Reinkarnacija tikėti ar ne? Ir kaip tai suprasti :)
Katik paskaičiau vieną blogo įrašą, ir ne tiek pats įrašas, kiek žmonių, t.y. Jūsų, gerbiamieji, interneto naujienų skaitytojai, atsakymai privertė susimąstyti apie tai, kaip mes suprantame reinkarnaciją. Galų gale ką mes apie tai žinome, ir iš kokių šaltinių tai sužinojome.
Kiek man teko pastebėti dauguma apie reinkarnaciją žino iš induistų arba krišnaistų, kas ištiesų didelio skirtumo, būtent reinkarnacijos klausimu nesudaro, o anot pastarųjų yra toks dalykas, kai žmogus po mirties, tampa t.y. atgimsta tokiu padaru ar tokiose sąlygose, kaip gyveno ir elgėsi pastarąjį gyvenimą. Atsiprašau už grubumą, bet jei žmogus ėdė kaip kiaulė, tai ir atgims kiaule, jei žmogus puikavosi savo išvaizda, taps kokia nors gele ar pan. tarkim narcizu :) Tai, tegu neįsižeidžia induistai ir jiems prijaučiantys, ganėtinai ribotas požiūris ir labai jau supaprastintas iki tiesiog vaikiško lygio.
Šiek tiek labiau pažengęs turbūt yra budistinis aiškinimas, kad mes po mirties, t.y. kitame gyvenime gauname, tai ko nusipelnome šiame, ir nors niekas konkrečiai nepasako, bet lyg ir išliekame žmonėmis :)
Dar vienas įdomus požiūris į reinkarnaciją (tiksliai net nežinau, kam jį reiktų priskirti, galbūt plačiausiai jis aptartas Silvijos Braun knygoje „Gyvenimas Anapus“ ) yra toks, kad žmogus po mirties keliauja į kažkokį dvasinį pasaulį, kur gali peržiūrėti savo gyvenimą, įvertinti jį, taip pat pasižiūrėti ką jis buvo užsibrėžęs per jį nuveikti ir taip pat susidėlioti tikslus kitam įsikunijimui, bei pats pasirinkti visas sąlygas ir pamokas, kurias teks išmokti, bei tikslus kuriuos reiks pasiekti, tai lyg ir paneigia visą gyvūniškąją induizmo teorija ir netgi budistų prasižengimų ir nuopelnų sistema nelabai „įsipaišo“ į tokį vaizdą.
Dar liberalesnis yra metafizinis požiūris į reinkarnaciją, čia jau tenka prisiminti viską ką žinome apie Enšteino realiatyvumo teoriją ir dar pasitelkti vaizduotę, nes šis požiūris aiškina, kad laikas yra realiatyvus, taip pat kaip ir erdvė t.y. pasaulis, visata, o tiksliau dimensija kurioje gyvename yra ne viena! Taigi taigi yra begalė dimensijų, kuriose yra skirtingas, ar tas pats laikas ir skirtingos situacijos. Tarkime jeigu vienoje realybėje žmogus šiandien yra kirpėjas 2010 metais, tai kitoje visiškai tuo pačiu metu jis gali būti suvirintojas taip pat 2010 metais, o dar kitoje irgi tuo pačiu metu egzistuojančioje realybėje jis yra Egipto faraonas 3000 metų prieš mūsų erą. Tokiu būdu aiškinama, kad visos reinkarnacijos tai yra tik mūsų ribotas suvokimas, o išties mes gyvename, jas visas iškart vienu metu tūkstančius, milijonus, o gal tiksliau begalybę skirtingų gyvenimų ir pagal šią teoriją, visiškai nesvarbu, kaip jūs elgiatės šiame gyvenime, nes to ko nepadarysite šitame gyvenime, nesvarbu gero ar blogo likuosioje begalybėje minus 1 gyvenimas, tikrai tai išbandysite. Šis požiūris žavi tuo, kad leidžia žmogui nesijaudinti, dėl to kaip jis gyvena ir ar jo gyvenimas turi kažkokią prasmę ar ne, šiuo aspektu tai turbūt pats linksmiausias ir pozityviausias požiūris į reinkarnaciją :)
Dar galima būtų paminėti krikčionybės poziciją reinkarnacijos klausimu, tai yra jos neigimą. Ir kad po mirties atitinkamai pagal tai kiek mes buvome dievobaimingi, keliausime į dangų (rojų) kur angelų chorai ištisą amžinybę gieda šventas giesmes ir žydi, bei žaliuoja amžini sodai, kupini visokio gerio, į skaistyklą kur mums reiks atkentėti už savo nedidelius prasižengimus, bet galiausiai gausime kelialapį į rojų, arba tiesiog garmėsime tiesiai pragaran arba liaudiškai tariant peklon, kur sėdėsime verdančios smalos katiluose, o raudoni