lrytas.lt

Buvęs žalgirietis Kurtinaitis prieš žalgirietį Krapiką, Vilnius prieš Kauną, Vilniuje leidžiama „Respublika“ prieš Vilniuje leidžiamą „Lietuvos rytą“. Viskas Lietuvos krepšinyje yra susimaišę. Tai natūralu. Turime vieną valstybę, vieną krepšinį.

Nebus stipraus „Žalgirio“, nebus stipraus „Lietuvos ryto“ ir atvirkščiai. Norint išlaikyti aukštą krepšinio lygį, reikia padėti komandoms – ne tik savivaldybių lygiu (mažesniuose miestuose, kur nėra stambaus verslo), bet ir vyriausybiniu (kalbu apie mokesčių kilpą).

Todėl labai gerai, kai komandas ima gelbėti žiniasklaidos grupės. Prieš daugiau nei dešimt metų merdinčią Vilniaus „Statybą“ išgelbėjo „Lietuvos rytas“, paversdamas sostinės ekipą viena iš Lietuvos krepšinio lyderių. Dabar legendinį „Žalgirį“ nuo visiško kracho išgelbėjo „Respublikos“ leidinių grupė.

Klubą ėmus remti žiniasklaidos įmonėms, viena vertus, ateina pinigai. Kita vertus – sukuriama pridėtinė vertė rėmimui, atveriant kanalą krepšinį remiančio verslo reklamai. Yra ir trečias aspektas, didinantis susidomėjimą varžybomis – kaitinama konkurencija, sukuriama žūtbūtinės kovos atmosfera. Aišku, nedera to eskaluoti iki tokio lygio, kaip tuomet, kai iš „Respublikoje“ spausdinamų „Lietuvos ryto“ žaidimo akimirkų nuotraukų būdavo ištrinamas užrašas „Lietuvos rytas“, bet pakaitinti aistras yra gerai.

Šiek tiek paaiškinsiu. Pagrindinis žurnalistikos principas yra objektyvumas. Tačiau nori nenori apie savo komandą rašysi parinkdamas šviesesnius žodžius. Nors faktai liks tie patys, bet bus nušviesti kitokį atspalvį turinčiais žodžiais. Štai ir atsiranda galimybė šiek tiek pakaitinti aistras.

Šeštadienį „Siemens“ arenoje į aikštę išbėgs seni varžovai – „Lietuvos rytas“ ir „Žalgiris“, remiami senų varžovų – „Lietuvos ryto“ ir „Respublikos“ leidinių grupės. Kova bus principinė – kaip visada, nepaisant to, kad „Lietuvos rytui“ SEB BBL turnyre tos rungtynės iš esmės nieko nelemia. Tos kovos galėjo ir nebūti, jei „Žalgirio“ nebūtų parėmusi laikraščių grupė. Taip kad prieš skanduojant per rungtynes „makulatūra!“, reikėtų gerai pagalvoti apie „makulatūros“ reikšmę Lietuvos krepšiniui.

Pakrizenimas apie pensijas

Sausis 12th, 2009 by Rytis Sabas

Aš noriu gauti tokią pensiją, kad man nereikėtų pirkti pigiausių maisto produktų. Išėjęs į pensiją noriu keliauti po pasaulį. Noriu vesti anūkus į kiną savaitgaliais. Tačiau visa tai gali likti tik norais. Nes mūsų „Sodra“ gali suryti didelę mano trokštamos pensijos dalį, o valstybė kol kas rūpinasi tik dabartiniais pensininkais, kurių ateityje tik daugės…

Tuo tarpu panašūs mano draugų Estijoje ir Latvijoje norai greičiausiai išsipildys. Ir ne dėl to, kad ten krizės nėra. Tiesiog jų vyriausybės žino ką daro, o ne viešai demonstruoja savo valdžią. Ir suvokia, kad sugriovus pensijų reformą, ateityje kentės visi – ne tik būsimieji pensininkai, bet ir visa valstybė.

