Skaitytojų pageidavimu – apie mėgstamas Paryžiaus vietas. Apie kai kurias esu jau užsiminusi – apie „Galignani“ knygyną, apie „Le Louchebem“ restoraną. Nesu tokia Paryžiaus specialistė, kaip, tarkime, kolegė Edita Urmonaitė, bet yra tekę pagyventi ten keletą mėnesių, o ir vėliau, sugrįžimai būdavo nuostabūs ir „ne turistiniai“ – dėkoti už tai reikia pažįstamiems paryžiečiams arba įdomiems ir avantiūristiškiems žmonėms, su kuriais tekdavo keliauti. Nemažą dalį atradau Juozo Statkevičiaus ir jo pažįstamų rato dėka. Tad Paryžių pažįstu fragmentiškai, bet užtat kokiais fragmentais! Nesu buvusi “Euro Disneilende”, bet teko laimė pabūti Versalyje, per „Dior“ šešiasdešimtmečio pokylį. Nesu buvusi zoologijos sode, bet užtat lankiausi „Deyrolle“ – unikaliojoje taksidermijos parduotuvėje, kurios iškamšas kolekcininkai vertina it meno kūrinius. Kairįjį krantą pažįstu nepalyginamai prasčiau nei dešinįjį, bet užtat dešiniajame yra tekę apsistoti „Ritz“ ir gyventi Le Marais. Mano mėgstamos vietos nebūtinai yra brangios, „išskirtinės“ arba pripažįstamos keliaujančių tautiečių – pavyzdžiui jų vertinamąjį ir pamėgtąjį restoraną „L‘Avenue“ laikau mirtinai nuobodžia ir blankia vieta… Skonio reikalas, kaip sakoma. Tad štai, mano skonio vietos:
Jei norite aplankyti nebanalų muziejų – siūlau Musee Carnavalet, Paryžiaus miesto istorijos muziejų, įsikūrusį Le Marais kvartalo rūmuose, kitados priklausiusiuose garsiajai memuarų autorei Madame de Sévigne. Jos laiškai dukteriai, parašyti XVII amžiuje gerai nusmailinta, ironiška plunksna šiandien mums teikia neįkainojamų žinių apie Liudviko XIV epochą ir jos asmenybes. Paklaidžiokite po nediduką muziejų žaviuose renesansiniuose rūmuose su pasakiško grožio sodeliu, ir manau, kai ką tikrai suprasite apie Paryžių, jo asmenybes ir paryžietiškąjį gyvenimo būdą. Laikinosios parodos irgi vertos dėmesio – štai dabar, pavyzdžiui, ten veikia Eugène Atget fotografijos paroda – visiems, norintiems sužinoti, kaip atrodė senasis Paryžius iki uniforminės Hausmanno rekonstrukcijos.
Visai šalia jo, praėjus Rue des Rosiers (vieną pagrindinių senojo žydų kvartalo arterijų, kupiną judaikos parduotuvėlių, kuriuose galima įsigyti viską – net vaikiškas jarmulkes su Teletabiais), link Place des Vosges, viena mano mėgstamiausių mados parduotuvių. Nemėgstu didžiųjų universalinių, Avenue Montaigne man perdaug oficiozinė, „Colette“ – jau pasidariusi perdaug turistinė, bet rūsčioji „L‘Eclaireur“ – pats tas. Nueikite ten, net jei kainos ir kandžiojasi – pažiūrėti kaip atrodo vieta, kur susilieja visiškas interjero estetizmas ir nepriekaištingai atrinkta, suredaguota mada, virsdami kažkuo panašiu į „mados meno galeriją“. Nueikite tam, kad pasisemtumėte idėjų, kurias galbūt vėliau galėsite atkartoti pigiau. Neikite ten, jei jums patinka „Cavalli“ ar „Dolce&Gabbana”, bet jei mėgstate Haider Ackermann ar Martin Margiela intelektualią prabangą – ši vieta pats tas.
