Skilties įrašai: Menas

Apie Damieną Hirstą, žaidžiantį kūrėją

31
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Balandžio 27 d. 21:57
Menas

* Perspėjimas: nuorodose žiaurūs vaizdai

“Į šią parodą geriausia vesti vaikus“, „ pats metas jums parduoti savo Damien Hirst‘us“, „tuščias burbulas“, „verčiau nueikite į Ron Muecke parodą „Hauser and Wirth“ galerijoje – taip britų spaudoje pristatinėta naujausia Damieno Hirsto kūrybos retrospektyva Tate Modern. Arba – dar geriau. „Galėčiau ją apibendrinti kaip žvilgantį šūdą. I can sum it up as shiny shit. Turėti Hirsto kūrinį – tai tas pat, lyg paskelbti pasauliui, kad jūsų vonios čiaupai – paauksuoti, o jūsų Rolls-Royce – rožinės spalvos“ – gerai parūgusios tulžies negailėjo Brianas Sewellas, senosios britų kritikos atstovas.

Ne, aš neturiu Damieno Hirsto darbo ir rožinio Rolls-Royce, o jeigu ir rinkčiausi įsigyti kokį YBA (Young British Artists) judėjimo kūrinį, tai turbūt būtų Marco Quinn‘o, ne Hirsto darbas. Aišku, Hirsto deimantinę kaukolę pasisavinčiau mielai – dėl briliantų, ir šiaip gražu, visai mano stilius. Rykliai, veršiukai ir avys formaldehide – ne. Jie veikiau kokiems kunstkamerų mėgėjams. Manau, idealus Damieno Hirsto patronas būtų ne Charles Saatchi, o Petras I – žmogus, mėgęs didelius, brangius užmojus ir spirite paskandintą makabriką.

Tad kas vis dėl to nulėmė, kad vos ištaikiusi laisvesnį pusdienį nuėjau į Tate Modern, nors ir niekada nejaučiau ypatingos simpatijos Hirsto menui? Sąžiningai – ėjau savo akimis įsitikinti ar iš tikrųjų tas menas toks blogas, beviltiškas, pervertintas ir „išpiarintas“ kaip kad pristatydami retrospektyvą rašo kritikai. Taigi – ėjau kaip į kunstkamerą, pažiūrėti, ar iš tiesų ten taip baisu. Ir dar dėl to, kad ūmai pradėjau Hirstui jausti simpatiją. Ir štai kodėl.

Gal esate girdėję tokį populiarų anglišką posakį „Don‘t hate me because I‘m beautiful“ – „Nereikia nekęsti manęs už tai, kad aš perdaug graži“ – jis masinėje anglosaksų kultūroje prigijo po 80’ųjų „Pantene“ šampūno reklamos. Damienas Hirstas galėtų šiandien lygiai taip pat sakyti: nereikia nekęsti manęs, už tai, kad aš perdaug sėkmingas. Toks sėkmingas, kad net britų, paprastai laikančių svetimų pinigų skaičiavimą blogu tonu ir išlaikančių šaltą veidą stebint kitų sėkmę, nervai dabar neišlaikė. Ir už savo sėkmę jis dabar atsiima kainą – masinę neapykantą žiniasklaidoje. Tų pačių, kurie jį kažkada iškėlė į aukštybes.

Taip, Damienas Hirstas sėdi ant maždaug 200 milijonų svarų sterlingų asmeninio turto, kurį susikrovė iš savo meno padaręs “industriją”. Ne tik pagarsėjęs rekordiniu aukciono išpardavimu (po Sotheby’s plaktuku paleido visą savo ankstesnę retrospektyvinę parodą ir sumušė rekordus, pasiekęs 111 milijono svarų sterlingų sumą), bet ir apskritai, vaizdžiai tariant, nesibodintis pasilenkti ir pakelti pensą nuo žemės. Tuo gali įsitikinti ne tik jo svetainės lankytojai, kurie gali įsigyti masiškai tiražuojamus jo darbus su signatūra internetu, bet ir bet kuris užsukęs į Tate Modern dovanų parduotuvę prie parodos. Hirsto parodos plakatas – penkiolika svarų sterlingų, lygiai tas pat plakatas, bet su autoriaus autografu – pūkšt, du šimtai penkiasdešimt svarų. Taip pat galima įsigyti atpažįstamu Hirsto repertuaru (kaukolės, taškai, drugelių sparnai, piliulės) dekoruotus „firminius“ marškinėlius, sąsagas, bloknotus, raktų pakabukus ir netgi tapetus – vienas ritinėlis, 250-700 svarų.

Jau įsivaizduoju, kokioje agonijoje raitosi šitai perskaitę „tyrosios aukštosios kultūros“ lietuviški puoselėtojai, juk tai ne kas kita kaip begėdiškas Aukso veršio (The Golden Calf) garbinimas. Nieko nuostabaus, nes net daugeliui britų pakyla kraujospūdis, vos tik jie išgirsta kalbant apie the most famous British living artist, tą begėdišką, begėdišką vertelgą, kurpiantį auksinius jaučius, deimantines kaukoles, koliažus iš tikrų drugelių sparnų ir tapetus beveik už tūkstantį svarų. Dėl dievo meilės (For the Love of God), kaip jis drįsta! Dabar jau atrodo, kad jo kaltę galėtų atpirkti ir jį į „tikruosius menininkus“ galėtų įrašyti tik viena – jei mirs bankrutavęs, skurdžioje landynėje iš bado ir po ilgų kančių nuo lėtinės mirtinos ligos…

Ironizuoju, žinoma. Man asmeniškai neįdomu, ką ir už kiek jis pardavinėja, jeigu yra paklausa, o tapetai su drugeliais – visai gražūs ir skoningi, vertinant tapetų žanro ribose. Vaikštant po parodą man buvo įdomiausia, kiek jo darbai paveiks asmeniškai mane ir kokias mintis sukels. Pirmosios salės, ankstyvasis periodas, taškų paveikslai, lego kaladėles primenanti kompozicija, įjungtas fenas, nesvarumo būklėje laikantis ping-pongo kamuoliuką – viena mintis: „na ir kas?“ Hirsto portretas su lavono galva – brr, žiauru ir liguista, bet paauglystėje turbūt daugelis mūsų esame patyrę liguisto susižavėjimo mirtimi, mirties baimės įveikimo periodą; man asmeniškai priminė laikus, kai mano vienas bičiulis morge laikė savo motociklą, na bet neklauskit, kas, kaip ir kodėl…

Vaistinės vitrinų serija, blokas su formaldehide konservuotomis žuvimis, „paveikslai“ iš tablečių ir piliulių, ir, žinoma, Hirsto skerdyklėlė – garsusis ryklys, The Physical Impossibility of Death in the Mind of Someone Living, karvė ir veršiukas, patelė ir jauniklis, atskirti skirtingose vitrinose, perskirti vertikaliu pjūviu, su išeksponuotais viduriais. Tolyn nuo bandos, Away from the Flock, jauki, šįkart neperskrosta avelė, taip pat formaldehide. Šalia mirties – šiek tiek gyvybės; šalia nukirstos karvės galvos – “gyvai” besiveisiančios ir “gyvai” ant elektrokutoriaus nusikratančios ir nusibaigiančios musės, o taip pat – uždara balta patalpa su egzotiškais fantastiško grožio drugeliais, mirtinai papiktinusi kai kuriuos parodos kritikus – pasak jų, iki parodos uždarymo meno vardan tų drugelių žus dešimtys tūkstančių. Gal taip Damienas Hirstas tiesiog augina žaliavą savo drugelių paveikslams – jie eksponuojami dar keliose salėse; primenantys viduramžių gotikinių bažnyčių vitražus, sukomponuoti su maniakiškai tikslia geometrija.

Pirmasis įspūdis po parodos buvo tiesiog abejingumas – šis tas abstrakčiai gražaus, šis tas beprasmio ir šlykštaus; šis tas derančio prie sofų ir paauksuotų čiaupų futbolininkų ir Kazachstano naftos magnatų interjeruose, šis tas nepakeliamai žiauraus ir galinčio funkcionuoti tik galerijų kataloguose, su kilometrinėmis abrakadabrinėmis kuratorių apologijomis. Keista, bet paskui kažkodėl vis mintyse grįždavau ir grįždavau prie šios parodos, pradėjau skaityti Damieno Hirsto biografiją ieškodama paaiškinimų ir ūmai radau tą trūkstamą dėlionės dalį, tą puzzle, kuriuo papildžius visa jo kūryba ir paroda ėmė įgauti prasmę – bent jau man.

Nereikšmingas, kažkur vos paminėtas biografinis faktas, ūmai tapo raktu: Damienas Hirstas gimė katalikų šeimoje, nors pasak biografijos autorių, pats niekada nebuvo praktikuojantis katalikas. Na o man atrodo, kad katalikybę, savaip, savu konfliktišku ir trikdančiu, nerimastingu būdu jis praktikuoja savo kūryba: iš čia ir aukso veršiai, ir įkyrus memento mori, ir formaldehide paklydusios viešpaties avelės, ir senovinis katalikiškasis kūniškumo neigimo, o tuo pat metu ir keisto, bemaž patologinio, garbinančio prisirišimo prie palaikų, relikvijų, prie negyvų kūnų Paskutiniojo teismo dieną stosiančių prieš Tvėrėją, paradoksas. Tiesą sakant, kyla įtarimas, kad Hirstas savo instaliacijomis pats bando būti Tvėrėju ar jį ironiškai imituoti: juk ką reiškia, kai jis sukuria uždarą gyvybės ir mirties ciklą, vitrinoje leisdamas daugintis musėms, mintančiomis nukirsdintos karvės krauju? Ar sukuria rojaus sodą su drugeliais, gaištančiais be tikslo (jei tikslu nelaikysim estetinio pasigėrėjimo) ir nugaišus pasitarnaujančiais idealiam “hirstiškajam planui” – didžiulei, idealiai tiksliai geometrinei kompozicijai? Tabletės ir piliulės, jų pavertimas estetiniu abstrahuotu objektu, irgi virsta metafora – juk kas yra farmacija? Ne kas kita, kaip fizinių kančių palengvinimo pramonė; metaforiškai ir Bažnyčia galėtų pasirodyti it dvasinių kančių palengvinimo pramonė, juolab kad atpirkimas per kančią (ir ypač fizinę) yra vienas pagrindinių katalikybės leitmotyvų.

Ar Damienas Hirstas mirs skurde ir kančiose? Nežinau ir nelinkiu. Bet kad kritikai ir meno apžvalgininkai su didžiausiu malonumu jį nukryžiuotų ir priverstų kankintis – tai faktas.

Apie Edgarą Montvidą Edinburge

3
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Balandžio 7 d. 14:55
Kelionės, Menas

Operos tema tęsiasi. Ką tik buvo apie Manon Lescaut, dabar – apie Edgarą Montvidą Edinburge, Škotijos operos „Palaidūno karjeros“ (The Rake’s Progress) pastatyme. Reginys toks, kad dėl jo iš tikrųjų verta buvo sėsti į traukinį ir keliauti į Edinburgą. Na, ne vien dėl to… Edinburgą be galo mėgstu, ten turiu gerų draugų, kuriuos visada gera aplankyti. Bet kai ir per vakarienę po spektaklio (buvom gražiajame The Witchery (‘Raganyno’) restorane, ir net kitą dieną per pusryčius vis dar dalinomės įspūdžiais ir aptarinėjome operą, tai aišku viena - reginys tikrai įsimintinas. 

„Šlovingas pasirodymas“, „sultingas, plačiai atsiskleidžiantis lietuvio tenoras“, „skrodžiantis lietuvio tenoro pasirodymas, kuriam nieko negalima prikišti“, „įspūdingas pastatymas verčiantis mėgautis kiekviena akimirka“ – šitaip britų spauda pristatinėjo naujausią Edgaro Montvido vaidmenį režisieriaus Davido McVicaro pastatytoje Igorio Stravinskio operoje „Rake’s Progress“ Škotijos operoje.

Labai norėjau ją išvysti ne vien dėl Edgaro, bet ir dėl to, kad prieš tai yra tekę matyti Davido McVicaro „Die Zauberflöte“ su  Johno Macfarlane kostiumais ir scenografija Londono Royal Opera Covent Garden; pastatymą, jau įėjusį į pasaulio operos istorijos klasiką. Drąsiai galiu teigti, kad man asmeniškai ji – bene įsimintiniausia iš visų iki šiol matytų operų.

