Skilties įrašai: Knygos

Apie dalbas ir kokteilius: kas liko už kadro

21
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Lapkričio 28 d. 21:55
Knygos, Kūnas

Ką tik radau skaitytojos pageidavimą: prieš Kalėdas ir Adventą, prašom, ką nors saldaus, moteriško; gal net pyrago receptą? Bet ką daryti, jei saldus moteriškumas (tas, su infantiliškais piešinukais, deminutyvais, raukinukais ir receptukais) – ne mano amplua? O dėl pyragų ir tortų – beviltiška,  dėl manęs, galėtų jų pasaulyje ir nebūti – visus juos išmainyčiau į vienintelį gerą šokoladinį triufelį. Taigi, maniškis receptas bus savotiškas: tiesa, šiek tiek saldus, bet labiau kalantis į smegenis. Nežinau ar kalėdinis, bet išbandytas žvarbią lapkričio dieną, su dideliu pasisekimu. Tas receptas liko už kadro, yra pusiau slaptas, bet dėl to – dar mielesnis. Tai – kokteilis „Danielius Dalba“.

Čia ne metafora, ir ne perkeltinė prasmė. Toks kokteilis iš tikrųjų egzistuoja – juo nustebino „Stiklių“ viešbutis per mano naujosios knygos pristatymą. Prašmatnūs viešbučiai ir jų vieta rašytojų biografikoje yra tokia smagi literatūrinė klišė, kad negalėjau jos neišnaudoti – pakanka prisiminti Paryžiaus „Ritz‘ą“ su Marceliu Proustu, Somersetu Maughamu ir Grahamu Greene, Scottu Fitzgeraldu, ir žinoma, su Ernestu Hemingway, kuris ne tik „išvadavo“ viešbutį atidundėjęs su sąjungininkų armijos tanku tiesiai prie baro, ne tik ne kartą jį aprašė („man rojus – vasaros vakaras „Ritz‘e“), bet ir laikė ten, viešbučio saugyklose, stirtas savo lagaminų. Būtent viename iš jų, jau po rašytojo mirties, aptiktos užrašų knygelės-dienoraščiai, vėliau išleisti kaip „Šventė, kuri visada su tavimi“. Rašau apie visa tai truputį naujoje knygoje, kaip ir apie penkių žvaigždučių viešbutį, buvusiame Vilniaus žydų kvartale, tapusį karalių, karalienių, primadonų ir Holivudo žvaigždžių prieglobsčiu. Taigi, labai pritiko knygos pristatymą daryti viešbutyje-personaže, vilnietiškajame „ritze“ – beje, kitą mėnesį švęsiančiame savo 25-metį, ir per tą ketvirtį amžiaus, kursai mūsų mieste, kuriame viskas taip netvaru, taip neišlieka ir neužsilaiko (kur dabar visi trys Vilniaus „Štraliai“ – Baltasis, Žaliasis ir Raudonasis? Kur „Bristolis“, „Žoržas“?), prilygsta turbūt visam šimtmečiui.

Alkoholis ir rašytojai bei jų personažai – dar viena literatūrinė klišė. D‘Artagnanas ir Anjou ar burgundiškas vynas, Hemingway ir „Mojito“, JD Salingerio Holdenas Caulfieldas ir „Daiquiri“, Ianas Fleming’as ir „Martini, shaken, not stirred“, Jaroslavas Hašek’as ir alus, Venediktas Jerofejevas ir degtinė, Pedro Juan Guttierez ir aguardiente, Ričardas Gavelis ir „Camus“ konjakas, traukiamas iš partinių bonzų namų sekreterų ne viename jo romane… sąrašą buvo galima tęsti ir tęsti. Kai man pasitaikė proga pažaisti, paeksperimentuoti ir sukurti kokteilį „Danielius Dalba“ kartu su „Stiklių“ baro virtuozais, į gėrimą norėjau įdėti ir šiek tiek simbolikos. Mano pageidavimai buvo šie: raudonas (kaip knygos viršelis), macho, kaip Danielius Dalba (taigi – jokių „seksą ir miestą“ primenančių martinio taurių; jokių dekoracijų, nė iš tolo!), tvojantis į galvą kaip dalba, vilnietiškas – taigi, ir lietuviškas, ir lenkiškas, ir žydiškas, ir rusiškas. Vadinasi – su degtine, nes kas gi kito jungia šias tautas, nuo rusiškų armonikų ir meškų, nuo žydiškų kromų iki lenkišku honoru raudonai liepsnojančių žandų ir ugninio vandens, lietuvyje artojuje pažadinančio haliucinaciją apie „drąsią tautą“; kas gi kitas jei ne ruginukė? 

Ak taip, nelemtoji „V“. Ar žinote, kad iš tikrųjų žodyje „vodka“ turi būti „w“? W, kaip mano knygos personažų senų vilniečių varduose – Wojciechas, Wedelis, Władekas; W, Mažvydo raidė, taip nemėgstama kompleksuotų nacionalistų, bandančių pademonstruoti „jėgą“ prieš nuo amžių čia gyvenusius lenkus bent jų vardų rašyboje… Todėl neatsitiktinai „Dalbos“ kokteiliui pasirinkau „Wyborowa“, kurios reklaminė kampanija skelbia: There is no „v“ in „wódka“ – taip jie visam pasauliui sako, kad būtent Abiejų tautų respublika, o ne Rusija išrado degtinę (istorinis faktas, kurį, o ne „rusiškus standartus“, palaikau; galim dabar tik ginčytis, kur ruginukė atsirado – „karūnoje“ ar LDK žemėse). Kad intuicija dėl wódkos pasirinkimo buvo ne tik „lingvistinė-simbolinė“ bet ir šiaip pasiteisino, patvirtino „The Sunday Times Style“, pasirodęs dvi dienos po knygos pristatymo – jame „Wyborowa“ buvo pripažinta pačia puikiausia degtine kokteiliams.

Kas dar sudaro „Danieliaus Dalbos“ kokteilį? Grūstas ledas. Granatai. Ypatingo skonio pacukravimas ant long-drink‘o taurės kraštelio. Ir dar keli slapti ingredientai, kuriuos žino tik „Stiklių“ barmenas. Bet svarbiausia – teisinga proporcija, tą pripažino visi svečiai. Kai kurie atsipalaidavo taip, kad teko pasiremti, ir kažkuriuo momentu net paveikslai ant sienų pakrypo, bet buvo tikrai gerai, nei per rūgštu, nei per saldu, ir pokalbis liejosi laisvai. Nežinau, ar tas kokteilis kada nors atsidurs oficialiame meniu, bet tikiuosi, kad jei užsuksiu į viešbučio barą, man jį sumaišys. Ir aš ironiškai kilstelėsiu taurę, už visas literatūrines klišes ir stereotipus…

Apie didžiausią prabangą – laiką

16
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Spalio 2 d. 16:58
Filmai, Knygos

Taip, nejuokauju – mūsų laikais laikas yra bene didžiausia prabanga. Apie jį, apie laiką, dera rašyti po ilgesnės pertraukos blog‘e – kai darbų ir rūpesčių prisipildžiusios dienos pradeda sprūsti pro pirštus it smiltys. Arba, kalbant buitiškai – irti, kaip pėdkelnės nubėgusios akys. Viena, dvi, trys dienos, savaitė, žiūrėk – mėnuo – kur dingo laikas? Kiek tegali nuveikti per 24 valandas – jei, žinoma, nesi Jack’as Bauer’is iš serialo “24“? Nekovoju su teroristais ir negelbsčiu prezidentų, vietoje to kiekvieną dieną kaunuosi su geltonais „Sticky Notes“ rašteliais kompiuterio ekrane: kai atlikusi darbą sunaikinu vieną, jaučiuosi lyg nukovusi priešą; telefono pyptelėjimai-priminimai apie laukiančius darbus ir susitikimus – kaip tiksinčios bombos, kurias reikia išminuoti, tuoj pat, dabar. Jei sprogs – poveikis bus ne tik man, bet ir aplinkiniams, su kuriais dirbi. Tuoj pasirodysiančios trečios knygos leidybos darbai, paskaitos ir pranešimai, kelionės, tekstai, namai ir vaikai – perfekcionisto pragaras turėti viską ir viską atlikti kaip įmanoma geriau.

Kai prieš kelerius metus interviu kalbinau vieną vartotojų tendencijų tyrėją, ji man išdavė paslaptį: visa pramonė, visas vartojimas ir išradimai judės viena linkme – kaip išlošti kuo daugiau laiko ir sutaupyti ar įgyti energijos. Šiuolaikinis pasaulis, pasak jos, jaučiasi nuolat „užimtas“ ir nuolat „pavargęs“. Ateitis priklauso supergreitam daugiafunkciškumui ir energizuojantiems produktams – pradedant globaliais energijos taupymo vajais ir baigiant„energetiniais“ gėrimais ir „energizuojančiais“ kremais veidui. Nemanau, kad tai išeitis. Jei jautiesi nuolat užimtas ir nuolat pavargęs – mažiau dirbk ir daugiau miegok. Paprasta, bet ne visuomet įgyvendinama. Dažniausiai dirbame kuo daugiau tam, kad uždirbtume kuo daugiau pinigų, už kuriuos pirksime… laiką. Arba jį mums sutaupančius žmones ir jų paslaugas, įrenginius, technologijas.