Prie pat Louvre, Rue de Boilois – „Gallerie Véro-Dodat“, nuo 1826 metų veikianti parduotuvių galerija: dar iš tų laikų, kai Paryžiaus gatvės ne visuomet buvo grįstos ir plaukė purvais ir mieste ėmė rastis dengtos, dailiomis plytelėmis klotos prekybinės galerijos, po kurias beau monde galėjo vaikščioti nesušlapdami palankų ir neišsipurvindami batų. Šiandien „Gallerie Vero-Dodat“ – rinktinės meno ir kolekcinių vienetinių baldų galerijos, prabangių smulkiųjų mažmožių, vertú, krautuvėlės, Christiano Louboutino, Terry de Gunzburg ir dar kelių kitų puikių mados ir kosmetikos namų būstinės. Jei nedrąsu paskambinti varpeliu ir užsukti į krautuves – galite tiesiog mėgautis vaizdais pro didžiules stiklines vitrinas, grožėtis išstatytais daikteliais ir tuo, kad galerijoje nerasite vieno – jokio kičo.
O į šią parduotuvę Palais Royale užsukti tiesiog būtina – jei mėgstate retus kvapus ir jūsų netenkina tualeto gaivikliais dvelkianti masiniam vartotojui skirta produkcija, kuria pastaruosius dešimtmečius kepa „brandai“ ir populiarūs mados namai. Aš mėgstu ne tik įdomesnius aromatus, bet ir pačius rūmus su jų galerijomis apsuptu sodu, tad beveik kas kartą neišvengiamai užsuku į Serge Lutens Les Salons Palais Royale – įstabaus grožio ampyro stiliaus įkvėptą ir 1992 m. parduotuvę, kur garsusis ilgus metus su Shisheido dirbęs parfumeris prekiauja savo sukurtais kvepalais pilstomais ne į firminius stačiakampius, o į dailius apvalius buteliukus, kuriuos galima išsinešti tik iš šios parduotuvės. Jums pageidaujant, ant jų gali išgraviruoti jūsų inicialus ar meilės žodžius dovanos gavėjui. Magiška aplinka, magiški aromatai, mano mėgstamiausieji – grynasis Un Lys tvankiems vasaros vakarams ir La Myrrhe šaltuoju metų sezonu (pastarasis laikomas parfumerijos šedevru, na ir šiaip esu neabejinga miros kvapams…)
Vežti arbatą į Londoną – turbūt tas pat, kaip vežti vandenį į Dunojų, na bet aš iš Paryžiaus sau ir lauktuvių visada parsivežu Marriage Frères arbatos – mano nuomone, šios parduotuvėlės yra tas pat arbatai, kas kvepalams – Serge Lutens. Nedaug kas žino, bet prancūzai irgi garsėja arbatos gėrimo tradicija ir ritualais, tiesa, visiškai kitokiais nei britai. Skiriasi ir patiekimas kitokiuose arbatinukuose, ir mėgstamos puodelių formos, ir užkandėlė ar desertas prie arbatos. Tad jei norisi klasikinių-kolonijinių juodųjų – žinoma, angliška arbatėlė, tačiau jei patinka aromatizuotos ar maišytos su žolelėmis ir linkstate prie japoniškų – tuomet neabejotinai Marriage Freres.
Geriausias karštas šokoladas Paryžiuje ir šiaip desertai pompastišku Belle Epoque stiliumi – La Maison Angelina, Rue Rivoli. Visiškai moteriška, poniutiška, mergaitiška vieta, veikianti nuo 1903 metų. Įkurta austro konditerio (austriškos kavinės valdo) ir pavadinta dukters vardu, išpuošta vieno garsiųjų Belle Epoque interjero dizainerių Eduard-Jean Niermanso, ji savo laiku viliojo net pačią Coco Chanel, kuri buvo nuolatinė lankytoja – kas būtų galėjęs pagalvoti, aš visuomet maniau, kad ji gyvavo tik cigaretėmis. Du firminiai patiekalai yra itin kaloringi, tad po jų, kaip ir dera po kiekvieno tikro malonumo, reikia atgailauti ir marinti save: Mont-Blanc pyragaitis ir karštas šokoladas L‘Africain: pagal mano reitingus – Nr. 2 visame pasaulyje (pirmoji vieta už karštą šokoladą – Vilniaus Operos ir Baleto teatrui, bet čia dėl vaikystės nostalgijos).
