Skilties įrašai: Mada

Apie Kensingtono rūmus ir „Victoria Revealed“

0
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Gegužės 22 d. 16:42
Dizainas, Mada

Neseniai duris, po dvejus metus trukusios ir 12 milijonų svarų sterlingų kainavusios renovacijos lankytojams vėl atverti garsieji Londono Kensingtono rūmai. Kartu su kitais žiniasklaidos atstovais buvau ir aš – ir štai, kiek pavėluoti įspūdžiai.

Kensingtono rūmai turbūt girdėti visiems – ne tik besidomintiems Londono istorija, menu, bet ir raudonviršių „tabloidų“ skaitytojams. Taip, jie – tie patys, kuriuose gyveno velionė princesė Diana. Ten, po Kensingtono rūmų sodus, ji važinėdavo riedučiais ir ją atpažinę turistai krykštaudavo iš netikėtumo. Iš tų pačių rūmų, jei tikėsime vėliau paskalas išnešiojusiais liokajais, ji išvykdavo pasislėpusi savo limuzino bagažinėje pas slaptus mylimuosius. Po to juose gyveno, berods, Kento princas Michaelas su šeima, jo sūnus su žmona, Gloucester‘io kunigaikštis ir karalienės anūkė Zara Phillips. Dabar juose atnaujinami apartamentai, kuriuose netrukus turėtų įsikurti princas Williamas ir Cambridge kunigaikštienė Catherine. Taigi – tai gyvenamieji rūmai, o kartu ir turistiniai, ir nuomojami renginiams – yra tekę dalyvauti kompanijų priėmimuose gražiojoje rūmų oranžerijoje ir tai joks ypatingas stebuklas, išsinuomoti ten patalpas galite ir jūs, jei tik turite tam noro ir pinigų. Žodžiu – tai gyvi, gyvenami rūmai, bet kartu – ir atrakcija turistams.

Ir, atrodo, truputį galvos skausmas „Royal Historic Palaces“ – karališkosios administracijos padaliniui, kuruojančiam karalienės rūmuose įrengtus muziejus. Iki šiol Kensingtono rūmai garsėjo daugiausiai puikia istorinių ir Jos didenybės rūbų kolekcija, taip pat – princesės Dianos garderobo rinkiniu. Pamenu įdomią parodą, kai valstybės įvykiai ir įsimintinos oficialios progos buvo iliustruotos per… karalienės skrybėlaites. Pasirodo, kiekviena jų (spalva, dekoras, forma) turi savo „ikonografiją“ ir siunčia subtilią žinią apie monarchės santykį su renginiu ar proga. Vėliau dar buvo kelios įdomios karališkųjų kostiumų, tačiau iš tikrųjų, galima suprasti: reikia nemažos fantazijos tuos pačius rinkinius pristatinėti vis naujai ir naujai, ir reikia galvoti, ką pasiūlyti turistui, kad šis noriai atsisveikintų su £14.50.

Rūmai neturi atskiro įspūdingo vaizduojamosios dailės rinkinio, o ir istoriniai interjerai visuomenėje prieinamoje rūmų dalyje – nėra labai pribloškiantys, jie gana lakoniški, vadinamojo Nyderlandų baroko stiliaus. Man asmeniškai, jie be galo gražūs – ąžuolinės paprastutės obliuotos grindys, meistriškai išraižyti ąžuoliniai sienų paneliai su veidrodžiais ir konsolėmis, ant kurių išrikiuota Delfto ir kiniškos mėlynai baltos keramikos kolekcija, puikus Knellerio tapytas Petro I portretas, flamandiški gėlių natiurmortai. Šis interjero stilius – gražus Williamo III Oraniečio (olandų dinastijos atstovo) ir karalienės Mary paliktas pėdsakas, (kaip ir oranžerija – apelsinai ir oranžinė spalva yra Oraniečių dinastijos simbolis iki šiol), bet tikrai ne Versalis ir ne tai, ko karališkos istorijos ir prabangos ištroškusi publika trauktų pažiūrėti iš viso pasaulio ir noriai mokėtų už tai penkiolika svarų.

Tad dabar, po atnaujinimo sumanyta dėmesį atkreipti į kitą žymią šių rūmų gyventoją – karalienę Viktoriją. Juk būtent čia ji gimė 1819 metais, buvo pakrikštyta “Kupolo salėje”, augo ir gyveno; būtent čia jai, aštuoniolikmetei, pranešta jog, mirus dėdei, tapo imperijos monarche. Jei jums patiko romantiškasis filmas “Jaunoji Viktorija” (Young Victoria)  su Emily Blunt – būtinai apsilankykite atnaujintoje ekspozicijoje, pasijusite lyg atsidūrę filmo kadruose (ir net geriau, nes filme Kensingtono rūmus „vaidina“ Ham House dvaras, esantis prie Richmondo).

Man ši paroda pasirodė įdomi ne tiek dėl filmo, bet ir dėl tam tikrų istorinio tyrinėjimo kuriozų. Eksponuojama gedulo suknelė, kurią jaunoji Viktorija vilkėjo pirmininkaudama savo pirmajai valstybės tarybai 1837 m., šiandien – nebe juoda, o gelsvos, tabako spalvos. Šitaip per beveik du šimtus metų nubluko netvarūs audinio dažai. O ir patsai “Raudonasis salonas”, kuriame vyko tas istorinis posėdis – visiškai ne raudonas. Šiandien jame, kaip ir Viktorijos laikais stovi didžiulis ilgas masyvus Regencijos stiliaus (mūsų kraštuose vadinamo Biedermeier’iu) stalas su kėdėmis, tačiau sienos – neutraliai šviesios. Restauratoriai nesuklydo – atlikę sienų polichromijos tyrimus, jie nustatė, jog būtent tokia spalva buvo tuo metu. Kodėl tad patalpa vadinta “Raudonuoju salonu”? Galbūt tokios spalvos buvo baldų apmušalai…

Pamažu įsižiebusi, bet legendine tapusi karalienės Viktorijos ir princo Alberto meilė (jis ją uždengė savo krūtine, kai į ją šauta pasikėsinimo metu, ji – įamžino jo atminimą V&A muziejumi ir šalia esančiu memorialu, ir, netekusi vyro, kurį vadino savo „sielos antrininku“, iki gyvenimo pabaigos nešiojo gedulą) iliustruota unikaliais asmeniniais eksponatais. Parodoje pažymėta net kambario vieta, kur jie pirmąkart išvydo vienas kitą. Eksponuojama vestuvinė suknelė ir vestuvinių brangenybių komplektas (brangakmeniais nusagstyti papuošalai, vaizduojantys fleur d‘orange – apelsinmedžio žiedus, tradicinę to metų nuotakų puošmeną), deimantai ir kitos grožybės.

Tačiau ne mažiau jaudina kur kas kuklesni, bet nuoširdesni eksponatai – jos ir jo portretai, nupiešti vienas kito. Žvelgiant į šiuos romantizmo epochos portretėlius, šiandien atrodančius galbūt sentimentaliai, susimąstai, jog, iš tikrųjų, mylinti akis ir mūsų dienomis yra lygiai tokia pat jausminga – tik įamžiname savo susižavėjimo objektus ne eskizais ir akvarelėmis, o fotoaparatais ar mobiliųjų telefonų ekranuose. Pasikeitė forma, bet ne esmė; tačiau modernėjant technologijoms, šiandieninis portretinis įamžinimas, paradoksaliai, turi mažiau galimybių išlikti – ar mylimojo nuotrauka mūsų mobiliajame tvers du šimtus metų?

Monarchė, dar ir šiandien britams simbolizuojanti ištisą epochą, „Viktorijos laikus“, valdžiusi didžiulį gabalą pasaulio su imperijos kolonijomis, turėjo, žinoma, kamerinę, privačią gyvenimo pusę ir ją galima išvysti. Pradedant nuo jos vaikystės, stebėtinai atskleidžiančios būsimos valdovės charakterio bruožus: kiek mažų mergaičių savo lėles ir lėlių namelius tvarko taip dalykiškai, kad net visam šiam reikalui užveda specialų inventorių, kuriame registruoja net mažiausią lėlės batelį ar kaspinėlį? Tačiau pareigingumas, nuoseklumas, dalykiškumas nuo vaikystės vėliau labai praverčia įgyvendinant milžiniško masto projektus ir idėjas, tokias kaip Didžioji Ekspozicija, 1851 m. surengta grandiozinė pramonės ir dailiųjų amatų tarptautinė paroda Krištolo rūmuose Londone – jai skirtas atskiras kambarys. Kaip ir yra atskiri kambariai, skirti poros kasdieniam gyvenimui, o vėliau – nepaguodžiamos našlės gedului. Tad kelionė po ekspoziciją – tarsi pasivaikščiojimas po karalienės gyvenimą…

Parodos dalis sujungianti dinastijos tęstinumą, istoriją su dabartimi ir jos virsmu istorija – neabejotinai toji, skirta karalienės Viktorijos Deimantiniam valdymo jubiliejui. Juk šiemet, birželio mėnesį, Britanija švęs dabartinės monarchės, Elžbietos II, „Deimantinį“ jubiliejų. Tačiau tai jau visiškai kita istorija, kurią, tikiuosi, turėsiu galimybę irgi jums papasakoti.

 

 

Mano filmai: Praėjusiais metais Marienbade ir Chanel

75
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Gegužės 11 d. 09:33
Filmai, Mada

Londone jau antras mėnuo lyja – beveik be prošvaisčių. Atostogos, saulė, palmės, Monte Carlo – atrodo lyg kita planeta. Ypač, jei visa tai pristatinėja didysis estetas Karlas Lagerfeldas savo klipe Pasaka apie fėją (A Tale of a Fairy), reklamuojančiame „Chanel“ kruizinę kolekciją Tiesą sakant, klipu sunku tai pavadinti – tai beveik pusvalandžio trumpo metražo filmas, režisuotas paties baltapūkio kaizerio ir apgyvendintas jo mados mūzomis – žilaplauke manekene Kristen McMenamy, viena iš supermodelių eros, Lagerfeldo patarėja mados klausimais ledi Amanda Harlech, aktore Anna Mouglalis ir modeliu Freja Beha Erichsen. Vyrukai filme irgi neblogi, nors ir ne mano skonio. Žodžiu – viskas estetiška, apgalvota iki smulkmenų, siužeto, tiesą sakant, galėtų ir nebūti, o reklaminio filmo aktoriai galėtų deklamuoti kad ir telefonų knygą – vis tiek būtų gera žiūrėti, nes akis tiesiog ilsisi žiūrėdama į puikius drabužius, aksesuarus ir interjerus. Abi fimo dalis, pirmąją ir antrąją, galite pasižiūrėti Youtube.

Filmuojant "A Tale of A Fairy", Chanel News

Tačiau man A Tale of a Fairy priminė kitą filmą, irgi tampriai susijusį su „Chanel“ mados namais ir neabejotinai įkvepiantį Karlą Lagerfeldą. Tai – puikioji, Lietuvoje gal nelabai žinoma, Alaino Resnais juosta L’Année dernière à Marienbad (Praėjusiais metais Marienbade, 1961).