Apie šitai galvojau lėktuve skaitydama Don de Lillo knygą Cosmopolis – nenaują, išleistą 2003-aisiais, anuomet pakrikštytą „pirmu tikru XXI amžiaus romanu“ ir šiandien, po devynerių metų nė kiek morališkai nepasenusią, neseniai pagal ją sukurtas filmas. Ji pasakoja apie dvidešimt aštuonerių metų valiutomis spekuliuojantį vunderkindą finansistą  multi-milijardierių Eric’ą Packer’į ir vieną dieną jo gyvenime, kurią, iš esmės jis praleidžia įkalintas savo super-duper-hi-tech limuzine, o limuzinas, savo ruožtu yra įkalintas Niujorko eismo kamščiuose. Packer’io odisėja yra reguliuojama šviesoforų, užkardų ir begalinio stovėjimo vietoje. Kartais, atrodytų, būtų paprasčiau ir greičiau išlipti ir nueiti ten, kur reikia, tačiau, stebėtinai, this is not an option – apie šią galimybę jis net nelabai susimąsto. Nors šiaip mąsto labai daug, ir, širdies gilumoje yra šiek tiek poetas. Galbūt tai jį ir pražudo.

Kaip ir De Lillo šioje knygoje – poetas, skvarbus filosofas, ciniškas ironikas. „Idėja yra laikas“ – kalba jis vienos herojės su karpa ant skruosto lūpomis, – „idėja yra gyvenimas ateitimi. Pažvelk į šiuos bėgančius skaičius [valiutų biržos ekranuose]. Pinigai gamina laiką. Anksčiau būdavo atvirkščiai. Laikrodžiai aksceleravo kapitalizmą. Žmonės nustojo galvoti apie amžinybę. Jie pradėjo mąstyti valandomis, matuojamomis valandomis, darbo valandomis, efektyvesniu darbo panaudojimu. [...] Laikas yra dabar korporacinė nuosavybė, priklausanti laisvajai darbo rinkai. Sunkiau surasti dabartį. Ji iščiulpiama iš pasaulio, kad praskintų kelią nekontroliuojamoms ateities rinkoms ir milžiniškam investiciniam potencialui. Ateitis tampa atkakli ir neišvengiama. Štai kodėl kažkas tuoj nutiks. Kažkas, kas ištaisys laiko aksceleraciją“.

Perspėju, kad knyga nekvepia kokiais nors „okupuokite Wall Street‘ą“ – veikiau priešingai, ten jie nuspėti iš anksto ir labai tiksliai apie tokius parašyta: jie negalėtų egzistuoti niekur kitur, išskyrus kapitalistinę, laisvosios rinkos sistemą. Netikite? Tačiau pagalvokite, ar galėtų jie šakotis totalitarinėje Kinijoje?Niujorko antiglobalistai ir anarchistai siautėja romano puslapiuose – labai simboliškai ir juokingai, ir netgi kaip reikiant „išvandalizuoja“ limuziną…

Kas nutinka herojui – sužinosite kai perskaitysite. Tikiuosi, kada nors išvers ir į lietuvių kalbą, nes dabar mūsų knygynuose žioji didžiulės šiuolaikinės anglosaksų literatūros spragos. Prarijau Cosmopolį vienu ypu, užkrėtė savo apokaliptiškumu, neurotiškumu ir… juodu humoru. Padėjo suprasti, kad kartais reikia simboliškai „išlipti iš limuzino“ ir pėsčiomis nueiti keletą kvartalų. Priešingu atveju ta tavo simuliacinė super-atsakinga ir užimta kasdienybės visata gali iš tiesų sugriūti, kaip finasinė imperija dėl neprognozuoto jenos kurso (čia irgi iš romano). Jei esi nuolat pavargęs ir stinga laiko, vienintelė išeitis – ilsėtis daugiau, dirbti mažiau. Štai kodėl ir buvo pertrauka blog‘e.

Apie skandinavų post-feministines superdetektyves

27
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Gegužės 25 d. 21:43
Filmai, Knygos

Nežinau kaip Lietuva, bet Britanija jau seniai serga skandinaviškų detektyvų manija. Prasidėjusi Henningo Mankelio ir Stiego Larssono bestseleriais, skandinaviškoji crime drama jau nebe pirmą sezoną karaliauja ir ekrane – ir didžiajame, ir televizijos, o britai kaip narkomanai laukia The Killing (Žudymas), The Bridge (Tiltas) ar politinio trilerio apie pirmąją Danijos premjerę Borgen serijų. Pridėkite dar skandinaviškas ir amerikietiškas Merginos su drakono tatuiruote ekranizacijas ir Agnieszkos Holland režisuotą amerikietiškąją The Killing serialo versiją. Kas šitaip traukia britų žiūrovus prie neskubraus tempo, bet puikiai sukaltų, atšiaurių, tamsių, urbanistinių-minimalistinių skandinaviškų dramų su politinėm potekstėm?

Kaip pajuokavo vienas mano londonietis pažįstamas: „juk smagu matyti žmones, šiek tiek lyg ir panašius į mus, bet gyvenančius kur kas didesnėje mizerijoje ir depresijoje, įgrūstus į IKEA interjerus ir kur kas prasčiau vilkinčius. Supranti, kad tavo gyvenimas ne toks jau ir blogas.“ Perfrazuojant jį – taip, nelygu iš kokios perspektyvos pažiūrėsi. Galbūt juos būtų pravartu pažiūrėti ir tiems mūsų tautiečiams, kurie svaigsta apie „skandinavišką rojų“ ir nori „gyventi kaip Švedijoje“: jei tikėsime šiuolaikine švedų ir danų literatūra, tame rojuje irgi yra bomžynai, ne ką prastesni už lietuviškuosius, o griežtų visuomenės normų, žūtbūtinio siekio pritapti, „būti kaip visi“, „valstybės-auklės“ kontrolės suvaržytų individų traumos prasiveržia žiauriausiais nusikaltimais, o taip pat dažnai – dar ir pedofilija, agresija prieš moteris bei siaubingais iškrypimais. Netikite? Prisiminkite Lisbeth Salander iš Stiego Larssono trilogijos: agresyvoka, vienišė paauglė žiauriausiai prievartaujama socialinio darbuotojo ir valstybės nurašoma į biurokratinį šiukšlyną, vien todėl, jog yra „kitokia“. Niekam neįdomu, kad galbūt „kitoniškumas“ slepia genialumą – juk jos smegenys įveikia sudėtingiausius kodus ir matematines teoremas.

Lisbeth Salander, sutrikusi genialioji "Mergina su drakono tatuiruote"

Bet ne dėl tautinių palyginimų man įdomūs šie serialai. Įdomu dar ir tai, jog juose figūruoja visiškai naujas personažas: skandinavė moteris-detektyvė. Tai ji yra pagrindinė šių serialų ir ekranizacijų herojė. Vieną jų, Sagą Noren iš serialo „Tiltas“ „The Sunday Times Style“ praėjusią savaitę net pavadino „nauja post-feministine heroje, kurios visi laukėme“.

Perskaičiusi šitai, net atsilošiau. Toliau buvo išvardinti šios „ikonos“ privalumai: „daili (tačiau ne pernelyg) blondinė, vilkinti vyriško kirpimo paltą ir lygiai taip pat perėmusi elgsenos normas anksčiau sietas vien su vyrais.“ Iš tiesų, ta personažė skandinaviškus be tabu pakylėja į naują lygį – bare tiesiog prieina prie vyruko ir sako: „gal norėtum eiti į mano butą ir pasimylėti?“, o pasimylėjusi įjungia laptopą ir toliau dirba su supjaustytų lavonų nuotraukomis. Tiesmukiškumas iš jos smogia taip, kad stačiokiškumas – per švelnus žodis; absoliutus takto, socialinio jausmo ir paprasčiausios žmogiškos empatijos neturėjimas paverčia ją kažkuo panašiu į robotą, nors šlovinantieji ją kaip „post-feministinę heroję“ laiko tai privalumu: neva puiku, kad ji šitaip beatodairiškai, spjaudama į kitus, tiesiog autentiškai yra savimi.

Saga Noren, serialas "Tiltas" - stačiokė su roboto emocijomis, nuline empatija ir tragiškais higienos įpročiais - priprakaituotus marškinėlius jai nieko nereiškia pasikeisti visos nuovados akivaizdoje

Sąžiningai, aš irgi visada sakau, jog nereikia gyventi siekiant pateisinti kitų lūkesčius ir taikytis prie kažkokios kitų tau pripaišytos trajektorijos. Bet skandinaviškosios detektyvės „post-feministės“ man turi ir dar vieną bendrą bruožą: jos tikrai yra bauginančios. Aš asmeniškai, nenorėčiau nė su viena iš jų atsidurti vienam kambary, ir nebūtinai tas kambarys turėtų būti tardymo izoliatorius. Lygiai taip pat išsigąsčiau, jei Saga Noren iš „Tilto“, Sarah Lund iš „Žudymo“ ar mergina su drakono tatuiruote Lisbeth Salander atsisėstų šalia manęs lėktuve. Pirmiausia vien jau dėl banalios priežasties: esu jautri kvapams. Mat visos šios „post-feministinės“ detektyvų herojės kažkodėl vaikšto visąlaik su tais pačiais drabužiais: su ta pačia odine striuke ir paltu, su tuo pačiu raštuotu vilnoniu megztiniu, su tais pačiais gotės rūbais. Įsivaizduoju, kad „patušęs“ (baisiai geras nevartotinas žodis) šių damų kvapelis turėtų būti tikrai nekoks. Taip, komisaras Maigret turėjo „firminę“ pypkę, Sherlockas Holmes‘as – elnių medžiotojo kepurėlę, o Poirot – sidabrinę bouttoniere atlape, bet vienas dalykas yra nekintantis džentelmeno aksesuaras, o kitas dalykas – ištisas damos drabužių ansamblis, visą kriminalinio serialo sezoną kontaktuojantis su detektyvės-operatyvininkės pažastimis.