Latviai ir estai – gudresni?

Imkime Latvijos pavyzdį. Nepaisant to, kad Latvija buvo priversta skolintis iš Tarptautinio valiutos fondo, šalies vyriausybė ne tik nesumažino Valstybinės socialinio saugumo agentūros įmokų į privačius pensijų fondus, bet ir nuo šių metų įmokas padidino nuo 8 iki 9 procentų. Nuo kitų metų įmokos į antrosios pakopos pensijų fondus didės iki 10 procentų.

Įmokų į privačius pensijų fondus nemažina ir Estija, kurioje jos siekia 6 procentus valstybinio socialinio draudimo mokesčių. Estijoje Centrinis rūpybos depozitoriumas (fondas) į antros pakopos pensijų fondus moka 4 proc., dar 2 proc. tiesiai į fondus perveda darbdavys. Tokiu būdu pensijų perskirstymas vyksta pačiu pradiniu lygiu. Tuo tarpu vietinė „Sodra“ iš gaunamų 29 proc. mokesčių 13 proc. skiria sveikatos draudimui ir 16 proc. pensijai. Taip pat sudarytas vadinamasis Garantinis fondas, iš kurio būtų mokama darbuotojui įmonės bankroto atveju. Ypatingu atveju Garantiniu fondu gali pasinaudoti ir vietinė „Sodra“.

Tuo metu naujoji Lietuvos valdžia pasiryžo sumažinti įmokas į privačius pensijų fondus, neva gelbėdama skylėtą „Sodrą“. Gerai, tarkime, Lietuvos vyriausybė dabar išgėlbės „Sodrą“ ir išmokės pensijas dabartiniams pensininkams. Tačiau kas toliau?

Pensijų reformos esmė

Privatūs pensijų fondai laikomi kertiniu pensijų reformos akmeniu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, kuriame pastebimas akivaizdus gyventojų senėjimas.

Vasarą Europos Sąjungos statistikos agentūra „Eurostat“ paskelbė ataskaitą apie padėties pensijų rinkoje tendencijas.

Europos Komisijos duomenimis, jau nuo 2015 metų Europos Sąjungoje mirčių skaičius ims lenkti gimstančiųjų skaičių – vienas iš trijų europiečių bus vyresnis nei 65 metų amžiaus. Tai sukels didelių ekonominių ir finansinių sunkumų.

„Eurostat“ pranešime teigiama, kad visoje Europoje didėjant žmonių gyvenimo trukmei bei mažėjant gimstamumui natūralus populiacijos augimas apie 2015 metus paprasčiausiai sustos ir apie 2035 metus migracijos strautai bus per maži, kad atsvertų per mažą gimstamumą.

„Eurostat“ teigimu, remiantis dabartinėmis tendencijomis per 50 metų šiandienis santykis, kai keturi dirbantieji tenka vienam pensinio amžiaus žmogui, sumažės iki dviejų dirbančiųjų vienam pensininkui. Tai buvo prilyginta savotiškai pensijų „laiko bombai“.

Šiais duomenimis, blogiausia padėtis susiklostys Bulgarijoje, Čekijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje ir Slovakijoje, kur dėl didelės emigracijos vienam pensinio amžiaus gyventojui tektų tik 1,5 dirbančiojo.

Kiek lengviau bus tokiose šalyse kaip Danija, Airija, Kipras, Liuksemburgas ir Jungtinė Karalystė, kur gyventojų prieaugis, tikėtina, bus didesnis. To priežastis – aukštas imigracijos lygis, kuris pagerino darbingo amžiaus žmonių bei gimstamumo rodiklius.

Prognozuojama, kad Jungtinės Karalystės gyventojų skaičius nuo 66 mln. šiandien išaugs iki 77 mln. ir šalis taps didžiausia valstybe nare pagal gyventojų skaičių. Vokietija, kurioje šiandien gyvena daugiausiai žmonių iš ES šalių, jau 2035 liks tik 79 mln. gyventojų vietoje dabar gyvenančių 82 mln., o 2060-aisiais gyventojų sumažės net iki 70,7 mln.