"Chanel" 2011 pavasario-vasaros kolekcija, įkvėpta "Praėjusiais metais Marienbade"

 Lagerfeldas šį filmą interpretavo ne tik pernykštėje pavasario kolekcijoje (pavasaris vasara 2011), bet ir akivaizdžiai cituoja jį Pasakoje apie fėją, ypač tose vietose, kur herojė klaidžioja tarp sapno ir realybės. Ar Lagerfeldui pavyksta – klausimas…. bet L’Année dernière à Marienbad savo metu tuo ir šokiravo, padalino auditoriją į mėgėjus ir nekentėjus, kad įtraukė žiūrovą į lėtą, sapną primenantį film noir meilės trikampį sudarytą iš bevardžių herojų – moters “A”, vyro “X” ir antrojo vyro, menamo sutuoktinio “M” (le Mari, sutuoktinis).

Delphine Seyrig su Coco Chanel kurtu kostiumu filme

Savo metu filmas buvo nepaprastai novatoriškas dar ir tuo, jog buvo vadinamasis “atviras” arba “interaktyvus” kūrinys – žiūrovas, jį matydamas, pats turėjo sujungti pasakojimo taškus, išlaviruoti tarp dviprasmybių ir rasti siužeto atsakymus: kas gi iš tikrųjų atsitiko? Kur tikrovė, o kur – sapnas ar pasąmonė? Labai mėgstu tokius “interaktyvius” kūrinius, įtraukiančius protiškai padirbėti ir žiūrovą, jį viliojančius, klaidinančius, leidžiančius patiems keliauti labirintu… Jau daug vėliau teko skaityti, kaip šį filmą kūrė režisierius ir scenaristas, Alainas Resnais ir Alainas Robbe-Grillet: turėdami stulbinančiai intuityvią bendrą viziją, kuri ėmė ir filmo pabaigoje netikėtai išsiskyrė, nes dramaturgas į scenarijų įtraukė grafišką, išsamią prievartos sceną, kurios filme nėra…

Barokiniai filmo interjerai kuria siurrealistinį foną veiksmui

Bet kuriuo atveju, tai puikus lėtojo tempo, kaip aš sakau slow cooking, “ilgo troškinimo”, kūrinio pavyzdys, kupinas įtampos ir niuansų, prie kurių galima grįžti vėl ir vėl, ir filmą žiūrėti ne vieną kartą. Tačiau jaučiu pareigą ir priminti, kad jis kai kurių kritikų pripažintas “vienu iš blogiausių visų laikų filmų”. Bet lygiai taip pat, tokie kino didieji kaip Agnes Varda, Stanley Kubrickas, Davidas Lynchas, o Peteris Greenaway’us prisipažino, jog šis filmas padarė jam bene didžiausią įtaką. O šio filmo įtaka reklamoms ir mados fotografijai – milžiniška.

Filmo scenografija vėliau įkvėps ne tik Chanel mados namus, bet ir apskritai mados fotografiją bei reklamos pasaulį

 Nenuostabu, nes filmas labai stilingas ir estetiškas. Kaip sakė pats Alainas Robbe-Grillet, tai – „ filmas juslėms; filmas gebėjimui matyti, klausyti, jausti; žiūrovas tiesiog turi leistis nešamas nuostabių prieš jį besiskleidžiančių vaizdų“. Pradedant parkais ir viešbučiu (filmuota barokiniuose parkuose ir rūmuose aplink Miuncheną), baigiant puikiai parinktais aktoriais ir tuo, kaip jie apvilkti. Rūbai – vienas iš nedaugelio pačios Coco Chanel scenografinių darbų ir mados legendos ranka iš tiesų matyti. Atkreipkite dėmesį, kaip rūbas filme juda, plėvesuoja, sklendžia, sukurdamas siurrealistinį sapno įspūdį ar, priešingai, yra pastiręs, varžantis it šarvas, skraidinantis it paukštis ar atšiaurus it įkapės. Kostiumai filme – irgi lyg epizodiniai aktoriai (tačiau niekada nenustelbiantys pagrindinių herojų, juk Coco Chanel sakydavo: „neturite prisiminti, kuo vilkėjo moteris, turi tik išlikti įspūdis, kad ji atrodė nepaprastai graži“). Nenuostabu, kad šį kinematografinį mados namų įkūrėjos darbą ir pačią Marienbado film noir estetiką, Karlas Lagerfeldas vis interpretuoja ir interpretuoja, versdamas ją neatsiejama „Chanel“ prekės ženklo dalimi. Kartais, beje, ir labai ironiškai – kaip šiame juokingame video, prieš kelerius metus reklamavusiame Lagerfeldo kolekciją kompanijai „H&M”.

Apie „Manon Lescaut“ kostiumų įkvėpimą

13
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Kovo 30 d. 08:51
Mada

Šią mados istorijos apžvalgą paprašė parašyti Dalia Ibelhauptaitė – į naujojo operos „Manon Lescaut“ pastatymo programėlę. Pamaniau, gal bus įdomu ir jums, apie 1910-1915 m. laikotarpį, jo asmenybes ir madas.

Dalia Ibelhauptaitė ir Juozas Statkevičius rokokinę, dekadentišką ir ne tiek moralizuojančią, kiek užduodančią moralinius klausimus Manon Lescaut istoriją perkėlė 1910-1915 metus. Juos galima suprasti: šis laikotarpis – tai tikras lobis režisieriui ir kostiumų dailininkui, ypač, jei jie geba žaisti istorinėmis užuominomis. Tai – lūžio metas masinei kultūrai, teatro menui ir moteriai. Ypač pastarajai, moteriai. Didžiosios tos epochos damos savyje gebėdavo apjungti meistrišką manipuliaciją viešaisiais ryšiais, teatrališkumą ir savo visuomeninio vaidmens dviprasmybę.

1910-1915 – tai pereinamasis laikotarpis iš praūžusios Belle Epoque su jos garsiosiomis išlepintomis, o kartu ir tragiškomis kurtizanėmis, Prancūzijoje šmaikščiai vadintomis Les Grandes horizontales, mat „žinomumą“ pelnė būdamos horizontalioje padėtyje. „Dama su kamelijomis“ Alphonsine Duplesis ar Cora Pearl buvo ne tik seksualinis, bet ir kultūrinis reiškinys, įamžintas Alexandre Dumas, Verdi, Guy de Maupassanto. Kai pakildavo iš savo patalų ir buduarų, kuriuose priiminėdavo garsiausius ir turtingiausius epochos vyrus, jų erdve tapdavo uždaras namų salonas ar, daugių daugiausia, operos teatro ložė. Les demimondaines, „pusiau pasaulyje“, „pusiau visuomenėje“ – jos iš tiesų buvo aukštuomenės paribyje, apie jas visi žinojo, tačiau jokie padorūs namai jų nepriimdavo – nežiūrint į tai, kad tų padorių namų vyrai buvo dažni jų salonų lankytojai.

Viskas keičiasi po 1910-ųjų. Teatro vaidmenį visuomenėje vis labiau ima užimti masiškasis kinas, o pats teatras tampa vis rafinuotesnis, labiau eksperimentuojantis, konceptualesnis. Abu – ir teatras, ir kinas, – turi didžiulės įtakos madai, o taip pat – ir jos sklaidai. Tai – „Vogue“ ir „Harper‘s Bazaar“ žurnalų atsiradimo ir populiarėjimo metas. Nebylusis kinas žodžių stygiui užpildyti reikalavo ne tik itin išraiškingų aktorių tipažų, bet ir įspūdingų kostiumų akims paganyti. Teatras, negalėdamas pralaimėti kinui, turėjo siūlyti vis avangardiškesnį, konceptualesnį, išskirtinesnį reginį žiūrovui. Kūrėjų fantazija ėmė nepripažinti jokių geografinių ar chronologinių ribų. Mados žurnalai tapo svarbia žiniasklaidos priemone ir sukūrė visiškai naują fenomeną – tarptautinę žvaigždę.

Sarah Bernhardt (kartais dar vadinama paskutiniąja iš didžiųjų kurtizanių ir pirmąja iš naujųjų įžymybių), Pola Negri, Mata Hari, Isadora Duncan, Markizė Cassati buvo tos tarptautinės žvaigždės, žinomos nuo Holivudo iki Sankt Peterburgo, meistriškai išnaudojusios viešuosius ryšius ir ekscentriškumą savo įvaizdžio ir žinomumo stiprinimui. Genialios aktorės ir šokėjos, išlaikytinės ar šnipės, garsėjančios tikrais ar tariamais talentais, jos vedė į bankrotą gerbėjus vyrus, už laivo borto galėdavo išmesti deimantų vėrinius, už pavadėlių vedžiojosi gyvus leopardus kaip Sara Bernhardt, o į metų pokylį galėdavo atvykti pasipuošusios petardomis šaudančia suknele kaip Markizė Cassati. Stebinti, svaiginti mases ir gerbėjus, apsukti galvą rafinuotumu, galų gale – erotiškai dirginti turtingų meilužių vaizduotę padėdavo chameleoniškas gebėjimas persikūnyti į vis kitą įvaizdį, vis kitą vaidmenį – ne tik scenoje, bet ir kasdieniame gyvenime.

Tam ypač gelbėjo egzotika, ir ypač orientalizmas – nenuostabu, juk kaip tik tuo metu Europoje formuojasi svarbiosios kolonijinės muziejų ir privačios Rytų meno kolekcijos. Olandė Mata Hari savo kuklią kilmę slėpė prisistatydama kaip hindu princesė iš Javos salos ir provokuodama erotiškais, striptizo ribas peržengiančiais „rytietiškais“ šokiais. Isadora Duncan ir jos basakojė choreografija su šaliais neabejotinai turėjo kažką bibliškai pirmykščio, tarsi Salomėjos šokis. Egzotiškos Šeherezados, haremo vergės, Egipto faraonės, geišos, čigonės, aistringos, bet nuožmaus etiketo suvaržytos Bizantijos imperatorės ir primityvių klajoklių tautelių laukinukės – visi šie epochos žvaigždžių įvaizdžiai ne tik buvo palankiai fotogeniški kino ekrane ar žurnalų puslapiuose, bet ir jaudino masinę vaizduotę kaip stiprus erotinis archetipas – egzotiškos, visiškai vyro dominuojančiai valiai pajungtos, tačiau tuo pat metu ir bauginančiai svetimos, nenuspėjamos sekso vergės. Svetimas, etninis Kitas, o teisingiau – Kita, neperprantama, nesukalbama, o vien tik užkariaujama įveikiant baimę ir išprievartaujant, seksualiai paimant tarsi pergalingam kolonistui svetimą kontinentą…

To laikotarpio menininkai, scenografai ir mados kūrėjai, dirbdami savo garsiosioms klientėms paliko ryškų pėdsaką mados ir meno istorijoje. Esminis įnašas priklauso Paul Poiret (1879-1944), paryžiečiui dizaineriui, egzotiškąjį orientalistikos ilgesį priderinusiam to meto madai ir kūrusį garsiosioms visuomenės „odaliskoms“. Dažnai sakoma, jog tai jis išvadavo moteris iš korsetų, tačiau pamirštama pridurti, kad jis paliko kitą suvaržantį rūbo elementą – į apačią siaurėjantį, itin nepatogų ilgutėlį sijoną, dažnai dar ir su šleifu, vertusį jo segėtoją tipenti mažyčiais geišos žingsneliais ir neabejotinai turėjusį tam tikrą egzotiško „bondage“ arba „seksualinio pančiojimo“ užuominą. Tad „moterų emancipacijos“ madoje laurai, vis dėl to priklauso Coco Chanel; Paulio Poiret moteris, kad ir be korseto, tačiau vis dar buvo visiška mados ir pikantiškai pančiojančių rūbų belaisvė, visiškoje dizainerio, pravardžiuoto „Paryžiaus paša“, diktato valioje.