Sarah Lund, "The Killing" pagrindinė herojė, visuomet figūruoja su raštuotu megztiniu - kas per "post-feministinė" klišė, kad personažė turi vilkėti vieną ir tą patį rūbą?

Nekintantis šios naujosios detektyvinės herojės aksesuaras yra suraukta kakta. Jų visų kaktose įsirėžusios raukšlės: pykčio, rimties, susirūpinimo, paniekos. Ir jos niekada nesišypso: pirmiausia, neturi humoro jausmo; antra, matyt, nėra čia ko šypsotis. Tiesa, Brigitte Nyborg (toji, herojė pirmoji Danijos premjerė) šypsosi – bet jai privalu, nes ji politikė; kaipgi kitaip prieš rinkėjus ir kameras. Šypsena lyg nuvalyta dingsta vos tik pirmoji ponia grįžta namo. O ten – psichologinė trauma ant traumos, mamos dėmesio nebesulaukiantis devynmetis vėl pradeda šlapintis į kelnes, o kitas dėmesio ištroškęs mažas berniukas, keturiasdešimtmetis sutuoktinis, nesugalvoja nieko geriau, kaip susirasti meilužę. Bet naujoji post-feministinė herojė visa tai dalykiškai priima kaip įvykusius faktus, jai kur kas svarbiau kaip visa tai pateikti per viešųjų ryšių prizmę, kad tik nepakenktų politinei karjerai. Darbas jai yra numeris vienas, ir jos darbas – gerai atrodyti žiniasklaidoje.

Brigitte Nyborg, pirmoji Danijos premjerė seriale "Borgen" šypsosi tik žiniasklaidai ir rinkėjams

Visų šių detektyvių pagrindinė siužetinė meilės linija – meilė darbui. Pasimatymas gali palaukti, o vaikas – pernakvoti pas pažįstamus ant sofos, nes juk laukia šviežias lavonas (arba šviežias socialinio ir asmeninio keršto planas, kaip Lisbeth Salander atveju). Aistra kriminalisto darbui joms visoms yra lyg obsesija, tarsi visos nuo kažko bėgtų. Visos, kaip paaiškėja pasakojimo eigoje, yra turėjusios baisių traumų praeityje, o dabartyje yra kažkokios psichologiškai nestabilios ar net balansuojančios ant autizmo ar psichozės ribos. Kitaip tariant, jų pačių psichologinis portretas yra labai, labai panašus į nusikaltėlių, kuriuos jos tiria.

Tad štai, jei tai post-feministinės ikonos, tai iš tikrųjų jos labai, labai baisios. Kaip literatūriniai ar kino personažai – savo baisumu kraupiai įdomios, todėl ir pritraukia milijonus skaitytojų ir žiūrovų, nors jei jų gretos dar pildysis pagal tą pačią klišę štampuotomis „moterimis-detektyvėmis“, tai jau tuoj norėsis sušukti „Grąžinkite Miss Marple!“. Kai pagalvoji, tai ji, Miss Marple, – gal net dar geresnė post-feminizmo ikona: niekada netekėjusi ir dėl to nesukanti galvos, užsiimanti širdžiai miela veikla, į gyvenima žvelgianti su humoru ir išmintimi, įsitikinusi, kad būti miela ir malonia – nereiškia būti kvaila. Ir, svarbiausia, ji – psichologiškai visiškai netraumuotas personažas. Jos tiesiog nepersekioja jokie demonai ir tiek. Ir rengiasi ji tvarkingai, kaip ir dera damai.

Nežinau, kiek skandinaviškoji superdetektyvė-autistė suraukta kakta ir prišutusiu įvaizdžiu atliepia kokius nors tautinius stereotipus. Spėju, kad menkai. Juk skandinavės aktorės, įtaigiai ir niūriai suvaidinusios šias populiariųjų kriminalų herojes, tikrajame gyvenime – dailios, besišypsančios ir labai žavingos moterys. Ir, pridurkime, – profesiškai labai sėkmingos.

Apie Knygų mugę ir lietuviškąjį sindromą

13
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Vasario 28 d. 09:00
Knygos

Baigėsi kasmetinė Vilniaus knygų mugė, su visu jos šurmuliu, dešimtimis tūkstančių lankytojų, nekasdieniais susitikimais ir prasmingomis diskusijomis. Pasidžiaugiau, kad Metų Knygos rinkimų akcijos dalyvių skaičius per dvejus metus išaugo dvigubai. Kad lietuvius suburti, suvienyti, sukurti šventę gali ne tik krepšinis, bet ir knyga.

Buvo smagu matyti mažuosius, bandančius kurti. Iliustrariumą. Mokslo leidyklas su jų puikiais albumais ir straipsnių rinkiniais. Grožinės literatūros autorius ir publicistus iš viso pasaulio su besidriekiančiomis eilėmis prie autografų. Susitikimus ir ginčus dėl literatūros krypčių, dėl filosofijos, dėl kritikos ir autorių teisių. Beje, kai prieš trejus metus pasklido žinia, kad autorių teisių klausimais mane konsultuoja „LAWIN“ teisininkai – daugelis „kultūrininkų“ tai priėmė kaip kažkokį kvailą atvykėlės debiutantės akibrokštą ir išsišokimą. Nekreipiau dėmesio, nes pasaulyje tokios konsultacijos – nieko nestebinanti praktika, tik užsiima tuo daugiausiai autoriaus agentas. Šiomis dienomis mugėje diskusijos dėl autorių teisių, dėl intelektinės nuosavybės, piratavimo, skaitmeninių teisių, skambėjo nekart. Gaila tik, kad diskusijose trūko būtent profesionaliai įstatymą išmanančiųjų balso. Tačiau akivaizdu, jog tema tampa vis aktualesnė ir aktualesnė, gal pagaliau pradėsime žiūrėti į intelektinę nuosavybę (ir jos vagystes) kaip kad žiūri civilizuotos demokratiškos visuomenės, ir ačiū dievui.

Ir gal pagaliau suprasime, kokia nesąmonė yra valstybės planuojamas visuotinis bibliotekų „skaitmeninimas“ – elektroninė knyga yra puikus ir patogus trumpalaikis sprendimas vartotojui, tačiau turi stebėtinai menką išliekamąją vertę. Technologijos vystosi, tobulėja skaitmeniniai formatai, ir šiandien „suskaitmenintos“ knygos rytoj gali turėti tokią pat vertę, kokią šiandien turi audio ir video kasetės ar kompiuterinės disketės; rizika, kad po dešimties metų niekas nebevartos nei ePub, nei .pdf formatų – daugiau negu didelė. Tad „investuoti“ valstybės pinigus į bibliotekose esančių tvarių, minimalios priežiūros tereikalaujančių, amžinų popierinių knygų „skaitmeninimą“ – tai tas pat, lyg tuos pinigus nuleisti į klozetą. Su perspektyva, kad po kelerių metų reikės išmesti dar krūvą pinigų, keičiant elektroninį formatą į naujesnį…

Tačiau apibendrinant, mugės pagreitis, profesionalėjimo, temų aktualėjimo tempas nuteikė labai džiugiai. O kur dar literatūrinių ekranizacijų ir dokumentikos programa, muzikiniai pasirodymai…

Latvė literatūros kritikė, su kuria kalbėjausi, mums Knygų mugės pavydėjo baltu pavydu. „Kad mums kada tokią…“ – atsiduso, pridūrusi, kad Lietuvai dar pavydi ir kultūros savaitraščių bei portalų gausos.

Britas mugės svečias, filosofas ir publicistas Robert Rowland Smith, priėmimo rotušėje metu viešai išpažino: „Vilniaus knygų mugė – unikali. Frankfurto ar Londono knygų mugės yra skirtos daugiausia profesionalams, tai – literatūrinių sandėrių vietos, ne daugiau. O jūsiškė knygų mugė – visų pirma skirta žmonėms. Tai puiku. Mane pribloškė lietuvių troškulys kultūrai, knygai“ – sakė jis.

Tad prie ko čia lietuviškas sindromas ir koks tas sindromas? Žinote, čia kaip tame posakyje apie pusę stiklinės vandens. Optimistas sako, kad stiklinė – pusiau pilna. Pesimistas – jog pusiau tuščia. Man, pasidairius po knygų mugę ir pasiklausius šių užsienio svečių pagyrų (tikrai nuoširdžių, nes esu mačiusi savo akimis ir Londono, ir Rygos muges, ir visiškai sutinku su jų žodžiais), Vilniaus knygų mugės stiklinė pasirodė pilna dviem trečdaliais. Todėl nuoširdžiai stebino tieji,  kurie pasipiktinę teigė, kad stiklinė tuščia. Arba – pilna. Pilna, bet ne vandens, o visiško š…

Dar labiau apstulbino, kad taip kalba ne kokie knygos niekada rankose nelaikę tamsuoliai, o kultūros pasaulio žmonės. Vieni Knygų mugę pavadino „knygų gariūnais“, kiti – „cirku“, treti surauktu veidu įrodinėjo, kad apsilankiusieji mugėje net neturėtų  būti vadinami skaitytojais (tarsi tokį titulą žmogui su knyga rankose maloningai gali suteikti tik jie patys arba kokia mistinė visagalė partija). Viena leidėja tokį lietuviškąjį savęs menkinimo sindromą apibūdino taip: „niekaip nesuprantu, kodėl mums taip knieti patiems save apteršti?“

Tikrai, kodėl? Ar mes jau nebemokame džiaugtis? Būti laimingi? Netrukdyti džiaugtis kitiems, kurie eina į Knygų mugę kaip į šventę? Tad jeigu šitai blogai, tai kas tenkintų? Kad mūsų mugė būtų vien profesionalų sandėrių vieta, kaip Frankfurte? Kad joje būtų daug mažiau lankytojų? Ar kad knygų būtų daugiau negu lankytojų? Ar, atvirkščiai, būtų tik saujelė, kažkieno, kokios nors cenzūros ar rašytojų sąjungos atrinktų knygų?   O gal tai ne lietuviškas, o paprasčiausiai ezopiškasis rūgščių vynuogių sindromas, nes lankytojai nesibūriuoja ten, kur šitokių priekaištų autoriai norėtų – prie jų pačių? Gal tai tik nevilties šauksmas, kai kažkieno ego ima ir nuskęsta džiugioje šventės minioje?