Europos Komisija atkreipia dėmesį į senėjimo proceso padarinius ekonomikai ir biudžetui.

„Svarbu išsiaiškinti, ar valstybės narės bus pajėgios padengti išlaidas susijusias su visuomenės senėjimo procesais“, – teigė Europos komisijos atstovė.

Pasak jos, senėjimas yra tokia pat didelė problema, kaip globalizacija ir klimato kaita.

Senėjimo procesas pareikalaus iš vyriausybių stiprinti finansų sistemą, didinti darbo rinkos užimtumą ir reformuoti pensijų, sveikatos priežiūros bei kitas ilgalaikes sistemas.

Specialistų teigimu, valstybiniai pensijų fondai, tokie kaip „Sodra“ Lietuvoje, nesugebės pasirūpinti vis senėjančios visuomenės gerbuviu. Kadangi dirbančių žmonių dėl demografinių priežasčių mažės, o valstybė savo pensijų fondų neinvestuoja, kiek surenka mokesčių, tiek išmoka, valstybinės pensijos ateityje turės tendenciją tik mažėti. Tam ir buvo sumanyta pensijų reforma.

Kam imate mano pinigus?

Pacituosiu „MP Pension Funds Baltic“ vadovą Ramūną Stankevičių:

„Siūlymas sumažinti „Sodros“ įmokas į privačius fondus iki 3 procentų tiesiogiai pažeidžia daugiau nei 950 tūkst. Lietuvos piliečių interesus ir, pažeidžiant verslo principus, kelia didelę riziką privačių pensijų fondų veiklai. Tai pats tikriausias piliečių pinigų nacionalizavimas. Žmonės patikėjo savo pinigus fondams, kurie rūpinasi jų gerove senatvėje. Todėl tie žmonės pasijaus apgauti, juk iš esmės valstybė paima jų pinigus tvarkyti savo nuožiūra, o rezultatas gali būti neprognozuojamas. Kas tuomet atsakys?“

Aš taip pat noriu to paklausti. Logiškai mastant, turėtų atsakyti valstybė…

Galime gana drąsiai prognozuoti, kad sumažinus įmokas į antrosios pakopos privačius pensijų fondus prasidės virtinė teismų.

Teismas po kokių metų svarstymo  nuspręs, kad buvo pažeistos Lietuvos piliečių teisės, ir įpareigos grąžinti tai, ko valstybė neprimokėjo ir panaikinti tokį sprendimą. Tada valstybei reikės padengti ir negautas pensijų fondų bei pensininkų pajamas, ir sumokėti delspinigius. Kokios tai bus sumos? Didžiulės.

Scenarijai

Panagrinėkime dar porą scenarijų…

Scenarijus Nr. 1.

Lietuva, tarkime, 2011 metai. Sodros“ biudžetas sulopomas. Tačiau pasikeičia politinė valdžia arba tiesiog pamirštama, kad jau netrukus reikės atstatyti įmokas į pensijų fondus iki 5.5 proc. Politikai džiaugia savo „sėkme“ ir patvirtina naujus isipareigojimus esamiems pensininkams arba kitiems socialiai remtiniems sluoksniams. Motinystės atsotogos pratęsiamos iki trejų metų, artėjant rinkimams pensijos didinamos siekiant pelnyti pensininkų palankumą. O kai ateina metas pakelti įmokas į pensijų fondus, pasirodo, kad to padaryti nebeįmanoma, nes „Sodrai“ trūksta pinigų. Vėl inicijuojamas įstatymas atidėti pensijų įmokų atstatyma po 2013 metų, palikti tai naujai valdžiai. Lieuvių liaudies pasaka be galo.

Scenarijus Nr. 2.