Bistrot Benoît (Rue St Martin) – gerai saugoma paslaptis, kaip paragauti garsiojo šefo Alain Ducasse virtuvės nebankrutuojant. Nuo 1912 veikusį tradicinį, legendinį paryžietišką „Benoît“ prieš penkerius metus nupirko garsiojo šefo restoranų grupė, tačiau nusprendė nekeisti vietos „filosofijos“ – tradicija, tradicija, tradicija. Pradedant interjeru ir ypač – stalo serviravimu (vien ko vertos lėkštės su inicialu B, sunkūs sidabruoti stalo įrankiai), ir baigiant, žinoma, patiekalais – jie tokie tradiciniai prancūziški, kad dabar skaitydama Umberto Eco „Prahos kapines“, kur XIX a. paryžietiškajam maistui skiriama nemažai dėmesio, jaučiuosi taip, lyg skaityčiau Bistrot Benoît meniu.
Au Rocher de Cancale (Rue Montorgueil) – kitas restoranėlis, kurį buvo netikėta aptikti tame pačiame romane. Buvo malonu matyti įamžintą literatūros puslapiuose, nes, Juozui Statkevičiui užrodžius (gyveno visai šalia vienu metu) nekart yra tekę ten pietauti ir baisiai patinka jo atmosfera (nors jei paskaitysite atsiliepimus, tai klientai pasiskirstę po lygiai – vieni mėgsta, kiti nekenčia; taip nutinka su visais charakteringais dalykais). Manau, kad intertekstualistas Umberto Eco jį į romaną patalpino būtent dėl literatūrinių sąsajų – čia pietaudavo Goncourt‘ai, Stendhalis ir Balzac‘as, ir jų laikais jis buvo garsi austrių valgymo vieta. Tokia garsi, kad austrės net nebuvo minimos meniu – jos buvo savaime suprantamas dalykas, užkanda apetitui sužadinti. Restorano kampas neatsitiktinai pažymėtas keista iškaba – juodu uolą imituojančiu reljefu, apkibusiu austrėmis ir geldutėmis. Viduje – plikos tinko sienos ir šlovingą praeitį menančios freskos, romano puslapiuose – sąmokslo vieta, mano prisiminimuose – paryžiečio pažįstamo paliepimas visuomet suvalgyti patiekalą puošiančią petražolę; prietaras, lemiantis sėkmę ir labai nesunkiai įvykdomas, nes maistas tikrai puikus, o jūros gėrybės – tik sezoninės, keičiamos kas mėnesį.
Leiskimės ant žemės. Žurnalo „Vanity Fair“ prenumerata – protingi, aštrūs interviu, puikios fotografijos ir, apskritai, aukščiausio lygio pletkai. Mano nuodėmingas popsinis malonumas, 12 gero skaitalo dozių per metus ir jokio apgailestavimo dėl “neskoningumo” – kai lietuvių publicistai pradės rašyti bent perpus taip subtiliai, ironiškai ir su tokiu žydišku humoru, tuomet ir pasiginčysime apie skonį.
Jei jau gerti, tai tik šampaną, jei šampaną – tai tik mėgstamiausią. Mano mėgstamiausias – “Ruinart”, seniausio tebeveikiančio - nuo 1729 metų – šampano gamintojo kūrinys, prancūzų kulinarinio paveldo etnokultūros eksponatas (škic, visi norintys apkaltinti alkoholio reklama). Be to, „Ruinart“ yra menų globėjas – jau 1895 metais jų šampano plakatus kūrė Alphonse Mucha, šiandien remia „Miami Art Basel“ ir daugelį kitų šiuolaikinio meno rinkinių. Bet kai pirmą kartą paragavau, Paryžiuje, 2000-aisiais, visa tai man nerūpėjo. Pavergė skonis, vos vos atsiduodantis croissants ir riešutais. Vėliau nekart atkimštas reikšmingais gyvenimo momentais, pavyzdžiui dedant tašką ar išdykaujant Paryžiaus Ritz‘e. Taigi – jau kaip ir asmeninės legendos dalis.
Jei jau užsikąsti – tai geriausiais šokoladiniais triufeliais. Atsiprašau Lietuvos gamintojų, belgiškų „Godiva“, Londono „Rococo Chocolates“ ir visų kitų prašmatniųjų, bet geriausi iš visų mano ragautųjų – latviški, „Emihls Gustavs“. Rygos, senojo fabrikantų ir gero gyvenimo miesto, konditerinės tradicijos tikrai šluosto nosį net ir prabangiausiems šokolado gamintojams.