Nežinau. Bet kuriuo atveju, mano nuomone, į tokius džiaugsmo žudikus nereikėtų kreipti nė menkiausio dėmesio. Nieko bloga ar apjuoktina nėra tame, kad šventi knygą ir skaitymą, ir darai tą kartą per metus ne susikaupimo kupinoje vienumoje, o viešai, vienoje erdvėje su bendraminčių minia, bendraudamas, pažindamas, džiaugdamasis. Mūsų vilniškė knygų mugė tikrai nuostabi, neeilinė,  ir ja reikia tik džiaugtis.

baltos_lankos

Apie mieliausius knygynus

16
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Vasario 8 d. 21:00
Knygos

Knygų mugei artėjant, jau po truputį gyvenu „knyginėmis nuotaikomis“, tad šiandienos įrašas – apie mieliausius knygynus. Turiu kaltai prisipažinti, kad dažniausiai knygas perku internetu – paprasčiau, be to, nereikia pirkinio tampyti maišelyje, atveža tiesiai į namus. Bet vis dėl to yra keli knygynai, iš kurių dažniausiai neišeinu tuščiomis. Apsilankymas juose – tarsi ritualas, o šmirinėjimas tarp lentynų – tarsi nuotykis. Niekada nežinai, ką ten rasi, bet knygų parinkimas puikiai atitinka tavo skonį, o su pardavėjais – galima pakalbėti. Štai puikiosios vietelės.

hatchards

Londonas, „Hatchard’s“, Piccadilly. Londono Piccadilly yra „Waterstone‘s“ – didžiausias knygynas Europoje, tačiau vos už poros žingsnių yra kur kas puikesnis mažiukas „Hatchard’s“ – seniausias knygynas Londone, įkurtas 1797 m.  Tiesa, dabar jis priklauso tam pačiam „Waterstone‘s“ gigantui, tačiau išsaugojęs savitą knygų išdėstymą ir senovišką dvasią bei aptarnavimo būdą. Daugeliui rašytojų – garbės reikalas čia surengti autografų dalinimą, o prieš Kalėdas, paskutinį lapkričio ketvirtadienį „Hatchard‘s“ rengia „klientų vakarą“, kurio metu knygyne savo opusus norintiems gali pasirašyti net iki 20 garsiausių plunksnos meistrų. Mėgstu jo tamsaus medžio laiptus ir lentynas, tarp kurių sustoja laikas. Mėgstu jo paslaugius pardavėjus, kantriai išklausančius (ir dažniausiai išpildančius) netgi įnoringiausius pageidavimus. O labiausiai mėgstu jo knygų asortimentą, kuriame – stebėtinai mažas procentas šlamšto.

waterstones

Londonas, „Waterstone‘s“, Torrington Place (nors oficialus jo adresas yra Gower Street, tačiau vietiniai jį vadina tik kampinės gatvės vardu). Šiam knygynui jaučiu ypatingus sentimentus – nuo buvimo Warburgo institute laikų. Esantis tame pačiame kvartale kaip ir University College London bei jo padaliniai, jis aptarnauja kaimynystės akademinę publiką – ir tas justi. Įsikūręs dailiame neogotikiniame pastate, kurį Nikolajus Pevsneris yra pavadinęs „laukiniu pastatu, įmantriai išpuoštu franko-flamandišku stiliumi“, su daugybe jaukių užkaborių, jis gyvena neskubriu ritmu, be karštligiškų centrinių gatvių apsipirkinėtojų ir jų lektūros. Tai vieta, kur randi viską, ko reikia, o radęs, gali įsitaisyti erkeryje ant plačios palangės ir neskubėdamas versti puslapius. Dieviškas meno literatūros skyrius, o užsieninės grožinės literatūros skyriuje, kai kamuodavo nostalgija, rasdavau beveik visus Miloszo kūrinius.

Galignani

Paryžius, „Galignani“, Rue Rivoli. Paryžiuje galbūt yra senesnių, garsesnių, išrankesnių knygynų, tačiau visada užsuku į „Galignani“, kurio fasadas žvelgia į Tuilleries parką. Kilęs iš legendinės Galignani šeimos, Venecijoje knygyną turėjusios jau 1520 m., Paryžiuje „Galignani“ atsirado, kai įkūrėjo ainiai čia atsikraustė bėgdami nuo ekonominio sunkmečio Serenissimoje – 1801 m., o nuo 1856 m. veikia dabartiniu adresu, Rue Rivoli. Oficialiai jo specializacija neva angliškos knygos, tačiau žvelgdamas į lentynas tą nelabai jauti. Myliu „Galignani“ už neprilygstamą meno, mados, architektūros, interjero, taikomosios dailės albumų, istorijos ir papročių istorijos veikalų asortimentą. Puikiausi specializuoti veikalai, ieškantiems ne šiaip „XVII a. flamandų tapybos“, o „XVII a. flamandų animalistų“ , ne šiaip „Islamo taikomosios dailės“, o „Otomanų šilko“ – jei suprantate, ką turiu galvoje…

antykwariat-atticusVaršuva, „Antykwariat Atticus“, Krakowskie Przedmiescie – dar vienas favoritas nuo stažavimosi Varšuvoje laikų, visai šalia Universiteto. Jis – iš dviejų dalių, į vieną įėjimas iš gatvės, į kitą, rūsyje, – iš kiemo, toks beveik slaptas. Būtent ten praleisdavau valandų valandas po paskaitų. Visada klausk pardavėjų – jie jauni ir faini, ir, pasilypėję ant kopėtaičių visada iš lentynos užkaborio ištrauks, ko nori, o jei nėra – žino, kur gauti.  Pasakiška vieta, kur sustoja laikas ir gali rasti rečiausių dalykėlių – ir ne vien knygų.  Jie taip pat prekiauja ir žemėlapiais, puikiomis graviūromis, senoviniais atvirukais ir spauda. Ten susipirkau puikiąsias, retąsias dešimtmečių senumo knygas – publikuotus XVII a. memuarus ir biografijas, Abiejų Tautų respublikos istorijos, papročių istorijos veikalus. Tai, kas vėliau labai pravertė rašant romanus.

dom_knigi

Sankt-Peterburgas, „Dom Knigi“, Nevskij prospekt. Nebuvau jame jau gerą dešimtmetį, bet jį vis nuolatos prisimenu. Nuo stažuotės Ermitaže laikų. Žiema, sausis. Gyvenimas žostkas, tik ir saugokis, kad kas nors nenukristų ant galvos ir neužmuštų – aš čia visiškai rimtai, tikrąja šių žodžių prasme. Pavyzdžiui, grįžti į namus, kur apsistojai ir pastebi, kad gražus secesinis pastatas kažkoks nebe toks. Nėra balkonų. Jie buvo avarinės būklės, tai atvažiavo ŽEK‘as ir juos nukapojo. Niet balkona – niet problemy. Eini ryte į Ermitažą kaip per bombardavimą – ant galvos krenta milžiniški ledo luitai, kuriuos darbininkai kapoja nuo Žiemos Rūmų stogo. Šaligatvis siauras, neatitvertas, šalia – šešių juostų eismas. Pasistatai apykaklę, minyse pasimeldi, ir bėgi, kad tik nubėgtum gyva ir neištaškytom būsimo magistro smegenim iki tarnybinio įėjimo… Nuo šalčio ir nuo išprotėjimo dėl egzotiško kasdienybės absurdo gelbėdavo tik bendravimo su pažįstamais šiluma ir meno kūriniai, o kai viso to šalia nebūdavo – „Dom Knigi“, tuomet dar nesutvarkytas (rekonstrukcija pradėta tik 2004 m.), apšiuręs, bet narsiai besistiebiantis simbolis to, kas Sankt-Peterburge geriausia – praėjusios senamadiškos šlovės, piteriškosios kultūros ir gerų knygų, kurių nesugebėdavo užgožti tuo metu jau visur besiskverbiantys rusiškos pulp fiction paperback‘ai. Buvusi kompanijos „Singer“ būstinė, ir knygynas toje pat vietoje nuo 1919 metų; vieta, pilna charakterio, mistiškos atmosferos ir literatūros. Svarbiausia, ten būdavo šilta. Visom prasmėm.

littera

Vilnius, „Littera“, Vilniaus universiteto knygynas. Nors Vilniaus universitetas jį kukliai tituluoja „knygynėliu“ ir jis iš tiesų mažytis, tačiau tik daugiau pakeliavęs, palyginęs, supranti, koks jis vis dėl to „teisingas“. Amžius menantys mūrai, skliautai su nuostabiom Antano Kmieliausko freskom, ir knygų asortimentas, kuriame nėra nieko nereikalinga. Perlas.