Lietuva, 2011 metai. Prisiėmus įsipareigojimą įvairias išmokas (nedarbingumo lapeliai, motinystės atostogios ir t.t.) bei normalias pensijas moketi ūkininkams, individualia veikla besiverčiantiems žmonems, kūrybinininkams ir t.t. pasirodo, kad „Sodros“ įmokų įvedimas buvo labiau nuostolingas nei palankus ateities „Sodros“ biudžeto subalansavimui. O dar reikia atstatyti įmokas į privačius pensijų fondus… Ir vėl pasaka be galo…

Išeitis? Gal vis dėl to verta įsiklausyti į racionalius pasiūlymus, kuriuos teikia ekspertai iš Finansų analitikų asociacijos arba patys pensijų fondų valdytojai?

Gal tiesiog spjauti į viską ir kaupti savo pensiją pagal savanoriško kaupimo programą, vadinamąją III pakopą? Kol kas tam sąlygos dar palankios. Bet kas garantuos, kad Lietuvos vyriausybė neužsimanys iš III pakopos fondų atsiriekti savo dalies?

Kurčio taisyklės

Gruodis 8th, 2008 by Rytis Sabas

„Aš į krepšinio aikštelę einu laimėti, o ne žaisti.“

Kurtis grįžta į „Lietuvos rytą“. Šįsyk – jau kaip treneris. Nors daugelis interneto komentatorių labai abejoja Rimo Kurtinaičio, kaip trenerio, sugebėjimais, o vienintelis ryškus jo darbo vaisius buvo Azerbaidžano krepšinio iškėlimas į tarptautinę areną, reikėtų atkreipti dėmesį į kelis jo bruožus. Jie, kaip bene vieningai sutaria krepšinio specialistai, tikrai pakeis Vilniaus komandos žaidimo braižą.

Kadaise Š.Marčiulionio krepšinio akademijos salėje Kurtis yra aprėkęs aptingusį jaunesnį komandos draugą: „Ko tu čia atėjai – pasižaisti? O aš atėjau laimėti!“

Žūtbūt siekti pergalės – viena pagrindinių Kurčio taisyklių. Jis gali staugti ant žaidėjų ir ant teisėjų, gali pažerti nekontroliuojamą srautą nenormatyvinės leksikos. Bet visa tai – tik pergalės vardan.

Tokį užsidegimą Kurtis perduoda ir savo vadovaujamai komandai, todėl galima neabejoti, kad „Lietuvos rytas“ ims žaisti agresyviau ne tik gindamasis, bet ir puldamas.

Kita R.Kurtinaičio taisyklė: „Komandoje nėra kitų trenerių, išskyrus mane“. Roberto Kuncaičio ir Arvydo Gronskio vaidmenys gali būti apriboti tik varžovo taktikos analize.

Kai dėl pačios Kurčio taktikos, tai ji nėra labai įmantri. Pagrindinė buvusio legendinio snaiperio taisyklė – metikai turi mesti. „Pikenrolas“ su dviem galimybėmis – snaiperis meta, išlindęs iš už užtvaros, arba perduoda kamolį aukštaūgiui po krepšiu. Drįstu prognozuoti, kad ženkliai išaugs Justo Sinicos vaidmuo, galbūt atkus Martynas Gecevičius. Vis dėlto, „Lietuvos ryte“ daug snaiperių, tad imtis metiko vaidmens gali vos ne bet kas. Tik, ko gero, ne Marius Prekevičius, kurį Kurtis jau pirmųjų interviu metu netiesiogiai „nurašė“.

Per Kurčio treniruotes krepšininkams nuobodžiauti neteks. Galbūt kai kam nepatiks gana despotiškas R.Kurtinaičio elgesys, tačiau palaipsniui jie pamatys, kad Kurtis tarp asmeninių ir darbo santykių yra pastatęs Didžiąją kinų sieną. Treniruotės metu gali pasijausti asilu, bet po jos bendrauti su Kurčiu kaip lygus su lygiu be jokio neigiamų emocijų šešėlio.