Kuriant Stravinskio „Palaidūno progresą“ Škotijos operai, šių garsių režisieriaus ir scenografo darbo vaisių vėl laukta su nekantrumu – režisierius sakė, jog pastatyti šį kūrinį buvo viena jo gyvenimo ambicijų. Rezultatas nenuvylė – XVIII amžiaus istorija apie palaidūną Tomą Rakewell‘ą, Šėtonui pralošusį savo meilę dėl pažadėtų turtų ir gyvenimo gėrybių, scenoje pasakojama vaizdingai tarsi kinofilmas. Įdomu, kad Įgorį Stravinskį sukurti šią operą įkvėpė vaizdai – britų tapytojo Williamo Hogartho 1732-1733 m. sukurta paveikslų serija „The Rake’s Progress“, šiuo metu saugoma Londono Sero Johno Soames‘o muziejuje.

Kompozitorius, viename Amerikos muziejų išvydęs pagal šią paveikslų seriją amžininkų sukurtas graviūras, taip susižavėjo vaizdinga nuopolio istorija, kad ėmėsi kurti operą nė neturėdamas jokio užsakymo iš kurio nors teatrų. Savo idėja jam pavyko uždegti ir amerikiečių poetą W. H.Auden‘ą, kuris taip pat neatlygintinai ėmėsi kurti libretą, sakydamas, jog jam didžiulė garbė talkinti Stravinskiui.

Naujojo Stravinskio kūrinio premjera įvyko Venecijos „La Fenice“ teatre 1951 m. ir nuo to laiko opera „The Rake’s Progress“ nekart viliojo garsiausius atlikėjus ir režisierius – pavyzdžiui Stockholme ją buvo pastatęs net pats Ingmaras Bergmanas.

Edinburge Stravinskio „Palaidūnas“ Davido McVicaro, Johno Macfarlane, ir atlikėjų sąstato dėka išsiskleidžia visu XVIII amžiaus grožiu ir dekadansu. Ambicingasis Tomas Rakewellas atsisako jo laukiančios sužadėtinės ir idiliškos, tarsi iš Thomas Gainsborough paveikslų atkeliavusios pastoralės provincijoje, vos išgirdęs, kad mirė jo turtingas dėdulė ir paliko jam solidų palikimą. Lengvo turto ištroškusiam Tomui nė motais, kad apie dėdulės buvimą lig tol nė neįtarė, kad teks palikti mylimąją ir keliauti į Londoną tvarkyti palikimo reikalų. Jis aklai patiki Nicku Shadow‘u (Nicku Šešėliu), kuris yra ne kas kita kaip velnias ar tamsiąją, nuodėmingąją žmogaus prigimties pusę atstovaujantis alter ego.

Londonas herojų įtraukia tiesiai į nuodėmių ir amoralaus gyvenimo kloaką. Viešnamiai, lošimai, prostitutės, apgavikai, o svarbiausia – įsitikinimas, kad „jūra iki kelių“, Tomą nuveda pražūtingu keliu – vien dėl noro būti kietu jis leidžiasi tvirkinamas bordelyje ir neria po sijonu Motušei Žąsiai (Mother Goose, „bordelmamai“ su milžiniškomis krūtimis), orgiastinės iniciacijos rituale geria myžalus iš naktipuodžio ir simboliškai kanda ilgėliausio batono – viskas, kaip ir dera XVIII a. degradacijos dvasiai. Vien dėl juoko jis veda Babą Turkę, barzdotą moterį, gyvenančią iš brangiai apmokamų pasirodymų egzotikos ir gamtos pokštų mėgėjams (scena, kai itin gundanti Baba Turkė žengia seksualia, sidabrine kurpaite apauta kojele iš lektikos ir nusiplėšia nuo veido šydą, atidengiantį solidžią juodą barzdą, yra verta atskiro pagyrimo režisieriui), Nicko Shadow‘o sugundytas investuoja į stebuklingą mašiną, akmenis verčiančia duona ir bandelėmis, galiausiai – bankrutuoja, jo turtas parduodamas iš varžytinių, jis pats atsiduria skolininkų kalėjime ir galiausiai, išprotėjęs nuo pasigauto sifilio įspūdingai miršta beprotnamyje.

Edgaro Montvido balsas ir vaidyba, choreografija, judesiai, galiausiai „įsigyvenimas“ į įspūdingus kostiumus ir vaidmenį, „Palaidūno kelionę“ paverčia nepamirštamu reginiu – atrodo, jog šis vaidmuo sukurtas specialiai jam. Štai ką rašo „The Daily Telegraph“:

„Spektaklio širdis – lietuvių tenoras, kuris beatodairiškai įsigyvena į Tomo paklydimus, jo jaunuolišką įsitikinimą, jog visas pasaulis jam skolingas, jo išdidumą, jo lėbavimus ir gėdingą išprotėjimą nuo venerinės ligos. Tiesa, keista yra girdėti šio tingaus, išlaidaus, tipiškai angliško personažo žodžius, dainuojamus su [lietuvišku] akcentu, kuris mūsų šiandieninėje populiarioje sąmonėje asocijuojasi su sunkiu darbu ir taupumu. Tačiau girdėti Stravinskio muziką, dainuojamą su tokia gelmės pajauta ir spalvingumu, su tokiu pasitikėjimu ir aistra, tokiu iškalbingumu ir intensyvumu, yra išskirtinė patirtis.“

Tačiau Škotijos operos „Palaidūno progresas“ yra šventė ne tik ausims, bet ir akims. Edgaras Montvidas scenoje pavergia ne tik balsu, bet ir savo išvaizda, kūnu, judesiais – jis iš tiesų atrodo kaip personažas, nužengęs iš to meto paveikslų ir graviūrų. Scenografijoje provincijos nekaltybę keičia Londono orgijų groteskas, pagiringus rytus prabangiame bute – bankrutavusio turto varžytinių karštligė, kortų dvikovą su šėtonu – beprotnamio chaosas. Vienoje Londono gatvių scenoje dekoracijos keistai primena XVIII amžiaus Vilnių – netrūksta nė milžiniškos memento mori giltinės, tarsi maro laikais… Visas veiksmas scenoje tokio gero tempo, kad prilygsta geram kino trileriui, o garso ir vaizdo grožis… gaila, kad neradau nė mažiausio videoklipo internete. Bet rekomenduoju: režisierius Davidas McVicaras sukūrė dar vieną operos žanro šedevrą. Su lietuviu pagrindiniame vaidmenyje.

Foto: Markas Hamiltonas, Scottish Opera.

Nuotraukų galerija

Apie tai, kodėl mums reikia angliško Čiurlionio

37
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Kovo 23 d. 10:45
Menas

Nežinau ar pastebėjote neseną žinutę, jog britų režisierius Bob‘as Mullan‘as kuria filmą apie Čiurlionį. Tarptautinės filmavimo grupės Vilniuje, žinoma, jokia naujiena – filmavosi čia ir Jeremy Ironsas, ir Danielis Craigas, ir Johnas Malkovichius, ir Helen Mirren, ir Woody Harrelsonas. Vilnius ar jo apylinkės ekrane vis virsdavo tai renesansine Anglija, tai Sibiro užkampio traukinių stotimi, ar, galiausiai, Baltarusijos shtetliu. Taigi, tie filmai niekada nebuvo apie Lietuvą ar apie lietuvius.

Ir nieko nuostabaus. Mes patys, apie save galime galvoti ką tik norime.Vieni pučiamės ir įsivaizduojame esą pasaulio bamba; nirštame, kad niekas nepastebi mūsų nuostabumo. Kiti – mazochistiškai užsiimame saviplaka, aimanuojame esą pakraščio mažutėliai, nieko neverti. Tiesa, kaip visada, kažkur per vidurį – nesam pasaulio kultūrinis elitas, bet tikrai ir turim dalykų, galinčių tą pasaulį sudominti.

„Jeigu Čiurlionis būtų buvęs italas ar austras, apie jį žinotų visas pasaulis“ – apmaudžiai sakė anądien Bobas Mullanas, kai susitikom su juo priešpiečių Soho, Dean Street Townhouse. Prašnekėjom bene tris valandas – dalijomės įspūdžiais, ironizavom, skundėmės ir svajojom. Tačiau buvo nepaprastai gera ir smagu matyti žmogų šitaip užsidegusį Čiurlioniu. Visada sakau, kad nieko nėra gražesnio, kai vienas meno kūrinys ar reiškinys įkvepia kitą kurti. Mullanas dabar tiesiog serga savo filmo apie Čiurlionį, „Žvaigždžių sonata“, vizija. Jis užsidegęs prisimena Vilniaus erdves ir kampelius, pradedant Verkių rūmais ir įspūdingąja Wittgensteinų rūmų laiptine, pasakoja, kaip sužavėtas šv.Petro ir Povilo bažnyčios interjero stebuklo nutarė jį įtraukti į filmą. „Juk apie Lietuvą eilinis britas, deja, žino tik iš kriminalinių žinučių arba laikraščiuose mirgančių pasakojimų apie prostitutes. Dar gal žino tieji, kurie lankėsi trumpam atskridę bernvakario. O juk čia tiek daug visko įdomaus, visiškai neišnaudojate kultūrinio turizmo. Gal nors filme išvydę tas nuostabias vietas užsimanys atvažiuoti pamatyti savo akimis – juk paprastai taip žmonės ir nusprendžia keliauti.“ Jis pats Vilnių, Kauną ir Lietuvą atrado per Čiurlionio muziką ir jo tapybą, per universalų meno pasakojimą, įveikiantį visus kalbos barjerus.

Nereikia man šito pasakoti. Nekart apie tai esu rašiusi, nekart ginčijausi su mūsų „instituciniais genijais“ ir jų „klumpių, kašės ir alaus natiurmortu“ – t.y. Lietuvos „vizija“, kurią jie už mokesčių mokėtojų pinigus jau dvidešimtį metų nesėkmingai bruka pasauliui, kartu su spalvotais kvadratėliais ir reklaminėmis murmelėmis, kurios įdomios tik jiems patiems. Bet, deja, ne pasauliui, ne Europai, ir net ne artimiems kaimynams.

Ir staiga atsiranda kažkas kitas, londonietis režisierius, norintis sukurti filmą apie Čiurlionį, apie Lietuvą. Pasidalinti savo nuostabiu atradimu su tėvynainiais, o gal ir plačiau. Ką mes darome? Palaikome, džiaugiamės, investuojame?

Ne. Ką jūs. Bobas Mullanas iš esmės jokios institucinės pagalbos negauna, o privatūs rėmėjai irgi nerodo didelės iniciatyvos. Matote, jo filme bus kalbama „NELIETUVIŠKAI“. Nežiūrint į tai, kad Sofija, brito scenarijuje, yra arši kovotoja už lietuvių kalbą. Nežiūrint į tai, kad ją vaidina lietuvė, kad personažė angliškai sako, jog lietuvių kalba – tarsi kūdikis, kurį reikia globoti ir auginti, kad atstumia savo gerbėjus, jei tie nekalba lietuviškai, ir kad skatina Čiurlionį mokytis kalbos. „Nelietuviškas“ filmas, ir viskas. Ir, maždaug, ką apskritai britas gali suprasti apie Čiurlionį? Apie jį, leiskite pajuokauti, turbūt, suprasti ir kalbėti gali tik vienintelis – profesorius Vytautas Landsbergis.

Landsbergiškoji „Čiurlioniada“, su visa pagarba profesoriaus nuveiktam darbui, išmanymui ir valstybiniams įvertinimams, man asmeniškai nulėmė, kad bene dvidešimtį metų Čiurlionio muzikai jaučiau visišką alergiją ir atradau ją tik visai neseniai. Ne dėl kokių nors politinių priežasčių ar panašiai, o dėl vienakryptės, monopolizuotos, pompastiškos interpretacijos. Tad atradau Čiurlionį tik visai neseniai. Visai kituose įrašuose, visai kitaip interpretuojamą. Visai kitaip skambančią jo muziką, be primestinės rimties ir patoso. Po profesoriaus pirštais man visuomet skambėjo tik didingas ir sausas chrestomatinis-vadovėlinis mitas apie Tautos Genijų. Dulkėtą, negyvą, ir, kaip reikalauja lietuviška paradigma, tragiškai mirusį jauną ir nepritekliuje. Kažką be aistros, be humoro jausmo, be silpnybių, be depresijų ir paranojos. Kažką, kas niekada nesijuokė, nepyko, neturėjo priešų ir draugų, kas neklydo, nemylėjo ir nepatyrė geidulių, nors jo muzika – be galo jusliška. Žodžiu, ne žmogų. Ne asmenybę – bent jau ne tokią, į kurią žvelgdamas žmogus gali ieškoti atsakymų. Jausti kartu. Tapatintis, paskęsdamas jo mene – pulsuojančiame, aistringame, bylojančiame ir šiuolaikiniam žmogui.

