Baigėsi kasmetinė Vilniaus knygų mugė, su visu jos šurmuliu, dešimtimis tūkstančių lankytojų, nekasdieniais susitikimais ir prasmingomis diskusijomis. Pasidžiaugiau, kad Metų Knygos rinkimų akcijos dalyvių skaičius per dvejus metus išaugo dvigubai. Kad lietuvius suburti, suvienyti, sukurti šventę gali ne tik krepšinis, bet ir knyga.
Buvo smagu matyti mažuosius, bandančius kurti. Iliustrariumą. Mokslo leidyklas su jų puikiais albumais ir straipsnių rinkiniais. Grožinės literatūros autorius ir publicistus iš viso pasaulio su besidriekiančiomis eilėmis prie autografų. Susitikimus ir ginčus dėl literatūros krypčių, dėl filosofijos, dėl kritikos ir autorių teisių. Beje, kai prieš trejus metus pasklido žinia, kad autorių teisių klausimais mane konsultuoja „LAWIN“ teisininkai – daugelis „kultūrininkų“ tai priėmė kaip kažkokį kvailą atvykėlės debiutantės akibrokštą ir išsišokimą. Nekreipiau dėmesio, nes pasaulyje tokios konsultacijos – nieko nestebinanti praktika, tik užsiima tuo daugiausiai autoriaus agentas. Šiomis dienomis mugėje diskusijos dėl autorių teisių, dėl intelektinės nuosavybės, piratavimo, skaitmeninių teisių, skambėjo nekart. Gaila tik, kad diskusijose trūko būtent profesionaliai įstatymą išmanančiųjų balso. Tačiau akivaizdu, jog tema tampa vis aktualesnė ir aktualesnė, gal pagaliau pradėsime žiūrėti į intelektinę nuosavybę (ir jos vagystes) kaip kad žiūri civilizuotos demokratiškos visuomenės, ir ačiū dievui.
Ir gal pagaliau suprasime, kokia nesąmonė yra valstybės planuojamas visuotinis bibliotekų „skaitmeninimas“ – elektroninė knyga yra puikus ir patogus trumpalaikis sprendimas vartotojui, tačiau turi stebėtinai menką išliekamąją vertę. Technologijos vystosi, tobulėja skaitmeniniai formatai, ir šiandien „suskaitmenintos“ knygos rytoj gali turėti tokią pat vertę, kokią šiandien turi audio ir video kasetės ar kompiuterinės disketės; rizika, kad po dešimties metų niekas nebevartos nei ePub, nei .pdf formatų – daugiau negu didelė. Tad „investuoti“ valstybės pinigus į bibliotekose esančių tvarių, minimalios priežiūros tereikalaujančių, amžinų popierinių knygų „skaitmeninimą“ – tai tas pat, lyg tuos pinigus nuleisti į klozetą. Su perspektyva, kad po kelerių metų reikės išmesti dar krūvą pinigų, keičiant elektroninį formatą į naujesnį…
Tačiau apibendrinant, mugės pagreitis, profesionalėjimo, temų aktualėjimo tempas nuteikė labai džiugiai. O kur dar literatūrinių ekranizacijų ir dokumentikos programa, muzikiniai pasirodymai…
Latvė literatūros kritikė, su kuria kalbėjausi, mums Knygų mugės pavydėjo baltu pavydu. „Kad mums kada tokią…“ – atsiduso, pridūrusi, kad Lietuvai dar pavydi ir kultūros savaitraščių bei portalų gausos.
Britas mugės svečias, filosofas ir publicistas Robert Rowland Smith, priėmimo rotušėje metu viešai išpažino: „Vilniaus knygų mugė – unikali. Frankfurto ar Londono knygų mugės yra skirtos daugiausia profesionalams, tai – literatūrinių sandėrių vietos, ne daugiau. O jūsiškė knygų mugė – visų pirma skirta žmonėms. Tai puiku. Mane pribloškė lietuvių troškulys kultūrai, knygai“ – sakė jis.
