Skilties įrašai: Kelionės

Apie mano skonio vietas Paryžiuje:

44
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Balandžio 23 d. 21:53
Kelionės, Kūnas

Skaitytojų pageidavimu – apie mėgstamas Paryžiaus vietas. Apie kai kurias esu jau užsiminusi – apie „Galignani“ knygyną, apie „Le Louchebem“ restoraną. Nesu tokia Paryžiaus specialistė, kaip, tarkime, kolegė Edita Urmonaitė, bet yra tekę pagyventi ten keletą mėnesių, o ir vėliau, sugrįžimai būdavo nuostabūs ir „ne turistiniai“ – dėkoti už tai reikia pažįstamiems paryžiečiams arba įdomiems ir avantiūristiškiems žmonėms, su kuriais tekdavo keliauti. Nemažą dalį atradau Juozo Statkevičiaus ir jo pažįstamų rato dėka. Tad Paryžių pažįstu fragmentiškai, bet užtat kokiais fragmentais! Nesu buvusi “Euro Disneilende”, bet teko laimė pabūti Versalyje, per „Dior“ šešiasdešimtmečio pokylį. Nesu buvusi zoologijos sode, bet užtat lankiausi „Deyrolle“ – unikaliojoje taksidermijos parduotuvėje, kurios iškamšas kolekcininkai vertina it meno kūrinius. Kairįjį krantą pažįstu nepalyginamai prasčiau nei dešinįjį, bet užtat dešiniajame yra tekę apsistoti „Ritz“ ir gyventi Le Marais. Mano mėgstamos vietos nebūtinai yra brangios, „išskirtinės“ arba pripažįstamos keliaujančių tautiečių – pavyzdžiui jų vertinamąjį ir pamėgtąjį restoraną „L‘Avenue“ laikau mirtinai nuobodžia ir blankia vieta… Skonio reikalas, kaip sakoma. Tad štai, mano skonio vietos:

Jei norite aplankyti nebanalų muziejų – siūlau Musee Carnavalet, Paryžiaus miesto istorijos muziejų, įsikūrusį Le Marais kvartalo rūmuose, kitados priklausiusiuose garsiajai memuarų autorei Madame de Sévigne. Jos laiškai dukteriai, parašyti XVII amžiuje gerai nusmailinta, ironiška plunksna šiandien mums teikia neįkainojamų žinių apie Liudviko XIV epochą ir jos asmenybes. Paklaidžiokite po nediduką muziejų žaviuose renesansiniuose rūmuose su pasakiško grožio sodeliu, ir manau, kai ką tikrai suprasite apie Paryžių, jo asmenybes ir paryžietiškąjį gyvenimo būdą. Laikinosios parodos irgi vertos dėmesio – štai dabar, pavyzdžiui, ten veikia Eugène Atget fotografijos paroda – visiems, norintiems sužinoti, kaip atrodė senasis Paryžius iki uniforminės Hausmanno rekonstrukcijos.

Visai šalia jo, praėjus Rue des Rosiers (vieną pagrindinių senojo žydų kvartalo arterijų, kupiną judaikos parduotuvėlių, kuriuose galima įsigyti viską – net vaikiškas jarmulkes su Teletabiais), link Place des Vosges, viena mano mėgstamiausių mados parduotuvių. Nemėgstu didžiųjų universalinių, Avenue Montaigne man perdaug oficiozinė, „Colette“ – jau pasidariusi perdaug turistinė, bet rūsčioji „L‘Eclaireur“ – pats tas. Nueikite ten, net jei kainos ir kandžiojasi – pažiūrėti kaip atrodo vieta, kur susilieja visiškas interjero estetizmas ir nepriekaištingai atrinkta, suredaguota mada, virsdami kažkuo panašiu į „mados meno galeriją“. Nueikite tam, kad pasisemtumėte idėjų, kurias galbūt vėliau galėsite atkartoti pigiau. Neikite ten, jei jums patinka „Cavalli“ ar „Dolce&Gabbana”, bet jei mėgstate Haider Ackermann ar Martin Margiela intelektualią prabangą – ši vieta pats tas.

Prie pat Louvre, Rue de Boilois – „Gallerie Véro-Dodat“, nuo 1826 metų veikianti parduotuvių galerija: dar iš tų laikų, kai Paryžiaus gatvės ne visuomet buvo grįstos ir plaukė purvais ir mieste ėmė rastis dengtos, dailiomis plytelėmis klotos prekybinės galerijos, po kurias beau monde galėjo vaikščioti nesušlapdami palankų ir neišsipurvindami batų. Šiandien „Gallerie Vero-Dodat“ – rinktinės meno ir kolekcinių vienetinių baldų galerijos, prabangių smulkiųjų mažmožių, vertú, krautuvėlės, Christiano Louboutino, Terry de Gunzburg ir dar kelių kitų puikių mados ir kosmetikos namų būstinės. Jei nedrąsu paskambinti varpeliu ir užsukti į krautuves – galite tiesiog mėgautis vaizdais pro didžiules stiklines vitrinas, grožėtis išstatytais daikteliais ir tuo, kad galerijoje nerasite vieno – jokio kičo.

O į šią parduotuvę Palais Royale užsukti tiesiog būtina – jei mėgstate retus kvapus ir jūsų netenkina tualeto gaivikliais dvelkianti masiniam vartotojui skirta produkcija, kuria pastaruosius dešimtmečius kepa „brandai“ ir populiarūs mados namai. Aš mėgstu ne tik įdomesnius aromatus, bet ir pačius rūmus su jų galerijomis apsuptu sodu, tad beveik kas kartą neišvengiamai užsuku į Serge Lutens Les Salons Palais Royale – įstabaus grožio ampyro stiliaus įkvėptą ir 1992 m. parduotuvę, kur garsusis ilgus metus su Shisheido dirbęs parfumeris prekiauja savo sukurtais kvepalais pilstomais ne į firminius stačiakampius, o į dailius apvalius buteliukus, kuriuos galima išsinešti tik iš šios parduotuvės. Jums pageidaujant, ant jų gali išgraviruoti jūsų inicialus ar meilės žodžius dovanos gavėjui. Magiška aplinka, magiški aromatai, mano mėgstamiausieji – grynasis Un Lys tvankiems vasaros vakarams ir La Myrrhe šaltuoju metų sezonu (pastarasis laikomas parfumerijos šedevru, na ir šiaip esu neabejinga miros kvapams…)

 

Vežti arbatą į Londoną – turbūt tas pat, kaip vežti vandenį į Dunojų, na bet aš iš Paryžiaus sau ir lauktuvių visada parsivežu Marriage Frères arbatos – mano nuomone, šios parduotuvėlės yra tas pat arbatai, kas kvepalams – Serge Lutens. Nedaug kas žino, bet prancūzai irgi garsėja arbatos gėrimo tradicija ir ritualais, tiesa, visiškai kitokiais nei britai. Skiriasi ir patiekimas kitokiuose arbatinukuose, ir mėgstamos puodelių formos, ir užkandėlė ar desertas prie arbatos. Tad jei norisi klasikinių-kolonijinių juodųjų – žinoma, angliška arbatėlė, tačiau jei patinka aromatizuotos ar maišytos su žolelėmis ir linkstate prie japoniškų – tuomet neabejotinai Marriage Freres.