Todėl velniškai laukiu brito Bobo Mullano žvilgsnio į Čiurlionį. Labai smalsu, koks gi bus filmas. Tikrai žinau, jog su stipria lietuviška gija – aktoriais, lokacija, o galiausiai, patį MKČ vaidina juk jo proanūkis Rokas Zubovas. Na, bet kai kam – „nepakankamai lietuviškas“, neapkaišytas žaliom rūtom, geltonom klumpėm ir juodais gedulo kaspinais, todėl ir neremiamas. „Bendraudamas su kai kuriomis jūsų institucijomis kartais jaučiausi kaip Kafkos tekste“ – sakė Mullanas. Jausmas puikiai pažįstamas, situacija matyta ne kartą – verkti verkti, mėtyti milijonus spalvotiems kvadratukams, o vos tik kažkas ima kurti ir daryti – atstumti, nes „elitinis menas“, „nelietuviška“ ir panašiai.

Ir visai gerai, kad nelietuviška. Tegul tas filmas apie Čiurlionį būna kuo labiau angliškas, sukurtas pagal geriausias britų biografinio kino tradicijas. Tegul ekrane kalba angliškai, rusiškai, ir būna subtitruojamas į visas pasaulio kalbas. Tegul būna nė trupučio nepaženklintas mūsiškio nepakeliamai lėto ir nuobodaus kinematografinio tempo, mūsiškio nekrologinio patoso „gerai arba nieko“ kalbant apie Čiurlionį, tegul provokuoja, tegul parodo jį kaip žmogų. Tegul atskleidžia jo tamsiąsias puses, jo psichologines problemas, jo neurozes, jo pakilimus ir nuopolius. Tegul vaizduoja Sofiją, kaip yra sumanęs režisierius, kaip itin stiprią moterį, Čiurlionio varančiąją jėgą (koncepcija, beje, irgi nauja lietuviškoje mizoginiškoje kultūroje). Mūsų supratimui apie Čiurlionį, jo meno atgaivinimui pasaulio akyse yra būtinas kraujo perpylimas. Arba bent jau žvilgsnis iš perspektyvos, visai nebūtinai savas. Tegul tai būna svetimas, atskiras kūrinys – juk niekam nedraudžiama reinterpretuoti kitos geografijos, kitos kultūros ir dažnai labai sėkmingai. Laikau sukryžiavus pirštus, kad gal „Žvaigždžių sonata“ irgi taps tokiu kūriniu. Tegul įkvepia Lietuva ir jos menininkas kitus, ir lai tie kiti menininkai kuria ką nori. Blogiausia juk būna tik viena – kai esi toks, kad nieko neįkvepi…

Apie Lucianą Freudą ir kūną

4
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Kovo 20 d. 08:40
Kūnas, Menas

Luciano Freudo (1922-2011) retrospektyva šiuo metu veikianti Londono Nacionalinėje portretų galerijoje (National Portrait Gallery) yra dar viena, į kurią šiaip sau užsimanęs nepateksi. Nors eilės ne tokios kilometrinės, kaip į Leonardo da Vinci, tačiau ir čia gali būti pasiūlyta ateiti kitą dieną, nes bilietai išparduoti. Ir tikrai – tik nustatytą valandą, jog galerijoje nesusidarytų spūstys. Tai dar viena paroda, kurios bilietais spekuliuojama internete ir eBay.

Kodėl visi taip veržiasi į pernai mirusio Sigmundo Freudo tikro anūko, garsėjusio savo impastiniais, realistiškais ir ekspresyviais aktais, parodą? Traukia kūniškumo siautulys, groteskiškos pozos, negailestingai atvaizduoti modeliai, ar, galų gale, jų, žymių ir niekam nežinomų, nuogumas, atskleistas taip drąsiai, kad gali šokiruoti net internetinės pornografijos amžiuje?

Ne, ne tai. Vaikščiodama po parodos sales, žiūrėdama menininko brendimą, stiliaus kismą, motyvus ir pozas, keliaujančias iš vienos drobės į kitą, mąstau, kad vis dėl to ne veltui Lucianas Freudas dar jam esant gyvam buvo tituluojamas „vienu didžiausių amžiaus menininkų“. Mane mažiausiai jaudina visa su juo susijusi „brouhaha“ – žiniasklaidos nuvalkioti faktai, kad yra tapęs beveik visą XX a. antros pusės „Kas yra kas“ – pradedant nėščia nuoga Kate Moss ir legendiniu kluberiu Leigh Bowery ir baigiant Anglijos karaliene; kad Romanas Abramovičius už jo darbą „Mieganti socialinė darbuotoja“ (Benefits Supervisor Sleeping) 2008 m. aukcione suplojo 33.6 mln dolerių.

Ne, galvoju apie tai, kad Luciano Freudo meninės jėgos paslaptis yra ta, kad savo aktais apie kūniškumą ir žmogiškumą jis pasako kažką labai svarbaus, tokio esminio, kokie esminiai žmogiškojo kūno atvaizdai pasaulio meno istorijoje yra antikinės graikų skulptūros, Michelangelo freskos Sixto koplyčioje ir jo „Vergai“, prisirpę Rubenso kūnai ir iš tamsos išnyrančios Rembrandto mauduolės ar Auguste Rodin‘o raumenys, pulsuojantys marmure ir bronzoje. Lygiai taip pat daug Freudo kūnai kalba apie iki-plastinės-chirurgijos eros, XX a. žmogaus kūną. Anūkas londonietis Freudas tapytojas yra ne mažesnės svarbos pasaulinė figūra už senelį vienietį Freudą psichoanalitiką.

Tiesą sakant, psichoanalizė (ar bent jau gelminis žvilgsnio į kūną psichologizmas, o gal – vienietiškojo neurotiškumo atgarsiai) matyti jau nuo ankstyvųjų Luciano Freudo darbų. Jie – daugiausia portretai; taupūs, saikingi, aprengti, ir savo dvasia (bet ne stilistiniu ar išoriniu panašumu) smarkiai primenantys kai kuriuos Egono Schiele darbus. Ilgainiui rūbai ir socialinės konvencijos nukrenta – paveiksluose lieka kūnas, modeliuojamas impastiniais, neklystančiais potėpiais. Tie potėpiai – kaip žodžiai. Žinot, kartais būna, apie tekstą sakoma: „labai tapybiškas tekstas“. Pas Freudą – labai tekstinė, žodinė, tapyba. Žiūrėdamas į tuos potėpius atseki dailininko mintijimą; matai kaip jis žvilgsniu lietė, studijavo savo modelio kūną. Ir kaip šitai atpasakoja drobėje.

Vienuose paveiksluose jo kūnai yra tokie individualūs, išsamūs kad tampa individualesni už veidus. Kitur – kūnas tėra faktūra, forma; šviesa ir šešėlis, spalva ir refleksas, dominantis jį tiek pat, kiek ir interjero dalis. Arba – tiesiog kūniškas peizažas interjere, nusidriekęs ant suglamžytos purvinos paklodės. Kas yra „baldiškesnis“ drobėje Benefits Supervisor Sleeping – sofa ar moteris? O kas – kūniškesnis? Moteris, o gal – sofa? Kūnas tampa griozdiškas it baldas, o apspurusi sofa – minkšta ir nudėvėta it nugyventas kūnas…

Šalia, akte, kartais nutūpia koks gyvis – šuo ar žiurkė, kartais – katė. Ir tuomet šis žmogaus ir žinduolio (o gal tiesiog – dviejų žinduolių?) suporavimas tampa kažkokiu mažne siurrealistiniu. Genitalijos vaizduojamos neraudonuojant, tačiau didžiausias intymumo peržengimas, išviešinimas yra ne jų atvaizdai. Nuogiausias Luciano Freudo drobėse yra ne kūnas. Nuogiausias ten – žmogus.

Visi Lucianą Freudą prisimenantieji pasakoja, kad pozavimas trukdavo labai ilgai. Tai buvo milžiniškas, didžiulis darbas. Tapytojas buvo charizmatiškas žmogus, eruditas, su puikiu humoro jausmu ir kupinas didelės išminties, kaip jį apibūdino Harry Wyndhamas, Sotheby‘s pirmininkas „tas žmogus buvo tarsi nugyvenęs penkis žmogiškus gyvenimus, šalia jo visi kiti atrodydavo mirtinai nuobodūs“. Modelis jo draugijoje, kad ir išrengtas nuogai, dažniausiai jausdavosi psichologiškai komfortiškai. Rezultatas – gimęs kūrinys – niekada nebūdavo komfortiškas. Daugelis, ypač moterys, jausdavosi negailestingai išrengti. Visom prasmėm. Apie juos būdavo pasakyta visa tiesa. Tikra ir nepagražinta, šiurkšti ir nenudailinta.

Tačiau žvelgiant į darbus parodoje, nuostabiausia yra tai, kad supranti, jog nežiūrint groteskiškų pozų, nenudailintų kūnų, to tikrojo, gelminio nuogumo, tapytojas, paradoksaliai į savo modelius žvelgė su didele meile. Su meile žmogiškumui visoje jo įvairovėje, jo niekada nesmerkdamas, niekada nesityčiodamas, o žvelgdamas smalsiai, siekdamas įminti jo paslaptį. Ir todėl „Mieganti socialinė darbuotoja“ yra toks pat meno istorijai svarbus moters aktas kaip ir Willendorfo, Milo, Giorgione‘ ir Velazquezo Veneros, kaip Rembrandto „Danajė“ ar Manet „Olympia“.

Nuotraukų galerija

Apie „Sapiegų“ rūmus: pristatymo atsakymai

32
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Kovo 6 d. 21:48
Menas

 Atsiprašydama dėl nedidelio vėlavimo – apie įspūdžius iš praėjusią savaitę įvykusio Sapiegų rūmų rekonstrukcijos pristatymo Nacionalinėje Dailės galerijoje. Jis įvyko, surinko pilną salę ir solidžias pirmąsias eiles – buvo ir ICOMOS komiteto nariai, ir gausus būrys Kultūros paveldo departamento atstovų, diskusijos metu išgirdę jiems nepatinkantį auditorijos klausimą ar repliką vis pavirsdavusių clacquers* (plojikais, nutraukiančiais kalbėtoją), ir netgi Dailės muziejaus direktorius bei vienas pagrindinių Valdovų rūmų ideologų Romualdas Budrys.

Ir, žinoma, visa Sapiegų rūmų rekonstrukcijos projekto komanda (projekto vadovas Evaldas Purlys, dailės istorikė hab. Dr. Rūta Janonienė, archeologininių tyrimų vadovas dr. Linas Girlevičius, polichromijos aukščiausios kategorijos restauratorius Juozas A. Pilipavičius).

Šįkart pristatymas buvo išsamus, gausiai iliustruotas ir, svarbiausia, atsakė į ankstesnės internetinės diskusijos metu kilusius klausimus. Štai atsakymai:

1. Į Kultūros departamento svetainę iš pradžių buvo patalpintas neišsamus, pranešimo žiniasklaidai pagrindu parengtas pristatymas, nes išsamus pristatymas visuomenei buvo planuotas kovo viduryje – jau praėjus nemažai laiko po to, kai sausio mėnesį buvo pasirašyta darbų sutartis su Panevėžio Statybos trestu.

2. Bus rekonstruojamas tik Sapiegų rūmų pastatas. Į Sapiegų rezidenciją nėra žvelgiama kaip į vientisą kompleksą. Parkas nebus tvarkomas. Į šį klausimą atsakė Kultūros paveldo departamento (KPD) direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis. Pasak jo, priežastis yra ta, kad Sapiegų užmiesčio rūmų komplekso teritorija šiuo metu priklauso skirtingiems savininkams, todėl artimiausiu metu spręsti barokinio parko tvarkymo ar apželdinimo nežadama dėl sudėtingų nuosavybės santykių ir KPD juridiškai negali net planuoti to daryti. Taip pat dėl šios priežasties rekonstruojamų rūmų aukštingumas, santykis su kitais komplekso elementais, panoraminis matomumas nuo parko pusės nebus derinamas ir sprendžiamas kompleksiškai.