Apie kalėdines dovanas: duoti ir gauti

32
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Lapkričio 29 d. 09:00
Knygos, Kūnas, Mada, Menas

Britai šiemet graudenasi, jog Kalėdas pasitiks kur kas labiau nuskurdę nei pernai. Tad, pasak jų, dovanas šiemet reikia dovanoti praktiškas: geriausiai tas, kurios neįvaro gavėjo į nepatogią padėtį prabangumu (ir poreikiu atsidėkoti). Geriausiai tas, kurių paskui nereiktų kam nors recyclinti (t.y. perdovanoti). O dar geriau – tokias, kurias galima prabangiai suvartoti (išgerti, suvalgyti, užsitepti, uostyti). Visame tame yra tiesos, bet šventės tam ir yra, kad būtume nepraktiški, lepintumėmės ir įgyvendintume svajones. Taigi, šiandien – mano asmeninis idealių kalėdinių dovanų sąrašas. Tokių, kurias norėčiau rasti po eglute, tokių, kurias pati dovanosiu, tokių apie kurias galima pasvajoti. Na štai:

1

Tikrai norėčiau šio to iš trejų metų senumo „Dior Haute Joaillerie“ kolekcijos „Kings & Queens” – nuostabūs Victoire de Castellane sukurti deimantų papuošalai, su oniksais, opalais ir tigro akimis, atliepiantys venecijietiškąją juvelyriką, Attilio Codognato kūrinius ir memento mori barokinius papuošalus. Kainos, kaip sakoma, POA – „price on application“, arba, kitaip tariant, „prašom, Onute, apsiraminti„ bet pasvajoti galima.

2Leiskimės ant žemės. Žurnalo „Vanity Fair“ prenumerata – protingi, aštrūs interviu, puikios fotografijos ir, apskritai, aukščiausio lygio pletkai. Mano nuodėmingas popsinis malonumas, 12 gero skaitalo dozių per metus ir jokio apgailestavimo dėl “neskoningumo” – kai lietuvių publicistai pradės rašyti bent perpus taip subtiliai, ironiškai ir su tokiu žydišku humoru, tuomet ir pasiginčysime apie skonį.

3Jei jau gerti, tai tik šampaną, jei šampaną – tai tik mėgstamiausią. Mano mėgstamiausias – “Ruinart”, seniausio tebeveikiančio  - nuo 1729 metų – šampano gamintojo kūrinys, prancūzų kulinarinio paveldo etnokultūros eksponatas (škic, visi norintys apkaltinti alkoholio reklama). Be to, „Ruinart“ yra menų globėjas – jau 1895 metais jų šampano plakatus kūrė Alphonse Mucha, šiandien remia „Miami Art Basel“ ir daugelį kitų šiuolaikinio meno rinkinių. Bet kai pirmą kartą paragavau, Paryžiuje, 2000-aisiais, visa tai man nerūpėjo. Pavergė skonis, vos vos atsiduodantis croissants ir riešutais. Vėliau nekart atkimštas reikšmingais gyvenimo momentais, pavyzdžiui dedant tašką ar išdykaujant Paryžiaus Ritz‘e. Taigi – jau kaip ir asmeninės legendos dalis.

4Jei jau užsikąsti – tai geriausiais šokoladiniais triufeliais. Atsiprašau Lietuvos gamintojų, belgiškų „Godiva“, Londono „Rococo Chocolates“ ir visų kitų prašmatniųjų, bet geriausi iš visų mano ragautųjų – latviški, „Emihls Gustavs“. Rygos, senojo fabrikantų ir gero gyvenimo miesto, konditerinės tradicijos tikrai šluosto nosį net ir prabangiausiems šokolado gamintojams.

4Jei klausytis – tai tik Čiurlionio. Nuostabus rinkinys – visi kūriniai fortepijonui ir dargi atliekami paties genijaus tikro proanūkio, pianisto Roko Zubovo. Atgaiva sielai klausant, puiki proga patylėti ir leisti, kad mintis neštų garsų sparnai, o jei norisi klausytis buitiškai ir su kompanija – įkvepiantis fonas prasmingiems pokalbiams prie taurės vyno ar vakarienės metu.

5Umberto Eco „Prahos kapinės“ – naujausias semiotikos profesoriaus ir literatūros genijaus kūrinys. Dar neskaitytas, intriguojantis ir tuo, ką Eco žvilgsnis, sufokusuotas į Centrinę Europą, ten pastebės. Žvilgsnis – įdėmus, simptomatiškas ir tikrai neatsitiktinis. Pakuodami man šią dovaną, prašom suvyniokite ir truputį laiko bei ramybės ja pasimėgauti…

7Kalbant apie miestus ir knygas – dar viena, kurios geidžiu. Jano Bułhako „Vilnius. III knyga“ – dar vienas nuostabus fotografijų albumas, kuriuos tyliai, be ypatingos pompastikos, bet su visišku estetiniu perfekcionizmu ir moksliniu atidumu leidžia Lietuvos Nacionalinis muziejus. Puiki dovana bet kuriam Vilniaus mylėtojui…

8Kalbant apie miestus ir jų produkciją – Gdanskas yra vienas mano mylimiausių miestų ne tik todėl, kad ten gimė mano mylimiausias menininkas (tas, apie kurį rašiau disertaciją), bet ir todėl, kad gamina vieną nuostabiausių gėrimų pasaulyje, dar vieną kulinarinį-etnokultūrinį paveldą „Goldwasser“, auksinį vandenėlį – t.y. anyžinę vodkutę su plaukiojančiais tikro aukso žvyneliais. Šildančios ir antioksidacinės savybės viename – šitaip galėjo sugalvoti tik prie visiško liukso pratę, mokslo ir meno mecenatai Gdansko biurgeriai. Puiki Kalėdų dovana, tinkama gerti ir žiemą, ir vasarą (įspūdinga su ledo gabalėliais) – dar nė vienas gavėjas niekada nesiskundė.

9Užkandai – Londono „Fortnum&Mason” “Lucifer” sausainiai su imbieru ir čili pipirais. Tikrų vyrų (ir moterų) sausainiai, dekadentiškai ir beprotiškai gražiai įpakuoti kaip ir viskas, ką pateikia ši parduotuvė, veikianti Piccadilyje nuo 1707 metų ir tiekianti gėrybes taip pat ir karališkiems rūmams.

cornucopiaKą įpratau daryti Londone? Ogi gerti arbatą – kaip reikiant, penktą valandą, deramai užplikytą sidabriniam arbatinuke ir iš gero porceliano puodelio, o ne iš amerikoniško ofisinio “puodo”. Ir pradėjau kreipti dėmesį į puodelius bei jų formas. Angliškiausias iš angliško porceliano, žinoma, yra “Wedgwood”, o gražiausia (bent jau man) jų kolekcija “Cornucopia” (t.y. “Gausybės ragas”). Kai jį, pripildytą kvapios arbatos laikai rankoje, atrodo, kad visos pasaulio negandos penkioms minutėms nurimsta – būtent taip kažkada prieraišumą penktos valandos arbatėlei, tai mažutei pertraukai dienos chaose, man paaiškino viena garsi sodų dizainerė.

9Londone ir Paryžiuje – jais nieko nenustebinsi, bet visada pamaloninsi. Vilniuje vis dar neįmanoma gauti tikrų, tobulų migdolinių pyragaičių, les macarons. Patys geriausi, patys prancūziškiausi, žinoma, “Ladurée”. Nesveikai brangūs, todėl neišeina jais nesveikai piktnaudžiauti. Rekomenduoju mėgautis saikingai ir importuoti Lietuvon mažais kiekiais, kaip vaistą nuo žieminės-kalėdinės melancholijos.

10Kai noriu kvepėti Vilniumi arba priblokšti britus pažįstamus – dovanoju Juozo Statkevičiaus Vilniaus įkvėptus kvepalus, dvelkiančius katalikų bažnyčių ir stačiatikių cerkvių smilkalais, modernius ir senoviškus, komplikuotus ir nesupainiojamai grynus, kupinus prieštaravimų, kaip ir pats Vilnius. Nuostabu, kai pagalvoji, kad turime tikrus lietuviškus kvepalus ir dar tokios aukštos klasės. Mano buteliukas (jau nebe pirmas), kurio nuodingas, su niekuo nesupainiojamas aromatas sulaukė ne vieno komplimento Londone baigiasi, tad labai tikiuosi po eglute rasti naują….