Geriausias karštas šokoladas Paryžiuje ir šiaip desertai pompastišku Belle Epoque stiliumi – La Maison Angelina, Rue Rivoli. Visiškai moteriška, poniutiška, mergaitiška vieta, veikianti nuo 1903 metų. Įkurta austro konditerio (austriškos kavinės valdo) ir pavadinta dukters vardu, išpuošta vieno garsiųjų Belle Epoque interjero dizainerių Eduard-Jean Niermanso, ji savo laiku viliojo net pačią Coco Chanel, kuri buvo nuolatinė lankytoja – kas būtų galėjęs pagalvoti, aš visuomet maniau, kad ji gyvavo tik cigaretėmis. Du firminiai patiekalai yra itin kaloringi, tad po jų, kaip ir dera po kiekvieno tikro malonumo, reikia atgailauti ir marinti save: Mont-Blanc pyragaitis ir karštas šokoladas L‘Africain: pagal mano reitingus – Nr. 2 visame pasaulyje (pirmoji vieta už karštą šokoladą – Vilniaus Operos ir Baleto teatrui, bet čia dėl vaikystės nostalgijos).

Bistrot Benoît (Rue St Martin) – gerai saugoma paslaptis, kaip paragauti garsiojo šefo Alain Ducasse virtuvės nebankrutuojant. Nuo 1912 veikusį tradicinį, legendinį paryžietišką „Benoît“ prieš penkerius metus nupirko garsiojo šefo restoranų grupė, tačiau nusprendė nekeisti vietos „filosofijos“ – tradicija, tradicija, tradicija. Pradedant interjeru ir ypač – stalo serviravimu (vien ko vertos lėkštės su inicialu B, sunkūs sidabruoti stalo įrankiai), ir baigiant, žinoma, patiekalais – jie tokie tradiciniai prancūziški, kad dabar skaitydama Umberto Eco „Prahos kapines“, kur XIX a. paryžietiškajam maistui skiriama nemažai dėmesio, jaučiuosi taip, lyg skaityčiau Bistrot Benoît meniu.

Au Rocher de Cancale (Rue Montorgueil) – kitas restoranėlis, kurį buvo netikėta aptikti tame pačiame romane. Buvo malonu matyti įamžintą literatūros puslapiuose, nes, Juozui Statkevičiui užrodžius (gyveno visai šalia vienu metu) nekart yra tekę ten pietauti ir baisiai patinka jo atmosfera (nors jei paskaitysite atsiliepimus, tai klientai pasiskirstę po lygiai – vieni mėgsta, kiti nekenčia; taip nutinka su visais charakteringais dalykais). Manau, kad intertekstualistas Umberto Eco jį į romaną patalpino būtent dėl literatūrinių sąsajų – čia pietaudavo Goncourt‘ai, Stendhalis ir Balzac‘as, ir jų laikais jis buvo garsi austrių valgymo vieta. Tokia garsi, kad austrės net nebuvo minimos meniu – jos buvo savaime suprantamas dalykas, užkanda apetitui sužadinti. Restorano kampas neatsitiktinai pažymėtas keista iškaba – juodu uolą imituojančiu reljefu, apkibusiu austrėmis ir geldutėmis. Viduje – plikos tinko sienos ir šlovingą praeitį menančios freskos, romano puslapiuose – sąmokslo vieta, mano prisiminimuose – paryžiečio pažįstamo paliepimas visuomet suvalgyti patiekalą puošiančią petražolę; prietaras, lemiantis sėkmę ir labai nesunkiai įvykdomas, nes maistas tikrai puikus, o jūros gėrybės – tik sezoninės, keičiamos kas mėnesį.

Apie Edgarą Montvidą Edinburge

3
Kristina Sabaliauskaitė, 2012 Balandžio 7 d. 14:55
Kelionės, Menas

Operos tema tęsiasi. Ką tik buvo apie Manon Lescaut, dabar – apie Edgarą Montvidą Edinburge, Škotijos operos „Palaidūno karjeros“ (The Rake’s Progress) pastatyme. Reginys toks, kad dėl jo iš tikrųjų verta buvo sėsti į traukinį ir keliauti į Edinburgą. Na, ne vien dėl to… Edinburgą be galo mėgstu, ten turiu gerų draugų, kuriuos visada gera aplankyti. Bet kai ir per vakarienę po spektaklio (buvom gražiajame The Witchery (‘Raganyno’) restorane, ir net kitą dieną per pusryčius vis dar dalinomės įspūdžiais ir aptarinėjome operą, tai aišku viena - reginys tikrai įsimintinas. 

„Šlovingas pasirodymas“, „sultingas, plačiai atsiskleidžiantis lietuvio tenoras“, „skrodžiantis lietuvio tenoro pasirodymas, kuriam nieko negalima prikišti“, „įspūdingas pastatymas verčiantis mėgautis kiekviena akimirka“ – šitaip britų spauda pristatinėjo naujausią Edgaro Montvido vaidmenį režisieriaus Davido McVicaro pastatytoje Igorio Stravinskio operoje „Rake’s Progress“ Škotijos operoje.

Labai norėjau ją išvysti ne vien dėl Edgaro, bet ir dėl to, kad prieš tai yra tekę matyti Davido McVicaro „Die Zauberflöte“ su  Johno Macfarlane kostiumais ir scenografija Londono Royal Opera Covent Garden; pastatymą, jau įėjusį į pasaulio operos istorijos klasiką. Drąsiai galiu teigti, kad man asmeniškai ji – bene įsimintiniausia iš visų iki šiol matytų operų.