3. Istorinių ir vaizdinių šaltinių duomenys apie Sapiegų rūmus yra labai skurdūs.  Yra žinomi vos keturi 1689-1692 m. rūmų atvaizdai, ir visi – frontalūs, vaizduojantys vakarinį fasadą. Tai – P.Rossi piešinys, atliktas apie 1790 m., J.Šolmos 1819 m. akvarelė pagal P.Rossi piešinį, ir du caro administracijos piešiniai atlikti prieš 1843 m. rekonstrukciją, kai rūmai buvo pritaikyti ligoninės reikmėms. Dar pristatymo metu paminėtas „labai primityvus rūmų piešinys iš šono“, tačiau jis nepateiktas. Pasak hab.dr. Rūtos Janonienės, nebuvo organizuota ir kokia nors speciali menotyrinė ekspedicija į Rusijoje esančius archyvus, kuriuose, kaip sutinka ir projekto autoriai, labai tikėtina, kad galima būtų surasti karinės administracijos piešinių, vaizduojančių rūmus iki rekonstrukcijos. Išsamiausia istorinė medžiaga – publikuoti rūmų inventoriai, iš jų ypač vertingas 1718 metų, kuriame nemažai žinių apie rūmų viduje buvusias sales, neišlikusius baldus, paveikslus, dekorą. Hab.dr. Janonienė pasakojo, kad rūmai nuo XVIII a. pr. buvo nuomojami Sapiegų aplinkai artimiems žmonėms, juose XVIII a. viduryje gyveno Vilniaus vyskupas Juozapas Stanislovas Sapiega, kuris, tikėtina juos šiek tiek atnaujino pritaikydamas asmeninėms reikmėms. Apie rūmų architektą, Giovanni Battista Frediani žinoma labai mažai, jis garsėjo kaip gabus konstruktorius, manoma, dalyvavęs projektuojant ir Trinitorių bei Šv. Petro ir Povilo bažnyčias. Išsami jo architektūrinių sprendimų lyginamoji analizė nebuvo atlikta, daugiau buvo lygintas Pietro Perti stiuko dekoras.

4. Projekte numatytų kaminų gausa ir jų aukštis, itin aukštas stogo šlaitas yra projekto autorių kūryba. Kaminų skaičių projekto autoriai grindžia aptiktomis dūmtraukių šachtomis, tačiau pripažįsta, kad jų aukštis ir tūriai yra padiktuoti ne istorinės tiesos, o šiuolaikinių priešgaisrinės saugos reikalavimų. Aukštas stogo šlaitas ir jo tūris – taip pat projekto autorių kūrybinis sprendimas. Atkuriant stogą ir kaminus istorinės tiesos nebus griežtai laikomasi – štai 1718 m. inventoriuje minima, kad “rūmai keturiuose kampuose dengti balta skarda, vidurys – iš vienos pusės čerpėmis, iš kitos – skarda”, tačiau rekonstrukcijoje stogą numatyta dengti vien čerpėmis. Taip pat minima, kad 1718 m. “trečiame ir ketvirtame aukštuose nei langų, nei durų nėra“ – vadinasi, jie dar neįrengti, tačiau ketvirtąjį aukštą planuojama visiškai atstatyti, nors išlikę autentiški mūrai kyla tik iki trečiojo.

 5. Patikimi E.Purlio atliktų tyrimų duomenys rodo, kad šoninės arkados yra išlikusios, tik užmūrytos. Jų atidengimas nukapojant mūrą ir yra pagrindinis pirmojo etapo darbų, kuriems iš ES lėšų skirti 8 mln. litų ir kuriuos reikia atlikti iki 2014 m., uždavinys. Taip pat pirmajame etape planuojama išgriauti viduje esančias, XIX a. rekonstrukcijos metu padarytas perdangas, kitados buvusias antrojo aukšto sales su ~7m aukščio lubomis. Projekto autorius pabrėžė, kad statybos darbų metu gali būti padaryti nauji atradimai, galintys pakoreguoti ir tolesnius darbus, ir patį projektą bei būsimą statinio išvaizdą. Taigi – projektas ne galutinis. Jis tikisi, kad statybos darbai nepakenks išlikusioms autentiškoms detalėms, ir kad projekto autoriai galės prižiūrėti ir kontroliuoti statybininkus. Nerimą kelia faktas, kad šiuo metu, kaip supratome iš pristatymo, nėra detalios nei tolesnės (po 2014 m.) finansavimo, nei II ir III etapo darbų strategijos. Blogiausia, kas galėtų nutikti – kad nutrūkus finansavimui (ar jam tapus nestabiliam, su pertrūkiais) po 2014 m. pastatas liks stovėti atidengtomis arkadomis, kur kas labiau pažeidžiamas nei dabar, su kur kas didesne nykimo (ypač vidaus polichromijai) grėsme.

 6. Skulptūrinis stiuko dekoras bus rekonstruojamas 2 būdais: 1) iš naujo pagaminant ir atkartojant pasikartojančių ornamentų detales; 2) neišlikusio dekoro atveju patikint jį sufantazuoti šiuolaikiniams skulptoriams, improvizuojant Pietro Perti kūrybos tema. Pristatymo metu buvo paaiškinta, kad ten, kur yra išlikę „raportu“ pasikartojantys elementai (pvz. frizuose), trūkstami fragmentai bus atgaminti pagal išlikusį pavyzdį. Langų apvadų skulptūrinis dekoras (kuris buvo skirtingas po kiekvienu langu) nebus atkuriamas, bet štai didelė skulptūrinių lipdinių grupė su Sapiegų herbu ant pusapvalio frontono, apie kurią nežinoma, kas ten buvo pavaizduota (vieninteliai, vos įžiūrimi ir abstraktūs duomenys – Rossi ir Šolmos piešiniuose), bei skulptūrinis dekoras virš pagrindinio įėjimo būtų patikėtas kokiam nors šiuolaikiniam skulptoriui pagal Perti lipdinių pavyzdį, „čia aiškiai bus matyti kokio nors šiuolaikinio dailininko darbas, niekas nepretenduos į jokį atkūrimą“, vadinasi – visiškai „susimuliuota“, šiuolaikinė imitacija.

 7. Dvipusių pagrindinio įėjimo laiptų išvaizda – projekto autorių kūrinys. Taip, inventoriai mini buvus „schody łamane“ („laužytus laiptus“), kuriuos projekto autoriai išvertė kaip „seni apgriuvę laiptai“ (bet tai gali reikšti ir barokinius „laužytos formos“ laiptus) su įėjimu į rūsį; taip, archeologiniai kasinėjimai, kuriuos pristatė dr. Linas Girlevičius parodė buvus tokių laiptų pamatą, tačiau nieko nežinoma nei apie jų formą, nei apie pakopų kiekį ar baliustradą (ir ar išvis tokios būta), tad jų išvaizda projekte – tai autorių spėjimų padarinys.

 8. Itin įdomi pristatymo dalis – apie interjeruose buvusias freskas, iš kurių aiškėja, kad rūmai  buvo gausiai dekoruojami ir vėliau, XVIII a. viduryje. Manoma, kad galerijose yra išlikę nedideli Michellangelo Palloni freskų fragmentai, tarp jų ir freskos, vaizduojančios muzikantus, detalė. Deja, garsioji didžiają salę puošusi šaltiniuose minima „Dievų puotos“ freska – neišlikusi. Tačiau interjere yra aptikta nemažai polichromijos su rokailiais (ne barokiniu, o rokokiniu dekoro elementu) liudijančiu, kad interjeras buvo ištapytas ir vėliau, XVIII a. viduryje, galbūt vyskupo Sapiegos šeimininkavimo metu.

9. Nieko neatsakyta dėl būsimos rūmų funkcijos po rekonstrukcijos, ji nėra aiški. Kultūros paveldo departamentas teigė, kad jų funkcija greičiausiai bus „reprezentacinė“ ir „naudojama valstybės reikmėms“, bet „tikrai ne muziejus, nes muziejai dega“, o „šitie rūmai nusipelnė, kad čia būtų priimami aukšti kitų valstybių vadovai, Lietuvai būtų ką parodyti ką mes turime ir iš penkiolikto [sic!] ir šešiolikto [sic!] amžiaus“, tačiau nedetalizavo nei kam jie priklausys, nei kas bus salėse ir kambariuose su išsaugotais polichromijos elementais, kokios medžiagos bus naudojamos jų įrangai ir kaip tai derės su buvusia prabangių barokinių rūmų išvaizda.

10. Autentiškumas ir istorinė tiesa nėra šio rekonstrukcijos projekto prioritetas, tai – politinis aktas, „atstatymas kaip mentalinis atkūrimo aktas, kaip ir Valdovų rūmai; mentalinis valstybės aktas kaip siekis susigražinti buvusią magnatų didybės praeitį“. Pastato vėlesni formavimosi etapai – XVIII a. vidurio rokailinės freskos, ilgiausiai gyvuojantis XIX a. carinės rekonstrukcijos pavidalas – nesvarbūs, nes, kaip buvo atsakyta, „čia antro Peterburgo nebus“. Kaip „semantinės rekonstrukcijos“ pavyzdys buvo pateiktas Pietų Korėjos rūmų atstatymas „nuo nulio“, todėl nereikėtų „imti to [Sapiegų rūmų] kaip restauracijos ir lia-lia-lia“. Šis atsakymas nuskambėjo iš Lietuvos ICOMOS nacionalinio komiteto pirmininkės Dalės Puodžiukienės (žr. 6-ąją dalį nuo 0:26). Į klausimą, ar Valdovų rūmai yra laikytini sėkmingu „mentaliniu aktu“, išgirdome, jog „taip“. Šiandien civilizuotoji Europa vadovaujasi Venecijos Chartija, kad „restauravimas privalo baigtis ten, kur prasideda hipotezės“. Lietuvoje šiandien linkstama Venecijos Chartiją interpretuoti elastingai ir vadovautis Pietų Korėjos pavyzdžiais.  Kitaip tariant, norisi barokinių magnatų rūmų – tai ir pasistatysim. Grįšim prie Sapiegų rūmų 1692 metais, net jei tai ir reiškia, jog didžiąją esamo istorinio pastato dalį teks nugriauti. Ko nežinom, ten, kur trūksta – prigalvosim, nes svarbu „mentalinis aktas“. Pinigų yra iki 2014, sienų ir perdangų išgriovimui, o tada – pažiūrėsim. Jei atvirai – tai tokioje situacijoje labiausiai būtų gaila projekto autoriaus Evaldo Purlio, ne vienerius metus paskyrusio nuodugniam, nepaprastai kruopščiam, nuoširdžiam ir pasišventusiam rūmų tyrinėjimui.

Ir gaila dar vieno dalyko: kad konstruktyvi, profesionali filosofinė diskusija apie santykį tarp konservavimo, restauravimo ir atkūrimo santykio rūmų projekte su jo autoriais, taip ir neįvyko. Trumpai, bendrais bruožais paaiškinsiu, kuo skiriasi šios sąvokos. Štai paimkime graikiškąją antikinę Milo Veneros statulą, šiuo metu saugomą Louvre muziejuje. Ji yra konservuota – t.y. nuo irimo yra išsaugotas jos esamas būvis – be rankų, kitų trūkstamų detalių. XIX amžiuje buvo norėta ją restauruoti, t.y. pridėti trūkstamus elementus – netgi visiškai rimtai svarstyta galimybė jai priklijuoti kokios kitos antikinės skulptūros rankas, diskutuota apie galimybę ją nudažyti (antikinės marmuro skulptūros būdavo polichromuojamos, brangiaisiais akmenimis joms būdavo inkrustuojamos akys). Kai kurių ano meto mokslininkų teigimu, Milo Venera, sprendžiant iš jos kūno padėties, buvo skulptūrinės grupės dalis, veikiausiai poroje su Marsu, Adoniu arba Pariu. Jei būtų mėginama prie restauruotos Veneros pridėti dar ir neegzistuojantį, pagal kokius nors „analogus“ atgamintą Marsą (o gal ir Adonį), tam, kad būtų sugrąžinta pati pirminė kūrinio padėtis – tai jau būtų atkūrimas.

Kiek būsimame Sapiegų rūmų projekte konservavimo, restauravimo ir atkūrimo – spręsti jums. Planas, su raudonai pažymėtais šiandien neegzistuojančiais elementais – apačioje. Taip pat – ir visa pristatymo video medžiaga, iš kurios akivaizdu, kad Lietuva mentaline prasme – vis dar kažkur XIX amžiuje, kaip ir tie andainykščiai Milo Veneros tvarkytojai. Laimė, kad jiems tada nepasisekė įgyvendinti savo idėjų…

Pirmoji dalis: Aptarimo įžanga, dalyvių ir problematikos pristatymas

Antroji dalis: hab. Dr. Rūta Janonienė, menotyrinių tyrimų pristatymas

Trečioji dalis: dr. Linas Girlevičius, archeologinių tyrimų pristatymas

Ketvirtoji dalis: Juozas A. Pilipavičius, polichromijos tyrimų pristatymas

Penktoji dalis: Evaldo Purlio pristatymas

Šeštoji dalis: Publikos klausimai ir diskusija

Apie abejingumo pamatus „Sapiegų barokui“

85
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Vasario 3 d. 09:01
Menas

Bene prieš du mėnesius žiniasklaidos antraštės džiugiai skelbė „Sapiegų barokas vėl puoš Vilnių“: Kultūros paveldo departamento išsiuntinėtame spaudos pranešime buvo pristatytas Sapiegų rūmų Antakalnyje rekonstrukcijos projektas. Visuomenė kviesta diskutuoti, aktyviai dalyvauti svarstant šių rūmų prikėlimą gyvenimui. Paspaudus nuorodą kpd.lt puslapyje galima buvo pasižiūrėti šių rūmų rekonstrukcijos projektą.