11Vakarų pasaulį drebina kulinarijos knygų vajus, o šalių rinkodaros ir prisistatymo vizitine  kortele vis dažniau tampa nacionalinė virtuvė. Geriausieji – tokie kaip Jamie Oliveris mokosi iš klasikų. Jis pats kartą man yra prisipažinęs, jog kolekcionuoja senovines, devynioliktojo amžiaus receptų knygas – jos jį labiausiai įkvepia. Vieną turime ir mes – garsiojo Vilniaus spaustuvininko Józefo Zawadzkio žmonos Wincentos Zawadzkos „Lietuvos virėja“. Iš pirmo žvilgsnio daugelis receptų atrodo archaiškai keistai, tačiau kai pažiūri įdėmiau – jie super-šiuolaikiški. Viskas sezoniška, viskas – iš vietoje užaugintų produktų. Ambicingos lietuvės tinklaraštininkės jau bando įgyvendinti visus Zawadzkos receptus; yra prisiekiančių, jog geresnio sultinio nei pagal jos receptą nėra ragavę, na o aš sakau: jei mokytis, tai tik iš tautinės laiko patikrintos klasikos. Skubėkite būti originalūs, kol Jamie Oliveris dar neišsivertė…

11Kažkada kažkas pajuokavo, kad aukštakulniais kaukšiu lyg per istoriją, lyg per literatūrą… Ką gi, aš pajuokausiu: moteris be aukštakulnių – moteris be ateities. Aukštakulniai yra bene vienintelė pirkinių rūšis, kurią gali ištverti vyrai; kodėl – man neseniai paaiškino vienas žymus Lietuvos chirurgas: „nes tai – priešorgazminė būsena“. Visiškai sutinku, na o mano pasirinkimas – „Christian Louboutin“ bateliai Corneille – tikra, klasikinė literatūrinė drama, be jokių modernistinių pusplatformių ar postmodernistinių išsidirbinėjimų. Be to, tik estetai prancūzai batelį gali pakrikštyti literatūros klasiko vardu: kažkaip neįsivaizduoju lietuviškų aukštakulnių „Donelaitis“…

12Manau, kad visada labai prašmatnu dovanoti tai, ką sukūrė tavo draugai: jei pažįsti žymų menininką – kad ir nedidelį jo darbą, įsigytą iš studijos, be antkainio; jei operos solistą – bilietus į jo koncertą. Tad aš šiemet kai kam dovanosiu „XYZ“ kompaktą, su Edgaro Montvido, Asmik Grigorian, Laurynos Bendžiūnaitės, Laimono Pautieniaus ir kitų balsais – dar prašmatnesnį, nes jo negalima įsigyti parduotuvėse…

13Niekad nesuklysite padovanoję gero raudonojo butelį. Įtariai žiūriu į Naująjį pasaulį ir laikinus naujųjų žinovų susižavėjimus jo šviežiais vynais – juos visus iškeisčiau į vieną butelį Lalande de Pomerol, kad ir šio, „Clos des Templiers“, kurio kaina puikiai susituokia su kokybe.

14Niekada nesuklysite padovanoję raudonus lūpų dažus – tiesa, moterys jums patvirtins, kad išsirinkti idealiai tinkantį raudonio atspalvį yra viena sunkiausių užduočių gyvenime. Pernelyg oranžinis, pernelyg šaltas, pernelyg šviesus, pernelyg tamsus ar toks, šalia kurio veidas atrodo pilkas it mirtininko – atrodo, jog niekada neįtiksi. Iš visų bandytų neabejotinai geriausias yra Ellis Faas „Ellis Red“ – olandės, kuri šiame atspalvyje tiksliai atkartojo kraujo spalvą. Kaip ir visų mūsų gyslomis teka tas pats raudonis, taip ir ši spalva tinka visiems. Maniškis jau baigiasi…

Apie nebesančią YSL kolekciją, kuri vis dar yra

14
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Lapkričio 8 d. 09:00
Dizainas, Filmai, Knygos, Mada, Menas

Šis įrašas – ir apie knygą, ir apie interjero dizainą, ir apie filmą, ir apie meną, bet galbūt labiausiai – apie dviejų  iškilių vyrų meilę, kurios kūdikis buvo ši nuostabi, deja, jau nebeegzistuojanti meno kolekcija; namai, kurių ištuštėję kambariai laukia naujo pirkėjo arba kuriuose jau šeimininkauja kiti.

Lapkričio 7-ąją įvyko naujo dokumentinio filmo „Amour Fou“ („Beprotiška meilė“), pasakojančio Yves Saint-Laurent‘o ir jo gyvenimo partnerio Pierre Bergé istoriją, jų aistrą kolekcionuoti meną ir įrenginėti namus. Kai garsusis dizaineris mirė, 2009-aisiais Bergé nusprendė visą meno kūrinių kolekciją išparduoti ir paaukoti labdarai (taip pat, kalbėta, ir tam, kad padengtų rafinuotą, be galo ištaigingą gyvenimą mėgusio dizainerio paliktas ir savo paties skolas). Prieš didžiulį aukcioną Londone, Grand Palais, didelė dalis kolekcijos buvo atkeliavusi ir į Londoną bei eksponuojama „Christie‘s“ būstinėje Kings Street‘e – „Lietuvos rytui“ apie šį neregėto masto, legendinį aukciono išpardavimą buvau parengusi reportažą. Piet‘o Mondriano, Franso Halso, Eugene Delacroix, Theodore Gericault, Henri Matisse, Fernando Leger, Augsburgo auksakalių taurės, renesansiniai Limoges emaliai, Brancusi skulptūros ir Giovanni da Bologna bronzos, ir puiki emalio miniatiūra, su Lietuvos ir Lenkijos valdovo Augusto III atvaizdu, kuria, deja, niekas iš Lietuvos mecenatų taip ir nesusidomėjo – kai kurie muziejininkai „kompetetingai“ paaiškino, jog “šis valdovas niekada nėra buvęs Vilniuje, tai kam jis mums“.

Na, tiek jau to, nesigilinant į meno kūrinių pirkimo prioritetus ir nesiginčijant dėl nematymo toliau savo kiemo tvoros – Yves Saint Laurento kolekcija buvo nuostabi, tik padariau vieną didžiulę klaidą – neįsigijau jos katalogo. Dvitomis katalogas buvo toks didžiulis, toks sunkus, o tądien turėjau dar kitų susitikimų, ir patingėjau jį tampytis, nukeldama pirkimą vėliau – t.y. į „švento Niekad“ dieną. Deja, po aukciono šis katalogas tapo didžiule bibliografine retenybe, už kurią ebay buvo plėšiami šimtai svarų sterlingų. Bet kolekcijos kūriniai mane užbūrė…

Maždaug po metų, keliaudama iš Marakešo, kur buvau nuvykusi apžiūrėti garsiojo Yves Saint Laurento sodo „Jardin Majorelle“, oro uosto parduotuvėje pamačiau puikų masyvų albumą: „The Private World of Yves Saint Laurent and Pierre Berge“ – apie jų visus namus (o turėjo jų ne vieną – Paryžiuje, Marakeše, Tanžere, Deauville), apie interjerus ir kaip tie meno kūriniai interjeruose „gyveno“). Vėl nenusipirkau – laukiausi, ir nusprendžiau patausoti save neapsunkindama keliais kilogramais rankinio bagažo… Ir vėl – pasigailėjau…

Kai grįžau į Londoną, pradėjau medžioti šią Roberto Murphy ir fotografo Ivano Terestchenko knygą internetiniuose knygynuose – medžioklė tęsėsi bene pusmetį, nes visur prie šios knygos mirgėjo „out of stock“, „išparduota“, o ten, kur nemirgėjo, ir užsisakydavau – po kelių dienų ateidavo elektroninis laiškas „atsiprašome, bet nebeturime – išparduota“. Pagaliau, viename knygyne kuris specializuojasi būtent likučiuose ir retose knygose, tikrose „knygų kapinėse“, radau…

Šiandien, kai būna liūdna, ir norisi praskaidrinti ūpą akimis, išsiverdu puodelį arbatos ir atsiverčiu šį albumą. Padarykite ir jūs tą patį – nors virtualiai, leidykla „Thames and Hudson“ eksponuoja keletą atvartų.  Meno mylėtojai galės paganyti akis į nepaprastus kolekcijos kūrinius, interjero dizaineriai ir neabejingi namų aplinkai – pasigrožėti pasakiškais, o kartu tokio skirtingo stiliaus  (nuo prancūziško baroko iki paryžietiško art deco, nuo marokietiško iki rusiško) interjerais. Mane labiausiai žavi, kaip šie gero skonio genijai rasdavo puikią dermę tarp meno kūrinio ir jo aplinkos ir tarsi juvelyrai brangakmenius meno kūrinius įtaisydavo į geriausius apsodus.

„Christie‘s“ direktorius Juusi Pylkannenas anuomet prieš aukcioną pristatinėdamas kolekciją, pasakojo apie tai, kad Yves Saint Laurentas ir Pierre Berge žaisdavo tam tikrą intelektualinį žaidimą su savo svečiais. Mat jie nebūtinai vertingiausią kūrinį kambario erdvėje kaip nors ypatingai išskirdavo – kartais, priešingai, pastatydavo kur nors lyg atsainiai, bet derančiai,  ir svetys ar viešnia, įsitaisę ant minkštutės sofos užmaršiai ranką padėdavo ant kokios bronzos skulptūrėlės, o tik ją atitraukęs atpažindavo, jog tai – manieristinis da Bologna liejinys. Kažkodėl man šis itin rafinuotas snobizmas, virstantis savo paties priešingybe, anti-snobizmu, yra pasakiškai žavus.

Abu jauni vyrai, anksti sėkmės ir šlovės sulaukęs dizaineris bei jo verslo partneris, pradėjo kurti sau interjerus patys, įkvėpti apsilankymų puikiu skoniu ir meno kūriniais garsėjančių Rotschildų ir de Noailles šeimų namuose. Vėliau jiems talkino dizaineris Jacques Grange, o interjerų temos ir įkvėpimai įgydavo vis daugiau ir daugiau polėkio – Lucchino Visconti filmai, Marcelio Proust‘o „Prarasto laiko beieškant“, Manet „Vandens lelijos“… Kol galų gale patys pralenkė tuos, kuriuos jaunystėje laikė gero skonio pavyzdžiu.