Tikrai bus įdomu, kaip veiks R.Kurtinaičio taisyklės „Lietuvos ryto“ komandoje. Tik, atsižvelgiant į kaleiskopinę komandos trenerių kaitą, nežinia, ar Kurčiui po poros mėnesių neims skaudėti nugaros…

P.S. Mano mintys apie R.Kurtinaitį pagrįstos ne tik mano stebėjimu, bet ir daugelio jo treniruotų krepšininkų įspūdžiais.

Pikenrolas

Gruodis 5th, 2008 by Rytis Sabas

Lietuvos krepšinis visuomet garsėjo savo šokiu pikenrolu. Tai toks poros šokis, kai nereikia laikytis už rankų ar vesti partnerio paskui save. Nereikia imantriai mėtyti kojų, purtyti galvos. Užtenka tik priartėti prie partnerio, padaryti porą veržlių judesių, kelis žingsnelius, ir gerbėjai prapliumpa ovacijomis, o varžovai pabruka uodegas.

Lietuviškuose krepšinio vadovėliuose šis šokis vadinamas deriniu „du prieš du“, angliškuose – „pick and roll“ (maždaug – užtvara ir atsidengimas). Pikenrolo esmė paprasta – vienas komandos draugas pastato varžovui užtvarą, kuri sulaiko jį sekundės daliai, pats sukasi į išorinę pusę, palikdamas varžovą už nugaros. Tuo metu besiveržiantis komandos draugas turi dvi galimybes – veržtis toliau arba perduoti kamuolį atsidengusiam partneriui. Paprasta, tačiau nepaprastai veiksminga.

Daugybę metų buvo ieškoma būdų apsiginti nuo šio derinio. Buvo sugalvoti (teatleidžia man kalbininkai) „trepinimai“ (lietuviškai spąstai), „zastupai“ (atsakomosios užtvaros), „svičai“ (keitimasis) ir panašiai. Tačiau prieš gerą pikenrolą apsiginti sunku.

Yra apie ką pagalvoti „Žalgirio“ treneriui Gintarui Krapikui. Ypač po pralaimėtų namie Eurolygos rungtynių prieš Atėnų „Panathinaikos“ ir prieš principinę dvikovą su „Lietuvos rytu“.

„Esu žaidėjas, mėgstantis derinį du prieš du. Todėl man labai tiko „Žalgirio“ gynybos taktika. Lorenas Woodsas stovėjo po krepšiu, tad man likdavo tik klausimas – įmesiu ar ne“, – sakė po rungtynių Kauno Halėje „Panathinaikos“ to vakaro didvyris Šarūnas Jasikevičius.

Tuo tarpu „Žalgiris“ pikenrolo nešoko. Net tuomet, kai „Panathinaikos“ gynėsi asmeniškai. Atmintyje įstrigo tokie vaizdai: Žygimantas Janavičius ar Mantas Kalnietis laiko kamuolį, kurį kažkodėl nustoja varytis, nepaisant visų krepšinio kanonų, aukštaūgiai malasi tarp užtvarų, bet kamuolio negauna. Tuomet „mažiukai“ veržiasi, geriausiu atveju atmeta kamuolį prie tritaškio pakilusiems „aukštiesiems“, kurie meta desperatišką tritaškį. Blogiausiu atveju, arba kaip būna paprastai, „mažiukai“ patys lenda į girnas po krepšiu arba šveičia tą patį tritaškį per rankas.

„Lietuvos rytas“ pikenrolą šokti moka ir daro tai noriai. Partnerių poros keičiasi – Marijonas Petravičius su Chucku Eidsonu, Michailas Anisimovas su Mariumi Prekevičiumi, Branko Milisavjevičius su Milko Bjelica arba kitokios variacijos. Rezultatas dažniausiai būna tas pats – du taškai arba pražanga.

Neabejoju, kad G.Krapikas tai žino ir darys viską, kad pirmąsyk šį sezoną parklupdytų sostinės ekipą. Tačiau žinių ir užsidegimo nepakanka. Drįstu prognozuoti, kad nepavykus apsiginti asmeniškai „Žalgiris“ stos gintis aikšte. Tada ateis metikų eilė. O jų „Lietuvos rytas“ turi, ko gero, daugiau nei „Žalgiris“.