Žinoma, nuorodą paspaudžiau. Man nuoširdžiai rūpi Vilniaus architektūrinis ir dailės paveldas, ir džiugu dėl kiekvieno sutvarkyto, išsaugoto, prikelto kampelio – jų, tų sėkmingų rekonstrukcijų ne taip jau ir mažai. Ir, priešingai, skaudu, kai tuščiai eikvojamos lėšos kuriant nieko bendra su istorine tiesa ir duomenimis neturinčius simuliakrus, švaistant pinigus, kurie galėtų išsaugoti autentišką paveldą. Nuosekliai, kruopščiai sutvarkytas Sapiegų užmiesčio rūmų kompleksas Antakalnyje galėtų tapti nuostabia Vilniaus vieta, traukiančia ir turistus, ir, ne mažiau svarbu, – pačius miestiečius. Apie tai stengiuosi kuo daugiau kalbėti viešai. Kaip ir apie tai, jog didžiausią potencialą visame komplekse turi būtent barokinis Sapiegų parkas – vienintelis išlikęs Vilniuje. Apie rūmus kalbu kiek atsargiau.

Sapiegu_Rumai

Kodėl? Todėl, kad ikonografiniai duomenys apie šiuos rūmus yra itin šykštūs – 1790 m. italų architekto Pietro Rossi (jis, beje, buvo gretimų Sluškų rūmų rekonstrukcijos ir Taujėnų dvaro architektūros autorius) piešinys ir techninis caro karinės žvalgybos piešinys, atliktas 1830 m.

Matote, pastatai ir istoriniai objektai turi savo gyvenimus – kaip žmonės. Šie, Sapiegų rūmai – pastatyti XVII a. paskutiniajame dešimtmetyje, manoma, pagal architekto Giovanni Battista Frediani projektą, nuo 1809 m. naudoti kaip ligoninės patalpos, o 1840 m. – perstatyti. Visiškai neišlikę jų interjerai, autentiškos vidinės erdvės, kurias kažkada puošė Michelangelo Palloni freskos ir Sapiegų menininko bei patikėtinio Pietro Perti stiuko lipdyba.  Matematika paprasta: tik šimtmetį statinys ir visas kompleksas gyvavo kaip rūmai, Sapiegų užmiesčio rezidencija, bet jau ilgiau nei du šimtus metų jie naudojami ne pagal paskirtį, suardžius interjerus, o vėliau – perstačius ir patį rūmą. Dabartinis pastatas Vilniuje “gyvena” jau dvigubai ilgiau, nei jo pirmykštė versija.

Taigi, paspaudžiau nuorodą. Tai, ką pamačiau projekte – šokiravo. Šokui praėjus – pradėjau analizuoti, kodėl būtenti tas pirmas įspūdis toks šokiruojantis. Tuomet nusprendžiau, kad gal  nereikia reaguoti karštosiomis – galbūt į daugelį man kylančių klausimų bus atsakyta viešos diskusijos metu, gal tie klausimai kils ir kitiems – architektams, menotyrininkams, istorija besidomintiems vilniečiams. Todėl susilaikiau nuo komentarų, bet kiekviena proga – viešai ir neviešai – skatinau architektus, kultūros žmones pasižiūrėti tą rekonstrukcijos planą ir diskutuoti, išsakyti profesionalią nuomonę. Antakalnyje gyvenančius pažįstamus (kaip ne kaip – rajono bendruomenę) raginau išsakyti savo lūkesčius dėl komplekso visuomeninės ir bendruomeninės funkcijos.  Kai kurie kalbinti architektūros ar dailės istorijos srities žmonės neformaliai kartojo tą patį: “košmaras”, “kičas”, “nieko bendra su autentika”, ar net “prikraigliota niekada nebuvusių nesąmonių, kad būtų galima išplauti daugiau pinigų”.

Sapiegu_RumaiKPD

Nesu iš tų, kurie labai mėgsta skaičiuoti svetimus pinigus, visur įžvelgia sąmokslo teorijas ir “pinigų plovimą”, tad tikrai tokiais radikaliais pareiškimais nesišvaistysiu. Bet taip – pirmas įspūdis toks: smarkiai per daug elementų, detalių, beveik ištisų korpusų apie kuriuos šykščiuose ikonografiniuose šaltiniuose nėra išlikę jokių duomenų. Tad iš kur jie atsirado projekte ir kuo jų buvimas pagrindžiamas?

Praėjo du mėnesiai. Nei profesionalioji architektų-istorikų bendruomenė, nei miestiečiai nereagavo. Netrukus – naujas pranešimas spaudai: pritarta Sapiegų rūmų rekonstrukcijos projektui.

Vienbalsiai, kaip sovietiniais laikais, visi “už”. Niekam jokių klausimų nekyla. Na  o man jie neduoda ramybės – ir aš juos užduosiu. Vien tam, kad turėčiau ramią sąžinę, jog netylėjau. Kai buvo pradėtas milijonų milijonus kainavęs, dar nebaigtas, bet jau tinko pūslėmis nuėjęs kliedesys  “valdovų rūmai” mano karta dar tebebuvo pradinių kursų studentai, kurių balsai niekam nebuvo įdomūs… Tad dabar nepraleisiu progos šiuos klausimus užduoti rekonstrukcijos projekto autoriams. Galbūt jų atsakymai išsklaidys abejones ir nuramins. Nes dabar kažkaip neramu – vis stovi prieš akis tas perkrautas, dekoro gausa stulbinantis projektas, taip nedaug ką bendra turintis su dabartiniu išlikusiu pastatu. Gal ten iš tikrųjų viskas gerai, pagrįsta menotyriniais tyrimais ir taip turi būti? Bėda ta, kad rekonstrukcijos projekto autoriai pristatymą parengė taip prastai, jog jis ne aiškina, ne atsako į klausimus, o veikiau – daugybę jų sukelia. Štai jie:

  1. Kodėl Kultūros paveldo departamento svetainėje pateiktas Sapiegų rūmų komplekso, tokio svarbaus kultūrinio-istorinio objekto, rekonstrukcijos plano pristatymas yra parengtas taip nekokybiškai, kad darytų gėdą vidurinės mokyklos moksleiviui? Sapiegų rūmų Ružanuose griuvėsiai, XVI a. renesansinės (sic!) Sapiegų pilies griuvėsiai Alšėnuose – kaip šie visi objektai siejasi su Sapiegų rūmais Vilniaus Antakalnyje? Kodėl jie įtraukti į projekto pristatymą – ar vien dėl tokios paviršutinės sąsajos, kad kažkada priklausė Sapiegų giminei? Ar tai – sąmoninga pastanga „nubukinti“ pristatymą, kad būtų suprantamas „plačiajai visuomenei“?
  2. Projekto pristatyme kartojamas žodžių junginys „Sapiegų rūmų kompleksas“, tačiau pats projektas apima vien tik rūmų pastatą. Vienas pastatas – tai ne kompleksas. Rūmai negali būti rekonstruojami ištraukus juos iš viso ansamblio konteksto – dvaro ūkinių pastatų, sąsajų su to paties mecenato funduotu Trinitorių vienuolynu ir bažnyčia, ir ypač – parko, apie kurį projekte nėra pasakyta nė vieno žodžio. Todėl klausimas: pagal ką bus sprendžiamas rekonstruojamo pastato mastelis, jo aukštingumas ir santykis su aplinka, jei rekonstrukcijos projektas yra visiškai atsietas nuo vientiso Sapiegų užmiesčio rezidencijos ansamblio konteksto?
  3. Kodėl projekto pristatyme visuomenei nėra pateikiami jokie esami ar atributuojami Giovanni Battista Frediani architektūros analogai – nė vieno? Dabar gi kyla įtarimas,  kad kiti jam priskiriami ansambliai ar jų elementai – Pažaislio vienuolyno ir Šv.Petro ir Povilo bažnyčios bei vienuolyno – pasižymi kur kas lakoniškesnėmis, mažiau dekoratyviomis architektūrinėmis formomis, nei projekte pristatoma Sapiegų rūmų rekonstrukcija…
  4. Kuo rekonstrukcijos projekto autoriai grindžia iš vakarinio (pagrindinio) fasado pusės matomus net keturis kaminus (du iš jų – labai masyvius), jei jų nematyti nei XVIII a. ikonografinėje medžiagoje, nei išlikusiose XIX –XX a. fotografijose? Taip pat rekonstrukcijoje numatytas itin aukšto šlaito šiaurinio fasado stogas, ardantis visą pastato vakarų fasado simetriją – jo taip pat nėra jokioje ikonografinėje medžiagoje?
  5. Kuo rekonstrukcijos projekto autoriai grindžia dviejų tarpsnių gausiai lipdiniais ir kitomis puošmenomis dekoruotą arkadą šiauriniame fasade? Projekto autoriai spaudos pranešime mini, jog bus “atidengos šoninių fasadų arkos” – tad dabar jos yra tiesiog užmūrytos? Tokiu atveju, reikėtų suprasti, jog dabartinės sienos mūro storis turėtų būti keleri metrai? Ar iš tiesų?
  6.  Šiaurinio fasado rekonstrukcijoje yra aiškiai matyti Varšuvoje dirbusio XVIII amžiaus pradžios  architekto Tilmano iš Gamereno (Tielman von Gameren) architektūrinio stiliaus elementai – beje, į Sapiegų rūmus perkelti visiškai paviršutiniškai: didžioji dalis Tielman von Gamereno rezidencinės architektūros objektų yra smarkiai perstatyti XVIII amžiaus viduryje, papildant juos vėlesnėmis neautentiškomis detalėmis, kurios visiškai nekritiškai yra perkeltos į Sapiegų rūmų šiaurinį fasadą? Kodėl von Gamereno architektūra (teisingiau jos versija su vėlesnėmis modifikacijomis) atsiduria ant Giovanni Battista Frediani projektuotų Sapiegų rūmų? Kodėl van Gamereno architektūra yra laikoma analogu Fredianio, visiškai kito braižo architekto, kūrybai?
  7. Kuo motyvuojant pietiniame fasade yra suprojektuotas simetriškas rizalitas ir dar viena dviejų tarpsnių arkada su korintinėmis kolonomis? Kas per arkos (aklinos?) yra pirmajame aukšte ir kokia jų buvusi istorinė-funkcinė paskirtis?
  8. Abipus buvusios bibliotekos, suprojektuoti du bokščiukai ir trikampis stogo šlaitelis dešinėje – kokiais ikonografiniais duomenimis remtasi?
  9. Pagal ką atkurtos pastato kolonos, piliastrai, jų tikslus skaičius, orderis ir kapiteliai? Kokie ikonografiniai duomenys ar rašytiniai šaltiniai liudija vakariniame fasade buvus dvipusius laiptus su baliustrada? Juk jų nematyti nei P.Rossi, nei carinės administracijos piešiniuose?
  10. Pastato rekonstrukcijos projekte yra itin gausu naujų stiuko ir tinko lipdinių – frontono dekoras, kapiteliai, langų aprėminimo puošyba – kodėl projekte nepateikti ikonografiniai duomenys pagal kuriuos šios detalės bus atkuriamos?

Labai laukiu projekto rengėjų viešo atsakymo į šiuos klausimus. Galbūt jie turi visus ikonografinius duomenis, argumentus ir tikslius atsakymus į šiuos klausimus, tik, deja, jų nepristatė tame itin prastai ir primityviai parengtame projekte, kuris pateikiamas Kultūros paveldo departamente. Tokiu atveju – būtinai reikėtų šį projektą papildyti, o gal net paskelbti detalius projekto rengimo istorinius tyrimus viešai – kad ir virtualios parodos pavidalu. Būtų tikrai įdomu ir miestiečiams, ir specialistams. Jei yra atrasti nauji, detalesni ikonografiniai rūmų atvaizdai iš XVIII amžiaus – o ne vien P.Rossi 1790 m. piešinys ir caro karinės žvalgybos piešinys, atliktas 1830 m. (saugomas Sankt-Peterburge) – juos irgi būtina kuo skubiau paviešinti. Nes dabar šių dviejų piešinių liudijama rūmų išvaizda iš tiesų šokiruojančiai skiriasi nuo pristatyto jų rekonstrukcijos projekto. Ir niekur nepasakyta nė žodžio, o kokias gi vidines ir kokios paskirties erdves slėps toks aktyvus, netradicinius vidaus tūrius diktuojantis eksterjeras – nejaugi kabinetus?