Kuriant Stravinskio „Palaidūno progresą“ Škotijos operai, šių garsių režisieriaus ir scenografo darbo vaisių vėl laukta su nekantrumu – režisierius sakė, jog pastatyti šį kūrinį buvo viena jo gyvenimo ambicijų. Rezultatas nenuvylė – XVIII amžiaus istorija apie palaidūną Tomą Rakewell‘ą, Šėtonui pralošusį savo meilę dėl pažadėtų turtų ir gyvenimo gėrybių, scenoje pasakojama vaizdingai tarsi kinofilmas. Įdomu, kad Įgorį Stravinskį sukurti šią operą įkvėpė vaizdai – britų tapytojo Williamo Hogartho 1732-1733 m. sukurta paveikslų serija „The Rake’s Progress“, šiuo metu saugoma Londono Sero Johno Soames‘o muziejuje.

Kompozitorius, viename Amerikos muziejų išvydęs pagal šią paveikslų seriją amžininkų sukurtas graviūras, taip susižavėjo vaizdinga nuopolio istorija, kad ėmėsi kurti operą nė neturėdamas jokio užsakymo iš kurio nors teatrų. Savo idėja jam pavyko uždegti ir amerikiečių poetą W. H.Auden‘ą, kuris taip pat neatlygintinai ėmėsi kurti libretą, sakydamas, jog jam didžiulė garbė talkinti Stravinskiui.

Naujojo Stravinskio kūrinio premjera įvyko Venecijos „La Fenice“ teatre 1951 m. ir nuo to laiko opera „The Rake’s Progress“ nekart viliojo garsiausius atlikėjus ir režisierius – pavyzdžiui Stockholme ją buvo pastatęs net pats Ingmaras Bergmanas.

Edinburge Stravinskio „Palaidūnas“ Davido McVicaro, Johno Macfarlane, ir atlikėjų sąstato dėka išsiskleidžia visu XVIII amžiaus grožiu ir dekadansu. Ambicingasis Tomas Rakewellas atsisako jo laukiančios sužadėtinės ir idiliškos, tarsi iš Thomas Gainsborough paveikslų atkeliavusios pastoralės provincijoje, vos išgirdęs, kad mirė jo turtingas dėdulė ir paliko jam solidų palikimą. Lengvo turto ištroškusiam Tomui nė motais, kad apie dėdulės buvimą lig tol nė neįtarė, kad teks palikti mylimąją ir keliauti į Londoną tvarkyti palikimo reikalų. Jis aklai patiki Nicku Shadow‘u (Nicku Šešėliu), kuris yra ne kas kita kaip velnias ar tamsiąją, nuodėmingąją žmogaus prigimties pusę atstovaujantis alter ego.

Londonas herojų įtraukia tiesiai į nuodėmių ir amoralaus gyvenimo kloaką. Viešnamiai, lošimai, prostitutės, apgavikai, o svarbiausia – įsitikinimas, kad „jūra iki kelių“, Tomą nuveda pražūtingu keliu – vien dėl noro būti kietu jis leidžiasi tvirkinamas bordelyje ir neria po sijonu Motušei Žąsiai (Mother Goose, „bordelmamai“ su milžiniškomis krūtimis), orgiastinės iniciacijos rituale geria myžalus iš naktipuodžio ir simboliškai kanda ilgėliausio batono – viskas, kaip ir dera XVIII a. degradacijos dvasiai. Vien dėl juoko jis veda Babą Turkę, barzdotą moterį, gyvenančią iš brangiai apmokamų pasirodymų egzotikos ir gamtos pokštų mėgėjams (scena, kai itin gundanti Baba Turkė žengia seksualia, sidabrine kurpaite apauta kojele iš lektikos ir nusiplėšia nuo veido šydą, atidengiantį solidžią juodą barzdą, yra verta atskiro pagyrimo režisieriui), Nicko Shadow‘o sugundytas investuoja į stebuklingą mašiną, akmenis verčiančia duona ir bandelėmis, galiausiai – bankrutuoja, jo turtas parduodamas iš varžytinių, jis pats atsiduria skolininkų kalėjime ir galiausiai, išprotėjęs nuo pasigauto sifilio įspūdingai miršta beprotnamyje.

Edgaro Montvido balsas ir vaidyba, choreografija, judesiai, galiausiai „įsigyvenimas“ į įspūdingus kostiumus ir vaidmenį, „Palaidūno kelionę“ paverčia nepamirštamu reginiu – atrodo, jog šis vaidmuo sukurtas specialiai jam. Štai ką rašo „The Daily Telegraph“:

„Spektaklio širdis – lietuvių tenoras, kuris beatodairiškai įsigyvena į Tomo paklydimus, jo jaunuolišką įsitikinimą, jog visas pasaulis jam skolingas, jo išdidumą, jo lėbavimus ir gėdingą išprotėjimą nuo venerinės ligos. Tiesa, keista yra girdėti šio tingaus, išlaidaus, tipiškai angliško personažo žodžius, dainuojamus su [lietuvišku] akcentu, kuris mūsų šiandieninėje populiarioje sąmonėje asocijuojasi su sunkiu darbu ir taupumu. Tačiau girdėti Stravinskio muziką, dainuojamą su tokia gelmės pajauta ir spalvingumu, su tokiu pasitikėjimu ir aistra, tokiu iškalbingumu ir intensyvumu, yra išskirtinė patirtis.“

Tačiau Škotijos operos „Palaidūno progresas“ yra šventė ne tik ausims, bet ir akims. Edgaras Montvidas scenoje pavergia ne tik balsu, bet ir savo išvaizda, kūnu, judesiais – jis iš tiesų atrodo kaip personažas, nužengęs iš to meto paveikslų ir graviūrų. Scenografijoje provincijos nekaltybę keičia Londono orgijų groteskas, pagiringus rytus prabangiame bute – bankrutavusio turto varžytinių karštligė, kortų dvikovą su šėtonu – beprotnamio chaosas. Vienoje Londono gatvių scenoje dekoracijos keistai primena XVIII amžiaus Vilnių – netrūksta nė milžiniškos memento mori giltinės, tarsi maro laikais… Visas veiksmas scenoje tokio gero tempo, kad prilygsta geram kino trileriui, o garso ir vaizdo grožis… gaila, kad neradau nė mažiausio videoklipo internete. Bet rekomenduoju: režisierius Davidas McVicaras sukūrė dar vieną operos žanro šedevrą. Su lietuviu pagrindiniame vaidmenyje.