Ak taip, apie gerą skonį. Robert Murphy knygoje puikiai rašo: „Skonis neatsiranda iš niekur. Jis gimsta iš įtakos, minta geismu ir yra palaikomas žiniomis.[...] Asmeninis skonio diktatas reikalauja vaizduotės, gebėjimo įtaką paversti kažkuo visiškai nauju. Saint Laurent‘as ir Bergé surizikavo tapti skonio diktatoriais ir sukurti kažką visiškai savito.“

Būtent šie žodžiai priminė, kai 2000-aisiais Paryžiaus „Hotel Intercontinental“ (dabar – „Westin“), ką tik pažiūrėję vieną paskutiniųjų aukštosios mados kolekcijų, kurtų paties Yves Saint Laurent‘o, ginčijomės su Juozu Statkevičiumi . Tai, ką matėme ant podiumo, buvo taip nesuderinama su tuo, kas pleveno tais metais ore – naujosios prabangos, „bling“, pojūčiu, seksualiais, prigludusiais siluetais. Tuo tarpu Yves Saint Laurent‘o kolekcija man atrodė kaip kažkas iš praeities – pilki kostiumai plačiais pečiais, plačiabrylės pakreiptos skrybėlės, klasikiniai makiažai… „Nieko tu nesupranti“ – atšovė Juozas. „Tai – klasika, jo stilius“.

Ir iš tiesų, kas šiandien pamena madas, kurias dutūkstantaisiais siūlė dizaineriai – daugelis jų tokios pat aktualios, kaip ir pernykštis sniegas. O prie Saint Laurent‘o stiliaus visi vis grįžta ir grįžta. Naujovės dažnai būna menkavertės - išlieka tik savitumas, tobulybė, geras skonis…

Pierre Bergé, nestokojantis aštraus paryžietiško sąmojo, sako dar kitaip: „Geras skonis – tai atsižadėjimas. Mes niekada ant sienų nekabinome blogų paveikslų. De Noailles šeima turėjo draugų, kurie buvo prasti tapytojai. Aš neturiu draugų, kurie prastai tapo. Arba – bent jau niekada nekabinau jų darbų savo namuose. Galbūt, žvelgiant iš žmogiškumo perspektyvos, tai ir nėra gražu. Tačiau to reikalavo mūsų kolekcija.“

Šiandien kolekcijos nebėra – ji, prakaukšėjus aukciono plaktukui, surinko daugelį milijonų, nusėdo geriausių muziejų ir kolekcionierių rinkiniuose. „Villa Oasis“ vartai Marakeše aklinai užverti ir pro juos nebeįvažiuoja prabangūs buvusio šeimininko ar jo svečių automobiliai. Chateau Gabriel, prie Deauville kurorto, šiandien šeimininkauja Angelina Jolie ir Brad’as Pitt‘as, legendiniai interjerai – ištuštėję. Galbūt taip nutiko ir todėl, kad dviejų vyrų šeima neturėjo įpėdinių – liūdna, kai susimąstai apie žmogiškąsias dramas, apie gyvenimo trapumą…

O kartu ši kolekcija tebegyvena – filme (būtinai pažiūrėkite, jei bus proga, štai čia – dar vienas anonsas), albumuose, kuriuos po visą pasaulį medžioja visokios užsispyrusios sabaliauskaitės (būtinai įsigykite šią retenybę, jei paklius į rankas). Tam, kad suprastumėte, kaip kolekcionuojamas menas, kaip jis paliečia širdį. Pierre Bergé, kalbėdamas apie  įspūdingą Théodore Géricault „Vyro sukryžiuotomis rankomis“ aktą, sako: „Klausiate, ar nusipirkome šį kūrinį, nes buvome homoseksualūs? Argi kas nors perka Chardin‘o natiurmortą vien todėl, kad pats valgo duoną“?

Apie du „skudurų“ albumus

22
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Spalio 18 d. 10:04
Knygos, Mada

Šiandien – apie ypatingą knygos žanrą, apie mados albumus. Juolab, kad pastaruoju metu jų užderėjo tikrai ypatingų. Vieni – senesni, kiti naujesni, tačiau du iš jų  – būtinybė ant kavos stalelio tiems, kas domisi šia meno šaka.

Taip – meno. Mada yra gerbiama taikomosios dailės rūšis ir prancūzai jau senų seniausiai už kūrėjų nuopelnus madai ir kultūrai teikia valstybinius ordinus. Lietuvoje šią vasarą buvo apdovanotas pirmasis – ir tai, lyg su atsiprašymais, primygtinai akcentuojant ir didžiulį dizainerio įdirbį teatre. Tad jei manote, kad mada – tai sijonų ilgiai ir skudurai, toliau paprasčiausiai neskaitykite ir nesinervuokite.

mcQueen2

Alexander’is McQueenas – tai kur kas daugiau negu mada. Jo kūrybos pomirtinės parodos Niujorko Metropolitain Museum of Art (Metropoliteno Meno Muziejaus) proga šiemet išleistas albumas „Savage Beauty“ („Laukinis grožis“), kurio pirmoji laida buvo staigiai išpirkta (dabar pakartotas), jau pats yra kaip meno (knygos dizaino) kūrinys – jo viršelyje esanti holograma makabriškai persilieja iš McQueen‘o  portretinės fotografijos į kaukolę, jo pamėgtą memento mori motyvą. Be ypatingų fotosesijų, be įspūdingų kadrų iš pristatymų, tiesiog ant meistriškai parinktų ir dekoruotų medinių manekenų išeksponuoti drabužiai garsaus norvegų mados fotografo Sølve Sundsbø nuotraukose pasakoja menininko brandos istoriją – nuo bumster‘ių iki paskutinės kolekcijos, pranašingai pavadintos „Angelai ir demonai“.  Angeliškas, nekaltas, androginiškas pasakų mergelių grožis ir šėtoniška pragaro gundytojos esmė – abu dalykus McQueenas gebėjo puikiai išreikšti rūbais ir įvaizdžiais. Albumo fotografijose – nuostabi proga iš arti pamatyti podiumo kūrinius, niekada nepasiekusius parduotuvės pakabos: jų masinis pagaminimas būtų buvęs pernelyg brangus. Albumo tekste (lakoniškame, puikiai suredaguotame) – paties menininko mintys apie tai, ką ir kodėl darė. Fantastiška erudicija, istorijos išmanymas, atvirumas pasauliui, susidomėjimas mokslo sritimis mums piešia kitą McQueeną – ne škotų kilmės taksisto sūnų, užaugusį East End‘o „kaunsilyne“ (nuo council flat – socialinis būstas), o kažką panašaus į renesansinį žmogų… beje, įvertintą establishment‘o ir Jos didenybės apdovanoto Britų imperijos komandoro (CBE) ordinu.

Mano asmeninis favoritas – karinio stiliaus juodas švarkas Joan, su raudonu pamušalu apkraštuotomis kišenėmis – velniškas paprastumas, dievas slypintis detalėse (perfrazuojant anglišką posakį God’s in details), aukščiausia meistrystė. Ne veltui nuo gegužės iki rugpjūčio Niujorke veikusią parodą aplankė 661,409 lankytojas ir paskutines dienas muziejus turėjo dirbti iki vidurnakčio. Per Metropolitain Museum of Art istoriją tokio lankytojų skaičiaus buvo sulaukusios tik Monai Lizai (1963) ir Tutanchamono lobiams skirtos parodos (1978). Šiuo metu internete galima pasirašyti peticiją, kuria britai reikalauja, jog ši paroda būtų atgabenta į Londoną. Tačiau atrodo, kad dar reikės palaukti… Kol kas, paguodai – šis nuostabus albumas. Jei nesirengiate pirkti, apžiūrėkite geriausius eksponatus nors virtualiai.

 irreverent

Kitas mados albumas – karštutėlė naujiena, pasaulio knygynų lentynose atsidūrusi tik spalio 5 d. Buvusi prancūzų „Vogue“ redaktorė Carine Roitfeld (apie ją jau rašiau – kad tai redaktorė-velnias) išleido savo autobiografinį albumą „Irreverent“ (nenuolankus, nepaisantis visuomenės nuomonės). Iš tiesų, šis „Rizzoli“ leidyklos albumas – tikra mados šėtono biblija. Roitfeld stilizuotos fotosesijos nepaiso jokių priimtų normų  – tai ji aprengė brandžias manekenes mergaitiškais drabužėliais, o mergaites – seksualizavo, pridažė ir aprengė suaugusių drabužiais (apie šį skandalą jau rašė lrytas.lt). Pornografija, senatvė, jaunystė, mūsų laikų obsesijos, kultūrinių simbolių ir asmenų-ikonų pašiepimas – su minties ir akies aštrumu,  su ironija ir socialiniu-antropologiniu pjūviu, darančiu garbę geriausiems konceptualiems nūdienos menininkams.

Deja, kad madų žurnalo puslapiai – ne šiuolaikinė meno galerija, Carine Roitfeld galėjo įsitikinti, kai jai teko paliktį šį postą po dešimties redagavimo metų. Mano pagarba šiai moteriai, kad dabartiniais politinio korektiškumo laikais nepatronizavo savo skaitytojų ir nelaikė jų kvaileliais, kuriuos reikia šerti cukrine vata. Deja, net suaugusios auditorijos tarpe jų visuomet pasitaiko – išvydę stiprų, sukrečiantį meninį vaizdą, užuot susimąstę, kas, kaip ir kodėl, jie pradeda spiegti, kad reikia uždrausti. „Redaktorė turi redaguoti, o ne menus daryti“ – atšaus kai kurie ir galbūt bus teisūs. Todėl nė neabejokim, kad Carine Roitfeld nepražus ir nustojusi būti „Vogue“ redaktore. Kol sulauksime naujienų, galime apžvelgti jos dešimt metų “Vogue“ mados citadelės prancūziškajame bastione ir įsitikinti, kokią svarbią žinią, mintį, gali skleisti drabužiai ir jų kombinacijos. Verčiant puslapius, matyti, kad mada – tai irgi kalba, o Carine Roitfeld yra puiki pasakotoja, šia kalba galinti kalbėti apie labai, labai aštrius mūsų dabarties ir tikrovės dalykus. Tokius aštrius, kad pasako daugiau ir nepatogesnės tiesos už kai kuriuos socialinių mokslų traktatus. Kas sakė, kad mada – tai skudurai ir sijonų ilgis?