velniukai su šakėmis kurstys ugnelę po tais katilais, kad mums nepasidarytų per daug gerai, arba trumpai tariant amžinai degsime pragaro liepsnose. Toks požiūris pats savaime primena pasaką vaikams, kai norima pagąsdinti: „Būk geras, o tai ateis piktas dėdė ir išsives tave į kažkur (paprastai kur nors kur nėra gerai)“ O žiūrint blaiviu protu tokia poziciją yra tiesiog absurdiška, kam Dievui – Kūrėjui, sukurti pasaulį, duoti žmonėms laisvą valią, o paskui grąsinti pasakomis vaikams, kad mes jo klausytume, o tuos kurie neklauso kišti į pragarą ir ten laikyti amžių amžius, ir paskui toliau leisti naujas sielas į pasaulį ir toliau kišti jas į pragarą, o gale viso to dar prideti, kad Dievas mus myli ir yra atlaidus. Asmeniškai aš nesuprantu, kaip galima tokiais paistalais tikėti ir tai dar vadinti religija ir tikėjimu apskritai. Beje kadangi kalbu apie reinkarnaciją reiktų paminėti, kad krikščionybė reinkarnaciją, kaip reiškinį paneigė tik 500 metų po Kristaus. Taigi lieka neaišku, kas gi buvo iki to ir kokias ir kieno sukurtas doktrinas mums dabar bandoma įkalti į galvas. Bet šį klausimą geriau aptarsiu atskirai.
Taip pat kalbant apie reinkarnaciją galima būtų paminėti, kad dauguma kultūrų pripažįsta pomirtinį gyvenimą, pavyzdžiui vikingai tikėjo, kad karys kritęs mūšyje keliauja į dievų pasaulį ir tampa kariu Odino kariaunoje, kuri amžinai kovoja už gėrį, o moterys tampa Odino žmonos tarnaitėmis. Taip pat ir egiptiečiai turėjo savo mirusiųjų knygą, kurioje buvo aiškiai nurodyta, kur reikės eiti, per kokius vartus, su kuo susitikti, kokius išbandymus patirti ir ką padaryti, kad siela nepaklystų ir nukeliautų į laimingą pomirtinį gyvenimą. Galima būtų vardinti ir vardinti, bet galiausiai rasime tik vieną patvirtinimą, kad visi tikėjo, jog gyvenimas nesibaigia mirtimi ir kad „tenai“ yra ganėtinai žmogiškas pasaulis, kur mes turime kūną ir suvokiame save kaip asmenybę.
Asmeniškai aš turiu savo šiek tiek laisvamanišką požiūrį į reinkarnaciją, kuris tam tikra prasme apjungia visus šiuos požiūrius ir įneša šiek tiek naujo :) Aš tikiu, kad visa yra viena, ir tokiu būdu, nėra kažkokio Dievo, kaip asmens kuris sėdi ant debeselio ir mus prižiūri, kad visa visata ir viskas kas joje ir yra tas tikrasis Dievas, kad visuma turi kažkokį, bendrą aukštesnį mąstymo lygį, kuris mums pasinėrusiems į šią fizinę realybę ir susikoncentravus į savo atskirą fizinę formą yra sunkiai pasiekiamas. Šitaip mes vienu metu esame viskas ir kiekvienas, aš esu ir medis, ir gėlė, ir akmuo, ir saulė, ir vėjas, ir paukštis, ir gyvūnas, ir bet kuris žmogus ir taip pat jie visi esu aš, o visi kartu yra Dievas, o reinkarnaciją arba tai kas yra po mirties, mano galva atrodo taip, kad susilieji su visuma ir fizine prasme, mes tampame žeme, paskui žole, gėle ar medžiu, tada paukšteliu, kuris tą žolytę ar sėklytę lesą, tada kokiu nors žvėreliu ir t.t., o dvasine prasme manau, kad po mirties mes suvokiame, kad viskas yra viena, ir galime laisvai pasirinkti kokią egzistavimo formą mes norime patirti. Kad būtų lengviau pasitelksiu pavyzdį. Įsivaizduokite žėmelapį, visą didelį dideliausią, kur būtų viskas pažymėta, kiekvienas gyvas ir „negyvas“ sutvėrimas, tai toks vaizdas, kai esate visuma, o tada pasirenkate vieną kažkurį objektą, kuris Jums pasirodo įdomus, tarkime kačiukas ir taip pritraukiate vaizdą, kol galiausiai pamatote viską jo akimis. Jūs tebesate visuma, tik matote iš konkretaus taško, kur Jūsų žvilgsnis yra ribotas ir Jums sunku suvokti visumą, bet Jums buvo įdomu, kaip gi visa tai atrodo žiūrint iš to taško, ir taip Jūs tiesiog žaidžiate, darote tai kas Jums teikia džiaugsmą, tai kas Jums malonu, ar įdomu. Nėra