G.Krapikas puikiai pažįsta Antano Sireikos schemas ir žaidimo vadovavimo psichologiją. Galbūt „Žalgirio“ strategas yra parengęs kažką, kas sutrikdys „Lietuvos ryto“ žaidimą šeštadienį „Siemens“ arenoje. Nes kitaip tikėtis pergalės kauniečiams sunku. Ypač taip prastai metant baudas, kaip buvo ketvirtadienį Halėje.

Ties kracho riba

Spalis 14th, 2008 by Rytis Sabas

Garsiausio Lietuvos krepšinio klubo Kauno „Žalgirio“ įsisenėjęs skaudulys sprogo, sukeldamas skausmą visam Lietuvos krepšiniui. O juk jį buvo galima išoperuoti be didesnio skausmo.

Spalio 14-osios popietę atsistatydino klubo valdyba ir direktorius Gediminas Navikauskas. Jie prisiėmė atsakomybę dėl to, kas įvyko. Dėl to, kad visame pasaulyje Lietuvą garsinęs klubas atsidūrė ties visiško kracho riba. Galbūt jie ir nesijaučia kalti, tačiau vis dėlto, pirmiausia reikėtų kaltinti būtent „Žalgirio“ vadybą. Atsiprašau, jei aš kažko nežinau ir žeriu kaltinimus. Tačiau pabendravęs su kai kuriais žaidėjais, perskaitęs tiesius G.Navikausko prisipažinimus, kad skolų šleifas paskui „Žalgirį“ driekiasi iš seniau, kitokios išvados daryti tiesiog negaliu.

Nesivelsiu į postringavimus apie povandenines sroves ir apie „laikraščio“ „suokalbį“ prieš „Žalgirį“ – nežinau apie tai nieko. Be to, galiu būti apkaltintas šališkumu, nes esu vilnietis, be to, dirbęs „Lietuvos ryte“. Kalbėsiu tik apie tai, kas matosi iš šalies, ir vadovaudamasis gryna logika.

Lietuvių patarlė byloja: „Neperšokęs griovio nesąkyk „op!“. Įsiskolinęs milijonus, nepirk deimantų. Gal man kas nors galėtų paaiškinti, kodėl „Žalgirio“ vadovybė susipirko pirmojo ryškumo Europos krepšinio žvaigždes, jei dar pavasarį žinojo, kad kitą sezoną gali būti striuka? Juk „Kalnapiliui“ nebeliko beveik jokio akstino kišti pinigus į sporto rėmimą, kai pagalį į stipinus įkišo įstatymas dėl alkoholio reklamos. Juk „Snoras“ dėl neaiškių priežasčių atsisakė duoti 4 mln. litų. Galiausiai, juk Kauno savivaldybė, niekaip neįstengianti pastatyti Laikinojoje sostinėje normalios sporto arenos, negali lyg tarp kitko pametėti kelių milijonų vos pareikalavus.

Nemačiau aš sutarties Kauno savivaldybės sutarties su „Žalgiriu“. Nežinau, ar ten kalbama apie avansinį mokėjimą už sezoną, ar pinigų pervedimą po sezono. Taip pat nesu matęs koncerno „MG Baltic“ audito išvadų, kai šis ketino perimti „Žalgirio“ kontrolę. Tačiau dūmų be ugnies nebūna – o kalbos apie netvarką klubo buhalterijoje gali būti visai ne iš piršto laužtos.

Esmė ta, kad skolos turi būti grąžintos, o sudarinėti planus kitiems metams, tikintis penkiasdešimt kartų laimėti „TeleLoto“ didįjį prizą, yra tiesus kelias į bankrotą. Trūksta pinigų? Dirbk savo darbą su pigesniais ištekliais. Ypač jei turi garantuotą vietą Eurolygoje. Kam pirktis žvaigždes, jei galima duoti kovinį krikštą perspektyviam Lietuvos jaunimui, kuriam milijoniniai kontraktai dar priešaky? Juolab, kad turi tokią puikią krepšininkų kalvę kaip A.Sabonio krepšinio mokykla.