Leopardų Sicilija I: Apie tai, kodėl ten sugalvojau važiuoti

26
admin, 2011 Rugsėjo 24 d. 10:00
Knygos

Niekada nemaniau, kad krausiuosi lagaminą į literatūrinę kelionę, bet, štai, – rugsėjo pradžioje pakavau daiktus į Siciliją. Jei ne viena knyga, tikrai ten nekeliaučiau. Tad pradžiai – apie tą ypatingą knygą.

Ją perskaičiau nedovanotinai vėlai, nors galbūt gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai ir taip turėjo įvykti. Kai 2009-aisiais Varšuvoje pristatinėjome pirmąją „silvą“, literatūrologė Rasa Rimickaitė renginio pabaigoje man įteikė lenkišką Giuseppe Tomasi di Lampedusa „Leopardo“ („Il Gattopardo“) leidimą. Nebuvau skaičiusi – mačiau tik filmą, o tas leidimas buvo labai ypatingas – lenkai, pasirodo, ši kūrinį vertė ne kartą. „Kiek galima“ - sakydavo kultūros funkcionieriai, kai vertėjai iš italų į lenkų vis prašydavo ir prašydavo paramos eiliniam vertimui. „Versime tol, kol išversime tobulai“ – jiems atšaudavo. Būtent tą „tobuląjį vertimą“, atliktą Zofijos Ernstowos ir gavau dovanų – jau tapusį bibliografine retenybe, kurio visiškai parduoto tiražo vieną dar užsilikusį egzempliorių p. Rimickaitė nupirko viename atokaus Lenkijos miestelio knygynėlyje…

Skaitytojau, kai iš knygos puslapių lenkiškų dialogų girdi balsu kalbančius siciliečius – žinok, kad vertimas tikrai pavykęs. Patikėkit – nuo to momento, kai užverčiau paskutinį knygos puslapį, kolekcionuoju visus įmanomus „Leopardo“ vertimus visom kalbom (knyga yra visai neprastai išversta ir į lietuvių kalbą, tačiau šį šedevro vertimą būtų galima tobulinti dar ir dar…), kurias tik moku ir galvoju, ar nevertėtų visgi pagaliau išmokti italų tam, kad pasimėgaučiau originalu. Tai knyga, kurią skaitant nuo teksto grožio, jėgos ir jausmingumo byrėjo ašaros – kulminacijoje, toje vietoje, kur pasakojama apie moterį Katanijos traukinių stotyje. Tie, kas jau skaitė – supras, apie ką aš; likusiems, manau, neverta gadinti malonumo ir atpasakoti siužetą.

Tai – knyga apie prabėgantį laiką, apie istoriją, apie žmogiškąją prigimtį, apie praradimą, apie visuomenę, apie tyrumą ir cinizmą. Ir apie kasdienius dalykus, apie kuriuos aistringai diskutuojame ir šiandien – apie tautinę tapatybę, apie provincialumą, snobizmą, aristokratus ir prasisiekėlius, tradiciją ir progresą (ar jo iliuziją). Apie gausybę dalykų, iš esmės – apie tai, kas yra gyvenimas, bet galbūt dar labiau apie tai, kas yra mirtis – žmogaus, šeimos, epochos. Ir nors Tomasi di Lampedusa XIX amžiaus Sicilija su aristokratais, biurokratais ir revoliucija atrodo šviesmečius nutolusi nuo mūsų dienų, vis dėl to tiems, kuriuos ji užkabina, ji tampa kultine – todėl galbūt tai knyga ne apie mirtį, o priešingai – apie išlikimą?

„Leopardininkai“, t.y. knygos gerbėjai, šiandien esame tarsi kokie masonai – nors galime būti kuo įvairiausio amžiaus, likimų, profesijų, tačiau vos susitikę ir išsiaiškinę, iškart jaučiame bendrybę. Mes aistringai ieškome vis pilnesnių versijų (knyga ne kartą cenzūruota, vėliau – redaguota, dar  leidžiant – pildyta autoriaus archyvais, įtraukiant ir nepublikuotas skyrių dalis – tokias, kaip apie sadistinį apartamentą Donnafugatoje).

Giuseppe_Tomasi_Alexandra_Wolff

Giuseppe Tomasi di Lampedusa, Lampedusos princas ir Palma di Montechiaro kunigaikštis su žmona Alexandra "Liccy" Wolff von Stomersee

 „Leopardo“ gerbėjams priklauso, pavyzdžiui, senojo kino ir literatūros žinovas Manolo Blahnikas – kai kalbinau jį, ir išėjo iš kalbos, kad abu esame aistringi šios knygos mylėtojai, pokalbis toliau vyko lyg tarp vieno klubo narių. „Leopardininkė“ yra ir mano vertėja Dace Meiere, išvertusi „silvą“ į latvių kalbą (ji – ir puiki italų kalbos specialistė, už Alessandro Barrico ir Umberto Eco vertimus apdovanota Italijos kultūros ministerijos nacionaline premija). Latviai, beje, Giuseppe Tomasi di Lampedusa didžiuojasi ir laiko savu – jis buvo vedęs latvę baronienę  Alexandrą „Liccy“ Wolff von Stomersee, su kuria susipažino Londone ir susituokė Rygoje, pora kurį laiką gyveno jos dvare Stamerienoje. Tad kai latvių žurnalistai vis paklausia, kas mano mėgstamiausias latvių rašytojas, juokais pasitikslinu: „ar skaičiuojam Tomasi di Lampedusa?“ ir, kaip taisyklė, kartu šypsomės, nes jiems Lampedusa yra truputį latvis ir jie didžiuojasi šio rašytojo biografiniais ryšiais su Latvija.

Labai simboliška, kad Giuseppe Tomasi di Lampedusa „Leopardas“ buvo išleistas tik po jo mirties ir autorius nesulaukė pasaulinės šlovės – jam gyvam esant, 1956 metais parašytą romaną atmetė net du leidėjai, kiti norėjo smarkiai cenzūruoti – tekste buvo kažkas smarkiai erzinančio amžininkus, bet tas “kažkas”, pasirodo, puikiai išlaikė laiko išbandymą. Autorius mirė, įsitikinęs, kad visa tai parašė į stalčių, tačiau manau, kad turėjo mirti ramia sąžine ir su palengvėjimu – kad vis dėl to užrašė tai, ką jautė turįs užrašyti. Tekste iš pirmo žvilgsnio, nėra nieko drastiško ar, kaip šiandien pasakytume “grafiško”, bet tuo pat metu jis ypatingai apnuoginantis žmogiškąją prigimtį. Knyga buvo išleista tik 1957-aisiais, Tomasi di Lampedusa jau mirus nuo plaučių vėžio ir pirmiausia pranašu jis tapo užsienyje, o ne savo tėvynėje.

O jau 1963-aisiais Lucchino Visconti pagal romaną sukūrė filmą, tapusį kino istorijos klasika, su ištisu žvaigždynu – Burt’u Lancasteriu, Claudia Cardinale, Alainu Delonu:

http://www.youtube.com/watch?v=BHkjVRJD8sM

Šiandienos akimis žvelgiant tai – puikus retro filmas, galbūt perdaug nugludintas mano skoniui (jį vertinu visų pirma dėl nuostabios scenografijos – viskas filmuota autentiškose, romane aprašytose vietose ar realiuose jų prototipuose; ir dėl Burto Lancasterio, suvaidinusio pagrindinį herojų, don Fabrizio, kunigaikštį Saliną). Vis dėl to, knyga – puikesnė, aštresnė, labiau prisodrinta autoironijos, sarkazmo ir tylaus dramatizmo, kurio filmas atspindi tik nedidelę dalį, kad ir šiame epizodėlyje su tipišku Tomasi di Lampedusa dialogu:

http://www.youtube.com/watch?v=m3srGUvIyOo&feature=related

O štai trumputis vertimas:

- Tai nuobodžiauji, Fabrizio?

- Ne, tik štai susimąsčiau kad visos tos dažnas vedybos tarp pusbrolių ir pusseserių mūsų veislės negerina. Štai, tik pažiūrėk – jos visos atrodo kaip beždžionės, kurios tuoj tuoj užsiropš ant kandeliabrų, pakibs ant uodegų ir pradės sūpuotis, visiems rodydamos savo plikus užpakalius.

Kodėl – paskaitykite romaną, ir sužinosite. Na o kaip sekėsi keliauti Leopardų giminės takais Sicilijoje – skaitykite sekančiame įraše.

P.S. Jei norite į Leopardų Siciliją nukeliauti nepakildami nuo sofos, šis albumas – kaip tik jums:

Sicily: Land of the Leopard Princes. Gerrard Geffen, Fanny Calefati di Canalotti. Photo: Jean Bernard Naudan. I.B.Tauris, London/New York, 2001.

Sicily_Land_Book

Puikus kvapą gniaužiančios fotografijos ir protingo, įdomiai parašyto teksto derinys – apie neturistinę Siciliją ir jos kilmingų šeimų gyvenimo būdo istoriją, slypinčią už užvertų privačių palazzo durų. Juose tebegyvena tos pačios šeimos ar jų palikuonys, tad interjerai – ne muziejiniai, o gyvenamieji. Namų koplyčiose tebesimeldžiama, o pokylių salėse – tebešokama; iš stalo sidabro ir porceliano – tebevalgoma. Šis albumas tapo viena priežasčių, dėl kurių Sicilijos grožybes užsimaniau išvysti savo akimis.