tokio dalyko kaip bausmė, skausmas ar sunkumas, tai yra tik mūsų riboto suvokimo padarinys, visumai, juk nei skauda, nei linksma, nei šilta, nei šalta, taigi kai mes norime sužinoti, kas tai yra „pragaras“, mes randame tokias sąlygas, kurios ribotu suvokimu yra pragaras, kai mums įdomu, kaip gyvena kiaulė, mes pabūname kiaule, kai norime fizinėje formoje pajusti visumą, mes tampame jogu, bet galiausiai visai tai yra tik žaidimas ir neturi didesnės prasmės, negu suvokimo plėtimas, dar gilesnis viso ko suvokimas. Na aš tai įsivaizduoju būtent šitaip ir tikiu, kad po mirties, mes būtent tą ir pamatysime.
Kita vertus tai galbūt ganėtinai sudėtingas požiūris, galbūt todėl ir Visockis dainuoja: „Gerą religiją sugalvojo indai: Jeigu tu kvailas kaip medis, tai gimsi baobabu ir būsi baobabu tūkstantį metų, kol numirsi“ :) Galbūt daugumai tai suprasti lengviau negu metafizines ar tokias, kaip mano teorijas, kurios galų gale nieko neįrodo, tiesiog leidžia žmogui džiaugtis gyvenimu ir nebijoti mirties. O juk tai manau yra svarbiausia, neesmė ko mes siekiame ir kaip gyvename, svarbiausia, kad būtume laimingi, nors ir kvaili kaip baobabai :) Dažnai žiūrėdamas į savo šunį pagalvoju, kaip visgi jam gerai, jokių rūpesčių, visalaik laimingas, jokios depresijos ar blogos nuotaikos, voliojasi po sniegą, bėgioja sau linksmai per šalčius ir visai nesirūpina, dėl gyvenimo prasmės arba kaip gyventi rytoj, tiesiog džiaugiasi kiekviena akimirka. Galėtume ir mes daug pasimokyti :)
Tai tokia kasdieniška gaida ir užbaigsiu šį perdėtai rimtą savo pasisakymą. Jums savo mintis dėstė – Baltas Vėjas, iki ;)
Gali palikti komentarą, arba parašyti apie tai savo blog'e.
sonata:
na visų pirma, šunys taip pat serga depresija… Rašot apie tai, kaip suvokiat save po mirties. O kaip suvokiat save prieš gimimą? Tai juk vienas ir tas pats.
otsuma:
Na taip, Sonata, visiškai tiesa, prieš gimimą vadinasi buvo taip pat, kaip bus po mirties, skirtumas tik tas, kad tai buvo prieš gyvenimą čia ir dabar šiame kūne, o ten bus po to ir būsiu kažką naujo išmokęs, daugiau jokio skirtumo nematau :) Išties reiktų pridėti, kad nors aš ir turiu tokį požiūrį į reinkarnaciją ir ja visu 100% tikiu, bet nemąstau kas aš buvau praeitam gyvenime ar kas būsiu sekančiame. Tai – kas ir koks buvau praeitam gyvenime – yra praeitis, ir man tai nėra reikalinga, viskas ką aš turiu išmokti atsispindi šiame gyvenime ir man nereikia dairytis atgal, reikia būti čia ir dabar, o kas dėl sekančio gyvenimo, tai kam pergyventi ir rūpintis tuo kas bus kitame gyvenime, jei aš net nemąstau, kas bus po 10 metų :) Svarbiausia yra ne tai, ką mes nuveikiam ir ką turėtume nuveikti, o tai kokius pasirinkimus darome kiekvieną akimirką, jei būsime susikaupę į šią akimirką ir mąstysime, ką darome čia ir dabar, turėsime daug didesnes galimybes pasirinkti teisingai, nei spėliodami kokie pasirinkimai gali nuvesti mus prie vienų ar kitų tikslų, kurių tikrumu visuomet galima abejoti, o kasdienis pasirinkimas yra faktas, kurį gali apčiuopti ir nuo kurio nepabėgsi ;) Tikiuosi atsakiau į Jūsų klausimą ir gal net šiek tiek užbėgau už akių atsakydamas plačiau į galimus sekančius klausimus :)
otsuma:
Kas dėl šunų depresijos… na visko gali būti nesu kinologas, be to ir mūsų augintiniams visko tenka patirti, yra begalė nuskriaustų gyvūnėlių, kuriems trūksta meilės, dėmesio arba laisvės, galų gale iš kurių atimtas jų pačių gyvenimas. Bet tai jau atskira tema, apie kurią galbūt irgi kada nors pakalbėsiu plačiau :)
sonata:
Ar tikslo nebuvimas ir rinkimasis tik kaip procesas neveda į chaosą? Teisingas pasirinkimas „man“ ne visuomet sutampa su teisingu pasirinkimu „visiems“.