Tad prie ko čia lietuviškas sindromas ir koks tas sindromas? Žinote, čia kaip tame posakyje apie pusę stiklinės vandens. Optimistas sako, kad stiklinė – pusiau pilna. Pesimistas – jog pusiau tuščia. Man, pasidairius po knygų mugę ir pasiklausius šių užsienio svečių pagyrų (tikrai nuoširdžių, nes esu mačiusi savo akimis ir Londono, ir Rygos muges, ir visiškai sutinku su jų žodžiais), Vilniaus knygų mugės stiklinė pasirodė pilna dviem trečdaliais. Todėl nuoširdžiai stebino tieji, kurie pasipiktinę teigė, kad stiklinė tuščia. Arba – pilna. Pilna, bet ne vandens, o visiško š…
Dar labiau apstulbino, kad taip kalba ne kokie knygos niekada rankose nelaikę tamsuoliai, o kultūros pasaulio žmonės. Vieni Knygų mugę pavadino „knygų gariūnais“, kiti – „cirku“, treti surauktu veidu įrodinėjo, kad apsilankiusieji mugėje net neturėtų būti vadinami skaitytojais (tarsi tokį titulą žmogui su knyga rankose maloningai gali suteikti tik jie patys arba kokia mistinė visagalė partija). Viena leidėja tokį lietuviškąjį savęs menkinimo sindromą apibūdino taip: „niekaip nesuprantu, kodėl mums taip knieti patiems save apteršti?“
Tikrai, kodėl? Ar mes jau nebemokame džiaugtis? Būti laimingi? Netrukdyti džiaugtis kitiems, kurie eina į Knygų mugę kaip į šventę? Tad jeigu šitai blogai, tai kas tenkintų? Kad mūsų mugė būtų vien profesionalų sandėrių vieta, kaip Frankfurte? Kad joje būtų daug mažiau lankytojų? Ar kad knygų būtų daugiau negu lankytojų? Ar, atvirkščiai, būtų tik saujelė, kažkieno, kokios nors cenzūros ar rašytojų sąjungos atrinktų knygų? O gal tai ne lietuviškas, o paprasčiausiai ezopiškasis rūgščių vynuogių sindromas, nes lankytojai nesibūriuoja ten, kur šitokių priekaištų autoriai norėtų – prie jų pačių? Gal tai tik nevilties šauksmas, kai kažkieno ego ima ir nuskęsta džiugioje šventės minioje?
Nežinau. Bet kuriuo atveju, mano nuomone, į tokius džiaugsmo žudikus nereikėtų kreipti nė menkiausio dėmesio. Nieko bloga ar apjuoktina nėra tame, kad šventi knygą ir skaitymą, ir darai tą kartą per metus ne susikaupimo kupinoje vienumoje, o viešai, vienoje erdvėje su bendraminčių minia, bendraudamas, pažindamas, džiaugdamasis. Mūsų vilniškė knygų mugė tikrai nuostabi, neeilinė, ir ja reikia tik džiaugtis.
Varšuva, „Antykwariat Atticus“, Krakowskie Przedmiescie
Leiskimės ant žemės. Žurnalo „Vanity Fair“ prenumerata – protingi, aštrūs interviu, puikios fotografijos ir, apskritai, aukščiausio lygio pletkai. Mano nuodėmingas popsinis malonumas, 12 gero skaitalo dozių per metus ir jokio apgailestavimo dėl “neskoningumo” – kai lietuvių publicistai pradės rašyti bent perpus taip subtiliai, ironiškai ir su tokiu žydišku humoru, tuomet ir pasiginčysime apie skonį.
Jei jau gerti, tai tik šampaną, jei šampaną – tai tik mėgstamiausią. Mano mėgstamiausias – “Ruinart”, seniausio tebeveikiančio - nuo 1729 metų – šampano gamintojo kūrinys, prancūzų kulinarinio paveldo etnokultūros eksponatas (škic, visi norintys apkaltinti alkoholio reklama). Be to, „Ruinart“ yra menų globėjas – jau 1895 metais jų šampano plakatus kūrė Alphonse Mucha, šiandien remia „Miami Art Basel“ ir daugelį kitų šiuolaikinio meno rinkinių. Bet kai pirmą kartą paragavau, Paryžiuje, 2000-aisiais, visa tai man nerūpėjo. Pavergė skonis, vos vos atsiduodantis croissants ir riešutais. Vėliau nekart atkimštas reikšmingais gyvenimo momentais, pavyzdžiui dedant tašką ar išdykaujant Paryžiaus Ritz‘e. Taigi – jau kaip ir asmeninės legendos dalis.
Jei jau užsikąsti – tai geriausiais šokoladiniais triufeliais. Atsiprašau Lietuvos gamintojų, belgiškų „Godiva“, Londono „Rococo Chocolates“ ir visų kitų prašmatniųjų, bet geriausi iš visų mano ragautųjų – latviški, „Emihls Gustavs“. Rygos, senojo fabrikantų ir gero gyvenimo miesto, konditerinės tradicijos tikrai šluosto nosį net ir prabangiausiems šokolado gamintojams.