Tačiau kokia belaisvė! Rūbų raštų, faktūrų, dekoro ir juvelyrikos perteklius mūsų akimis žiūrint gali balansuoti ant gero skonio ribos. Aksesuarai tapo mažyčiais meno kūriniais. Viename ansamblyje galėjo jungtis ir brokatas, ir nėriniai, ir šilkas, ir aksomas; siuvinėjimai ir aplikacijos, kutai ir stručio plunksnos, perlai ir kailiai. Ak taip, žinoma, kailiai. Sabalų, lapių, voverių kailiai tai – ryški Rusijos ir rusiškojo stiliaus įtaka tuo laikotarpiu. Pirmiausia, žinoma, dėl Diaghilevo ir Balets Russes trupės bei jų kostiumų dailininko, Gardine gimusio litvako Leono Baksto. Baksto kostiumai ir scenografija 1910 m. Rimskio-Korsakovo baleto „Šecherezada“ pastatymui buvo neabejotinai viena esminių įtakų visai laikotarpio madai, ir Paryžiuje kelis sezonus netgi kalbėta, jog „mūsų dabartinė mada tapo tarsi atgijęs Baksto spektaklis“.

 Poiret uoliai diegė šį stilių savo klientėms, o masinei Poiret stiliaus sklaidai gelbėjo du svarbiausi laikmečio iliustratoriai – Paul Iribe ir Erté. Neatsitiktinai Paul Iribe (vėliau, beje, tapęs Coco Chanel meilužiu) savo ranką išbandė ir tekstilės raštų kūrime, ir žurnalo „ Le Témoin“ redagavime, ir netgi išleido Poiret kostiumų iliustracijų inspiruotą erotinių piešinių knygą, galutinai patvirtindamas to meto orientalizmo seksualines užuominas.

Romain de Tirtoff, kilmingas išeivis iš Sankt Peterburgo, pagal savo inicialus pasirinkęs pseudonimą Erté, tapo vienu įtakingiausių šio stiliaus šauklių. Erté dirbo pas Paul Poiret, vėliau sudarė didžiulį kontraktą su „Harper‘s Bazaar“ ir formavo įspūdingą šio žurnalo grafinį dizainą bei visą estetiką. Iš spaudos puslapių Erté dizainas persikėlė ir į sceną, dekoracijų ir kostiumų pavidalu – ypač į Folies Bergère, legendinį Paryžiaus reviu. Jo repertuaras kaip tik tuo metu tampa kažkuo nauju. Jis – jau nebe komiškoji opera, nebe operetė, o… šou. Su įspūdingomis pusnuogėmis, o dažnai – ir nuogomis moterimis, egzotiškais kostiumais, metrinėmis stručių plunksnomis, šviesos ir garso efektais. Garsiausių epochos menininkų palytėtas egzotiškasis demi-monde staiga tapo staiga tapo gero, avangardinio skonio ženklu. Andainykštė salone ar operos ložėje pusiau incognito besiglaudžianti kurtizanė staiga atsiduria ne kur kitur, o – tiesiai scenoje, jos viduryje, nutvieksta prožektorių.

Mados tyrinėtojai dar ir šiandien pripažįsta tebesitęsiančią Paul Poiret, Leono Baksto, Paulio Iribe ir Erté įtaką. Bebaimis šio stiliaus orientalizmas, teatrališkumas, seksualinės užuominos dar ir šiandien tebežavi kūrėjus visame pasaulyje. Šis „Manon Lescaut“ pastatymas – dar vienas pavyzdys, perkeliantis dviprasmiškosios Manon įstoriją į kurtizanių, išlaikytinių, aferisčių ir stilingo meno laikotarpį, kai moteris pati nežinojo, kas ji – plėšrūnė ar auka, bet tikrai norėjo ir mokėjo būti scenoje, būti visų dėmesio centre.

Nuotraukų galerija

 

Šis tas apie 60-uosius

14
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Sausio 4 d. 09:00
Filmai, Mada

Naujieji, 2012-ieji ir kažkas ore: 60-ieji. Taip pamaniau atsivertusi sekmadieninį „The Sunday Times“. Juokiuosi, kad jis – mano sekmadieninės mišios, kilograminis laikraštis, su visais įmanomais priedais – „News Review“, „Culture“, „Style“, „Travel“ ir t.t., ir, žinoma – „The Sunday Times Magazine“, ant kurio viršelio šįkart – legendinis 60-ųjų modelis Jean Shrimpton, visų vadinta tiesiog „The Shrimp“. Viduj – didžiausia istorija apie tai, kaip BBC ekranizuoja jos ir legendinio fotografo Davido Bailey meilės istoriją, prasidėjusią šešiasdešimtųjų Londone ir nubloškusią šiuos du britus į Niujorką. Būsimasis filmas taip ir vadinasi – „Užkariausime Manhattaną“ („We‘ll take Manhattan“).

Dvidešimtmečiai filmo aktoriai, kuriems pavesta įkūnyti Šrimpę ir Davidą Bailey, interviu svaigsta, kokie nuostabūs, įkvepiantys, stilingi ir ypatingi buvo anie laikai, septintasis dešimtmetis, jiems pažįstamas tik iš filmų, nuotraukų ir bobučių pasakojimų. Jei įsiklausysime į tuos, kurie 60-aisiais buvo dėmesio centre – vaizdas ne toks idiliškas. Ypač – moterų akimis žvelgiant. Kad ir garsiosios Jane Birkin, kuri, anais laikais, buvo neabejotinas stabas, simbolis, ikona. Tačiau pirmąją savo santuoką ir apskritai, merginų „vietą“ anais laikais ji prisimena taip – „gražiai atrodyti, klapsėti smarkiai pridažytomis blakstienomis ir tylėti“. Žurnalistė ir rašytoja Lynn Barber, savo nepaprastai jautrioje autobiografinėje novelėje, pagal kurią 2009 m. pastatytas puikus filmas „Išsilavinimas“ (An Education) su Carrey Mulligan ir Peteriu Skarsgaardu, šį laikotarpį vaizduoja kaip kupiną įtampų tarp nekaltybės ir cinizmo, tarp konservatyvumo ir išsilaisvinimo.

Pasaulis (o taip pat ir Lietuvos žiūrovai) jau nebe pirmą sezoną svaigsta nuo tą patį dešimtmetį vaizduojančio (ar, veikiau derėtų sakyti – analizuojančio, ir dargi su didele, didele ironija) serialo Mad Men („Pašėlę vyrukai“). Juodas brūkšnys ant moters akies voko, sušiauštas kuodas, trumpėjantis sijonėlis vėl tapo netikėtai madingi. Kaip ir „politiškai nekorektiški“ seksistiniai laikai, kai „vyrai buvo vyrais, o moterys – moterimis“ – taip be jokios ironijos girdėjau sakant vieną lietuvaitį, gyvenantį panašiai kaip Donas Draperis pirmame sezone: su nepriekaištinga blondine žmona ir vaikučiais laukiančiais vakarais nuosavame name priemiestyje, pašėlusia, slapčia išlaikoma studente per pietų pertrauką, ir verslo konkurentų „kiaušų traiškymu“ darbo metu. Tačiau už kuodų-avilių, smailių liemenėlių ir nekaltai išpūstų juodai apvestų akelių fasadų slypi ir tragiški, stiprūs ir ambicingi tipažai, atkeliaujantys iki šių dienų – tam, kad išliktų vyrų hierarchijoje nuolatos priversta bejėge seksualia kvailele apsimetinėti Joan Harris, nepalaužiamoji universalinės parduotuvės savininkė Rachel Menken ar nuožmioji Peggy Olsen, iš ingenue pirmame sezone virstanti tikra reklamos rykle.

Link ko lenkiu? Ogi link 60-ųjų paslapties, konfliktų, įvairovės, žavesio audrinančio mūsų vaizduotes ir šiandien. Glotnus, nepriekaištingas įvaizdžių paradas ir dabar  keri estetus – pradedant Tomu Fordu, sukūrusiu režisūrinį debiutą A Single Man („Vienišas vyriškis“), George Hinckelooperiu ir jo Factory Girl apie Warholo mūzą Edie Sedgwick, baigiant Aleksandru Pogrebnojumi, šešiasdešimtųjų įvaizdį parinkusį savo ex-nuotakai. Šešiasdešimtuosius, kaip vieną lūžinių britiškojo stiliaus formavimosi momentų nuolatos kolekcijose eksploatuoja „Burberry“, savo veidu pasirinkusi Edie Campbell, kuri atrodo tarsi atkeliavusi iš ano dešimtmečio. Į jį vis atsigręžia Marcas Jacobsas ir Miuccia Prada, taip pat – ir praėjusį rudenį. 60-ųjų stiliumi nugrimuota Agyness Deyn demonstruoja dirbtinai naivų to laikotarpio žvilgsnį šio vasario mėnesio britų „Vogue“ puslapiuose, Patricko Demarchelier fotosesijoje „Be So Bold“. 60-ųjų daiktai graibstomi iš antikvariatų ir vis atgyja interjeruose ir dizaine, o drabužių mados tendencija vis išnyra ir išnyra, sezonas po sezono, jau ištisą pastarąjį dešimtmetį – it plūduras, nenorintis nuskęsti.

Kai pasikalbi su menančiais šešiasdešimtuosius, daugelis sako: puikūs buvo laikai, mano jaunystė. Kiti gi, žvelgia kritiškai, sako, kad andainykščio maišto ir išsivadavimo iš sustabarėjusių taisyklių nebenorėtų pakartoti ir mums, šiandieniniams, yra kur kas lengviau gyventi. Treti, kaip Lynn Barber „Išsilavinime“ žvelgia ir su šilta nostalgija, ir su skausmu, ir su neidealizuojančiu liūdesiu.

Vienos šešiasdešimtųjų legendos išnykusios iš akiračio, kitos – tebegyvuoja. Jean Shrimpton, „The Sunday Times Magazine“ viršelio herojė šiandien gyvena visiškai incognito Britanijos provincijoje. O fotografas Davidas Bailey ir šiandien tebėra legenda, kad ir susenusi, kad ir šiek tiek nusiraminusi, bet nepraradusi savo machismo ir įdėmaus žvilgsnio pro objektyvą.