Jei klausytis – tai tik Čiurlionio. Nuostabus rinkinys – visi kūriniai fortepijonui ir dargi atliekami paties genijaus tikro proanūkio, pianisto Roko Zubovo. Atgaiva sielai klausant, puiki proga patylėti ir leisti, kad mintis neštų garsų sparnai, o jei norisi klausytis buitiškai ir su kompanija – įkvepiantis fonas prasmingiems pokalbiams prie taurės vyno ar vakarienės metu.
Umberto Eco „Prahos kapinės“ – naujausias semiotikos profesoriaus ir literatūros genijaus kūrinys. Dar neskaitytas, intriguojantis ir tuo, ką Eco žvilgsnis, sufokusuotas į Centrinę Europą, ten pastebės. Žvilgsnis – įdėmus, simptomatiškas ir tikrai neatsitiktinis. Pakuodami man šią dovaną, prašom suvyniokite ir truputį laiko bei ramybės ja pasimėgauti…
Kalbant apie miestus ir knygas – dar viena, kurios geidžiu. Jano Bułhako „Vilnius. III knyga“ – dar vienas nuostabus fotografijų albumas, kuriuos tyliai, be ypatingos pompastikos, bet su visišku estetiniu perfekcionizmu ir moksliniu atidumu leidžia Lietuvos Nacionalinis muziejus. Puiki dovana bet kuriam Vilniaus mylėtojui…
Kalbant apie miestus ir jų produkciją – Gdanskas yra vienas mano mylimiausių miestų ne tik todėl, kad ten gimė mano mylimiausias menininkas (tas, apie kurį rašiau disertaciją), bet ir todėl, kad gamina vieną nuostabiausių gėrimų pasaulyje, dar vieną kulinarinį-etnokultūrinį paveldą „Goldwasser“, auksinį vandenėlį – t.y. anyžinę vodkutę su plaukiojančiais tikro aukso žvyneliais. Šildančios ir antioksidacinės savybės viename – šitaip galėjo sugalvoti tik prie visiško liukso pratę, mokslo ir meno mecenatai Gdansko biurgeriai. Puiki Kalėdų dovana, tinkama gerti ir žiemą, ir vasarą (įspūdinga su ledo gabalėliais) – dar nė vienas gavėjas niekada nesiskundė.
Užkandai – Londono „Fortnum&Mason” “Lucifer” sausainiai su imbieru ir čili pipirais. Tikrų vyrų (ir moterų) sausainiai, dekadentiškai ir beprotiškai gražiai įpakuoti kaip ir viskas, ką pateikia ši parduotuvė, veikianti Piccadilyje nuo 1707 metų ir tiekianti gėrybes taip pat ir karališkiems rūmams.
Ką įpratau daryti Londone? Ogi gerti arbatą – kaip reikiant, penktą valandą, deramai užplikytą sidabriniam arbatinuke ir iš gero porceliano puodelio, o ne iš amerikoniško ofisinio “puodo”. Ir pradėjau kreipti dėmesį į puodelius bei jų formas. Angliškiausias iš angliško porceliano, žinoma, yra “Wedgwood”, o gražiausia (bent jau man) jų kolekcija “Cornucopia” (t.y. “Gausybės ragas”). Kai jį, pripildytą kvapios arbatos laikai rankoje, atrodo, kad visos pasaulio negandos penkioms minutėms nurimsta – būtent taip kažkada prieraišumą penktos valandos arbatėlei, tai mažutei pertraukai dienos chaose, man paaiškino viena garsi sodų dizainerė.
Londone ir Paryžiuje – jais nieko nenustebinsi, bet visada pamaloninsi. Vilniuje vis dar neįmanoma gauti tikrų, tobulų migdolinių pyragaičių, les macarons. Patys geriausi, patys prancūziškiausi, žinoma, “Ladurée”. Nesveikai brangūs, todėl neišeina jais nesveikai piktnaudžiauti. Rekomenduoju mėgautis saikingai ir importuoti Lietuvon mažais kiekiais, kaip vaistą nuo žieminės-kalėdinės melancholijos.