LKL ir BBL titulai? Ar verta kišti šimtus tūkstančių, kad kitąmet tai galėtų padaryti tas pats jaunimas, pasitelkus porą patyrusių legionierių? Aišku, ne man tai spręsti. Bet gaila, kad į Rusiją dirbti išvyko Ginas Rutkauskas…

Norėjosi daugiau

Rugpjūtis 29th, 2008 by Rytis Sabas

Aš – lietuvis. Aš didžiuojuosi savo šalimi. Aš patenkintas, kad pastaruosius penkis kartus Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė patenka tarp keturių geriausių olimpiadų komandų. Tačiau laimingas nesu. Tikriausiai, kaip ir šimtai tūkstančių krepšinio gerbėjų, specialistų ar šiaip mūsų šalies gyventojų, kurie tikėjosi, kad iš Pekino Šaras ir Ko. atveš olimpinius medalius.

Nykstanti euforija

Pernai per plauką nežaidėme Europos pirmenybių finale. Tačiau tuomet kalbėjome: Pekino olimpiadoje parodysime pasauliui, kas yra Lietuvos svajonių komanda su Bolu (taip anksčiau vadino Žydrūną Ilgauską) ir Macu.

Euforija tęsėsi iki praėjusio pavasario, kai paaiškėjo, kad nei Maco, nei Ilgausko rinktinėje nebus. Dar prie traumuotų rinktinės vilčių sąrašo prisidėjo Darius Songaila, ir „ekspertai“ ėmė kalbėti, kad Pekine gali būti riesta.

O dar kai draugiškose varžybose „pasikrovėme“ nuo ispanų… Tuomet praėjo repeticijos Makao, palikusios dvejopą įspūdį, bet parodžiusios, kad tikėtis pergalės prieš amerikiečius gali tik didžiausias optimistas.

Viltis miršta paskutinė

Vis dėlto jau pirmosios rungtynės – su olimpiniais čempionais argetiniečiais – parodė, dėl ko Lietuvos rinktinė nuolat vadinama viena stipriausių pasaulyje. Kad ir kas joje žaistų, ji gali būti tvirta kaip akmeninis kumštis, tą dieną Pekine partrenkęs Manu (Emmanuelį Ginobili) ir jo tautiečius.

Atsirevanšavome už pralaimėjimą Europos čempione rusams, parklupdėme kroatus, sudaužėme Iraną. Ir skaudžiai gavome į skudurus nuo australų. Gėdingai.

Tačiau kai pogrupyje užėmėme pirmąją vietą ir tapo aišku, kad ketvirtfinalyje nereikės kautis su JAV, ar Ispanijos rintine, olimpinių medalių spindesys tapo labai ryškus.

Tikrai maniau, kad lietuviai žais finale. Kaip jie tvirtai laikėsi prieš nepaprastai galingai atrodžiusius Ispanijos krepšininkus. Pritrūko žingsnio.

Liko bronzos viltis – tokia reali, žinant, kad su Lietuvos ekipa negalės rungtyniauti Manu. Viltis žlugo… Antrąkart iš eilės…

Faktoriai

Nesu didelis krepšinio specialistas, bet atidaviau jam beveik trisdešimt metų. Ir kai kurias išvadas galiu padaryti be ekspertų pagalbos. Per Pekino olimpiadą galima buvo išskirti kelis faktorius, nusakančius lietuvių komandos žaidimą.