Šiandieniams dvidešimtmečiams šešiasdešimtieji – madingas žaidimas, šešiasdešimtmečiams-septyniasdešimtmečiams – širdžiai mieli atvaizdai, dailiai nuretušuoti nostalgijos ūko. Na o aš vis bandau įminti jų žavesio dabarties žmogui mįslę: galbūt tai buvo kontrastų laikas, geras laikas modernistiniam menui, geras laikas madai ir ypač geras laikas kinui – nuo tą dešimtmetį sukurtų originalių šedevrų kiekio dar ir šiandien svaigsta galva. O gal todėl, jog tai buvo laikas, kai gimė daugybė šiandienos dalykų – moterų emancipacija, įžymybės kultas? O gal šešiasdešimtieji mus žavi kaip madinga retro scena, kurioje herojai bandė įminti egzistencines paslaptis, maištavo, lukštenosi iš visuomenės nuomonės gniaužtų ir atradinėjo asmeninę seksualinę laisvę. Ir visa tai darė uoliai, stilingai pozuodami, nė sekundei neatsipalaiduodami – kaip prieš paties Davido Bailey kamerą. Tačiau apie jį tuoj pat bus dar viena istorija…

Nuotraukų galerija

Apie kalėdines dovanas: duoti ir gauti

31
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Lapkričio 29 d. 09:00
Knygos, Kūnas, Mada, Menas

Britai šiemet graudenasi, jog Kalėdas pasitiks kur kas labiau nuskurdę nei pernai. Tad, pasak jų, dovanas šiemet reikia dovanoti praktiškas: geriausiai tas, kurios neįvaro gavėjo į nepatogią padėtį prabangumu (ir poreikiu atsidėkoti). Geriausiai tas, kurių paskui nereiktų kam nors recyclinti (t.y. perdovanoti). O dar geriau – tokias, kurias galima prabangiai suvartoti (išgerti, suvalgyti, užsitepti, uostyti). Visame tame yra tiesos, bet šventės tam ir yra, kad būtume nepraktiški, lepintumėmės ir įgyvendintume svajones. Taigi, šiandien – mano asmeninis idealių kalėdinių dovanų sąrašas. Tokių, kurias norėčiau rasti po eglute, tokių, kurias pati dovanosiu, tokių apie kurias galima pasvajoti. Na štai:

1

Tikrai norėčiau šio to iš trejų metų senumo „Dior Haute Joaillerie“ kolekcijos „Kings & Queens” – nuostabūs Victoire de Castellane sukurti deimantų papuošalai, su oniksais, opalais ir tigro akimis, atliepiantys venecijietiškąją juvelyriką, Attilio Codognato kūrinius ir memento mori barokinius papuošalus. Kainos, kaip sakoma, POA – „price on application“, arba, kitaip tariant, „prašom, Onute, apsiraminti„ bet pasvajoti galima.

2Leiskimės ant žemės. Žurnalo „Vanity Fair“ prenumerata – protingi, aštrūs interviu, puikios fotografijos ir, apskritai, aukščiausio lygio pletkai. Mano nuodėmingas popsinis malonumas, 12 gero skaitalo dozių per metus ir jokio apgailestavimo dėl “neskoningumo” – kai lietuvių publicistai pradės rašyti bent perpus taip subtiliai, ironiškai ir su tokiu žydišku humoru, tuomet ir pasiginčysime apie skonį.

3Jei jau gerti, tai tik šampaną, jei šampaną – tai tik mėgstamiausią. Mano mėgstamiausias – “Ruinart”, seniausio tebeveikiančio  - nuo 1729 metų – šampano gamintojo kūrinys, prancūzų kulinarinio paveldo etnokultūros eksponatas (škic, visi norintys apkaltinti alkoholio reklama). Be to, „Ruinart“ yra menų globėjas – jau 1895 metais jų šampano plakatus kūrė Alphonse Mucha, šiandien remia „Miami Art Basel“ ir daugelį kitų šiuolaikinio meno rinkinių. Bet kai pirmą kartą paragavau, Paryžiuje, 2000-aisiais, visa tai man nerūpėjo. Pavergė skonis, vos vos atsiduodantis croissants ir riešutais. Vėliau nekart atkimštas reikšmingais gyvenimo momentais, pavyzdžiui dedant tašką ar išdykaujant Paryžiaus Ritz‘e. Taigi – jau kaip ir asmeninės legendos dalis.

4Jei jau užsikąsti – tai geriausiais šokoladiniais triufeliais. Atsiprašau Lietuvos gamintojų, belgiškų „Godiva“, Londono „Rococo Chocolates“ ir visų kitų prašmatniųjų, bet geriausi iš visų mano ragautųjų – latviški, „Emihls Gustavs“. Rygos, senojo fabrikantų ir gero gyvenimo miesto, konditerinės tradicijos tikrai šluosto nosį net ir prabangiausiems šokolado gamintojams.

4Jei klausytis – tai tik Čiurlionio. Nuostabus rinkinys – visi kūriniai fortepijonui ir dargi atliekami paties genijaus tikro proanūkio, pianisto Roko Zubovo. Atgaiva sielai klausant, puiki proga patylėti ir leisti, kad mintis neštų garsų sparnai, o jei norisi klausytis buitiškai ir su kompanija – įkvepiantis fonas prasmingiems pokalbiams prie taurės vyno ar vakarienės metu.

5Umberto Eco „Prahos kapinės“ – naujausias semiotikos profesoriaus ir literatūros genijaus kūrinys. Dar neskaitytas, intriguojantis ir tuo, ką Eco žvilgsnis, sufokusuotas į Centrinę Europą, ten pastebės. Žvilgsnis – įdėmus, simptomatiškas ir tikrai neatsitiktinis. Pakuodami man šią dovaną, prašom suvyniokite ir truputį laiko bei ramybės ja pasimėgauti…

7Kalbant apie miestus ir knygas – dar viena, kurios geidžiu. Jano Bułhako „Vilnius. III knyga“ – dar vienas nuostabus fotografijų albumas, kuriuos tyliai, be ypatingos pompastikos, bet su visišku estetiniu perfekcionizmu ir moksliniu atidumu leidžia Lietuvos Nacionalinis muziejus. Puiki dovana bet kuriam Vilniaus mylėtojui…

8Kalbant apie miestus ir jų produkciją – Gdanskas yra vienas mano mylimiausių miestų ne tik todėl, kad ten gimė mano mylimiausias menininkas (tas, apie kurį rašiau disertaciją), bet ir todėl, kad gamina vieną nuostabiausių gėrimų pasaulyje, dar vieną kulinarinį-etnokultūrinį paveldą „Goldwasser“, auksinį vandenėlį – t.y. anyžinę vodkutę su plaukiojančiais tikro aukso žvyneliais. Šildančios ir antioksidacinės savybės viename – šitaip galėjo sugalvoti tik prie visiško liukso pratę, mokslo ir meno mecenatai Gdansko biurgeriai. Puiki Kalėdų dovana, tinkama gerti ir žiemą, ir vasarą (įspūdinga su ledo gabalėliais) – dar nė vienas gavėjas niekada nesiskundė.

9Užkandai – Londono „Fortnum&Mason” “Lucifer” sausainiai su imbieru ir čili pipirais. Tikrų vyrų (ir moterų) sausainiai, dekadentiškai ir beprotiškai gražiai įpakuoti kaip ir viskas, ką pateikia ši parduotuvė, veikianti Piccadilyje nuo 1707 metų ir tiekianti gėrybes taip pat ir karališkiems rūmams.

cornucopiaKą įpratau daryti Londone? Ogi gerti arbatą – kaip reikiant, penktą valandą, deramai užplikytą sidabriniam arbatinuke ir iš gero porceliano puodelio, o ne iš amerikoniško ofisinio “puodo”. Ir pradėjau kreipti dėmesį į puodelius bei jų formas. Angliškiausias iš angliško porceliano, žinoma, yra “Wedgwood”, o gražiausia (bent jau man) jų kolekcija “Cornucopia” (t.y. “Gausybės ragas”). Kai jį, pripildytą kvapios arbatos laikai rankoje, atrodo, kad visos pasaulio negandos penkioms minutėms nurimsta – būtent taip kažkada prieraišumą penktos valandos arbatėlei, tai mažutei pertraukai dienos chaose, man paaiškino viena garsi sodų dizainerė.

9Londone ir Paryžiuje – jais nieko nenustebinsi, bet visada pamaloninsi. Vilniuje vis dar neįmanoma gauti tikrų, tobulų migdolinių pyragaičių, les macarons. Patys geriausi, patys prancūziškiausi, žinoma, “Ladurée”. Nesveikai brangūs, todėl neišeina jais nesveikai piktnaudžiauti. Rekomenduoju mėgautis saikingai ir importuoti Lietuvon mažais kiekiais, kaip vaistą nuo žieminės-kalėdinės melancholijos.

10Kai noriu kvepėti Vilniumi arba priblokšti britus pažįstamus – dovanoju Juozo Statkevičiaus Vilniaus įkvėptus kvepalus, dvelkiančius katalikų bažnyčių ir stačiatikių cerkvių smilkalais, modernius ir senoviškus, komplikuotus ir nesupainiojamai grynus, kupinus prieštaravimų, kaip ir pats Vilnius. Nuostabu, kai pagalvoji, kad turime tikrus lietuviškus kvepalus ir dar tokios aukštos klasės. Mano buteliukas (jau nebe pirmas), kurio nuodingas, su niekuo nesupainiojamas aromatas sulaukė ne vieno komplimento Londone baigiasi, tad labai tikiuosi po eglute rasti naują….

11Vakarų pasaulį drebina kulinarijos knygų vajus, o šalių rinkodaros ir prisistatymo vizitine  kortele vis dažniau tampa nacionalinė virtuvė. Geriausieji – tokie kaip Jamie Oliveris mokosi iš klasikų. Jis pats kartą man yra prisipažinęs, jog kolekcionuoja senovines, devynioliktojo amžiaus receptų knygas – jos jį labiausiai įkvepia. Vieną turime ir mes – garsiojo Vilniaus spaustuvininko Józefo Zawadzkio žmonos Wincentos Zawadzkos „Lietuvos virėja“. Iš pirmo žvilgsnio daugelis receptų atrodo archaiškai keistai, tačiau kai pažiūri įdėmiau – jie super-šiuolaikiški. Viskas sezoniška, viskas – iš vietoje užaugintų produktų. Ambicingos lietuvės tinklaraštininkės jau bando įgyvendinti visus Zawadzkos receptus; yra prisiekiančių, jog geresnio sultinio nei pagal jos receptą nėra ragavę, na o aš sakau: jei mokytis, tai tik iš tautinės laiko patikrintos klasikos. Skubėkite būti originalūs, kol Jamie Oliveris dar neišsivertė…

11Kažkada kažkas pajuokavo, kad aukštakulniais kaukšiu lyg per istoriją, lyg per literatūrą… Ką gi, aš pajuokausiu: moteris be aukštakulnių – moteris be ateities. Aukštakulniai yra bene vienintelė pirkinių rūšis, kurią gali ištverti vyrai; kodėl – man neseniai paaiškino vienas žymus Lietuvos chirurgas: „nes tai – priešorgazminė būsena“. Visiškai sutinku, na o mano pasirinkimas – „Christian Louboutin“ bateliai Corneille – tikra, klasikinė literatūrinė drama, be jokių modernistinių pusplatformių ar postmodernistinių išsidirbinėjimų. Be to, tik estetai prancūzai batelį gali pakrikštyti literatūros klasiko vardu: kažkaip neįsivaizduoju lietuviškų aukštakulnių „Donelaitis“…

12Manau, kad visada labai prašmatnu dovanoti tai, ką sukūrė tavo draugai: jei pažįsti žymų menininką – kad ir nedidelį jo darbą, įsigytą iš studijos, be antkainio; jei operos solistą – bilietus į jo koncertą. Tad aš šiemet kai kam dovanosiu „XYZ“ kompaktą, su Edgaro Montvido, Asmik Grigorian, Laurynos Bendžiūnaitės, Laimono Pautieniaus ir kitų balsais – dar prašmatnesnį, nes jo negalima įsigyti parduotuvėse…

13Niekad nesuklysite padovanoję gero raudonojo butelį. Įtariai žiūriu į Naująjį pasaulį ir laikinus naujųjų žinovų susižavėjimus jo šviežiais vynais – juos visus iškeisčiau į vieną butelį Lalande de Pomerol, kad ir šio, „Clos des Templiers“, kurio kaina puikiai susituokia su kokybe.