Be šių paaiškinimų, projektas atrodo tikrai keistai. O dar blogiau – ir įtartinai. Nepateikus istorinių-vaizdinių įrodymų, jis atrodo tiesiog kaip fantastinis pseudobarokiškas simuliakras, atsirasiantis visiškai, neatpažįstamai perstačius esamus rūmus.  Matant taip atsainiai parengtą projektą iš tiesų gali kilti negeros mintys apie antrus „valdovų rūmus“. Būtų gaila, jei išdygtų dar vieni „magnatų” (tik ne kilmės, o statybų) suręsti “rūmai”. Išdygtų sau, už sunkiai ariančių baudžiauninkėlių į biudžetą suneštus mokesčių pinigus, ant tvirto ir nepajudinamo mūsų lietuviško abejingumo pamato…

Nuotraukų galerija

Apie Jonathan Yeo: Jaunas esi tik dukart (You Are Young Only Twice)

18
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Gruodžio 13 d. 09:00
Kūnas, Menas

“Kartą ėjau Los Angeles gatve ir prasilenkiau su tobulai gražia mergina. Po trijų minučių pro mane praėjo vėl ta pati graži mergina. Kai vėl po kelių minučių išvydau tą pačią merginą, bet lyg ir kitaip vilkinčią, sunerimau“ – taip prasideda vieno garsiausių britų portretistų Jonathan Yeo pasakojimas apie jo naujausią parodą You Are Young Only Twice, ketvirtadienį atidarytą „Lazarides Gallery“ Londono Soho.

Visuomet miela, kai gauni kvietimus į mažų, bet reikšmingų galerijų atidarymus – Jonathan Yeo yra tekę kalbinti prieš kelerius metus „Lietuvos rytui“, kai anuomet jis buvo nutaręs prisidėti prie labdaros Lietuvos vaikams. Tačiau ne pažintys ar asmeniniai kvietimai lemia, kad nutariau dabar apie jo parodą parašyti. Nulėmė faktas, kad ši paroda (ar veikiau derėtų ją vadinti kūrybiniu projektu?) – kažkas tikrai naujo, ir tikrai „pirštas ant pulso“.

Yeo nėra koks nors super-avangardinis šiuolaikinis menininkas, sufabrikuotas galeristų ir kuratorių. Mano akimis žvelgiant jis – visiška, pavyzdžiui, kad ir britų tapytojos Stella Vine priešingybė (išliaupsinta kritikų ir kuratorių kaip labai „konceptuali“ ji yra išgarsėjusi tragiškai nemokšiškai nutapytais princesės Dianos ar Kate Moss portretais, ant kurių užvanoja kokį idiotišką užrašą nuo ko tos terlionės neva pasidaro „konceptualios“). Taigi, Jonathan Yeo yra visiška priešingybė – jis yra geras, puikiai amatą įvaldęs tapytojas, turintis ambiciją skaitmeninės fotografijos amžiuje šį tą apie pozuojantįjį pasakyti senoviniais metodais – aliejiniais dažais ir teptuku. Kartais, beje, juos iškeičia į žirkles ir porno žurnalus – ir tuomet gimsta portretiniai koliažai, tokie, kaip jo garsusis George W. Busho portretas, į kurį tik geriau įsižiūrėjęs pastebi gaktiplaukius, spenelius ir lytinių organų fragmentus.

You Are Young Only Twice parodoje eksponuojami moterų ir jų kūnų (taip, kartais tik anonimiškų kūnų, be galvos) portretai. Visi jie – prieš, po arba plastinės chirurgijos operacijų metu. Grįžtant prieįrašo pradžios  istorijos apie merginą, su kuria prasilenkta triskart – žinoma, tai buvo trys visiškai skirtingos gatvėje sutiktos merginos, dabartinio „grožio idealo“ aukos, plastinių chirurgų pakoreguotos pavarant pagal tą pačią balvankę[1].

Yeo pats prisipažįsta, jog suvokimas Los Angeles gatvėje jam tapo iššūkiu. Sako, jog jam, kaip portretistui, visuomet rūpi žmogaus individualumas, jo bruožų nepakartojamumas, mimika, mums visiems būdingos veido asimetrijos, visa tai, kas mus daro atpažįstamais ir nepakartojamais. Todėl jis prisikalbino keletą plastikos chirurgų, išgavo jų ir jų pacientų sutikimus, ir ėmėsi darbo – stebėti, tyrinėti, fiksuoti visą procesą.

Kūriniai, gimę iš šio meninio tyrimo – sukrečiantys. Jie – labai estetiški, pagarbūs, kažkuo primenantys senuosius meistrus (toks jau Jonathan Yeo stilius), bet kartu be galo trikdantys. Štai nepaprastai patraukli moteris, tikra miegančioji gražuolė, gulinti su anestezijos zondu burnoje – ką gi joje, po velnių, operuoti? Chirurgo flomasteris jau pažymėjęs – bus tvarkoma kakta, keliami antakiai, operuojami paakiai – defektai, egzistuojantys tik kažkuo ar kažkieno traumuotoje pacientės fantazijoje, bet ne žiūrinčiųjų akyse. Kitas portretas – ne toks estetiškas. Moteris po veido „pakėlimo“ operacijos, įsprausta į tvarsčius ir taip sutinusi, kad panaši į neegzistuojančios egzotiškos tautelės atstovę iš fantastinio siaubo filmo. Arba – į sutinusią ir sudaužytą bomžę. Arba į naujos, XXI amžiaus genties, tų, „pataisytųjų“ egzempliorių.

Dar vienas portretas – kūno. Tai – diptichas vaizduojantis visiškai jauną, sveiką, gyvą, visiškai dailų merginos torsą prieš ir po krūtų padidinimo operacijos. Pirmajame kūno portretas – individualus ir tikras, it iš prancūziško filmo apie meilę. Antrajame – anonimiškas,  it iš amerikietiškos pornūchos.

Jonathan Yeo, nežiūrint į dailų kūrinių formos konservatyvumą, mano galva, yra velniškai konceptualus ir pro nugludintą aliejinės tapybos paviršių krapšto ten, kur paprastai užklysta tik kultūros antropologai. Jis verčia užduoti sau patiems daugybę klausimų apie mūsiškį dabartinį grožio suvokimą, apie jaunystės kultą, apie kontrolės ir unikalumo kultus, galų gale – apie tai ką šiandien reiškia (ir ar ką nors tebereiškia) posakis „ir stojo nuoga(s) kaip Viešpats sukūrė“.

Pabaigai keletas praktinių pastebėjimų – plastinė chirurgija 90 atvejų iš šimto yra matoma; matoma plika akim, nuožmiai, negailestingai ir neestetiškai. Puskamuoliai vietoje krūtų, botoksinės  nejudrios, niūrios ar „boksininkių“ kaktos, upėtakio lūpos, vaškinė, niekaip atgal nebepriauganti oda po veido patempimo, implantais iškimšti skruostai… Bet kas, bent minimaliai suvokiantis kūno, veido anatomiją, akimirksniu atpažins suardytą, išderintą sistemą.  

Mes niekada nesužinosim, kaip kas nors galėjo atrodyti be intervencijos. Galbūt prasčiau, o galbūt – nepalyginamai geriau ir oriau? Kai kurių arabų šalių moterys plastinių operacijų, ypač rinoplastijos, nosies korekcijos, pleistrus ir tvarsčius, pasak Londono Harley Street‘o chirurgų, nešioja dvigubai ilgiau, nei iš tiesų reikia – kaip įrodymą, kad tai pasidarė, jog gali sau tai leisti. Jų atvejais tai – mados, prestižo, statuso reikalas. Vakarų moterų atveju – turbūt daugiau psichologinių problemų, galios pakeisti, kontrolės sublimacijos atvejai. Nieko nuostabaus, kad nūdienos portretistai, tokie kaip Johnatan Yeo, plastinę chirurgiją pasirenka savo objektu – štai jums naujausias, XXI-ojo amžiaus psichologinis portretas.

[1]  Reikėtų, žinoma, rašyti „ruošinį“, bet „balvankė“ šiuokart skamba geriau.

Foto: Jonathan Yeo Studio.

Nuotraukų galerija

Apie Marcą Chagallą Vilniuje ir metafizinę tuštumą

33
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Gruodžio 6 d. 09:00
Menas

Kartais būna dienų, kai pinigų stygių pajuntu itin skaudžiai. Pavyzdžiui, kaip tądien, kai buvo pranešta, kad Niujorko „Sotheby‘s“ šių metų gruodžio 14-ąją pardavinės Marco Chagallo (1897-1985) paveikslą, kuriame vaizduojamas Vilnius. Dar daugiau – sovietų po karo nugriautoji senoji Vilniaus sinagoga. Ir dar daugiau – jos slaptas kampelis, Vilniaus Gaono kloyz, arba studijų kambarys, buvęs antrajame jo buto aukšte, kuriame šis didis mąstytojas užsidarydavo prie šventųjų raštų, tylumoje, tarp spalvotų vitražų atšvaitų, krentančių ant hebrajiškų puslapių, su mėlynu aksomu uždengta bimah, kur buvo saugomas Toros ritinėlis, su kandeliabrais, šviesdavusiais kai studijos užsitęsdavo iki tamsos…

Chagall, Synagogue in Vilna

 Turėčiau pinigų (o jų reikia bent jau 300,000-500,000 USD, nors kaina aukcione, prognozuojama, viršys šį išankstinį įvertinimą; o dar priskaičiuokime ir buyer‘s premium, ir PVM), taigi, turėčiau tiek pinigų – nupirkčiau šį darbą Vilniui. Ir dar nupirkčiau atskirą nedidukę salę, kad ir Nacionalinėje Dailės galerijoje, apšviesčiau ją blausiai, paslaptingai, saikingai, kad nekenktų tapybiniams sluoksniams ir pakabinčiau šį vieną vienintelį Chagallo darbą – visiems lankytojams ir būsimoms lankytojų kartoms…

Ir dar inicijuočiau atskirą monografiją ir apmokėčiau tyrinėtojų darbą, mat šiame paveiksle susipina tiek gijų, tiek istorijos, tiek įdomybių.

Pirmiausia, tai patikimas, ikonografiškas barokinio Vilniaus interjero atvaizdas – atkreipkite dėmesį į langų formas, į vitražus, į lubų skliauto freskas, į senovinius baldus, prie kurių lietėsi Vilniaus Gaonas ir jo uoliausieji, šviesiausieji mokiniai, į Šventąją arką (ji vėlyvesnė, pastatyta 1855 m.). Beje, Sotheby‘s teigia, jog tai – vienintelis išlikęs kolonomis ir karnizu įrėmintos šios vilnietiškos šventosios nišos atvaizdas (nesu dėl to tikra, bet nesiimu ir ginčytis). Bet štai Eilat Gordin Levitan puslapyje pavyko aptikti unikalų dalyką – to paties Vilniaus kloyz‘o interjero fotografiją, jau po karo, jau sugriautą.

sinagoga_arka

Galime palyginti Chagallo darbą ir tai, kaip patalpa, kad ir apnaikinta, atrodė natūroje. Šiuos griuvėsius neilgai trukus, tuoj pat, kuo skubiausiai nugriaus sovietai. Ir vietoj jų, iš šlykščių silikatinių plytų pastatys žemaūgį vaikų darželį su žaidimų aikštele, kuriame, po daugelio dešimtmečių, audringos Senamiesčio paauglystės sutemose, su dar keliais kitais tokiais pat chebrantais, aš atsikimšiu alaus butelį ir užsirūkysiu cigaretę. Nė nenutuokdama, kad galbūt darau tai toje pačioje šventoje vietoje, kur Vilniaus Gaonas kitados kontempliavo amžinąsias tikėjimo paslaptis ir klojo pamatus žydų tautos modernybei.