Foto: Markas Hamiltonas, Scottish Opera.

Leopardų Sicilija IV: Apie Kataniją ir viešnagę rūmuose

5
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Rugsėjo 27 d. 09:00
Kelionės

Nežinau kodėl, bet „moteriškąją“ (žr. įrašą apie Palermą) Kataniją (Catania) pamilstu iš pirmo žvilgsnio: pavergia jos atmosfera, jos kontrastai tarp Baroko įmantrybių ir „užupiškų“ griuvėsių skurdo, jos vulkano suodžiais aprūkę mūrai, jos grožis. Šventosios Agatos miestas keliautojus vilioja krūtimis – miesto globėjos budeliai būtent šią kūno dalį žvėriškai nupjovė ją kankindami ir dabar apie tai primena tūkstančių tūkstančiai erotiškų krūties formos minne di vergine, kartais tiesiog vadinamų casatelle di Sant‘Agata pyragėlių kafeterijose ir kepyklose, glazūruotų su maraschino vyšnaite vietoje spenelio, neglazūruotų – iš auksinės tešlos, įdarytų šokoladu ar apelsino žievelių kremu (pastarieji sugundo net mane, šiaip gana abejingą saldumynams). Dar viena, mergaitiškai smaila, ugnimi švirkščianti krūtis dunkso barokinio miesto fone – Etna, suodinanti ir juodinanti miesto sienas, retkarčiais, kokį kartą per tūkstantmetį, užliejanti Kataniją lava, kaip kad nutiko 1669 metais.

Gal todėl Katanijos vyrai yra super-macho, ir super-flirtuotojai. Gal taip jie priešinasi moteriškai miesto aurai? Juk net katedros aikštėje (Piazza del Duomo) stovintis miesto simbolis, Antikos laikus menantis juodos lavos dramblys u Liotru (taip vadinamas burtininko Heliodoro garbei, kuris pasak legendos jį sukūrė, ant jo skraidydavo į Konstantinopolį ir gal net pats gebėdavo drambliu pasiversti) iš pradžių buvo… belytis. Kai 1736 metais architektas Giovanni Battista Vaccarini atidengė paminklą, išmoningai sukonstruotą iš šios archeologinės iškasenos ir egiptietiško obelisko, miesto vyrija įdūko ir palaikė tai tikru įžeidimu visam miestui – Katanijos simbolis ir be kiaušų!? Vaccarini neliko nieko kita, kaip tik padaryti iš juodos lavos dailią didelę juodų sėklidžių porą ir priklijuoti ją simboliui…

Katanijos senukai išdidžiai būriuojasi pavėsyje prie Duomo tvoros – cigaretės, juokelio, naujausių paskalų. Už poros žingsnių, už Neptūno fontano – garsusis Katanijos žuvies turgus. Čia, tarp kardžuvių, ančiuvių, tunų, krevečių, menkių, Viduržemio jūros dentex‘ų ir dar nežinia kokių, tiesiog biblinio dydžio valgomų monstrų, iš kojų verčiančiame žuvyno kvape, rėksmingi pardavėjai nenusakomais tembrais ir garsu giria savo prekes. Žvelgi į kokį išdidų bedantį – ir supranti: šitaip, čia pat, šioje vietoje visą gyvenimą rėkė jo tėvas, o galbūt – ir senelis, prosenelis. Gal net ištisos kartų kartos – atgal,  iki pat Heliodoro laikų. Jeigu norite pajusti tradiciją ir istoriją visais penkiais pojūčiais – keliaukite į Katanijos žuvų turgų.

Tomasi di Lampedusos aprašytoji lemtingosios vizijos vieta, Katanijos traukinių stotis, Catania Centrale, beveik tokia, kaip princo Salina laikais. Ir, nuviliančiai - beveik tokia pat kaip tūkstančiai kitų stočių visoje Europoje. Tačiau būtent Katanijoje atsiduriu romano puslapiuose – lyg būčiau įžengusi tiesiai į knygą. Išsipildo mano svajonė – pasisvečiuoti tikrame sicilietiškame palazzo.

Palazzo Biscari, vieni gražiausių Sicilijos Baroko rūmų, man jau truputėlį pažįstami iš gražiojo albumo „Sicily: Land of the Leopard Princes“ – jo puslapiuose jau matyta gražioji „Paukščių galerija“. Jausmas, kylant rūmų laiptais nepaprastas – ypač, kai tave veda ne kas kitas, o Ruggero Moncada Paternò Castello, Biscari princų palikuonis. Po 1693 žemės drebėjimo rekonstruotuose ir apie XVIII a. užbaigtuose rūmuose tebegyvena ta pati šeima, kurios vardas persmelkęs visą Kataniją – gatvių pavadinimų lentelėse, marmuriniuose paminkluose iškiliems protėviams, netgi miesto municipalinio muziejaus turbūt nebūtų, jei ne nuostabi šeimos dovanota antikinės archeologijos kolekcija.

„Mūsų čia dabar gyvena apie dvidešimt žmonių, penkios šeimos“ – pasakoja šeimininkas ir juokauja, kad kažkada, kai prosenelis padalino savo palikimą taip pat dvidešimčiai, jų atšakai teko keturi procentai. „Bet jų pakanka dar ir dabar – na, ne rolsroysams, bet gyventi galima. Motociklams užtenka“ – vylingai mirkteli ir pasakoja apie savo aštuoniasdešimt dvejų tėvą, kuris dar prieš porą metų aistringai važinėjosi triračiu motociklu. „Na mes tokie, gyvybingi, latino lovers“ – juokiasi.

Rūmų prieangyje – lygiai kaip aprašyta ir Tomasi di Lampedusa romane – ant sienų kabo šeimos valdų „portretai“. Patamsėjusiose nuo amžių drobėse – vos įžiūrimi pilių, dvarų, rūmų siluetai; kai kurie vis dar tebėra šeimos nuosavybė. Dviejų laukų herbe – pilis, castello, vienos iš galingų promočiučių ženklas, ir raudoni dryžiai aukso fone, perbrėžti įstriža mėlyna linija. Su herbais taip jau yra – kuo senesnė giminė, tuo abstraktesnis herbinis ženklas. Paternò dryžiai vieni seniausių – giminė kilo iš XI amžiaus normanų riterio, nesantuokinio Ebruno grafo sūnaus, kuris atvyko vaduoti Sicilijos iš arabų jungo. Pavainikis taip narsiai pasižymėjo mūšyje, kad normanų karvedys, grafas Roger, pakėlė jį į riterius. Auksuotą priklaupusio narsuolio skydą vadas perbraukė kruvinais pirštais – štai jums ir dryžiai. Na o kadangi riteris buvo nesantuokinis palikuonis (pavardė tą ir reiškia: „pater no“ – „tėvo nėr“) – paklūstant heraldikos taisyklėms teko herbinį skydą įstrižai perbraukti.