14Niekada nesuklysite padovanoję raudonus lūpų dažus – tiesa, moterys jums patvirtins, kad išsirinkti idealiai tinkantį raudonio atspalvį yra viena sunkiausių užduočių gyvenime. Pernelyg oranžinis, pernelyg šaltas, pernelyg šviesus, pernelyg tamsus ar toks, šalia kurio veidas atrodo pilkas it mirtininko – atrodo, jog niekada neįtiksi. Iš visų bandytų neabejotinai geriausias yra Ellis Faas „Ellis Red“ – olandės, kuri šiame atspalvyje tiksliai atkartojo kraujo spalvą. Kaip ir visų mūsų gyslomis teka tas pats raudonis, taip ir ši spalva tinka visiems. Maniškis jau baigiasi…

Juozas Statkevičius SS2012: apie baltą žirgą

7
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Lapkričio 22 d. 08:50
Mada

Apie Juozo Statkevičiaus kolekciją žadėjau parašyti ir taip, na o kad prieš tai buvusio įrašo komentaruose jau užsimezgė aistringa diskusija – tai juo labiau reikia. Girdimi balsai, kad be reikalo garbinam ir dievinam, neva – „nepakankamas novatorius“,“ pernelyg klasikinis“ ir panašiai; „tobula, bet nėra XXI amžiaus idėjų“.

Pradėsiu nuo to, kuo Juozas Statkevičius pabaigė kolekcijos pristatymą: nuo balto, gyvo žirgo, pražingsniavusio už naujutėlių tviskančių „Mercedes Benz“ automobilių, pastatytų vidury podiumo pristatymo rėmėjų. Ir įvyko, bent jau mano akimis žiūrint („Mercedes“ nėra mano rėmėjai, tad galiu sakyti ką tik noriu), geras, konceptualus perfomansas, kurio žinia: „mersai“, rytdienos technologijos ir naujovės – nuostabu, bet, brangieji, niekas dar nesukūrė nieko tobulesnio už žirgą…

Šiandien kiekvienas šmikis gali nueiti į automobilių saloną ir nusipirkti patį naujausią bei prabangiausią – tam reikia tik pinigų. Šiandien kiekviena fashionista gali nueiti (arba nereikia net eiti, kai yra net-a-porter.com ir garsiausių mados universalinių internetinė prekyba) ir nusipirkti naujausią „Prada“, „YSL“ ar „Givenchy“. Reikia tik truputėlio nuovokos mados informacijos sraute, ir galima demonstruoti savo išprusimą, renkantis naujausią, labiausiai žiniasklaidos išliaupsintą „rytdienos mados“ novatorių – Christopher Kane ar Peter Dundas, Jonathan Saunders,  Mary Katrantzou ar „Preen“. Galima parodyti savo nusimanymą, renkantis ne „Cavalli“, o Giambatista Valli.

Bet visa tai – tik automobiliai ir mada. Automobilis, vos išriedėjęs pro salono duris, netenka 30% savo vertės. Madingiausias sezono drabužis sezonui praėjus atrodo dažnai labai kvailai. Ir tai galioja net tokių intelektualų, novatorių ir vizionierių kaip Miuccia Prada kūrybai – ji viso mados pasaulio gerbiama už tai, kad sugeba tarsi džiną į butelį „uždaryti“ į kolekciją laiko dvasią; ji – neprilygstama šiuolaikinio meno tendencijų išmanytoja, übercool kolekcionierė ir architektų globėja, savo mados namų būstinėje įsirengusi Carsteno Höllerio „kalnelį“. Prada ir jos vizionieriškumas ypatingi dar kai kuo – sezonui praėjus, jų tiksliniai-kolekciniai, beprotiškai novatoriški ir įsimenantys daiktai atrodo tiesiog… na, žvilgtelėkite į šio sezono batus, ir suprasite…

Per dešimtį mados metų, išmokau nepatikliai žiūrėti į „novatorius“. Šio sezono Christopher Kane plastiko rankinukas su plaukiojančiais spalvotais karkalais, kad ir ką rašytų viso pasaulio mados žurnalai, tėra tai, kas yra – menkavertis plastiko gabalas. Todėl nuoširdžiai gedėjau McQueeno – išėjo vienas didžiujų, ir jo vieton dar negreit ateis bent panašaus kalibro  kitas.

Jų, tų ne naujausio automobilio, bet „žirgo“ atitikmenų šiandienos madoje yra graudžiai mažai. Azzedine Alaïa, Ralph Rucci, Jasper Conran, Jean Paul Gaultier, Juozas Statkevičius – visi jie, tarsi atkištas vidurinis pirštas visam tam sezoniniam, trumpalaikiui brouhaha, žiniasklaidos ažiotažui. Dabartiniais laikais didžiausias maištas ir išskirtinumas yra ne vairuoti prabangiausią automobilį, o nuosavoje arklidėje turėti ir šukuoti savo žirgą. Tai – ne mada, tai – gyvenimo būdas ir tam tikra sąmonės būsena. Sutinku, šitai – ne kiekvienam. Kaip ir Juozo Statkevičiaus drabužiai, kaip ir pats couture. Ne masiniam vartotojui, ir ačiū dievui.

Subtilumas ir meistrystė – du dalykai, kurie mūsų tautos dažnai nuvertinami. Taip, manau, tai tautinis bruožas. Neseniai skaitytoje paskaitoje netgi užsimezgė diskusija, kad mums, lietuviams, labai dažnai svarbu ne „būti“, bet „atrodyti“. Manau, tame yra daug tiesos. Ir – taip, yra Statkevičiaus klienčių, kurios jį perka tam, kad „pasirodytų“. Išsinėrusios iš korseto – lieka vėl tuo, kas ir yra; įvyksta formos ir turinio skyrybos; skyrybos dėl nesuderinamų charakterių skirtumų.

Iš tiesų, naujausioji kolekcija buvo labai „paprasta“ – juk ir įkvėpimas buvo Piet Mondrian‘as, persismelkęs ne tik į Ditės Antanaitytės maudymosi kostiumėlį, į juodą vakarinę, tarsi skustuvu suraižytą suknelę, į kolekcijos koloritą, bet net ir į perlo rausvumo medžių šakelėmis siuvinėtas sukneles: Mondriano abstrakcijų ištakos – jo gana pastelinių tonų tapybos darbai, kuriuose jis studijuoja… medžio lajos šakų sankirtas. Sankirtų interpretacija – ir dieviškos šilko kutų suknelės, meistriškai perpintos ant korsetų. Ir – suknelės-apgaulės, iš priekio – palaidos, tarsi tunikos, nugaroje – aptemptos, tarsi antra oda. Šiek tiek išmanantieji apie konstrukcijos subtilybes, neturėjo abejonių dėl „novatoriškumo“.

Taip, subtilumo šnabždesys kartais būna negirdimas tiems, kurie išsiilgę slaviško turgaus armonikos (neabejotinai irgi turinčios savo folklorinį-egzotišką žavesį) decibelų, tokių, kaip neseniai Vilniuje rodyta Judaškino kolekcija. Tuo tarpu didžiausi „decibelai“ pas Statkevičių teko deimantams, kaip ir dera jo moters įvaizdžiui. Besiskirstančioje minioje teko girdėti nusistebėjimą, kam dizaineris pasirinko tokią didelę „Swarovski“ bižuteriją – turėti galvoje „De Grisogono“ deimantų papuošalai, modernūs ir neįtikėtino dydžio. „Swarovski“ kristalų kolekcijoje, beje, irgi buvo – aptrauktų plonyčiu audinio voratinkliu, ant nėrinių suknelės, prigesinant spindesį, sušvintantį tik tam tikru kampu.

Šiais laikais taip, kaip Statkevičius beveik jau niekas nebedirba. Dirbti su tokia precizika, taip old school, senosios meistrystės stiliumi, taip nesivaikant lengvų kelių ir pigių efektų, taip nuosekliai vystant struktūras ir kirpimus, išlaikant savo autentišką stilių ir yra tikrasis maištas. Neparsiduodant jokiam koncernui, neužsiimant prostitucija masiniam skoniui ir pardavimų rodikliams. Tokių dizainerių lieka vis mažiau ir mažiau. Kaip ir jodinėjančiųjų žirgais, turinčiųjų kantrybę ir galimybes juos puoselėti. Bet pastarieji atpažįsta gerą veislę. Ir – couture sukneles. Skirtumas paprastas: vilkėti parduotuvėje pirktą kad ir novatoriškiausią madą – tai lyg vairuoti prabangų automobilį. Vilkėti Statkevičiaus rūbus - lyg joti grynaveisliu žirgu ir neiškristi iš balno. Bet galbūt tai ir yra skirtumas tarp mados ir stiliaus.

Foto: Tomas Bauras, žurnalas „Stilius“

Nuotraukų galerija

Vilniaus Mados Infekcija 2011

13
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Lapkričio 15 d. 12:00
Mada

Neturiu imuniteto Mados Infekcijai – man ši buvo pirmoji. Lig tol niekaip nepavykdavo atsidurti Vilniuje jos metu, nors rengėjai ne kartą kvietė. Tad buvo įdomu – ar užsikrėsiu?

Sergančiųjų mada buvo daug, kai kurie – net labai ūmiomis ligos formomis: su lapių, kiškių ausytėmis, kaukėmis ir kvailiausiais rūbais pozuojančių prie logotipinės sienos. Kiti gi  tiesiog pasistengė įdomiau apsirengti, ir tai, visos šios pastangos, džiaugsmas, mados šventimas, iš tikrųjų buvo smagu ir nuostabu. Stebėjau jaunus Infekcijos svečius, atrodančius šimtąkart geriau ir įdomiau už žurnalines „žvaigždutes“ (o dažnai – ir už tai, kas ėjo podiumu), kurie be brangių etikečių, su tuo ką turi, kūrė originalius rūbų ansamblius – šviežius ir šaunius. Pamaniau, kad lygiai tas pat galioja ir Infekcijos organizatorėms, kurios iš nieko, su kukliu (lyginant su užsieniu) biudžetu taip puikiai viską suorganizavo: buvo ir rėmėjai, lietuviškas „moetšandonas“ – „Alita“, ir gero dizaino baras, ir kaukolė-logotipas iš smeigtukų, ir puikus informacinis leidinys, ir didelė salė, ir geros šviesos – pagalvota apie visas detales, ir kai kas organizuota net kur kas geriau nei Londono mados savaitės programose, pristatančiose jaunus dizainerius. Mes, lietuviai, taip mėgstame plaktis savigailos bizūnėliais ir kalti save prie kryžiaus, kaip viskas blogai, bet iš tiesų turime fantastišką sugebėjimą – iš kirvio išvirti sriubą, dažnai – netgi labai gerą. Galva svaigsta pagalvojus, ką Renata Mikailionytė ir Sandra Straukaitė nuveiktų, turėdamos tokius biudžetus ir rėmėjus, kokius turi Londono jaunieji – „Vauxhall“ (Opel), „Swarovski“ ar „TopShop“…

Betgi užteks apie organizavimą. Pakalbėkim apie madas: parašysiu apie tai, kas patiko. Tam, kas pasirodė ne taip įdomu, eilučių neeikvosiu, nors keletas bendrų pastebėjimų pabaigoje bus.