Kai rašau šias eilutes, galugerklyje jaučiu graudulio gumulą. Šis paveikslas – metafora Vilniaus, kurio nebėra. Vokiečių subombarduoto, sovietų sugriauto ir atstatyto, neva padovanojant kelioms ateinančioms kartoms, tarp jų ir maniškei, neva laimingą pionierišką vaikystę – sotūs, laimingi, šiltai aprengti… ir mankurtizuoti, lobotomizuoti, be esminės tapatybės, be esminių prisiminimų, be esminės savo miesto geografijos ir be vestibularinės sistemos joje orientuotis. Tik, atrodo, mano atveju, jų eksperimentas neišdegė – niekada netikėjau pionierišku bullshit‘u, niekada nebuvau komjaunuolė ir ypatingai skausmingai jaučiu tokias vietas, kaip Vilniaus žydų kvartalas. Ir kuo labiau bėga laikas, tuo jaučiu didesnį poreikį žvelgti atgal, į istoriją, į prisiminimus. Vadinu tai atminties archeologija, bet iš tiesų ji tampa vis būtinesnė tam, kad galėčiau žvelgti į ateitį ir neraudonuoti.

Tad šis Chagallo darbas – puikus tokios archeologijos eksponatas. Jis byloja ne tik apie litvakų menininkus, ir bene garsiausiąjį iš jų, Vitebske gimusį Chagallą. Jo ne tik sukūrimo aplinkybės nuostabios – trisdešimt penktais metais Marcas Chagallas atvažiuoja į Vilnių, atidaryti Vilniuje įkurto Žydų meno muziejaus ir aplankyti Žydų studijų instituto, kurio valdybos garbės nariu yra išrinktas – kartu, beje, su Albertu Einsteinu ir Sigmundu Freudu, kas galėtų pagalvoti? Ore jau tvyro negandos, represijų, karo nuojauta. Vilniuje, jo akyse, įvyksta antisemitinis išpuolis prieš garsaus mokslininko Simono Dubnovo sūnų. Ore, Vilniaus gatvėse justi neapykanta. Chagallą šitai sukrečia, jis jaučiasi tarsi žiūrėtų į pasaulį, kurio tuoj tuoj nebeliks, kurį reikia įamžinti, išsaugoti – galbūt todėl jis nutapo šį kloyz‘o interjerą, kuriame dirbo, iš esmės jo oponentas – Vilniaus Gaonas, lurianiškojo kabalizmo tyrinėtojas buvo uolus chasidizmo priešininkas, o menininkas buvo kilęs iš chasidų šeimos. Nutapo dokumentiškai, ir - be žmonių, net  be savo garsiųjų skrajojančiųjų figūrų, bet su nesupainiojamai chagalliška atmosfera. Vilniaus Gaono kloyz‘as šiame paveiksle tuščias ir ši tuštuma šiandien atrodo dar iškalbingesnė, aidesnė, nykesnė…

Taip, jei turėčiau pinigų – nupirkčiau šį paveikslą Vilniui. Tam, kad vilniečiai galėtų ateiti ir žvelgdami į jį pajusti, kas yra tuštuma, tuštuma kvadratu, tuštumos kvintesencija. Pajusti, kas yra tikroji, metafizinė tuštuma… Manau, šis potyris yra būtinas visų dabartinių vilniečių vestibularinėms sistemoms.

Foto: Sotheby’s, eilatgordinlevitan.com

Visas Sotheby’s katalogo aprašas ir bibliografija čia, spausti Catalogue notes & provenance

Marc’o Chagallo „Vilniaus Sinagoga, Kloyz“, 1935, drobė, aliejus, 63x74cm, bus publikuotas Vilniaus dailės akademijos spaudai rengiamame kataloge „Lietuvos sinagogos“, II tome (aut. Aliza Cohen-Mushlin, Sergey Kravtsov, Giedrė Mickūnaitė, Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė)

Apie kalėdines dovanas: duoti ir gauti

31
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Lapkričio 29 d. 09:00
Knygos, Kūnas, Mada, Menas

Britai šiemet graudenasi, jog Kalėdas pasitiks kur kas labiau nuskurdę nei pernai. Tad, pasak jų, dovanas šiemet reikia dovanoti praktiškas: geriausiai tas, kurios neįvaro gavėjo į nepatogią padėtį prabangumu (ir poreikiu atsidėkoti). Geriausiai tas, kurių paskui nereiktų kam nors recyclinti (t.y. perdovanoti). O dar geriau – tokias, kurias galima prabangiai suvartoti (išgerti, suvalgyti, užsitepti, uostyti). Visame tame yra tiesos, bet šventės tam ir yra, kad būtume nepraktiški, lepintumėmės ir įgyvendintume svajones. Taigi, šiandien – mano asmeninis idealių kalėdinių dovanų sąrašas. Tokių, kurias norėčiau rasti po eglute, tokių, kurias pati dovanosiu, tokių apie kurias galima pasvajoti. Na štai:

1

Tikrai norėčiau šio to iš trejų metų senumo „Dior Haute Joaillerie“ kolekcijos „Kings & Queens” – nuostabūs Victoire de Castellane sukurti deimantų papuošalai, su oniksais, opalais ir tigro akimis, atliepiantys venecijietiškąją juvelyriką, Attilio Codognato kūrinius ir memento mori barokinius papuošalus. Kainos, kaip sakoma, POA – „price on application“, arba, kitaip tariant, „prašom, Onute, apsiraminti„ bet pasvajoti galima.

2Leiskimės ant žemės. Žurnalo „Vanity Fair“ prenumerata – protingi, aštrūs interviu, puikios fotografijos ir, apskritai, aukščiausio lygio pletkai. Mano nuodėmingas popsinis malonumas, 12 gero skaitalo dozių per metus ir jokio apgailestavimo dėl “neskoningumo” – kai lietuvių publicistai pradės rašyti bent perpus taip subtiliai, ironiškai ir su tokiu žydišku humoru, tuomet ir pasiginčysime apie skonį.

3Jei jau gerti, tai tik šampaną, jei šampaną – tai tik mėgstamiausią. Mano mėgstamiausias – “Ruinart”, seniausio tebeveikiančio  - nuo 1729 metų – šampano gamintojo kūrinys, prancūzų kulinarinio paveldo etnokultūros eksponatas (škic, visi norintys apkaltinti alkoholio reklama). Be to, „Ruinart“ yra menų globėjas – jau 1895 metais jų šampano plakatus kūrė Alphonse Mucha, šiandien remia „Miami Art Basel“ ir daugelį kitų šiuolaikinio meno rinkinių. Bet kai pirmą kartą paragavau, Paryžiuje, 2000-aisiais, visa tai man nerūpėjo. Pavergė skonis, vos vos atsiduodantis croissants ir riešutais. Vėliau nekart atkimštas reikšmingais gyvenimo momentais, pavyzdžiui dedant tašką ar išdykaujant Paryžiaus Ritz‘e. Taigi – jau kaip ir asmeninės legendos dalis.

4Jei jau užsikąsti – tai geriausiais šokoladiniais triufeliais. Atsiprašau Lietuvos gamintojų, belgiškų „Godiva“, Londono „Rococo Chocolates“ ir visų kitų prašmatniųjų, bet geriausi iš visų mano ragautųjų – latviški, „Emihls Gustavs“. Rygos, senojo fabrikantų ir gero gyvenimo miesto, konditerinės tradicijos tikrai šluosto nosį net ir prabangiausiems šokolado gamintojams.

4Jei klausytis – tai tik Čiurlionio. Nuostabus rinkinys – visi kūriniai fortepijonui ir dargi atliekami paties genijaus tikro proanūkio, pianisto Roko Zubovo. Atgaiva sielai klausant, puiki proga patylėti ir leisti, kad mintis neštų garsų sparnai, o jei norisi klausytis buitiškai ir su kompanija – įkvepiantis fonas prasmingiems pokalbiams prie taurės vyno ar vakarienės metu.

5Umberto Eco „Prahos kapinės“ – naujausias semiotikos profesoriaus ir literatūros genijaus kūrinys. Dar neskaitytas, intriguojantis ir tuo, ką Eco žvilgsnis, sufokusuotas į Centrinę Europą, ten pastebės. Žvilgsnis – įdėmus, simptomatiškas ir tikrai neatsitiktinis. Pakuodami man šią dovaną, prašom suvyniokite ir truputį laiko bei ramybės ja pasimėgauti…

7Kalbant apie miestus ir knygas – dar viena, kurios geidžiu. Jano Bułhako „Vilnius. III knyga“ – dar vienas nuostabus fotografijų albumas, kuriuos tyliai, be ypatingos pompastikos, bet su visišku estetiniu perfekcionizmu ir moksliniu atidumu leidžia Lietuvos Nacionalinis muziejus. Puiki dovana bet kuriam Vilniaus mylėtojui…

8Kalbant apie miestus ir jų produkciją – Gdanskas yra vienas mano mylimiausių miestų ne tik todėl, kad ten gimė mano mylimiausias menininkas (tas, apie kurį rašiau disertaciją), bet ir todėl, kad gamina vieną nuostabiausių gėrimų pasaulyje, dar vieną kulinarinį-etnokultūrinį paveldą „Goldwasser“, auksinį vandenėlį – t.y. anyžinę vodkutę su plaukiojančiais tikro aukso žvyneliais. Šildančios ir antioksidacinės savybės viename – šitaip galėjo sugalvoti tik prie visiško liukso pratę, mokslo ir meno mecenatai Gdansko biurgeriai. Puiki Kalėdų dovana, tinkama gerti ir žiemą, ir vasarą (įspūdinga su ledo gabalėliais) – dar nė vienas gavėjas niekada nesiskundė.

9Užkandai – Londono „Fortnum&Mason” “Lucifer” sausainiai su imbieru ir čili pipirais. Tikrų vyrų (ir moterų) sausainiai, dekadentiškai ir beprotiškai gražiai įpakuoti kaip ir viskas, ką pateikia ši parduotuvė, veikianti Piccadilyje nuo 1707 metų ir tiekianti gėrybes taip pat ir karališkiems rūmams.

cornucopiaKą įpratau daryti Londone? Ogi gerti arbatą – kaip reikiant, penktą valandą, deramai užplikytą sidabriniam arbatinuke ir iš gero porceliano puodelio, o ne iš amerikoniško ofisinio “puodo”. Ir pradėjau kreipti dėmesį į puodelius bei jų formas. Angliškiausias iš angliško porceliano, žinoma, yra “Wedgwood”, o gražiausia (bent jau man) jų kolekcija “Cornucopia” (t.y. “Gausybės ragas”). Kai jį, pripildytą kvapios arbatos laikai rankoje, atrodo, kad visos pasaulio negandos penkioms minutėms nurimsta – būtent taip kažkada prieraišumą penktos valandos arbatėlei, tai mažutei pertraukai dienos chaose, man paaiškino viena garsi sodų dizainerė.

9Londone ir Paryžiuje – jais nieko nenustebinsi, bet visada pamaloninsi. Vilniuje vis dar neįmanoma gauti tikrų, tobulų migdolinių pyragaičių, les macarons. Patys geriausi, patys prancūziškiausi, žinoma, “Ladurée”. Nesveikai brangūs, todėl neišeina jais nesveikai piktnaudžiauti. Rekomenduoju mėgautis saikingai ir importuoti Lietuvon mažais kiekiais, kaip vaistą nuo žieminės-kalėdinės melancholijos.

10Kai noriu kvepėti Vilniumi arba priblokšti britus pažįstamus – dovanoju Juozo Statkevičiaus Vilniaus įkvėptus kvepalus, dvelkiančius katalikų bažnyčių ir stačiatikių cerkvių smilkalais, modernius ir senoviškus, komplikuotus ir nesupainiojamai grynus, kupinus prieštaravimų, kaip ir pats Vilnius. Nuostabu, kai pagalvoji, kad turime tikrus lietuviškus kvepalus ir dar tokios aukštos klasės. Mano buteliukas (jau nebe pirmas), kurio nuodingas, su niekuo nesupainiojamas aromatas sulaukė ne vieno komplimento Londone baigiasi, tad labai tikiuosi po eglute rasti naują….