Vėliau šeimos atstovai dar ne kartą atstatinėjo savo krūtines mūšiuose gindami tėvynę, 1663 Ispanijos karaliaus Pilypo IV buvo pakelti į princus ir Ispanijos grandus, o pastaraisiais amžiais atliko lemiamą vaidmenį Katanijos mecenatystėje, kultūroje, apšvietoje. Tačiau šeimoje (kaip ir visose) būta ne vien herojų ir filantropų: pasitaikydavo ir sadistų, ir ištvirkėlių, ir šiaip vėjavaikių. Klaidžiodama po gerą pussšimtį Palazzo Biscari kambarių, Ruggero Moncada pasakojamų istorijų galėčiau klausytis ir klausytis – apie protėvį, kuris įsimylėjo gražuolę savo šilko manufaktūros darbininkę, tačiau jam kažkur išvykus, jo žmona sučiupo jaunąją varžovę ir, išvežusi ją į kitą dvarą, gyvą užmūrijo viename kambarėlių. Prieš užgesdama, nelaimingoji dienų dienomis šaukėsi pagalbos, o į sunerimusių dvariškių klausimus žiaurioji rūmų ponia atsakinėjo, kad „tai tik katė kniaukia“… Ir apie kitą protėvį, turėjusį meilužę daug sakančia pravarde Bocca di Fuoco – „ugninė burna“. Tai jai – o teisingiau tam, kad šioji galėtų nemačiom išsprukti iš miegamojo, jei ten sumanytų užsukti teisėta žmona, mylimojo pasamdytas architektas Francesco Bataglia pastatė nuostabiąją putotą jūros bangą primenančią laiptinę, kuria galima nusileisti iš princo miegamojo į galeriją šalia pokylių salės. „Štai jums, prašom, šimtas penkiasdešimt metų iki Gaudi“ – išdidžiai rodo rūmų šeimininkas į rokoko architektūros ir konstrukcijos stebuklą.

Nuo terasos, dekoruotos kito Sicilijos Baroko meistro, Antonio Amato apie 1707 metus, atsiveria vaizdas į miestą. Seniau, iki žemės drebėjimo, terasos pamatus beveik skalavo jūra – bet lavai užliejus šią vietą, kranto linija pasistūmėjo gerokai pirmyn. Terasoje kiekvienas putto, gėlių girlianda ir gausybės ragas simbolizuoja pasakojimą apie šeimos vaisingumą, didybę ir turtą. Neapolio vaizdais (iš ten kilusi viena kilmingų pramočių)  ir mitologinėmis freskomis dekoruota pokylių salė irgi matė nemažai švenčių, meilių, šokių ir lėbavimo; būtent čia, Palazzo Biscari, filmuota viena gražiausių pastarojo meto itališkųjų kino juostų, Roberto Faenza‘os „I Vicerè“ (Vicekaraliai), pagal Federico de Roberti romaną apie Katanijos kunigaikščių Uzeda šeimą.

Bet vaikštant po rūmus su jų šeimininku, kino ir literatūros tikrovė atgyja ir virsta gyvenimo tikrove; istorija virsta „šiandien“,  „dabar“. „Pažiūrėkit, ar dar kyla klausimų kas aš?“ – juokiasi Ruggero Moncada, atsistojęs prie vieno iš protėvių portretų į kurį yra panašus kaip du vandens lašai. Vienas juodais princo drabužiais su ordinais, kitas – su nutrintais džinsais, bet veidas išties tas pats. Lygiai kaip ir šiandieniniai Moncada di Paternò Castello yra prisitaikę prie naujųjų laikų. Kaip ten sakė kunigaikštis Salina „Leoparde“ apie Sicilijos aristokratijos ateitį – „mes turime pasikeisti, kad išliktume tokie patys“. Tad dabar rūmai yra nuomojami svarbiems renginiams, vestuvėms.  Mums bebūnant, po kiemą vienas po kito sukasi tiekėjų ir dekoratorių furgonai – vienos vestuvės keičia kitas, o gaunamos lėšos padeda išlaikyti visą šią grožybę ir, svarbiausia, konservuoti ir restauruoti neįkainojamas vertybes.

Privačiuose šeimos apartamentuose, kur nepatenka pašaliečiai, bet kur mus maloniai pakviečia svetingas šeimininkas, puikiai susipina sena ir nauja, istorija ir dabartis. Ne, jų jums nenufotografavau – žmonių privatumas tam ir yra privatus. Bet regimojoj atminty visuomet išsaugosiu jų elegantišką, jaukią, atmosferą – su senoviniais žemėlapiais, drugelių kolekcijomis, antikvariniais dirbiniais ir vertingu moderniuoju menu, su dviem šeimininko šunimis – milžinu ir kambariniu mažiuku, ir su neįsivaizduojamo rainumo didžiuliu pilku katinu… Ir su neapsakomo grožio vidiniais kiemeliais su senais augalais, per Katanijos vasaros karščius virstančiais svetainėmis po atviru dangumi…

Nežinau, ar man pavyko aprašyti Palazzo Biscari, bet jau dabar jų pasiilgstu. „Atvažiuokit būtinai vasario mėnesį, per Šventos Agatos šventę – mieste būna milžiniška procesija, šventosios relikvijorius ir visos jam priklausančios brangenybės nešiojamos gatvėmis, ir, įsivaizduokit, niekas jų nepavagia“ – su tikrai sicilietišku humoru ir ironija sako rūmų šeimininkas. Bijau, kad tikrai galiu susigundyti…

Nuotraukų galerija

Leopardų Sicilija III: Apie Palermą, mumijas ir šventąją Rozaliją

7
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Rugsėjo 25 d. 10:00
Kelionės

Dar vienas įrašas apie Siciliją “Leopardo” pėdsakais, šįkart iš Palermo, nerekomenduojamas jautriems žmonėms.