Kai noriu kvepėti Vilniumi arba priblokšti britus pažįstamus – dovanoju Juozo Statkevičiaus Vilniaus įkvėptus kvepalus, dvelkiančius katalikų bažnyčių ir stačiatikių cerkvių smilkalais, modernius ir senoviškus, komplikuotus ir nesupainiojamai grynus, kupinus prieštaravimų, kaip ir pats Vilnius. Nuostabu, kai pagalvoji, kad turime tikrus lietuviškus kvepalus ir dar tokios aukštos klasės. Mano buteliukas (jau nebe pirmas), kurio nuodingas, su niekuo nesupainiojamas aromatas sulaukė ne vieno komplimento Londone baigiasi, tad labai tikiuosi po eglute rasti naują….
Vakarų pasaulį drebina kulinarijos knygų vajus, o šalių rinkodaros ir prisistatymo vizitine kortele vis dažniau tampa nacionalinė virtuvė. Geriausieji – tokie kaip Jamie Oliveris mokosi iš klasikų. Jis pats kartą man yra prisipažinęs, jog kolekcionuoja senovines, devynioliktojo amžiaus receptų knygas – jos jį labiausiai įkvepia. Vieną turime ir mes – garsiojo Vilniaus spaustuvininko Józefo Zawadzkio žmonos Wincentos Zawadzkos „Lietuvos virėja“. Iš pirmo žvilgsnio daugelis receptų atrodo archaiškai keistai, tačiau kai pažiūri įdėmiau – jie super-šiuolaikiški. Viskas sezoniška, viskas – iš vietoje užaugintų produktų. Ambicingos lietuvės tinklaraštininkės jau bando įgyvendinti visus Zawadzkos receptus; yra prisiekiančių, jog geresnio sultinio nei pagal jos receptą nėra ragavę, na o aš sakau: jei mokytis, tai tik iš tautinės laiko patikrintos klasikos. Skubėkite būti originalūs, kol Jamie Oliveris dar neišsivertė…
Kažkada kažkas pajuokavo, kad aukštakulniais kaukšiu lyg per istoriją, lyg per literatūrą… Ką gi, aš pajuokausiu: moteris be aukštakulnių – moteris be ateities. Aukštakulniai yra bene vienintelė pirkinių rūšis, kurią gali ištverti vyrai; kodėl – man neseniai paaiškino vienas žymus Lietuvos chirurgas: „nes tai – priešorgazminė būsena“. Visiškai sutinku, na o mano pasirinkimas – „Christian Louboutin“ bateliai Corneille – tikra, klasikinė literatūrinė drama, be jokių modernistinių pusplatformių ar postmodernistinių išsidirbinėjimų. Be to, tik estetai prancūzai batelį gali pakrikštyti literatūros klasiko vardu: kažkaip neįsivaizduoju lietuviškų aukštakulnių „Donelaitis“…
Manau, kad visada labai prašmatnu dovanoti tai, ką sukūrė tavo draugai: jei pažįsti žymų menininką – kad ir nedidelį jo darbą, įsigytą iš studijos, be antkainio; jei operos solistą – bilietus į jo koncertą. Tad aš šiemet kai kam dovanosiu „XYZ“ kompaktą, su Edgaro Montvido, Asmik Grigorian, Laurynos Bendžiūnaitės, Laimono Pautieniaus ir kitų balsais – dar prašmatnesnį, nes jo negalima įsigyti parduotuvėse…
Niekad nesuklysite padovanoję gero raudonojo butelį. Įtariai žiūriu į Naująjį pasaulį ir laikinus naujųjų žinovų susižavėjimus jo šviežiais vynais – juos visus iškeisčiau į vieną butelį Lalande de Pomerol, kad ir šio, „Clos des Templiers“, kurio kaina puikiai susituokia su kokybe.
Niekada nesuklysite padovanoję raudonus lūpų dažus – tiesa, moterys jums patvirtins, kad išsirinkti idealiai tinkantį raudonio atspalvį yra viena sunkiausių užduočių gyvenime. Pernelyg oranžinis, pernelyg šaltas, pernelyg šviesus, pernelyg tamsus ar toks, šalia kurio veidas atrodo pilkas it mirtininko – atrodo, jog niekada neįtiksi. Iš visų bandytų neabejotinai geriausias yra Ellis Faas „Ellis Red“ – olandės, kuri šiame atspalvyje tiksliai atkartojo kraujo spalvą. Kaip ir visų mūsų gyslomis teka tas pats raudonis, taip ir ši spalva tinka visiems. Maniškis jau baigiasi…