11Vakarų pasaulį drebina kulinarijos knygų vajus, o šalių rinkodaros ir prisistatymo vizitine  kortele vis dažniau tampa nacionalinė virtuvė. Geriausieji – tokie kaip Jamie Oliveris mokosi iš klasikų. Jis pats kartą man yra prisipažinęs, jog kolekcionuoja senovines, devynioliktojo amžiaus receptų knygas – jos jį labiausiai įkvepia. Vieną turime ir mes – garsiojo Vilniaus spaustuvininko Józefo Zawadzkio žmonos Wincentos Zawadzkos „Lietuvos virėja“. Iš pirmo žvilgsnio daugelis receptų atrodo archaiškai keistai, tačiau kai pažiūri įdėmiau – jie super-šiuolaikiški. Viskas sezoniška, viskas – iš vietoje užaugintų produktų. Ambicingos lietuvės tinklaraštininkės jau bando įgyvendinti visus Zawadzkos receptus; yra prisiekiančių, jog geresnio sultinio nei pagal jos receptą nėra ragavę, na o aš sakau: jei mokytis, tai tik iš tautinės laiko patikrintos klasikos. Skubėkite būti originalūs, kol Jamie Oliveris dar neišsivertė…

11Kažkada kažkas pajuokavo, kad aukštakulniais kaukšiu lyg per istoriją, lyg per literatūrą… Ką gi, aš pajuokausiu: moteris be aukštakulnių – moteris be ateities. Aukštakulniai yra bene vienintelė pirkinių rūšis, kurią gali ištverti vyrai; kodėl – man neseniai paaiškino vienas žymus Lietuvos chirurgas: „nes tai – priešorgazminė būsena“. Visiškai sutinku, na o mano pasirinkimas – „Christian Louboutin“ bateliai Corneille – tikra, klasikinė literatūrinė drama, be jokių modernistinių pusplatformių ar postmodernistinių išsidirbinėjimų. Be to, tik estetai prancūzai batelį gali pakrikštyti literatūros klasiko vardu: kažkaip neįsivaizduoju lietuviškų aukštakulnių „Donelaitis“…

12Manau, kad visada labai prašmatnu dovanoti tai, ką sukūrė tavo draugai: jei pažįsti žymų menininką – kad ir nedidelį jo darbą, įsigytą iš studijos, be antkainio; jei operos solistą – bilietus į jo koncertą. Tad aš šiemet kai kam dovanosiu „XYZ“ kompaktą, su Edgaro Montvido, Asmik Grigorian, Laurynos Bendžiūnaitės, Laimono Pautieniaus ir kitų balsais – dar prašmatnesnį, nes jo negalima įsigyti parduotuvėse…

13Niekad nesuklysite padovanoję gero raudonojo butelį. Įtariai žiūriu į Naująjį pasaulį ir laikinus naujųjų žinovų susižavėjimus jo šviežiais vynais – juos visus iškeisčiau į vieną butelį Lalande de Pomerol, kad ir šio, „Clos des Templiers“, kurio kaina puikiai susituokia su kokybe.

14Niekada nesuklysite padovanoję raudonus lūpų dažus – tiesa, moterys jums patvirtins, kad išsirinkti idealiai tinkantį raudonio atspalvį yra viena sunkiausių užduočių gyvenime. Pernelyg oranžinis, pernelyg šaltas, pernelyg šviesus, pernelyg tamsus ar toks, šalia kurio veidas atrodo pilkas it mirtininko – atrodo, jog niekada neįtiksi. Iš visų bandytų neabejotinai geriausias yra Ellis Faas „Ellis Red“ – olandės, kuri šiame atspalvyje tiksliai atkartojo kraujo spalvą. Kaip ir visų mūsų gyslomis teka tas pats raudonis, taip ir ši spalva tinka visiems. Maniškis jau baigiasi…

Apie Leonardo da Vinci: po parodos

14
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Lapkričio 12 d. 14:00
Menas

Leonardo da Vinci parodos Londono Nacionalinėje galerijoje katalogasNa štai, pagaliau jau po parodos – šiandien apie ją „Lietuvos ryte“ yra reportažas. O dabar, štai čia – asmeniniai įspūdžiai. Vis dar karšti, nors praėjo dvi dienos po apsilankymo. Kas labiausiai įsiminė? Kaip ir žadėjo parodos rengėjai – pats kūrinių sugretinimas. Jis – pribloškiantis, ypač šį tą nusimanantiems apie kūrinių atributavimą (kaip ne kaip, mano disertacija buvo skirta būtent autorystės nustatymo metodologijoms).

Intrigos prasideda jau nuo antrosios salės – ten, kur dailiai apšviesta ir spinduliuojanti tyrumu kabo šešiolikmetė Lodovico Sforzos (vadintu  Il Moro, „Juoduoju“ – štai iš kur atkeliavo renesansinių Radvilų pravardės) meilužė. Vienas pirmųjų tikrai renesansinių portretų – intymus, kameriškas, betarpiškas, su merginos žvilgsniu nukreiptu į kažką, esantį už portreto ribų, bet nematomą – galbūt kunigaikštiškąjį meilužį? Šermuonėlis –  tyrumo simbolis, mat pagal legendą jis – gyvūnas,  mirštantis iš gėdos jei purvu susitepa jo sniego baltumo kailis. Akivaizdu, jog tuo bandoma pasakyti, kad skaisčiosios Cecilijos reputacijos neteršia nesantuokinis romanas (ir kūdikis) su Lodovico Sforza. O gal tai – užuomina į tai, kad Sforza buvo vienas iš Bretanės kunigaikštystėje įsteigto Šermuonėlio ordino kavalierių (nuo 1488 m.) – tokiu būdu, portretas įgyja ir pikantišką erotinę potekstę: kunigaikštis, it prijaukintas šermuonėlis baltose meilužės rankose…

Nuo gretimos sienos kiek piktokai į Cecilią žvelgia „La Belle Ferroniere“, pasiskolinta iš Louvre. Vėlgi – intriga. Anksčiau laikyta, jog ši dama – Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I meilužė miestietė, neva netgi pavydaus sutuoktinio apkrėsta sifiliu, kad „padovanotų“ jį valdovui; paveikslas sietas su Leonardo da Vinci mokiniais ir vėlesniu, paryžietiškuoju menininko kūrybos laikotarpiu – kai po karų jis pabėgo iš Milano ir rado prieglobstį Prancūzijos karališkajame dvare. Dabar gi, parodoje, „Ferroniere“ priskirta Milano laikotarpiui ir… paties da Vinci teptukui. Kuratoriai teigia, jog jis atvaizdavo ne ką kitą, o Beatrice d‘Este, Lodovico Sforzos žmoną, dabar štai priekaištingai žvelgiančią į meilužės, glamonėjančios šermuonėlį, atvaizdą. Jei paklaustumėte manęs – būčiau linkusi tikėti ankstesniąja atribucija: abiejų damų portretai tokie skirtingi, taip skirtingai atlikti ir sukonstruoti, jog sunku patikėti ta pačia ranka.

Juolab, kad parodoje eksponuojamas ir nebaigtas Leonardo paveikslas „Šventasis Jeronimas“ – prie šios drobės, boluojančios neužtapytais plotais, praleidau turbūt daugiausiai laiko. Jaučiausi kaip Leonardo skrodžiantis gyvūną ar nagrinėjantis paukščio sparno sandarą: šis nebaigtas darbas – tarsi da Vinci tapymo vivisekcija. Jame matyti, nuo ko menininkas pradeda, kaip atrodo parengiamasis piešinys, kaip ir kada jis imasi fono užtapymo, kokiais etapais ant parengiamojo piešinio deda imprimatūrą – bazinį neutralios spalvos toną, tapytojui atliekantį tarsi kamertono funkciją – pagal jį vėliau, modeliuojant, yra nustatomas santykis su paveiksle vaizduojamų objektų apšviestomis dalimis ir šešėliais. Juk pats senųjų meistrų aliejinės tapybos procesas nė trupučio nepriminė, tarkime, ekspresionistinio – kai dailininkas, tapydamas sodriais, impastiniais potėpiais iškart modeliuoja objektus ir gali kūrinį  užbaigti kad ir per valandą – ir palikti jį džiūti. Ne, senoji tapymo technologija buvo apgalvota ir kruopšti tarsi namo statyba – nuo pamatų, parengiamojo piešinio ir imprimatūros, per kelis modeliavimo „aukštus“,  kol, galiausiai, plonytėmis perregimomis lesiruotėmis užkeliamas „stogas“, kuris dar ir nulakuojamas baigiamojo lako sluoksniu. Puikus technologijos išmanymas, menininko intelektualinė disciplina kuriant, optika paremtas tikrovės pakartojimas pynėsi su kūrybine fantazija ir išmone – menas, mokslas ir racionaliojo mąstymo jėga galbūt ir yra toji paslaptis, dėl kurios ir šiandien minių minios traukia į Leonardo da Vinci (ir kitų puikių senųjų meistrų) parodas?

Leonardo, menininkas ir mokslininkas, buvo apsėstas siekio atrasti pasaulio harmonijos, proporcijų ir optikos dėsnių paaiškinimus. Nors pasaulio tvarka jam buvo Tvėrėjo dieviškojo plano įrodymas, tačiau jis ambicingai manė, jog žmogaus intelektas yra pajėgus bent iš dalies suvokti jos dėsnius. Šį Leonardo aspektą paroda puikiai iliustruoja – piešiniai, pasiskolinti iš Britų muziejaus ir iš Karališkosios kolekcijos, leidžia sekti genijaus minčių eigą. Štai žmogaus galvos pjūvio eskizas, kuriame akies obuolys tiesiogiai sujungtas su smegenimis – stebėjimas, optikos dėsnių perpratimas jam buvo viena iš svarbiausių suvokimo užduočių. Sfumato, Leonardo išrastas „padūmavimo“, „išskydimo“ efektas, paveiksle sukuriantis optinės erdvės pojūtį iš esmės yra ne kas kita, kaip vienas pirmųjų 3D, trimatės erdvės atkūrimo bandymų.

Jis ypač ryškus garsiojoje „Madonnoje tarp uolų“, specialiai atgabentoje į parodą iš Paryžiaus. Vėlesnė tos pačios kompozicijos versija, priklausanti Londono Nacionalinei galerijai – ant priešingos parodos salės sienos. Ten sfumato efekto beveik nėra ir Londono „Madonna tarp uolų“ šiurpulingai skiriasi nuo paryžietiškosios. Paaiškinimai gali būti keli – menininkas sąmoningai taikė kitą tapymo būdą po kelerių metų reinterpretuodamas tą pačią kompoziciją, o gal, kaip ir daugelis Nacionalinės galerijos darbų, šis irgi pernelyg uolių XX a. pradžios restauratorių perdaug nuvalytas, pašalinant ne tik patiną, bet ir plonuosius viršutinių lesiruočių sluoksnius? O gal – tai ne Leonardo kūrinys?..

Ne Leonardo kūrinys, deja, atrodo, yra ir „Madonna Litta“, taip nenoriai paskolintas Ermitažo. Dar nė nepriėjus jo paties, ankstesnėje salėje akį patraukia ant sienos kabantis Leonardo mokinio Boltraffio Dievo motinos su kūdikiu atvaizdas, parodai pasiskolintas iš Budapešto. „Vaje,“ – pagalvoju – „tie patys pigmentai, kaip ir Madonnos Litta, tas pats kūdikėlio tipažas, galbūt – net tas pats moters veidas, su gilia duobute po lūpa ir migdoliniais vokais“. Sekančioje salėje – ir Ermitažo Litta. Iš kairės – artimiausias rastas Leonardo analogas: truputį panašus moters profilis,  piešinys pieštuku popieriuje, eskizas. Iš dešinės – dvi detalios Boltraffio studijos pieštuku: identiška paveikslui kūdikio, žindančio krūtį galva ir moters drabužių studija: ta pati charakteringa rankovės klostė (neužstojama kūdikio kojelės), ta pati kaip ir paveiksle, su niekuo nesupainiojama rūbo prorėža su žindymui paruošta krūtimi…  Kaip sakoma, fakty na lico: štai jums paveikslas, ir štai – dvi to paties menininko parengiamosios studijos jam…

Didžiulė intriga – ir naujai atrastas Salvator Mundi atvaizdas iš privačios kolekcijos. Leonardo ar ne Leonardo? Nuvažiuokite į parodą įsitikinti savo akimis. O gal – pasiginčyti, nesutikti, susidaryti savo nuomonę. Tikrai verta. Juolab, kad antros tokios greitai nebus – galėsite pasigirti savo vaikams ir anūkams ją matę. Juolab, kad artėja Kalėdinių atostogų sezonas ir ištaikyti kokį savaitgalį nebus taip sunku. Paklausti, ką veikėte tarpušvenčiu, galėsite išdidžiai atsakyti: „Buvau pasigrožėti Leonardo madonomis Londone ir dar kartą susimąstyti apie Stebuklą, pamatyti jį šio, giliai tikėjusio ir genialiai mokslingo menininko akimis“. Argi gali būti kas puikiau ir prasmingiau?

P.S. Tikiuosi, kad neužmigdžiau jūsų svarstymais apie technologijas – bet man tai iš tiesų buvo labai įdomu. Ir atsiprašau, kad iliustracijos – tik nuorodų pavidalu. Nacionalinė galerija iliustracijas davė laikraštiniam straipsniui, bet internete publikuoti neleido…