Taigi: stipru, gera ir įdomu buvo latviai „Mareunrol‘s“, atidarę Infekciją. Keista, kad žurnalistai jiems kaip mat prilipdė „konceptualistų“ etiketę: na, jei geras, protingai sukonstruotas ir apgalvotas, dėvimas rūbas yra labai konceptualu… tai kas tuomet yra „nekonceptualumas“? Marite Mastina ir Rolands Peterkops turi viziją, fantaziją ir intelektą; be to, puikiai išmano amato dalykus, o toks gebėjimų derinys visuomet pergalingas. Baltiškas miškas ir paukščiai – toks buvo jų kolekcijos leitmotyvas ir jis buvo nuostabiai įgyvendintas drabužiuose. Nuo žingsnių judantys paukšteliai, snapuose laikantys drabužių skvernus ir palankas, atrodė tuoj, tarsi mituose, nuneš jų dėvėtoją į dausas. Bet šmaukšt – ištrauki prie paukštelių prijungtą vielos karkasą ir lieka rūbas – puikiai sukonstruotas ir pasiūtas. Skirtingų audinių variacijos viename ansamblyje, paukščio raibumo palaidinių audinys, iš atlaso juostelių supintas sijonas, atkartojantis būdą, kuriuo viena ant kitos gula paukščio plunksnos, rupus tvidas ir vilna, vakarinės suknelės nėriniai, vyriškas švarkas, su išmoningai keliskart it šalikas apvyta apykakle, geros variacijos kolekcijos kolorite lėmė, kad ji nebuvo monotoniška. Be to, davė gerą pamoką, kurią daugelis lietuvių dizainerių dar turi išmokti: kad reikia aiškiai įsivaizduoti, kas bus tas žmogus, kuris vilkės rūbą ir kad – aksiomų aksioma – kolekcija, pageidautina, vis dėl to turi judėti „nuo ryto į vakarą“ – t.y. per dieninius ar laisvalaikio drabužius į vakarinius.

Gabrielei Januškevičiūtei irgi puikiai tinka žodžiai apie protą, fantaziją ir amato išmanymą. Mane iškart „papirko“ tai, kad kolekciją įkvėpė Piet‘o Mondriano paroda. Ne todėl, kad trečiadienį, pas Statkevičių išvysime irgi šios parodos interpretaciją, bet todėl, kad mentalinis gyvenimas pasaulyje – matant, domintis kas vyksta, kokios parodos rengiamos, yra patikimiausias būdas atsikratyti provincialumo. Gabrielės Januškevičiūtės kolekcijoje jo nebuvo nė kvapo: kelio ženklų įkvėptos suknelės nepadarytų gėdos nei Paryžiaus, nei Londono podiumui. Priešingai – joms mirksniu pasipiltų salonų ir parduotuvių užsakymai. Dievaži, vienos ir aš pati norėčiau – juodai rudos, su „chevron“ raštu ir viena juoda asimetriška rankove. O vien ko verta „suknelė-plyta“ – kelio ženklas „įvažiuoti draudžiama“! Kolekcija taip pat judėjo link vakarinių drabužių ir lengvos kokteilinės suknelės tikrai būtų išgraibstytos  puošeivų – dėl šviežumo, lengvo neįkyraus sąmojaus ir to, kad yra puikiai dėvimos ir gerai (bet ne vulgariai) pabrėžia kūną. Viskas ten buvo šauniai apgalvota – ir garso takelis, „The Doors“ ir „The Smiths“ dainos apie gatves, ir tai, kaip Mondriano spalviniai deriniai susieti su kelio ženklais, ir tai, kaip britiškas motyvas iš „The Smiths“ muzikos persikėlė ant suknelių – kelio ženklai tai juk buvo angliški, priešingos krypties…

Ar Sandra Straukaitė įsimylėjusi? Šitaip (ir, žinoma, kas jos naujas mylimasis) spėliojom stebėdami jos kolekciją. Sandra savo kolekcijose visuomet „džiazuoja“ žymiųjų mados maištininkų ir inovatorių temomis – vieną sezoną tai gali būti Vivienne Westwood, kitą – kas nors iš Antverpeno dizainerių, kurie būna perleidžiami per kūrėjos rankas kaip džiazo improvizacija – ir virsta kažkuo kitu, nesupainiojamai „straukaitišku“. Šįkart buvo matyti duoklė ir Yohji Yamamoto, ir „Comme des Garcons“, bet užbaigta Fridos Kahlo gėlių vainikais ir aštriomis geometrinėmis skrybėlaitėmis. Antikvarinės drobelės atspalvio, senovinius apatinius primenančios suknelės bei kostiumai ir asketiški, juodi rūbai puikiai „susinėrė“ finaliniame išėjime tarsi priminimas, kad kiekviena moteris turi ir nekaltos, prieš povestuvinę naktį drebančios mergelės, ir tamsesnę, demoniškesnę pusę…

Laura Dailidėnienė išsiskyrė tuo, kad kolekcija buvo padaryta ir suredaguota tiesiog labai racionaliai ir profesionaliai. Buvo ir linktelėjimas dabartinei „septyniasdešimtųjų“ tendencijai (šukuosenomis su sklastymu, ilgais maxi siluetais vos primenančiais Ossie Clark laikus), ir dieniniai, ir vakariniai drabužiai, ir aksesuarai (normalios rankinės, o ne šiaip, terbelės iš to paties audinio kaip ir sijonas), ir pasimėgavimas skirtingomis audinių faktūromis, ir savo, nuosavo, spalvų sąskambio paieškos. Kažkas greta pastebėjo, kad „ji kiekvieną sezoną beveik tokia pati“, bet aš asmeniškai nuoseklume nematau nieko blogo – juk visi dizaineriai stengiasi sukurti savo atpažįstamą stilių.

Kaip jį susikurti Infekcijoje rodantiems dizaineriams ateityje? Venkite daryti taip, kaip padarė britų duetas „Cunnington & Sanderson” – jų kolekcijoje buvo matyti puikus mados išsilavinimas, puikus audinio ir struktūros pojūtis, puikus principų išmanymas, bet visa tai, ką pamatėme buvo pernelyg arti velionio Alexanderio McQueeno – ir simetriški suknelių marginiai, ir asimetriškas drapiruotės surinkimas į vieną mazgą ant peties, ir siluetai, ir atlapai…

Verčiau būkite priekabūs patys sau – redaguokite kolekcijas, kad jose nebūtų monotonijos ir, iš esmės, vieno ir to paties drabužio variacijos. Spjaukite į tai, kas dabar, šiuo metu visuotinai laikoma „cool“ – tai jau vakar diena. Tegul jus daugiau įkvepia skirtingi audiniai, faktūros, netikėti jų derinimai. Dabar, pasižiūrėjus į Infekcijos podiumą, atrodo, kad egzistuoja ištisos audinių grupės ir tipai, dekoravimo būdai, drabužių siluetai ir konstrukcijos, kurie lietuvių dizaineriams yra visiški tabu. Rezultatas – gerų pavienių dalykų pristatė daugelis dizainerių, tačiau tuos dalykus atrinkus ir paleidus ant podiumo, galėtų pasirodyti, kad tai – viena ir ta pati kolekcija, sukurta pusamžio, gana konservatyvaus dizainerio, seniai pamiršusio, kas tai yra gyvenimo džiaugsmas, vakarėliai, seksas, „bajeriai“ ir apskritai bet koks fun. Ant podiumo visiškai nebuvo jokio žaismo įvaizdžiais ir charakteriais, atrodė, kad beveik visur žingsiuoja ta pati introvertiška aseksuali būtybė su „prišiktukėm“ arba plačiom kliošinėm kelnėm, baisiausiai bijanti išsišokti ir atrodyti „neteisingai“.

Charakterio, mielieji, daugiau charakterio ir, kaip vadinate, „konceptualumo“. Atraskite siuvinėjimus, dekoravimą, šifoną, raukinukus ir nėrinukus, odas, mezgimą, šilką; aptemptas kelnes nenukabusiu klynu, gerai sukonstruotus švarkus ir užpakalį pabrėžiančius sijonus – visa tai savaime nėra kaip nors uncool ar morališkai pasenę. Raukinukai ar nėrinukai patys savaime nėra banalu, jei žinote, ką su jais galima padaryti. Konceptualumas tuomet ir yra, kai banalybė pavirsta į cool, o gerai žinoma sena atgimsta kaip visiškai nauja ir dar neregėta.

Foto: Tomas Bauras, žurnalas „Stilius“

Nuotraukų galerija

Apie nebesančią YSL kolekciją, kuri vis dar yra

14
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Lapkričio 8 d. 09:00
Dizainas, Filmai, Knygos, Mada, Menas

Šis įrašas – ir apie knygą, ir apie interjero dizainą, ir apie filmą, ir apie meną, bet galbūt labiausiai – apie dviejų  iškilių vyrų meilę, kurios kūdikis buvo ši nuostabi, deja, jau nebeegzistuojanti meno kolekcija; namai, kurių ištuštėję kambariai laukia naujo pirkėjo arba kuriuose jau šeimininkauja kiti.

Lapkričio 7-ąją įvyko naujo dokumentinio filmo „Amour Fou“ („Beprotiška meilė“), pasakojančio Yves Saint-Laurent‘o ir jo gyvenimo partnerio Pierre Bergé istoriją, jų aistrą kolekcionuoti meną ir įrenginėti namus. Kai garsusis dizaineris mirė, 2009-aisiais Bergé nusprendė visą meno kūrinių kolekciją išparduoti ir paaukoti labdarai (taip pat, kalbėta, ir tam, kad padengtų rafinuotą, be galo ištaigingą gyvenimą mėgusio dizainerio paliktas ir savo paties skolas). Prieš didžiulį aukcioną Londone, Grand Palais, didelė dalis kolekcijos buvo atkeliavusi ir į Londoną bei eksponuojama „Christie‘s“ būstinėje Kings Street‘e – „Lietuvos rytui“ apie šį neregėto masto, legendinį aukciono išpardavimą buvau parengusi reportažą. Piet‘o Mondriano, Franso Halso, Eugene Delacroix, Theodore Gericault, Henri Matisse, Fernando Leger, Augsburgo auksakalių taurės, renesansiniai Limoges emaliai, Brancusi skulptūros ir Giovanni da Bologna bronzos, ir puiki emalio miniatiūra, su Lietuvos ir Lenkijos valdovo Augusto III atvaizdu, kuria, deja, niekas iš Lietuvos mecenatų taip ir nesusidomėjo – kai kurie muziejininkai „kompetetingai“ paaiškino, jog “šis valdovas niekada nėra buvęs Vilniuje, tai kam jis mums“.