„…Tai jį privertė susimąstyti, kad gal reikėtų atnaujinti šeimos kapą Kapucinuose. Gaila, kad lavonų daugiau niekas nebekabina už kaklų kriptoje ir nestebi kaip jie lėtai mumifikuojasi; jis pats atrodytų didingai ant tos sienos, aukštas ir stambus, gąsdintų mergaites savo sustingusia šypsena pergamentiniame veide ir ilgomis nankino kelnėmis. Bet ne, jį veikiausiai apvilktų šventiniais iškilmingais drabužiais, galbūt net šiuo vakaro kostiumu, kurį vilki dabar…“ (p. 174 p. “The Leopard”, Vintage, 2007, Archibaldo Colcouhon‘o vertimas)

Taip mąsto pagrindinis herojus don Fabrizio Corbera, kunigaikštis Salina, keliaudamas į garsųjį pokylį Palermo Ponteleone rūmuose. Važiuoja į balių, o galvoja apie mirtį – nesupaisysi tų aristokratų. Betgi paskaitykite ir sužinosite kodėl.

Tad garsiosios Kapucinų vienuolyno katakombos Palerme neišvengiamai atsiduria mano maršrute. Jos – viena slogiausių, labiausiai sukrečiančių visos kelionės patirčių, tad silpnesnių nervų žmones perspėju ir prašau toliau neskaityti.

Kodėl? Todėl, kad makabriškosios mumijos ten tebekaba ir šiandien. Jas visi norintieji gali pamatyti susimokėję tris eurus už bilietą. Už eurą – nusipirkti atvirukų su mumijų „portretais“, tarp jų  – ir su dvimetės mergytės Rosalios puikiai išbalzamuota mumija su rausvu išblukusiu „bantu“. Mano vyrą tas nuteikia nemaloniai: “ne tik kad neleidžia žmonėms ilsėtis ramybėje, bet dar ir kvailiems turistams leidžia juos apžiūrinėti už tris eurus” – piktinasi jis, bet kantriai pasirašo ir šiai mano beprotiškai ekskursijai.

Mirtis ir irimas, mumijos, skeletai ir relikvijos man paprastai nekelia siaubo, bet Kapucinų katakombose yra kažkas slogaus. Galbūt todėl, kad mumijos – ranka pasiekiamos, tvarkingai sukabintos, surikiuotos, surūšiuotos (vienuoliai – sau, kunigai – sau, kariškiai – sau, didikai – atskirai; atskirai vyrai, moterys, nekaltos mergelės su nuotakų sukniom, apelsinžiedžių vainikais, baltais šydais ir vis dar spyruokliuojančiom susuktom garbanom, atskirai – vaikeliai ir kūdikėliai, sudėlioti į lopšius, suburti į išmoningas, vaikų kambarį primenančias kompozicijas). Viskas – su buhalterio tikslumu, sandėlininko tvarka ir prekeivio išmone. Ne barokiškas filosofinis mirties šokis, o devynioliktojo amžiaus buržua kruopštumas ir liguistas, užslėptas, sau nepripažįstamas, dirgiklių ištroškęs smalsumas. Tiesiog tikras mirties supermarketas – galbūt neatsitiktinai naktį susapnuoju, kad per Kapucinų katakombas stumiu dardantį metalinį prekybcentrio vežimėlį.

Bet apkaltinti šiandieninių Palermo gyventojų pasipelnymu iš mirties, ekshibicionizmu ir pataikavimu pigiam kvailų turistų šiurpuliui už tris eurus – negalima. Ne viskas taip paprasta.

Jos, tos mumijos,   – arba, teisingiau, „jie“ – dievobaimingi Palermo gyventojai, kilmingieji iš garsiausių šeimų, kunigai ir vienuoliai,  mergelės ir nekaltų kūdikėlių tėvai patys to norėjo – kaip didžiausio prestižo. Jokio nuolankumo, jokio „iš dulkės į dulkę“ – arba bent jau noras, kad tas virsmas būtų kuo ilgesnis, puošnesnis ir… madingesnis.

Netikite? O štai nuo ko viskas prasidėjo. Kai XVI a. persipildė Kapucinų vienuolyno kapinės ir šios brolijos Palermo vienuoliai savo reikmėms pasistatė kompaktiškas požemines katakombas, pirmasis brolis kažkaip sėkmingai išdžiūvo ir mumifikavosi – manoma, pats, be niekieno pagalbos. Žinomas jo vardas – brolis Silvestras iš Gubijos. Jo mumija kabo prie pat įėjimo, su šitai liudijančia ranka rašyta kartono etikete ant krūtinės. Atiduoti pagarbą pirmajam katakombų „klientui“ ėmė traukti būriai miestiečių ir apylinkių maldininkų. Sausame katakombų mikroklimate puikiai išsilaikė ir kitų vienuolių kūnai, o pasauliečiams ūmai prestižo reikalu tapo būti laidojamiems Kapucinų vienuolyne. Imta specialiai mumifikuoti – mirusieji buvo aštuonis mėnesius vertikaliai džiovinami ant specialių vamzdžių, vėliau vilgomi actuose, laikomi stiklo karstuose.  Kilmingieji šį pageidavimą įtraukdavo į savo testamentus – kartu su gausiomis aukomis vienuolynui idant Kapucinai priimtų ir jų kūnus. Ilgainiui šios donacijos tapo vis brangesnės ir sudėtingesnės – tam tikra suma išsipirkti nišą katakombose, dar kita suma – tam, kad vienuoliai prižiūrėtų palaikus. Pati priežiūra tapo vis išmoningesnė ir išmoningesnė – artimieji ėmė rūpintis, kad giminaičių mumijos ne tik būtų rengiamos naujais, nesudūlėjusiais rūbas, bet ir kad šie apdarai atitiktų paskutinę madą. Tad palaikai buvo vis perrenginėjami, puošiami, šukuojami, gražinami. Jei baigdavosi „išlaikymui“ skirti pinigai, skrupulingi kapucinai mumiją paprasčiausiai ištraukdavo iš jos vertikalios „ekspozicinės“ nišos ar nukabindavo nuo sienos ir ją niekinančiai padėdavo ant lentynos – horizontaliai. Tol, kol artimieji vėl paaukodavo išlaikymui – dar prieš kelis dešimtmečius senų Palermo giminių palikuonys šią tradiciją tęsė ir mumijos buvo perrenginėjamos, o liūdintys palikuonys ateidavo pasimelsti ir paspausti rankos prieš du šimtus metų į aną pasaulį iškeliavusiam proseneliui.