Jei klausytis – tai tik Čiurlionio. Nuostabus rinkinys – visi kūriniai fortepijonui ir dargi atliekami paties genijaus tikro proanūkio, pianisto Roko Zubovo. Atgaiva sielai klausant, puiki proga patylėti ir leisti, kad mintis neštų garsų sparnai, o jei norisi klausytis buitiškai ir su kompanija – įkvepiantis fonas prasmingiems pokalbiams prie taurės vyno ar vakarienės metu.
Umberto Eco „Prahos kapinės“ – naujausias semiotikos profesoriaus ir literatūros genijaus kūrinys. Dar neskaitytas, intriguojantis ir tuo, ką Eco žvilgsnis, sufokusuotas į Centrinę Europą, ten pastebės. Žvilgsnis – įdėmus, simptomatiškas ir tikrai neatsitiktinis. Pakuodami man šią dovaną, prašom suvyniokite ir truputį laiko bei ramybės ja pasimėgauti…
Kalbant apie miestus ir knygas – dar viena, kurios geidžiu. Jano Bułhako „Vilnius. III knyga“ – dar vienas nuostabus fotografijų albumas, kuriuos tyliai, be ypatingos pompastikos, bet su visišku estetiniu perfekcionizmu ir moksliniu atidumu leidžia Lietuvos Nacionalinis muziejus. Puiki dovana bet kuriam Vilniaus mylėtojui…
Kalbant apie miestus ir jų produkciją – Gdanskas yra vienas mano mylimiausių miestų ne tik todėl, kad ten gimė mano mylimiausias menininkas (tas, apie kurį rašiau disertaciją), bet ir todėl, kad gamina vieną nuostabiausių gėrimų pasaulyje, dar vieną kulinarinį-etnokultūrinį paveldą „Goldwasser“, auksinį vandenėlį – t.y. anyžinę vodkutę su plaukiojančiais tikro aukso žvyneliais. Šildančios ir antioksidacinės savybės viename – šitaip galėjo sugalvoti tik prie visiško liukso pratę, mokslo ir meno mecenatai Gdansko biurgeriai. Puiki Kalėdų dovana, tinkama gerti ir žiemą, ir vasarą (įspūdinga su ledo gabalėliais) – dar nė vienas gavėjas niekada nesiskundė.
Užkandai – Londono „Fortnum&Mason” “Lucifer” sausainiai su imbieru ir čili pipirais. Tikrų vyrų (ir moterų) sausainiai, dekadentiškai ir beprotiškai gražiai įpakuoti kaip ir viskas, ką pateikia ši parduotuvė, veikianti Piccadilyje nuo 1707 metų ir tiekianti gėrybes taip pat ir karališkiems rūmams.
Ką įpratau daryti Londone? Ogi gerti arbatą – kaip reikiant, penktą valandą, deramai užplikytą sidabriniam arbatinuke ir iš gero porceliano puodelio, o ne iš amerikoniško ofisinio “puodo”. Ir pradėjau kreipti dėmesį į puodelius bei jų formas. Angliškiausias iš angliško porceliano, žinoma, yra “Wedgwood”, o gražiausia (bent jau man) jų kolekcija “Cornucopia” (t.y. “Gausybės ragas”). Kai jį, pripildytą kvapios arbatos laikai rankoje, atrodo, kad visos pasaulio negandos penkioms minutėms nurimsta – būtent taip kažkada prieraišumą penktos valandos arbatėlei, tai mažutei pertraukai dienos chaose, man paaiškino viena garsi sodų dizainerė.
Londone ir Paryžiuje – jais nieko nenustebinsi, bet visada pamaloninsi. Vilniuje vis dar neįmanoma gauti tikrų, tobulų migdolinių pyragaičių, les macarons. Patys geriausi, patys prancūziškiausi, žinoma, “Ladurée”. Nesveikai brangūs, todėl neišeina jais nesveikai piktnaudžiauti. Rekomenduoju mėgautis saikingai ir importuoti Lietuvon mažais kiekiais, kaip vaistą nuo žieminės-kalėdinės melancholijos.