Na, tiek jau to, nesigilinant į meno kūrinių pirkimo prioritetus ir nesiginčijant dėl nematymo toliau savo kiemo tvoros – Yves Saint Laurento kolekcija buvo nuostabi, tik padariau vieną didžiulę klaidą – neįsigijau jos katalogo. Dvitomis katalogas buvo toks didžiulis, toks sunkus, o tądien turėjau dar kitų susitikimų, ir patingėjau jį tampytis, nukeldama pirkimą vėliau – t.y. į „švento Niekad“ dieną. Deja, po aukciono šis katalogas tapo didžiule bibliografine retenybe, už kurią ebay buvo plėšiami šimtai svarų sterlingų. Bet kolekcijos kūriniai mane užbūrė…

Maždaug po metų, keliaudama iš Marakešo, kur buvau nuvykusi apžiūrėti garsiojo Yves Saint Laurento sodo „Jardin Majorelle“, oro uosto parduotuvėje pamačiau puikų masyvų albumą: „The Private World of Yves Saint Laurent and Pierre Berge“ – apie jų visus namus (o turėjo jų ne vieną – Paryžiuje, Marakeše, Tanžere, Deauville), apie interjerus ir kaip tie meno kūriniai interjeruose „gyveno“). Vėl nenusipirkau – laukiausi, ir nusprendžiau patausoti save neapsunkindama keliais kilogramais rankinio bagažo… Ir vėl – pasigailėjau…

Kai grįžau į Londoną, pradėjau medžioti šią Roberto Murphy ir fotografo Ivano Terestchenko knygą internetiniuose knygynuose – medžioklė tęsėsi bene pusmetį, nes visur prie šios knygos mirgėjo „out of stock“, „išparduota“, o ten, kur nemirgėjo, ir užsisakydavau – po kelių dienų ateidavo elektroninis laiškas „atsiprašome, bet nebeturime – išparduota“. Pagaliau, viename knygyne kuris specializuojasi būtent likučiuose ir retose knygose, tikrose „knygų kapinėse“, radau…

Šiandien, kai būna liūdna, ir norisi praskaidrinti ūpą akimis, išsiverdu puodelį arbatos ir atsiverčiu šį albumą. Padarykite ir jūs tą patį – nors virtualiai, leidykla „Thames and Hudson“ eksponuoja keletą atvartų.  Meno mylėtojai galės paganyti akis į nepaprastus kolekcijos kūrinius, interjero dizaineriai ir neabejingi namų aplinkai – pasigrožėti pasakiškais, o kartu tokio skirtingo stiliaus  (nuo prancūziško baroko iki paryžietiško art deco, nuo marokietiško iki rusiško) interjerais. Mane labiausiai žavi, kaip šie gero skonio genijai rasdavo puikią dermę tarp meno kūrinio ir jo aplinkos ir tarsi juvelyrai brangakmenius meno kūrinius įtaisydavo į geriausius apsodus.

„Christie‘s“ direktorius Juusi Pylkannenas anuomet prieš aukcioną pristatinėdamas kolekciją, pasakojo apie tai, kad Yves Saint Laurentas ir Pierre Berge žaisdavo tam tikrą intelektualinį žaidimą su savo svečiais. Mat jie nebūtinai vertingiausią kūrinį kambario erdvėje kaip nors ypatingai išskirdavo – kartais, priešingai, pastatydavo kur nors lyg atsainiai, bet derančiai,  ir svetys ar viešnia, įsitaisę ant minkštutės sofos užmaršiai ranką padėdavo ant kokios bronzos skulptūrėlės, o tik ją atitraukęs atpažindavo, jog tai – manieristinis da Bologna liejinys. Kažkodėl man šis itin rafinuotas snobizmas, virstantis savo paties priešingybe, anti-snobizmu, yra pasakiškai žavus.

Abu jauni vyrai, anksti sėkmės ir šlovės sulaukęs dizaineris bei jo verslo partneris, pradėjo kurti sau interjerus patys, įkvėpti apsilankymų puikiu skoniu ir meno kūriniais garsėjančių Rotschildų ir de Noailles šeimų namuose. Vėliau jiems talkino dizaineris Jacques Grange, o interjerų temos ir įkvėpimai įgydavo vis daugiau ir daugiau polėkio – Lucchino Visconti filmai, Marcelio Proust‘o „Prarasto laiko beieškant“, Manet „Vandens lelijos“… Kol galų gale patys pralenkė tuos, kuriuos jaunystėje laikė gero skonio pavyzdžiu.

Ak taip, apie gerą skonį. Robert Murphy knygoje puikiai rašo: „Skonis neatsiranda iš niekur. Jis gimsta iš įtakos, minta geismu ir yra palaikomas žiniomis.[...] Asmeninis skonio diktatas reikalauja vaizduotės, gebėjimo įtaką paversti kažkuo visiškai nauju. Saint Laurent‘as ir Bergé surizikavo tapti skonio diktatoriais ir sukurti kažką visiškai savito.“

Būtent šie žodžiai priminė, kai 2000-aisiais Paryžiaus „Hotel Intercontinental“ (dabar – „Westin“), ką tik pažiūrėję vieną paskutiniųjų aukštosios mados kolekcijų, kurtų paties Yves Saint Laurent‘o, ginčijomės su Juozu Statkevičiumi . Tai, ką matėme ant podiumo, buvo taip nesuderinama su tuo, kas pleveno tais metais ore – naujosios prabangos, „bling“, pojūčiu, seksualiais, prigludusiais siluetais. Tuo tarpu Yves Saint Laurent‘o kolekcija man atrodė kaip kažkas iš praeities – pilki kostiumai plačiais pečiais, plačiabrylės pakreiptos skrybėlės, klasikiniai makiažai… „Nieko tu nesupranti“ – atšovė Juozas. „Tai – klasika, jo stilius“.

Ir iš tiesų, kas šiandien pamena madas, kurias dutūkstantaisiais siūlė dizaineriai – daugelis jų tokios pat aktualios, kaip ir pernykštis sniegas. O prie Saint Laurent‘o stiliaus visi vis grįžta ir grįžta. Naujovės dažnai būna menkavertės - išlieka tik savitumas, tobulybė, geras skonis…

Pierre Bergé, nestokojantis aštraus paryžietiško sąmojo, sako dar kitaip: „Geras skonis – tai atsižadėjimas. Mes niekada ant sienų nekabinome blogų paveikslų. De Noailles šeima turėjo draugų, kurie buvo prasti tapytojai. Aš neturiu draugų, kurie prastai tapo. Arba – bent jau niekada nekabinau jų darbų savo namuose. Galbūt, žvelgiant iš žmogiškumo perspektyvos, tai ir nėra gražu. Tačiau to reikalavo mūsų kolekcija.“

Šiandien kolekcijos nebėra – ji, prakaukšėjus aukciono plaktukui, surinko daugelį milijonų, nusėdo geriausių muziejų ir kolekcionierių rinkiniuose. „Villa Oasis“ vartai Marakeše aklinai užverti ir pro juos nebeįvažiuoja prabangūs buvusio šeimininko ar jo svečių automobiliai. Chateau Gabriel, prie Deauville kurorto, šiandien šeimininkauja Angelina Jolie ir Brad’as Pitt‘as, legendiniai interjerai – ištuštėję. Galbūt taip nutiko ir todėl, kad dviejų vyrų šeima neturėjo įpėdinių – liūdna, kai susimąstai apie žmogiškąsias dramas, apie gyvenimo trapumą…

O kartu ši kolekcija tebegyvena – filme (būtinai pažiūrėkite, jei bus proga, štai čia – dar vienas anonsas), albumuose, kuriuos po visą pasaulį medžioja visokios užsispyrusios sabaliauskaitės (būtinai įsigykite šią retenybę, jei paklius į rankas). Tam, kad suprastumėte, kaip kolekcionuojamas menas, kaip jis paliečia širdį. Pierre Bergé, kalbėdamas apie  įspūdingą Théodore Géricault „Vyro sukryžiuotomis rankomis“ aktą, sako: „Klausiate, ar nusipirkome šį kūrinį, nes buvome homoseksualūs? Argi kas nors perka Chardin‘o natiurmortą vien todėl, kad pats valgo duoną“?

Nuotraukų galerija

Apie britų stilių

7
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Lapkričio 4 d. 09:00
Mada

Kai pradėjau šį blog‘ą, vieni pirmųjų pasiūlymų buvo parašyti apie britišką stilių – taigi, skaitytojams pageidaujant… pradedu. Tik perspėju, kad nebus, kaip komentatoriai prašė – apie auksines grandines ant plaukuotos krūtinės ir apie girtas mergas, šlitinėjančias gatvėmis su mini sijonėliais ir be kelnaičių. Nors vadinamieji chavs – visuomenės sluoksnis, gyvenantis iš pašalpų socialiniuose būstuose su savo treningais, baltais kedais ir „Croydon facelift“ šukuosena (kai moteriškės taip suveržia plaukus į kuodą ar uodegą viršugalvyje, kad gaunasi beveik plastinė chirurgija) irgi turi neabejotiną stilių, tačiau jis – ne visai Rafinerijos tema, sutikite. Juk neiname Vilniuje į geležinkelio stoties skverelį ieškoti stilingumo – tad kodėl turėtume domėtis britiškais analogais rašydami apie stilių?

Visuomet laikausi nuomonės, jog rašant apie stilių – prasto stiliaus (jei jį tokiu laikai) geriau nepastebėti ir eilučių jam neeikvoti. Betgi grįžkime prie britiško stiliaus, kuris, kaip suprantu, kelia nevienareikšmes reakcijas, o kai kam, kaip galima įtarti,  ir nuoširdų pasibaisėjimą. Tokiais atvejais visada mėgstu pajuokauti, kad be britiško stiliaus ir bričių nebūtų prancūziškos elegancijos. Netikite? Štai jums įrodymai.

Kas laikomas oficialiu prancūziškojo haute couture pradininku? Charles Frederic Worth‘as, 1826 m. Lincolnshire gimęs anglas, Paryžiuje įkūręs pirmuosius tikrus mados namus, „The House of Worth“, kuriuose rengėsi Europos imperatorienės, visa aristokratija, ir sau tai galinčios leisti turtingos Belle Epoque laikų paryžietės.

Kas pradėjo perversmą, atvedusį į šiuolaikinę madą, kai kokardos, turniūrai, korsetai ir nėriniai morališkai paseno ir ėmė dvelkti naftalinu? Žinoma, Coco Chanel. Taip, jos būta prancūzės iki kaulų smegenų, tačiau revoliucinės naujovės, kurias ji pasiūlė, buvo visiškai angliškos – pasiskolintos iš dviejų jos britų meilužių, Arthur‘o „Boy“ Capel‘io ir Westminster‘io kunigaikščio. Sportiškus, jodinėjimui pritaikytus angliškus vyriškus drabužius ji pamėgo, kai užmezgė romaną su Capel‘iu, na o masyvi bižuterija, dėvima pramaišiui su tikromis brangenybėmis ir klasikos klasika – perlų vėriniu atsirado, kai Westminster‘is ją pradėjo lepinti savo šeimos brangenybėmis. Paryžietiškojo „Chanel“ tvido kostiumėlio nebūtų be Britanijos – juk būtent škotiškuoju tvidu anglofilė Chanel susižavėjo jodinėdama su Arthuru. Nors meniniame filme „Coco iki Chanel“ („Coco avant Chanel“) rodoma, kad dygsniuotasis rankinukas buvo įkvėptas siuvimo krepšelio, tačiau iš tiesų jis panašesnis į Britanijos arklidžių patarnautojų švarkus – juos turėjo matyti, nes su Westminsteriu gana daug laiko praleisdavo jo dvare Škotijoje. „Chanel“ mados namų drabužių „jūreiviškas“ stilius – irgi Westminsterio kunigaikščio, su kuriuo dizainerė leido laiką jachtose ir kruizuose, įtaka.