1. Tvirtas charakteris. Jokios panikos Lietuvos krepšininkų veiduose nebuvo nė vienerių rungtynių metu. Net kai kovoje dėl bronzos atsilikome nuo Argentinos 24 taškais. Šarūnas Jasikevičius, Rimas Kaukėnas, Broliai, Simas Jasaitis, Linas Kleiza, Ramūnas Šiškauskas, Mindaugas Lukauskis ramiai smeigdavo tritaškius ar verždavosi po krepšiu. Tuo tarpu Robertas Javtokas ir Marijonas Petravičius nejautė jokios baimės prieš tokias NBA žvaigždes kaip Yao Ming‘as, Pau Gasolis ir Luisas Scola.

2. Linas Kleiza. Regis, Ramūnas Butautas nuo pat pradžių buvo numatęs vieninteliam NBA atstovui rinktinėje šeštojo žmogaus vaidmenį. Kai Linas išeidavo nuo suolo ir subombarduodavo varžovus tritaškiais ar sudraskydavo jų gynybą žaibiškais reidais, viskas atrodė gerai. Tačiau sėdėjimas ant suolo yra peilis bet kuriam aukšto lygio žaidėjui, ypač tuomet, kai jam sekasi. Po to atsiranda noras įrodinėti, koks esi geras, pasipila klaidos, skuboti sprendimai. Rezultatas – L.Kleizos indėlio pritrūko ir kovoje su ispanais, ir mače su Argentina.

3. Du prieš du. Seniausias krepšinio derinys, kurio tikriausiai niekas taip gerai neatlieka, kaip Lietuvos rinktinė, ypač kai su kamuoliu Š.Jasikevičius. Tačiau yra gynybos būdų, prieš kuriuos seniausias derinys nėra tiek veiksmingas, kiek norėtųsi. Tai parodė ir Ispanijos rinktinė, lemiamu momentu ėmusi gintis aikšte ir perėmusi iš eilės tris kamuolius, ir argentiniečiai, atėmę iš mūsų bronzos medalius.

4. Gelbėtojų faktorius. Per kiekvienas rungtynes rinktinę „traukė“ koks nors gelbėtojas: L.Kleiza, Š.Jasikevičius, R.Kaukėnas, M.Lukauskis, S.Jasaitis… Tačiau lemiamu metu kaunantis dėl bronzos pasirodė, kad vienas gelbėtojas skęstančio laivo neištrauks, o krepšinis pirmiausia yra komandinis žaidimas. Kodėl taip pasikeitė žaidėjų psichologija, galėtų paaiškinti tikriausiai tik R.Butautas.

5. Mažos tautos faktorius. Svarbiausias krepšinio gerbėjams, guodžiantis dėl to, kad nelaimėjome medalių. Galime didžiuotis, kad stabiliai patenkame į olimpiadų pusfinalius ir panašiai. Tačiau tokiu atveju islandai rankininkai, iškovoję Pekine sidabrą, galėtų dar labiau riesti nosis. Juk Islandijoje – dešimt kartų mažiau gyventojų nei Lietuvoje. Tuo tarpu patys Lietuvos krepšininkai apie šalies gyventojų skaičių prisimena nebent aidint „Trims milijonams“. Jie aikštėje įrodinėja, kad yra stiprūs, kad neveltui užsienio klubai moka jiems milijonus.

6. Sėkmė. Galima sakyti, kad sėkmė mums šypsojosi, pirmiausia, traukiant burtus. Gavome įveikiamus varžovus pusfinalyje, galėjome tikėtis ir bronzos. Sėkmingai pavyko išvengti traumų. Niekas nesusirgo ir neapsinuodijo kinišku maistu. Tačiau vien sėkmės mažai.

7. Treneris. Nenoriu būti dar vienas iš tų trijų su puse milijono krepšinio trenerių, kurie gyvena Lietuvoje ir svetur. R.Butautas geriau išmano tai, už ką jis buvo pakviestas treniruoti rinktinę. Tačiau jam ateina metas galvoti, ką reikės kviestis vietoje senosios gvardijos. Ir, tikriausiai, kaip sutvarkyti santykius su L.Kleiza.

P.S. Faktorių, nusakančių Šaro elgesį per sutiktuves, nėra.