Kai noriu kvepėti Vilniumi arba priblokšti britus pažįstamus – dovanoju Juozo Statkevičiaus Vilniaus įkvėptus kvepalus, dvelkiančius katalikų bažnyčių ir stačiatikių cerkvių smilkalais, modernius ir senoviškus, komplikuotus ir nesupainiojamai grynus, kupinus prieštaravimų, kaip ir pats Vilnius. Nuostabu, kai pagalvoji, kad turime tikrus lietuviškus kvepalus ir dar tokios aukštos klasės. Mano buteliukas (jau nebe pirmas), kurio nuodingas, su niekuo nesupainiojamas aromatas sulaukė ne vieno komplimento Londone baigiasi, tad labai tikiuosi po eglute rasti naują….
Vakarų pasaulį drebina kulinarijos knygų vajus, o šalių rinkodaros ir prisistatymo vizitine kortele vis dažniau tampa nacionalinė virtuvė. Geriausieji – tokie kaip Jamie Oliveris mokosi iš klasikų. Jis pats kartą man yra prisipažinęs, jog kolekcionuoja senovines, devynioliktojo amžiaus receptų knygas – jos jį labiausiai įkvepia. Vieną turime ir mes – garsiojo Vilniaus spaustuvininko Józefo Zawadzkio žmonos Wincentos Zawadzkos „Lietuvos virėja“. Iš pirmo žvilgsnio daugelis receptų atrodo archaiškai keistai, tačiau kai pažiūri įdėmiau – jie super-šiuolaikiški. Viskas sezoniška, viskas – iš vietoje užaugintų produktų. Ambicingos lietuvės tinklaraštininkės jau bando įgyvendinti visus Zawadzkos receptus; yra prisiekiančių, jog geresnio sultinio nei pagal jos receptą nėra ragavę, na o aš sakau: jei mokytis, tai tik iš tautinės laiko patikrintos klasikos. Skubėkite būti originalūs, kol Jamie Oliveris dar neišsivertė…
Kažkada kažkas pajuokavo, kad aukštakulniais kaukšiu lyg per istoriją, lyg per literatūrą… Ką gi, aš pajuokausiu: moteris be aukštakulnių – moteris be ateities. Aukštakulniai yra bene vienintelė pirkinių rūšis, kurią gali ištverti vyrai; kodėl – man neseniai paaiškino vienas žymus Lietuvos chirurgas: „nes tai – priešorgazminė būsena“. Visiškai sutinku, na o mano pasirinkimas – „Christian Louboutin“ bateliai Corneille – tikra, klasikinė literatūrinė drama, be jokių modernistinių pusplatformių ar postmodernistinių išsidirbinėjimų. Be to, tik estetai prancūzai batelį gali pakrikštyti literatūros klasiko vardu: kažkaip neįsivaizduoju lietuviškų aukštakulnių „Donelaitis“…
Manau, kad visada labai prašmatnu dovanoti tai, ką sukūrė tavo draugai: jei pažįsti žymų menininką – kad ir nedidelį jo darbą, įsigytą iš studijos, be antkainio; jei operos solistą – bilietus į jo koncertą. Tad aš šiemet kai kam dovanosiu „XYZ“ kompaktą, su Edgaro Montvido, Asmik Grigorian, Laurynos Bendžiūnaitės, Laimono Pautieniaus ir kitų balsais – dar prašmatnesnį, nes jo negalima įsigyti parduotuvėse…
Niekad nesuklysite padovanoję gero raudonojo butelį. Įtariai žiūriu į Naująjį pasaulį ir laikinus naujųjų žinovų susižavėjimus jo šviežiais vynais – juos visus iškeisčiau į vieną butelį Lalande de Pomerol, kad ir šio, „Clos des Templiers“, kurio kaina puikiai susituokia su kokybe.
Niekada nesuklysite padovanoję raudonus lūpų dažus – tiesa, moterys jums patvirtins, kad išsirinkti idealiai tinkantį raudonio atspalvį yra viena sunkiausių užduočių gyvenime. Pernelyg oranžinis, pernelyg šaltas, pernelyg šviesus, pernelyg tamsus ar toks, šalia kurio veidas atrodo pilkas it mirtininko – atrodo, jog niekada neįtiksi. Iš visų bandytų neabejotinai geriausias yra Ellis Faas „Ellis Red“ – olandės, kuri šiame atspalvyje tiksliai atkartojo kraujo spalvą. Kaip ir visų mūsų gyslomis teka tas pats raudonis, taip ir ši spalva tinka visiems. Maniškis jau baigiasi…