Kaip stereotipiškai įsivaizduojate elegantišką paryžietę? Liekną, grakščią, kaukšinčią kulneliais Paryžiaus grindiniu, vilkinčią prigludusį juodą elegantišką lietpaltį, su tuo pačiu „Chanel“ rankinuku ar „Hermès Birkin“ rankine. Taip, aš vėl lenkiu link Anglijos. Lietpaltis – arba kitaip tariant „trenchcoat“ („tranšėjų apsiaustas“) – irgi angliškas išradimas, gimęs Pirmojo pasaulinio karo apkasuose, kai juos iš neperšlampamo gabardino karininkams pradėjo gaminti „Burberry“. Šiandien be angliško lietpalčio būtų neįsivaizduojamos „Jean Paul Gaultier“ mados namų kolekcijos – jį dizaineris juosia diržais, paverčia vakarinėmis suknelėmis ir kiekvieną sezoną interpretuoja vis naujai ir naujai. Na o rankinė „Hermès“ pavadinta Jane Birkin, gražiosios anglės Serge Gainsbourg žmonos, garbei.

Apskritai, kai pagalvoji, nuostabu, kad paryžietiškosios elegancijos simboliai yra ir dar kelios anglės damos – pavyzdžiui, Kristin Scott Thomas ir Charlotte Rampling. Ir dar ledi Amanda Harlech, Karlo Lagerfeldo mūza ir Daphne Guinness, viena iš nedaugelio couture kolekcionierių ir buvusi Alexanderio McQueeno draugė – pažiūrėkit abu video, jie labai daug atskleidžia, kuo britų aristokratės įkvepia dizainerius – be kita ko, ir tuo, kad yra užaugusios tarp gero meno ir gerų daiktų, kad yra bebaimės eksperimentatorės ir ekscentrikės.

 „Angliškoji rožė“, britų aristokratės įvaizdis – neišsenkantis dizainerių įkvėpimo šaltinis jau kelis dešimtmečius. Sportiška, androginiška, sugebanti vienodai elegantiškai ir atsainiai vilkėti ir seną vyrišką tvido švarką prie guminių batų, ir vakarinę aksomo suknelę su iš prosenelės paveldėta deimantų tiara – tokia, kaip supermodelis Stella Tennant, Devonshire kunigaikštienės anūkė. Puikiai išsilavinusi ir nepriekaištingų manierų, tačiau tuo pat metu nepretenzinga, nesureikšminanti savęs, su humoro jausmu. „Su klase“, bet tikrai ne klasikinė – sugebanti derinti keisčiausius, bohemiškus dalykus, kartais atrodanti taip, lyg būtų apsirengusi siaučiant audrai. Arba, priešingai, taip, kad nė neprikibsi – kaip iš filmo „Gosford Park“ arba serialo „Downton Abbey“.

Net ir vaikiškoji anglų literatūra mados pasauliui yra padovanojusi nepamirštamus įvaizdžius – dizaineriai mielai eksploatuoja ir „Alisos Stebuklų šalyje“, ir Mary Poppins įvaizdį. Ir net nepradėkim apie anglišką gatvės madą – nuo šešiasdešimtųjų Chelsea stiliaus, „mods‘ų“ ir „teddy boys“, glam-rock‘o ir pankų, „Vidal Sassoon“ ir „The Beatles“ šukuosenų.

Britanija į šiuolaikinę madą įnešė škotišką tvidą, klostytus sijonus, „Argyle“ rombų raštą, jau minėtą lietpaltį, „tea-dress“ – dieninę „arbatėlės“ suknelę, tekstilei – škotiškus langučius, „Welso princo“ (dar vadinamo „vištos pėdelės“), „eglutės“  raštus. „Paisley“, iš Indijos ir Kašmyro kilęs „agurkėlio“ motyvas, pradėtas naudoti pramoniniu būdu Paisley mieste Škotijoje, kuris ir prilipdė šiam raštui pavadinimą. Praktiškai, šiuo metu vienintelė Britanija dar palaiko nykstančią mados rūšį – skrybėlių dizaino, vyriškų eilučių siuvimą pagal užsakymą ir ant asmeninio kurpaliaus gaminamus batus. Londono mados savaitėse, ne kur kitur, užgimsta nauji talentai, kuriuos tuoj pat pervilioja Paryžiaus, Milano ir Niujorko mados namai.

Tad kai kitą kartą sakysite, jog jums nepatinka britų stilius, prieš tai dėl visa ko žvilgtelėkite į veidrodį – galbūt vilkite lietpaltį, klostytą škotišką sijoną, megztinį su rombais ar pankiškas kelnes su diržais. Tai būtų juoko…

Nuotraukų galerija

Apie du „skudurų“ albumus

22
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Spalio 18 d. 10:04
Knygos, Mada

Šiandien – apie ypatingą knygos žanrą, apie mados albumus. Juolab, kad pastaruoju metu jų užderėjo tikrai ypatingų. Vieni – senesni, kiti naujesni, tačiau du iš jų  – būtinybė ant kavos stalelio tiems, kas domisi šia meno šaka.

Taip – meno. Mada yra gerbiama taikomosios dailės rūšis ir prancūzai jau senų seniausiai už kūrėjų nuopelnus madai ir kultūrai teikia valstybinius ordinus. Lietuvoje šią vasarą buvo apdovanotas pirmasis – ir tai, lyg su atsiprašymais, primygtinai akcentuojant ir didžiulį dizainerio įdirbį teatre. Tad jei manote, kad mada – tai sijonų ilgiai ir skudurai, toliau paprasčiausiai neskaitykite ir nesinervuokite.

mcQueen2

Alexander’is McQueenas – tai kur kas daugiau negu mada. Jo kūrybos pomirtinės parodos Niujorko Metropolitain Museum of Art (Metropoliteno Meno Muziejaus) proga šiemet išleistas albumas „Savage Beauty“ („Laukinis grožis“), kurio pirmoji laida buvo staigiai išpirkta (dabar pakartotas), jau pats yra kaip meno (knygos dizaino) kūrinys – jo viršelyje esanti holograma makabriškai persilieja iš McQueen‘o  portretinės fotografijos į kaukolę, jo pamėgtą memento mori motyvą. Be ypatingų fotosesijų, be įspūdingų kadrų iš pristatymų, tiesiog ant meistriškai parinktų ir dekoruotų medinių manekenų išeksponuoti drabužiai garsaus norvegų mados fotografo Sølve Sundsbø nuotraukose pasakoja menininko brandos istoriją – nuo bumster‘ių iki paskutinės kolekcijos, pranašingai pavadintos „Angelai ir demonai“.  Angeliškas, nekaltas, androginiškas pasakų mergelių grožis ir šėtoniška pragaro gundytojos esmė – abu dalykus McQueenas gebėjo puikiai išreikšti rūbais ir įvaizdžiais. Albumo fotografijose – nuostabi proga iš arti pamatyti podiumo kūrinius, niekada nepasiekusius parduotuvės pakabos: jų masinis pagaminimas būtų buvęs pernelyg brangus. Albumo tekste (lakoniškame, puikiai suredaguotame) – paties menininko mintys apie tai, ką ir kodėl darė. Fantastiška erudicija, istorijos išmanymas, atvirumas pasauliui, susidomėjimas mokslo sritimis mums piešia kitą McQueeną – ne škotų kilmės taksisto sūnų, užaugusį East End‘o „kaunsilyne“ (nuo council flat – socialinis būstas), o kažką panašaus į renesansinį žmogų… beje, įvertintą establishment‘o ir Jos didenybės apdovanoto Britų imperijos komandoro (CBE) ordinu.

Mano asmeninis favoritas – karinio stiliaus juodas švarkas Joan, su raudonu pamušalu apkraštuotomis kišenėmis – velniškas paprastumas, dievas slypintis detalėse (perfrazuojant anglišką posakį God’s in details), aukščiausia meistrystė. Ne veltui nuo gegužės iki rugpjūčio Niujorke veikusią parodą aplankė 661,409 lankytojas ir paskutines dienas muziejus turėjo dirbti iki vidurnakčio. Per Metropolitain Museum of Art istoriją tokio lankytojų skaičiaus buvo sulaukusios tik Monai Lizai (1963) ir Tutanchamono lobiams skirtos parodos (1978). Šiuo metu internete galima pasirašyti peticiją, kuria britai reikalauja, jog ši paroda būtų atgabenta į Londoną. Tačiau atrodo, kad dar reikės palaukti… Kol kas, paguodai – šis nuostabus albumas. Jei nesirengiate pirkti, apžiūrėkite geriausius eksponatus nors virtualiai.

 irreverent

Kitas mados albumas – karštutėlė naujiena, pasaulio knygynų lentynose atsidūrusi tik spalio 5 d. Buvusi prancūzų „Vogue“ redaktorė Carine Roitfeld (apie ją jau rašiau – kad tai redaktorė-velnias) išleido savo autobiografinį albumą „Irreverent“ (nenuolankus, nepaisantis visuomenės nuomonės). Iš tiesų, šis „Rizzoli“ leidyklos albumas – tikra mados šėtono biblija. Roitfeld stilizuotos fotosesijos nepaiso jokių priimtų normų  – tai ji aprengė brandžias manekenes mergaitiškais drabužėliais, o mergaites – seksualizavo, pridažė ir aprengė suaugusių drabužiais (apie šį skandalą jau rašė lrytas.lt). Pornografija, senatvė, jaunystė, mūsų laikų obsesijos, kultūrinių simbolių ir asmenų-ikonų pašiepimas – su minties ir akies aštrumu,  su ironija ir socialiniu-antropologiniu pjūviu, darančiu garbę geriausiems konceptualiems nūdienos menininkams.

Deja, kad madų žurnalo puslapiai – ne šiuolaikinė meno galerija, Carine Roitfeld galėjo įsitikinti, kai jai teko paliktį šį postą po dešimties redagavimo metų. Mano pagarba šiai moteriai, kad dabartiniais politinio korektiškumo laikais nepatronizavo savo skaitytojų ir nelaikė jų kvaileliais, kuriuos reikia šerti cukrine vata. Deja, net suaugusios auditorijos tarpe jų visuomet pasitaiko – išvydę stiprų, sukrečiantį meninį vaizdą, užuot susimąstę, kas, kaip ir kodėl, jie pradeda spiegti, kad reikia uždrausti. „Redaktorė turi redaguoti, o ne menus daryti“ – atšaus kai kurie ir galbūt bus teisūs. Todėl nė neabejokim, kad Carine Roitfeld nepražus ir nustojusi būti „Vogue“ redaktore. Kol sulauksime naujienų, galime apžvelgti jos dešimt metų “Vogue“ mados citadelės prancūziškajame bastione ir įsitikinti, kokią svarbią žinią, mintį, gali skleisti drabužiai ir jų kombinacijos. Verčiant puslapius, matyti, kad mada – tai irgi kalba, o Carine Roitfeld yra puiki pasakotoja, šia kalba galinti kalbėti apie labai, labai aštrius mūsų dabarties ir tikrovės dalykus. Tokius aštrius, kad pasako daugiau ir nepatogesnės tiesos už kai kuriuos socialinių mokslų traktatus. Kas sakė, kad mada – tai skudurai ir sijonų ilgis?