otsuma:
Tikslo nebuvimas skamba tikrai baisiai šiuolaikiniam žmogui, bet rinkimasis kaip procesas anaiptol nėra chaotiškas, nors galima pamanyti, kad jis veda į chaosą, bet į jeigu tuos pačius „chaotiškus“ savo pasirinkimus, vertinant iš perspektyvos, kai praeina daugiau laiko, matosi labai aiški kryptis ir viskas tvarkingai stoja į savo vietas ir vedą į vieną bendrą tikslą, kurio tuo metu, kai darei pasirinkimus dar net nesuvokei. Taigi iš savo patirties galiu pasakyti, kad nėra teisingesnių ir tvarkingesnių pasirinkimų, negu tie kurie padaryti negalvojant apie ateitį ar praeitį, o širdimi pajaučiant tą pasirinkimo akimirką ir ką pasirinkti. O kad vienas ir tas pats pasirinkimas visuomet bus vienam teisingas, kitam klaidingas, kitam nepriimtinas, o dar kitam net nešaus į galvą, tai čia natūralu, bet reikia susimątyti, ar mes gyvename dėl to ką kiti pasakys, ar dėl to ką apie mus pagalvos, o gal visgi pripažinkime, kad daugiau mažiau ir esame ir reikia būti egoistais norint būti laimingiems ir gyventi dėl savęs, perdaug nesigilinant kaip kiti gali įvertinti Jūsų pasirinkimus, Sonata ;)
sonata:
va kažko panašaus ir bijojau… egoistais geriau būti mažiau, negu daugiau – na labai noriu gyventi tik dėl savęs, bet daugeliu atvejų tenka gyvent dėl kitų. Ir ne dėl vertinimo. Antra vertus, kiti irgi kažkiek dėl manęs gyvena – yra daug dalykų, kur vien „savęs“ „sau“ neužtenka. Jau nekalbu apie tai, kad kartais į darbą eiti taip pat nesinori:)
otsuma:
Suprantu apie ką Jūs šnekate, Sonata. Visgi norime mes to ar ne kiekvienas ESAME egoistu, nes jei tokie nebūtume, negyventume čia ir dabar ant šios žemelės ;) O kad mes prisiimame įsipareigojimus, ir atsakomybę už kitus, tai neparodo mūsų altruistiškumo, tai tik parodo, kad turime vertybes „altruistiškas“ t.y. „geras žmogus yra tas, kuris padeda kitiems, rūpinasi kitais, stengiasi dėl kitų, pateisina kitų lūkesčius“, o mes juk taip egoistiškai norime būti įvertinti kaip geri žmonės ir todėl elgiamės altruistiškai, bet visgi iš egoistiškų pozicijų, ir kitaip nebūna, nėra žmogaus visiškai altruisto ir negali būti, gali būti tik auklėjimas, kuris egoistišką požiūrį nukreipia į altruistiškus tikslus. O kas yra tiesa tai, kad mes darome tai ką pasirenkame daryti, ir visuomet galime tai pakeisti, net jeigu mums taip ir neatrodo, tai tik mūsų baimė ir įsitikinimai arba stereotipai trukdo mums patiems kontroliuoti savo gyvenimą. Galiausiai žinoma vistiek gausis, kad tam tikrais tarpsniais gyvensime dėl kažko kito, bet reikia neužmiršti, kad mes savo noru priėmėme tokį sprendimą ir kad tai darome dėl savęs, o kad į darbą eit nesinori, tai reikia keist darbą, juk tai Jūsų pačios pasirinkimas dirbti ar ne :) Tik kad tam laikas ne per labiausiai tinkamas :)