Oficialiai katakombos buvo uždarytos 1871 metais, tačiau miestiečiai nevengdavo duoti kyšių, kad nelegaliai po mirties prasmuktų į šį mirtinos mados šou. Paskutinysis palaidojimas įvyko 1920 metais – katakombos priėmė nuo plaučių uždegimo mirusią dvimetę mergytę Rosalią Lombardo, kurią išbalzamavo kapucinas gydytojas Alfredo Salafia – jis ir nusinešė balzamavimo recepto paslaptį į kapus. Bet darbą atliko puikiai – mažoji Palermo gyventoja Paskutiniojo Teismo dieną prieš Sutvėrėją stos beveik kaip gyva. Kokie pelenai, kokios dulkės – beveik girdžiu sakant senuosius palermiečius. „Kad aš prieš Viešpatį stočiau kaip dulkė? Tik per mano lavoną!“

Netgi Palermo globėją šventąją Rozaliją, palermiečių švelniai pravardžiuojamą La Santuzza (šventute) galima laikyti mumijų ir katakombų kulto pradininke – juk ši normanų palikuonė, gimusi 1136 m. būdama jauna mergaitė vedama angelų pasitraukė į ankštą urvą Monte Pellegrino kalne. Ant jo sienos iškilmingai užrašė: „aš, Rozalija, Rožių pono Sinibaldo ir Quisquinos duktė, pasiryžau gyventi šiame urve iš meilės savo Viešpačiui Jėzui Kristui“. Ten ji ir mirė 1166-aisiais, bet stebuklais pradėjo garsėti tik per 1625 metais Palerme siautusį marą. Būtent tuomet ji pasirodė vienam karščiuojančiam nelaimėliui, nurodė urvą su savo palaikais, liepė juos iškelti ir atnešti į miestą. Nereikia nė sakyti, kad, pagal legendą, jos kūnas buvo mumifikavęsis ir puikiai išsilaikęs, o nuo jo sklido rožių kvapas… ir žinoma, ji sustabdė marą Palerme, dėl to ir šiandien dėkingo miesto šūkis tebėra: Viva Palermo e Santa Rosalia!

Kai lankomės, Palermas kaip tik rugsėjo 4 atšventė vieną iš dviejų pagrindinių religinių Šventosios Rozalijos švenčių (kita švenčiama liepos 15 d.). Bažnyčių prieangiai, skelbimų stulpai ir kafeterijų durys vis dar nuklijuotos plakatais su rožių vainiku pasipuošusios šventosios atvaizdais. Rožių dvelksmas – vienas iš neabejotinų La Santuzza stebuklų, turėjęs tiesiog priblokšti XVII amžiuje, nes net ir mūsų dienomis yra aktualus: gražusis makabriškasis Palermas karštyje kaip reikiant smirdi kačių ir žmonių myžalais, visomis įmanomomis kūno išskyromis ir gerai švinktelėjusiomis šiukšlėmis, kurias apeinant reikia daryti beveik cha cha piruetus – nes miesto šaligatviai siaurut siaurutėliai. Jei Catania (Katanija) – moteriškas miestas, su jaukiomis aikštėmis, apvaliais barokiniais kupolais ir šventosios Agatos krūtų formos pyragėliais, tai Palermas – neabejotinai patinas, išdidžiai išsistiebęs į aukštį, prasmirdęs prakaitu ir grąsinantis neaiškiais šešėliais su peiliais iš tamsių apgriuvusių skersgatvių, dar nespėtų restauruoti už ES lėšas. Ir netgi firminis miesto pyragaitis – ne šventosios krūtys, o canolli vamzdelis, šnekamojoje kalboje reiškiantis pagrindinę vyriškos anatomijos dalį.

Atgauname kvapą Palazzo Chiaramonte o Steri – XIV amžiuje statytoje pilyje, buvusiuose  vicekaralių, o vėliau (1600-1782) – Šventosios Inkvizicijos rūmuose. Šiandien čia – Palermo universiteto rektoratas, o antrojo aukšto galerijoje, po atviru žvaigždėtu dangumi  – Palermo senosios muzikos ansamblio (Ensemble di Strumenti Antichi di Palermo) koncertas. Autentiškų instrumentų skambesys, atlikimo lengvumas, virtuoziškas tempas – taip tegali groti prie nuožmaus gyvenimo įpratę palermiečiai… Ausyse tebeskambant muzikai, Palermo tamsoje ieškome mūsų mašinos. Vieta, kur ją palikome sukelia déjà vu įspūdį – pasirodo ją priparkavome tiesiai prie garsiųjų karabinierių būstinės vartų. Tai pro juos mano vaikystės seriale apie komisarą Cattani “Aštuonkojis” (La Piovra) kaukdami lėkdavo ekipažai į eilinės žmogžudystės vietą…

Nuotraukų galerija

P.S. Apie sicilietišką maistą galima būtų rašyti ir rašyti, tačiau jei būsite Palerme, verta užsukti į Antica Foccaceria di San Francesco, via Allesandro Paternostro 58, prie pat Šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios, tikrą Palermo gatvės maisto “instituciją” veikiančią nuo 1834 metų. Ten, ant senovinių geležinių krosnių lygiai taip pat, kaip ir beveik prieš du šimtus metų milžiniškais kardais – atsiprašau, peiliais, – kapojamos virtos jaučių širdys, tiesiai po kabančiu Šv. Dievo Motinos paveikslu. Balta bandelė su virta jaučio širdimi ir tarkuotu provolone sūriu – vienas iš firminių patiekalų šioje savitarnos užeigoje (aikštėje priešais įėjimą vakarais veikia restoranas kur galima pavalgyti padoriai, prie baltos staltiesės ir ne iš plastmasinių indų). Keliautojų nuomonės dėl Foccaceria išsiskiria – vieni ją vadina spąstais turistams, kiti – atitinkančia legendinę reputaciją. Verta nueiti bent jau tam, kad susidarytum savo nuomonę. Man vertėjo apsilankyti vien jau dėl to, kad ten suvalgiau absoliučiai geriausią iš lig tol valgytų canolli pyragaičių (pagal specialų receptą iškeptas traškus vaflinis vamzdelis su ricotta kremo įdaru ir apelsino žievele).

Leopardų Sicilija II: Apie tai, kaip atradau Donnafugatą

3
Kristina Sabaliauskaitė, 2011 Rugsėjo 25 d. 09:00
Kelionės

Donnafugata, Salina kunigaikštiškosios šeimos vasaros rezidencija, aprašyta „Leoparde“ – būtent ten užsimezga romantinė siužeto linija – permainingi jausmai tarp Tancredi Falconeri ir Angelicos Sedàra. Ir nors Sicilijos žemėlapyje yra Donnafugata vietovė, tačiau klystume romano dvaro ieškodami būtent ten. Giuseppe Tomasi di Lampedusa kurdamas sumaniai sumėtė pėdas ir Donnafugatą perkėlė visai kitur – iš Centrinės Sicilijos prie pietinės pakrantės, 23 kilometrai nuo Agrigento. Būtent ten, Palma di Montechiaro miestelyje, rašytojo šeimos valdoje, skaitytojas atpažins Donnafugatą. Juk autorius laiške bičiuliui baronui Enrico di Merlo Tagliavia rašė:

[Aprašytieji] Donnafugatos rūmai yra lygiai tokie patys kaip mūsų rūmai Santa Margheritoje, tuo tarpu miestelis, kaip visuma, aprašytas pagal Palma di Montechiaro.

Taigi – pirmyn į Palma di Montechiaro. Pamenate, knygoje (ir filme) visa šeima atvyksta per karštį, po ilgos kelionės, dulkėti į Donnafugatos Dievo Motinos katedrą išklausyti šv. Mišių, ten juos pasitinka išklioręs vietinis dūdų orkestras, miestelio meras – machinatorius ir verteiva Sedàra, ištikimasis vargoninkas Don Tumeo Ciccio ir mylima kunigaikščio kalė Teresina. Kai po vidudienio įvažiuojame į Palma di Montechiaro – Sicilijoje viena karščiausių šios vasaros dienų. Termometro stulpelis tądien oficialiai pakilęs iki +36 laipsnių, tačiau tikrovėje turbūt visi 40… Miestelis visiškai tuščias – siesta. Tik bažnyčios šventoriuje, nuklotame vestuvininkų konfeti, blaškosi juodas liesas katinas; prietaringiems siciliečiams jis – laimę nešantis ženklas.  Stačios nudilintos pakopos veda link 1666-aisiais pastatytos barokinės bažnyčios. Gretimame kvartale – Šventosios Rozalijos benediktinių vienuolynas. Tiesa, knygoje aprašomas palaimintosios Corberos vienuolynas ir Šventosios Dvasios seserijos vienuolės – vėl di Lampedusa mėto pėdas. Tačiau literatūrologai atsekė – iš tiesų autorius aprašinėjo šį, Šv. Rozalijos Palma di Montechiaroje. Būtent jame iššūkio kupinus laiškus velniui rašė rašytojo giminaitė, garbioji vienuolė Isabella Tomasi di Lampedusa, romane virtusi palaimintąja Corbera. Tai už jo durų ir grotuotų langų bei balkonų vienuolės nuo amžių saugo relikvijas ir rausvų migdolinių pyragėlių paslaptis. Kai Tomasi di Lampedusa „Leoparde“ aprašo kunigaikščio Salina vizitą pas šeimos globojamas vienuoles, iš tiesų remiasi savo patirtimi, aprašyta asmeninio dienoraščio puslapiuose:

Trečią valandą popiet kartu su Agnello ir Gio automobiliu išvykau į Palma Di Montechiaro. Rūmuose. Po to į katedrą, su vizitu pas kleboną… Po to – vizitas į mieląjį benediktinių vienuolyną: šventiškas ir mandagus priėmimas. Man dovanų gimtadienio tortas nuo maloniosios abatės, ir jazminai. Sujaudintas.

Kaip ir Tomasi di Lampedusa, kaip ir kunigaikštis Salina, kuris 42 angliško leidimo puslapyje lipdamas iš karietos pagalvoja: „Ačiū tau Dieve, atrodo, čia viskas atrodo kaip visada„, taip ir mes mistiškąją Donnafugatą Palma di Montechiaroje randame tokią pačią kaip „Leoparde“. Marquez’as „Šimte metų vienatvės“ yra rašęs apie Buendijų namų kambarį, paslaptingą laiko kišenę, kuriame visuomet buvo (nebepamenu kuri)vasario diena, antradienis. Taip ir čia – viskas, kaip visada.

Karščiui dėkojame už tuščią miestelį – taip dar lengviau įsivaizduoti romano scenografiją, bemaž nepasikeitusią nuo XIX amžiaus vidurio – tos pačios neremontuotos apgriuvusios gatvelės numintais namų slenksčiais. Taip ir įsivaizduoji šmaikštųjį Tancredį prefektūros sekretoriui di Monterzuolo rodantį: „štai ant to slenksčio buvo nušautas tas ir tas, o štai šiems namams Mafija jų sūnų grąžino dalimis“…

Link jūros besileidžiančiose miestelio terasose matyti ir vieni kiti kilmingi namai su kartušais virš durų. Ir miestelio aikštė prie bažnyčios, po platanais, kur kaip ir prieš du šimtus metu rytą ir pavakarę renkasi seni miestelio vyrai su plokščiomis kepėmis aptarti begalinių, nesibaigiančių, šimtmečius nekintančių aktualijų. Štai, ji, tikroji Donnafugata – Palma di Montechiaro.

„Donnafugata“ pavadinimas mus lydės visą kelionę – ant butelių etikečių. Tai – viena populiariausių Sicilijos vyno gamintojų kompanijų, turinti netgi raudonąjį „Donnafugata Sedàra“ – neabejotinai pavadintą romano herojės Angelica Sedàra garbei. Ir puikų Nero d‘Avola pavadintą „Tancredi“ – kieno gi kito, jei ne kunigaikščio sūnėno, visiems galvas apsukančio Falconeri vardu. Žinovų palankiai vertinami ir „Donnafugata Sherazade“, ir „Donnafugata Mille e Una Notte“. „Donnafugatos“ vynų galima įsigyti ir Vilniuje. Nepatikėsite, bet Londone – kur kas sunkiau. Reikia gerai paieškoti, o paieškojus atrandi tik rinktinio vyno parduotuvėse – ir, beje, kainuojančių dukart ir daugiau nei Sicilijoje. Na, bet ko nepadarysi vardan nostalgijos. Juolab, kai vynas ir literatūra – šitaip susiję…

 

Nuotraukų galerija